Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Piliava

Pagal   /  2014 gegužės 21  /  Komentarų nėra

Šiandien domintis tolimais egzotiškais kraštais, universitetuose studijuojant Portugalijos ar Škotijos istorijų vingrybes, nedaug kas prisimena Piliavą, praeityje taip glaudžiai susijusią tiek su Mažosios, tiek ir su Didžiosios Lietuvos istorija. Tos senovinės gyvenvietės dabartinis statusas – beveik neprieinamas Baltijskas nuo pasaulio vėl užsiveriančiame Karaliaučiaus krašte – taip pat neskatina didesnio domėjimosi tuo baltiškojo paveldo objektu. Dabar retas besuvokia, kad Piliava nėra toliau nuo Vilniaus nei visiems žinoma Palanga.

Šiandien domintis tolimais egzotiškais kraštais, universitetuose studijuojant Portugalijos ar Škotijos istorijų vingrybes, nedaug kas prisimena Piliavą, praeityje taip glaudžiai susijusią tiek su Mažosios, tiek ir su Didžiosios Lietuvos istorija. Tos senovinės gyvenvietės dabartinis statusas – beveik neprieinamas Baltijskas nuo pasaulio vėl užsiveriančiame Karaliaučiaus krašte – taip pat neskatina didesnio domėjimosi tuo baltiškojo paveldo objektu. Dabar retas besuvokia, kad Piliava nėra toliau nuo Vilniaus nei visiems žinoma Palanga.

Piliavos priešistorę lėmė gamtinės sąlygos – Baltijos jūros srovių suklostytos Aistmarių nerijos ypatybės. Toji (šiandien mažai kam Lietuvoje žinoma) nerija, panašiais kaip Kuršių nerija, nuo Baltijos jūros atskyrė didelę lagūną – Aistmares, į kurias tekėjo senovinė Vysla bei Prieglius (senovinio Nemuno žemupys). Aistmarių nerijoje (kažkada tik salelių grandinėje) būta savų pakilumėlių. Vienoje iš jų (netoli nuo vienos iš protakų, jungusių Baltijos jūrą su Aistmarėmis) senovės prūsai-sembai įsirengė piliakalnį, siejamą su istoriniuose šaltiniuose minėta Noytto pilaite (Naiten pil). Įdomu, kad baltiškasis vardas Pilis, Piliava išliko daugelį vėlesnių šimtmečių, kaleidoskopiškai besimainant istorinėms aplinkybėms, keičiantis pačiai gyvenvietei ir jos reikšmei.

Kryžiuočių ordinui XIII a. viduryje užėmus Sembą, skubėta įsitvirtinti svarbesnėse vietose, strateginiuose punktuose pastatyti pilis. Taip šiauriau būsimosios Piliavos, prie buvusios protakos tarp Aistmarių bei jūros stūksojusioje kalvoje buvo pastatyta Wicklandsorto – Laukstyčių pilis, ilgai buvusi svarbiausiuoju centru Aistmarių nerijos šiauriniame gale.

XIII-XIV a. ties būsimąja Piliava gyvavo Wogramo ir Kamstigalio žvejų kaimai. Matyt, žvejybos verslui plečiantis ties senąja protaka 1376 metais buvo įkurta žuvų prekyvietė – didesnės gyvenvietės užuomazga. Sembų pilaitės vietoje kryžiuočiai pasistatė savąją pilaitę – muitinę, 1430 metais minėtą Pilen vardu (taip įamžinant baltiškosios pilies atminimą).

Tačiau gyvenimas siauroje smėlio nerijoje tarp audringos jūros ir neramių Aistmarių nebuvo stabilus – palaipsniui smėlis užnešė buvusią protaką į jūrą. Užtat 1497 metais didelė audra jau piečiau pralaužė nerijos smėlio pylimą ir išplovė naują protaką tarp Aistmarių ir Baltijos jūros. 1510 metais naujoji protaka (vėliau pavadinta Piliavos sąsiauriu) buvo pritaikyta laivybai ir palaipsniui tapo vis svarbesniu vandens keliu į Karaliaučių, galop nukonkuravusiu kitas senąsias protakas Aistmarių nerijoje. Žmonių pastangomis ši protaka buvo „įamžinta“ – palaipsniui sutvirtinant jos krantus, apsaugant nuo užnešimo smėliu, nuolat gilinant, paverčiant svarbiausiais vartais į jūrą.

Pamaryje prie Wogramo kaimo įsikūrė ir Piliavos žvejų kaimas (vėliau vadintas Senąja Piliava, 1519 metais minėtas kaip Pillaw, 1522 – Pillau). 1598 metais ten buvo pastatyta sava bažnyčia.

1525 metais likvidavus Kryžiuočių ordino valstybę, jos vietoje sukūrus pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, prasidėjo naujas Piliavos istorijos etapas.

1537 metais ten buvo pastatytas muitinės blokhauzas, o 1599 metais – ir pirmoji bažnyčia. Klestėjo ir vietinis žvejybos verslas – Piliavoje gaudyti dabar jau nebežinomi eršketai – didžiulės žuvys, pelnytasi iš juodosios ikros – kaviaro. Ši žvejyba ir patys įspūdingieji eršketai ilgai buvo Piliavos simboliu. Antai, žvejybos valdybos būstinė oficialiai vadinta Eršketų rūmais.

Po gan ramaus XVI amžiaus, nuo XVII a. pradžios padėtis Baltijos jūros pakrantėse susikomplikavo, kylant Švedijos galybei bei jos ekspansionistinėms užmačioms. Dar 1601 metais olandų specialistai planavo Prūsijos įtvirtinimus ties Piliava, vis labiau suvokiant tos vietos strateginę reikšmę. XVII a. pradžioje ties Piliava buvo dislokuoti samdiniai iš Škotijos, turėję sustiprinti Prūsijos kunigaikštystės karines pajėgas.

Tačiau 1626 metų vasarą Baltijos pakrantę užplūdo švedai – liepos 6 dieną ties Piliava pasirodė Švedijos laivynas, trisdešimt septyniuose laivuose atvežęs, anot istorinių šaltinių, net keturiolika tūkstančių vyrų. Švedai Piliavoje įsikūrė net dešimtmečiui, visame krašte palikdami savo buvimo pėdsakus (gausius Švedkalnius bei Švedų pylimus). Jie pradėjo ir didžiuosius fortifikacinius darbus Piliavoje – pastatė redutą su blokhauzu, kaip būsimosios tvirtovės užuomazgą.

Po švedmečio susirūpinta pagrindinių jūros vartų į Karaliaučių saugumu, pradėta rimtai įsitvirtinti Piliavoje. 1634-1670 metais ten mūryta citadelė. Akmenys ir plytos į smėlingą Aistmarių neriją vežti iš ardytos Balgos pilies (tuomet pripažintos jau atgyvenusia naujojoje geopolitinėje situacijoje, kai grėsė įsiveržimas iš Baltijos jūros, o ne vidaus kovos), o vėliau ir iš Laukstyčių pilies (taip pat praradusios savo strateginę reikšmę, smėliui užnešus tenykštę protaką). Taip Piliavos tvirtovė tapo senesnių ir garsesnių pilių įpėdine, jos mūruose tebeglūdi iš legendinės Balgos ir žymiųjų Laukstyčių atgabenti akmenys.

Greta citadelės 1647 metais įsikūrė atvykėlių olandų kolonija. 1660 metais Piliavoje gyveno 250 žmonių (tarp jų buvo žvejų, laivininkų, amatininkų, smulkių prekybininkų). 1657 metais būtent iš Piliavos išplaukė patys pirmieji Prūsijos kunigaikštystės kariniai didesni laivai, pradėję tos valstybės karinio laivyno istoriją. 1680 metais olandai (kaip pasaulyje žinomi laivų statybos specialistai) įkūrė Piliavoje laivų statyklą, stačiusią karinius bei kitokius burlaivius pagal Vakarų Europos standartus. Taip pradėta didžiųjų burlaivių statybos era. 1681 metais olandų kolonijoje įsikūrė evangelikų reformatų protestantiškoji parapija, 1685 metais pastatyta įgulos bažnyčia.

Laivyba pro Piliavą buvo itin svarbi LDK prekių tiekėjams. Beje, specialistams žinoma, kad LDK (ar bent atskirų jos vietovių) prekybiniai ryšiai vandens keliais su Vakarų Europa ilgam nenutrūkdavo net ir kovų su kryžiuočiais šimtmečiais – protarpiuose tarp kovų viena ar kita kryptimi vykdavo savų prekių prisikrovę pirkliai. Po Žalgirio mūšio ir Melno taikos (1422 metais) įsivyravus ramesniems laikams, iš LDK į Vakarų Europą vandens keliais vis didesniais kiekiais eksportuoti lietuviškų bei gudiškų žemių turtai: javai, mediena, vaškas ir daugelis kitų dalykų. Tas didysis eksportas žymiu mastu nulėmė LDK „Aukso amžių“ – klestėjimą ramiajame XVI šimtmetyje, kai nemaža LDK didžiūnų bei prekybos tarpininkų labai praturtėjo. Tų LDK eksportinių prekių srauto didžioji dalis plukdyta Nemunu, Kuršių mariomis, Deimės bei Priegliaus upėmis iki Karaliaučiaus, o nuo ten – Aistmarėmis pro Piliavos sąsiaurį bei Baltijos jūra į vakarus. Tad Piliava buvo puikiai pažįstama gausiems lietuviškų prekių gabentojams, pirkliams, iš Vakarų vykdavusiems į LDK žemes, keliautojams ir metraštininkams.

XVII amžiaus negandos, suniokojusios LDK, įsiminusios Rusijos kariuomenės siautėjimu Vilniuje, savaip padėjo Prūsijos valstybės tolesnei raidai – toji išsivadavo iš ankstesnių saitų su Abiejų Tautų Respublika, vis savarankiškiau tvarkėsi. Antai, iš Piliavos uosto 1682 metais buvo surengta kolonijinė ekspedicija į Vakarų Afriką, 1688 metais pasiųsti net 32 laivai prekybai su Afrika ir Centrine Amerika (Vestindija). Deja, tuometinei silpstančiai LDK tokie globalinio masto žygiai jau neberūpėjo…

Gyvenimas prie didžiosios prekybos kelio skatino ir Piliavos gyvenvietės plėtrą. 1701 metais ten buvo įsteigta prekyvietė, 1725 metais Piliava gavo karališkojo miesto teises (jos herbe buvo pavaizduotas garsusis vietinis eršketas). Miestas vadintas „Mažuoju Amsterdamu“ – ten gyveno daug olandų, lankėsi Anglijos ir kitų Vakarų Europos šalių pirkliai. 1720 metais Piliavoje veikė net 12 alinių, 4 kepyklos, 3 mėsinės, įvairios amatininkų dirbtuvės. Kasmet Piliavos uostą aplankydavo po 400-800 laivų, praturtindavusių gyvenvietę bei jos žmones. LDK prekių eksportą vandens keliais pro Piliavą paskatino dar XVII amžiaus pabaigoje iškasti Pričkagrabės ir Greituškos kanalai.

Kraštui nelaimingo Septynerių metų karo laikotarpiu jau 1757 metų liepos mėnesį Piliavą užėmė Rusijos kariuomenė. Tiesa, okupacinė valdžia pakankamai gerai suvokė Piliavos, kaip jūros vartų į Vakarus, reikšmę – uostas buvo tiriamas, pagal parengtus projektus plėstas 1759-1760 metais.

Pasibaigus Rusijos okupacijai, Piliava toliau augo. Besiplėtusi tarptautinė prekyba skatino laivybos raidą – statyti vis didesni prekiniai burlaiviai, galėję gabenti vis daugiau prekių įvairiomis kryptimis. Deja, kelią į Karaliaučių naujiesiems didlaiviams užkirto Aistmarės – seklios ir aštriai banguotos, žiemą užšąlančios. Užtat palaipsniui menkėjant Karaliaučiaus uosto reikšmei, vis labiau klestėjo Piliavos uostas – čia iš jūrinių laivų į mažesnius laivelius arba arklinius vežimus buvo iškraunamos prekės iš Vakarų Europos, čia į juos būdavo sukraunamos LDK ir Mažosios Lietuvos prekės. 1784 metais Piliavos uostą aplankė jau du tūkstančiai laivų.

Piliavoje 1768 metais gyveno 1123 žmonės, 1784 metais – 1300, 1801 metais – jau 2521. Tarp jų buvo lietuvininkų iš Mažosios Lietuvos, išeivių ar pirklių iš Didžiosios Lietuvos. 1789-1806 metais dar labiau sutvirtinta Piliavos citadelė, bandant apsaugoti svarbųjį uostą ir Karaliaučiaus prieigas nuo tuomet vis ryškėjančios Prancūzijos grėsmės. Tačiau sausumos keliais atžygiavusios Napoleono armijos iki pat 1813 metų valdė kraštą, pasirūpinant ir Piliavos uostu (ten buvo pradėtas statyti švyturys, tvirtinti Piliavos sąsiaurio krantai).

Pasibaigus napoleonmečiui, prasidėjo visą šimtmetį trukęs taikaus vystymosi periodas. Uostas vėl suklestėjo (apie jį rašyta, kad ten skamba vokiečių, olandų, anglų kalbos bei jūreiviškasis žargonas). 1817 metais Piliava tituluota kaip karališkasis jūrų ir prekybos miestas (tokį titulą turėjo ir Klaipėda), joje gyveno 2521 žmogus, o tvirtovėje (turėjusioje savą bažnyčią) – dar 146 žmonės. XIX a. viduryje Piliavos mieste gyveno 2721 žmogus, o tvirtovėje – 881 žmogus.

Piliavai (kaip ir Klaipėdai) savaip padėjo Krymo karas, kai sąjungininkų laivynas XIX a. viduryje blokavo Rusijos uostus Baltijos jūroje, o Rusijos imperijai savus krovinius teko eksportuoti ir būtinas prekes įsivežti per neutralios Prūsijos uostus. Itin pagausėjęs krovinių srautas auksiniu lietumi paskatino Piliavos uosto ir miesto tolesnę plėtrą.

1860 metais nutiestas geležinkelis Virbalis-Eitkūnai-Karaliaučius, o 1865 metais – geležinkelis Karaliaučius-Piliava užtikrino didžiulį krovinių srautą iš Rusijos imperijos valdų (ir ten atsidūrusios Didžiosios Lietuvos). 1864-1887 metais būtent Piliavoje buvo įrengtas didžiakrūvis uostas, kelis dešimtmečius tapęs svarbiausiu regione. Iš Piliavos tuomet vyko pagrindinis Rytprūsių susisiekimas jūra su Vakarų Europa, ten būdavo perkraunama daugybė krovinių.

Kartu Piliava vertinta ir kaip Prūsijos valstybės svarbi tvirtovė bei viena iš karinio laivyno bazių. Anuomet kariniuose laivuose tarnavo nemaža lietuvininkų jaunuolių (daugiausiai žvejų sūnūs, kuriuos nukreipdavo į laivyną, kaip patyrusius laivininkus). Tuomet lietuvininkų palikuonys, tarnavę įvairių laivų įgulose, aplankydavo tolimesnius kraštus (įvairiose vietose dar saugomi jų laiškai bei atvirukai iš Pietų Amerikos, Azijos ar Afrikos uostų; ne vienas buvo pamatęs Japoniją).

Anais laikais taip pat virdavo interesų kovos. Taip ir Karaliaučiaus verslininkai, gamtos nepalankių sąlygų nustumti į nuošalę, neprarado vilties įsijungto į didžiulių lėšų iš prekybos, laivybos, perkrovimo darbų dalybas. Per sekliąsias Aistmares buvo nutiestas Karaliaučiaus jūros kanalas, kuriuo didmiestį – Rytprūsių sostinę galėjo pasiekti didieji jūrų laivai. 1902 metais užbaigus to kanalo statybą, Piliava vėl liko nuošalėje – pagrindinis laivų srautas pasuko tiesiai į Karaliaučių, išplėtota Piliavos uosto infrastruktūra nebebuvo taip intensyviai naudojama, kaip kad XIX amžiaus pabaigoje. Miestas ėmė palaipsniui mažėti – verslininkai bei kiti kėlėsi į Karaliaučių.

1905 metais Piliavoje gyveno 7377 žmonės (iš jų 1152 kariškiai); 1902 metais prie miesto buvo prijungta senoji Piliava.

 1912 metais mieste dar buvo likę 7079 gyventojai. Piliava tada apibūdinta kaip miestas, tvirtovė ir pajūrio kurortas (į Baltijos paplūdimius bei Aistmarių pakrantes atvykdavo ilsėtis ar praleisti savaitgalio karaliaučionys – Karaliaučiaus didmiesčio gyventojai). Pajūryje buvo įrengtos maudyklės. Tuomet Piliavoje veikė Belgijos, Olandijos, Portugalijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Didžiosios Britanijos bei Rusijos (svarbesniųjų Europos jūrinių valstybių) konsulatai. Mieste buvo 4 viešbučiai, 7 užeigos namai (vienus iš jų laikė Pilokaitis), net 25 restoranai (tarp jų Budniko, Getkanto, Ramonaičio, Strupaičio valdyti restoranai), daugybė kitų įstaigų, amatininkų dirbtuvių. Uostamiestyje veikė žvejybos, laivininkystės, laivų statybos, prekybos bendrovės, locmanų bei pakrančių valdybos, uosto statybos valdyba, navigacijos mokykla, centrinė muitinė. Laikyta didelė karinė įgula, stovėjo stambūs kareivinių pastatai.

Po Pirmojo pasaulinio karo nesėkmių Piliava nusmuko. Jai savaip padėjo Versalio taikos sutartis, atkirtusi Rytprūsius nuo Vokietijos pagrindinės dalies (Vyslos žemupys buvo atiduotas Lenkijai). Tada bendrovė „Seedienst Ostpreussen“ išpopuliarino tiesioginius keleivinių laivų reisus į Piliavą iš Vakarų Vokietijos uostų, Piliava tapo gana reprezentaciniais Rytprūsių jūros vartais. Iš Piliavos keleiviniai laivai plaukdavo ir į Klaipėdą.

Savo verslo nišas surado vėl pradėtas plėtoti Piliavos uostas, prie kurio kurtos pramonės įmonės. Prieš II pasaulinį karą uostą sudarė net kelios gana skirtingos dalys. Greta įplaukos buvo Priešuostis, šalia kurio buvo susiklostęs senamiestis, stovėjo vaizdingas 31 m aukščio švyturys. Netoliese buvo Žibalo (naftos produktų) uostas. Prie Statybų uosto veikė laivų statykla, turėjusi didelį plaukiojantį doką. Buvo Malkų uostas medienos krovimui. Vidinis uostas kanalais driekėsi pro tvirtovę, vedė į Krovinių uostą, su plėtotomis krantinėmis, geležinkelio linijomis, dar viena laivų statykla su savu plaukiojančiu doku.

Atsigavęs uostas paskatino sparčią miesto plėtrą. Jei 1925 metais Piliavoje tebuvo likę 6893 gyventojai, tai 1939 metais ten gyveno jau 12379 žmonės. Iš atsigavusio uosto, išplėtotos keleivių prieplaukos didieji keleiviniai laivai plaukdavo į Švediją, Suomiją, JAV.

Sudėtingą daugiataučio miesto istoriją atspindėjo jo gausios šventovės: antroji evangelikų liuteronų bažnyčia buvo pastatyta 1675 metais, evangelikų reformatų – olandų bažnyčia – 1866 metais, baptistų koplyčia – 1891 metais, katalikų šventovė – 1910 metais.

Ir prieškariu ten buvo ženklūs lietuvybės pėdsakai. Tuomet Piliavoje darbavosi žinomi verslininkai Paulius Jakubaitis, Ernstas Pečelaitis bei kiti, kilę iš Mažosios Lietuvos. Vienu iš locmanų dirbo Lukaitis, kurio sūnus Alfredas tapo kunigu.

Nuodugnesni tyrimai galėtų padėti aptikti ir Prūsijos generalgubernatoriaus (nuo 1657 metų) Boguslavo Radvilos (paskutiniojo Biržų Radvilų giminės atstovo) bei kitų lietuviškos kilmės veikėjų veiklos gausius pėdsakus Piliavoje.

1933 metais Vokietijoje įsigalėję nacionalsocialistai ėmėsi likviduoti lietuviškus vietovardžius Rytprūsiuose – Mažojoje Lietuvoje bei gretimuose plotuose. Tuomet Pilkalnio miestas buvo pervadintas vokišku vertiniu „Schlossberg“ (Pilies kalnas), bet Piliavos vardas išliko ir toliau – šiuo atveju baltiškasis žodis „pilis“ išliko beveik nepastebėtas, uostamiestis tebevadintas Pillau.

Lietuvių bei lietuviškos kilmės žmonių Piliavoje itin pagausėjo jos istorijos tragiškiausiu momentu – Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.

1945 metų pradžioje pradėjusi didįjį puolimą Vakarų link sovietinė kariuomenė netrukus apsupo Rytprūsius, užimdama Baltijos jūros pakrantę Pamaryje – Pomeranijoje. Į šią apsuptį pakliuvo ir tūkstančiai lietuvių iš Didžiosios Lietuvos, besitraukusių į Vakarus ir nebespėjusių ten atsidurti. Tame „katile“ buvo ir ne vienas šimtas tūkstančių lietuviškos kilmės rytprūsiečių, bėgusių nuo sovietinio genocido. Palaipsniui siaurėjant apsupties žiedui Piliava liko svarbiausiuoju uostu, iš kurio laivais buvo galima pasitraukti į Vakarus. Gausybė pėsčių ir važiuotų pabėgėlių dažnai per Aistmarių ledą ėjo link to viltingo uosto, apšaudant ir bombarduojant sovietiniams lėktuvams. Daug laivų su pabėgėliais (tarp jų užfiksuota ir daug lietuviškų pavardžių) Baltijos jūroje nuskandino sovietiniai kariniai laivai ir lėktuvai. Toje milžiniškoje mėsmalėje pabuvojo ir nemaža išeivių iš Didžiosios bei Mažosios Lietuvos, vėliau aprašiusių savo prisiminimus.

Vien per 1945 metų vasario mėnesį iš Piliavos į Vakarus buvo išplukdyti 173 902 pabėgėliai, per kovo mėnesį – dar 58 337, nepatekusieji į laivus (tokių buvo dešimtys tūkstančių) kėlėsi per Piliavos sąsiaurį ir pėsčiomis Aistmarių nerija traukėsi į Vakarus link kitų dar veikusių uostų.

Mūšiai prie Piliavos tęsėsi beveik iki pat Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigos – uostamiestį sovietinė kariuomenė užėmė tik 1945 metų balandžio 25 dieną. Beveik iki paskutinio momento iš subombarduotos Piliavos į Vakarus išplaukdavo pabėgėlių perpildyti laivai. Paskutinieji laiveliai su pabėgėliais Daniją ir kitas Vakarų vietoves pasiekė tik gegužės viduryje – jau senokai pasibaigus karo mūšiams.

Suniokotas uostamiestis, per penkis šimtmečius išsaugojęs savo baltiškąjį vardą, jį prarado Sovietų Sąjungai ėmus administruoti Karaliaučiaus kraštą. Tradicinę Piliavą pakeitė abstraktus naujadaras Baltijsk.

Būta ir didesnių permainų. Sovietinio valdymo metais itin militarizavus Karaliaučiaus kraštą, Piliava buvo paversta slaptu, paprastiems žmonėms neprieinamu miestu. Ta slaptumo uždanga slėpė svarbiausią sovietinio karinio laivyno bazę, kur buvo sutelktas visas arsenalas pavojingiausių ginklų. Ten telktas branduolinis kumštis būsimajam smūgiui į Vakarų pasaulį. Tam itin tiko Piliava, kaip netoli Vakarų Europos atsiradusi sovietinių povandeninių laivų ir branduolinių raketų starto aikštelė.

Daugelio žmonių sąmonėje Piliava lyg nebeegzistavo, apie Baltijską-Piliavą (juolab apie miesto istoriją) nieko nebuvo rašoma sovietinėje spaudoje. Jei XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo išleista išties nemažai rimtų studijų apie Piliavos praeitį, tai po II pasaulinio karo Baltijos pakrantėje teliko „juodoji skylė“ – neprieinama ir neįžvelgiama vietovė.

Iki šiol nesimato ir lietuviškųjų pėdsakų Piliavoje tyrimų, įdomios jūrinės kultūros paveldo analizės, sugretinimu su netolima Klaipėda.

Tiesa, po 1991 metų „baisiosios“ paslapties skraistė buvo kiek praskleista, į Piliavą pasižvalgyti epizodiškai buvo įleidžiami turistai iš Vokietijos. Tebespėliojama dėl uostamiesčio ir krašto ateities būsimojoje Europoje.

Kol kas daugiau apie Piliavos senovę ir jos apylinkes terašoma „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“, kurios trečiasis tomas turėtų būti baigtas 2006 metais. Gal ateityje sulauksime ir Piliavai pašvęstų lietuviškų studijų – deja, kol kas tik Lenkijos tyrėjai drąsiau rašo apie Karaliaučiaus kraštą, nagrinėja jo problemas.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2006 m. birželio 2 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 21
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 21, 2014 @ 6:12 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →