Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mečys Laurinkus. Kieno labui veikia mūsų politikai?

Pagal   /  2018 rugpjūčio 15  /  Komentarų nėra

Mečys LAURINKUS

Regis, įsibėgėja Vydūno (Vilhelmas Storostas, 1868–1953) draugijos inicijuoti ir Seimo dėka paskelbti didžio lietuvininko, rašytojo ir filosofo paminėjimo metai. Kontekstas prisiminti vieną ryškiausių XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Mažosios Lietuvos asmenybių labai palankus. Po įspūdingos šių metų Dainų šventės pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. jaučiamas didelis nacionalinių jausmų pakilimas. Galima pasidžiaugti, kad tautinė savimonė dar neprarasta, ir ta proga paleisti fejerverkus nuo Tauro kalno, bet ir pagalvoti, ką su ja postmoderniais laikais toliau daryti. Vydūno asmuo tokiems svarstymams pats tinkamiausias. Daktaras V.Bagdonavičius, kuris savo ilgamete (pradedant nuo brežnevinių viduramžių) moksline, visuomenine veikla ir yra Vydūno renesanso kaltininkas, drauge su dr. A.Martišiūte-Linartiene pernai išleido monografiją „Vydūnas“ (tinkamą pristatyti nacionalinei premijai). Buvusio kandidato į Nobelio premiją vertas tyrimas. Tiesa, Vydūnas kandidatas ir liko. Nobelio taikos premiją tada gavo A.Schweitzeris (1875–1965), panašių kaip Vydūnas pažiūrų pastorius, misionierius, filosofas, visuomenės veikėjas ir rašytojas, savitos didžios pagarbos gyvybei etikos, paremtos žmoniškumo idėja, kūrėjas. „Centrinė Vydūno filosofijos problema – žmogaus, žmoniškumo esmės ir jos raiškos pasaulyje problema“, – rašo V.Bagdonavičius. A.Schweitzerio biografo O.Krauso žodžiai tinka ir Mažosios Lietuvos genijui: „Be abejonės, jo pasiekimai meno, mokslo, religijos srityje įdomūs ir vertingi. Bet dar vertingiau ir reikšmingiau tai, ko jis pasiekė savo asmenybe ir etine valia.“ Užburiantis Vydūno fenomenas po ilgos pertraukos vėl sugrįža į Lietuvą. Teko dalyvauti Pagėgių bibliotekai suteikiant Vydūno vardą. Nustebino ir reta šiais laikais žmonių gausa, ir nuoširdus susidomėjimas.Rašau tuos žodžius ne dėl reklamos ar propagandos. Lietuvoje vyksta procesai, kurių politikavimo pinklėse jau nebepastebime. Nustebino dar kai kas. Pavyzdžiui, Pagėgių merą V.Komskį vietos žmonės dėl jo palankumo kultūriniams projektams ir pažadų laikymosi vertina labai teigiamai, nors iš žiniasklaidos apie šį žmogų buvau susidaręs visiškai kitokį vaizdą. Gal mūsų gyvenimas yra ir įvairesnis, ir sudėtingesnis, nei jį dažnai nupaišo pavargstantys apžvalgininkai. Nebejaučiame visuomenės gyvenimo pulso? Tingime į jį pažvelgti iš įvairių pusių? Vydūno gyvenamasis laikotarpis ir aplinka buvo kur kas sudėtingesni negu dabar, bet tiek jis pats, tiek bendražygiai, sprendžiant iš parašytų dalykų, regis, gerai suvokė aktualijas ir dvasinę visuomenės sveikatą, jau nekalbant apie lietuviškumą. O kuo aktualus Vydūnas dabar, mūsų kultūrinėje terpėje? Ar tai jau tik ryški, garbinga praeitis? Teko vartyti adaptuotą šiuolaikine lietuvių kalba Vydūno kūrinį „Gimdymo slėpiniai“. Nedrįstu komentuoti. Man asmeniškai Vydūnas reikšmingas ne tiek mokymu, kiek laikysena. Principinga ir vientisa. Pastangomis savo idėjas skleisti asmeniniu pavyzdžiu. Nebūtinai tyrėjas ar minčių sistemos kūrėjas gyvena tuo, ką skelbia. Studentaudamas girdėjau anekdotinį pasakojimą apie vieną garsų filosofą (bijodamas apsirikti pavardę nutylėsiu), etinės sistemos kūrėją. Smalsus pilietis lyg ir priekaištaudamas klausia: „Jūs tyrinėjate ir daug protingai kalbate apie dorovingo gyvenimo principus, būtinybę jų laikytis, o pats ir rūkote, ir geriate, ir t.t.“ Humoro jausmo nestokojantis filosofas atsakė: „Aš esu lyg kelio rodyklė. Kur jūs matėte, kad kelio rodyklė pati eitų, kur rodo?“ Vydūnas gyveno ir savo idėjomis, ir laikmečiu, jo problemomis, tautiečių nerangumu ir apsileidimu, tautinės sąmonės užtemimu. Gyventi ir protingai kalbėti apie gyvenimą – skirtingi dalykai. Kitaip nei savo pavyzdžiu Vydūnas nematė galimybės pažadinti nutautėjimui pasiduodančius kraštiečius. Peršasi ir kita išvada. Tautinis atgimimas, nesvarbu, kada toks poreikis gali iškilti, neįmanomas be idealistiškai nusiteikusių žmonių. XIX a. toks ir buvo. Buvo visa plejada tautos atgimimui atsidavusių, gyvenimą ir sveikatą tam tikslui aukojančių asmenybių. Kovo 11-osios Akto signataras filosofas B.Kuzmickas vienoje savo studijų yra įžvelgęs, jog XX a. pradžios lietuvių santykis su kuriama valstybe buvo kitoks negu dabartiniais laikais. Idealistiškesnis ir emociškesnis. Mažiau individualistinis ir ne toks pragmatiškas. Tai Vydūno ir jo ne mažiau iškilių bendražygių triūso pasekmė. Ypač tai aktualu tautinio susivokimo aptemimo laikais. Viena, kai nutautinama šiurkščia išorės jėga. Visai kas kita, kai nutautėjama laisva valia, net to proceso nejuntant. Vydūną laikyčiau, gal nelabai prasilenkdamas su jo tekstais, tautinės savimonės anatomu – laisvas nutautėjimas prasideda pasąmonėje, ir tik sąmonės šviesa padeda susivokti, kokiu klaidingu keliu žengiama. Galbūt dėl to ir jo pagrindinis filosofinis veikalas pavadintas „Sąmonė“. Dar viena aplinkybe ypatingas Vydūno laikmetis – aštresniu bendro tikslo supratimu. Ne paslaptis – anų laikų politinis ir pasaulėžiūrinis susiskaldymas buvo ne menkesnis už dabartinį. Kairieji, socialistai, dešinieji, krikdemai, laisvamaniai ir visokie kitokie. Teko daug girdėti, nežinia, tikrų ar išgalvotų, pasakojimų apie Vydūno ir kito Mažosios Lietuvos patriarcho M.Jankaus nesutarimus. Bet tautos likimas, lietuvybė buvo prioritetas, tad ir pasaulėžiūrinės ar kitokios prigimties priešybės likdavo antrame plane. Deja, mūsų laikais asmeniškumai tarp politikų Lietuvoje tarpsta dešimtmečiais. Tad vis dažniau tenka klausti: kieno labui mūsų politikai veikia?

Taip pat skaitykite:

Sekimo voratinklis jau smaugia ir jo rezgėjus

Sausio 13-osios byloje turi būti teisiamas M. Gorbačiovas, sako kaltinamųjų advokatai

Strasbūro teisme Egidijus Kūris kėlė ranką prieš Lietuvą

Puslapiai: 1 2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Irena Andrukaitienė. Paminklas Mažajai Lietuvai

Plačiau →