Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Nykstanti lietuvininkų tarmė ir pastangos ištirti senąsias krašto kapinaites

Pagal   /  2014 balandžio 29  /  Komentarų nėra

Į Šilutės muziejų 2012 m. spalio 16 d. susirinkusiems šio krašto senbuviams ir kitiems šilutiškiams direktorė Roza Šikšnienė priminė, kad kasmet šią dieną minėdami muziejininkai rengia konferencijas, susitikimus, parodas, o šiemet pakvietė į renginį „Lietuvininkų krašto spalvos: tarp praeities ir dabarties“.

Į Šilutės muziejų 2012 m. spalio 16 d. susirinkusiems šio krašto senbuviams ir kitiems šilutiškiams direktorė Roza Šikšnienė priminė, kad kasmet šią dieną minėdami muziejininkai rengia konferencijas, susitikimus, parodas, o šiemet pakvietė į renginį „Lietuvininkų krašto spalvos: tarp praeities ir dabarties“.

Mintimis apie Klaipėdos krašto evangelikų senųjų kapinių tyrimus pasidalijo etnologas, Klaipėdos universiteto prof. dr. Rimantas Sliužinskas, nykstančios lietuvininkų tarmės ypatumus apžvelgė kalbininkas, to paties universiteto doc. dr. Jonas Bukantis, o Šilutės muziejaus istorikas Darius Barasa parodė ištrauką iš vaizdo juostos, įrašytos 2012 m. kraštotyrinėje muziejininkų ekspedicijoje. Etnologė Indrė Skablauskaitė šio krašto vietinių gyventojų – lietuvininkų – tarme pakvietė skanauti „kafijos ar tijos“ (kavos ar arbatos – red. pastaba), pasivaišinti muziejininkų keptais „vofeliais“. Renginio pradžioje Šilutės rajono vokiečių bendrijos „Heide“ choras dainavo vokiečių ir lietuvių kalbomis.

Senųjų kapinių likimas

Kapinės – ne tik Amžinojo poilsio vieta, tai ir istorijos bei kultūros palikimas. Vartai, tvoros, kryžiai, antkapiniai paminklai ir įrašai juose liudija apie krašto praeitį, kultūrą, istoriją, savitumu išskiria mus visoje Europoje. Mažojoje Lietuvoje, skirtingai negu kituose Lietuvos regionuose, dažnai vidury laukų stūkso permatomos giraitės, į kurias neveda nei takas nei takelis. Tai – senosios evangelikų kapinaitės. Evangelikų kapinės neretai vadinamos muziejumi po atviru dangumi, tik, deja, nykstančiu. Antkapiniuose įrašuose akmenyje, kapaviečių tvorelėse, metalo ar mediniuose kryžiuose atsispindi istorija, kultūra, tikėjimas, kalba. Kad šis turtas, palikęs tiltus su praeitimi, nesunyktų labiau negu dabar, būtina visa tai užfiksuoti, apsaugoti įtraukti į Kultūros vertybių sąrašą. Kuo greičiau tai bus padaryta, tuo daugiau išliks kapinaičių, tuo daugiau medžiagos bus tyrinėti mokslininkams. Profesorius dr. R. Sliužinskas supažindino su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute kuriamu Klaipėdos krašto konfesinio paveldo skaitmeniniu archyvu, kuris pildomas įgyvendinant projektą „Europinių kultūrų sąveika Klaipėdos krašte: istorinio, konfesinio ir etnografinio paveldo tyrimai“. Jo pradžia – 2006 m. Mokslinių ekspedicijų metu fiksuojamos ir registruojamos Klaipėdos krašto kapinės ir visa kas jose yra likę: kryžiai, antkapiniai paminklai, vartai ar jų likučiai. Tiksli kapinaičių vieta nustatoma specialiu, ypač tiksliu prietaisu ir užfiksuojama virtualiame žemėlapyje. Kai kurių kapinaičių vaizdai labiau primena džiungles… Joms sugalvotas ir terminas – „mirusios kapinės“.

Turi talkininkų

2012-ųjų vasarą į ekspediciją po Šilutės rajono kapinaites leidosi visi: doktorantai, profesoriai, studentai. Dirbant Saugų seniūnijoje pasidžiaugta čia puikiai išsilaikiusiomis kapinaitėmis, padėkota tuo besirūpinančiai seniūnei Anastazijai Oželytei. Dėkota Kintų seniūnijos žmonėms, kurie daro šventą darbą, tvarkydami Amžinojo poilsio vietas tų, kurių net artimųjų nebėra. Seniausi kapinaičių reliktai – mediniai kryžiai. Vienas medinis Šyšos kaimo kapinaičių kryžius tebestovi nuo 1933 metų ir yra dar ne visai sutrūnijęs. Išplitus metaliniams antkapiniams paminklams, medinius kryžius statydavo tik žemesnio socialinio sluoksnio, vargingiau gyvenantys žmonės. Iki Pirmojo pasaulinio karo vyravo lietiniai kryžiai. Brangiausi buvo gana masyvūs. Pasikeitus ekonominei situacijai, lietinius kryžius pakeitė cementiniai. Akmeninių kryžių užfiksuota nedaug. Įrašai antkapiuose daryti vokiškai ar lietuviškai, kartais naudotos abi kalbos, aptinkama ir klaidų. Ekspedicijų metu užfiksuoti duomenys leidžia spręsti, kad bemaž 90 proc. kapinaičių kryžių jau yra vienaip ar kitaip prarasta: sunyko arba sunaikinta. Kapavietės buvo aptveriamos metalinėmis tvorelėmis, jų ypač daug prieš kelerius metus būta Rusnės kapinėse. R. Sliužinskas pasidžiaugė šį darbą dirbantys ne vieni – labai daug archyvinės medžiagos apie krašto kapinaites sukaupė ir padovanojo šilutiškiai, vadovaujami mokytojos, kraštotyrininkės Reginos Meškauskienės. Renginyje dalyvavo ir Usėnų bibliotekininkė Ona Miliauskienė bei ūkininkas Richard Lolat, savo laisvą laiką skiriantys seniūnijos senųjų kapinaičių paieškai, jų fiksavimui ir tvarkymui, senųjų kaimų gyventojų lankymui ir bendravimui. Sakė, kad tuo pradėję gyventi šį pavasarį taip įsijautė, kad tam skiria visą laisvą laiką. Usėnų apylinkėse jie aptikę per 20 kapinaičių. Pradėję nuo Galzdonų lankė ir kitų kaimų senuosius gyventojus, įrašė jų pasakojimus, skenavo senas fotografijas, fiksavimui neturėdami tinkamo fotoaparato, skolinosi, bendradarbiavo su Šilutės muziejininkais.

Lietuvininkai savęs žemaičiais nelaiko

Klaipėdos universiteto doc. dr. Jonas Bukantis priminė, kad 1925 m. surašymo duomenimis Klaipėdos krašte gyveno 141 tūkst. gyventojų, daugiau negu pusė kalbėjo lietuviškai. Lietuvoje tarmes rimčiau nagrinėti pradėta 1952 m., kai vaikštant po kaimus įrašyta gyva tarmiška kalba. Po to niekas tarmių nebetikslino, tačiau prieš pusantrų metų pradėtas projektas, kuriuo norima išsiaiškinti, kokios tarmės tebėra gyvos, kiek jos pakitusios. Lietuva – nedidelė valstybė, tačiau tebeturi 14-15 skirtingų tarmių. Tarpukariu į Klaipėdos kraštą ateidavusieji dirbti iš Žemaitijos čia su šeimininkais nesusišnekėdavo. Klaipėdos krašto gyventojai savęs žemaičiais nelaiko, net įsižeidžia, jeigu juos kas nors taip pavadina. Dr. J. Bukantis sakė išvaikščiojęs Klaipėdos krašto žemaitiškąją dalį nuo Nemirsetos iki Juknaičių, kur kalbama vakarų žemaičių tarme. Žiūrėdamas į žemėlapį jis vardijo mūsų rajono vietoves: Ventė, Kintai, Sakūčiai, Saugos, kur gyveno lietuvininkės seserys Padagaitės, dabar tik jų kapeliai išrikiuoti. Juknaičiai, kur gyventa paskutinio šio krašto lietuvininko Ervino Prūso, Šilininkai, turėję prieš karą per 300 gyventojų, Rusnė, kur dienas leido garsus marių žvejys Ercius Jurgenaitis…Vakarų žemaičių tarme kalbama ir vakarinėje Klaipėdos rajono dalyje – Plikiuose, Doviluose, Priekulėje, Drevernoje bei dalyje Kuršių nerijos. Vakarų žemaičių tarmė pagal užimamą plotą ir šia tarme kalbančiųjų skaičių yra mažiausia iš visų žemaičių tarmių. Klaipėdos krašto gyventojai vadinti lietuvininkais, šišioniškiais, dar prūsais, būrais, žemininkais, laukininkais, kopininkais. Daugybės lietuvininkų kaimų šiandien neliko, o ir tikrųjų gyventojų nedaug. Iš buvusių 70 tūkst. mokėjusių lietuvininkų tarmę beliko 106, pasak J. Bukančio, daugiausiai gali būti iki 150, jų amžius 70-94 m. Dar prieš trejus metus mokėjusių būrų tarmę buvo gerokai daugiau. Panašu, kad dar po 10 metų gyvos šios tarmės galime ir neišgirsti. Gimusieji šiame krašte po karo šio krašto tarme nebekalba, jie mokėsi lietuviškoje mokykloje, viešai kalbėti kitaip vengė – aplinkiniai šaipėsi… Klaipėdos krašto tarme kalbantys neturėjo ie ( ė) ir uo ( o), o priebalsį l tarė minkštai. Beveik nenaudojamas vietininko linksnis (žvejoja į Krokų lanką). Daug žodžių vartojo skirtingai negu žemaičiai: mezgė ne virbalais – adatomis, dūdą ne pūtė – tampė, morką vadino germule ir t. t. Klaipėdos krašto gyventojai pagal kalbą artimiausi žemaičiams. Lietuvininko name ir kieme karaliauja ir viskas yra moters rankose. Jei vyras pasipainiodavęs virtuvėje, sulaukdavęs šeimininkės šūksnio: „Ar lauke nebeturi ką veikti, kad čia slankioji!..“ Pranešėjas pasidžiaugė, kad Šilutėje yra dvi jaunos damos, gerai įvaldžiusios lietuvininkų šneką. Tai – Indrė Skablauskaitė ir Vaida Galinskienė (Eglinskaitė).

Renginio dalyviai turėjo progos išgirsti lietuvininkų tarme Šilutės muziejaus etnografę I. Skablauskaitę kviečiant pasišildyti prie kafijos, tijos užkandant vofelių…

www.silutesetazinios.lt nuotr.

Laima Putriuvienė, 2012 m. spalio 26 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 balandžio 29
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: balandžio 29, 2014 @ 3:11 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →