Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mokyklų steigimas Mažojoje Lietuvoje pirmosios lietuviškos knygos pasirodymo laikotarpiu

Pagal   /  2014 birželio 4  /  Komentarų nėra

Kiekviena tauta ieško to, kas dar neatrasta. Kiekviena tauta kuria tai, ko dar nėra sukurta. O kiekvienas žmogus trokšta laimės, kurios sėkmė priklauso nuo jo erudicijos, gebėjimų ir fizinio tobulumo.

Kiekviena tauta ieško to, kas dar neatrasta. Kiekviena tauta kuria tai, ko dar nėra sukurta. O kiekvienas žmogus trokšta laimės, kurios sėkmė priklauso nuo jo erudicijos, gebėjimų ir fizinio tobulumo.

Mažosios Lietuvos didikai sava kultūra siekė prilygti Vakarų aristokratams, norėjo, kad į juos nebūtų žiūrima kaip į atsilikusios šalies piliečius. Tenka pažymėti, kad Mažojoje Lietuvoje švietimu nebuvo rūpintasi ligi Vokiečių ordino valdymo pabaigos. Kryžiuočiai, valdę apie 300 metų, tebuvo užsiėmę nuolatiniais karais ir krašto kolonizavimu. Tiktai kunigaikštis Albrechtas Branderburgietis, 1511 metais tapęs ordino magistru, atkreipė dėmesį į švietimą. Kunigaikštis Albrechtas 1525 metais priėmė M.Liuterio mokslą ir, tapęs pasaulietiniu kunigaikščiu, ėmė plėsti bei stiprinti reformaciją. Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Ansas Bruožis rašė: “Albrechto pirmiausias uždavinys buvo liaudį šviesti. Liepė bažnyčios pamokslus prigimta kalba sakyti. Prie bažnyčių tapo mokyklos įsteigtos, kur ne tiktai vaikai, bet ir suaugusieji buvo mokomi”. Tuo metu pradėta manyti, kad dvasininkų pareiga – krikščioniškai auklėti ir šviesti gyventojus, o jeigu jie neatlieka savo pareigos, tai už ką tada naudojasi bažnyčios žemėmis? Tai ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios pirmąsias pradines, arba kitaip vadinamas bažnytines, mokyklas pradėjo steigti dvasininkai. Mokyklų tikslas – ne tik išmokyti rašto, bet ir krikščioniško (evangeliško) tikėjimo, maldų, giesmių, bažnytinių apeigų, rašyti ir skaičiuoti. Įdomu tai, kad bažnytinėse mokyklose mokslo galėjo siekti tik berniukai. Mokydavosi dažniausiai žiemą – tarp Martyno dienos ir Velykų. Kaimuose mokyklų nebuvo, todėl iš tolimesnių vietovių vaikai būdavo atvežami, aprūpinami maistu ir paliekami visai savaites. Bažnytinių mokyklų mokytojai būdavo menko išsilavinimo, o kartais tik gerai moką lotynų kalbą amatininkai. Parapinės veiklos turinys bei pobūdis gerai matyti iš M.Mažvydo mokyklos. Jis ja labai rūpinosi ir kratėsi nemokyto žmogaus, staliaus, kuris, norėdamas geriau gyventi, visokiomis intrigomis stengėsi prasibrauti į mokyklą mokytoju. Parapinės mokyklos mokytojas, pažymi M.Mažvydas, turėjo būti pasirengęs sakyti pamokslus liaudžiai ir mokyti jaunuomenę lotynų kalbos, mokėti bažnyčioje giedoti vokiškai ir lietuviškai. XII laiške kunigaikščiui Albrechtui Martynas Mažvydas rašo apie pretendentą į mokytojus: „…mielasis Ambrozijau, nesi vertas būti mokytoju, nes žmogus esi nemokytas. Mūsų Ragainės vaikai pageidauja mokytojo dėstytojo, ir nė vienas iš jų nenorės, kad dėl tavęs netektų gero vardo“(M. Mažvydas. Pirmoji lietuviška knyga. V., 1974, p. 324). Laiško pabaigoje M. Mažvydas su didžiausiu susirūpinimu rašo: „…Pagaliau mūsų bažnyčios ir visos jaunuomenės vardu maldauju, kad nebūtų paskirtas mokyklai vadovauti toks nemokytas žmogus, nes viskas pakriks ir išbėgios jaunuomenė, be kurios – kas puoš mūsų bažnyčią? Lietuvių liaudis tokio nepageidauja, kai turi už jį geresnį“(ten pat, p. 328).

Panašios buvo ir kitos Mažosios Lietuvos parapinės mokyklos – jų lygis priklausė nuo mokytojo ir klebono išsilavinimo bei rūpinimosi.

Parapinių mokyklų mokytojai sunkiai vertėsi – kraštą vargino karai, baudžiava, mokesčiai, ligos, tad žmonėms išlaikyti mokyklas buvo labai sunku. Norėdami pragyventi, mokytojai turėjo imtis kokio nors amato, prekybos, net elgetauti. Visa tai, žinoma, trikdė mokyklų drausmę ir smukdė jų lygį.

Ir šiandien yra žinomos kai kurios to meto mokyklos Vilkiškiuose (įsteigta apie 1561-1562 metus), Rusnėje (1583 m.), Verdainėje, prie Šilutės (1588 m.), Karklėje (1606 m.), Kalnininkuose (1677 m.). Vėliau tokios mokyklos įsteigtos visose lietuvių parapijose ir didesniuose kaimuose. Vaikai buvo mokomi iš Martyno Mažvydo katekizmo, kurio pradžioje buvo duotas „Pygus ir trumpas mokslas skaititi ir raschyty.“

Pirmoji aukštesnioji mokykla Mažojoje Lietuvoje buvo įkurta 1541 metais Karaliaučiuje, kunigaikščio Albrechto iniciatyva. Ji buvo pavadinta „Paedagogiumu“. Šios mokyklos tikslas buvo rengti evangelikus kunigus. Pirmuoju šios aukštesniosios mokyklos vedėju buvo pakviestas lietuvis daktaras Abraomas Kulvietis (1509-1545). Vaclovas Biržiška apie Abraomą Kulvietį rašo: „…būdamas labai turtingas, Kulvietis savo lėšomis išlaikydavęs daug partikuliaro studentų, ypač lietuvių“ (Biržiška V. Aleksandrynas. V., 1990, p. 50).

Po trejų metų, 1544 m. rugpjūčio 17 d., ši mokykla tapo universitetu. Tai buvo pats reikšmingiausias įvykis Mažosios Lietuvos mokyklų gyvenime. Karaliaučiaus universitetas buvo skirtas ne tik Prūsijos kunigaikštystei, bet ir kaimyniniams kraštams, visų pirma Pabaltijui.

Ypač įdomi pirmojo Karaliaučiaus universiteto rektoriaus asmenybė. Knygoje „Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis XIII-XVII a.“ (Ats. red. T. Bukauskienė. V., Mokslo ir enciklopedijų leidykla) rašoma: „…pirmasis Karaliaučiaus universiteto rektorius Jurgis Sabinas (1508-1560 m.), vokiečių literatas, reiškęsis ir pedagoginėje, ir diplomatinėje veikloje; rekomenduotas globėjo P Melanchtono kunigaikščiui Albrechtui, jo buvo paskirtas Karaliaučiaus universiteto rektoriumi iki gyvos galvos, tačiau juo teišbuvo 11 metų, pasitraukė iš šių pareigų savo noru 1555 m.“

Viename iš priešpaskutinių savo straipsnių, rašytų Karaliaučiaus universiteto 450 metų jubiliejaus proga, „Karaliaučiaus universiteto ir reformacijos reikšmė Lietuvai“ akademikas J. Jurginis rašė: „Jurgis Sabinas – tai lietuvis Jurgis Zablockis, kilęs nuo Eišiškių. 1540 metais įmatrikuliuotas Vitenberge Georgius Luce de Zabloc vardu, čia mokslus baigęs daktaro laipsniu, gavo lotynišką Sabinus pavardę. Jis aukštinamas už poeziją, duodamos eilių ištraukos, iškeliami nuopelnai mokslui ir pirmajam rektoriui teikiama ypatinga garbė.“

Pabandžiau palyginti Jurgio Sabino ir Jurgio Zablockio gimimo bei mirties metus. V. Biržiška „Aleksandryne“ nurodo, kad „jo gimimo metai galėtų svyruoti tarp 1508 ir 1513 metų, t.y. jis bus gimęs apie 1540 metus.“ Mirimo metus jis nurodo 1563 m. Taigi J. Sabino ir J. Zablockio gimimo metai sutampa su nedidele paklaida. Tarp mirimo datų – trejų metų skirtumas. Akademiko J. Jurginio autoritetu neabejojame. Taigi belieka sutikti su jo pateikta argumentacija, kad pirmasis Karaliaučiaus universiteto rektorius yra lietuvis Jurgis Sabinas, t. y. Jurgis Zablockis.

Lietuvis Abraomas Kulvietis, filologijos profesorius, aktyviai dalyvavo steigiant Karaliaučiaus universitetą ir vėliau jame dėstė lotynų, graikų ir hebrajų kalbas. Teologiją dėstė profesorius Stanislovas Rapolionis (1485-1547 m.). Jis puikiai baigė Vitenbergo universitetą, ir paties Martyno Liuterio vadovaujamas teologijos fakultetas pripažino jam teologijos daktaro laipsnį. Jam buvo paskirtas pats didžiausias atlyginimas – 200 guldenų, arba 300 markių, per metus. Šioje katedroje S. Rapolionis buvęs pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius. Tačiau, be bendrojo teologijos kurso, jam kurį laiką teko dėstyti ir psalmes bei hebrajų kalbą.

Savo paskaitomis S. Rapolionis greitai įgijo didelį populiarumą ne tik universitete, bet ir visame mieste. Pirmųjų jo biografų žiniomis (Vigando, Jecherio), jis buvęs mažo ūgio ir kuprotas, bet klausytojus traukdavęs savo iškalbingumu, savo paskaitas tiesiog deklamuodamas.

Ir pats kunigaikštis Albrechtas tapo jo uoliausiu klausytoju, beveik nė vienos jo paskaitos nepraleisdavo, gerbė, vertino jį labiau už visus kitus profesorius(V. Biržiška. Aleksandrynas. V., 1990, p. 9-10).

XVI-XVII a. Karaliaučiaus universitetą iš užsienio universitetų gausiausiai lankė iš LDK atvykstantys studentai: XVI amžiuje čia studijavo apie 188, o XVII a. – 226 studentai. Prie Karaliaučiaus universiteto esančiame bendrabutyje – aliumnate – kunigaikščio Albrechto Branderburgiečio lėšomis buvo išlaikomi lietuviai ir prūsai studentai, kilę iš Prūsijos kunigaikštystės lietuviškųjų valsčių. Išmokslintieji jaunuoliai turėjo dirbti Prūsijos kunigaikštystėje protestantų kunigais arba mokytojais. Būtinybę parengti juos iš vietinių lietuvių ir prūsų Karaliaučiaus universiteto vadovybė motyvavo tuo, jog „šiuose regionuose dėl to, kad gyventojai nemoka vokiškai, labai trūksta šių tautybių kunigų bei mokyklų ministrų (liuteronų kunigų).“ Taigi pagrindinis Karaliaučiaus universiteto uždavinys buvo parengti lietuviškai kalbančių evangelikų kunigų ir mokytojų. Teologijos mokslui eiti neturtingiesiems lietuviams kunigaikštis Albrechtas 1546 m. paskyrė 7, o vėliau dar 5, iš viso 24 stipendijas.

1587-1588 m. buvo įsteigta gimnazija Tilžėje, kur dėstyta ir lietuvių kalba.

Karaliaučiaus universitetą lankė ir baigė: M. Mažvydas (mokėsi dvejus metus, 1546-1548 m., 1549-03-18 jis buvo paskirtas kunigu į Ragainę), D. Kleinas – (1627-1636 m.), B. Vilentas, J. Bretkūnas, S. Vaišnoras, J. Brodovskis ir kt.

Martyno Mažvydo „Katekizmas“ nebuvo vien religinė knyga. Tai anų laikų vadovėlis, pradžiamokslis, kuriuo buvo naudojamasi liuteroniškose mokyklose mokant pagrindinių liuteronų bažnyčios tiesų ir skaityti bei rašyti. Liuteroniškos reformacijos iškeltą programą – jungti religinį švietimą ir raštingumo platinimą – M. Mažvydas ketino realizuoti Lietuvoje.

Pirmoji lietuviška knyga yra pusiau pasaulietinė. Joje pateikiamas pirmasis lietuviškas elementorius, su abėcėle ir skaitymo pratimais. Yra 23 didžiosios ir 25 mažosios raidės, kurias M. Mažvydas vadina skaitytinėmis. Jas skirsto į balsines (balses), dvibalsines (dvibalses) ir sanbalsines (priebalses). Tai buvo pirmieji gramatiniai terminai. M. Mažvydas duoda du gerus patarimus. Vienas mokytojams: „Išmintingas mokytojas bernelio daugiu silabizatūros teneapsunkin, bet skaityti tur juo veikiaus mokyti“, antrą eiliuotą – mokiniams: „Sūneliai, mokinkitės veikiaus, nepateikit (nepatingėkit). Pateikdami tėvų lobio netrėkit (neeikvokit)“ (A. Jovaišas. Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas. V., 1989, p. 45).

Taigi 1547 m. „Katekizmo prasti žodžiai“ su elementorine dalimi buvo skirti lietuviškai mokyti rašyti bei skaityti parapinėje mokykloje ir namuose, o „jūsų ūkiuose šeimyną mokyt, jei kunigai tingėtų tą mokslą patys sakyti“, nes pradinė mokykla dažniausiai mokė lotynų kalbos (Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis XIII-XVII a. V., 1994, p. 205-206).

Nuo šito elementoriaus prasideda lietuviškos mokyklos istorija ir Mažojoje, ir Didžiojoje Lietuvoje.

Naudota literatūra:

1. Biržiška V. Aleksandrynas. V., 1990.

2. Bruožis A. Mažoji Lietuva. Jos amžių įvykiai. KI., 1929.

3. Jovaiša A. Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas. V., 1989.

4. Mažvydas M. Pirmoji lietuviška knyga. V., 1974.

5. Lietuva. Lietuvių enciklopedija. 15 t. V., 1991.

6. Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis XIII-XVII a. V., 1994.

7. Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai. V., 1983.

8. Mokslas ir gyvenimas, 1995, Nr.

Darbo vadovas – Jonas Gineika, istorijos mokytojas metodininkas

Kristina Mišeikytė, „Voruta“, Nr. 20 (302), 1997 m. gegužės 24 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 4
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 4, 2014 @ 2:38 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →