Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Pašaukimas – tėvystė ir kunigystė

Pagal   /  2014 birželio 5  /  Komentarų nėra

Protestantizmą išpažįstantys dvasininkai tarnystę Dievui sėkmingai derina su šeimyniniu gyvenimu.

Protestantizmą išpažįstantys dvasininkai tarnystę Dievui sėkmingai derina su šeimyniniu gyvenimu.

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigams, kitaip nei jų kolegoms katalikų dvasininkams, tikėjimo dogmos nedraudžia kurstyti šeimos židinio. Tarnystė Dievui ir žmonėms gali būti suderinta su laimingo vyro ir tėvo statusu. Tuo įsitikinę „Šeimos“ pašnekovai – liuteronų kunigai Arvydas Malinauskas, Reinholdas Moras ir Liudvikas Fetingis.

Kalėdos – darbe

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet per šv. Kalėdas 41 metų dvasininkas A.Malinauskas su žmona Aušra ir žavinga šešiamete dukrele Agota susitiko tik vėlų vakarą.

„Mano šeimyna jau įpratusi, kad per bažnytines šventes tėvelis į namus grįžta vos ne naktį, – šyptelėjo Kėdainiuose ir Panevėžyje kunigaujantis Arvydas. – Visą dieną buvau bažnyčioje, tačiau Kūčių vakarą susėdome su artimaisiais prie stalo. Sukalbėjome maldelę, padėkojome Dievui už praėjusius metus, už tai, kad leido sulaukti šv. Kalėdų, ir pradėjome skanauti žmonos paruoštų tradicinių Kūčių patiekalų.“

Kunigas tikina, kad jo šeima nėra išskirtinė. „Tiesa, Kėdainiuose, Vidurio Lietuvoje, į kunigus protestantus, turinčius šeimas, žmonės dar žiūri kiek įtariai. Tačiau Vakarų Lietuvoje, kur liuteronų daugiau, įprasta nesistebėti“, – pasakojo Arvydas.

Kėdainiškiai, atrodo, irgi jau pernelyg nesistebi – nei Agotos darželio draugams, nei Aušros bendradarbiams žinia, jog jų tėtis ir vyras yra kunigas, įspūdžio nepadarė.

Savojo kelio paieškos

A.Malinauskas į kunigų seminariją įstojo 1991 m. ir po penkerių metų buvo įšventintas į katalikų kunigus. Tačiau dar po ketverių metų Arvydas pajuto, kad jam artimesnės protestantizmo idėjos.

„Tai nebuvo žaibas iš giedro dangaus, – pareiškė dvasininkas. – Dar mokydamasis seminarijoje apie tai svarstydavau. Per dogminės teologijos paskaitas pagaudavau save mąstantį, jog protestantų tradicijos man artimesnės už katalikybę. Jokiu būdu nesakau, kad katalikybė kuo nors bloga. Ne. Tiesiog kiekvienas žmogus turi rasti savo kelią – tiek tikėjimo, tiek gyvenimo.“

Arvydas tikino, kad tapdamas katalikų kunigu jis neveidmainiavo – tuo metu buvo tvirtai tam pasiryžęs, apsisprendęs.

„Tačiau yra toks posakis: „Niekada nesakyk niekada.“ Ir galiausiai prasidėjo toks gyvenimo etapas, kai pajutau, jog viena koja stoviu viename krante, o kita – kitame. Reikėjo tvirto pagrindo atsiremti“, – apie savo pašaukimą pasakojo dvasininkas.

Celibatas nėra blogybė

Katalikų kunigams privalomas celibatas nebuvo pagrindinė priežastis, dėl ko A.Malinauskas apsisprendė pasirinkti evangelikų liuteronų tikėjimą. „Manau, kad celibatui reikalinga charizma. Tai kaip išskirtinė Dievo dovana. Nemanau, kad celibatas yra blogybė. Jis turi savų minusų, bet turi ir pliusų. Kiekvienas privalo pats nuspręsti, kas jam priimtiniau“, – svarstė šeimą sukūręs dvasininkas.

Arvydas įsitikinęs: tiek kunigystė, tiek šeimos kūrimas yra pašaukimas. „Tačiau šeima – ypatingas žmogaus pašaukimas, kuris yra jo prigimtyje. Žinoma, niekas neverčia liuteronų kunigų kurti šeimą. Kiekvienas renkasi pats“, – šyptelėjo dvasininkas.

Žmoną susirado bažnyčioje

Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos kunigas Reinholdas Moras su žmona Irma neseniai atšventė sidabrines vestuves. Pora augina moksleivį sūnų Robertą ir dukrą Renatą, kuri šiuo metu studijuoja Vilniuje, Muzikos ir teatro akademijoje, vargonų muziką.

Pasirinkdamas dvasininko kelią Reinholdas pratęsė šeimos tradiciją – jo tėvas taip pat buvo evangelikų liuteronų kunigas. „Norėjau mokytis menų, tačiau likimas susiklostė taip, kad baigiau prekybos mokyklą Klaipėdoje. Dirbau virėju ir neakivaizdiniu būdu studijavau Rygos evangelikų liuteronų seminarijoje“, – pasakojo 49-erių kunigas.

Būsimą žmoną Irmą prieš daugelį metų jis susitiko Šilutėje, begiedančią bažnyčios chore. Tai buvo kukli, ramaus būdo mergina. Po pusės metų Irma ir Reinholdas susituokė.

„Biblija moko, kad kunigas turi būti vienos žmonos vyras, gerai prižiūrintis namus. Jeigu jis nesugebės susitvarkyti namie, nepajėgs to padaryti ir bažnyčioje“, – teigė kunigas.

R.Moras džiaugiasi, jog į bažnyčios gyvenimą aktyviai įsitraukusi visa jo šeima. „Vaikai gieda per šventes – jiems tai patinka. Žmona yra bendruomenės tarybos sekretorė. Ji padeda ir svečius priimti, ir maistą pagaminti. Moteris ir vyras privalo vienas kitam padėti, tačiau puikiai suprantu, kad būti kunigo žmona nėra lengva. Tai irgi tam tikras pašaukimas“, – atviravo dvasininkas.

R.Moras prisipažino šeimai kartais skiriantis pernelyg mažai dėmesio. „Kunigas turi būti teisingas, gailestingas ir mylintis. Norint suprasti kitą žmogų, jį priimti ir išklausyti, tenka užmiršti ir save, ir šeimą. Tai tarnystė, kuriai reikia atsidavimo“, – neabejojo Reinholdas.

Neištarė nė vieno blogo žodžio

Visur ir visada padėti kitiems, o ne sau – tokia taisykle savo gyvenime vadovaujasi Dovilų ir Plikių parapijų evangelikų liuteronų kunigas 67-erių Liudvikas Fetingis.

Gimęs ir augęs Klaipėdos krašte, Šilutės rajono ūkininko šeimoje, L.Fetingis karo metais kartu su tėvais atsidūrė Vokietijoje, bet 1947 m. grįžo į Lietuvą.

Liudviko tėvai buvo evangelikų liuteronų tikėjimo, o sūnus nuo mažens giedojo bažnyčios chore, pagelbėdavo kunigams. „Pasirinkti dvasininko kelią mane paskatino senieji šviesaus atminimo evangelikų liuteronų kunigai: Mikas Preikšaitis, Jurgis Gavėnis, Jonas Armonaitis, vyskupas Jonas Kalvanas. Jie tapo didžiaisiais mano mokytojais“, – pasako dvasininkas.

Sutuoktinė Elžbieta yra nuolatinė kunigo pagalbininkė. „Neįsivaizduoju savo gyvenimo be šeimos ir žmonos, kuri pasirūpina daugeliu dalykų namie ir bažnyčioje“, – visur suspėjančia antrąja puse džiaugėsi Liudvikas. Pora kartu jau daugiau nei 20 metų ir išaugino penkis vaikus. Du sūnūs gyvena Vokietijoje, kiti darbuojasi gimtajame krašte. „Nugyvenę netrumpą amžių kartu, su žmona vienas kitam nepasakėme nė vieno blogo žodžio“, – šypsojosi L.Fetingis.

Kunigas ne tik vadovauja bažnytiniam Plikių ir Dovilų pučiamųjų orkestrui, ruošia giesmynus, groja trimitu ir vargonais, bet užsiima ir kur kas žemiškesniais darbais – prižiūri nedidelį ūkelį, laiko karvę, keletą paršelių ir vištų.

Goda Ambrazas, Daiva Molytė-Lukauskienė, „http://www.klaipeda.daily.lt/“, 2007 m. gruodžio 27 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 5
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 5, 2014 @ 11:45 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →