Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Kultūra  >  Aktualus straipsnis

Piktupėnų parapija ant išnykimo ribos

Pagal   /  2018 sausio 15  /  Komentarų nėra

www.mazoji-lietuva.lt

Pastarąjį kartą apie Piktupėnus (Pagėgių sav.) ir Piktupėnų evangelikų liuteronų parapiją platesnė Lietuvos visuomenė bus girdėjusi bene 2010 m. Tų metų liepos 18 d. buvusios senosios Piktupėnų mokyklos sandėliuko pamatuose buvo atkastos dėžės su parapijos archyvo dokumentais ir altoriaus kryžius, paslėpti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nuo artėjančios sovietų kariuomenės besitraukiančių parapijiečių. Reformacijos laikus menančios Piktupėnų parapijos pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 1574 m. Vėlesnė bažnyčia iškilo 1744 m., mūrinis pastatas rekonstruotas 1853 m., paaukštintas bokštas su neobarokiniu kupolu, sumontuoti vargonai.

1944 m. spalio pradžioje Piktupėnų apylinkėse vykę mūšiai bažnyčią sugriovė, sovietų okupacijos metais nieko neliko net iš griuvėsių, nuniokoti ir kiti parapijai priklausę pastatai, miestelyje stovėję paminklai, nusiaubtos senosios kapinės. Išlikę negausūs parapijiečiai pamaldas daugiausia lankė Lauksargiuose. Piktupėnų parapija atkurta 1993 m., netrukus jai pavyko atgauti ir susiremontuoti 1865 m. pastatytą kleboniją, kurioje ir šiandien laikomos pamaldos. Deja, parapijiečių likusi vos saujelė…   

Istorinė klebonija, kurioje atsikūrusi parapija renkasi pamaldoms

Apleistas ūkinis Piktupėnų parapijos pastatas

Sesuo ir brolis – Gerda ir Henrikas Giedraičiai, Mažosios Lietuvos arba Rytų Prūsijos autochtonai, lietuviai, namuose kalbėję vokiškai, kurių  iniciatyvos dėka 1993 metais buvo atkurta ir iki šiol dar gyva Piktupėnų parapija. Gerda – pirma ir bene paskutinė šios pokarinės parapijos pirmininkė…

Iš Piktupėnų parapijos praeities

Piktupėnai dabar gana nemaža gyvenvietė, įsikūrusi ant kalvelių Piktupės krantuose. Pasivaikščiojus kaimelio gatvėmis, matyti nemažai naujų gražiai tvarkomų sodybų. Dešinėje upelio pusėje ant kalvos pagrindinė mokykla. Žemiau kalvos papėdėje, ant senovinio pastato buvusios karčiamos pamatų šiuolaikiškai rekonstruoti bendruomenės kultūros namai. Šalia prie upelio sutvarkytas skverelis vasaros renginiams. Per kaimelio centrą tekantis upelis, matyt, ne be reikalo pavadintas Piktupe nes, nors sovietų laikais suvarytas į didelį griovį, šį rudenį vis vien rodė savo galią – prieš gyvenvietę laikydamas užtvindytas lankas. Taigi istoriniais laikais vienkiemių ūkeliams tai buvo nemaža rykštė arba Dievo bausmė. Jei jau kalbėsim apie šio kaimelio istoriją, tai ji gana garsi, neabejotinai susijusi su Reformacijos laikais. Yra žinoma, kad pats Prūsijos kunigaikštis Albrechtas liepęs Piktupėnuose pastatyti bažnyčią ir dar 1574 m. čia buvo pastatyta medinė bažnyčia. Naują parapiją kurį laiką aptarnavo ir globojo iš Tilžės atvykstantis lietuvninkų kunigas. Parapija sparčiai plėtėsi ir stiprėjo. 1744 m. pastatyta didinga mūrinė bažnyčia. Įdomu tai, kad nuo 1701 iki 1766 m. nusilpusią Tauragės parapiją aptarnavo iš Piktupėnų atvykstantys kunigai,  pamaldas laikę lietuvių kalba. (Išeitų, kad tauragiškiai skolingi Piktupėnams). XIX a. pradžioje Piktupėnuose tarnavęs kunigas Kristupas Danielius Hasenšteinas Tilžėje išspausdino religinių tekstų ir giesmių lietuviškas knygeles, yra užrašęs Piktupėnuose dainuotų lietuviškų liaudies dainų.

Susikūrus Rukų ir Natkiškių parapijoms, Piktupėnų parapija sumažėjo, bet 1848 m. užregistruota devyni tūkstančiai parapijiečių, iš jų du trečdaliai lietuvninkų. XX a. pradžioje iš penkių tūkstančių  parapijiečių pusė buvo lietuvninkai.

Ne kartą Piktupėnų parapiją ir bažnyčią niokojo svetimšalių kariuomenės, tačiau parapija gana greit atsitiesdavo. Tačiau antrajam pasauliniam karui baigiantis, 1944 m. rudenį Piktupėnuose vykę dideli mūšiai visiškai sugriovė ne tik didingą šventovę, bet sunaikino ir parapiją. Nuo karo bėgo ne tik vokiečiai, bet ir lietuvninkai liuteronai, nes sovietų kariuomenė buvo negailestinga visiems krašto gyventojams. Po karo likusiose tuščiose sodybose, sovietų valdžios raginami, kūrėsi atėjūnai iš Didžiosios Lietuvos. Išlikusiuose parapijos ūkiniuose pastatuose buvo įrengta valgykla ir bendrabutis, klebonijoje – kolūkio kontora.

Henrikas

Nuo karo, o tiksliau, nuo žinomo sovietinės armijos žiaurumo ir komunistinės santvarkos represijų bėgo ir Giedraičių šeima. Jie tuomet gyveno Lumpėnuose. Gerda ir Henrikas buvo baigę vokiečių  pradinę mokyklą, krikštyti ir konfirmuoti Piktupėnų bažnyčioje. Prūsų Lietuvoje, kaip kadaise ir vokiečiai vadino šį kraštą, tolerancija kitataučiams senai buvo pasibaigusi. Todėl ir lietuvninkai ne tik mokėsi, bet jau ir savo šeimose dauguma kalbėjo vokiškai.

Artėjant frontui, kilo realus pavojus. Todėl Giedraičiai – mama, teta ir jaunuoliai vaikai, – skubiai   pasikinkę arklius, susikrovę vežiman svarbiausius daiktus, maisto, traukėsi į Vakarus. Tėvas jau buvo žuvęs kare. Deja, sprendimas trauktis buvo pavėluotas, sovietų armija bėglius pavijo.  Giedraičiai išliko gyvi, bet visko neteko. Kelias į Vakarus užsidarė, artėjant žiemai teko grįžti atgal. Be maisto atsargų per karo nusiaubtą, sovietų užkariautą svetimą kraštą. Jiems, dar vaikams, tai buvo siaubingas išbandymas. Vis tik „laimingai“ gal po poros mėnesių grįžus, namai jau buvo užimti nedraugiškų atėjūnų iš Didžiosios Lietuvos.

Puslapiai: 1 2 3

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Pagėgių savivaldybės viešoji biblioteka šventinėmis pilietinėmis iniciatyvomis sutiko Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį

Plačiau →