Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mokslo nauda – neišmatuojama

Pagal   /  2014 gegužės 5  /  Komentarų nėra

Sakoma, jog mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs. Tuo ne kartą įsitikina studentai, baigę universitetus ir turėdami galimybę realizuoti save norimoje profesinėje sferoje.

Sakoma, jog mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs. Tuo ne kartą įsitikina studentai, baigę universitetus ir turėdami galimybę realizuoti save norimoje profesinėje sferoje.

Dar kiti sako: „Lenk medį, kol jaunas“, bandydami įrodyti, kad mokytis svarbu kuo anksčiau, ir baigti kuo greičiau, nes po to atsiranda šeima, vaikai, rūpesčiai ir dingsta noras studijavimui. Visgi atsiranda žmonių, kurie mokosi ir tobulina žinias visą savo gyvenimą.

Apie mokslą, jų naudą nutarėme pakalbėti su daugumai tikinčių tautiečių gerai žinomu aktyviuoju Ziono Lietuvių Liuteronų parapijos klebonu Valdu Aušra, kai kuriems tėveliams ir vaikučiams pažįstamu lietuviško vaikų darželio „Spindulėlis“ įsteigėju. Neseniai energingasis V. Aušra baigė daktaro studijas Liuteronų Teologijos Mokykloje Čikagoje (Lutheran School of Theology at Chicago) ir teigia, jog mokslas neišmatuojamai praturtino žinių, ypač dvasinių, kraitį, o jų nauda – neišmatuojama!

Nutarėte mokytis visą gyvenimą?

Specialiai nieko neplanavau. Taip susiklostė. Paskaičiavus visus metus, kuriuos mokinausi pabaigęs vidurinę mokyklą, gautųsi įspūdingas skaičius. Priklausomai nuo skaičiavimo metodo, mano visų mokslų trukmė yra nuo 22 iki 28 metų. Vis susimąstau, kad to mokslo turėtų pakakti, bet bėda ta, kad kuo daugiau žinai, tuo akivaizdžiau darosi, kad žinių spragos yra lyg žiojėjančios prarajos. Mes, lietuviai, turime posakį: gyveni ir mokaisi. Reikštų, kad kol gyveni, tol ir mokaisi (šypsosi).

Kuo naudingas mokslas žmogui?

Mokslas tik tiek naudingas, kiek tas įgytas žinias panaudojame. Kartais mes negalime fiziškai apčiuopti, kaip mes jas panaudosime. Ne kiekvienas žinojimas pavirsta materialiu produktu. Dažnai mūsų įgytos žinios formuoja mūsų pasaulėžiūrą, mūsų santykius su valdžios ar privačiomis institucijomis, su artimaisiais ar draugais. Jei mokslas naudojamas tik enciklopedinių žinių kaupimui, tai ar jis labai vertingas? Kiek mes patys naudojamės tomis enciklopedijomis? Retai. Ir tik išimtinais atvejais. Paprastai jos stovi apdulkėjusios lentynose.

Ar manote, jog studijuoti niekada nėra per vėlu?

Esu sutikęs žmonių, kurie jau turėję sėkmingą gyvenimo karjerą – profesoriai, advokatai, verslo savininkai – viską metė ir pasuko ten, kur jų širdis juos pakvietė. Eidami naujais gyvenimo keliais, jie turėjo iš naujo viską mokintis. Tad studijuoti niekada nėra vėlu.

Mes mokinamės visą savo gyvenimą, didesnę jo dalį – neformaliai. Tokiu atveju nėra skirtumo net ir kada šeima bus sukurta. Aš asmeniškai sukūriau šeimą per vidurį savo pirmųjų studijų. Žinoma, lengviau mokintis, kai žmona ar vaikai nereikalauja sau dėmesio, bet jei užsibrėži tikslą, tai surandi laiko viskam.

Ką pasakytumėte tiems, kurie mąsto, jog mokslas šiais laikais nenaudingas, ir svarbiausia turėti tik tam tikras charakterio savybes?

Charakterio savybės nusprendžia, kaip mes panaudosime tas žinias, kurias įgijome. Tiesa, būna labai gabių žmonių, kurie sugeba gauti žinias ir jas panaudoti nesimokindami jokiame universitete. Tačiau pamąstykime, kiek tokių mes pažįstame? Gal užtektų vienos rankos pirštų juos visus suskaičiuoti. Kaip ten bebūtų, tie žmonės irgi mokinasi – gal ne universitetuose, bet iš gyvenimo, praktikos, kitų žmonių, perskaitytų knygų ir pan.

Mes turime žinoti, kaip panaudoti savo charakterio savybes, todėl dažniausiai šiam tikslui ir studijuojame. Prisiminkime, kada iš tikrųjų buvo įkurtos mokyklos ar universitetai – palyginus nesenai. O žmonės mokinasi per visą žmonijos istorijos laikotarpį. Jei ne mokslas, nebūtume sukaupę tiek žinių, sugebėję pakeisti technologijas ir pan.

Dabar dauguma jaunuolių baigę studijas mokykloje, skubiai stengiasi pasirinkti norimą profesiją, ką jiems patartumėte, ypač tiems, kurie neturi jokio pašaukimo ar svajonės?

Puiku, kai jaunimas žino, ko nori. Toks žinojimas padeda išvengti laiko ir energijos švaistymo beieškant savo gyvenimo kelio. Nors dažnai pasitaiko, kad žmogus, vakar žinojęs, ko nori, šiandien prieina išvados, kad jis nori kažko kito. Tada ankstesnis išsilavinimas jau darosi nebenaudingas. Reikia dar papildomai mokintis.

Noriu padrąsinti – nebijokite keisti savo gyvenimo, karjeros. Nuo to tik gyvenimo patirtis praturtės, o jūs tapsite įdomesniais žmonėmis.

Jei atsitinka taip, kad jaunimas ir baigęs mokslus nežino, ar teisingai pasirinko, tai nepasiduokite panikai. Svarbiausia nedaryti skubotų sprendimų. Tegul tokie jaunuoliai susiranda darbą, padirbėja metus, antrus. Po kiek laiko išaiškės, ko iš tikrųjų norisi siekti. Ten ir pasuksite savo profesinį vairą.

Pagaliau, nemažai žmonių dirba nejausdami pašaukimo ir svajonės išsipildymo. Jiems darbas yra būdas užsidirbti pragyvenimui. Gal jie turi savo hobius? Gal skiria savo laisvalaikį bendruomenės labui? Tai labai puikus savo laiko ir net uždirbtų lėšų panaudojimo būdas.

Kaip ir kada Jūs sužinojote apie tai, ką norite studijuoti bei ką veikti, kaip save realizuoti? Tai buvo pašaukimas?

Aš tikriausiai esu laimingas žmogus, nes, mano įsitikinimu, buvau pašauktas du kartus. Pirmasis mano pašaukimas buvo studijuoti biologiją ir dirbti biologinių tyrimų srityje. Dar būdamas mokykloje dalyvavau jaunųjų biologų užklasinėje veikloje. Paauglystės metais, iš Klaipėdos važiuodavau į Ventės Ragą žieduoti paukščių. Baigęs vidurinę dirbau Jūrų Muziejuje-Akvariume. Kiek vėliau persikėliau studijuoti ir dirbti į Vilnių. Baigęs studijas įstojau į aspirantūrą Ekologijos Institute… ir per patį aspirantūros vidurį viską mečiau ir išvažiavau studijuoti teologijos į JAV. Žmonės klausia, ar nesigailiu, kad nebaigiau daktaro disertacijos biologijoje. Turiu pasakyti, kad neturiu jokio gailesčio. Biblijoje pasakyta, kad artojas, uždėjęs ranką ant arklo negali dairytis atgal – jis turi žiūrėti tik į priekį. Maloniai prisimenu savo biologinę karjerą. Ji man padeda plačiau pažinti pasaulį. Tačiau Dievas pakvietė mane tiesiogiai dirbti Jo vynuogyne ir Jam esu be galo dėkingas už tai.

Antrasis pašaukimas atėjo man visai netikėtai, kaip žinojimas, kad turiu gilintis į teologiją, kuris vėliau peraugo į žinojimą, kad galiu ir turiu eiti kunigystės keliu.

Kaip nusprendėte tęsti teologijos studijas?

Daktarinės studijos man buvo natūrali kunigystės studijų tąsa. 1994 metais aš gavau Tikėjimo Magistro laipsnį (Master of Divinity) iš Liuteronų Teologijos Mokyklos Čikagoje (Lutheran School of Theology at Chicago), tai buvo viena iš pagrindinių sąlygų gauti kunigo šventimus Lietuvos liuteronų Bažnyčioje. Juos aš ir gavau 1994 metų liepos 3 dieną Šilutės liuteronų bažnyčioje.

Bet čia mano domėjimasis krikščioniškąja teologija nesibaigė. Aš tęsiau savo mokslus ir toje pačioje bažnyčioje 1996 metais gavau akademinį Teologijos Magistro laipsnį, kuris yra pradinė daktarinės programos dalis.

Kas Jus labiausiai domino teologijoje?

Mane domino (ir tebedomina) liuteroniškoji teologija, o ypač Reformacijos pradininko Dr. Martyno Liuterio mokymas apie Dievą ir žmogų. Skaitytojai gal nežino, kad šis žmogus, kunigas ir Senojo Testamento profesorius savo veiksmais nenorėjo suskaldyti Vakarų bažnyčios, bet siekė ją reformuoti, kad ji sugrįžtų prie Šventojo Rašto tiesų, prie Kristaus mokymo. Galų gale, gavosi taip, kad šiandien pasaulyje mes turime krikščioniškų konfesijų įvairovę.

Vienas iš svarbiausių šio Reformacijos tėvo palikimų yra Kryžiaus teologijos supratimo suformavimas, kuris skelbia, kad ne mes esame tie, kurie gali išnagrinėti Dievą, kaip daiktą, ar gamtos dėsnį, ar procesą, bet Dievas yra tas, kuris nagrinėja, formuoja ir veda. Jis yra tas, kuris pats nusprendžia, kaip mums nori apsireikšti. Ir jis pasirinko pasireikšti Jėzaus iš Nazareto kryžiaus mirtyje ir prisikėlime.

Šis Liuterio supratimas susilaukė krikščioniškųjų teologų ypatingo dėmesio po Pirmojo Pasaulinio karo ir iki šios dienos mes esame sulaukę nemaža teologinių darbų, pagrįstų šiuo požiūriu.

Man besidomint Kryžiaus teologija ir „suradau“ tokius rusų emigracijos teologus, kaip Vladimiras Losskis ir Sergėjus Bulgakovas. Jų darbus studijuodamas „atradau“, kad Rusų Ortodoksų teologija bei visa Rytų Ortodoksų Bažnyčios teologija per visus savo egzistavimo amžius būtent ir remiasi šiuo principu nagrinėdama Dievo ir žmogaus santykį.

Taigi tikslas bei rezultatas ir yra tai, kad Martynas Liuteris pradėdamas Reformacijos judėjimą nesiūlė kažko naujo ir nepriimtino bažnyčiai, o iš tikrųjų kvietė sugrįžti prie to, kas buvo užmiršta ir apleista. Kvietė atsiminti krikščioniškojo tikėjimo esmę.

Šiais metais mes minime ekumeniškojo judėjimo pradžios šimtmetį, kurio esmė yra pastangos sugrįžti prie krikščioniškosios vienybės. Manau, kad mano darbas gali prisidėti prie šio siekio.

Kuo buvo naudingos studijos?

Asmeniškai man studijos buvo labai naudingos, nes suteikė galimybę daug plačiau pažinti krikščioniškąją mintį, mokymą, nei būtų suteikę siauroki konfesiniai rėmai. Iš kitos pusės, galėjau patirti, kad tie “rėmai” nėra jau tokie siauri ir kad jie labai gražiai įsijungia į bendrakrikščioniškąjį mokymą. Studijos neišmatuojamai praturtino mano dvasinių žinių kraitį, o taip pat leido giliau pažinti Dieviškąją meilę žmogui.

O kaip bažnyčia įvertins mano tiriamąjį darbą, dar negaliu pasakyti. Viskas priešakyje. Tik žinau, kad jei ne šiandien, tai rytoj, jei ne gausybė, tai bent keli žmonės susidomės ir pasinaudos mano darbu. To tikriausiai ir užtenka. Svarbu, kad tas darbas tarnautų Dievo garbei.

Kas buvo sunkiausia ir lengviausia studijų metu?

Negaliu pasakyti, kad buvo lengva. Sunku buvo suderinti visus mano gyvenimo ir veiklos aspektus: kunigystė parapijoje, atsakomybės Lietuvių Liuteronų Išeivijos bažnyčioje, įvairi savanoriška veikla, o kur dar šeima, augantys vaikai, žmonos studijos ir profesiniai poreikiai.

Aš esu iš tų žmonių, kurie gali koncentruotis tik vienam uždaviniui. Kur mano entuziazmas mane nuvesdavo, tą uždavinį ir „stūmiau“. Taip atsirado lietuviškas vaikų darželis „Spindulėlis“, „Paguodos Telefonas“, Psichologinės ir Dvasinės Pagalbos Draugija. O kur dar kiti vienetiniai renginiai, kuriuos reikėdavo organizuoti ir pravesti. Laiko reikia viskam. Taigi, buvo sunku skirti ilgą laiko tarpą vienam uždaviniui atlikti tyrimus bei rašyti disertaciją. Tai tikriausiai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl tos studijos užsitęsė (nuo 1998 iki 2010 m.).

Be to mano tyrimai buvo apsunkinti tuo, kad kai kurie pagrindiniai tekstai, kuriuos aš nagrinėjau buvo parašyti XIX amžiaus pabaigos XX amžiaus pradžios rusų bažnytine kalba, kuri labai skiriasi nuo tos rusų kalbos, kurią mokinausi Lietuvoje ir kurią, beje, jau buvau spėjęs primiršti. Reikėjo įprasti prie kitokio „kalbų bendravimo“. Nebuvo sunku „bendrauti“ rusiškai-lietuviškai-rusiškai, ar angliškai-lietuviškai-angliškai. Tačiau „teologiškai bendrauti“ angliškai-rusiškai-angliškai buvo daug komplikuočiau ir sunkiau. Viena iš mažų priežasčių yra ta, kad lietuvių kalba yra skurdi teologinių terminų srityje.

Faktas, kad medžiagos nagrinėjimas man buvo labai įdomus ir buvo labai didelis palengvinimas atliekant uždavinį.

Ar buvote vienintelis lietuvis tarp studentų?

Mokykloje per tuos metus sutikau nemažai užsienio studentų iš viso pasaulio: Indijos, Japonijos, Korėjos, kitų Azijos šalių, o taip pat Pietų Amerikos, Afrikos bei Europos. Kai susitikdavau studentų iš rytų Europos, tai atrodydavo, kad susitinki kokį namiškį.

Su manimi kartu mokėsi studentai iš Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Kroatijos. Iki šios dienos palaikome ryšius. Tiesa, porą metų turėjau kolegą iš Lietuvos Liuteronų bažnyčios, kuris aptarnavo „Tėviškės“ liuteronų parapiją Čikagoje ir studijavo Senąjį Testamentą. Buvo smagu pakalbėti lietuviškai teologinėmis temomis. Bendravome ir šeimomis.

Kokie Jūsų ateities planai?

Tolimesnis planas yra panaudoti savo įgytas žinias darbe. Gal koks universitetas ar koledžas ieško profesoriaus?

Kol kas aš ir toliau dirbsiu Ziono Lietuvių Liuteronų bažnyčioje, kurioje tarnauju jau dešimti metai. Ruošiamės didelei parapijos šventei: šį rudenį mūsų parapijai sueis 100 metų! Kviečiame visus spalio 10 dieną, 10 val. ryte ateiti pas mus į iškilmingas pamaldas, kur lietuvišką pamokslą sakys Lietuvos Liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, o anglišką kun. Daniel Gilbert, mūsų vietinės vyskupijos, kuriai priklauso parapija, vyskupas.

Be to, ateity gal skirsiu kiek daugiau laiko žvejojimui ir maisto ruošimui – abu man vienodai įdomūs užsiėmimai (šypsosi).

Tai tęsti akademinės veiklos neketinate?

Šiandien nebegalvoju apie formalias studijas, nors tikras krikščionis, mano įsitikinimu, turi studijuoti Dievo Žodį per visą savo gyvenimą.

Kita vertus, ką gali žinoti. Gal kada ir vėl studijuosiu, jei mane kas nors „uždegs“. Gal ką pasiūlytumėte?

Kun. Dr. Valdas Aušra

Ziono Lietuvių Liuteronų

parapijos klebonas

9000 S. Menard Ave.,

Oak lawn, IL 60453

Kalbino Kristina Bružaitė, „http://www.aidas.us/naujienos/musu-pasaulis/mokslo-nauda-neismatuojama.html“, 2010 m. birželio 14 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 5
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 5, 2014 @ 3:00 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →