Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Plačiajame pasaulyje esu mažlietuvis

Pagal   /  2014 birželio 6  /  Komentarų nėra

Pastaruoju metu imama kvestionuoti kai kuriuos postulatus (ar stereotipus) apie Mažąją Lietuvą.

Pastaruoju metu imama kvestionuoti kai kuriuos postulatus (ar stereotipus) apie Mažąją Lietuvą. Štai dr.A.Nikžentaitis paneigė 1923 m. Sausio 15-os įvykius Klaipėdos krašte buvus sukilimu, o grupė Klaipėdos universiteto mokslininkų (A.Arbušauskaitė, S.Pocytė, V.Vareikis ir kt.), regis, žengė dar radikalesnį žingsnį: paskelbė Kreipimąsi, kuriame argumentuojamas Spalio 16-os įtraukimo į Atmintinų dienų sąrašą kaip Mažosios Lietuvos Genocido dienos nepagrįstumas. Kurią poziciją bepalaikytume, susidaro įspūdis, kad kaip tik dabar pribrendo laikas atvirai, tegu karštai, aistringai, „asmeniškai“, bet – neideologizuotai diskusijai apie šio krašto problemas – praeities, dabarties bei ateities. Manytume, itin svarbu „prie apskrito stalo“ pakviesti tuos, kurie patys jame gimė, augo ar kurių tėvai-seneliai žinojosi esą Prūsų Lietuviai, Lietuvininkai, Mažlietuviai, Klaipėdiškiai…

Šįkart kalbiname čikagiškį Prof. JURGĮ ANYSĄ, 1934 m. Hamburge gimusį Martyno Anyso (nuo tų pačių 1934 iki lemtingųjų 1939 m dirbusį.Klaipėdos gubernatūros patarėju) bei Valerijos Anysienės sūnų

Beje, Profesoriau, kuris „genties vardas“ Jums artimesnis, kuo save laikote?

J.A.: „ Plačiajame pasaulyje“ laikau save lietuviu, nors esu gimęs ne Lietuvoj, bet Vokietijoj, kur mano tėvas tuo laiku buvo Lietuvos konsulas. Aišku, būdamas tarp lietuvių, prisistatau esąs mažlietuvis – bent iš tėvo pusės.

Ar turite vaikystės prisiminimų iš Lietuvos –juk, gimėte Vokietijoje?

J.A.: Vaikystės atsiminimų iš Lietuvoj išlikę labai mažai – tik fragmentai, vaizdeliai iš tėvų namų Kaune, iš Medemrodės – mano senelės Bielskienės-Zubovienės dvaro, – kur vasarom daug laiko praleisdavom, ir žinoma, iš senelių Anysų Petrelių ūkio (Klaipėdos krašte), kartu su maloniais prisiminimais apie pačius senelius.

Kokius svarbiausius „prisiminimus“ iš Lietuvos „paveldėjote“ iš savo Mamos ir Tėvo?

J.A.: Namuose (po karo Toronte) buvo dažnai kalbama apie Lietuvą, gimines ir draugus, apie ankstesnį mano tėvų gyvenimą, bendrai apie istoriją. Buvo kalbėta apie mano tėvo darbą ir išgyvenimus Vokietijoj, jam dirbant Lietuvos konsulu, ir ypač Klaipėdos krašte, kai jis darbavosi lietuviškos valdžios įstaigose; dažnai diskutuota istorijos – ypač senovės Lietuvos ir Prūsijos, jų kovų su Ordinu ir su Rytais, taip pat – Lietuvos pasaulinės diplomatijos klausimais. Aišku, nebuvo pamiršti ir to meto įvykiai – sovietų ir vokiečių politiniai bei karo veiksmai, nusikaltimai ir žiaurumai.

Ką Jūsų Tėvas Martynas Anysas mieliausiai/skausmingiausiai prisimindavo iš savo kaip Klaipėdos krašto Gubernatūros patarėjo veiklos

J.A.: Lig paskutinės gyvenimo dienos (jis mirė Toronte 1974 m.) mano tėvui rūpėjo Lietuvos – ir nuo jos neatskiriamos Mažosios Lietuvos – praeitis, dabartis ir ateitis.. Jis rašė straipsnius, knygas, aktyviai veikė išeivijos organizacijose iki gyvenimo pabaigos – Tėvas mirė nuo širdies priepuolio spaustuvėj, į kurią buvo nuvežęs ką tik baigtą savo paskutiniosios knygos – „Kova dėl Klaipėdos“ ( atsiminimai apie veiklą Klaipėdos krašto valdžioje) rankraštį.

Tėvas dažnai papasakodavo apie savo ir kitų pasiekimus, mėginant atstatyti Klaipėdos Kraštą. Bet jam buvo skaudu prisiminti vokiečių ir Vokietijos nuolatinius antivalstybinius veiksmus ir trukdymus, kurių liudininku ir jam, kaip Gubernatūros tarnautojui teko būti, taip pat Lietuvos valdžios krašte padarytas klaidas ir, pagaliau – Klaipėdos krašto prijungimą jėga prie Vokietijos 1939 m.. Daug šių atsiminimų ir apmąstymų Martynas Anysas yra aprašęs minėtoje knygoje.

Kokius pagrindines „Kauno valdžios“ bei vietinių veikėjų veiksmus retrospektyviai vertintumėt kaip klaidas Jūs pats?

J.A.: Visi tie įvykiai man asmeniškai yra per tolimi ir, žinoma, nuspalvinti mano tėvo nuomone. Ne man dera kritikuoti klaidas, kurios tapo ne itin reikšmingos, lyginant su tolimesniais įvykiais.

Kaip susiklostė Jūsų profesinis kelias?

.A.: Pradėjau lankyti mokyklą karo metais Vokietijoj. Šeimai emigravus į Kanadą, Toronte baigiau gimnaziją ir ten pat studijavau Universitete. 1956 m. baigiau inžineriją-fiziką, specializuodamasis geofizikoje. Ketverius metus atidirbęs Vakarų Kanadoje naftos kompanijoje (seismologinė naftos paieška), nutariau toliau gilintis į mokslus. Studijavau fizinę chemiją – kvantų mechaniką Ilinojaus Technikos institute („Illinois Institute of Technology“), 1966 m. tapau daktaru (Ph.D.). Baigęs studijas, 29 metus dirbau „DePaul“ universitete Čikagoje, devynis iš jų – chemijos katedros vedėju. Šiuo metu esu pensininkas, tebegyvename Čikagoje.

Buvote Mažosios Lietuvos fondo Pirmininkas – gal trumpai primintumėt šio Fondo įsikūrimo istoriją, įvertintumėt dabartinės veiklos perspektyvas ir problemas?

J.A.: Steigiantis Mažosios Lietuvos Fondui (MLF), aš buvau labai užsiėmęs akademiniu darbu ir šioj veikloj nedalyvavau.

MLF buvo įsteigtas 1985 m. rudenį mažlietuvių suvažiavime Montrealyje, Ansas Lymantas išrinktas Fondo pirmininku, o Vilius Peteraitis – vicepirmininku. Pagrindiniais Fondo tikslais numatyta: rinkti medžiagą visais Mažosios Lietuvos gyvenimo klausimais, leisti ir skleisti knygas bei kitokią literatūrą, aptariančią šio krašto kalbą, etnografiją, istoriją ir pan.; skatinti viso pasaulio Mažosios Lietuvos palikuonis ir bičiulius domėtis bei rūpintis krašto kultūriniu bei istoriniu palikimu; remti organizacijų ir asmenų veiklą, įgyvendinančią šiuos uždavinius; suburti visų kontinentų Mažosios Lietuvos lietuvius ir bičiulius, telkiant lėšas numatytai veiklai..

Nuo įsteigimo iki dabar ML Fondas išleido virš 20 knygų – mokslines studijas, Mažosios Lietuvos veikėjų atsiminimus, bei daugelio kitų knygų, susijusių su Mažąja Lietuva, išleidimą parėmė..

Fondas išleido tokius išeivijos mažlietuvių darbus kaip Viliaus Peteraičio mokslines studijas „Mažoji Lietuva ir Tvanksta, vandenvardinės kultūros raida prabaltų, prolietuvių ir lietuvininkų laikais“ bei „Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai, jų kilmė ir reikšmė“; Martyno Gelžinio „Mūsų gimtinė – Mažoji Lietuva“; Martyno Brako „Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija“; Jono Užpurvio “Mano literatūrinis palikimas” ir “Trys kalbinės studijos“ su garsine Saugų tarmės juostele; Richardo Dethlefseno “Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios”; Martyno Purvino „Klaipėdos krašto mokyklų draugijos istorija“; Miko Šlažos „Žvėrys žmogaus pavidale“ (apie jo siaubingus pergyvenimus vokiečių koncentracijos stovyklose); Anso Lymanto atsiminimus „Man knietėjo pasakyti, kas gulėjo ant širdies“; ir tris tomus mažlietuvių išeivijoje rašytų straipsnių, pavadintus „Lietuvininkai kalbėjo, tebekalba, bet nebekalbės“.

Lietuvos mokslininkai ir Mažosios Lietuvos rėmėjai irgi darbavosi šiuose baruose, tad jų knygos buvo paremtos: tai prof. Domo Kauno „Mažosios Lietuvos knyga“ ir „Aušrininkas Jurgis Miksas“; Audronės Kaukienės sudaryti Viliaus Gaigalaičio „Atsiminimai“; Alberto Juškos “Mažosios Lietuvos bažnyčia“ ir „Mažosios Lietuvos mokykla“; Danutės Petrauskaitės “ Klaipėdos muzikos mokykla 1923-1939″; Birutės Baltrušaitytės „Mažosios Lietuvos moterys“; ir Daivos Kšanienės „Muzika Mažojoj Lietuvoj“ ir kt..

O didžiausias MLF projektas – keturtomė Mažosios Lietuvos Enciklopedija. Enciklopedijos sudarytojo Viliaus Peteraičio Montrealyje ir didelio skaičiaus mokslinių bendradarbių Lietuvoje daugelio metų darbo dėka, pirmi du tomai jau yra išleisti, trečiasis turi pasirodyti jau šį mėnesį (Vilniaus knygų mugėje visi turės galimybę jį įsigyti).

Be knygų leidimo, Fondas stengėsi paremti ir kitokią mokslininkų ir tyrinėtojų veiklą, susijusią su Mažąja Lietuva. Šiam tikslui Fondas įkūrė dr. Vydūno premiją, kuria buvo lig šiol pagerbti – Domas Kaunas, Danutė Petrauskaitė, Albertas Juška, Daiva Kšanienė, Marija ir Martynas Purvinai. O Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtojos premija apdovanota Audronė Kaukienė. Nuo 1997 metu Klaipėdos universiteto magistrantams ML Fondas įsteigė Liudviko Rėzos premiją už vertingą darbą Mažosios Lietuvos tema. Nuo 2004 m. iki 2008 m. MLF skiria Ariadnos Pėteraitienės atminimo premijas dviems darbuotojams, nusipelniusiems Mažosios Lietuvos labui. Fondas rėmė ir remia Karaliaučiaus krašto lietuviškų mokyklų mokytojus ir mokinius.

Ar „pasaulio mažlietuviai“ dar stengiasi burtis, puoselėti bei teigti savo specifinį identitetą (kitų lietuvių kontekste)?

 J.A.: Nors žmonių, kurie laiko save mažlietuviais, ir diasporoj, ir Lietuvoj labai sumažėjo ir nuolat mažėja, likusieji kartu su prijaučiančių pagalba savo raštais, veikla ir finansine parama stengiasi neleisti nueiti nebūtin Mažosios Lietuvos atminimui.

O štai ir priėjome „istorinius“ klausimus. Mūsų bendragentis p.Endrius Jankus iš Australijos „perdavė“ gan radikalią savo Tėtačio (Senelio) ML Patriarcho Martyno Jankaus reakciją į dr. A.Nikžentaičio revizionistinį pareiškimą dėl Sausio 15-os (paimtų jam botagą…) O kaip, Jūsų nuomone, pareiškimą, jog 1923 m. Lietuva tiesiog okupavo Klaipėdos kraštą, įvertintų Martynas Anysas?Kokia Jūsų pozicija?

Mano tėvas dažnai su pagarba yra pasakojęs apie E.Simonaičio ir kitų vaidmenį 1923-ių metų įvykiuose – matyt,ir pats jiems pritarė.

O su A.Nikžentaičio pareiškimu visai negalima sutikti. Klaipėdos Kraštas tuo laiku nepriklausė jokiai valstybei, bet buvo neapibrėžto statuso, kol Tautų Sąjunga nutars jo ateitį. Bet tas sprendimas vis buvo vilkinimas, o prancūzų okupacinė valdžia, kuriai šalys nugalėtojos patikėjo laikinai administruoti kraštą, vis pataikavo Vokietijai ir Klaipėdos Krašto vokiečiams, tuo pat metu remdama Lenkijos pretenzijas į kraštą. Iškilo pavojus, kad šis klausimas bus išspręstas neteisėtu būdu Lietuvos nenaudai, ir ne Tautų Sąjungos, bet minėtų kraštų vienapusišku sprendimu – taip kaip Vilniaus krašto klausimas buvo „išspręstas“.

O Sovietų armijos veiksmus karo pabaigoje bei pokaryje Mažojoje Lietuvoje (labiausiai Karaliaučiaus/Kionigsbergo srityje) ar galima „nurašyti“ kaip“ tipiškus“, pasireiškusius bet kurioje karo veiksmų zonoje?

Sovietų armijos veiksmus gal ir galima nurašyti kaip “tipiškus Sovietų armijos” veiksmus, bet ne kaip tipišką civilizuoto krašto elgesį, net jei tai – šalies nugalėtojos elgesys nugalėtųjų krašte. O Karaliaučiaus Krašto pasisavinimas peržengia logikos ir etikos visas ribas.

Astrida Petraityė, Vilnius, 2007 m. vasario 5 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 6
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 6, 2014 @ 12:51 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →