Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (II)

Pagal   /  2021 birželio 14  /  Komentarų nėra

1915 m. pradžioje išstūmus Rusijos kariuomenę, pradėta atstatinėti Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčia. Nugriautas bokštas buvo uždengtas laikina perdanga, šventovės atkūrimo darbai tęsėsi iki 1924 m. 1915 m. (?) nuotrauka, paskelbta Tilžėje. Nuotr. iš dr. Martyno Purvino asmeninio archyvo

Doc. dr. Martynas PURVINAS, Kaunas

Nuo dabartinio Endriejavo apylinkių ištekanti Jūros upė ilgai vinguoja pietų link, prisijungdama vis naujus intakus ir už Tauragės įtekėdama į patį Nemuną. Tas ilgas vandens kelias buvo žinomas nuo seniausių laikų, vėlesniais amžiais Jūros upe plukdytos prekės iš Vakarų Žemaitijos, vėliau Nemuno žemupiu ir kitkuo keliaudavusios į Baltijos jūros uostus. Ta upė gerai žinota ilgaamžių kovų su kryžiuočiais laikais, ji aptarinėta ir 1422 m. derybose dėl Melno taikos sutarties. Tuomet žinota ne vien upė, bet ir jos žemupio dešiniojoje pakrantėje išsirikiavusi piliakalnių virtinė – kažkada svarbus skalvių žemių gynybos ruožas. Reikšmingų dalykų būta ir kairiojoje Jūros pakrantėje. Gal dėl to Melno derybose sulygta dėl savotiško „laiptelio“ – į vakarus nuo Jūros upės Ordinui atiduotas 2 mylių pločio ruožas Nemuno dešiniajame krante, o ryčiau nuo Jūros žemupio jau tik vienos mylios pločio juosta. Gali būti, kad šis momentas ilgokai liko vien popieriuje. Ilgaamžių kovų nusiaubtame ir sulaukėjusiame krašte neskubėta nustatyti tikslios sienos tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Ordino valstybės. Pakako techninių kliūčių – keblu buvo nustatyti tikslesnes vietovių geografines koordinates, išmatuoti ilgesnius atstumus. Jau rašiau, kad XVI a. vidurio plane „nesismulkinta“, Prūsijos valstybei priskiriant ir Dauglaukio apylinkes Jūros upės kairiajame krante. Tais laikais daug svarbesnis buvo senovinis traktas, ėjęs tos upės dešiniąja pakrante. Nebeatmenamais laikais suvokta, kad lengviau keliauti Jūros upės slėniu per pievas nei brautis per neįžengiamas girias, kilti į kalvas ar leistis į gilias griovas. Ilga upė būdavo patogus orientyras keliautojams, gelbėjęs nuo klaidžiojimo nepažįstamuose plotuose. Pagal Melno taikos sutartį dešiniajame Jūros krante Ordinui atidavus 2 mylių pločio ruožą, tai valstybei ir jos įpėdinei – 1525 m. sukurtai Prūsijos kunigaikštystei (hercogystei) – rūpėjo pasienis toje judrioje trasoje. Nuo XIII–XIV a. senoviniu traktu palei upę keliauta iš Ragainės, ten klostėsi svarbiausias paupio kelias iš Ordino valdų į Žemaitijos plotus ir svarbius jos centrus. Spėjame, kad Ordino laikais pasienio riba laikytas gan ryškus gamtinis orientyras – Meldikupės (Jūros dešiniojo intako) žemupyje išgraužta gili griova. Ties to upelio žiotimis ir senoviniu paupio traktu XV–XVI a. kūrėsi Meldiklaukių gyvenvietė su pasienio postu. Tenka priminti, kad daugelį šimtmečių valstybės sienos apsauga šiame ruože buvusi gan simboliška. Gal labiau rūpintasi didesnėmis pirklių vilkstinėmis ar ginkluotais būriais. Atvykėlių iš tolimų kraštų prekės ilgai būdavo apmokestinamos didžiosiose prekyvietėse, tuo neužsiimant pačiame pasienyje. Kai kas ir šiandien graudžiai svajoja apie ilgai trukusius „laisvuosius amžius“, kai vietiniai žmonės drąsiai keliaudavo per „žaliąją sieną“, aplenkdami retus pasienio sargybinių postus ir parsigabendami vienokių ar kitokių prekių. Tuo atžvilgiu itin patogus buvo pasienis Jūros žemupyje. Nenorėdavusieji brautis per giliąją Meldikupės griovą galėjo nesunkiai persikelti per neplačią Jūrą ir jos kairiajame krante atsidurti jau LDK ar vėlesnės Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdose. Sakyta, kad anais laikais valstybės sieną nesunkiai perkirsdavo ne vien kontrabandininkai, bet ir kokios pamėgtos karčemos ar nusižiūrėtos mergelės lankytojai. XVI a. vid. Meldiklaukiai (to meto dokumentuose šis vietovardis užrašinėtas Meldeclawc, Meldilauc ir pan.) kartu su Jūros upės žemupio dešiniąja pakrante priklausė Ragainės valsčiaus pakamorės Budraus prižiūrėtam plotui (šiandienine kalba – seniūnijai). Tai buvęs nedidelis pasienio kaimelis, kur tebuvo 9 ūkininkai bei jų talkininkai (bendrai). Pavyzdžiui, ūkininkas Stirbis tuomet laikė net 5 arklius, 4 jaučius, 8 melžiamas karves, daug prieauglio, 8 avis, 3 ožkas, 14 motininių kiaulių ir kitko. Jo bendras Bartkus turėjo arklį su kumeliuku, 2 jaučius, 2 melžiamas karves, įvairaus prieauglio, po 4 avis ir ožkas, 7 motinines kiaules. Kitas Stirbio bendras Niklausas laikė 2 arklius su 2 kumeliukais, po 3 jaučius ir melžiamas karves, prieauglio, po 4 avis ir ožkas, 8 motinines kiaules. Toks trijulės ūkis ir šiandien atrodo labai solidžiai. Didelę gyvulių bandą buvo nesunku išlaikyti, ją ganant vešliose Jūros slėnio pievose. Manoma, kad anuomet pelnytasi ir iš gausių arklių bei jaučių – veikiausiai, neretai tekdavo talkinti išvažinėtu paupio traktu velkant įklimpusius pirklių vežimus ir kitką. Primintini ir kiti tuometinių Meldiklaukių gyventojai, kurių pavardes ir šiandien nesunku atpažinti: Jočius, Domeika, Petrošius ir kt. Paminėtinas ir gretimas Kalėnų kaimas, nuo seno augęs kaip reikšminga pasienio gyvenvietė. XVI a. vid. ten užrašyti net 37 ūkininkai ir jų talkininkai: Mikutis, Jučius, Petrikas Jakubaitis, Jagminas, Jukna, Paulius / Povilas Budraitis, Motiejus Narmontaitis, Butrimas, Norvilas, Mažeika, Jurgė Dargelaitis, Budrus, Mančius, Jenčius, Mačys, Gailius Dirgelaitis, Martinas Eigvilaitis, Bertašius Jenikaitis ir kt. Tuomet Jenčius laikė 4 arklius su kumeliuku, 4 jaučius, 8 melžiamas karves su prieaugliu, po 3 avis ir ožkas, 14 motininių kiaulių (iš viso per 40 gyvulių bandą). Turėtume prisiminti, kad bėgant amžiams valstybės siena (Mažosios Lietuvos šiaurinė riba) gan įvairiai kito. 1422 m. Melno sutarties nuostatos buvo veikiau gana abstrakti deklaracija, tačiau reali valstybės siena ėjo per girias ir pelkynus, kalvas ir griovas, derlingų žemių plotelius ir visiškas dykynes. Prie viso to reikėjo sienos trasą nužymėti tikrovėje, dar suderinant gretimų valstybių interesus – vienai gaunant kokį upelį, kitai kokio įtakingo veikėjo nuo seno turėtą sklypelį ir pan. Tas sienos tikslinimas užtruko ištisus šimtmečius. Dabar jau galima pasišaipyti, kad 1914 m., jau užslenkant Pirmojo pasaulinio karo katastrofai, Vokietijos ir Rusijos imperijų valdininkai vis dar derino bei tikslino atskirus valstybės sienos ruoželius. Tas mažiau terūpėjo XV–XVI a., kai pasienio ruožas buvo menkai gyvenamas, kai kažkokie atokūs ploteliai tuometiniams valdovams menkai terūpėjo. Išlikusiuose anų laikų dokumentuose valstybės siena tarp LDK ir Ordino (nuo 1525 m. Prūsijos kunigaikštystės) valdų buvo nusakoma labai jau apytikriai. Tais laikais, neturint tikslesnių žemėlapių ir techninių priemonių jiems sudaryti, dažniau minėti labai neapibrėžti dalykai – esą, siena su Žemaitija einanti nuo Gargždų iki Gardamo ir t. t. Vystantis gretimoms valstybėms ir jų ūkiams, imta vis dažniau aiškintis, kokia turinti būti jas skirianti riba. Praeityje valstybės sienos trasą galėjo pakeisti ir žemių privatizacija. Savotišku kazusu XVII–XVIII a. tapo Tauragės apylinkių istorija. Prasiskolinus jų savininkui, dideli plotai prie Jūros upės galop atiteko tuometiniam Prūsijos valdovui, paskui ir tos valstybės didikams. Kaitaliojantis savininkams, 1655 m. Tauragės apylinkės atiteko LDK kariuomenės etmonui Jonušui Radvilai, o vėliau vėl Prūsijos didžiūnams. Tose apylinkėse ilgam buvo įvesta prūsiška tvarka (jos pėdsakų specialistai pastebi ir šiandien), nors politiniu atžvilgiu ta vietovė tebepriklausė ATR. Toks dvilypis gyvenimas tęsėsi beveik du šimtmečius, kol 1793 m. Prūsijos valdovas Tauragės apylinkes grąžino ATR, kuri jomis menkai pasinaudojo – vos po poros metų buvusias LDK žemes užėmė Rusijos imperija. Taip ilgokai prie prūsiškos tvarkos pratinti tauragiškiai galop atsidūrė visai kitoje santvarkoje. Beje, dažname XVII–XVIII a. žemėlapyje Tauragės „apendiksas“ buvo vaizduojamas kaip Prūsijos valstybės dalis. Anuomet pakako keblumų pirklių vilkstinėms – kurgi vieškelyje iš Ragainės ir Tilžės į Žemaitiją esama tikrosios valstybių sienos, kur privaloma iškęsti pasienio patikrą, kam mokėti muitus ar pasiūlyti kokią pakišą. Vis tik žymesniu kontrolės punktu ilgam išliko Tauragė. XVII a. vidurio padėtį apibūdino neilgais J. Radvilos valdymo laikais atlikta Tauragės valdų inventorizacija. Tos valdos su Prūsijos žemėmis susisiekė tik dešiniajame Jūros upės krante, o kairiajame ties Šešuvio upeliu buvo likęs LDK / ATR žemių ruožas su Pajūrio bažnytkaimiu ir kt. Ryčiau nuo Tauragės anuomet plytėjo didžioji giria, negausūs tų žemių kaimai glaudėsi prie Jūros upės. Pati Tauragė tuomet vadinta miestu su bažnyčia ir 25,5 ūbų žemės valda. Dar daugiau žemės (26 ūbus) naudojo Požėrūnai, 16 ūbų – Norkaičiai, 19 ūbų – Pavilkiai, 21 ūbą – Meldikviečiai ir t. t. Tada nurodyta, kad nedidelį žemės plotelį ties dabartiniais Lauksargiais sau norinti prisijungti Prūsijos hercogystė. Tuomet surašinėti svarbiausi apylinkių objektai – karčemos, vandens malūnas, tiltai per upes ir jų intakus. 1795 m. Rusijos kariuomenei atžygiavus iki Mažosios Lietuvos, baigėsi lengvabūdiško ir atlaidaus gyvenimo pasienyje šimtmečiai. Jei iki tol valstybės siena su LDK buvo nusakoma kažkokia apytikre linija, tai sieną su Rusija teko nužymėti tiksliau. Tada brėžta laužyta linija, sudėliota iš matininkams patogių tiesių atkarpų, sukinėtų stačiu kampu ties gamtinėmis kliūtimis ir pan. Tokią geometriškai taisyklingą valstybės sienos trasą jau buvo lengviau prižiūrėti. Rusijos laikais nebeliko daugybės sieną kirtusių takų ir keliukų, kuriais anksčiau beveik laisvai vaikštinėta pirmyn ir atgal. Tikslinant valstybės sienos trasą, gilioji Meldikupės griova ir jos šiaurinis krantas buvo priskirti Prūsijai. XVIII a. pab. tebenaudotas senasis paupio vieškelis, pasienio perėja buvo šiauriau nuo Meldiklaukių kaimo. Pripažintas pagal Melno sutartį suderėtasis sienos „laiptas“ – kairysis Jūros upės krantas ties Dauglaukiu atiteko Rusijai, o dešinysis ties Kalėnais ir Oplankiu – Prūsijai. Ilgaamžį pasienio gyvenimą XIX a. prad. supurtė napoleonmečio audros. Po daugybės istorinių peripetijų atkuriant ir reformuojant Prūsijos valstybę, atsigręžta į Vakarus, kur jau seniau suvokta reikšmingiausių krašto kelių svarba, „cementuojant“ dideles teritorijas ir plačiai išsibarsčiusius gyventojus į visokiems sukrėtimams atsparesnę valstybę. Tuomet buvo sugalvoti vadinamieji makadaminiai plentai, škotų kilmės išradėjui sumanius tiesti kelius, tinkamus sunkiasvoriam transportui – nuo krovinių vilkstinių iki didžiųjų artilerijos pabūklų kinkinių. Šiandien anuometinės naujovės (paaukštinta kelio sankasa su pakelės grioviais, ant storos smėlio ir žvyro „pagalvės“ paklotas kelio grindinys ir kt.) visiems jau įprasti. Anuomet neturint žymesnių mechanizmų, tokio plento tiesimas buvęs begaliniai brangus, todėl naujieji keliai tiesti kuo tiesesnėmis trasomis, nebesitaikant prie kalvelių bei įdubų. Sakyta, kad bus pigiau nukasti kokią aukštumėlę, nei kad ją apsukti ilgesne plento trasa. Prūsijos valstybei sutelkus savo išteklius, naujoviškas plentas sostinę Berlyną sujungė su Karaliaučiumi. Nuo ten kelio tąsa brėžta iki Tilžės (faktinės Mažosios Lietuvos sostinės). Toliau rūpintasi tarptautine trasa, turėjusia šią Prūsijos provinciją ir patį Berlyną patogiai sujungti su Rusijos imperijos centrais. Kelio planuotojai svarbųjį kelią brėžė gan tiesia linija Tauragės link. Iš ten jau rusiškieji keliai turėjo vesti Šiaulių, Rygos (svarbiojo uosto) link ir galop iki pačios carinės imperijos sostinės – Sankt Peterburgo. Tūkstančiai žemkasių ir kitokių darbininkų iki 1833 m. nutiesė naujovišką tiesų plentą Tilžė–Piktupėnai, nuo ten kelias sukosi iki menko Lauksargių kaimelio pačiame pasienyje. Anuomet ryžtingai atsisakyta senovinio paupio vieškelio trasos – patvinusi Jūra ilgam užliedavo slėnį, durpingi ir drėgni žemumos gruntai netiko naujoviško plento koncepcijai. Pasirinkta visai nauja trasa per Vilkyškių kalvagūbrio aukštumas, kur būsimam plentui negrėsė užtvindymai ir kiti nemalonumai. Įgyvendinant tą ambicingą projektą, teko atlikti didžiulius žemės darbus – per kalvas raustos iškasos, įdubose piltos sankasos. Naujasis plentas pakeitė ligtolinį pasienio gyvenimą. Anksčiau klestėję kaimai prie paupio vieškelio (Meldiklaukiai, Kalėnai ir kt.) liko nuošalėje, užtat kaip ant mielių ėmė augti Lauksargiai, prisijungę gretimus Traksėdžius ir kitką. Šiauriau nuo Lauksargių, ties Meldikupės griova, buvo įkurdinta naujoviška muitinė su mūriniais pastatais. Plentas ir ši muitinė labai pravertė XIX a. vid. kilusio Krymo karo laikais. Tada pasaulio galybe tapusi Didžioji Britanija su savais sąjungininkais užblokavo Rusijos uostus, siekdama ekonomine blokada palaužti carinės imperijos pasipriešinimą. Iš viso to bene labiausiai pasipelnė neutralia likusi Prūsija, leidusi rusiškus krovinius gabenti per savo teritoriją ir uostus. Tie laikai neretai lyginami su aukso karštligės metais JAV vakaruose. Plentu Tilžės ir Karaliaučiaus link paplūdus rusiškų prekių vilkstinėms, pasienio žmonės atrasdavo kaskart naujų pasipelnymo galimybių. Rusų pirkliai ir krovinių gabentojai vis brangiau mokėdavo už arklius ir vežimus, už krovikų ir visokiausių paslaugų tiekėjų triūsą. Vėliau tie metai tapo legendiniais – pasakota, kad kai kurie valstiečiai apleido savo laukus, skubėdami pasipelnyti iš rusiškų krovinių gabenimo. Kai kas, gavęs neregėtai didelį atlygį iš rusų, skubėdavo jį praulioti visokiose karčemose ar kitur. Suklestėjo kalviai, balniai, račiai ir kitokie keliautojams reikalingi meistrai. Viskam pasibaigus, liūdnai juokauta, kad tame kare daugiau pralaimėjo ne pati Rusija, o gerų atlyginimų netekę krašto žmoneliai. Tais laikais svarbiausiu pasienio centru tapo Lauksargiai, kur paplentėje statyta vis daugiau mūrinių trobesių, kur ilgam kūrėsi visokie amatininkai ir kt. Vos per kelis dešimtmečius judrioje paplentėje atsiradęs kaimelis išaugo iki bažnytkaimio, nemažos pasienio evangelikų liuteronų parapijos centro. Daug tų laikų keliautojų pastebėdavo tuometinį pasienį. Ne vienas iš Rusijos valdų grįžtantis vakarietis anuomet parašydavo: „galų gale sugrįžau į Europą“ (atseit, į civilizuotą kraštą su patogumais). 1871 m. sukūrus Vokietijos imperiją, naujajai didvalstybei sėkmingai plėtojant savąjį ūkį, ten imtasi vis ambicingesnių projektų. Antai, 1875 m. birželio 1 d. buvo baigta plačiojo geležinkelio atkarpa Pagėgiai–Klaipėda. Tų metų spalio 1 d. Pagėgiai geležinkelio tiltu per Nemuną buvo sujungti su Tilže (o per ją ir su visais europiniais tinklais). 1904 m. gegužės 1 d. 22 km plačiojo geležinkelio atkarpa baigta tiesti nuo Pagėgių iki Lauksargių, ten pastatant dailią raudonplytę traukinių stotį ir išplėtotą kelyną krovinių perkrovimui. Vos po keliolikos metų pasirodė, kad tas sprendimas buvęs labai toliaregiškas. 1913 m. (bene geriausiais savo laikais) Lauksargiai apibūdinti kaip Tilžės apskrities bažnytkaimis su 680 gyventojų, net 4 užeigos namais (juos laikė L. Balčiuvaitis ir kt.), 4 dvareliais, sava taupomąja kasa, 2 lentpjūvėmis su skiedrų fabrikėliais, 2 vėjiniais malūnais, 4 kalvėmis (ten darbavosi Žemaitaitis, Vaišvilas ir kt.). Veikė audinių ir drabužių krautuvė, 4 įvairių prekių parduotuvės, kepykla, sūrinė, veterinarijos gydytojo įstaiga (šiai pakako darbo pasienyje), 2 statybinių prekių firmos, statybos rangovo įstaiga, 2 bitynai (vieną iš jų laikė Emulaitis). Sviestu ir taukais prekiavo Ana Kropaitienė, siuvo F. Lingaitis ir kt., ratus dirbo F. Pletaitis. Darbavosi staliai F. Pečiulaitis ir kt., kubilius ir t. t. Veikė savi pašto, telegrafo ir telefono skyriai, turėta sava traukinių stotis. Tad per kokius aštuonis dešimtmečius Lauksargiai iš menko kaimelio tapo solidžia pasienio gyvenviete su gausiais verslais. Nuošalėje likę Kalėnai galop sumenko – ten teliko 225 gyventojai, J. Kėkštaičio dvarelis ir sūrinė. Pasienio gyvenimas vėl pasikeitė 1914 m. rugpjūtį prasidėjus Didžiajam karui (vėliau pavadintam Pirmuoju pasauliniu). Tuomet net dvi Rusijos armijos įsiveržė į Rytprūsius, okupuodamos beveik visą Mažąją Lietuvą, siaubdamos kraštą. Netrukus prasidėjo vietos žmonių trėmimas į Rytus. Ten išlikusieji vėliau skundėsi tremtyje mirusiais senoliais ir vaikais, o sugrįžusieji – nusiaubtomis ar sudegintomis savo sodybomis. Tik po plačiai išgarsinto Tanenbergo mūšio ir kitų kovų pralaimėjusi Rusijos kariuomenė galop traukėsi iš užimtų plotų, 1915 m. jau Vokietijos daliniams veržiantis vis tolyn į Didžiosios Lietuvos žemes. Tuomet aptikta apgriauta Lauksargių traukinių stotis. Suniokota bažnyčia neteko savojo bokšto (ta šventovė atstatinėta iki 1924 m.), buvo sugriautas dailus geležinkelio muitinės pastatas ir daug kitų trobesių. Vokietijos karo inžinieriai, skubėdami paskui puolančius dalinius, ėmėsi tęsti geležinkelio liniją nuo Lauksargių iki Tauragės, o vėliau iki paties Radviliškio. Taip tankus Rytprūsių geležinkelių tinklas per Lauksargius buvo sujungtas su reikšmingais carinės Rusijos geležinkeliais (linijomis Rygos ir kt. link). Vėliau suvokta, kad tas nuostolingasis karas savaip padėjo nuošaliam Mažosios Lietuvos pasieniui – tuomet nutiestu, o vėliau sustiprintu geležinkeliu traukiniai galėjo dundėti iš Rygos, Talino ar Šiaulių tiesiai iki Berlyno ir atokesnių Vakarų Europos centrų. Tada džiaugiantis atsivėrusiu patogiu keliu į Vakarus, dar nesitikėta, kad vos po poros dešimtmečių žemyną padalins „geležinė uždanga“, ilgam nutraukusi laisvesnių kelionių galimybes. Vokietijos imperijai pralaimėjus karą, pagal Versalio sutartį nuo jos atskyrus Klaipėdos kraštą (kaip ir kitas pasienio teritorijas), nuo 1920 m. pradžios dešiniajame Nemuno krante kurtas naujasis autonominis darinys su nauja Pagėgių apskritimi. Šiai buvo priskirtos ir Lauksargių apylinkės. Būta ir nepatenkintų – anksčiau reikalai būdavo tvarkomi pačiame Tilžės didmiestyje, kur kartu lankytasi ir krautuvėse, kokioje nors užeigoje. Naujais laikais tenkintasi tuomet menku Pagėgių miesteliu (veikiau bažnytkaimiu), tenykštėmis kukliomis įstaigomis. Kai kam 1915–1918 m. pasisekė gauti pašalpą kaip nukentėjusiems nuo karo. Lauksargiuose tuomet pradėti atstatymo darbai. Teko pratintis ir prie naujų kaimynų – buvusių Rusijos pasieniečių ir muitininkų vietas užėmė jaunosios Lietuvos Respublikos (LR) nepatyrę pareigūnai. Kai kam prasidėjo naujasis „aukso amžius“ – apsukrieji susivokė, kad Didžiojoje Lietuvoje gausu pigių maisto produktų, bet ten stinga visokių pramoninių gaminių. Gal dešimtys pasienio gyventojų prisiminė šimtmečiais naudotus slaptus takus per valstybės sieną, pelningą kontrabandininko amatą. Taip prasidėjo didysis tarpininkavimas – iš vokiškųjų Rytprūsių paklausūs dalykai gabenti į Klaipėdos kraštą, iš ten į LR valdas. Būta ir kitokių kombinacijų – užsimenama, kad sunkmečiu po Didžiojo karo į Klaipėdos uostą ar kitas pajūrio vietoves lengviau patekdavo kokios deficitinės prekės, esą, „nepastebėtos“ tikrintojų ir reikiamai neapmokestintos. Iš pajūrio tokie dalykai vežti iki tinkamesnių nelegaliems sienos perėjimams vietų. Taip per Lauksargių apylinkes paslapčiomis gabenti visokie pelningi kroviniai. 1923 m. pradžioje LR prisijungus Klaipėdos kraštą, valstybės sienos ties Lauksargiais nebeliko. Tuo džiaugėsi ne visi – nuskriaustais pasijuto buvę pasieniečiai ir muitininkai, įgudę kontrabandos gabentojai. Aiškėjo ir kitokie dalykai – Žemaitijoje ir kitur maisto produktai buvo daug pigesni nei Klaipėdos krašte ar ankstesnėse Prūsijos valdose. Daug krašto ūkininkų vis labiau širdo, kad LR valstietiška produkcija pinga ir pinga, kaimiečiai nesulaukią įprastinio pelno. Buvo prisimenami ir smagesni dalykai: rudeniniai žąsų „paradai“ Lauksargiuose. Mat, Žemaitijoje užaugintas žąsis būdavo pelningiau parduoti Tilžėje. Nuo seno buvo įprasta tuos ištvermingus ir stambius paukščius į turgų varyti tiesiog pėsčiomis. Rūpestingesnieji tokias žąsis pervarydavo per deguto balą, o už jos – per smėlį, taip „apaudami“ paukščius kelionine „avalyne“. Deja, pakako liūdnesnių momentų: 1929 m. užgriuvo pasaulinė ekonominė krizė, 1933 m. Vokietijoje įsigalėję nacionalsocialistai ėmėsi „auklėti“ jiems neįtikusią LR – sunkintas ar visai draustas maisto produktų įvežimas, viskuo kaltinant „netikusią“ Kauno valdžią. Taip kurstytas nepasitenkinimas Klaipėdos krašte (panašūs dalykai vyksta ir šiais laikais). Galop tas ilgai ugdytas pūlinys pratrūko – po ultimatumų Lietuvos Respublikai nacistinė Vokietija 1939 m. kovą užėmė Klaipėdos kraštą. Iš ten turėjo trauktis LR pareigūnai ir lietuvybės rėmėjai, buvo likviduotos lietuviškosios organizacijos ir kitkas. Ties Lauksargiais vėl atsirado valstybės siena. Vieni džiaugėsi, kad žemaičiai nebegalės užtvindyti krašto savo pigiais maisto produktais; tikėjosi, kad vietiniai ūkininkai vėl imsis savo produkciją pardavinėti brangiau. Kiti gailėjo, kad nebeliko laisvų kelionių į įprastas vietoves LR. Visai netrukus – 1939 m. rugsėjo 1 d. Lauksargių apylinkės atsidūrė kariaujančioje valstybėje – užpuolus Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Nacistinė kontrolė vėl griežtinta. Dar vienas netikėtumas ištiko vos po kelių mėnesių – 1940 m. birželį žlungant Lietuvos Respublikai pasienyje pradėta telkti sovietinė kariuomenė, valstybės siena pradėta saugoti pagal bolševikines nuostatas. Tais laikais sovietiniai karo vadai jau braižė būsimųjų puolimų į Vakarus schemas – planuota strateginiu plentu pro Lauksargius lengvai pasiekti Tilžę ir užimti visus Rytprūsius. Tiesa, pagrindinis Raudonosios armijos smūgis vakarų link tada planuotas iš Lvovo apylinkių – atrodė, kad iš ten bus lengviau pasiekti ir užimti daugelį Europos šalių. Kartais liūdnai juokaujama, kad A. Hitlerio režimas tuomet vos spėjęs išsigelbėti, 1941 m. birželio 22 d. užpuolęs Sovietų Sąjungą ir aplenkęs bolševikų rengtą puolimą. Teigiama, kad tuomet aršiau kovota ties Taurage, o Lauksargiai likę nuošalėje. Užsitęsusio karo metais Lauksargiai buvo svarbi vieta transportui – per juos ėję plentas ir geležinkelis įgavo strateginę reikšmę, jais plūdo kariniai kroviniai ir visa kita šiaurės link, sužeistieji ar apgadinta technika bei karo grobis pietų link. Nacionalsocialistai tose apylinkėse buvo įsirengę ir koncentracijos lagerį – vieną iš daugelio tokių laikinųjų stovyklų. Pažymėtina, kad apdairiai buvo išsaugota senoji valstybės siena, skyrusi vadinamąsias „Senojo reicho“ žemes nuo karo metu užimtų plotų. Taip saugotasi nelegalių imigrantų į „tikrąją Vokietiją“ srauto, galimų sovietinių diversantų ir pan. Gyvenimas pasienyje vėl apsivertė 1944 m. rudenį, kai sparčiai artėjant sovietinei kariuomenei, priverstinai buvo evakuojami vietos gyventojai. Sovietiniams tankams ties Usėnais perkirtus Klaipėdos–Mikytų plentą, strateginio kelio Tauragė–Lauksargiai–Tilžė arši gynyba gal nebeturėjo prasmės. Neliko patikimų žinių apie ten vykusius kokius reikšmingus mūšius. Veikiausiai, nuspręsta nacistinės Vokietijos kariuomenės dalinius atitraukti už Nemuno, susprogdinant tiltus per didžiąją upę ir taip užkertant kelią sparčiam sovietinės kariuomenės veržimuisi. Tie planai savaip pasiteisino – fronto linija ties Nemunu įstrigo net keliems mėnesiams, tik 1945 m. prad. atnaujinus Rytprūsių puolimą jau iš Sūduvos / Suvalkijos pusės. Suniokotame ir sovietų užimtame krašte buvusioji ilgaamžė valstybės siena ties Lauksargiais gal mažai kam terūpėjo. Buvusį Klaipėdos kraštą priskyrus uoliai sovietizuotai Lietuvai, svarbesne laikyta Nemunu ėjusi prieškarinė riba – strategiškai svarbią Pietnemunę, kaip sovietinį forpostą būsimuose karuose su Vakarais, pasiėmė pati Rusijos Federacija, per dešimtmečius ten sukūrusi galingą karinį placdarmą, šiandien kontroliuojantį bene visą Baltijos jūrą ir jos pakrantes. Okupacinis sovietinis režimas ilgai ir uoliai bandė ištrinti Mažosios Lietuvos praeities pėdsakus. Dabar galima pasidžiaugti, kad toks istorijos klastojimas vyko ne visada sklandžiai. Antai, kažkurio jubiliejaus proga buvo sumanyta pagerbti 1941 m. birželį žuvusius sovietų karius, privalėjusius ginti svarbųjį plentą Tilžė–Lauksargiai–Tauragė. Gal nesusivokta, kad tuomet paplentėje prie senosios valstybės sienos pastatyti betoniniai stulpai ilgam primins, kad ten kelis šimtmečius buvusi Mažosios Lietuvos žemių riba. Taip netyčiomis buvo pažymėtas senasis lietuvininkų kraštas, kuriame šimtmečius išlaikyta lietuvių kalba, gimė lietuviška raštija ir daug svarbių lietuviškosios kultūros pradmenų.

Puslapiai: 1 2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →