Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mėželių kaimas

Pagal   /  2014 birželio 3  /  Komentarų nėra

Vykstantieji nuo Priekulės į Dreverną netrukus atsiduria ties aukšto kalvagūbrio šlaitu. Nuo ten atsiveria plati panorama į papėdės lygumą, toliau tyvuliuojančias Kuršių marias ir už jų iškylančias Kuršių nerijos smėlio kopas.

Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai

Vykstantieji nuo Priekulės į Dreverną netrukus atsiduria ties aukšto kalvagūbrio šlaitu. Nuo ten atsiveria plati panorama į papėdės lygumą, toliau tyvuliuojančias Kuršių marias ir už jų iškylančias Kuršių nerijos smėlio kopas. Tas didingas vaizdas primena ir ilgaamžius gamtos bei tenykščio gyvenimo pokyčius.

Dabar nuo kalvagūbrio papėdės iki pat Drevernos bei Svencelės plytinti lyguma praeityje buvo vandens plotas, vėliau užželiantis pelkynas. Istoriniais laikais ten tęsėsi drėgnų pievų plotai, šlapšiliai ir liūnai.

Pelkyno pakraščiuose, kalvagūbrio papėdėje bei buvusiose salelėse – aukštumėlėse tarp drėgnų plotų nuo seno kūrėsi žmonės, čia aptikę vešlius žolynus bei derlingus durpžemius.

Pamaryje nuo seno gyveno kuršiai ir vėlesni kuršininkai, gal palikę ir senąjį kaimo vardą „Mežele“. Tie žodžiai „Mežs“ (miškas), „Meženis“ (laukinukas), „Muižė“ (dvaras) dabar geriau suprantami mūsų kaimynams latviams. Tiesa, kaimo vardą dar bandoma kildinti ir iš „miežio“ (kurį taip pat žinojo kuršininkai).

Senų laikų žmonės tuose pelkynuose, apie 3 km į pietus nuo dabartinės Priekulės aptiko nedidelę pakilumą, kuriame buvo galima sausai įsikurti, tuo pradedant Mėželių kaimo istoriją. Kitoje netolimoje pakilumėlėje galop susiklostė Venskų kaimas, dar vienoje – Jokšų kaimelis.

Ten būta savų patogumų – kitaip nei Nemuno pakrantėse čia negrėsė dideli ir dažni potvyniai, gyvenimas buvo stabilesnis ir paprastesnis.

Čia apsigyveno pamario pievininkai – šienaudavę drėgnas pievas, ganydavę savo gyvulius erdviuose plotuose. Šie turėjo savus vardus. Antai, nuo Mėželių į vakarus link Kuršmarių driekėsi Užvadų pievų drėgnieji plotai, pietvakariuose plytėjo Brukšvų pievos.

Čia įsikuriantiems tekdavo glaustis prie kaimynų, savo sodybą statant vis ant tos pačios sausesnės kalvelės. Taip klostėsi būdingi pievininkų kaimeliai – kelių sodybų glaudžios sankaupos su tankiai sustatytais pastatais, kuriuos supo drėgna žemuma.

Nuo seno kaimelių aplinka būdavo sausinama grioveliais. Tankėjant griovelių tinklui, vis didesni plotai būdavo atsikariaujami žemdirbystei. Pievininkų verslus vis labiau keisdavo tradicinė žemdirbystė – arti plotai aplink kaimą, drėgnos pievos bei ganyklos traukėsi vis tolyn.

XVIII amžiuje Mėželiai jau buvo fiksuoti kaip kompaktiška sodybų grupė. Tuomet per kaimo pakilumėlę ėjo senovinis vieškelis iš Priekulės į Dreverną bei Strykį (praeityje reikšmingą Kuršių marių uostą). Garsėjo Mėželių pakelės karčema (kartais vietovė tiesiog vadinta karčemininko vardo gyvenviete).

1817 metais Mėželių kaime (priklausiusiame Priekulės valsčiui ir parapijai) buvo 14 sodybų su 72 gyventojais.

XIX amžiuje prasidėjo didieji pokyčiai. Naujasis plentas iš Priekulės į Dreverną buvo nutiestas per Drukius ir Pempius – toli nuo Mėželių ir senosios karčemos. Kaimą gelbėjo antrasis plentas Priekulė-Ventė, praėjęs kaimo žemių rytiniu pakraščiu. Pastarojo plento atšaka pro Mėželių pietinį pakraštį vedė į Jokšus bei Svencelę.

Šias apylinkes itin pakeitė 1863-1873 metais į vakarus nuo Mėželių iškastas Karaliaus Wilhelmo (Klaipėdos) kanalas. Taip atsirado ne vien reikšminga laivybos trasa, bet ir reikšmingas sausinimo kanalas, perkirtęs senovinius pelkynus.

Dar uoliau sausinant aplinkinius laukus, kaimą apsupo dirbamų laukų plotai (tiesa, išraižyti sausinimo griovių bei griovelių). Derlingos dirvos gelbėjo kaimą, padėjo čia išgyventi nemažam skaičiui žmonių. Matyt, todėl XIX amžiuje Mėželiai nenyko (kaip nemaža dalis Mažosios Lietuvos kaimų), o dar palaipsniui plėtėsi.

1871 metais kaime stovėjo jau 16 sodybų, kuriose gyveno 127 žmonės.

Kaimo gyvenimą vėl pakeitė sava nelaimė – tankiai užstatytuose Mėželiuose kilus gaisrui, sudegė daug senų pastatų. Pasiturintys mėželiškiai netrukus pradėjo atstatinėti savo sodybas. Gal skaudi patirtis paskatino čia statyti mūrinius pastatus, daug kur pakeitusius praeityje stovėjusius medinius statinius.

Naujuosius raudonplyčius pastatus mūrijo įgudę meistrai, kiekvieną statinį papuošę kiek kitaip. Tuos vaizdingus pastatus dar puošė mediniais drožiniais. Taip Mėželiuose susiklostė šiandien reta XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios liaudiškos mūrinės architektūros „paroda“, atspindėjusi anuometinių meistrų sugebėjimus.

1905 metais Mėželiuose stovėjo 18 sodybų, kuriose gyveno 163 žmonės. Tuomet kaimas valdė 210 hektarų žemės (kiekvienai sodybai vidutiniškai teko beveik po 12 hektarų). Tikrovėje žemės valdų plotai gerokai skyrėsi. Antai, apylinkėse gyvenęs Jurgis Lukaitis valdė 30 hektarų, Mikelis Bartaitis net 79, o Šernius tik 2 hektarus. Anuomet 20-30 hektarų derlingos žemės valda leido gyventi pasiturinčiai, atsikurti po nelaimių, dar pasistatant dailius trobesius.

Nusausinus aplinkinius plotus, nebereikėjo taip spaustis senojoje kaimavietėje, tad savo vėlesnes sodybas Karaliai ir Šerniai pasistatė jau šalia Mėželių, kaip naujesnius vienkiemius. Paskui atsirado dar pora vienkiemių jau gerokai atokiau nuo senojo kaimo.

Nuo seno kaimo kapinaitės buvo įrengtos nedidelėje pakilumėlėje, Mėželių valdų pietrytiniame pakraštyje. Jas supo pievos ir ganyklos. Beje, ne per toliausiai aptiktas Pleškučių senovinis kapinynas (datuojamas senuoju geležies amžiumi) liudija, kad šiose apylinkėse buvo gyventa nuo seno.

Pirmasis pasaulinis karas ir pokarinės negandos atsiliepė ir Mėželiams. 1925 metais šiame Klaipėdos apskrities Priekulės parapijos Venskų valsčiaus kaime tebuvo likę 116 žmonių – per dvidešimtmetį netekta trečdalio gyventojų.

Antrasis pasaulinis karas, atrodo, nepalietė Mėželių pastatų bei sodybų – šią Klaipėdos krašto dalį sovietinė kariuomenė 1944 metų rudenį užėmė be mūšių. Deja, nebeliko senųjų mėželiškių – priverstinės evakuacijos metu jie turėjo trauktis į Vakarus. Vėliau sugrįžusieji galop vėl buvo priversti išvykti svetur, spaudžiant sovietinei sistemai.

Laimingai susiklosčius aplinkybėms, pokariu pasisekė pačiam kaimui – senieji pastatai ilgam liko stovėti. Gal pokarinius atsikėlėlius patraukė tvirti mūriniai kaimo pastatai, tokių neskubėjo griauti ir anuometinė vietos valdžia. Ūkio gyvenvietė su standartiniais pastatais buvo formuota gretimuose Venskuose, tada Mėželiai liko laimingoje nuošalėje. Kaimas nebuvo itin mažas, kad jį lengvai nušluotų kaip kokį vienkiemį sovietinės melioracijos laikais. Kaimas nebuvo ir toks didelis, kad jį paskelbtų „perspektyvia“ gyvenviete ir imtų iš pagrindų perdirbinėti. Apsiribota pastačius ūkio fermas senojo kaimo pietiniame pakraštyje, atlikus menkesnius pakeitimus, techniniais statiniais rytų šone.

Be abejo, nebeliko nuošalesnių vienkiemių, senosios žemėvaldos pėdsakų – kaimo laukai buvo „sustambinti“, juos perkirto gilūs sausinimo grioviai.

Prabėgus beveik pusšimčiui sovietinės okupacijos metų, suniokojusių Mažąją Lietuvą, pasirodė, kad Mėželių kaimas liko viena iš mažiausiai nukentėjusių krašto gyvenviečių, kad būtent čia išliko palyginus pilnas senųjų sodybų bei pastatų kompleksas, žymiau nedarkomas vėlesnių statinių. Minėtos gyvulių fermos bei vėliau kaimo rytiniame pakraštyje įsikūrusios paminklų dirbtuvės „Akmens namai“ tik apsupo senojo kaimo branduolį, jo nesunaikindamos. Todėl būtent Mėželiuose dar įmanoma pamatyti Mažosios Lietuvos būdingo seno kaimo fragmentus: vaizdingus gyvenamuosius namus, didelius ūkinius trobesius.

2007 metais pagal Kultūros paveldo departamento užsakymą atlikau pakartotinius Mėželių kaimo tyrimus.

Paaiškėjo, kad senasis kaimas vis dar gyvuoja, nors ir patirdamas didesnes ar mažesnes netektis.

Antai, po 1944 metų buvo vandališkai nusiaubtos senosios kaimo kapinaitės, kuriose beveik nebeliko antkapinių paminklų. Į Mėželius skverbiasi plastikiniai langai, kai kas ėmėsi nevykusiai perstatinėti senuosius trobesius, kai kurie apleisti statiniai toliau griūna.

Vis dėlto 2007 metų rudenį šiame kaime dar buvo 13 senų sodybų ar jų dalių (iš 16 ar 18, buvusių XX amžiaus pradžioje). Tuomet Mėželiuose dar priskaičiuoti 35 senieji pastatai, daugumoje sodybų tokių dar buvo po tris. Stebėtinai gerai buvo išlikę kai kurie senojo kaimo fragmentai. Dar tebeaugo keli senieji ąžuolai, sodinti gal dar XVIII amžiuje.

Tebepasakota apie Mėželių kaimavietės rytiniame pakraštyje esą buvusį senovinį kapinyną, šventvietę, apie ten augusius tris šventus ąžuolus. Gal iš tiesų senovėje šioje pakilumėlėje tarp pelkynų galėjo būti ne vien anuometinių gyventojų priebėga, bet ir vietinė šventvietė. Tiesa, panašiai pasakota ir apie netolimą Svencelę, kurios pats vardas („šventoji“) patvirtina ten buvus ypatingesnę vietą.

Dabartiniuose Mėželiuose išsiskiria išlikę buvusios Gerulių sodybos (praeityje didžiausios kaime) pastatai, tebestovintys kaimavietės pietiniame pakraštyje. Ilgojo tvarto šiauriniame raudonplyčiame fasade išliko statybos data „1895“ ir anuometinio savininko inicialai „KG“. Tą mūrinį tvartą tęsė molinė pastato dalis bei dar viena raudonplytė pietinė dalis. Tas per keliasdešimt metrų nusidriekęs senasis statinys liudija apie buvusių ūkių stambumą – čia būdavo laikoma dešimtys gyvulių.

Toje sodyboje tebestovėjo ir didžioji medinė klėtis – sandėlis, šiandien jau unikalus statinys. Beveik visos medinės klėtys (praeityje vadintos būdingiausiais lietuvininkų pastatais) buvo sunaikintos po 1944 metų. Visame Klaipėdos krašte dabar galima pamatyti vos porą (ir tai gan kuklių) medinių klėčių. Deja, tikrą – puošnią Mažosios Lietuvos medinę klėtį dabar tegalima išvysti šiandieninėje Lenkijoje – Olsztyneko liaudies architektūros muziejuje.

Mėželių šiaurvakariniame pakraštyje tebestovi buvusios stambesnės sodybos didysis molinis tvartas su fachverkiniu ertikiu – vaizdingas ir krašto pasiturintiems ūkiams būdingas statinys.

Lankytojai kaime dar pamatys kelis vaizdingus raudonplyčius bei medinius gyvenamuosius namus, įdomius senuosius ūkinius pastatus, išlikusią vingiuotą kaimo gatvelę.

Specialistams didžiausia Mėželių kaimo vertybė – neblogai (palyginus su padėtimi kituose Mažosios Lietuvos kaimuose) išlikusi savita kaimo struktūra (artima senoviniams baltiškiems kupetiniams kaimams), susiklosčiusi gan savaimingai. Nemažoje kaimo branduolio dalyje išliko tradicinė terpė – dešimties sodybų gan darnus junginys be ryškesnių svetimkūnių – naujadarų.

Mėželių kaimas dabar lengvai pasiekiamas – tereikia pasukti puskilometrį nuo asfaltuoto plento Klaipėda-Priekulė-Ventės ragas.

Atlikęs minėtus kaimo tyrimus, nustačiau, kad pagal savo tipiškumą, svarbumą ir retumą Mėželiai turėtų būti laikomi nacionalinio lygmens kultūros paveldo objektu, kaip XVII amžiaus ar dar senesnis laukininkų – žemdirbių bei pievininkų savitas kaimas su XIX amžiui ir XX amžiaus pradžiai ir Mažosios Lietuvos etnokultūriniam regionui būdingais pastatais.

Voruta. – 2009, geg. 9, nr. 9 (675), 11.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2009 m. kovo 20 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 3, 2014 @ 12:17 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →