Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

„O jeigu taip parašiau, tai taip ir bus buvę…“

Pagal   /  2017 sausio 6  /  Komentarų nėra

www.ve.lt

2017-ieji – Ievos Simonaitytės metai

„Savo širdies aš nenešioju ant delno. Esu daug kentėjus, daug nusivylus. Naje… Visko buvo! Visko! Ale to – niekas niekada nesužinos! Niekada.“ Evė Simonaitytė

Kraštotyrininkas, Klaipėdos garbės pilietis, Vinco Kudirkos, Ievos Simonaitytės vardo bei Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatas Bernardas Aleknavičius su rašytoja Ieva Simonaityte artimai bendravo 15 metų. Apie jos gyvenimą yra išleidęs knygą „Vakarė žvaigždė“ (1988 m.).

Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos B. Aleknavičiaus rankraščių fonde saugoma apie 70 rašytojos nuotraukų, apie 1000 negatyvų kolekcija, mašinraščiai, iškarpos bei knygelės tema „Lietuvininkė I. Simonaitytė“. Iš viso Klaipėdos viešosios bibliotekos fonduose yra saugomi apie 2000 B. Aleknavičiaus įvairių mokslo šakų leidinių: kraštotyros, istorijos, fotografijos, kultūros, literatūros mokslo, grožinės literatūros, knygų apie Mažąją Lietuvą ir kt.

2017-ųjų – Ievos Simonaitytės metų – išvakarėse jos nepaprasto gyvenimo istoriją prisiminėme kartu su B. Aleknavičiumi.

Savastis

Pastaruosius dešimtmečius primiršta, šiemet Simonaitytė atsirado mokyklų bendrojo ugdymo programoje: devintokai privalės perskaityti „Aukštujų Šimonių likimą“. Be to, 2017-ieji Seimo nutarimu paskelbti I. Simonaitytės metais.

Šios žinios mane labai nudžiugino. Manau, kad tie žmonės, kurių pastangomis to buvo pasiekta, verti kuo didžiausios pagarbos ir visų mūsų padėkos.

Kaip Jūs devintokui paaiškintumėte, kodėl reikia skaityti Simonaitytę?

Na, klausykit… Simonaitytės kūryba – tai raktas į Mažosios Lietuvos pažinimą… Juk tai mūsų savastis…

Vyresniosios kartos atstovams tai suprantama, o jaunimui?

Jeigu jie nori žinoti, kokiame krašte gyvena, kokia jo istorija, – tai kaipgi be Simonaitytės? Donelaitis atvėrė vartus į Mažąją Lietuvą per poeziją, Simonaitytė – per prozą… Po Mažvydo, Donelaičio – Simonaitytės žvaigždė čia ryškiausia.

Evė

Ieva, Evė ar Ėvė? Kuo vardu mūsų vakarė žvaigždė?

Iki „Aukštujų Šimonių“ pasirodymo ji buvo Evė. Vaikystėje – Ėvikė. Kai tapo Ieva, mažlietuviai iš jos netgi šaipėsi, vadino išverstaskūre, sakė, kad savo vardo išsižadėjo…

Pati neišsižadėjo. „Šimonis“ rašė Prūsų Lietuvos lietuviams, nesitikėdama, jog knyga sudomins visą Lietuvą. Juo labiau kad ją redaguos dzūkas ir dar vardą pakeis.

Iš tiesų, vardas buvo pakeistas Liudo Giros. 1934 m. rankraštis atsidūrė jo rankose, ir jis suprato, kad po Donelaičio nieko panašaus dar niekas nebuvo parašęs. Ėmėsi knygą redaguoti…

Po to suredagavimo Simonaitytė verkė.

Tai, ką Gira padarė, jai tikrai labai nepatiko. Bet, laimei, įsikišo Antanas Venclova – tuometis Vytauto Didžiojo gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas. Jo dėka tekstas atgavo buvusį klaipėdiškių stilių.

Bet autorės vardas taip ir liko Ieva.

Pati Simonaitytė niekados nesirašė Ieva – tik Evė arba Ėvė.

Gal reiktų vardą sugrąžinti, kaip manote?

Ši mintis tebėra gyva – sugrąžinti mūsų krašto rašytojai senąjį, tikrąjį, jos vardą. Buvo svarstyta idėja ir Klaipėdos viešąją biblioteką pervadinti į Evės Simonaitytės, bet paaiškėjo, kad pakeisti vardą yra labai sudėtinga ir brangu.

Šiaip ar taip, ši mintis dar tikrai nepražuvo…

Nenorėjo akmens

Po E. Simonaitytės mirties nebuvo paisoma paskutinės jos valios. Turiu galvoje amžinojo poilsio vietą.

Iš tiesų rašytojos paskutinė valia nebuvo įvykdyta. Ar dėl to, kad tuo metu partijos pirmasis sekretorius Griškevičius sirgo, ar kad per toli jam į Priekulę buvo važiuoti… Palaidota Vilniuje.

Rašytoja pati man yra sakiusi – „prie mano rožių palaidokit“. Labai mylėjo savo rožes, augusias Priekulės sodyboje. Pirmasis jos pseudonimas buvo Roželė. Kaip Vienuolis Anykščiuose prie savo namo, taip ir ji norėjo Priekulės sodyboje amžinai ilsėtis. Arba Vanagų kapinėse, šalia savo geradario kunigo Bleiveiso. „Šičia gulėsiu ir aš“, – yra taip man sakiusi, kai mudu vaikščiojome po Vanagų kapines.

„Tegu žydi bijūnai, jurginai… Ir akmenis atitolinkite.“ Bet jurginai nežydi, o kapą slegia akmuo.

Taip…

Simonaitytė sovietmečiu pasiekė, kad jos mylimo kunigo Emilio Bleiveiso palaikai iš Vyžių būtų perkelti į Vanagus. Ką manote apie jos pačios palaikų sugrąžinimą gimtinėn?

Na… čia toks keblus klausimas… Nors jos paskutinė valia nebuvo įvykdyta… Ar reiktų perkelti? Nemanau. Ji buvo visos Lietuvos rašytoja. Ir Vilnių mylėjo, gyveno ten. Yra ir daugiau panašių istorijų… Pavyzdžiui, dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas gimė Dzūkijoje, dirbo Druskininkuose, jo tėvai palaidoti Kudirkos Naumiestyje, ir jis pats ten norėjo atgulti, šalia tėvo ir motinos, bet buvo palaidotas Antakalnio kapinėse. Ir jo paskutinė valia nebuvo įvykdyta.

Puslapiai: 1 2 3

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →