Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Nudžiūvusį kamieną gaivinančios atžalos

Pagal   /  2014 gegužės 2  /  Komentarų nėra

Apybraiža apie dvi lietuvininkesAbi jos Rūtos * Rūta Kėkštaitė*Mačiūnienė ir Rūta Piaulokaitė*Paplauskienė.

Apybraiža apie dvi lietuvininkesAbi jos Rūtos * Rūta Kėkštaitė*Mačiūnienė ir Rūta Piaulokaitė*Paplauskienė.

Abi bebaigiančios aštuntąją dešimtį.

Neseniai apie kažką išsišnekus Mačiūnienę pavadinau Rūtele. Ji mane pataisė:

* Aš – Rūta. Paplauskienė – Rūtelė.

* Kodėl? Man patinka visas artimas moteris vadinti mažybiniais vardais.

* Taip jau susiklostė: vaikystėje ir paauglystėje, ypač abiems atsidūrus greta, visi mane vadino Rūta, o Piaulokaitę* – Rūtele. Gal todėl, kad ji šiek tiek jaunesnė.

Ir vis dėlto jos yra brangvardės.

Ir likimai abiejų, net prosenelių, senelių ir tėvų panašūs kaip du vandens lašai.

Iš Rūtos genealoginio medžio

Savo brangenybių aplanke Rūta saugo spaustuvėje dailiai išspausdintą, atsidūrusį Amerikoje ir giminaičių atvežtą kvietimą į savo prosenelių vestuves. Jame juodu ant balto parašyta:

Seredoj 22 szio menesio szwęsime swodbas mūsų dukterų

Anos su ukininku Jokubu Brožaicziu

isz Adl. Wėveriszkiu,

Emos su ukininku Jurgiu Brožaicziu

isz Szlengių*Aders.

Wencziavone nusiduos ant zeg. 3 po pietu Naujosios bažnyčioje.

Kwiecziame szitai szwentei pributi ir jau laiku pir to į musu namus atkeliauti.

Su pagarba ir sweikinimu

Dowas Zaunius ir Pati. Rokaicziuose, Februarijaus m. 1905.

Sweczius sulauksime tą dieną teipgi prie kiekvieno trukio (ant bones) Naujojoje.

Namie ir bažnyčioje iškilmių proga giedojo Tilžės lietuvių choras, vadovaujamas Vydūno. Apie tai sužinojau iš lietuvininkų laikraščio “Keleivis”, pakario metais leisto Vokietijoje, kurio komplektą atvežė iš Kanados profesorius Vilius Pėteraitis. To laikraščio 1953 m. 11/12 (28/29) numeryje išspausdintas nedidelis Erdmono Simonaičio straipsnelis “Pas Vydūno draugę”. Jame, be kita ko, rašoma (kalba netaisyta):

Betoli Frankfurto gyvena ponia H. Gaiss, gimusi Genter, kurią man teko aplankyti (…). Ilgus metus ji priklausė Tilžės giedotojų chorui, dalyvavo Vydūno ruošiamuose koncertuose ir vaidinimuose. Taip ji gavo pažinti visą Mažąją Lietuvą.

Straipsnyje pasakojama apie choro dainavimą minėtose vestuvėse, glaustai aptariama giesmininkės vaikystė. Ji gimusi 1974 m. Eglininkuose, Ragainės apskrityje, tėvas ten mokytojavo lietuviškoje mokykloje.

Dovas Zaunius (1845*1921) * ūkininkas, turėjęs 37 ha žemės, * buvo vienas žymiausių Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų. Visur jam padėjo žmona Elzė. Dovas * vienas iš “Birutės” draugijos steigėjų ir vadovų, “Varpo” leidėjas, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos inteligentų suartėjimo kompanijos organizatorius, 1892 m. įsteigė Lietuvos rinkimų komitetą, buvo Tilžės ir Lankos apskričių skyrių pirmininkas, 1900 m. su kitais parengė Paryžiaus parodai lietuvių meno darbų ekspoziciją, globojo iš Didžiosios Lietuvos atbėgusius nacionalinio išsivadavimo kovotojus, daug rašė, bendradarbiavo su Jankumi, Jagomastu, Smalakiu, Voska, ištisus metus Zaunių namuose gyvenęs Zauerveinas ten parašė ir himną “Lietuvininkais mes esam gimę”.

Tėvų pėdomis ėjo sūnūs ir dukros * Zauniai užaugino devynis vaikus. Augustė studijavo mediciną ir tapo pirmaja Rytprūsių moterimi gydytoja. Marta rašė straipsnius, rengė spaudai lietuviškas knygas, o knygnešiai nešė jas į rusų okupuotą Didžiąją Lietuvą.

Nuo Zaunių neatsiliko ir abu žentai. Jokūbas Brožaitis leido laikraštį “Apžvalga”, kartu su Jurgiu įsteigė “Apžvalgos” leidimo bendrovę.

Aukščiausio įvertinimo pasiekė jauniausiasis Zaunių sūnus irgi Dovas Zaunius. Jis tapo teisės mokslų daktaru, žymiu diplomatu, dirbusiu užsieniuose, Lietuvos atstovu prie Tautų Sąjungos, penkerius metus (1929*1934) buvusiu Lietuvos užsienio reikalų ministru.

Joklūbas Brožaitis su savo žentu Martynu Kėkštu, vedusiu dukrą Gertrūdą, dalyvavo 1923 m. klaipėdiečių sukilime, džiaugėsi pergale.

Po sukilimo Martynas ir Gretrūda Kėkštau apsigyveno Klaipėdoje, dirbo “Maisto” akcinėje bendrovėje.

1929 metais jiems gimė duktė Rūta.

Po dešimties metų kraštą aneksavo nacistinė Vokietija.

Prasidėjo areštai, trėmimai…

Kėkštų šeimai sekėsi * ją ištrėmė ne kur į Vokietijos gilumą, o į Lietuvą.

Apsigyveno Kaune, tėtis dirbo toje pačioje “Maisto” bendrovėje, netrukus buvo paskirtas pagalbinio ūkio vedėju.

Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga.

Ir čia prasidėjo areštai, trėmimai į Sibirą.

Vokietija pradėjo karą prieš Rusiją ir per keletą dienų užėme Lietuvą.

Daugelis džiaugėsi, tikėjosi laisvės.

Kėkštai neskubėjo džiaugtis.

Po kurio laiko Martyną Kėkštą naciai suėmė ir nuteisė.

1944 metų pavasarį, iš Rytų grįžtant karo frontui, Gertrūda Kėkštiene sprendė, ką daryti? Likti Kaune ir laukti bolševikų, Sibiro, ar trauktis su vaikais į Vakarus?

Dar vis abejodama, ar verta palikti Lietuvą, su vaikais nuvažiavo ligi Vilkaviškio. Vokiečių kareiviai nuvežė į Karaliaučių. Ten buvo daugybė pabėgėlių. Visi alkani.

Gertrūda nusprendė eiti į Rokaičius, pas Zaunius.

Marė Zauniūtė, Ermanis Zaunius, jo žmona Lidija be galo apsidžiaugė svečiais * turės darbininkų. Krykštavo iš laimės ir trys zauniukai.

Netrukus ten atsirado ir Jurgio Brožaičio duktę, mokytoja, nacių okupacijos pradžioje atsidūrusi Palangoje Milda Lesniauskienė. Ji bėgo nuo bolševikų su dviem vaikais.

Malonu pasibūti su giminėmis. Smagu padirbėti. Sugavusi lasvesnę valandėlę Rūta per spintą lįsdavo į biblioteką, prikrautą knygų, žurnalų, laikraščių. Slaptu įėjimu buvo bandoma lietuvišką spaudą apsauigoti nuo nacių. Mažiems vaikams ten įeiti buvo uždrausta.

Ruduo. Nacių valdžia įsakė visiems skubiai trauktis į Vakarus, nes artėjantys bolševikai visus žudo, nepasigaili nei moterų, vaikų ir senelių.

Ermanis nesutiko palikti ūkį.

* Už ką jie mane, senį, turėtų žudyti?

Trys moterys susikrovė į ilgabrikį patalynę, maisto, susodina aštuonis vaikus, šeimininkas pakinkė arklius ir išlydėjo.

Netoli Karaliaučiaus kareiviai liepė keleiviams palikti vežimą ir lipti į sunkvežimį.

Paskui juos vežė traukiniu.

Atsidūrė Saksonijoje. Tą vietovę užėmė amerikiečiai, bet netrukus perleido sovietams.

Jų kareiviai suvarė pabėgėlius į paskubomis įrentą stovyklą..

Po kelių savaičių Gertrūdą Kėkštienę su vaikais paleido. Jai padėjo turėtas popierius apie nacių nuteistą jos vyrą.

Motina su vaikais vargais negalais sugrįžo į Kauną, tikėjosi ten surasti tėtį.

Nesurado.

Išvažiavo į Klaipėdą, gavo darbo atkuriamame mėsos kombinate, apsigyveno nedideliame žinybiniame butelyje.

Netrukus Gertrūdą atleido iš darbo ir liepė išsikraustyti.

* Kodėl? * klausė Rūta verkiančią mamą.

* Prasta mūsų praeitis, vaikeli.

Mergaitė puolė ieškoti darbo. O ką? Jai jau penkiolika metų.

Rūtai pasisekė * priėmė į vandentiekį apskaitininke. Geri vandentiekio vadovai leido jai su mama, sesute ir broliuku apsigyventi vandentiekio palėpėje. Maža jos algelė padėjo ketvertukui apsiginti nuo bado mirties.

Po kelių mėnesių vandentiekis gavo rašomąją mašinėlę. Prireikė mašininkės. Rūta pranešė apie tai mamai, seniai mokančiai spausdinti. Priėmė!.. Ta stebuklinga mašinėlė sumažino alkį.

Rūta mokėsi vakarinėje mokykloje. Ją baigusi įstojo į Klaipėdos mokytojų institutą. Bet ten nebuvo vakarinio skyriaus.

Vandentiekio vadovai dar kartą pasielgė labai gražiai * jie paskyrė Rūtą valytoja. Rytą mergaitė skubėjo į paskaitas, o po jų * į darbą, * plovė, valė patalpas. Kad tik švariau! Kad tik niekas nepapriekaištautų.

Šeima vis dar turėjo vilčių sulaukti tėčio.

Nedavė vaisių ir ilgiausios paieškos per Raudojąjį Kryžių, per kitas organizacijas…

Iš Rūtelės genealoginio medžio

Nuo neatmenamų laikų Kintuose gyveno ūkininkai Dreižiai.

Jų giminių buvo gretimuose kaimuose.

Aukštųjų mokslų niekas iš Dreižių nebuvo baigę, bet visos kartos buvo šviesios ir darbščios, siekė išlikti tuo, kuo yra gimę.

Visuomenėje Dreižiai ėmė reikštis tik po pirmojo pasaulinio karo.

Lietuvininkus skatino 1918 m. vasario 16 d. paskelbta Lietuvos nepriklausomybė.

Tų pačių metų lapkričio 30 d. Mažosios Lietuvos Tautinė Taryba priėmė Aktą, kuriuo pareikalavo Mažąją Lietuvą prijungti prie Didžiosios, nes čia absoliuti gyventojų dauguma yra lietuviai.

Taryba kreipėsi į Vakarų Europos valstybes. Bet šio klausimo jos nenorėjo spręsti.

Nieko nelaimėjo ir į Paryžių, į Taikos konferenciją pasiųsta mažlietuvių delegacija.

Klaipėdos kraštas buvo atiduotas Prancūzijos globai. Prancūzai džiaugėsi, nes čia * gera vieta karinei bazei.

Į pamarius pretendavo ir Lenkija. Jos atstovai Europos viršūnių susitikimuose vis dažniau kalbėjo net apie visos Lietuvos prisijungimą, kad galėtų rimčiau rengtis galimai bolševikų invazijai.

Į Londoną nuvykęs lietuvininkas, Tautinės Tarybos narys, Lietuvos vyriausybės atstovas kunigas ir filosofijos daktaras Vilius Gaigalaitis taip pat nieko nepešė.

Buvo nuspręsta veikti savo jėgomis.

Tada Mažosios Lietuvos Tautinė Taryba įsteigė Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetą ir paragino lietuvininkus vienytis, steigti komiteto skyrius, rengtis sukilimui.

Žmonės pakluso. Nauji skyriai bemat atsirado Pagėgiuose, Lauksargiuose, Sartininkuose, Natkiškiuose, Katyčiuose, Plaškiuose, Rūkuose, Rusnėje, Saugose ir kitur. Sukilėliai nuginklavo nepatikimus policininkus, ėmė valdžią į savo rankas.

Sukruto ir kintiškiai.

Apie rengimąsi sukilimui esu pasakojęs apybraižoje “Tėvų ir protėvių šviesa” išspausdintoje to paties pavadinimo knygoje 1996 m. Joje rėmiausi ir sukilimo dalyviu, “Lietuvių banko” Pagėgių skyriaus vadovu Jurgiu Plonaičiu, be kita ko, sakiusiu:

Į kai kurių skyrių komitetus buvo išrinkta ir moterų. Kintų skyriaus nare buvo labai aktyvi ir gerokai pasimokiusi mergina Anė Dreižytė, kartais artimųjų vadinama trumpiau * Dreiže. (…)

Ir aš Pagėgiuose turėjau susiorganizavęs nemažą būrį jaunuolių. (…)

Mes ginklavomės ir dieną naktį stebėjome, ką veikia prancūzų įgulos, kokie jų planai? Apie visa tai pranešdavome Šilutėje veikiančiam Komitetui.

Jaunimo organizacijas kasdien lankė Adomas Brakas. Jis buvo Vydūno pasekėjas, musės nenuskriausdavo, o staiga prašneko: Žmonės! Broliai ir seserys! Lenkai atplėšė nuo Lietuvos Vilnių. Neduok Dieve, dar gaus ir Lietuvos pajūrį. Tada į žnyples paimtą Lietuvą pasmaugti bus vieni juokai. Mus gali išgelbėti tik sukilimas.

Brakas buvo karštas patriotas ir geras oratorius. Iš jo mokėsi kiti organizatoriai, tarp jų buvo ir Dreižytė.

Prancūzų įgulos, rodos, vis dar nesuprato, kas čia darosi? Dėl šventos ramybės iš Pagegių ir kitų miestelių jos traukėsi į Klaipėdą, bet ten prasidėjo prieš prancūzus nukreipti streikai. (…)

Nebuvo tokio lietuvininko, kuris nenorėtų susijungimo su Lietuva. Daugelis nesiėmė ginklo tik iš baimės. Žmonės klausė: kas bus, jei pralaimėsim? Juk sušaudys. Arba uždarys į kalėjimus. Geriausiu atveju atims ūkius ir išsiųs į Lietuvą. Ką ten veiksim? Elgetausim…

Tam tikra prasme jie buvo teisūs. Ateitis nebuvo labai aiški.

Ir vis dėlto drasuolių kasdien gausėjo. Į sukilėlių gretas stojo ir moterys. Dauguma jų gamino maistą, bet buvo ir su ginklais.

Kraštas bemat atsidūrė sukilėlių rankose. Beliko prancūzus išprašyti iš Klaipėdos.

Gelbėjimo komiteto atstovai važiavo ir važiavo į Kauną, prašė pagalbos, nes niekas nežinojo, kaip, prancūzus užpuolus, elgsis kitos šalys. Į pagalbą atėjo Lietuvos Šaulių sąjunga ir kareiviai*savanoriai.

Sausio 14 d. Šilutįje esantis sukilėlių štabas gavo žinią, kad lenkai siunčia į talką prancūzams didelį karo laivą “Komandant Pilsudski”. Tame laive yra apie du šimtus gerai ginkluotų kareivių, keletas aukštų Lenkijos ir Prancūzijos karininkų. Štabas suprato: delsti pavojinga, net nusikalstama, reikia nedelsiant pulti ir išvaduoti Klaipėdą.

Taip ir buvo padaryta.

Mums padėjo ir jūroje kilusi audra. Ji trukdė laivui. “Komandant Pilsudski” Klaipėdoje pasirodė sausio 16-osios rytą, kai prancūzai jau buvo pasidavę. (…)

Lenkai ir prancūzai prašė leisti laivui pabūti uosto vandenyse bent vieną parą, nes jūreiviai yra audros išvarginti. Sukilėlių vadas Budrys griežtai atmetė prašymą, leido lenkų laivui pabūti uoste tik dvylika valandų…

Sausio 19 d. Šilutėje įvyko visų Gelbėjimo komiteto skyrių atstovų susirinkimas. Ten buvo pasirašytas Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos Respublikos Deklaracija. Iš viso Deklaraciją pasirašę 77 skyrių atstovai. Tarp jų * ir Anė Dreižytė.

Po pergalės Anė apsigyveno Klaipėdoje.

Čia prie uosto įsigijo parduotuvę, įsimylėjo, ištekėjo. tapo Ane Piaulokiene. Šeima susilaukė sūnaus Valdemaro ir dukros Rūtelės.

Motina dirbo parduotuvėje, tėvas atveždavo prekių ir imdavosi mėgstamiausio užsiėmimo * tašyti, drožinėti medį, daryti įvairiausias skulptūrėles, bareljefus.

Ir jam, ir dirbtuvėse besilankantiems vaikams mieliausios buvo istorinės temos.

Ypač jie džiaugėsi, kai tėtis pradėjo drožti Vytauto Didžiojo skulptūrą. Tada vaikai sužinojo apie Žalgirio mūšį, apie kitus neužmirštamus įvykius.

Gyvenimas gražus. Gyventi gera. Geriau, rodos, ir būti negali.

Nuostabi jūra. Ją dar labiau priartino Melnragėje tėvų pasistatytas namas.

Ir mokykloje gera, malonu kasdien sužinoti kažką naujo.

Mama * didelė teatro mėgėja * dažnai nusiveda vaikus į spektaklius, sekmadieniais lydi juos į profesoriaus Viliaus Gaigalaičio evangelikų liuteronų mokyklą.

Tik naciai ima vis dažniau triukšmauti, drumsti ramybę.

Tėvai aiškina vaikams, kas tie triukšmadariai, ko jie siekia, kartais pavadina nacius net pragaro išperomis.

Kartą laikraščiai pranašė: į Klaipėdą draugiškam vizitui atplauks keletas Vokietijos karo laivų. Netrukus paaiškėjo: vietos naciai rengiasi tą vizitą panaudoti savo tikslams. Gatvėse vis dažniau pasigirsta Vokietijos himnas.

Rūtelė klausia tėvus, po to * ir mokytoją:

* Kodėl Vokietija über ales * aukščiau visų?

* Tie himno žodžiai neteisingi, * sakė mokytoja. * Pasaulyje yra beveik šimtas valstybių. Vienos didesnės, kitos mažesnės. Yra daugiau kaip tūkstantis tautų. Visos jos to paties Dievo sutvertos, visos lygios ir visos turi taikiai, gražiai gyventi.

Laivų atplaukimo dieną uoste rengiamas nacių mitingas.

Į mamos parduotuvę užsuka Kontautų Petriukas. Jam * šešiolika metų. Jis * gimnazistas, moka atsakyti į visus vaikų klausimus. Pažįstami gerbia Petrą, o Rūtelė jį netgi įsimylėjusi. Paklaustas apie neramumus, Petras sako:

* Ateis laikas, kai naciai grauš nagus, atgailaus už savo elgesį.

Vaikinas perka saldainių.

* Einu į uostą, į mitingą, * sako. * Naciai mėtys į mus akmenimis, o aš * saldainiais.

Išeina ir nesugrįžta * žūva nacių surengtose riaušėse. Nuo atsitiktinės kulkos… Taip rašo laikraščiai…

Naciai niršta vis labiau. Gatvėse vaikšto būriai vokietukų ir dainuoja fašistines dainas. Prie jų gretinasi ir dalis lietuvių.

* Jų dainos man primena laidotuvių maršus, * sako mama. * Graudi savitarna.

* Kodėl savitarna? * klausia Rūtelė. * Kaip suprasti?

* Todėl, kad eina į pražūtį. Man rodos, nebus kas pagiedotų daugelio šių jaunuolių laidotuvėse. Todėl patys sau pagieda. Iš anksto…

Vokietijos kariuomenė įžygiuoja į Klaipėdos kraštą. Visi pamariai vėl priklauso Vokietijai.

Dabar naciai visai pasiunta. Miesto gatvėse žmonės negali lietuviškai nė prakalbėti.

Uždaromos visos lietuviškos mokyklos.

Tūkstančiai lietuvių skuba išvažiuoti.

Areštuojamas tėtis Kostas Piaulokas. Netrukus jį paleidžia, bet su sąlyga, kad per dvidešimt keturias valandas išsinešdintų iš Klaipėdos krašto.

Mokytojas Bajoras įsteigia nedidelę privačią lietuvišką mokyklą. Ją lanko Rūtelė ir Valdemaras. Po dvejų mėnesių tą mokyklą uždaro.

Netrukus areštuoja mamą Anę Piaulokienę.

Mama supranta: tai kerštas už 1923 metų sukilimą, už Deklaracijos pasirašymą, bet oficialiai tie kaltinimai nepateikiami: teisiama už tai, kad neleidžia vaikų į vokišką mokyklą. Teisėjas prašo paaiškinti, kodėl taip elgiasi?

* Neleidau ir neleisiu vaikų į vokišką mokyklą, * sako teisiamoji. * Mano protėviai buvo lietuviai, tėvai lietuviai, aš esu lietuvė. Ir mano vaikai privalo likti lietuviais.

* Darote didelę klaidą, neleisdama vaikams artėti prie vokiškos kultūros.

* Ponas teisėjau! Aš ne kažin kiek tenutuokiu apie pasaulio kultūrą, bet mums žinoma Europos kultūros istorija prasidėjo nuo Atėnų, nuo Graikijos. Pasak jūsų, jau tada visos tautos turėjo tapti… graikais.

* Ką jūs kalbat, ponia Piauloks!

* Visų pirma, aš ne Piauloks, o Piaulokienė. Antra, aš dar nebaigiau minties. Vėliau Europos kultūros centru tapo Prancūzija. Tai kodėl vokiečiai tada nepasistengė išugdyti savo vaikus gerais prancūzais?.. Kai išsiplėtė ir sustiprėjo Didžioji Britanija, kodėl vokiečiai netapo anglais?..

Anė Piaulokienė nuteisiama dvejiems metams sunkiųjų darbų kalėjimo.

Kaimynai ir Lietuvos konsulas pasirūpino, kad politinės kalinės vaikai augtų Lietuvoje. Niekas nežinojo, kur tėvas, todėl Rūtelę ir Valdemarą išvežė į Raudondvario prieglaudą.

Vokietija ir Lietuva sutarė pasikeisti keletu politinių kalinių. Kažkoks Kaune kalintas nacis buvo iškeistas į Piaulokienę.

Ji bemat atvažiavo į prieglaudą.

O Dieve! Rodos tik dabar vaikai pajuto, koks malonus mamos apkabinimas, kokie saldūs jos bučiniai…

Motina su vaikais apsigyveno Kaune, pas seniai pažįstamus nacių iš Klaipėdos ištremtus Anysus.

Netrukus Lietuvą okupavo bolševikinė Rusija. Anysai nelaukė, kol juos ištrems ten, kur meškos žiemoja. Jie paskubomis išvažiavo į Vakarus.

Piaulokienė su vaikais liko Kaune.

Bolševikus užpuolė naciai ir vijo vis toliau, ligi Maskvos.

Po trejų metų karo frontas ėmė ristis atgal ir nusirito į Vakarus.

Pirmaisiais pokario metais Piaulokienė su vaikais sugrįžo į Klaipėdą. Motina gavo darbo prekyboje, penkiolikmetė Rūtelė* grūdų paruošų kontoroje.

Rūta ir Rūtelė* geriausios draugės

Rūta ir Rūtelė mokėsi vakarinėje mokykloje. Jos be galo brangino laiką, bet surasdavo minutėlę kitą ir pasidalinti netolimais prisiminimais, aptarti pažįstamų likimus.

Mieste griuvėsiai, žmonių maža. Beveik nėra vietinių gyventojų.

Kur dabar tie užriestanosiai Hitlerio jaunuoliai? Tie über ales?

Tarp atvykstančių daugiausia rusų…

Kartais mergaitėms atrodydavo, kad jos nelaimingiausios pasaulyje. Išsivaduoti iš juodžiausių minčių padėdavo motinos * lyg susitarusios jos primindavo poeto žodžius: mūsų vargas, mūsų kančios * tai lašelis vargų ir kančių okeanuose… Dešimtys pažįstamų, šimtai, tūkstančiai nepažįstamų žuvo nacių koncentracijos stovyklose, bolševikų lageriuose… Daugybės likimas dar vis nežinomas.

O kur dailininkas Adomas Brakas , nacių ištremtas iš Klaipėdos krašto, o bolševikų * iš Kauno?

Rūta ir Rūtelė kartais norėtų pasakyti klasiokams apie patirtas skriaudas, bet susivaldo * jau patyrusios: atvykėliai vietinius niekina, vadina vokiečiais, net fašistais.

Motinos prašo dukreles neišsiduoti, kad yra vietinės, negirdėti, nepaisyti įžeidinėjimų, nes nuo jų elgesio daug priklauso likimas.

Mergaitės jau moka tylėti, būti kuklios. Gal tik vieną kartą jos pasielgė labai neatsargiai.

…Mieste buvo nugriautos arba uždarytos visos evangelikų liuteronų bažnyčios. Prie kapinių esanti koplyčia paversta pravoslavų cerkve.

Moksleivės kažkaip nugirdo, kad evangelikų liuteronų pamaldos įvyks Smeltės kaime, Kaitinio kieme. Jos ten nuėjo. Malonu buvo pagiedoti šventas giesmes, skriaustų ir skriaudžiamų būryje pasimelsti.

Ateityje tokių žygių atsisakė* pernelyg pavojingi…

Kiti vietiniai irgi tylūs. Bet mergaitės šį tą nugirsta. Jos sužino pasibaisėtinų dalykų: grįžtantys iš Vokietijos lietuvininkai geležinkelio stotyse susimami ir tremiami į Sibirą. Taip atsitiko ir Rūtelės motinos pažįstamai Emai Pėteraitienei, augusiai ir gyvenusiai netoli Rusnės. Ją su dviem kūdikiais ir aštuntąją dešimtį baigiančia uošve naciai išvarė į Vokietiją. Po karo vargais negalais sugrįžo. Geležinkelio stotyje rusų kareiviai ją atskyrė nuo vaikų ir uošvės, nutempė į kitą vagoną ir išvežė į Sibirą. Senutė su vaikais elgetauja.

Naciai buvo ištrėmę į Vokietiją klaipėdiečių gerai pažįstamo žymaus pedagogo Martyno Krukio šeimą. Karo pabaigos ji sulaukė anglų ar amerikiečių užimtoje Vakarų Vokietijoje. Tėvas siūlė važiuoti į Angliją. Jis ten studijavęs. Tai kultūringa šalis. Paaugliai dukra ir sūnus to žygio nenorėjo. Jie svajojo grįžti namo ir kelti gimtojo krašto kultūrą.

Sugrįžo ne kartą apiplėšti, kankinti, basi. Klaipėdoje tėvas negavo darbo.

Pavyko įsidarbinti Prekulės mokykloje. Po dvejų mėnesių atleido todėl, kad yra vietinis.

Gavo kasininko pareigas Priekulės valstybiniame ūkyje, vadintame sovchozu. Palūžo nusivylusių tėvų sveikata, jie vienas po kito mirė, sūnus Martynas išėjo į mišką ir žuvo partizanų būryje.

Grįžusiems ūkininkams sovietų valdžia neleido apsigyventi savo sodybose ir dirbti savo žemės.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsirado galimybė pažvelgti į išlikusius archyvus.

1946 m. liepos mėnesį Vilniuje įvyko LKP(b) CK plenumas, kuriame dalyvavo partijos apskričių komitetų sekretoriai, tarp jų ir Pagėgių apskrities komiteto sekretorius Žigulinas. Plenumui vadovavo VKP(b) Lietuvos biuro sekretorius V. Ščerbakovas. Štai ištrauka iš plenumo stenogramos:

“Žigulinas: Aš turiu klausimą. Pas mus dabar grįžta labai daug suvokietėjusių gyventojų. Ar duoti jiems žemės iki 5 ha. kaip rekomenduoja savo nutarimu Ministrų Taryba?

V. Ščerbakovas: Koks tai nutarimas?

Žigulinas: Yra Ministrų Tarybos sprendimas duoti žemės iki 5 ha. Jį turi vykdomojo komiteto pirmininkas.

V. Ščerbakovas: Kas pasirašė?

Balsai iš vietų: Drg. Sniečkus ir Gedvilas.

K. Liaudis: Tai buvo dar 1945 metais.

V. Ščerbakovas: Gerai, pažiūrėsim. O apskritai nėra ko duoti.

Žigulinas: Man atrodo, kad nereikia duoti. Į sovchozus siunčiame, sovchozus užteršiame visokiais niekšais (…). Duokite mums nurodymą, kur juos dėti.

V. Ščerbakovas: Neduokite jiems žemės.

Rūta ir Rūtelė jau studijuoja Mokytojų institute. Viena pasirinko istoriją, kita* – matematiką. Gerai mokosi ir siekia būti tylios kaip pelytės po šluota. Jos nežino, kaip bus rytoj? Ar nepašalins? Ar neištrems? Ar baigusios galės mokytojauti?

Iš motinų ir kitų lietuvininkų kuždesių sužino: ne tik Martynas Krukis atleistas, atleidinėjami ir kiti vietiniai mokytojai. Klaipėdos mokytojų instituto auklėtinis Otto Gudvietis nacių nepaklausė, neišvažiavo į Vakarus, slapstėsi nuo jų pelkėse. Po karo dirbo Traksėdžių pradžios mokykloje. 1947 m. vasario 15 d. jį atleido. Įsakyme parašyta: “Atleisti kaip vietinį”. Tais pačiais metais už tas pačias nuodėmes atleido Vabalų ir Tarvydų pradžios mokyklos mokytojas Rūtą Sprogienę ir Mėtą Taraitę.

(Tie kuždesiai buvo visiškai teisingo. Tai rodo archyvuose išlikę Šilutės švietimo skyriaus dokumentai.)

Pagaliau institutas įveiktas.

Jaunosios pedagogės paskiriamos į mokyklas.

Beveik tuo pačiu metu abi jos įsimyli ne eilinius jūreivius* šturmanus ir išteka: Rūta* už Mačiūno, Rūtelė* – už Paplausko. Dabar jos pasijunta tvirčiau.

Nuo pirmųjų pokario metų Rūta svajojo aplankyti Rokaičius. Vis nedrįso, vis bijojo 1960 metais pagaliau iškeliavo.

Zaunių sodybos nebuvo. Jos vietą rodė dilgėlėmis ir krūmais apžėlę sienų likučiai, pamatai, suvargę buvusio gražaus sodo medžiai. Derlingiausi laukai jau buvo tapę dykra.

Rūpėjo, ar kaime yra koks vietinis?

Rūta jau ne prastai mokėjo rusiškai. Bet kaip prisistatyti? Kaip paklausti?

Prašnekino seną moterį, ravinčią daržą netoli kitos apleistos sodybos. Pagyrė ją ir paklausė, ar čia yra bent kiek vietinių žmonių?

*Čto vy!* – nustebo moteris. *Nemcev tut nėt. Ostavšichsia posle voiny porastreliali, kamniami poubivali. Ja tut s 1945 goda. Znaju.

Taip ir liko neaišku, ar pareigingi žemdirbiai, nebėgę iš savo namų, nušauti, ar užmušti…

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Maskva leido buvusiems Vokietijos piliečiams išvažiuoti į Vokietiją.

Daugelis apsidžiaugė ir verkdami atsisveikino su gimtuoju kraštu, tapusiu žiauriais nelaisvės namais.

Niekur neišvažiavusieji pradėjo atsigauti tik su Sąjūdžiu.

1989 05 25. Įsteigta Lietuvininkų bendrija “Mažoji Lietuva”.

Į Mokytojų namų salę susirinko apie 300 žmonių, gimusių ir augusių Klaipėdos krašte. Tai daug iškentėję žmonės. Jų protėvius skriaudė vokiškieji kolonizatoriai, jų tėvus ir juos pačius tramdė nacistiniai okupantai. Pokario metais jie labiau nei kiti lietuviai kentėjo nuo bolševizmo.

Pirmajam susiėjimui pirmininkavo Ieva Labutytė ir Tautvydas Brakas. Žmonės kalbėjo apie skaudžią praeitį, svajojo apie ateitį, giedojo “Klaipėdos” choras ir “Vorusnės” ansamblis.

Išrinktas bendrijos seimelis ir jo pirmininkas Viktoras Petraitis.

Antrąją dieną susiėjimo dalyviai išvyko į ekskursiją, aplankė net Rambyną ir Bitėnus. Šilutėje jie dalyvavo iškilmėse, kuriose centrinė miesto gatvė pavadinta Lietuvininkų gatve.

Seimelio narėmis buvo išrinktos ir abi Rūtos* – Mačiūnienė ir Paplauskienė, pirmoji* tapo pirmininko pavaduotoja, antroji* – sekretore. Juodvi netrukus tapo bendrijos sielomis ir svarbiausiomis darbo organizatorėmis.

Darbų padaryta begalės. Lietuvininkų bendrija kartu su Ievos Simonaitytės biblioteka, su Klaipėdos universitetu pradėjo rengti kasmetines mokslines konferencijas, skirtas 1918 m. Tilžės aktui. Konferencijų medžiaga išleidžiama atskiromis knygomis. Agluonėnuose pasodintas Lietuvininkų parkas. Kasmetiniai bendrijos narių susiėjimas rengiami vis kitose vietose. Tai turi nemažos reikšmės viešumui, atvykusiųjų ir čia gimusiųjų švietimui. Dabar retas krašto gyventojas nežino apie Mažosios Lietuvos nuopelnus lietuvybei, apie lietuvininkų tragediją.

Prie Mažosios Lietuvos puoselėjimo daug prisidėjo ir prisideda periodinė spauda, mokslininkai, rašytojai, kultūros darbuotojai. 1971 metais lietuvininkų liaudies dainas pradėjo dainuoti vienintelis folklorinis ansamblis “Vorusnė”. Dabar panašaus pobūdžio ansamblių yra keletas, lietuvininkų dainos dažnai skamba per radiją ir televiziją, mažuosius ir jaunuosius klaipėdiečius vienija ansamblis “Vorusnėlė”.

Bendrija palaiko nuolatinius ryšius su Kanadoje ir JAV veikiančiu Mažosios Lietuvos fondu, kuris daug lėšų surenka knygų apie Mažąją Lietuvą leidimui. Bendrijoje aptariamos visos Fondo lėšomis išleistos knygos. O jų jau apie trisdešimt. Bendrijos būstinėje pagarbiai sutinkami krašto praeitimi ir dabartimi besidomintys svečiai.

Vienu svarbiausių darbų bendrija laiko ryšius su Karaliaučiaus krašto lietuviais. Ten praktikuojamos įvairiausios lietuvių kalbos mokymo formos. Kai kuriose vidurinėse mokyklose, net vaikų darželiuose jau senokai yra lietuvių kalbos besimokančios klasės ir grupės. Ragainėje sudaryta lietuvių pradinukų grupė. Lietuvių kalbos mokoma ir kai kuriuose vaikų darželiuose.

Įsručio aukštojoje pedagoginėje mokykloje rengti net lietuvių kalbos mokytojai.

Kadaise Karaliaučiaus kraštas gaivino lietuvybę rusų okupuotoje Lietuvoje* spausdino lietuviškas knygas ir knygnešiai jas nešė mūsų protėviams. Dabar yra priešingai* ten gyvenantys lietuvių vaikai lietuviškų knygų gauna per Lietuvininkų bendriją.

Dešimt metų bendrijai vadovavo pirmininkė Rūta Mačiūnienė. Prieš dvejus metus pirmininke išrinkta jauna istorijos mokslų daktarė Silva Pocytė.

Sekretoriauja vis ta pati Paplauskienė.

Rūta ir Rūtelė buvo ir yra aktyviausios Lietuvininkų bendrijos veikėjos. Jos rengia susiėjimus, posėdžius, susitikimus, rašo straipsnius periodinei spaudai ir knygoms. Vienas iš naujausių jųdviejų darbų yra išsami pratarmė šių eilučių autoriaus apybraižų knygai “Šviesos užburtieji”, pasakojančiai apie vietinių gyventojų pagarbiai naujaisiais lietuvininkais vadinamus Klaipėdos krašto mokslo ir kultūros darbuotojus, daug laiko skiriančius Klaipėdos krašto, visos Mažosios Lietuvos labui.

Rūta ir Rūtelė visada žvalios, tarsi dvi žydinčios nudžiūvusio kamieno atžalos.

Kostas Kaukas, Klaipėda, 2007 m. kovo 1 d.

  • Paskelbta: 5 m. atgal į 2014 gegužės 2
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 2, 2014 @ 8:08 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Irena Andrukaitienė. Paminklas Mažajai Lietuvai

Plačiau →