Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Pasikalbėjimas su Martynu Gelžiniu

Pagal   /  2014 gegužės 1  /  Komentarų nėra

Ryšium su klaipėdiškio – Mažosios Lietuvos veikėjo Martyno Gelžinio 80-ties metų sukaktimi, čia dedame mūsų bendradarbio Vlado Bakūno pasikalbėjimą su jubiliatu.

Ryšium su klaipėdiškio – Mažosios Lietuvos veikėjo Martyno Gelžinio 80-ties metų sukaktimi, čia dedame mūsų bendradarbio Vlado Bakūno pasikalbėjimą su jubiliatu.

L.D. Redakcija

Kaip vertinti klaipėdiškių (mažlietuvių) dalyvavimą sukilime 1923 m.?

Mažlietuvių įnašas buvo trigubas: istorinis, politinis ir konkretus.

Istorinis įnašas prasidėjo 1883 m., kai trys mažlietuviai praktiškai įgalino „Aušros“ brėškimą. Grįždamas iš rusų belaisvės M. Jankus 1917 m. lietuvių seime Petrapilyje iškėlė abiejų Lietuvos dalių sujungimą.

Tilžėje 1918 IX 30 paskelbtas Maž. Lietuvos Tautos Tarybos aktas užbaigia istorinį mažlietuvių įnašą į Klaipėdos 1923 m. sukilimo parengimą.

Politinio įnašo atsakomybę už sukilimą prisiėmė vieni klaipėdiškiai. Greitomis sudarytas Gelbėjimo komitetas: Martynas Jankus, Jurgis Strėkys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvelaitis taip pat buvo ir politiniai sukilimo dirigentai, kol Santarvės atstovai 1924 m. gegužės 8 d. ir Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas pasirašė Klaipėdos Konvenciją ir tuo de jure įteisino Klaipėdos krašto įsijungimą į Lietuvos valstybę.

Klaipėdiškių konkretus įnašas tai apie 300 savanorių, papildžiusių sukilėlių eiles. Jie pradėjo rinktis po sausio 9 d.; vokiečių kariuomenėje tarnavę tuoj buvo paskirti į sargybų dalinius, kiti pradėti apmokinti. Savanoriai pasiliko iki vasario 19 d., kada prancūzų kariuomenė, iki tol buvusi kareivinėse, išsikėlė iš Klaipėdos.

Ar 1939 m. Lietuva galėjo išvengti III Reicho ultimatumo, reikalaujančio Klaipėdos kraštą grąžinti Vokietijai?

Tik tokiu atveju, jei dėl Čekoslovakijos būtų kilęs karas, gal tuo atveju būtų buvę galima tikėtis, kad vokiečių generolai būtų Hitlerį iš valdžios pašalinę. Hitlerio laimėjimas ir Muencheno sutarties sudarymas 1938 .IX.30 iškėlė Hitlerio autoritetą vokiečių tautoje taip aukštai, kad generolai nedrįso jo pajudinti. Dėl Klaipėdos Hitleris pasakė: „Iš tikrųjų dar būtų Klaipėdos klausimas. Vokietija būtų patenkinta, jei Lietuva laikytųsi Klaipėdos statuto.“ Kai vokiečiai kitų metų kovą užėmė visą Čekoslovakiją, daugelis lietuvių suprato, kad Klaipėdos atplėšimas tėra tik laiko klausimas.

1923 m. Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, klaipėdiškiai lietuviai pasilaikė savitą visuomeninio gyvenimo būdą mažai jungdamiesi su didlietuviais bendroje veikloje.

Kodėl?

Mažlietuviai 670 metus (1252-1922) gyveno bendrai su vokiečiais, su lietuviais tik 16 metų (1923-1939). Nuo 1807 m. įvykusio baudžiavos panaikinimo Prūsijos vyriausybė panaikino visokius baudžiauninkams ir lietuviams taikytus varžtus, o nuo 1848 m., kai Prūsija persitvarkė į konstitucinę monarchiją, lietuviai tapo lygiateisiais piliečiais. Vokiečiai kvietė mažlietuvius jungtis į vokiškas sąjungas (Verein’us), į jų politines partijas. Vieni mažlietuviai paklausė; kiti išvyko į Vokietijos vakarus uždarbiauti, treti sukūrė mišrias-vokiškas šeimas. Metams bėgant daug mažlietuvių šeimų susigiminiavo su vokiečiais. Iš Vokietijos atėjo ir pinigai – auksinės markės. Mažlietuvių, atsiribojusių nuo vokiečių ir išlaikiusių savą mažlietuvišką tapatybę, skaičius buvo mažas. 1898 m. renkant Vokietijos ciesorystės seimą (Reichstag), rinkimuose dalyvavo ir lietuviai. Tuomet mažlietuvių kandidatas Smalakys Klaipėdos-Šilutės rinkiminėje apygardoje gavo 3507 balsus (23 proc. visų paduotų balsų), Sauerveinas Tilžės-Lankos rinkiminėje apygardoje gavo 3855 balsus (18 proc. balsų). Mažlietuvių vadai tokiu menku lietuvių balsų skaičiumi buvo giliai susirūpinę.

Kai 1923 m. Klaipėdos kraštas prisijungė prie Lietuvos, šitie „lietuviški“ mažlietuviai, atsiriboję nuo vokiečių ir gyvenę, vydūniškai tariant, sau – žmonių gyvenimu, iš pradžių ir didlietuvius sutiko su atsargumu ir nepasitikėjimu. 1925 m. renkant pirmąjį Klaipėdos krašto seimelį, rinkimuose dalyvavo tik apie 3000 „drąsuolių“. Bet jau 1927 metais, renkant antrąjį seimelį, vietinių „mažųjų Laukininkų Susivienijimas“, geriau susiorganizavęs, parodė daugiau pasitikėjimo ir padvigubino lietuvių atstovų skaičių seimelyje.

Tvirtesnis Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių bendravimas prasidėjo, kai didieji Lietuvos kooperatyvai: Pieno Centras, Maistas, Lietūkis atsikėlė į Klaipėdos kraštą. Toks ekonominis bendravimas daugiau lietė abiejų pusių kišenes negu širdis…

Centro valdyba vis daugiau kreipė dėmesį į jaunimą. Įsteigtoji „Mokyklų Draugija“ išplėtė lietuviškų pradžios mokyklų tinklą po visą kraštą. Čia susitiko visų lietuvių vaikai ir prasidėjo natūralus bendravimas. Mokytojus ruošė Tauragės mokytojų seminarija, viduriniųjų mokyklų mokytojus ruošė Lietuvos universitetas.

Žemiau pateikta Klaipėdos krašto vidurinės (aukštesniosios) mokyklos mokinių skaitlinė parodo lietuvių vaikų ilgesį mokslui:

1923 m. visose vokiečių (Kl. kr.) mokyklose mokinių buvo 1696. Lietuvių mokyklose – 54. 1930 m. vokiečių mokyklose – 1227, lietuvių – 254. 1933 m. vokiečių – 1488, lietuvių – 584. 1938 m. vokiečių – 1852, lietuvių – 1348.

Ką 670 metų perskyrė, per 16 negalima buvo sulopyti. Mums reikėjo laiko, laiko, laiko… O jo likimas mums pašykštėjo.

Kaip pateisinti faktą, kad Klaipėdos krašto seimelyje lietuvių atstovų skaičius niekad neviršijo 5, tam skaičiui išrinkti balsų beveik užteko didlietuvių apsigyvenusių Klaipėdoje, ir krašto darbininkų bei valdininkų iš Didžiosios Lietuvos?

1927 m. antrojo ir 1930 m. trečiojo seimelių rinkimuose sumažėjo bendrasis balsų skaičius, ypač už vokiečius. To priežastis – tarp Lietuvos ir Vokietijos 1925-1929 m. sudarytos sutartys, kuriomis pasirėmę 14872 asmenys pasirinko Vokietiją ir išvažiavo iš Klaipėdos krašto.

Trečio seimelio rinkimų metu gauti 40813 vokiški balsai, ketvirtame seimelyje pašoko iki 53128 balsų. Priežastis – Boettcher’io afera, įkaitinusi Klaipėdos vokiečius, patraukusi daug mažlietuvių į vokietininkų pusę ir Lietuvai daug kainavusi. Be to, ir Suvalkijos bolševikų sukelti neramumai eina Boettcher’io aferos sąskaiton.

Kodėl Klaipėdos kraštą vėl prijungus prie Vokietijos 1939 metais, Lietuvos pilietybę pasirinko nepaprastai mažas klaipėdiškių lietuvių skaičius (berods nei 20)?

Tie klaipėdiečiai lietuvininkai, kurių nacių kerštas nepalietė, atsipeikėjo ir, žinoma, džiaugėsi, kad Dievas juos apsaugojo. Kadangi jie visi turėjo kokius nors darbus ar namus, ar ūkius, mieliau pasiliko prie savo turto Klaipėdos krašte, negu, rinkosi neaiškią aeitį. Ar 1944 metais Didžiojoje Lietuvoje ne tas pat buvo?

Pokarinei emigracijai iš Europos prasidėjus, didžiausia dalis klaipėdiškių (mažlietuvių), lietuviškomis pavardėmis ir net gerai kalbančių lietuviškai, pasiliko Vokietijoje, priėmė Vokietijos pilietybę, lietuviškame gyvenime nedalyvauja.

Kodėl?

Kai 1944 m. rudenį rusų kariuomenė artėjo prie Klaipėdos krašto ir naciai pradėjo evakuoti gyventojus, keli tūkstančiai klaipėdiškių pasiliko savo namuose. Tai buvo žmonės lietuviškomis pavardėmis, kurie tikėjo, kad galės savo sodybose gyventi, kad ir komunistų valdomi. Jie žiauriai nusivylė!

Rusai laikė Klaipėdos kraštą Vokietijos dalimi ir jos gyventojus vokiečiais, todėl tenai prasidėjo žiaurus moterų prievartavimas. Kariuomenę sekė padugnių maskoliai ir lietuviai paaugliai, kurie plėšė ne tik apleistas sodybas, bet net ligoniams iš pašonių traukė paklodes. Karo veiksmams aprimus, prasidėjo vežimai į Sibirą, nežiūrint ar suimtasis buvo lietuvių, ar vokiečių kilmės. Kuomet po ilgo laiko tuos žmones pasiekė žinia, kad vokiečiai galės grįžti į Vokietiją, jie visi kulverčiomis tapo vokiečiais. Dauguma atvyko į Vakarų Vokietijos stovyklas su džiaugsmo ašaromis akyse. Čia jų laukė kita džiaugsminga staigmena – „lastenausgleich“, t. y. naštos pasidalinimas. Žmonėms, neteekusiems užimtuose kraštuose sodybų, namų arba kito turto, vyriausybė dalį atlygino. Net kai pasitvirtino gandai, kad Amerikoje gerai įsikūrė jauni ir sveiki žmonės, lietuvininkai vistiek pasirinko pasilikti Vokietijoje ir norėjo gyventi ramybėje.

Net čia, išeivijoje, klaipėdiškių (mažlietuvių) labai mažai matome dalyvaujant bendruose lietuvių sambūriuose: ALT’e, Bendruomenėje, VLIK’e, BALF’e ir kt.

Kuo tai pateisinti?

Kada paaiškėjo Vokietijos rūpestis visais Klaipėdos krašto gyventojais ir jiems teikiama globa, maža dalis mažlietuvių pajudėjo į neaiškią ateitį. Į USA atvyko ne daugiau kaip 300 asmenų, kurie plačiai pasiskleidė po kraštą. Neįprasti įsigyvenimo sunkumai daugelį sulaikė nuo jungimosi į lietuvišką veiklą.

Mūsų išeivijoje, Amerikoje ir kitur, yra žmonių, istorikų, rašytojų, žurnalistų, politikų ir kt., besirūpinančių būsimos laisvos Lietuvos sienomis. Norima tose ribose turėti ir visus Rytprūsius ar net daugiau. Tamstos požiūriu, kokią Mažosios Lietuvos dalį turėtų apimti Naujosios Lietuvos ribos?

Kai 1950 m. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas paskelbė ir didžiosioms valstybėms įteikė Memorandumą dėl Lietuvos valstybės atstatymo, jo 14-tame puslapyje yra skyrius apie Mažąją Lietuvą. Jis baigiasi tokiais žodžiais:

„Todėl lietuvių tauta pateikia reikalavimą į aną Rytprūsių dalį, kuri yra žinoma Mažosios Lietuvos ar Prūsų Lietuvos vardais… Mažoji Lietuva yra, be jokių pakeitimų, tas kraštas, kurį Potsdamo konferencija pavedė sovietų administracijai.“

Memorandumo gale, 83-89 p., yra įdėtas priedas antrašte „Memorandumas dėl Mažosios Lietuvos“ (Šiaurės rytų Prūsija). Jis yra taip suskirstytas: 1. Istoriniai faktai. 2. Etnografiniai faktai. 3. Ekonominė linkmė ir 4. Politiniai poreikiai.

Toliau, 90-93 p. yra Rytų Prūsijos lietuvių deklaracija. Ji mums žinoma Fuldos deklaracijos vardu, nes ji buvo mažlietuvių paskelbta Fuldoje 1946 m. lapkričio 6 d. Ją pasirašė Maž. Lietuvos Tautinė Taryba: E. Simonaitis, dr. V. Didžys, V. Mačiulaitis, A. Puskepalaitis ir J. Grigolaitis.

Toliau Memorandumas baigiamas 10-tu priedu – Lietuvos žemėlapiu, kuris parodo visos laisvintinos Lietuvos apimtį – su Mažąja Lietuva.

Mano nuomone, tuose dokumentuose turime parašytą Mažosios Lietuvos laisvinimo konstituciją, kurios atsisakyti mes neturime teisės nei būtumėm teisūs dėl jos tylėti, arba laukti laiko, kada lenkai išties rankas; dėl to visur ir visuomet privalome gyventi šūkiu: „Mes nenurimsim be Mažosios Lietuvos.“

Ar 1918 m. kas iš Didžiosios Lietuvos (Kauno) prikalbėjo mažlietuvius skelbti lapkričio 30 d. vadinamąjį Tilžės aktą?

Kartais girdėdavome nuomonių, kad klaipėdiečiai mažlietuviai tebuvo paprasti būrai, kad jie iš viso neišmanė, kaip reikia tautiškai veikti, kad jiems idėjas perdavė Kauno išmokslinti, daugiau patyrę ir gudresni ponai. Bet kas tuos Tilžės būrus paveikė 1918 metais, praėjus kelioms savaitėms po Pirmojo pasaulinio karo, kada Kauno ponai tebebuvo Petrapilyje, Maskvoje ir Voroneže, kada Smetona buvo išvykęs pinigų ieškoti, kuriais Lietuva galėtų pradėti gyvenimą, kada Voldemaras, Galvanauskas ir Yčas ruošėsi vykti į Paryžiaus Taikos konferenciją ir Kaune buvo belikęs vienas Šleževičius? Kas tuomet, kai tarptautinė padėtis buvo labai miglota ir Lietuvos ateitis labai neaiški, – kas anuomet tuos Tilžės lietuvininkų būrus pamokė parašyti tokį aktą ir viešai jį Tilžėje (tam reikėjo daug drąsos) paskelbti?

Kas?

Tik jau ne Kauno ponai!

Ar ir kaip Mažosios Lietuvos lietuviai prisidėjo prie antrosios Lietuvos valstybės atstatymo?

Kaune likęs Mažosios Lietuvos sūnus dr. Dovas Zaunius padėjo steigti Lietuvos Užsienio Reikalų Ministeriją. Kitas mažlietuvis, Tilžės akto signataras Viktoras Gailius stojo Lietuvos Užsienio Reikalų tarnybon ir išvyko į Berlyną, o vėliau į Taliną. Viktoro Gailiaus brolis Albinas, buvęs Vokietijos kariuomenės artilerijos karininkas, grįžęs iš karo, tuojau vyko į Kauną ir padėjo organizuoti Lietuvos artileriją. Buvęs vokiečių armijos gydytojas dr. Bruzdeilinas tuoj vyko į Kauną ir ėmė organizuoti Lietuvos karinę sanitariją. Jonas Šimkus, taip pat artilerijos karininkas, pagarsėjo Kauno brandmajoro pareigose. Diplomuotas agronomas, vėliau e. o. Profesorius Valteris Gaigalaitis nuo 1921 IX 1 d. iki 1944 m. dirbo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Astronomijos profesorius Bernardas Kodatis po Pirmojo pasaulinio karo liko Kaune, dirbo besisteigiančioje Švietimo ministerijoje, vėliau perėjęs profesoriauti į universitetą, įsteigė Kauno observatoriją. Skirvytėje gimęs Dovydas Tolišius, New Yorko Times redakcinio štabo narys, pasižymėjo Lietuvai palankiais straipsniais, įamžintas rinkinyje „Who’s Who in America.“ Baigsime šią eilę iš Pirmo pasaul. Karo grįžusiu puskarininkiu Jonu Pipiru iš Smilgynų kaimo, kuriam pateko į rankas Šleževičiaus 1918 m. gale išleistas atsišaukimas „Lietuva pavojuje… gelbėkim Lietuvą.“ Jonas nedelsdamas stojo į besisteigiantį „Pirmąjį Žemaičių batalioną.“ Pirmame mūšyje su bolševikais ties Telšiais jis buvo peršautas ir 1919 m. vasario 19 d. padėjo savo gyvybę kovos lauke. Tai vienas pirmųjų Lietuvos atstatymo aukų, sumokėjusių už tėvynės meilę savo savo gyvybe.

Kokia Mažosios Lietuvos bičiulių draugijos veikla išeivijoje, Tamstos požiūriu?

Kas yra mažlietuvis? – Mažlietuvis nėra vien tas lietuvis, kuris yra kilęs iš Maž. Lietuvos arba joje gyvenęs, bet kiekvienas lietuvis, kuriam rūpi Maž. Lietuvos ateitis; ypač kad Maž. Lietuva nepatektų lenkams. Mažlietuvių šūkis: Mes nenurimsime be Mažosios Lietuvos!

Mažosios Lietuvos bičiulių draugijos, įsteigtos Amerikoje tarp 1950 ir 1960 metų asmenų, gyvenusių dar nepriklausomoje Lietuvoje ir asmeniškai pažinusių Klaipėdą ir kitą Maž. Lietuvą, yra daugiausia išmirusios. Jas reikėtų būtinai atgaivinti ir suburti kiek galima daugiau patriotiškai nusiteikusių narių. Jų veiklos baras būtų labai platus:

1. Padėtų išlaikyti gyvą Maž. Lietuvos problemą rengiant minėjimus, nors ir mažesnio dalyvių skaičiaus, vakarones, studijas, bendras atostogas, rajoninius sąskrydžius, gegužines, laužus, vienų pas kitus apsilankymus.

2. Pasipriešinti visokiam Maž. Lietuvos klaidingam pristatymui: naikinant žemėlapius, kuriuose Lietuva vaizduojama be Maž. Lietuvos, aiškiai ir garsiai protestuojant prieš neišmanėlių ir nežinančių Maž. Lietuvos istorijos interpretavimą: kelti balsą: „Mes nenurimsim be Maž. Lietuvos!“.

3. Įsteigtam, labai svarbiam Maž. Lietuvos Fondui reikia padėjėjų. Bičiuliai tiek patys aukodami, tiek rinkdami aukas pas kaimynus, gali suvaidinti lemiamą vaidmenį fondui.

4. Palaikyti gyvesnį ryšį su „Lietuvos Pajūrio“ redakcija: rašant savo atsiminimus, siunčiant pasiūlymus veiklai.

5. Tamsta neabejotinai iš klaipėdiškių lietuvių esi vienas produktyviausių: publicistas – rašytojas Mažosios Lietuvos temomis.

Ką rašai šiuo metu ir ką esi numatęs artimiausioje ateityje?

Labiausia mane spaudžia rūpestis dėl maždaug 200 p. veikalo „The Problem of Lithuanian Minor“, kurį paruošti man pavedė mažlietuvių 1984 m. sudaryta „ML Rezistencinio Sąjūdžio knygos leidimo komisija.“ Veikalą reikėtų baigti iki 1987 m. Labor dienos suvažiavimo Čikagoje. Tai trumpa Mažosios Lietuvos istorija, pabrėžianti nūdienę padėtį ir mūsų visokeriopą teisę į Maž. Lietuvą. Džiaugtis galima, kad mums į pagalbą atėjo gražiai sužydęs Maž. Lietuvos tyrinėjimas okupuotoje Lietuvoje. Vilniuje leidžiamas 1985 m. „Gimtojo krašto“ 51 nr. iškėlė klausimą: „Ar galima įsivaizduoti, kad lietuvių emigracijos istorija būtų rašoma pačių emigrantų ir Tarybų Lietuvos mokslininkų bendromis jėgomis?“ – Aš manau, kad taip! Kodėl ne? Jau dabar kiek įmanoma panaudosiu visų pavergtos Maž. Lietuvos tyrinėtojų pateiktus duomenis.

Metams bėgant „Naujosios Vilties“ 20-ame numeryje bus įdėtas straipsnis „Po Klaipėdos atplėšimo.“ Tai bene šeštasis studijinis straipsnis Klaipėdos ir kitos Maž. Lietuvos dalies reikalais, Alekso Laikūno rūpestingoje redakcijoje (A. Laikūnas mirė 1986 m. lapkričio 22 d. V. B.).

Lygiai prieš dvidešimt metų – 1967 m. vasario 24 d. – mirė mažlietuvis profesionalus žurnalistas Otto Dovydas Tolišius, vienintelis mažlietuvis, gavęs Pulitzer premiją, ir vienintelis mažlietuvis, minimas rinkinyje „Who’s Who in America“. Atsiminkite tai.

Vladas Bakūnas, „Lietuvių dienos“, Nr. 1 (371), 1986 m. gruodžio 30 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 1
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 1, 2014 @ 3:00 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →