Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Pirmosios prūsų lietuvių draugijos Birutės 130-mečiui

Pagal   /  2015 kovo 12  /  Komentarų nėra

450px-Mažosios_Lietuvos_draugijos_Birutė_pirmininkai

Vaclovas Bagdonavičius

Birutė – pirmoji tautinė lietuvių draugija Mažojoje Lietuvoje, veikusi iki 1914. Ją 1885 m. vasario 15 Tilžėje įkūrė Martynas Jankaus, Jurgis Mikšas, Kristupas Voska, Ernestas Vėjeris. Draugijos įkūrimą stimuliavo Otto von Bismarcko Vokietijos konsolidavimo politikos išdavoje sustiprėjęs Mažosios Lietuvos lietuvių germanizavimas bei 1879 m. Tilžėje įsisteigusios vokiškosios mokslinės Lietuvių literatūros draugijos (Litauische literarische Gesellschaft) veikla, kurios tikslas buvo fiksuoti mokslui ir muziejams kaupti „natūraliai“ germaniškoje kultūroje ištirpsiančios Prūsijos lietuvių kultūros vertybes. Ši draugija fiksavo tuometinę lietuvininkų kalbą, rinko tautosaka, etnografinius dalykus ir kitus materialinės bei dvasinės kultūros reliktus, tačiau ne itin palankiai žiūrėjo į pačių lietuvininkų bandymus veikti bei išsaugoti savo kultūrą kaip gyvai funkcionuojančią. Pats vokiečių mokslininkų bei kitų šviesuolių domėjimasis lietuvininkų kultūra ir jos traktavimas kaip reikšmingos fiksuotinos vertybės buvo gera paskata ir patiems lietuvininkams susirūpinti tos vertybės gyvybingumu bei pačios tautos išlikimu. Pirmasis idėją steigti lietuvių draugiją paskelbė ir Mažojoje Lietuvoje nuolat tada svečiavęsis vokietis poetas poliglotas Georgas Sauerweinas. Per Lietuvišką ceitungą (1882, Nr.12) jis paragino patiems lietuvininkams imtis tautinio švietimo, gimtosios kalbos saugojimo bei ugdymo ir pasiūlė tuo tikslu steigti lietuviškas šeštadienines mokyklas bei jomis besirūpinančią draugiją. Šiuo siūlymu susidomėjo Jonas Basanavičius ir Jonas Šliūpas. Jie pasisakė, jog steigtinoji draugija turėtų rūpintis ne vien mokyklomis, bet, panašiai kaip ir vokiškoji Lietuvių literatūros draugija, burtų Didžiosios ir Mažosios Lietuvos inteligentiją dvasiniam tautos paveldui kaupti ir tyrinėti ir, pranokdama vokiškąją draugiją, stengtųsi, kad tauta išliktų ir būtų kultūriškai gyvybinga. Po ilgesnių diskusijų Lietuviškoje ceitungoje (1882, Nr.12, 15, 17, 31, 32, 33, 36) išsikristalizavo tokios dvasios persmelktas lietuviškosios mokslo draugijos projektas, kuris pradėjo burti veikliuosius lietuvių inteligentus. Per trumpą laiką buvo gauti 59 pareiškimai, netgi pradėjo plaukti nario įnašai. Jos steigimąsi pristabdė tuo pat metu besikuriančio Aušros laikraščio reikalai. Iš pradžių manyta laikraštį leisti kaip draugijos organą, bet to sumanymo atsisakyta. Pradėjusioje eiti Aušroje (1883, Nr.4) J.Basanavičius prisiminė nebaigtą steigti mokslo draugiją, bet ir šį kartą jos reikalai nepajudėjo. Po carinės Rusijos gubernijas išblaškyta lietuvių inteligentija dar nepajėgė susiburti. Tą būrimąsi sunkino ir kritiška materialinė bei organizacinė Aušros būklė. Draugijos steigimu ėmė rūpintis Aušrai talkinę Mažosios Lietuvos lietuviai Martynas Jankus ir Jurgis Mikšas, remiami tuometinio laikraščio redaktoriaus Jono Šliūpo. 1884 m. sausio 11 buvo kviestas draugijos steigiamasis susirinkimas, tačiau, atsakius žadėtąją salę, jis neįvyko. Anuomet sumanytoji Lietuvių mokslo draugija įsisteigė tik 1907 m. Vilniuje. Iš anuometinių bandymų gimė kuklesnė tik Mažajai Lietuvai skirta kultūrinė draugija Birutė, apie kurios įsisteigimą ir paskelbė 1885 m. vasario 15 Tilžėn susirinkę M. Jankus, J. Mikšas, Kristupas Voska ir Ernestas Vėjeris. Tada jie buvo vieninteliai jos nariai, sudarę kartu ir jos valdybą. Pirmininku išrinktas J. Mikšas. Sukurtoji draugija užsimojo stabdyti lietuvių kalbos nykimą Mažojoje Lietuvoje, užkirsti kelią lietuvininkų nutautinimui. Tuos tikslus kaip sakoma, patvirtintose mažai tepakeistose J.Basanavičiaus pasiūlytuose draugijos įstatuose, draugija numatė įgyvendinti: a) išleisdama naudingas moksliškas knygas prigimtoje kalboje; b) įtaisydama lietuvišką knyginyčią ir senovystės daiktų rinkliavą; c) atlikdama skaitymus ant draugystės sueigų; d) pagal įstangą patobulindama sąnarius prigimtoje kalboje; e) ją čystydama.

Į draugijos rengiamus mėnesinius susirinkimus pradžioje sueidavo po keliolika, o vėliau – po kelis šimtus žmonių. Sparčiai didėjo draugijos narių gretos. Pirmaisiais metais rinktasi tik Tilžėje, o vėliau – Klaipėdoje, Katyčiuose, Kaukėnuose, Naujojoje, Plaškiuose, Ragainėje, Lazdynuose, Smalininkuose ir kitur. Nuolatiniai kalbėtojai būdavo M. Jankus, J. Mikšas, Vilius Bruožis. Jie aptardavo įdomesnes lietuviškas knygas, paskaitydavo ką iš tautosakos rinkinių, pateikdavo vietinės tautosakos. Pranešimuose ir diskusijose būdavo kalbama apie nutautinimo priežastis ir būdus joms pašalinti.

Didžiulį pasisekimą turėdavo G.Sauerweino kalbos. Jis išsamiai aptardavo lietuvininkų padėtį, nurodydavo konkrečius pasipriešinimo germanizacijai būdus – mokyklų steigimą, peticijų rašymą ir pan. Jo raginami, lietuvininkai įsijungė į rinkimines kampanijas, vildamiesi išrinkti į landtagą ar reichstagą savus deputatus.

Draugija 1895 m. liepos 20 G.Sauerweiną išrinko savo garbės nariu Kitas jos garbės narys buvo Meklenburgo vaistininkas Soldatis, laikraščiuose Rostocker Zeitung ir Leipziger Tageblatt gynęs lietuvininkų reikalus. Populiarūs buvo tilžiškio gydytojo V.Bruožio pranešimai, daugiausia skirti kalbos klausimams. Jis įrodinėjo daugelio biblinių vardų ir vietovardžių lietuvišką kilmę, teigė, jog ir rojuje lietuviškai kalbėta. Tokiomis kalbomis buvo siekiama kelti lietuvininkų savigarbą. Būdamas Birutės pirmininku (1885 m. birželio 24-1887 m. vasario13), V.Bruožis ėmėsi ir praktinių žygių sustabdyti gimtosios kalbos nykimą, plėsti draugijos veiklą. Iš birutininkų jis reikalavo, kad šie pasirašinėtų tik lietuviškai, nevokietintų pavardžių ir vardų, ant laiškų rašytų tik lietuviškus adresus, visur kalbėtų tik lietuviškai. Jis taip pat siūlė įvairiose vietovėse steigti Birutės filialus. Jo vadovavimo laikotarpis buvo vienas veikliausių Birutės istorijoje.

Nepavyko birutininkams įgyvendinti G.Sauerweino pasiūlymo steigti šventadienines mokyklas. M.Jankus buvo pažadėjęs imtis pats šio reikalo, bet pažado netesėjo. Sunkiai sekėsi ir su knygų leidyba, nors apie tai birutininkams ne kartą priminė spauda. Dar 1885 m. J. Mikšas informavo, jog spaudoje jau esančios dvi knygelės, jog numatoma išleisti vaikiškų knygučių, bet jos nepasirodė. Nepasirodė nei 1895 įsipareigoti leisti kalendoriai, nei draugijos laikraštis, nei Lietuvos istorija, kurios parengimui net komisija buvo išrinkta. Ši buvo pasiūliusi išleisti iš lenkų kalbos verstą P.Skirmuntaitės veikalą. Tepasirodė tik kelios laidos aušrininkų ir birutininkų eilių bei dainų rinkinėlių Birutės dainos (1886, 1899, 1906, 1919, 1921), Birutininkų dainos (1908), Birutės garsai (1910, 1914). Birutės dainų vainikėlis (1910), G. Sauerweino kalbos (1887, 1895), choro dirigento Alberto Niemanno natų rinkinys Lietuvių tėvynės dainos (1911), keli smulkūs dalykėliai. V.Bruožiui pasitraukus iš draugijos, nesutarimai, ėmė nuolat keistis vadovai: G. Sauerweinas (1887 m. kovo13 – 1887m. rugpjūčio 21), Dovas  Zaunius (1887 m. rugpjūčio 21 – 1889 m. gruodžio 15, 1892 – 1893 m., 1900 m., 1902 m. kovo 9 -1903 m. gruodžio 19), M. Jankus (1889 m. birželio 15-1892 m.), Jurgis Lapinas (1893 m. birželio 15-1900 m.), K.Voska (1900 m.), Jonas Vanagaitis (nuo 1903 m. gruodžio 19 iki pabaigos).

Bankrutavus J. Mikšo spaustuvei, sustojo ėjusi Aušra. Siūlymai Birutei imtis Aušros leidimo nesulaukė visuotinio pritarimo. Kurį laiką draugija dar rėmė trumpai ėjusį, M.Jankaus leistą liberalios krypties laikraštį Garsas. 1888 m. rugpjūčio 19 buvo pakeisti draugijos įstatai, susiaurinę jos veiklą: atsisakyta knygų leidimo, pasitenkinama keturiais susirinkimais per metus. Draugija nuo tada keletą metų tik vegetavo, buvo atsidūrusi ant išnykimo ribos.

                      1888 m. pabaigoje draugija turėjo 324 vertingas lituanistines knygas, kurias padovanojo žymūs lietuvių, vokiečių ir užsienio mokslininkai bei kultūros veikėjai. 1908 jau gerokai išaugusį ši vertingų knygų bei rankraščių rinkinį Birutė padovanojo Lietuvių mokslo draugijai Vilniuje. Anot šios draugijos kronikos, galėjo būti dovanota apie 750 knygų. Sukauptais eksponatais, lėšomis, organizaciniu darbu Birutė padėjo Lietuvių literatūros draugijai 1905 įrengti Tilžėje lietuvišką namelį muziejų.

Artėjant dešimtmečiui nuo įsisteigimo, beveik merdinti Birutė buvo vėl prisiminta. 1895 m. vasario 17 Tilžėje įvyko jubiliejinė šventė. Iškilmės buvo įspūdingos, tai buvo pirmas toks lietuvininkų renginys. Birutininkai vaidino Aleksandro Fromo-Gužučio istorinę dramą Išgriovimas Kauno pilies 1362 m. Spektaklis puikiai pavyko. Juomi prasidėjo lietuviškojo mėgėjiško teatro tradicija , puspenktų metų aplenkusi tokią tradiciją Didžiojoje Lietuvoje, prasidėjusią 1899 m. Palangoje pastatyta Antano Vilkutaičio- Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Koncertavo Tilžės dragūnų pulko orkestras bei svečiai iš Žemaitijos – 7 tauragiškiai dainininkai, padainavę kelias lietuviškas dainas. Tąjį dainavimą iš esmės galima laikyti pirmuoju lietuviškų dainų koncertu.

Visus rengėjų lūkesčius pranokęs sukaktuvinis renginys tapo neregėta negirdėta vietos lietuvių, ir ne tik jų, švente. Kaip rašo Nauja lietuviška ceitunga (1895, Nr. 16), salė buvo pilnutėlė – sugužėjo apie 800 žmonių, tarp kurių „ir iš maskoliškosios Lietuvos buvo nemažas skaitlius (…). Tarp suėjusių radosi visokių stonų, buvo mokytų vyrų, daktarų, juristų, kunigų, mokytojų, studentų, buvo ir prastesnių žmonių, buvo šilkuose šnabždančių, buvo ir miline sermėga apsisiautusių (…). Programas buvo labai gražiai sutaisytas“. Ypač „labai gražios ir muzikališkai labai vertingos“ buvusios dainos, kurias padainavo penkios moteriškės ir du vyrai iš Didžiosios („maskoliškosios“) Lietuvos. Anot laikraščio korespondento, „tokių dainų balsų pas mus jau negalima rasti, o kitų giminių dainų balsuose tokių gaidų noprasnai ieškoti. Tai yra skarbas, kurį tikt vien lietuviška giminė tetur, dėl kurio ji gal didžiuotis“. Įspūdinga buvusi ir Tilžės dragūnų orkestro atliekama lietuvių, vokiečių, italų kompozitorių muzika. Ypač visiems patikusios neseniai mirusio nuoširdaus lietuvininkų bičiulio ir užtarėjo Tilžės gimnazijos mokytojo E.Gisevijaus kompozicijos, V.Kudirkos polka ir mazurka. Įspūdį darė ir po spektaklio rodyti gyvieji paveikslai (abrozdai), kurių vienas vaizdavo besikaunančius kryžiuočius ir lietuvius, kitas – derybas po karo. Šventė buvo pirmasis toks lietuviškas renginys, pagal kurio pavyzdį (t. y. su dainomis, vaidinimu, gyvaisiais paveikslais – vėliau su skaidrėmis) buvo rengiami kiti vakarai ar šventės.

Tasai pirmasis spektaklis ir koncertas Birutę tiesiog išgelbėjo nuo likvidavimosi ir prikėlė naujam gyvenimui. Mat ši pirmoji lietuviškoji Rytprūsių draugija buvo jau išsisėmusi ir visiškai nusilpusi, todėl buvo beveik nuspręsta, kad jubiliejinė šventė bus finalinis jos veiklos taškas. Spektakliui ir dainavimui labai patikus gausiai susirinkusiems žiūrovams, pasipylė pageidavimai rengti daugiau tokių švenčių. Po šventės praėjus dviem mėnesiams (1895 m. kovo 29 d.), susirinkusi draugija nutarė parengti po dvi metines šventes – žiemos ir vasaros – „žieminę“ ir „vasarinę“ (Nauja lietuviška ceitunga, 1895, Nr.28). To nutarimo keletą metų buvo stropiai laikomasi. Tų pačių 1895 m. birželio 23 d. įvyko „vasarinė“ šventė taip pat Tilžėje, tik jau atvirame ore – Šaulių parke. Ji sutapo su Mažojoje Lietuvoje dar švęstomis Joninėmis ir dėl to buvo dar įspūdingesnė. Tiesa, spektaklio tada nebuvo, dainavo „3 žemaitiškos dainininkės bei tiek jau dainininkų“. Birutininkų tarpe buvo ir G.Sauerweinas, pasakęs ugningą kalbą apie lietuvininkų tautinį atsibudimą, kurį palygino su vidurvasaryje laiminčiomis gamtinėmis šviesos galiomis. Birutės mergaitės apvainikavo jį laurų vainiku.

 Pirmosios šventės (t. y. 1895 m. vasario 17 d.) spektaklis buvo vertinamas skirtingai: vieni peikė ne itin vykusią mėgėjų aktorių vaidybą, dekoracijas, režisūrą (Varpas, 1895, Nr.3) kiti gyrė dėl reginio įspūdingumo ir paveikumo žiūrovams. Pavyzdžiui, Nauja lietuviška ceitunga (1895, Nr.16), pabrėžusi, jog svarbiausia šventės dalis buvo vaidinimas, pažymėjo, kad vaidinti sekėsi gerai, ypač įspūdingi buvę žibą kunigaikščių Kęstučio ir Vaidoto aprėdai, „kaip retai kur kokiame didžiame teateryje“. „Iš viso imant buvo parodymas geras ir retai kada galės diletantai (turima galvoje – mėgėjai V.B.) tokį gražų teatrą parodyti kaip šitas buvo“, – reziumuoja laikraščio korespondentas. Dėl spektaklio kokybės ir paveikumo teisūs, matyt, buvo ir vieni, ir kiti: kad ir silpnas mėgėjiškas vaidinimas daugumai lietuvių buvo didelė naujiena, pirmoji gana paveiki pažintis su teatru. Tai, kad spektakliu žiūrovas buvo patenkintas, rodo, jog lietuvių publikai teatras buvo tikrai reikalingas. Tasai reikalingumas ir buvo svarbiausia paskata tam, kad lyg ir atsitiktinai gimęs mėgėjiškas proginis spektaklis neliktų vieninteliu blykstelėjimu lietuvininkų kultūriniame gyvenime, o duotų pradžią gyvai mėgėjiško teatro tradicijai, kuriai, kaip minėta, Mažojoje Lietuvoje buvo lemta gyvuoti 40 metų, t. y. iki tol, kol 1935 m. pradžioje nacistinė valdžia uždraudė bet kokią lietuvišką veiklą, uždarė visas tuo užsiimančias draugijas.

Birutės dešimtmečio šventė parodė vieną svarbų dalyką: atbundanti tauta negali tenkintis vien deklaratyviu patriotizmu, koks buvo reiškiamas pirmaisiais keleriais draugijos gyvavimo metais, kai buvo sakomos patriotinės kalbos, daromi romantiškos dvasios įkvėpti pranešimai apie garbingą tautos praeitį, skaitomi padavimai, pasakos bei kitokie tautosakos dalykai, raginama mylėti ir puoselėti gimtąją kalbą ir pan.

Dabar jau reikėjo ne tik kalbų, raginimų, bet ir veiksmo, o jo iki tol buvo mažoka – nepavyko, kaip užsimota, leisti knygų, kalendorių, periodinio leidinio, organizuoti šventadieninių mokyklų. Spektaklis su koncertu buvo jau gana pavykęs konkretus veiksmas, davęs daug geresnių rezultatų, negu buvo tikėtasi. Jis daug efektyviau būrė lietuvininkus. Anot Vydūno, „ žmones tas vakaras padarė didį įspūdį ir lietuviškumą daugiau sužadino negu seniau sakytos kalbos“ (Kultūros barai, 1988, Nr. 3, p. 55). Kartu tai buvo akivaizdi paties lietuviškumo gyvumo apraiška, nes lietuviai pademonstravo galį kurti, kaip ir toli pažengusios laisvos tautos, turėti savo gyvąjį meną ir aktyvų jo suvokėją. Beje, į savo kūrybingumo potencijų aktyvinimą kaip tik ir orientavosi jaunesnieji to meto Birutės draugijos nariai, pirmosios šventės organizatoriai. 1894 m. lapkričio 4 d. draugijos susirinkime, kuriame buvo aptarta būsimosios šventės programa, Enzys Jagomastas kalbėjo: „Mes turim svetimos giminės žmonėms parodyti, jog mes galime to ypatiško ištaisyti, jog ir mes ne esame visai be jokių sylų (…). Reikia tą šventę iškilmingai švęsti, ypač dėl mūsų pačių lietuvių, kurie papratę ką ypatiško vien tikt nuo vokiečių tepamatyti, kurie visai nusiminę yra, kad jų pačių tauta jau niekad ko aukštesnio neištaisys (…). Rods mes toli užpakalyje pasilikom už kitus mūsų draugbrolius; anie tur savo teaterius ir koncertus, to dar mes neturime, bet dabar laikas ir šičion apie tai pasirūpinti“ (Nauja lietuviška ceitunga, 1894, Nr.46).

                      Birutės draugija su pakilimais ir nuosmukiais po pirmosios savo šventės gyvavo dar beveik 20 metų, t. y. iki Pirmojo pasaulinio karo, ir tąją jos gyvybę daugiausia palaikė būtent teatrinė ir koncertinė veikla. Po pirmosios šventės penkerius metus kasmet savo „žieminei“ šventei draugija parengdavo ir Tilžėje parodydavo po naują spektaklį. 1896 m. vasario 16 d. buvo parodyta Jono Griniaus drama „Kova ties Žalgiriu“, 1897 m. vasario 14 d. ir birželio 20 d. – A. Fromo-Gužučio drama „Ponas ir mužikai“ (liepos 14 d. parodyta ir Klaipėdoje), 1898 m. vasario 20 d. – A. Asniko „Kęstutis“, 1899 m. vasario 12 ir birželio 25 d. – Vydūno „Pasiilgimas veldėtojo“, 1900 vasario 25 d. – A.Vilkutaičio „Amerika pirtyje“. 1901 m. žiemos šventėje (vasario 17 d.) buvo pakartotas pirmosios šventės (1895 m. vasario 17 d.) spektaklis „Išgriovimas Kauno pilies 1362 m.“. Po to Birutės teatrinė veikla visai apmirė ir iki 1908 m. nebuvo parodytas nė vienas spektaklis. 1908 m. atkutę draugijos nariai per likusį gyvavimo laiką dar parengė šešis naujus spektaklius: 1908 m. A.Macijausko „Užburtą kunigaikštį“, 1909 m. J.Vanagaičio „Atlygino“ ir „Raudvylas“, 1910 m. J.Vanagaičio „Testamentas“ ir “Žentas”, Gabrieliaus Žemkalnio „Birutė“. Kai kurie iš jų rodyti ir pakartotinai. Sprendžiant iš šio laikotarpio spektaklių aprašymų spaudoje, dauguma jų nebuvo itin stiprūs, o kai kurie – ir visai nevykę. Pavyzdžiui, rašydama apie 1908 m. birželio 28 d. Tilžėje Jokubinės salėje vaidintą spektaklį „Ponas ir mužikai“, Nauja lietuviška ceitunga (1908, Nr. 52) konstatuoja: „Užvedimas buvo silpnokas ir lošikai kartais pakriko, matyt, kad ar tam negaudyjos, ar su savo role negana susipažinę buvo“. Itin kritiškai šį spektaklį įvertino Vilniaus žinių (1908, Nr. 146) korespondentas, rašydamas, jog „mandagumo ir saiko jausmas, neleidžia gana juodomis spalvomis nupiešti artistų vaidinimus. Teneužsigauna šiuo pasakymu vakaro įrengėjai, kurie daug triuso padėjo savo šventę įrengdami. Reikėjo lošėjai skaityti mokyti! Iš trylikos artistų vos trejeto lošimas išlaiko kritiką. Ne žmonės, bet mumijos, žemėn nukritusios, vaikščiojo po sceną ir be jokio jausmo sukrutėjimo pačiose sunkiausiose dramos vietose bėrusios žodžius, it pupas“. Šio spektaklio ir jo vertinimų nereikėtų pernelyg apibendrinti. Prastą jo kokybę lėmė skubotas draugijos narių noras po ilgos pertraukos grįžti į sceną, bandymas bent kiek rimčiau nepasiruošus stoti į konkurencinę kovą su labai toli teatrinėje ir koncertinėje veikloje pažengusia savo įpėdine – Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Kiti vėlesni Birutės spektakliai, kaip mėgėjiški, buvo nors ir ne itin aukšto lygio, bet pakenčiami ir žiūrovų sutinkami palankiai.

Birutės draugijos nuopelnai Mažosios Lietuvos mėgėjų teatro tradicijai yra vertintini ne dėl šių paskutinių metų spektaklių, o dėl to, kad ji buvo tos tradicijos pradininkė ir pirmuoju penkmečiu po pirmojo spektaklio leido jai gerokai įsibėgėti, ugdė lietuvininką kaip teatro žiūrovą, kuris darėsi vis subtilesnis ir reiklesnis. Ši draugija taip pat bene pirmoji pralaužė pernelyg dievobaimingo lietuvininkų požiūrio į pasaulietinę kultūrą ledus, tiesė kelią tos kultūros plėtotei.

Birutės teatrinė veikla po 1901 m. kažin ar būtų atsigavusi, jei į tos veiklos barus pati draugija nebūtų atvedusi savo labai veiklios įpėdinės, veikiai tapusios jos nepavejama konkurente. Tąja įpėdine tapo 1895 m. pabaigoje savo kelią kaip Tilžės lietuvių bažnyčios choras pradėjusi, 1899 m. pabaigoje savarankiška tapusi Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Nuo pirmųjų savarankiškų žingsnių Tilžės lietuvių giedotojų draugija tapo pačia ryškiausia Prūsų lietuvių kultūrinės veiklos reprezentante, teatrinės ir koncertinės raiškos lydere. Tačiau patys pirmieji jos žingsniai buvo tiesiogiai susiję būtent su Birute. Mat šios draugijos nariai 1895 m. pabaigoje padėjo Lietuvių bažnyčiai Tilžėje organizuoti savą chorą ir ieškoti jam dirigento.

Vienas iš draugijos vadovų K. Voska kartu su šios bažnyčios kunigu H. Reidžiu dirigento lazdelės imtis prikalbinėjo Tilžės devynmetės berniukų mokyklos mokytoją Vilhelmą Storostą, dainavusį vokiškuose miesto choruose ir kartais netgi pavadavusį dirigentus. Jisai ilgokai atsikalbinėjo, net valdžios atstovo prašomas, bet pagaliau sutiko. Netrukus prikalbino jį vadovauti ir pačios Birutės tada buriamam chorui (Aukuras. Klaipėda, 1937, p. 69). Jaunam mokytojui diriguoti tiek vienur, tiek kitur sekėsi puikiai – ir giedojimas bažnyčioje, ir Birutės švenčių metu vykę choro pasirodymai klausytojams teikė didžiulį malonumą ir sutraukdavo minias jų. Tačiau Birutės choristų drausmė pašlijo, jie galiausiai išsiskirstė, o vietoj jų koncertuoti tos pačios Birutės renginiuose ėmė dainų pasimokę bažnyčios giedotojai. Galiausiai Birutėje nebeliko ir vaidintojų pajėgų, todėl 1899 m. tiek žiemos (vasario 22 d.), tiek vasaros (birželio 25 d.) šventėse buvo rodytas pačių giedotojų parengtas spektaklis – jų vadovo Vilhelmo Storosto vaidinys „Pasiilgimas veldėtojo“ (Aukuras, p. 78). Šiuo kūriniu Vydūnas debiutuoja kaip dramaturgas ir režisierius. Po šių švenčių dėl birutininkų nedrausmingumo giedotojai atsisakė su jais bendradarbiauti.

Birutei vėl teko verstis savo jėgomis. 1901-1903 draugija vėl pergyveno krizę. Vadovaujama D.Zauniaus ir K.Voskos, ji beveik nieko neveikė. 1903 m. gruodžio 19 visuotiniam susirinkimui buvo pateiktas svarstyti draugijos likvidavimo klausimas. Tuo pasipiktino radikaliau nusiteikę birutininkai. Išsirinkę naują vadovybę,, jie vėl suaktyvino draugijos veiklą. Pirmininku tapo aktyvus visuomenininkas Jonas Vanagaitis, Birutei vadovavęs iki jos gyvavimo pabaigos. Vėl įvairiose vietose buvo rengiami susirinkimai, skambėdavo ugningos paties J.Vanagaičio kalbos, demaskuojančios germanizatorių užmačias, raginančios suartėti su tautiečiais iš Didžiosios Lietuvos. Ta kovinga dvasia ėjo ir J. Vanagaičio leidžiami žurnalai Birutė (1909-1913) bei Allgemeine litauische Rundschau (1910-1912), atspindėję ir draugijos veiklą.

Dėl 1905 m. revoliucijos įvykių Birutės draugija vėl buvo aptilusi. Atgijo 1908 m., pasiryžusi vėl rengti šventes ir vakarus. Tačiau Birutės renginiai atrodė blankūs, palyginus su pajėgios ir nuosekliai dirbančios Giedotojų draugijos šventėmis bei vakarais. Vis dėlto jos vaidinimai ir koncertai paįvairindavo lietuvių gyvenimą, kurį Giedotojų draugija buvo lyg ir monopolizavusi. Scenoje buvo galima išvysti ne tik Vydūno, bet ir kitų autorių dramos veikalų, išgirsti paprastesnį, kiek liaudiškesnį lietuviškų dainų atlikimą.

Vydūno ir Birutės santykiai klostėsi gana prieštaringai, netgi dramatiškai. Pati tų santykių pradžia beveik sutapo su šios draugijos intensyvesnės veiklos pradžia. Viena iš Birutės pirmųjų viešų mėnesinių susirinkimų vietų buvo Lazdynai. Čia vykstančiuose susirinkimuose lankosi lietuvybei neabejingas netoliese mokytojaujantis Anskis Storostas – būsimojo Vydūno tėvas. Čia jis pamato G. Sauerweiną, sužino apie J. Basanavičių ir apie tai, ką regėjęs, ką girdėjęs pasakoja vaikams (Merkelis A. Vydūno santykiai su Basanavičiumi. Lietuvos aidas, 1938, kovo 19). 1886 m. viename iš Birutės susirinkimų Gastose dalyvauja ir pats būsimasis Vydūnas, kur klausosi tuometinio draugijos pirmininko Viliaus Bruožio įkvėptos, patriotiškai nuteikiančios kalbos (Vydūnas. Pamirštamas birutininkas. Žingsniai [Vokietija], 1947, Nr. 10, p. 4).

Praeis keleri metai, su šia draugija jis vėl susidurs, ir tasai susidūrimas labai didele dalimi nulems jo, kaip Vydūno, kaip mūsų kultūros fenomeno, tapsmą, nes ji rašytoju tapti besiruošiantį jauną Tilžės mokytoją traukte įtrauks į praktinę kultūrinę tarnystę lietuviškumui. 1895 m. rudenį Birutės veikėjo K. Voskos ir Tilžės lietuvių bažnyčios kunigo H. Reidžio atkakliai prašomas V. Storostas sutinka diriguoti iš karto dviems chorams – Birutės ir minėtosios bažnyčios (Aukuras, p. 69). 1895 m. pradžioje atšventusi dešimtmetį, Birutė kėlėsi iš snaudulio. Vydūnui teko iš pradžių su pačių birutininkų choru, o vėliau su bažnyčioje užgimusiu Tilžės Lietuvių giedotojų draugijos choru aktyviai prisidėti prie Birutės atsigavimo. Giedotojų koncertinė ir teatrinė veikla visu smarkumu įsibėgėti ėmė nuo 1899 m. pabaigos, kai šie pasitraukė iš bažnyčios ir paskelbė įkurią dainuoti ir vaidinti užsimojusią draugiją . M. Jankus tada pradėjo leisti mėnesinį žurnalą Saulėteka (ėjo 1900 – 1902), kuriame gana išsamiai ir labai palankiai, negailint pagyrų, buvo atspindėta naujosios draugijos veikla. Dažname šio leidinio numeryje buvo detaliai aprašomi draugijos renginiai, pateikiamas visas jų repertuaras, neslepiant susižavėjimo apibūdinamas jo atlikimas, smulkiai atpasakojamas vaidintų veikalų – Vydūno, tada dar pasirašinėdavusio įvairiais kitokiais pseudonimais bei kriptonimais, dramų – turinys. Ir visada – pagiriamasis žodis draugijai ir jos vadovui. Tokį palankumą Saulėteka parodė, pasitikdama pirmuosius savarankiškai veikti pradėjusios draugijos žingsnius, jau aprašydama pirmąjį jos 1899 m. gruodžio 30 d. surengtą vakarą. “Mūsų brangiosios, širdį gaivinančios bei jautrios dainelės tampa vis daugiaus ir daugiaus svietui apreiškiamos. Pereito meto gale tapė Tilžėje “Lietuviška giedorių draugystė” pagruntavota, kuri , kaip šiandien rodos, pradeda stiprius žingsnius žengti”, – išreikšdama tikėjimą būsima draugijos sėkme, rašo Saulėteka (1900, Nr.2, p. 54). Užbaigiant pirmojo draugijos koncerto aprašymą išreiškiamas tikėjimas, kad draugija duos stiprų impulsą lietuviškai dainai atgyti, jos grožiui atsiskleisti. Tą grožį buvo įžvelgęs ir E. Gisevius, bet jam nepavyko tos įžvalgos kituose sužadinti. “Kada savo laiku mūsų mylims vokiškos kilties vyras pons Gisevijus lietuviškas dainas užvedė, tai bene nebuvo dar gerai primokytų dainuotojų, kurie būtų galėję tą šaunų skarbą pranešti svietui, – rašoma Saulėtekos”(1900, Nr. 2, p. 55). apžvalgoje. – Jam kartą tokį dainavimą užvedus, tapė tasai dainavimas su didžiojo šilo bičių ūžimu sulygintas. Jei pons Gisevijus šiandien būtų gyvas, jis rodos turėtų pasidžiaugti, kad tai, ką jis norėjo atsiekti, atsieko jo pasekėjas pilnoje vieroje. Šiandien nieks nesidrąsis tokį nužeminantį sudą laikyti apie lietuviškas dainas ir dainavimą, ir tą uždėkavoti turime stropumui mūsų viengenčio pono Storosto“. Su dideliu palankumu aprašoma ir 1900 m. vasario 11 d. surengta pirmoji draugijos šventė, kurios metu buvo suvaidinta būsimojo Vydūno triveiksmė drama “Santaika” (jos autoriumi nurodomas L.A.), padainuotos 9 klausytojų labai šiltai sutiktos dainos. Šiame aprašyme skelbiami ir draugijos įstatai (“Sutarimai”), pasidžiaugiama sėkmingais pirmais jos žingsniais, palinkima sėkmės jos tolesnėje veikloje. “Giedoriai gal iš savo šventės gėrėties, o velyjam jiems ir ateityje gerą pasisekimą, jeib jie galėtų savo mierį pilnutelei atsiekti”, – rašoma Saulėtekoje (1900, Nr. 3, p. 87). Visuose vėlesniuose Giedotojų draugijos renginių (daugiausia žiemos ir vasaros švenčių) aprašymuose konstatuojama, kad draugija savo užsibrėžtąjį tikslą įgyvendina nuosekliai ir sėkmingai, kad užkariauja vis didesnes žiūrovų simpatijas, kad atlieka didelį darbą, kultūrinant lietuviškąją publiką ir ugdant jos tautinę savigarbą bei parodant lietuviškų dainų žavesį kitataučiams, kad savo veiklumu išsiskiria iš kitų tuo metu egzistavusių draugijų. „Giedorių draugystė” už vis kruti buvo, garsindama dainas po Lietuvą. Nepailstančiam trusui joses vadovui galime dėkavoti, kad šita draugystė, ne tikt vien tarp čionykščių visų lietuviškų draugysčių krutesni yra, bet jau lenktynes ir su vokiškomis giedorių draugystėmis, kaslink dainų, užimti gali”, – rašoma vienoje iš Saulėtekoje (1901, Nr. 13, p. 284) pateikiamų to meto lietuviškojo judėjimo apžvalgų.

Tuo tarpu ne itin stipriai besilaikančiai Birutei, kuriai Giedotojai talkino, Saulėtekoje skiriama daug mažiau dėmesio, o ir tame, kas apie ją buvo rašoma, nešykštima priekaištų, kaltinimų apsnūdimu ir tuo, kad ji pamiršo savo pagrindinį uždavinį – kalbomis žadinti tautinę lietuvių savimonę. Pateikdama Prūsų lietuvių draugijų veiklos apžvalgą XX amžiaus prieigose, apie Birutę Saulėteka taip rašo: “Iš pirmosios eilės draugysčių stovi pagal senumą ir svarumą pryšakyje ne vien šitų, bet ir visų – “Byrutė”, įkurta 15 vasario 1885 m. Jos uždaviniu yra įsigyvendinti lietuviškoje kalboje ir ją šelpti “suvienytomis sylomis ir proce be pelno”. Vienog, geri norai, kaip buvę, taip ir pasiliko pia desideria. Kad rašytumėm “Byrutės” istoriją, tai galima būtų privest ne vieną atsitikimą, kada patys draugystės są nariai ardė vienybę tarp tautiečių: ginčai ir vaidai vieną tarpą vos nesugriovė pačios draugystės. Per savo ne taip ilgą gyvenimą “Byrutė” patyrė daug siūbavimų ir pavojingų sukūrių. Suprantama, jog prie tokių aplinkybių jos darbai atnešė ne tiek naudos, bent apčiuopom mes jų nematome” (1900, Nr. 7, p. 177). Saulėtekos leidėjai konstatuoja, kad ir dabartinė, 1900-ųjų metų, Birutės veikla nieko gero nežada. „„Byrutė” ir tik kartą pasilinksminusi bei savo patrijotišką meilę išreiškusi nieko gero nenuveikė,“- sakoma metinėje leidinio apžvalgoje (1901, Nr. 13, p. 284). Matydama akivaizdžius Giedotojų draugijos nuoseklaus ir atkaklaus darbo rezultatus, Saulėteka nepritarė, kad šią veiklą pamėgdžiotų šiuo požiūriu daug silpnesnė nuosekliai dirbti nesugebanti Birutė ir patarė jai grįžti prie tų tikslų, kuriuos vykdyti anksčiau jai sekėsi gana neblogai – kalbomis žadinti tautiečių patriotizmą ir ugdyti meilę gimtai kalbai. “Iš viso imant, rodos, kad “Byrutė”nori prie gyvasties išsilaikyti, ar toktai pasiseks, parodys ateitinė. Būtų velytina, kad ji grįžtų prie savo mierio,” – tokį linkėjimą siuntė Birutei Saulėteka 1901 m. pradžioje (1901, Nr. 13, p. 292). Kaip kontrastas Birutės veiklai nuolat parodoma Giedotojų draugijos veikla, kurios perspektyvomis Saulėtekos leidėjai nė kiek neabejoja.
Saulėtekoje išsakomose pagyrose Giedotojų draugijai ir priekaištuose Birutei galima jausti buvusių įtemptų M. Jankaus santykių su pastarąja užslėptus atgarsius. Pati Birutė savo pirmaisiais keleriais gyvavimo metais turėtos galios ir populiarumo nebeatgaus, nors ir stengsis, bandydama koncertuoti ir vaidinti. Tuo tarpu Giedotojų draugija vis labiau įsibėgės, užims vis stipresnes pozicijas, užkariaus beveik visas publikos simpatijas.Tą kaip tik ir konstatuos Saulėteka . Birutės“veikėjai ant giedotojų dėl sėkmingos jų veiklos labai pyks ir stengsis juos pavaizduoti kaip jos griovėjus, kaip tautos aktyvumo migdytojus ir pan. Tas pyktis ypač pasireikš po 1905 m., t. y. po Birutės dvidešimtmečio šventės, kurią tie patys Giedotojai padėjo surengti. Tą pyktį tuometinis Birutės pirmininkas J. Vanagaitis išliejo 1908 m. išleistoje brošiūroje Bangos, pavestos „Byrutės“ nauda, kurioje Giedotojų draugiją ir jos vadovą apkaltino tarnavimu germanizatoriams, sąmoningu siekimu sunaikinti Birutę.

Jankus nuo abiejų draugijų konflikto tuo metu laikysis nuošalėje. Tačiau po beveik dvidešimties metų ir jam atrodys, kad kartu su kai kuriais ano meto veikėjais Tilžės Lietuvių giedotojų draugija sąmoningai žlugdė Birutę, kaip savo konkurentę. Apie tai jis jis taip rašys Klaipėdos žiniose (1924, gruodžio21) paskelbtame atsiminimais grįstame rašinyje „ „Birutė“ – pirmoji tautiška draugija Prūsų Lietuvoje“: “Dar kartą bando [ tai buvo 1903 m. – V.B.] broliai Urėdaičiai su Jonu Vanagaičiu “Birutės” vėliavą iškelti, bet susiginčyja su Giedorių draugija, ir “Birutė”, kokį laiką veikusi ir įsteigusi apie 12 naujų mažų lietuviškų bendrovių, užpulta ne tik Giedorių draugijos, bet ir Dr. Steputaičio, Lekšo bei Kiupelio nutilo. – Nutilo, bet neišnyko ir jos dvasia keta vėl apsireikšti, bet jau pirmame jos paveiksle, kokį ji turėjo pirm 40 metų 15 vasario dieną 1885 metais. Vydūnas netrukus tose pačiose Klaipėdos žiniose (1925, sausio 1) į tą rašinį atsilieps, nurodydamas M. Jankaus straipsnyje esančius netikslumus, ypač išryškindamas tai, kad Giedotojai ne tik nežlugdė Birutės, bet kad jai ne kartą labai daug padėjo, kad Birutė esmingiau atsitiesti nebeturėjo savo vidinių galių. Apie tai minėtame atsiliepime Vydūnas rašys: „Tuojau po Kalėdų tais pačiais dar metais [1895 – V.B.] keli Birutininkai kreipėsi į mane, ar ne vesčiau ir Birutininkų choro, jeigu pasisektų tokį įsteigti. Susikvietė 7 vyrus, ir aš pradėjau mokyt. Paprašiau dar kelis Tilžės mokyklų mokytojus ir su jų pagalba dainavo 12 vyrų choras Birutės šventėje Tilžėje 1896 mts. Rodos vasario mėn. Dainavo tas pats choras dar vasaroj ir tad vargais negalais dar žiemoj 1897 mts. Tada jis iširo. – Dabar šoko mišrasis Giedotojų choras Birutininkams į pagalbą. Rudenį 1897 mts. Jau buvo pradėję ir dainas mokinties.Taip tai žiemą 1898 mts. Giedotojai dainavo Birutininkams. Padarė tai ir dar vasaroj, ir 1899 mts. Jie dainavo ir vaidino jiems. Bet tie keli Birutininkai, kurie rengė tas šventes, pasielgė taip su daininkėmis, kad jos atsisakė dar kart Birutininkams talkininkauti. Ir tokiu būdu buvom priversti visai savaip veikti (…). Kaip artinos 1905 mt., reiškia 20 mt. Po Birutės įsteigimo, aš raginau kelis Birutininkus naujai sustot į draugiją ir veikt senu būdu, tai esti, kalbomis žadinti žmones, kaip tai buvo daryta pirmais Birutės metais. Naujai parinktas Birutės pirmininkas kelis kart ir sušaukė žmones ir sakė kalbas, Giedotojų draugija jam užmokėjo kelionės išlaidas. Bet po 1907 mt. Šis pirmininkas bandė Birutei chorą steigti viliodamas Giedotojus pas save ir tad šventes kelti (…). Truko kelis metus, ir Birutė naujai pranyko. Giedotojų draugija dar šiandien tebeveikia. Birutėj buvo iš pat pradžių ardančių elementų. Todėl pasidarė reikalinga dėl tautinio atgijimo Giedotojų draugiją tvirtinti ir atskirą laikyti. Birutė niekumet nebuvo “užpulta” Giedotojų, bet Birutininkai tūlus kartus užpuolė Giedotojus. Giedotojai paliko Birutę jos likimui ir griaujantiems jos elementams”.

Reikia pasakyti, kad, aiškinantis Birutės ir Giedotojų draugijos santykius , tiesa yra Vydūno pusėje. Jo teiginiai buvo konkretesni ir pagrįstesni negu M. Jankaus. Vydūnas rėmėsi ne tik atmintimi ir prisiminimais, bet ir po ranka turėta medžiaga, kruopščiai surinktomis renginių programomis, ano meto spauda (kad ir ta pačia Saulėteka”), kurioje buvo labai išsamiai aprašomi ano meto kultūrinio Mažosios Lietuvos gyvenimo įvykiai. Vydūnas buvo sukaupęs medžiagą pradėtai rašyti Mažosios Lietuvos tautinio atgimimo istorijai, kuri antrojo pasaulinio karo metu buvo baigta ir kurios mašinraštis žuvo karo audrose (žr. Kultūros barai, 1988, Nr. 3, p.53-56). Naudojimąsi kruopščiai surinkta medžiaga Vydūnas pademonstravo dviejuose 1937 m. Aukure skelbtuose straipsniuose apie savo kultūrinę veiklą bei kultūrinį mažlietuvių gyvenimą tos veiklos metu. M. Jankus minėtame rašinyje, nors ir nėra pakankamai preciziškas, bet nėra ir šališkas – nei piktai kalba apie Giedotojus, nei aukština Birutės, ir neslepia jos nuosmukių. Jam iš laiko perspektyvos tik atrodo, kad konkurencinėje kovoje Birutė buvo įveikta ir sąmoningomis pastangomis pašalinta iš veikimo arenos. Tuo pašalinimu Giedotojai išreiškę negatyvų nusiteikimą kovingojo Birutės veikimo prieš germanizaciją atžvilgiu. M. Jankus netgi buvo pamiršęs, kas daugiau kaip prieš du dešimtmečius buvo rašoma jo paties leistoje Saulėtekoje. Tiesa, kalbėdamas ar rašydamas apie Giedotojų draugiją, M.Jankus jos atžvilgiu yra pažėręs ir tiesioginių kritinių pastabų, ypač nekaip atsiliepė apie Birutės dvidešimtmečio šventėje vaidintą Vydūno komediją Birutininkai.

Abiejų draugijų nesutarimus lėmė ir esminiai skirtumai jų veiklos taktikoje, išreiškusioje skirtingus požiūrius į tautinį judėjimą. Giedotojai realizavo Vydūno įsitikinimus, pagal kuriuos tauta turi tobulėti per dvasinę kultūrą, dorovę, grožį. J.Vanagaitis buvo radikalas veikimo šalininkas, nuosaikumo priešininkas. Tą kryptimi jis vedė ir Birutę. Vydūniškąjį veikimą birutininkai laikė tautiečių migdymu. Netrukus tiek giedotojai, tiek birutininkai suprato, jog abejų veiklą reikia derinti. Todėl greitai abiejų draugijų konfliktas išblėso, vėliau būta net bendrų vakarų, švenčių (1909 m., 1911 m.).

1914 m. Birutė nustojo veikusi. Gyvame XX a. pradžios lietuvininkų kultūriniame veikime tarsi realizavosi visi jos siekiai, kuriuos ji pati ne visada sėkmingai įgyvendindavo. Lietuviškosios Birutės ir Giedotojų draugijos reikšmingos ne tik tuo, kad pačios suvaidino didžiulį vaidmenį lietuvininkams tautiškai atsigaunant ir tvirtėjant, bet ir tuo, kad sukėlė tikrą lietuvybės sąjūdį, kad į jį labai aktyviai įsitraukė jaunimas. Šioms draugijoms veikiant ir inicijuojant įvairiose Mažosios Lietuvos vietose atsirado daug kitų kultūrų židinių, kuriuose daugiausia veikė jaunimas. Susikūrusios vietinės draugijos ir būdavo vadinamos jaunimo ar jaunųjų draugijomis. Nuo 1894 m. iki 1922 m. su pertraukomis veikė Tilžės lietuvių klubas, turėjęs savo lietuviškąją skaityklą, rengęs susirinkimus, minėjimus, ekskursijas. Vėliau kūrėsi kiti savo veikimu visą Mažąją Lietuvą apimantys sambūriai. 1900 -1901 m. trumpai veikė moterų draugija Lietuvaičių šviesa, pirmoji blaivybės draugija Lietuvos žvaigždė. 1901 m. Įsikūrė Lietuvininkų susivienijimas Prūsuose, užsimojęs leisti lietuviškas mažlietuviams skirtas knygas ir 3 išleidęs . Jos buvo išspausdintos M. Jankaus spaustuvėje Bitėnuose, kurių vieną sudarė, o antrą parašė Vydūnas. Tai – Bendraitė ir Senutė. Buvo įkurtas ir kurį laiką veikė Tėvynės mylėtojų draugijos skyrius. Ypač svarbų vaidmenį žadinant Mažosios Lietuvos lietuvių jaunimą suvaidino poeto Fridricho Bajoraičio-Paukštelio 1905 m. įkurtas Keliaujantis Prūsų lietuvių knygynas, savotiška paštu veikianti lietuviškų knygų biblioteka, bei nuo 1907 m. pradėtas praktikuoti Prūsų lietuvių jaunimo susirašinėjimas, kuris daugeliui jaunuolių buvo lyg ir lietuviško rašto mokykla. Nuo 1874 m. valdžios parėdymu mokyklose lietuviškai skaityti ir rašyti jau nebebuvo mokoma. Daug nuveikė Tilžėje veikusi Spaudos draugija, besirūpinusi lietuviškų laikraščių leidimu bei lietuviškos dvasios ir kultūros sklaida per juos. Šie minėti sambūriai savo veikimu apėmė visą Mažąją Lietuvą. Po 1910 m. ėmė kurtis ir vietos jaunimo draugijos. Tam postūmį davė kelios aplinkybės. Valdžios rūpesčiu tada gana gausiai buvo kuriamos vokiškos jaunimo draugijos, turėjusios ugdyti vokiško patriotiškumo dvasią jaunimo tarpe bei jį šviesti. Tai žadino ir lietuviškojo jaunimo ambicijas. Tuo metu bvo suaktyvėjęs ir krikščioniškujų draugijų veiklumas. Ypač stipriai darbavosi V. Gaigalaičio įkurta krikčioniškoji Sandoros draugija, užsimėmusi ne tik krikščioniškos jaunimo pasaulėžiūros stiprinimu bei švietimu, bet ir labdaringa veikla. Lemiamą postūmį kurtis pasaulietinėms lietuviškojo jaunimo draugijoms, aišku, padarė jau energingai veikusios ir netgi tarpusavyje konkuravusios didžiosios visą kraštą apėmusio draugijos – Birutė ir Tilžės lietuvių giedotojų draugija. 1910 m. birželio 19 d. ant Rambyno įvyko Mažosios Lietuvos jaunimo suvažiavimas, kuriame kalbėjo abiejų minėtųjų draugijų vadovai J. Vanagaitis ir Vydūnas. Ta proga buvo pasodinas ąžuolas, o jaunimas paragintas aktyviai darbuotis tautiškumo stiprinimo labui savo gyvenamose vietovėse. Į tą raginimą pirmiausiai reagavo patys Birutės ir Giedotojų draugijų nariai, kurie gyveno nuo Tilžės ne labai nutolusiose vietovėse. Taip Birutės pavyzdžiu pagal jos įstatus 1912 balandžio 28 d. pradėjo veikti Pagėgių Rūta, o pusmečiu anksčiau 1911 m. spalio 1 d. Giedotojų dragijos nariai J. Aušra ir J. Margis jau buvo įkūrę Katyčių Vainiką. Paskui jaunimo draugijos ėmė dygti kaip grybai po lietaus. Taip 1911 – 1914 m. atsiranda Lankupių Jaunimas, Vyžių Vainikas, Paskalvių Aušra, Rukų Ąžuolas, Lauksargių Žiedas, Kulmenų Spindulys, Senuosiuose Vainočiuose Dobilas, Plikų Beržas“, Griežpelkių Žiedas, Klaipėdos Vienybė, Didžiųjų Lankininkų Lelija, Dovilų Liepa ir kitos jaunimo draugijos, Gumbinės lietuvių draugija. Kaip rašo Vydūnas, „1908 – 1914-mts. buvo tikri lietuviškų draugijų dygimo metai. Visos daugiau ar mažiau kilo iš jų kelmo, būtent iš Giedotojų draugijos“. Kad tos draugijos galėtų stipriau veikti, reikėjo kad jos remtų ir palaikytų viena kitą. Kai kurių Giedotojų draugijos narių iniciatyva, kurią savo Jaunime 1911 m. pagarsino Vydūnas, bei savo leistoje Birutėje 1912 m. J.Vanagaitis, 1912 m. spalio 6 d. Tilžėje buvo įsteigta visų draugijų Santara. Jos pirmininku buvo išrinktas Vydūnas. Visos tos draugijos ir jų Santara buvo vešlios atžalos iš pirmojo kamieno – Birutės draugijos, išaugusios atšiaurių germanizacijos vėjų pagairėje. Deja, joms visa galia sulapoti sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.

Literatūra:

Bagdonavičius V. Kultūrinė lietuvininkų draugija „Birutė // Kultūros barai 1976, Nr.12; Bruožis A. „Byrutė. Dvidešimtmetinių sukaktuvių atminimui. Tilžė, 1905; Jakelaitis V. Lietuvių dainų šventės. V., 1970; Kaunas D. „Birutės draugijos biblioteka // Iš Lietuvos bibliotekų istorijos. V., 1985; Kaunas D. Aušrininkas. Tautinio atgimimo spaudos kūrėjas Jurgis Mikšas. V., 1996; Kšanienė D. Muzika Klaipėdos krašte. Muzikinis gyvenimas iki 1939 m. K., 1996; Maknys V. Lietuvių teatro raidos bruožai. T.1. V., 1972; Vanagaitis J. Lietuviškosios draugystės „Byrutės atminčiai // Lietuvos keleivis. 1930, Nr.47; Vydūnas. Tautinės Prūsų lietuvių šventės ir vakarai // Aukuras. Klaipėda, 1937.

Galbūt jums naudinga...

Irena Andrukaitienė. Paminklas Mažajai Lietuvai

Plačiau →