Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

„O jeigu taip parašiau, tai taip ir bus buvę…“

Pagal   /  2017 sausio 6  /  Komentarų nėra

Genties istorija

Ar tiesa, kad Karalių giminė romane „Vilius Karalius“ – tai jos tėvo giminės Stubros?

Rašytoja ne kartą yra sakiusi, kad jos motinos giminė nuėjo vokišku keliu, o tėvo – lietuvišku. Tėvą ji labai gerbė ir juo didžiavosi. Jos giminę atkartoja „Aukštujų Šimonių likimas“. „Vakarėj žvaigždėj“ esu sudėjęs tą genealogiją ir palyginęs Šimonis su Simonaičiais: atitinka beveik šimtu procentų.

Aukštujų Šimonys – tai jos genties istorija iš motinos pusės. Net kai kurie vardai išlikę, jos seserų ir brolio: Marė, Ilžė, Jokūbas… Į Urtę rašytoja sudėjo visas gerąsias savo motinos savybes.

Nemažai romano herojų prototipų ilsisi Vanagų kapinaitėse.

Sakot, gerbė tėvą. Ką rašytoja Jums pasakojo apie savo gimimo aplinkybes?

„Vakarėj žvaigždėj“ rašiau, kad mudu lankėmės jos gimtuosiuose Vanaguose 1966-ųjų vasarą. Tada parodė man kažkokį kupstą (namo pamatų vietoje), sako – „Čia aš gimiau, čia stovėjo Vilko butukas“. Pas kampininką ji gimė. Kitą dieną ar po kelių dienų Evės motina Etmė Simonaitytė su kūdikiu nukeliavo pas savo seserį Ilžę. Seserys nelabai sugyveno, susipyko, Etmei teko išeiti pas kitą seserį. Ėvikės vaikystė ir paauglystė prabėgo Dūdjonynėje – pas tetą ir jos vyrą Martyną. Čia ji labai draugavo su jų dukra pussesere Ane, kuri irgi buvo pavainikė.

Dūdjonys priglaudė ne tik Etmę, bet ir kitas seseris su vaikais.

Dūdjonyse augo trys pavainikės mergaitės: Ėvikė, Anė, vėliau dar ir trečia pusseserė atsirado – Marikė, tetos Madlės dukra.

Dūdjonienė neturėjo daugiau vaikų?

Teta Marė su dėde Martynu buvo susilaukę net septynių kūdikių, bet nė vienas neišgyveno. Ji jau turėjo Anę, kai ištekėjo už Dūdjonio.

Kiek iš viso Etmė turėjo seserų ir brolių?

Etmė buvo trečias kūdikis laukininko Simonaičio šeimoje. Vyriausia buvo Marė, antra Ilžė, jauniausia – Madlikė, kuri irgi susilaukė pavainikės dukters. Dar buvo brolis Jokūbas.

Kuo vardu Evės tėvas?

Etmė tarnavo pas Lankupių Stubras. Ėvikė gimė nuo vyriausio šeimininko sūnaus Jurgio. Jis buvo šešeriais metais už ją jaunesnis.

Suprantama: marčios tarnaitės Stubros nenorėjo.

Etmei teko palikti ūkį, o Jurgis už nuplėštą namų garbę neteko teisių į tėviškę. Kiek vėliau išėjo užkuriom į Grįžupį (Žiaukas).

Vėliau ir Etmė ištekėjo.

Už Endrikio Budrio. Jis buvo katalikas iš Endriejavo. Kai Ėvikei ėjo penkiolikti metai, jiedu susilaukė dukters Marijos. Šeima kėlėsi iš vietos į vietą: gyveno Traksėdžiuose, Aukštumalos pelkės durpyne kasė durpes… Prasidėjus I pasauliniam karui, grįžo į Vanagus, dar vėliau persikėlė į Klaipėdą, o iš ten bėgo nuo rusų į Juodkrantę… ir vėl grįžo į Vanagus, po to – vėl į Traksėdžius. Ėvė liko Vanaguose siuvėjauti. Gavusi iš dėdės dovanų siuvimo mašiną, išmoko siūti ir iš to užsidirbdavo duoną.

1921 m. apsigyveno Klaipėdoje.

Beržai

Rašytojos mama Etmė Simonaitytė-Budrienė mirė Vilniuje 1941 m. Gyvenimo pabaigoje ji glaudėsi pas antrąją dukrą Mariją. Buvo palaidota evangelikų kapinėse.

„Katalikų kunigas atsisakęs palydėt evangelikę, tik popas sutiko ir palaidojo pravoslaviškai. Bet antkapis nepastatytas, gal nebuvo nė užrašo, ir motinos kapas pasimetė.“*

Sovietmečiu kapinės buvo sulygintos su žeme, ant jų pastatyti Santuokų rūmai.

Karui baigiantis, Evės sesuo Marija emigravo į Ameriką. Vėliau jos buvo susitikusios, tačiau artimas ryšys neužsimezgė.

Beje… Jei važiuosite keliu iš Vanagų į Priekulę, šalia kelio matysite beržus, kuriuos sodino Evės motina.

„Aš pati mačiau, kaip ji juos sodino. Gulėjau štai čia prie griovio, tik gerai neatsimenu, ar vystykluose, ar šiaip apmūturiuota. Žinau tik tiek, kad tuomet turėjau apie trejus metus. Taigi žiūrėjau į motiną, kaip ši paima mažą berželį ir deda jį duobėn, sodina. Ir štai kokie medžiai užaugo. Ir visi jie su manimi beveik vienmečiai. Ir taip nuo Priekulės-Šilutės plento Agluonėnų link – tai vis mano motinos ir kitų vanagiškių rankomis pakelė beržais nusodinta.“

Iš ko pasidaro rašytojas

Būdama penkerių metų, Ėvikė susirgo kaulų tuberkulioze ir liko luoša. Mokyklos nelankė.

„Aš parvirstu ir nebeatsikeliu. Kibirus palikęs, atbėgo Povilas, kelia mane, bet aš jau neberemiu kojomis. Išbėga motina. Ir ji kažkodėl ant Povilo pikta. Ji paima mane ant rankų, neša į kambarį ir nešdama dar gerai suduoda per užpakalį. Žinoma, aš daugiau nieko negaliu, kaip tiktai verkti, nes skaudžioji koja iš naujo užgauta ir jau šį kartą taip, kad liks visam amžiui tokia. Kelis sutinsta mėlynai. Koja sutraukta ir pritraukta – niekas jos nebeišties daugiau.“

„Ką ten kalbėti apie nuolatinį skausmą, jei vien tų lūžimų – gal šešetas. Ir vis ta kojelė skaudžioji. Po pirmos operacijos Angerburge ji liko septyniais centimetrais trumpesnė…“

Skaityti mergaitę išmokė motina – iš maldaknygių, giesmynų. „Mokslų pradžia buvo tokia: mama sėdėjo staklėse ir audė, aš sėdėjau šalia jos ant mažo krėsliuko su psalmių knyga rankose.“

Rašyti pradėjo 12 metų. „Aš visą savo mokyklinį laiką gulėjau lovoje, sirgau ir visą savo amžių buvau ir esu nesveika. Patarėjų neturėjau. Bet ir neatėjo mintis klausti, kaip rašyti. O rašyti pradėjau 12 metų būdama, lovoje gulėdama arba ant ramentų vaikščiodama, nieko iš pasaulio nemačiusi. Tai matote, iš ko ir kaip pasidaro rašytojas.“

1919 m. Evė tapo Vanagų lietuvių jaunimo draugijos „Eglė“ nare. Rašė į „Prūsų lietuvių balsą“ ir kitus leidinius.

1921 m. apsigyveno Klaipėdoje. Baigė mašininkės kursus ir dirbo „Ryto“ spaustuvėje, „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje, Klaipėdos krašto direktorijoje, Seimelyje.

1935 m. gruodžio 16 d. buvo išspausdintas pirmasis jos romanas „Aukštujų Šimonių likimas“.

Nuo 1936 m. I. Simonaitytė dirbo vien literatūrinį darbą, jai buvo paskirta pensija.

1938-1939 m. gydėsi Šveicarijoje. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, apsigyveno Kaune.

Nuo 1963-iųjų iki mirties 1978 m. gyveno Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse.

Puslapiai: 1 2 3

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →