Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Pašauktas ir siųstas

Pagal   /  2014 gegužės 5  /  Komentarų nėra

Netrukus sukaks 95 metai nuo Tauragės Garbės piliečio evangelikų liuteronų vyskupo Jono Viktoro Kalvano gimimo. Jau prabėgo 14 metų, kai iškilusis dvasininkas mus paliko, tačiau ir dabar jis gyvas daugelio atmintyje. Koks šio žmogaus kelias į iškilumą ir platų pripažinimą?

Netrukus sukaks 95 metai nuo Tauragės Garbės piliečio evangelikų liuteronų vyskupo Jono Viktoro Kalvano gimimo. Jau prabėgo 14 metų, kai iškilusis dvasininkas mus paliko, tačiau ir dabar jis gyvas daugelio atmintyje. Koks šio žmogaus kelias į iškilumą ir platų pripažinimą?

Grįžkime į 1939-uosius metus. Jonas Viktoras Kalvanas baigia teologijos mokslus. Miela po studijų Rygos universitete džiaugtis tėviškės šiluma, gaivintis numylėto Nemunėlio srovėje, tačiau gimtųjų Biržų gamtos grožis jau negali išblaškyti susirūpinimo dėl ateities. Artinasi ordinacija ir kunigo tarnystė nepažįstamame Tauragės krašte, nors perspektyva lyg ir palanki: Tauragėje viena didžiausių Lietuvos parapijų, atstatyta Pirmojo pasaulinio karo metais apgriauta bažnyčia, humaniškas, plačiai žinomas švietėjas, gilios socialinės sąžinės parapijos klebonas Augustas Vymeris, tačiau tvyro sunkiai suprantamų politinių įvykių grėsmė ir bauginanti artėjančio karo nuojauta.

Atskubėję 1940-ieji apverčia visą gyvenimą ir kurtas svajones žemyn galva. Prasideda visai kitoks, tarsi išvirkščias gyvenimas: okupacija, trėmimai, bažnyčios naikinimas, slegianti visus apėmusi baimė, netikrumas ir neviltis.

Konsistorija – bažnyčios administravimo svarbiausioji institucija, taip pat 27 kunigai (iš 32) ir keliasdešimt tūkstančių tikinčiųjų, pasinaudoję 1941 m. sausio 10 d. Maskvos ir Berlyno tarpusavio susitarimu dėl piliečių mainų, palieka Lietuvą. Čia lieka tik 5 kunigai, apnykusios kelios parapijos, iš veikusių 50 bažnyčių dauguma uždaryta, o parapijos mirusios. Susidariusi padėtis prilygsta bažnyčios priešmirtnei agonijai.

Esant tokioms aplinkybėms, kunigo J. V. Kalvano apsisprendimą nepasiduoti išvykstančių buvusių mokslo draugų ir kolegų įtakai ir pasiryžimui čia, Lietuvoje, priimti likimo nenuspėjamus smūgius galima vienareikšmiai paaiškinti tik tvirtu jo tikėjimu ir giliu supratimu, kad prisiimtos misijos, kaip dieviškojo pašaukimo ir siuntimo vykdymas ten, kur lieka dalis jam priskirtos parapijos žmonių, yra aukščiausioji pareiga. Šios pareigos supratimas ir priėmimas lėmė apsisprendimą likti Tauragėje.

Tik dabar jau esanti padėtis verčia rūpintis ne vien Tauragės parapija, bet ir visos Lietuvos bažnyčios išlikimu, nes likusios pajėgos labai menkos. Likusiesiems susitelkus, daroma, kas įmanoma: ordinuojami 2 nauji kunigai, mėginama konsoliduoti parapijų likučius, organizuoti bažnytinės veiklos administravimą, tačiau 1942-ųjų pradžioje amžinybėn iškeliauja jaunojo kunigo moralinė atrama parapijos klebonas kun. Augustas Vymeris. 1944 metais, grįžtant Raudonajai armijai, dar sumažėja parapijiečių. Kiek vėliau suimami konsistorijos pirmininkas kunigas Erikas Leijeris, kunigai Gustavas Rauskinas, Jurgis Gavėnia, Jonas Mizaras, parašęs ir išsiuntęs JAV przidentui Lietuvos išlaisvinimo deklaraciją. Raudonajai armijai užėmus Klaipėdą, Lietuvoje likusiems kunigams prisideda ir ano krašto bažnytinio gyvenimo rūpesčiai, nes iš šiame krašte buvusių 33 bažnyčių 12 sugriautos, 17 paverstos sandėliais, neliko nė vieno kunigo, suniokotos parapijos J. V. Kalvanui, kaip turinčiam geriausią teologinį išsimokslinimą, belieka prisiimti pareigą ieškoti būdų ir kelių bažnytinei veiklai telkti, naujiems kunigams ruošti, konsistorijai veikti, sumenkėjusioms parapijoms išsaugoti, bažnytinei literatūrai (giesmynams-maldynams, kalendoriams) rengti ir leisti, nors ne visuomet ir iš saviškių sulaukiama pritarimo ar palaikymo. Vyskupas pats vienas daugelį metų rengė ir leido bažnyčios kalendorius, o jo parengtas giesmynas-maldynas sulaukė net penkių laidų.

Jo turiningi, dvasiškai stiprinantys pamokslai, Dievo žodžio skelbimas padėjo žmonėms rasti savyje jėgų. Ištisas žmonių kartas J. V. Kalvanas pastiko prie krikštyklos, konfirmavo, tuokdamas laimino šeimyniniam gyvenimui, lankė ligos patale ir išlydėjo į paskutiniąją kelionę, dėl to buvo visiems savas ir labai artimas. Yra tekę matyti vyskupo rengtus pamokslus, jo gražia rašysena tvarkingai surašytus į storus sąsiuvinius. Jeigu dar nepražuvę, derėtų išleisti jų rinkinį. Būtų vertinga susipažinti su ano laiko bažnyčios skelbimu, nes tai mūsų krašto istorija. Kartu tai būtų vertingas paminklas vyskupo atminimui.

1970 metais antrajame pokariniame sinode J. V. Kalvanas išrenkamas konsistorijos pirmininku. Nuo 1971 m. senjoras, o nuo 1976-ųjų – vyskupas J. V. Kalvanas itin daug dėmesio skiria ryšiams su užsienio bažnyčiomis. Tam pasitarnauja akademinis išsilavinimas, užsienio kalbų mokėjimas, erudicija. Moraliai paremia ir buvę mokslo draugai, kadaise palikę Lietuvą, dabar tarnaujantys išeivijos parapijose. Įdėtos pastangos duoda vaisių. 1968 metais Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia tampa Pasaulio liuteronų sąjungos nare, užmezgami dalykiniai ir asmeniniai kontaktai su Pasaulinės sąjungos prezidentu Mikko Juva, generaliniu sekretoriumi Andre Appel, Rytų Europos sekretoriumi Pauliumi Hansenu. Padėtis ypač pagerėjo, kai 1977 metais Visuotiniame pasaulio liuteronų suvažiavime vyskupas J. V. Kalvanas išrenkamas Pasaulinės liuteronų sąjungos Vykdomojo komiteto nariu. Būdamas savarankiškos lietuviškos bažnyčios vadovu J. V. Kalvanas garsina Lietuvos vardą pasaulyje, nes dalyvauja Pasaulinės liuteronų sąjungos vykdomojo komiteto posėžiuose ir pasitarimuose, daugelyje tarptautinų konferencijų, palaiko draugiškus, neretai net bičiuliškus santykius su Latvijos, Estijos, Švedijos, Suomijos, Danijos, Vokietijos, Vengrijos, Lenkijos, JAV ir kitų šalių liuteroniškų bažnyčių vadovais, Maskvos ir visos Rusijos patriarchu, Didžiosios Britanijos anglikonų bažnyčios vadovu Kenterberio arkivyskupu, kuris J. V. Kalvano kvietimu 1994 metais aplanko Lietuvą.

Maloni staigmena buvo daugeliui, kai Daresalame (Tanzanija) 1977 m. birželio 24 d. Pasauliniame suvažiavime vakarines pamaldas laikyti ir pasakyti pamokslą pavedama vyskupui iš Lietuvos ir po Afrikos dangumi TĖVE MŪSŲ suskamba lietuviškai, kai priėmime Tanzanijos prezidentūroje valstybės prezidentui J.Nyerere vyskupas perduoda sveikinimą iš LIETUVOS.

Prisimenu Islandijos trijų parlamentarų vizitą Tauragėje. Pakviestas vyskupas draugiškai sveikinasi su svečiais, džiaugiasi savo bendravimu su Islandijos vyskupu, prašo perduoti Islandijos kolegai geriausius linkėjimus. Svečiai maloniai nustebinti visiškai nepažįstamo, tolimo krašto provincijoje sutikę žmogų, gerai pažįstantį jų bažnyčios vadovą. Dingsta buvęs susikaustymas. Toliau bendravimas jau vyksta šiltai tarsi tarp artimų kaimynų.

Dabar tarpkonfesinis bendravimas sparčiai besikeičiančiame pasaulyje jau pripažįstamas kaip oficiali doktrina, o Tauragėje jau prieš kelis dešimtmečius nebuvo naujiena vyskupo J. V. Kalvano dalykiškas ir šiltas bendravimas su Romos katalikų vyskupais L. Povilioniu, J. Pletkumi, kanauninku J. Beinoriumi, kun. S. Gorodeckiu, kun. A. Sirum, rusų stačiatikių protoijerėjumi J. Semionovu, Lietuvoje tarnavusiais šios konfesijos vyskupais. Nebuvo naujiena ir pamaldos dalyvaujant kitų konfesijų dvasininkams.

Toks bendravimas buvo visapusiškai naudingas. Kai Romos katalikų Lietuvos vyskupijų ordinarai 1972 metais rengė išleisti kunigo Česlovo Kavaliausko iš graikų kalbos išverstą ir kunigo Vaclovo Aliulio redaguotą Naująjį Testamentą (ir aukšto lygio vertimas, ir šventraščio išleidimas tuo metu prilygo žygdarbiams), konsultacijomis talkino ir J. V. Kalvanas, už ką vertėjas ir redaktorius padėkojo šio istorinio leidinio pratarmėje.

Sugyvenimo ir pakantumo siekiai išliko ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Sutinkant jau laisvas šv. Kalėdas ir Naujuosius metus, viename Lietuvos dienraščių vyskupas rašė: „Kas yra Kristuje, tai yra naujas kūrinys“ (2 Kor.2). Turėtume surasti bendrą kelią – ir tautų, ir konfesijų. Jei norime būti europiečiai, privalome būti geri kaimynai. Ateitis kviečia jungtis tiesos pagrindais… Apaštalas Paulius perspėja: „Neteiskite pirm laiko, kol ateis Viešpats“. Tai jau bus paskutinis adventas, kuris užbaigs visus adventus. Ar taip nėra, kad pas mus daug ginčų ir pasmerkimo, daug skubotų sprendimų. Neturime teisti, nes Dievas nori, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos išpažinimą… Jei kas šiandien nėra susitaikęs su artimu, tai rodo, kad jis nėra susitaikęs su Dievu, nors jo vardą kartotų.

Negalima nepaminėti vyskupo pozicijos, kai reikėjo rinktis tarp pavojaus rizikos ir humaniškumo principo. Tokiais atvejais pirmenybė buvo atiduodama humaniškumui, nežiūrint gresiančio pavojaus. Kai, prasidėjus karui, rusų karininkų našlės pateko į beviltišką padėtį, prieglaudą, apsaugą ir globą tarsi pas gailestingąjį samarietį jos rado klebonijoje.

Lygiai taip prieglobstį Tauragėje rado paskutinysis Smalininkų bažnyčios kunigas Vilhelmas Grodė. Prisimenu, kaip jis, tylus, užsidaręs savyje, susimąstęs ir paslaptingas, su vešlia patriarcho barzda, ateidavo į bažnyčią, sėsdavo prie vargonų ir vargonuodavo pamaldoms, o kas iš tiesų buvo šis vargonininkas, tuo metu žinojo tik parapijos klebonas J. V. Kalvanas.

Iškalbingi kun. A. Vymerio sūnaus Povilo prisiminimų žodžiai: Visą gyvenimą buvau dėkingas vyskupui Jonui Kalvanui, kuris tada buvo dar jaunas kunigas ir tapo vertu savo vyresnio kolegos ir mokytojo įpėdiniu… globojo mano motiną ir su ja likusią sesutę Eleną. Vyskupo J. V. Kalvano laikyseną ir veiklą tiksliausiai yra įvardijęs Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios naujausių laikų istorijos tyrinėtojas iš Heidelbergo universiteto Artūras Hermanas: 1995 m. sausio 15 d. mirė senasis Kalvanas. Jis buvo, be abejo, pats iškiliausias pokarinės bažnyčios vadovas… Santykiuose su sovietine valdžia jis laikėsi dėsnio: duoti ciesoriui, kas yra ciesoriaus, bet nepamiršti, kad tarnauji bažnyčiai. Jis mokėjo prisitaikyti, mokėjo laukti ir nepamiršti savo tikslų. Jis ieškojo būdų palengvinti bažnyčios gyvenimą. Kartu vengė konfliktų su valdžia, stengdamasis tausoti menkas bažnyčios jėgas. Jis mokėjo elgtis su žmonėmis ir net įsijausti į savo priešininkus.

Tačiau pilniausiai ir giliausiai į visus mūsų svarstymus, spėliojimus, vertinimus ir klausimus atsakė pats vyskupas 1994 metais minėdamas aštuoniasdešimtąjį gimtadienį ir žvelgdamas į savo nugyventą gražų gyvenimą: Visą savo amžių nuo 1940 metų pavasario vykdau Tauragės Martyno Mažvydo surinkime ir visoje bažnyčioje Viešpaties priesaką: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“. Tai pašaukimas ir siuntimas, kurį išgirdau nuo pat jaunystės… Viešpatie Jėzau Kristau, dėkojame Tau, kad mus visus kvieti į savo karalystės darbą. Mes išpažįstame, kad daugelyje kelių ieškojome gyvenimo, bet jo neradome. Mes galvojome, jei išsipildytų mūsų norai ir įvyktų mūsų valia, tai mes pakankamai turėtume gyvenimo, bet tai buvo tik nerimas ir skubėjimas. Viešpatie, mokyk mus suvokti, kad mes – kokios bebūtų mūsų dienos, nors jos eitų per giliausią skausmą, – tik tada turėsime su kaupu pripildytą gyvenimą, kai Tu būsi sumumis ir mes gyvensime Tavo gyvenimą.

Taigi toks buvo Biržų krašto sūnus, Tauragės Garbės pilietis, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas, toks ir išliko daugelio atmintyje.

Jonas Liorančas, „http://www.kurjeris.lt/article/articleview/7496/1/32/“, 2008 m. gruodžio 29 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 5
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 5, 2014 @ 2:41 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →