Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Misionieriai iš Mažosios Lietuvos

Pagal   /  2014 birželio 5  /  Komentarų nėra

Misijos, organizuota religinių organizacijų veikla, turinti tikslą įgyti naujų tikinčiųjų. Misijos paprastai susijusios su jas organizuojančių religinių sluoksnių ir valstybių politine, ekonomine ir kultūrine ekspansija.

Misijos, organizuota religinių organizacijų veikla, turinti tikslą įgyti naujų tikinčiųjų. Misijos paprastai susijusios su jas organizuojančių religinių sluoksnių ir valstybių politine, ekonomine ir kultūrine ekspansija. Į misijų veiklą telkti tikinčiuosius lietuvininkus XIX a. II dešimtmetyje pradėjo Mažosios Lietuvos protestantai. Tuo tikslu jie steigė draugijas, visomis vietos gyventojų kalbomis leido ir platino specialius leidinius – atsišaukimus, vyskupų pamokslus, kitus smulkiuosius spaudinius ir knygeles (Metinis Pasiuntinystės laiškelis), turėjo savo periodinę spaudą (Nusidavimai Dievo karalystėje (1823 – 25), Nusidavimai apie Evangėlios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų), kurioje rašė apie misijų veiklą Azijoje ir Afrikoje. Protestantišką pasaulėžiūrą platino 6 misijų draugijos: Misijų draugija Karaliaučiuje, Karaliaučiaus miesto vidaus misijos draugija, Britų žydų misijos Rytų Prūsijos stotis Karaliaučiuje, Gossnerio misijų draugija, Wangemanno misijų draugija (abi Berlyne), Reino misijų draugija Barmene. Lietuvininkai dosniai aukodavo misijų darbui. Surinktas lėšas siųsdavo į Karaliaučių ir Berlyną.

Misijų (pasiuntinystės) draugija Karaliaučiuje, Karaliaučiaus misijų draugija. Įsikūrė 1822 metų sausio 11 dieną ir apie tai visomis trimis (vokiečių, lietuvių ir lenkų) vietos gyventojų kalbomis paskelbė atsišaukimą. Lietuviškąjį iš vokiečių kalbos greičiausiai vertė kunigas Liudvikas Rėza (Rhesa), vienintelis valdybos narys mokėjęs lietuviškai. Parašai: L.E. fon Borovskio, K.L. A. fon Vegnerno, A. Hano, Moizisigo, H. Olshauzeno.

Kitas Karaliaučiaus misionierių leidinys – litografiniu būdu spausdintas pirmasis V. Europos ir Afrikos žemėlapis (1876) su lietuviškais užrašais, skirtas iliustruoti misionierių žurnalui Nusidawimai apie Ewangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonų 1832-1834, 1837-1914, 1921). Tačiau visi tie leidiniai buvo atsitiktiniai, nes draugija daugiausia dėmesio skyrė periodinei spaudai (Nusidavimai Dievo karalystėje – pirmasis periodinis lietuviškas leidinys, Nusidavimai apie Evangėlios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų). Karaliaučiaus misijų draugija turėjo biblioteką (1822-1907), kurios fondas 1907 metais buvo perduotas miesto savivaldybės bibliotekos depozitui. 1907 metais ji surinko misijų reikalams 25 295,59 markes.

Sistemingiau dirbo Karaliaučiaus miesto vidaus misijos draugija. Nuo 1904 (gal ir anksčiau) iki 1913 metų kasmet lapkričio mėnesį Mirusiųjų dienai atskirai vokiečių, lietuvių ir lenkų kalbomis išleisdavo Rytų Prūsijos generalinio vyskupo pamokslą. Lietuviškasis spaudinys, iš vokiečių kalbos verstas Natkiškių kun. Michaelio Šuišelio (Szuiszel), visada būdavo aštuonių puslapių. Draugija jį platino nemokamai ir į provinciją siųsdavo tiek egzempliorių, kiek gaudavo užsakymų, pvz. 1910 metais apie 6000 egz. Lietuvininkai dosniai aukodavo misijų darbui. Dalis surinktų lėšų misijų reikalams būdavo siunčiama į Karaliaučių, o dalis į Berlyną. Afrikos, Azijos ir kitų šalių čiabuvių evangelizacijos tematika iš vokiečių spaudos greitai persimetė ir į lietuvių periodinius leidinius ir tapo jos skatintojams parankia darbuotojų, lėšų ir apskritai šalininkų telkimo priemone. Knygos (iš viso 36), jei neskaičiuosime M. Šapalo kaip Tiesos prieteliaus priedas išleistų M. Šapalo Pasiuntinystės nusidavimų (1881), pasirodė gerokai vėliau – 1902-1914 metais.

Britų žydų misijos Rytų Prūsijos stotis Karaliaučiuje nuo 1858 metų veikė Maž. Lietuvoje. Ji stengėsi platinti krikščionybę tarp krašto žydų, skatino krikščionių ir judaizmo išpažinėjų bendravimą. Jos misionierius Kunertas, iš žydiškos giminės kilęs, keletą metų laikė surinkimus įvairiose parapijose, 1907 metais Karaliaučiuje buvo įšventintas ev. liuteronų kunigu. 1907 metais Karaliaučiuje buvo įsteigta Rytprusiška Draugystė Prietelių Izraėlio, kurios tikslas šelpti Britų žydų misiją. Draugija skelbė atsišaukimus, raginančius prisijungti prie misionieriškos veiklos bei teikti materialinę pagalbą; 1910 – 11 metais lietuvių kalba išleido apie 10 moralizuojančio religinio turinio knygelių (Leila Ada, Žydų būdai ir jų papročiai, Žydų šventės ir kt.), kurias išvertė kun. Kristupas Jurkšaitis.

Mažiau reikšminga Gossnerio misijų d-jos, Wangemanno misijų d-jos (abi Berlyne), Reino misijų d-jos Barmene veikla Mažojoje Lietuvoje. Jų veikla buvo nukreipta į pagonių evangelizavimą Azijoje ir Afrikoje.

Olshauzenas Hermanas (1796-1839), vienas iš Karaliaučiaus misijų draugijos Prūsijoje steigėjų ir pirmosios valdybos sekretorius, universiteto teologijos prof. dr. Parašė atsišaukimą Jezaus vardan („Im Namen Jesu“) dėl Karaliaučiaus misijų draugijos gretų papildymo, kurį į liet. k. išvertė ir 1000 egz. tiražu 1822 IV išleido Tilžėje Kalnininkų ev. kunigas N. F. Ostermejeris. Atsišaukimas buvo išplatintas evangelikų liuteronų kunigų bei sakytojų Gastų, Gilijos, Katyčių, Kaukėnų, Klaipėdos, Lenkviečio, Paupio, Ragainės ir Šakūnų apylinkėse.

Žinia apie 1822 m. sausio 11 d. įsteigtą Karaliaučiaus misijų draugiją Prūsijoje. Atsišaukimas. Išsp. Karaliaučiuje D. F. Šulco?, 1822. […]. Į lietuvių k. greičiausiai išvertė vienintelis ją mokėjęs v-bos narys L. Rėza, o išspausdino D. F. Šulcas, kurio spaustuve rėmėsi visa šios dr-jos leidybinė veikla. Parašai: L.E. fon Borovskio, K.L. A. fon Vegnerno, A. Hano, Moizisigo, H. Olshauzeno.

Volfas Julius, knygrišys Karaliaučiuje, aktyvus Karaliaučiaus misijos draugijos veikėjas ir valdybos narys. Sakytojo Rudaičio iš Kretingalės parapijos paragintas kun. Fr. Kuršaitis išvertė į lietuvių kalbą Traukiamuosius šprukelius (1845). Juos išleido ir pardavinėjo Volfas, kuriam priklausė draugijos periodinio leidinio „Nusidavimai apie evangelios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų“ ekspedicija. Knygrišys taip pat vertėsi (1837-45) kitų lietuviškų knygų prekyba. Didesnė Traukiamųjų šprukelių tiražo dalis buvo išsiųsta į šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį, mažesnė parduota Karaliaučiuje.

Spaudinio pirmųjų leidimų egzemplioriai buvo platinami ir makštelėse, ir įrišti į viršelius, vėliau tik makštelėse. Vadinosi Traukiamieji šprukeliai, Traukiamieji perkšmeliai, vėliau prigijo Burtikių arba Burtelių pavadinimai.

Misionieriai

1911 metais pasaulyje dirbo protestantiški 19 288 vyrai ir moterys misionieriai. 1912 metais Vokietijoje veikė 27 evangeliškos pasiuntinystės draugijos, įskaitant ir vokiškai kalbančią Šveicarijos dalį.

Maž. Lietuvoje misionieriai buvo vadinami pasiuntiniais, o misijos – pasiuntinystėmis. Evangelikų misijose nuo XIX a. VII dešimtmečio dirbo per 40 lietuvininkų iš Maž. Lietuvos. Kas keleri metai misionieriai grįždavo į Maž. Lietuvą atostogų, pailsėti, pataisyti sveikatos, lankydavosi parapijose ir surinkimuose, rinkdavo aukas savo darbui, pasakodavo savo įspūdžius iš misijų veiklos.

Lietuvių moterų nebuvo misionierių, tik kelios buvo ištekėjusios už misionierių, padėjo jiems jų sunkiame misijos darbe, pasireiškė spaudoje (Urtė Lokienė).

XIX a. II p. – XX a. pr. lietuvininkai misionieriai dirbo daugiausia Gossnerio ir Wangemanno misijose, baigę šių misijų seminarijas Berlyne. Misionierių mokyklos buvo neturtingiems lietuvių jaunuoliams bene vienintelė galimybė įgyti aukštesnį išsilavinimą (mokslas ir pragyvenimas buvo nemokami), pramokti kalbų, aplankyti egzotiškus kraštus. Dažnas iš jų misijų stotyse steigė mokyklas, amatų kursus, tarp čiabuvių skleidė agronomijos žinias. Kai kurie dėl sveikatos likdavo Maž. Lietuvoje, pvz., Vydūno tėvas Anskis Storosta, XIX a. viduryje laikęs pamaldas ir dabartiniame Žem. Naumiestyje.

Wangemanno misija buvo įsteigta 1834 metais. [Berlyno H.T. Wangemanno pasiuntinystė (draugija evangelikų misijoms stabmeldžių tarpe remti) ( Gesellschaft zur Beförderung der evangelischen Missionen unter der Herden) Kinijoje ir Afrikoje]. Pavadinta jos steigėjo, ilgamečio direktoriaus, teologo Hermanno Theodoro Wangemanno (1818-1894) vardu. 1904 metų kreipimesi dėl aukų draugijai sakoma, kad jis yra didžioj garbej laikoms visu lietuvininku. Apie jį po 1914 metų išleista knygelė Pasiuntenystės tėvs Vangemann. Got. šriftas.

Seminarijoje 1908 metais mokėsi 8 jaunikaičiai iš Maž. Lietuvos. 1910 metais jai priklausė P. Afrikoje, vokiškoje R. Afrikoje (dab. Tanzanija) ir Kinijoje 86 didelės ir 439 mažos misijų stotys bei 616 Žodžio apsakymo vietos su 60 000 pakrikštytų pagonių. Joje dirbo 119 misionierių, 6 gydytojai ir mokytojai, 33 mokytojos ir 23 čiabuviai pasiuntiniai. Tarp jų 17 iš Rytprūsių, neskaičiuojant dviejų misionieriaus E. Švelniaus Afrikoje gimusių sūnų. Veikė 307 pradinės ir 7 aukštesnės mokyklos, kuriose mokėsi 13 000 pagoniukų. 1910 metais ji pakrikštijo 4781 pagonį.

Wangemanno misijose dirbo Daudertas (Daudert, Dauderts, įšventintas 1909 m.), Greškaitis (Greszkat) ir G. Grėžaitis (Grėszatis, įšventintas 1908 m., manau, kad čia tas pats asmuo), Dovas Jurkaitis (Jurkat), Martynas Kybelka, Jonas Kikilius (Kikillus), Jonas Kilius (Killus), A. Klonius (Klonus), Ludžiuvaitis (Ludžuweitis, 30 metų veikė P. Afrikoje), A. Petrickas, dailidė (cimerninkas) Maksas Skwirblys (1907 metais pasirašė sutartį penkeriems metams statyti bažnyčias ir misijų stotis, Priekulės jaunikaičių draugystės draugsanaris), subūręs čiabuvių dūdų orkestrą; Erdmonas Švelnius (Szwellnus) (1841-1910 V 6 Šiauriniame Transvale), jo trys sūnūs Jonas, Jurgis, Paulius, kurių du gimė Afrikoje, Teodoras Švelnius, [manau, kad ir Teodoras yra Erdmono sūnus, nes rašoma T. Švelnius, jaun.], Taurat (mirė 1909 m.), Martynas Wanagas ( buvo du Wanagai, vienas jų gimęs 1885 m.) ir kt. R. Afrikoje dirbo pasiuntinys Gröschel, kurio žmona Marie (Marike) Buttkereit buvo Pašyšių sakytojo, Prūsijos landtago (1898-1903) deputato Kristupo Butkeraičio dukra.

Gossnerio misija (Gosneriškoji pasiuntinystė) nuo pat įsteigimo 1836 metais veikė R. Indijoje. Jos įkūrėjas buvo daugelio religinių knygų, išverstų į dešimtis kalbų, autorius, pamokslininkas Johannes Evangelista Gossneris (1773-1858). 1910 metais jai priklausė 70 000 krikščionių ir 18 000 ruošiamų krikštui. Kadangi jos finansinė būklė buvo prasta, tai tikt 45 misionierius teturėjo, iš kurių 8 gydėsi. Joje dirbo Dovydas Didlaukis, Martynas Gerwinas, Grečus (Greczus), Frydrichas Juknaitis (Jucknat), Martynas Keršis (Kerszis, Kerschis), Martynas Benjaminas Laužemis, Kristupas Lokys, Augustas Mockus, broliai Jonas ir Jurgis Tenikaičiai (Tennigkeit), Jonas Žalys (Szalies) ir kt.

Jei 1901 metais visos evangeliškos (arba protestantų) pasiuntinystės draugystės Indijoje buvo atvertusios tik 97 000 pagonių, tai 1911 – jau 1 442 000 dūšių. O katalikai, kurie šioje žemėje veikė jau 300 metus, turėjo atvertę 50 000 mažiau.

Pavyko rasti žinių apie patį pirmąjį lietuvininką misionierių. Jau 1807-1810 metais dalyvaudamas savo dėdės dvare prie Klaipėdos veikusiame surinkime ir skaitydamas misionierių spaudą (lietuviškos tada dar nebuvo) Kardelis Renius nusprendė tapti misionieriumi. Žinoma, kad šis misionierius iš Maž. Lietuvos buvo britų misijos pasiųstas į Rytų Indiją. Žinoma, kad ten dirbo dar ir 1832 (gal ir vėliau?) metais. 1909 metais Pasiuntinystės knygelėse buvo išspausdintas jo 1828 metų laiško ištrauka iš R. Indijos.

Reino misijoje Frydrichas Oksas dirbo Kamerune, iš kur 1916 metais prancūzų buvo nugabentas į Maroką. Tos pačios misijos pasiuntinys Martynas Šernius (Schernus) keletą metų dirbo Borneo saloje, 1911 metais jau minimas Afrikoje.

1907 metais Rytprūsiuose per bažnyčių aukų rinkimą (kolektas) misijoms buvo surinkta 138 911 markių. Bet pasiuntinystė (misijos) buvo remiamos ne tik per bažnyčias. Kiekvienoje Maž. Lietuvos vyskupystėje susibūrusios veikė misijoms remti draugijos. Atskirose parapijose buvo švenčiamos pasiuntinystės šventės ir renkamos aukos misijoms remti, o vieną kartą per metus vykdavo metinė tos vyskupystės pasiuntinystės šventė, pvz. Ragainės vyskupystėje I tokia šventė įvyko jau 1844 metais ir vėliau būdavo švenčiama Mikelio (rugsėjo 29 d.) dieną. Vykdavo ir bendra Rytprūsių Pasiuntinystės šventė (1913 VIII Pilkalnyje). Surinkimininkai šalia bažnyčios keleriopai daugiau negu per bažnyčias sudėdavo lėšų pasiuntinystei per sakytojus surinkimuose. Tokių aukų vien tik sakytojas Mikelis Kibelka (Pangesų) kasmet surinkdavo po 3-4 tūkst. aukso markių ir išsiųsdavo į Berlyną [MLE t. 1, p. 512 yra klaida: vietoj iki 40 000 markių turi būti iki 4000 markių]. Lietuviai misijas rėmė ne tik pinigais, bet ir žmonėmis. Daug stropių ir žymių misionierių bei pagalbinio personalo iš Maž. Lietuvos dirbo vokiečių užsienio misijose, kur veikė ne tik Dievo karalystės praplatinimo labui ir skelbė Evangeliją pagonims, bet ir vokiečių germanizacijos kultūrą. Nors tuo metu buvo didelis trūkumas lietuvių kunigų, kurie būtų galėję dirbti savųjų labui, o kunigavo vokiečiai, nemokantys lietuviškai. Vien tik Wangemanno misijos veiklai finansuoti 1913 metais Maž. Lietuvoje buvo surinktos net 30 796 markės, kurios galėjo būti žymiai tikslingiau panaudotos lietuvių kultūros labui. Palyginimui, didelis ir turtingas Berlynas surinko tik 30 000 Mk.

Pirmojo pasaulinio karo metu iš Vokietijos kilę misionieriai (taip pat švedų ir šveicarų) 1916 metais buvo suimti, internuoti stovyklose arba išsiųsti į Vokietiją iš Anglijos kontroliuojamų kolonijų, o taip pat ir iš užimtų Vokietijai priklausiusių kolonijų, kurios jai ir po karo nebebuvo grąžintos. Misionieriams buvo uždrausta grįžti į ankstesnes darbo vietas. Beveik visi parkeliavo į Maž. Lietuvą. Misionieriais dar buvo Doblys, Grigužis, Marasas, Stulgaitis ir kt.

Dalis misionierių tapę ev. liuteronų kunigais dirbo Maž. ar Didž. Lietuvoje (F. Juknaitis, D. Jurkaitis, M. Keturakaitis, M. Kibelka, K. Lokys, F. Oksas, M. Šernius, broliai Tenikaičiai), kiti pasireiškė periodinėje spaudoje (D. Didlaukis, M. Keršis, M. Keturakaitis, J. Kikilius, J. Kilius, M.B. Laužemis, E. Švelnius). Apie misijas buvo leidžiama periodinė spauda (Nusidawimai apie Ewangelijos praplatinimą…(1832-1914, 1921), Pasiuntinystės Laiszkelis, 1900 metais pavadintas Pasiuntinystės Laiszkelis arba Bitelė ant Pasiuntinystės Lauko, 1907 metais pavadintas Pasiuntinystės knygelės; Pasiuntinystės Prietelis, Metinis Pasiuntinystės Laiškelis (1914).

Afrikos, Azijos ir kitų šalių čiabuvių evangelizacijos tematika iš vokiečių spaudos greitai persimetė ir į lietuvių periodinius leidinius ir tapo jos skatintojams parankia darbuotojų, lėšų ir apskritai šalininkų telkimo priemone. Knygos (iš viso 36), jei neskaičiuosime kaip Tiesos prieteliaus priedas išleistų M. Šapalo Pasiuntinystės nusidavimų (1881), pasirodė gerokai vėliau – 1902-1914 metais. Tuo laikotarpiu Gossnerio misijos draugijos knygynas išleido aštuonias, o Wangemanno 1910-13-aisiais 15 lietuviškų knygelių. Jas pardavinėdavo misijų judėjimo šalininkai – sakytojai, kunigai, atostogaujantys lietuviai misionieriai. J. Kilius, M.B. Laužemis, K. Lokys ir kt. (iš viso 5) misionieriai ir vieno iš jų žmona (U. Lokienė) į lietuvių kalbą išvertė keliolika knygelių, daugiausia apie misijų darbą. Misionierių įvairiuose laikraščiuose (ne tik misijų) paskelbtose korespondencijose gausu etnografinės, gamtamokslinės ir filologinės medžiagos apie Afrikos, Indijos ir Kinijos čiabuvius, misijos veiklos sąlygas. Misionieriai spausdino savo įspūdžius laiškuose iš misijų laikraščiuose Konzerwatywų Draugystės Laiszkas ir jo priede Keleivis, Tilžės Keleiwis ir jo priede Keleiwio Draugas, Nauja Lietuwiszka Ceitunga, Lietuviška Ceitunga, Pagalba, kalendrose ir kt.

Vidaus (vidinėje, naminėje) misijoje Maž. Lietuvoje dirbo Barmeno seminarijos auklėtinis Martynas Keturakaitis, kol tapo kunigu Tauragėje, vėliau JAV, M. Genys (Gennies) ir kt. Berlyne tarp lietuvininkų veikė Dangels Naujokas.

Vidinės ir išorinės misijų (pasiuntinystės) šventės buvo labai populiarios, į jas įvairiose vietose susirinkdavo gausybė žmonių. Lietuvininkai mielai ir su džiaugsmu aukodavo misijų (net Bazelio Šveicarijoje) reikalams, ypač surinkimininkai.

Didlaukis Dovas (Dovydas) (1836 VI 6 Vanagupėliuose – 1897 IX 19 Tilžėje), Gossnerio misijos misionierius, spaudos darbuotojas. 1863-94 metais misionieriavo R. Indijoje. Parašė laiškų (daugiausia išspausdinta 1878-91 metais Keleivyje, Lietuviškoje ceitungoje, Naujajame keleivyje), kuriuose pirmasis lietuvių spaudoje pateikė žinių apie Indijos gamtą, kultūrą ir etnografiją. Jo brolis buvo Dievo Žodžio sakytojas, veikęs Stalupėnų krašte. Surinkimininkų giesmyno Visokios naujos giesmės… keturiuose leidimuose išspausdinta M.K. iš P. [gal Mikelio Kibelkos iš Pangesų?] giesmė „Ant atsiminimo musu brolio Kristuje Jezuje pasiuntinio Didlaukio“.

Genys (Gennies) M., Karaliaučiaus miesto vidaus misijos misionierius. Tai liudija antspaudas be rėmelio XIX a. pabaigos lietuviškoje knygoje: M. Gennies / Stadtmisionar / Königsberg i. Pr.

Gervinas Martynas (Gerwins Martins), misionierius. Gimė Priekulės parapijoje, Klaipėdos aps. 1912 metais baigė Gossnerio pasiuntinybės seminariją Berlyne. Tų pačių metų pabaigoje pasiųstas misijos darbui į rytų Indiją prie Gango upės. Kartu keliavo ir misionierius Augustas Mockus, kuris tėviškėje stiprino savo sveikatą. I pasaulinio karo metu anglai uždraudė savo kolonijose dirbti misionieriams iš Vokietijos, juos suėmė ir uždarė stovyklose. Vėliau, matyt, baigė universitetą, nes tapo diplomuotu teologu. 1934-36 metais dirbo vyr. asistento pareigose VDU Evangelikų teologijos fakultete Kaune. Skaitė NT, graikų kalbos ir NT egzegezės paskaitas ir vedė NT seminarą.

Grečus (Greczus) (1873 Būdviečiuose, Stalupėnų aps. – 1907 Indijoje), misionierius. 1893 metais įstojo į Gossnerio misijos seminariją Berlyne. 1897 metais pasiųstas misionieriumi į Puruliją (Indija). Stropiai dirbo. Krikščionys jį labai mylėjo. Mirė nuo juodojo drugio misijų stotyje Tezpur.

Juknaitis (Jucknat Friedrich) Frydrichas, kilęs iš Pilkalnio aps. Teologiją studijavo Berlyne, 16 metų Gossnerio pasiuntinystės misionierius Indijoje. Grįžęs buvo Paleičių parapijos (1922-44) kunigas.

Jurkaitis (Jurkat David) Dovydas (1879 IX 22 Nauj. Argininkuose, Tilžės aps. – apie 1963 Vokietijoje), misionierius, ev. liuteronų kunigas. 1903 metais įstojo į Pasiuntinybės seminariją Berlyne. Ją baigęs, 1909 m. išsiųstas į P. Afriką, Kimberley deimantų kasyklą, kaip Wangemanno pasiuntinybės misionierius. Išmoko vietos gyventojų kalbą, išlaikė antruosius teologinius egzaminus ir 1911 metais įšventintas į kunigus. Vadovavo kelioms pasiuntinybės stotims, steigė mokyklas, rūpinosi žmonių sanitariniu švietimu. Prasidėjus I pasauliniam karui iš Pietų Afrikos kaip Vokietijos pilietis buvo išsiųstas. Kunigavo Maž. Lietuvoje: Natkiškiuose (1916-18), Žukuose (1918), Jurbarke (1919-24, Didž. Lietuva). Nuo 1920 pabaigos kartu ir Jurbarko progimnazijos evangelikų tikybos mokytojas. Čia 1922-24 metais leido atgaivintą evangelikų liuteronų žurnalą Svečias. Buvo konservatyvių pažiūrų, neretai konfliktuodavo su Viliaus Gaigalaičio vadovaujama Lietuvos ev. liuteronų Konsistorija. Žemaičių Naumiesčio filija 1924 metais išsirinko kunigu. 1933 metais persikėlė į Priekulės parapiją, 1934-44 metais kunigavo Vyžiuose. Artėjant frontui, pasitraukė į Vokietiją. Kartu su kitais kunigais 1946-56 metais aptarnavo lietuvius ev. liuteronus Hanoveryje.

Keršys (Kerszis, Kerschis) Martynas, Gossnerio pasiuntinystės misionierius Indijoje, reiškėsi spaudoje, per I pasaulinį karą buvo daug mėnesių anglų internuotas stovykloje, vėliau Priekulės (1924-28) II kunigas, (1928-30) I kunigas, Juodkrantės (1941-45) kunigas.

Kybelka Martynas (1884 XII 30 Piauluose, Klaipėdos aps. – 1945 XII 18 Vokietijoje), kunigas, misionierius, ev. liuteronų bažnyčios veikėjas. Dalyvavo jaunimo draugijos veikloje, triūbininkų orkestre. Metus tarnavęs kareiviu Klaipėdoje, senojo misionieriaus Vanago įkvėptas pasirinko pasiuntinio pašaukimą. Apie 1904 metus įstojo į Berlyno pasiuntinystės seminariją. Čia pramoko graikų, hebrajų, Afrikos tautelės suaheli kalbų [lotyniškai pramoko Priekulėje], kiek medicinos, namų statytojo amato. 1909 metais išlaikė baigiamuosius egzaminus, išsiųstas į Afriką dirbo Dar es Salamo, Kisseravės, Manromango misijų stotyse (dab. Tanzanija). 1911 metais įšventintas į kunigus. 1914 metais, gavęs atostogų, grįžo į Vokietiją, tačiau prasidėjo I pasaulinis karas. Paimtas į kariuomenę tarnavo sanitaru, felčeriu. Už sužeistųjų išnešimą iš mūšio lauko apdovanotas ordinu. 1916 metais iš fronto atšauktas, talkino kun. J.K. Kalankei Piktupėnuose, vėliau paskirtas Sudargo parapijos kunigu. 1921 metais I Sinode Kaune išrinktas lietuvių ev. liuteronų senjoru, 1922-25 metais – Lietuvos ev. liuteronų Bažnyčios Konsistorijos prezidentu. Gaivino ev. liuteronų parapijas, rūpinosi religine spauda. Po D. Jurkaičio 1924 metais redagavo Svečią. 1925 metais persikėlė į Jurbarką, kur turėjo teigiamos įtakos lietuvių ir vokiečių parapijiečių santykiams. Kilus nesutarimams tarp lietuviškos ir provokiškos pakraipos dvasininkų, šias pareigas paliko ir išvyko į Karaliaučių. 1928 metais priėmė Vokietijos pilietybę. Tilžėje retkarčiais laikė lietuviškai pamaldas, daugelyje vietovių, net Pomeranijoje, Silezijoje organizavo surinkimus. 1943 metais per karą grįžo į Klaipėdos kraštą, trumpai kunigavo Plaškiuose, Rukuose. Frontui priartėjus pasitraukė į Vokietiją. 1945 III 29 d. sovietų suimtas, tardytas, paleistas prieš mirtį. Turėjo didelę šeimą.

Kikilius (Kikillus) Jonas (1849 Maž. Lietuvoje – 1907 IV 21 Herbertsdalėje, P. Afrika), Berlyno Wangemanno pasiuntinystės misionierius. Lietuvoje misionieriai buvo vadinami pasiuntiniais. Misionieriaus darbą pradėjo 1880 V 25. Konzervatywų draugystės laiszke (1883) ir Pasiuntinystės laiszkelyje paskelbė įdomios medžiagos iš misijos darbo Afrikoje. Jo žmona Elisabet buvo sakytojo Mikelio Kybelkos žmonos sesuo. Rengėsi grįžti į Maž. Lietuvą, kai nuo sawo urėdo atstojo, bet nespėjo.

Kilius (Killus) Jonas (1876 Klaipėdos kr. – 1918 Egipte), Berlyno Wangemanno pasiuntinystės misionierius Vokietijos Rytų Afrikoje, dab. Tanzanija (ant sztacijono Wangemannshöhe, Aušrinoj Aprikoj). Žinoma, kad misionieriavo 1903 metais, o gal ir dar anksčiau. Kiliaus ir jo žmonos laikraščiuose paskelbtose korespondencijose gausu etnografinės, gamtamokslinės ir filologinės medžiagos apie Afrikos čiabuvius, misijos veiklos sąlygas. Jis spausdino savo įspūdžius laiškuose iš misijos laikraščiuose Konzerwatywų Draugystės laiszkas (1903-16), Tilžês Kelewio priede Keleiwio Draugas (1906-07), Nusidawimai apie Evangėlijos Praplatinimą tarp Zydų ir Pagonų (1906), Nauja Lietuwiszka Ceitunga (1907) ir vėliau. Lietuvininkai apsiėmė surinkti lėšas bažnyčios pastatymui atminimui misijų senojo direktoriaus dr. H.T. Wangemano Neu=Wangemannshöhe misijos stotyje netoli Niasos ežero. (Sandora 1908-10 metais nusiuntė 706 Mk.). Jos statyba rūpinosi J. Kilius. 1912 VIII 25 d. Jaunųjų šventėje Šernuose po kun. V. Gaigalaičio pamokslo iš Afrikos grįžęs Kilius pasakojo apie misijų darbą. Kas keleri metai misionieriai grįždavo į Maž. Lietuvą atostogų, pailsėti, pataisyti sveikatos, lankydavosi parapijose, rinkdavo aukas savo darbui.

Kiliaus žmona Marija Killus (Marie, Marike Henoch, Inoks), sakytojo Mikelio Kybelkos iš Pangesų (Priekulės par.) augintinė, 1905 metais vyko į Afriką pas savo sužadėtinį, su kuriuo ten susituokė. Ji ypač vaizdingai kelionės nuotykius nuo Pangesų iki misijos vietos bei gyvenimą Rytų Afrikoje aprašė laiškuose ir reguliariai spausdino savo įspūdžius laikraščiuose Konzerwatywų Draugystės laiszkas, Tilžės Kelewio priede Keleiwio Draugas (1905-06), Nusidawimai apie Evangėlijos Praplatinimą tarp Zydų ir Pagonų (1906) ir vėliau. Ji 1914 metų pradžioje iš Tilžės pranešė, kad Natkiškiuose įsisteigė lietuwiška Pasiuntinystės Siuwimo Draugystė, kurios pavyzdžiu žada pasekti Katyčių ir Argininkų parapijos. Ragina, kad wisose parapijose butu rubeliai dėl bėdnujų murinų gatawyjami, kuriuos ji šįmet iškeliaudama galėtų drauge imti. 1914 metų viduryje Kilius su savo žmona ir kudikiais- seniausia dukraitė pasiliko Pangesuose – wėl Lietuwą prastojęs, jeib į Rytapriką ant sawo didžiojo darbo lauko sugryštų. Pirmojo pasaulinio karo metu 1916 metų viduryje daugelis Vokietijos misionierių (t. p. ir Kilius) Rytų Afrikoje buvo anglų priversti iš savo stočių pasitraukti. Kilius buvo areštuotas ir išvežtas į Egiptą, kur mirė dizenterija. Žmona su vaikais buvo uždaryta belaisvių stovykloje Pietų Afrikoje, iš kur su vaikais 1919 metais grįžo į Klaipėdos kraštą. Sunkiai vertėsi, gaudama mažą pensiją, dirbo traukinių stoties misijoje. Lauksargių kunigas (1937 – 44) J.H. Kilius (Killus, 1910 – 1995) yra Kilių sūnus. Jo žmona Maria Killus (g. 1912 VI 27) misionieriaus Martyno Kybelkos dukra, kurios prisiminimai ir giesmės iš Vokietijos spausdinami ir Liuteronų balse.

J. Kilius savo lėšomis išleido dviejų mergaičių giesmynėlį ir tuo praplėtė moterų kūrybos dalį lietuvių literatūroje. Išvertė keliolika knygelių, daugiausia apie misijų darbą.

Meinhofas (Meinhof). Likite pagonus, mes turime namej bėdos gana. Vokiškai surašė kunigs Meinhof Hallėj. I lietuvišką išvertė pasiuntinis Killus. Priekulė, Berlyno misijų d-ja, J.Traušio sp., [po 1914]. 31 p. – Got. šriftas.

Laužemis Martynas Benjaminas (1866 XII 6 Smeltėje, dabar Klaipėda-1924 I 9 Saugose, Šilutės aps.), periodinės spaudos bendradarbis, vertėjas, ev. liuteronų misionierius, kunigas. Baigęs vietos pradžios ir Gossnerio misionierių mokyklą Berlyne, 1892 metais išvyko į Rytų Indiją. Dirbo Gumloje, Lahardagoje ir Iharsugudoje. 1901-05 metais atostogavo Europoje, daugiau kaip metus praleisdamas Maž. Lietuvoje. 1902-03 metais misijos pavedimu JAV rinko aukas. Per atostogas pastovios gyvenamosios vietos neturėjo, daugiausia keliavo per parapijas ir surinkimus pamokslaudamas ir skaitydamas paskaitas apie Indiją. 1904 XI 25 Pagalboje rašoma, kad Pasiuntinys brolis Benjaminas Laužimis yra susižadėjęs su pone Emma Radtke; dukterim Tilžėje gyvenančio pinigočiaus pono Ferdinando Radke. Reikia manyti, kad ją ir vedė. Ten pat (1910) gromatoje rašo, kad užaugino tigriuką, kurį brangiai pardavė žvėrių agentui iš Vokietijos. 1914 metais grįžęs atostogų antrą kartą ant Atgaiwinimo sawo Sweikatos ir užkluptas I pasaulinio karo, apsigyveno Juodkrantėje. 1915 metais paskirtas Kairių (Klaipėdos aps.) kunigu (valdytoju), 1921 metais perkeltas į Saugas. Laužemis buvo išsilavinęs, gerai valdė plunksną, mokėjo 6 kalbas. Į vieną Indijos tautų kalbą (uran) išvertė ir redagavo jau anksčiau išleistas atskiras Biblijos dalis. Būdamas Indijoje, domėjosi Maž. Lietuvos gyvenimu, atsisiųsdindavo knygų. Bendradarbiavo Lietuviškoje cetungoje, Naujoje lietuviškoje ceitungoje, Pagalboje, Konzervatyvų draugystės laiške (1902-08) ir jo priede Keleivis, Tilžės keleiwyje ir jo priede Keleiwio draugas. Straipsniuose, išverstose knygose rašė apie Indijos gamtą, čiabuvių gyvenimą, papročius ir buitį. Išvertė ir Gossnerio misijų knygynas Berlyne gotišku šriftu su iliustracijomis 1902 metais išleido Klaipėdoje F.W. Siebert spaustuvėje: Gossnerio Amžiaus Biegis bey Pasiuntinyste (39 p.), vokiečių misionieriaus tarp kolų (Indija) Hugo Hahno (1818-95) Ugnies pakuta vieno indiško šventojo (11 p., įsk. virš.), Pűschingo Paklydes ir wel surastas (20 p., įsk. virš.) ir Powilas iš Diangkėl, kareiwis Kristaus tarp Kolû (20 p., įsk. virš.), Wüste Kelia Pakajaus jie nepažysta (12p., įsk. spalv. virš.). Jas pats ir pardavinėjo Maž. Lietuvoje ir JAV, gautos lėšos ėjo į misijos kasą. Laužemis parašė ir Gossnerio misijų knygynas Berlyne got. šriftu su iliustr. 1914 metais išleido Tilžėje Otto Mauderodės spaustuvėje: Habba, arba Kaip wiens indiškas Pagonis iš Kolų Giminės didyjį Diewą jieškojo bey surado (30 p.).

Palaidotas Saugose.

Lokys Kristupas (1860 XII 8 Jurge-Šūbynuose, Tilžės aps. – 1921 VI 27 Vanaguose, Klaipėdos aps.), misionierius, ev. liuteronų kunigas, švietimo ir labdaros bei raštijos organizatorius. Nuo 1885 metų lankė Gossnerio misionierių m-lą Berlyne, išmoko anglų ir keletą Indijos (hindi, mundari, gauvari) kalbų. 1888 metų spalio mėn. išvyko į Indiją, kur misijose dirbo 26 metus. 1892 metais paskirtas savarankišku misionieriumi (dirbo Ranchyje, Takarmoje, Govindpure, Lohardagoje, Khutitolyje), garsėjo gerai atliekamu darbu. Pvz., Khutitolyje įsteigė ligoninę, parodomąjį ūkį, drėkinimo stotį (dabar ten tebeveikia vėliau pastatyta K. Lokio vardo užtvanka). 1892 XI 15 metais vedė Urtę Baltrytę. Išleido 16 religinių knygelių (giesmynėlį Pasiuntinystės giesmelės, Gera roda wierno prieteliaus ir brolio Kristuje (abi 1903)), rašė straipsnius į laikraščius, o 1904 metais buvo iniciatorius ir kartu su kitais įsteigė švietimo ir labdaros organizaciją Sandora (1904-1939). 1914 metais prasidėjus I pasauliniam karui, po atostogų į Indiją nebegrįžo, buvo išrinktas į Sandoros valdybą. 1914 IX paskirtas kunigauti Vanaguose. Pritarė Klaipėdos krašto atskyrimui nuo Vokietijos. Už veiklą lietuvių tautiniame judėjime vokiečių valdžios ir dvasinės vyriausybės buvo persekiojamas. Vienas pirmųjų lietuvių spaudoje rašė apie Indiją, tuometinę to krašto padėtį, smerkė kolonizacinę Anglijos politiką. Mirė nuo skrandžio vėžio. Vanagų kapinėse yra jo kapas su paminkliniu kryžiumi, kuris pastatytas 1934 IX 23 d. Čia palaidotas ir sūnus Theodoras.

Lokienė Urtė (1871 IV 02 Letukuose, Kretingalės vls.-1961 III 8 Berlyne, Vokietija), vertėja, Maž. Lietuvos periodinės spaudos bendradarbė, Anso Baltrio jaunesn.(1884-1954) sesuo. Augo surinkimininkų šeimoje. Baigė vietos pradžios mokyklą. 1892 metais išvyko į Rytų Indiją ir XI 15 ištekėjo už pasiuntinio (misionieriaus) Kristupo Lokio, kuris kreipėsi į sakytojus prašydamas išrinkti jam nuotaką. Dirbo mokytoja misijos mokykloje. Gyveno keliose vietovėse, kur misijos vadovybė siųsdavo jos vyrą. Pagimdė 11[?] vaikų, užaugo 6. Kai kūdikiai paaugdavo ir reikėdavo mokytis, jie būdavo Maž. Lietuvoje, jų išlaikymui buvo renkamos aukos, nes kuklios pasiuntinio algos nepakakdavo vaikams paremti. To meto laikraščiuose Kaimynas, Lietuviška Ceitunga ir Pagalba išspausdino straipsnių apie Indiją, 1904 metų kelionę iš Tilžės traukiniu per Berlyną į Triestą, o iš ten garlaiviu „Imperator“ į Bombėjų ir gražų sutikimą misijos stotyje Khutitoli. Išvertė iš vokiečių kalbos misionieriaus Viustės (Wüste) Apie piktenybę diewaicziu szlužbos tarp kelu (1903). Bandė eiliuoti. Neįprastas karštas klimatas labai kenkė sveikatai. 1902 IV-04 X 24 (4 vyresnieji vaikai liko Maž. Lietuvoje, išplaukė Ilželė (Elzė) ir Trudikė) ir nuo 1914 metų pradžios su šeima atostogavo Maž. Lietuvoje. Prasidėjus I pasauliniam karui čia ir liko. Gyveno Vanaguose. Po vyro mirties gyveno Kuršeliuose (Klaipėdos aps) [gal sesers Gertrūdos ir jos vyro Miko Trakio šeimoje, pas kun. Anso Trakio tėvus], nuo 1944 – skurdžiai, ligos prislėgta Kretingoje (pas brolį?), nes bėgant į Vakarus buvo rusų sulaikyta ir grąžinta. 1959 metais su sūnaus Povilo šeima išvyko į VFR. Sūnaus Hanso buvo apgyvendinta ir globojama Gossnerio Pasiuntinystės Rūmuose (Vak. Berlyne), kur prieš 70 metų buvo palaiminta ir išlydėta į misijų veiklą Indijon. Palaidota Berlin-Friedenau kapinėse. Jos ankapyje įrašyta: „Mano gyvenimas Indijai“. Vyr. sūnus kunigas Ansas (Hansas) (1895- ?) buvo Gossnerio misijos inspektorius (1937 metais kalėjo nacių kalėjime), nuo 1938 metų jos direktorius Berlyne, po II pasaulinio karo Berlyno universiteto teologijos garbės daktaras, rašė eilėraščius; Martynas (1902-1939) tapo kunigu (Batakiuose, Virbalyje, Plaškiuose, Klaipėdoje); Povilas (Paulius) (1912-1996) – baigė teisės studijas Berlyne. Vyriausia dukra 1912 metais išvyko pas tėvus mokytojauti misijos kūdikių mokykloje. Duktė Gertrūda (Trudė) ištekėjo už vokiečio dr. Johannes Schoenfeld, Pasaulio Bažnyčių Tarybos direktoriaus Ženevoje. Karo metu pavykus perversmui prieš Hitlerį, jis būtų tapęs Vokietijos užsienio reikalų ministru. Duktė Greta žuvo per Dresdeno bombardavimą. Duktė Rūta buvo banko tarnautoja, lietuvių visuomenės veikėja, šaulė Klaipėdoje.

Naujokas (Naujoks) Dangels, misionierius. Vidaus (vidinėje, naminėje) misijoje nuo 1904 [gal ir anksčiau] dirbo Berlyne, kur šelpė varginguosius lietuvininkus (lėšų prašydavo Maž. Lietuvoje), laikydavo pamaldas, 1916 metais buvo pašauktas į kariuomenę.

Oksas (Oks Friedrich) Frydrichas, Reino misijos pasiuntinys Kamerune, iš kur 1916 metais prancūzų buvo nugabentas į Maroką. Vėliau Saugų (1926-34) kunigas (lietuviškai nemokėjo), bandė išnaikinti lietuvybę parapijoje, atėmus darbo leidimą Klaipėdos krašte (buvo Vokietijos pilietis), persikėlė į Būdviečius (Ragainės aps.,1935-45).

Petrikas (Petrickas) A., misionierius, ev. liuteronų kunigas iš Maž. Lietuvos. Nuo 1903 (gal ir anksčiau) metų misionieriavo R. Afrikoje, gerai kalbėjo vokiškai ir angliškai. 1919-24 metais kunigavo Naumiesčio filijoje (parapijos statusas dar nebuvo įteisintas, Tauragės aps.). Buvo aukštas, turėjo stiprų balsą (net aikštėje girdėdavosi, kai sakydavo pamokslą bažnyčioje). Labai gražiai sakydavo pamokslus – žmonės verkdavo. Net katalikai girdavo, kad evangelikai turi gerą kunigą. Kai kūrėsi nepriklausoma Lietuva, pasilipęs ant bačkos aiškindavo partijų programas. Žmonėms labai patiko jo iškalba. Jį bandė perkelti į Vyžių pariją, bet ten žmonės jo nepriėmė. Naumiestyje jį pakeitė kitas buvęs misionierius Dovas Jurkaitis.

Šernius (Szernus) Martynas (1879 Pangesuose, Klaipėdos aps. – 1933 III 29 Pagėgiuose), misionierius, ev. liuteronų kunigas. 1908 metais baigęs Reino misijų seminariją išvyko į Borneo salą, 1911 metais minimas jau Afrikoje, iš kur 1921 metais grįžo į Klaipėdą. 1923 metais Kudirkos Naumiesčio ev. liuteronų parapijos kunigas, (1925-28) Rusnės II kunigas, (1928-1929) kunigavo Rukuose, (1929 ar 31-33) Pagėgiuose, kur 1931 metais suorganizavo ev. liuteronų parapiją ir 1933 metais pastatė bažnyčią, kuri pašventinta 1933 II 19 d. 1926-32 metais redagavo tradicišku gotišku raidynu dvisavaitinį (nuo 1930 metų savaitinį) laikraštėlį Alyvų lapai iš žemės amžino pakajaus, kurį atgaivino Gustavo Adolfo draugija. Išleido kalendorius Krikščioniškos namų kalendros „Maran Ata“ (1927), kiti trys – Alyvų lapai (1928-1930). Kalendorius spausdinimo išlaidų nepadengdavo, nes turėjo mažą paklausą. Jis kalendorius sudarydavo iš savo buvusių bendradarbių misionierių publikacijų, įvairių straipsnių kompiliacijų, nuotraukų. Kartais dedama gamtamokslinio pobūdžio medžiaga suteikdavo ir pažintinės vertės.

Švelnys Paulius, pasiuntinio Erdmono Švelniaus sūnus, Wangemanno pasiuntinystės misionierius, buvo gabus vietinėms kalboms, išvertė Bibliją į bavendų kalbą, redagavo Bibliją sepėdi kalba, šiomis ir, atrodo, kitomis kalbomis parengė keletą tikybos ir kitų mokyklinių knygų. Už nuopelnus jam Pretorijos universitetas suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį.

Tenikaitis (Tennigkeit Johann) Jonas (1879 Vilkyškiuose- ? ), misionierius, ev. liuteronų kunigas. Tėvas Mikelis Tenikaitis gyveno Vilkyškiuose. Mokėsi Gossnerio misionierių mokykloje Berlyne. Daugiau kaip 10 [gal 18?] metų buvo Gossnerio misijos pasiuntiniu R. Indijoje, kur 1909 buvo ordinuotas kunigu. Jo brolis Jurgis taip pat misionierius. I pasaulinio karo metu iš Vokietijos kilę misionieriai 1916 metais buvo suimti, internuoti stovyklose arba išsiųsti į Vokietiją iš Anglijos kontroliuojamų kolonijų. Per I pasaul. karą grįžo į Maž. Lietuvą. Karaliaučiaus konsistorija paskyrė kunigu Pakriokiuose (1916-20, Tilžės bžn. aps.), Rukuose (1920-28, Tilžės bžn. aps.) ir Plikiuose (1928-44, Klaipėdos bžn. aps.). Namuose laikydavo pamaldas liet. kalba. 1944 metais su šeima išvyko į Vokietiją, kur Beesealaublingene (Saksonijoje) kunigavo 7 metus. Beveik apakęs 1952 metais išėjo į pensiją.

Tenikaitis (Tennigkeit George) Jurgis, misionierius, ev. liuteronų kunigas. Tėvas Mikelis Tenikaitis gyveno Vilkyškiuose. [1901-05] mokėsi Gossnerio misionierių mokykloje Berlyne. Dirbo Gossnerio misijos pasiuntiniu R. Indijoje. Jo brolis Jonas taip pat misionierius. 1908 metais laikė vokiškai ir lietuviškai pasiuntinystės mišią Pakriokiuose. I pasaulinio karo metu iš Vokietijos kilę misionieriai 1916 metais buvo suimti, internuoti stovyklose arba išsiųsti į Vokietiją iš Anglijos kontroliuojamų kolonijų. Per I pasaulinį karą grįžo į Maž. Lietuvą. Paskirtas kunigu Ramučiuose (1916-22 valdytojas, 1922-27), Saugose (Gottfried, gal turėjo du vardus (?) 1935-44). 1944 metais išvyko į Vokietiją.

Wanagas Martynas, Wangemanno pasiuntinystės misionierius, kilęs Grumblių kaimo (Priekulės par.). Nuo 1909 metų jaunasis Wanagas dirbo pasiuntinio Endemann pagalbininku Thoi-hang-Schakkok stotyje (Pietų Kinija), kur buvo apie 1000 krikščionių. Rašė apie misijų veiklą šiame krašte. Iki 1839 metų Kinijoje buvo tik vienintelė misijų stotis Kantone, bet 1913 metais čia jau veikė 3000 krikščioniškų parapijų, filijų, surinkimų, 2 mln. krikščionių. Bet tai tik lašas jūroje! Iki 1811 metų Azijos valstybės neįsileisdavo misionierių. Gal tas pats misionierius iš Kinijos vėliau buvo Priekulės (1930-44) I kunigu?

Noriu paminėti ir misionierių Kinijoje, pasiuntinystės vyskupą Schereschefskį (mirė 1907 IX 15 Tokijuje), gimusį Tauragėje (Didž. Lietuvoje).

Žalys, Šalys (Szallies Johannes) Jonas, Gossnerio misijos pasiuntinys R. Indijoje (maždaug nuo 1908 m.). Vėliau Vanagų (1927-35) kunigas (lietuviškai nemokėjo), aršus vokietininkas, buvo atimtas darbo leidimas dirbti Klaipėdos krašte.

Literatūra:

Kaunas D. Mažosios Lietuvos knyga. V., 1996, p. 226, 242-243, 307, 403-404, 419, 525, 623.

MLE, t. 1, V., 2000, p. 446, 512, 517, 676.

MLE, t. 2, V., 2003, p. 88-89, 94, 96, 519-520, 681-682.

Algirdas Mikas Žemaitaitis, Vilnius, 2006 m. birželio 27 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 5
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 5, 2014 @ 12:24 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →