Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Pagėgių rašytojai visi lygūs

Pagal   /  2014 birželio 3  /  Komentarų nėra

„Skubu į darbą“, – taip sutiktam smalsiam praeiviui šmaikščiai pernai pavasarį atsakinėdavo dviejų knygų autorė, 2002-aisiais Pagėgių krašto Metų žmogumi išrinkta pagėgiškė Bronė Savickienė.

Pagėgių rašytojai lygūs visi: ir valdininkai, ir alkoholikai

„Skubu į darbą“, – taip sutiktam smalsiam praeiviui šmaikščiai pernai pavasarį atsakinėdavo dviejų knygų autorė, 2002-aisiais Pagėgių krašto Metų žmogumi išrinkta pagėgiškė Bronė Savickienė. Garbaus amžiaus moteris nuolatiniu darbu įvardindavo šešias dienas per savaitę Pagėgių savivaldybės viešojoje bibliotekoje trejetą valandų teksto rinkimą kompiuteriu. Būtent ten buvo perrašomas antroje rudens pusėje pasirodęs naujas B.Savickienės romanas „Dėmės saulėje“.

Iš arti – Nėris, Putinas, Širvys

Radviliškio rajone, mažažemių šeimoje gimusi Bronytė tikina, kad net ir pati nežinanti, kada išmoko skaityti ir rašyti.

-Anais laikais buvo madinga sienas klijuoti laikraščiais. Tėveliai pasakojo, kad aš, nors dar nemokėdama kalbėti, akimis atidžiai vedžiodavau straipsnių eilutes ir kažką murmėdavau panosėje. Tokia buvo pirmoji mano pažintis su abėcėle. Pirmąjį eilėraštuką parašiau penkerių metukų, 1927 metais. Atmenu, pamačiusi skruzdėlę, pabūgau, kad jos nesumindyčiau, ir tą baimę perteikiau eilėraštyje „Skruzdėlytė ant tako“. Be galo mėgau Kazio Binkio poemas ir Vytės Nemunėlio (Bernardo Brazdžionio) vaikiškus eilėraščius, visus juos mokėjau mintinai, – pasakojo šiemet kovo 12-ąją gimtadienį švęsianti rašytoja.

1935 metais šalies žurnale „Jaunoji karta“ buvo išspausdintas pirmasis Bronės Savickienės eilėraštis. Tiesa, pasirašytas slapyvardžiu – Nevėžio Dukra. Įvairiuose Lietuvos žurnaluose ir laikraščiuose buvo išspausdinta daugiau nei pusšimtis ponios Bronės poezijos kūrinių. Šešiolikmetė mergina dalyvavo Salomėjos Nėries knygos pristatyme. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja įžymiai poetei Bronytę pristatė kaip būsimą perspektyvią rašytoją. Ligi šiol moteris atmena šiltą Salomėjos Nėries rankos paspaudimą, nuoširdų palinkėjimą tolesnės sėkmės.

Bronė Savickienė dalyvavo ir 1951 metų jaunųjų rašytojų suvažiavime. Jame teko garbė susitikti su Vincu Mykolaičiu –Putinu, poezijos seminaro vadovu. Nors jau tada sklandė gandai, kad rašytojas stengiasi padėti pradedantiesiems, ponia Bronė tvirtina, kad V.Mykolaitis-Putinas bent jai palikęs per daug išdidaus, gal net pasipūtusio žmogaus įspūdį. Beje, tame pačiame suvažiavime ji artimiau susipažino su tuomet sostinėje gyvenusiu poetu Pauliumi Širviu. Su šiuo, kaip sakė B.Savickienė, nuostabiu žmogumi, ji kurį laiką susirašinėjo.

Išvyta iš darbo

Vingiuotas gyvenimo takas ponią Bronę atvedė į Pagėgius. Net keturiolika metų ji dirbo tuomet leidžiamo „Pagėgių balso“ laikraštyje. Vėliau, redakcijai išsikėlus į Šilutę, moteris buvo išrinkta Vykdomojo komiteto pirmininke. Prabėgus septyneriems metams, B.Savickienė iš šio darbo buvo paprasčiausiai… išvyta, prilipdant ideologinės priešės etiketę. Dabar šį, išskirtinį, savo biografijos atvejį, ponia Bronė vadina paprasčiausiu anekdotu.

-Labai norėjau keletui dienų nuvykti į tėviškę. Bendradarbės mane nuramino. Esą važiuok, niekas iš valdžios nesužinos. Ramia širdimi išvykau į Radviliškio rajoną. O Pagėgiuose per tą keletą dienų prie kapinių išdygo nedidelė koplytėlė. Matyt, kažkas vis dėlto nugirdo, kad manęs Pagėgiuose dvi dienas nebus. Neįsivaizduojat, koks kilo skandalas… Netrukus įsidarbinau Pagėgių pradinėje mokykloje. Vėliau, Vilniaus universitete baigusi lituanistiką, pradėjau mokytojauti vidurinėje. Taip prabėgo dvidešimt dveji metai, – prisimena Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė.

Tiesa, ir mokykloje nuolat buvo reikalaujama politinės brandos, patriotiškos nuotaikos. Ne tik iš pedagogų, net iš pradinių klasių mokinukų. Bronė Savickienė šypsojosi prisiminusi vieno ketvirtoko rašinėlį. Vaikas vaizdžiai pasakojo apie vasarą, praleistą pas senelę. Kartą, grybaudamas miške, susidūrė su vilku. Įlipęs į medį, palaukė, kol žvėris nusliūkins gilyn į mišką. Kad šis mokinio neužpuolė, ketvirtokas rašinėlyje padėkojo… Tarybų Sąjungai.

Stebisi paauglių žiaurumu

Buvusi pedagogė džiaugiasi, kad auklėtiniai jos nepamiršta ir šiandien. Sako, buvusiems mokiniams visada norėjusi būti draugė, mama. Per gyvenimą būrį smalsių mokinių ji vesdavo nuo antros iki vienuoliktos klasės. Net ir baigusios mokslus merginos nepamiršdavo užsukti pas B.Savickienę aptarti savo būsimų jaunikių, papasakoti kitų naujienų.

-Skaudu, kai šiandieniniai pedagogai skundžiasi nepaklusniais, niekuo nesidominčiais mokiniais. Ypač ši problema paaštrėja vyresnėse klasėse. Gyvendami netoli valstybinės sienos su Rusijos Federacija, vyresnieji moksleiviai tampa „pirkliais“. Jiems iš buvusios Tilžės atgabenamos kontrabandinės cigaretės, kurias šie sėkmingai pardavinėja. Taip jaunimas nesunkiai užsidirba. Aš, matyt, senamadiškų pažiūrų, nes visą gyvenimą vengiau nelegalios veiklos. Dar anais laikais ne viena pagėgiškė mane bandydavo paprotinti. Esą ko tu čia per naktis taisai mokinių sąsiuvinius, važiuojam į Rygą. Per vieną tokį „reisą“ uždirbsi penketą kartų daugiau nei gausi atlyginimo. Tačiau aš niekada nelindau į nešvarų biznį. Gal todėl tiek ilgai ramia sąžine ir dirbau, – svarsto B.Savickienė.

Aštuoniasdešimt trejų pagėgiškė neslėpė vengianti vėlų vakarą išeiti į gatvę – nesaugu ir nejauku. Atmena, kartą gatvėje ją užpuolė būrys paauglių. Mano, kad apiplėšti neketino. Vienas į moterį paleido sniego gniūžtę. Patiko. Ir kiti nutarė pabandyti. Prisiglaudusi prie šaligatvio medžio, B.Savickienė sako labiausiai bijojusi, kad kietų sniego gniūžčių kruša nepataikytų į galvą, neužgautų veido. Taip bejėgiškai ir rymojo prie medžio, kol vaikigaliams nusibodo tyčiotis iš garbaus amžiaus sulaukusio praeivės.

Dėkoja Dievui už sveikatą

Rašytojai skaudu, kad dabartinėje visuomenėje daug bedarbių, asocialių šeimų. O juk žmonių galimybės – beribės.

-Bėda ta, jog žmonės nuo seno įpratę, kad ne patys, o jais kažkas pasirūpintų. Tarybiniais laikais kiekvienas privalėjo dirbti. Jeigu tik Pagėgiuose „išlįsdavo“ nors vienas bedarbis, tuoj pat sulaukdavau skambučio „iš viršaus“: nedelsiant įdarbinti. Kas, kad dirbs neatsakingai? Praras šį darbą, bus vėl įdarbintas kitur… Kitaip tariant, žmonės vis dar vadovaujasi logika – man duota viskas. Kiti galbūt lengvai praturtėja. Kai kam neužtenka tūkstančių, o kažkas jaučiasi puikiai nuolat turtėdami dvasiškai. Ačiū Dievui, kad man jis negaili regėjimo, šviesaus proto ir klusnių kojų. Visą gyvenimą pirmoje vietoje man buvo ir yra skaitymas, rašymas, antroje – kelionės, ekskursijos ir tik trečią vietą užima maisto, apdarų problemos, – teigia pašnekovė.

Romane skaitytojas ras intrigą

Bronė Savickienė nemėgsta puikuotis, kad yra Pagėgių himno autorė. Atmena, dainą sukūrusi seniai, dar dirbdama pradinėje mokykloje. Jos kolegė laisvą minutę „liurlino“ akordeonu, kai netikėtai sukūrė melodiją. Bronei pasiūlė parašyti žodžius. Įsidėmėjusi ką tik gimusią melodiją, B.Savickienė vakare prisėdusi parašė eilėraštį „Mano miestas – Pagėgiai žali“. Daina netruko prigyti mieste ir tapo Pagėgių himnu.

Per savo gyvenimą daugiau nei 500 eilėraščių sukūrusi pagėgiškė šypsodamasi prisimena per savo 80-metį kilusią idėją išleisti pirmąją poezijos knygą „Nuo saulėtekio iki saulėlydžio“.

-2002 metais Pagėgių bendruomenės pirmininkui Edmundui Inciui prasitariau, kad turiu sukaupusi daug eilėraščių. Kai įsikalbėjome, jis pažadėjo padėti. Geranoriškai prie knygos išleidimo prisidėjo ir kiti pagėgiškiai. Sunku apsakyti, ką jaučiau laikydama rankose savo pirmąją knygą. Nuo vaikystės turiu kompleksą – visada maniau, kad esu… niekam tikusi, – savo pirmosios knygos pasirodymą prisimena B.Savickienė.

Tais pačiais metais poniai Bronei buvo suteiktas Pagėgių krašto Metų žmogaus titulas. Paklausta, už kokius nuopelnus, ji nusišypso. Sako, galbūt už tai, kad yra pirmoji pagėgiškė rašytoja, gal – kad išleido knygą, o gal, kad sunkiai, kantriai, ilgai dirbo…

Giminaičiams padedant buvo išleista ir antroji, šį kartą novelių knyga „Ką iškukuoja gegutė“. Per trejetą metų buvusi pedagogė išleido trejetą knygų. Romane „Dėmės saulėje“ – tūkstantmečių sandūroje per kelių šeimų likimus perteiktas šalies gyvenimas. Kova prie valdžios lovio, nusikaltėlių siautėjimas, kitos visuomenės piktžaizdės, meilė ir nusivylimas, ištikimybė bei liberalizmu dangstoma paleistuvystė, taurumas ir niekšybė – visko gausu paskutinėje Bronės Savickienės parašytame romane.

Džiuljeta Bačėnienė, 2006 m. kovo 20 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 3, 2014 @ 9:18 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →