Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mažosios Lietuvos lietuvių liaudies daina

Pagal   /  2014 birželio 4  /  Komentarų nėra

Mažosios Lietuvos lietuvių liaudies dainos nevienalytės, kaip ir pats kraštas, kuriame kadaise gyveno skalvių, nadruvių, kuršių gentys, vėliau sumišusios su žemaičiais ir vakarų aukštaičiais.

Mažosios Lietuvos lietuvių liaudies dainos nevienalytės, kaip ir pats kraštas, kuriame kadaise gyveno skalvių, nadruvių, kuršių gentys, vėliau sumišusios su žemaičiais ir vakarų aukštaičiais. Daugelyje šio krašto dainų dominuoja monodinė melodika. Jos derminė intonacinė sandara, ritmas, forma gan artima vakarų aukštaičių dainoms. Klaipėdos krašto dainų melodikoje juntama žemaičių dainų įtaka. Šie bruožai liudija Mažosios Lietuvos etninį vieningumą su Didžiąja Lietuva.

Be bendrų bruožų su kitų Lietuvos etninių sričių dainomis, didelė dalis Mažosios Lietuvos lietuvių liaudies dainų melodijų turi specifinių savybių. Svarbiausi iš jų: sudėtinga derminė sandara, netikėti perėjimai iš vienos tonacijos į kitą, natūralių dermių (anhemitoninės pentatonikos, eolinės, lidinės ir kt.) bei funkcinio mažoro ir minoro susiliejimas, moduliacijos, chromatizmai, savita ritmo ir metro sandara (pvz., “Stov žirgeliai pakinkyti”).

Dauguma Mažosios Lietuvos lietuvių liaudies dainų nepasidavė vokiškai įtakai, išsaugojo savo melodinės intonacinės medžiagos originalumą, tautinį savitumą. Vokiškosios liaudies dainos, choralo įtaką patyrė tik nedidelė dalis dainų (miestuose). Ryškiausi požymiai, atskleidžiantys šį poveikį – kadencijos su paaukštintu vedamuoju laipsniu, dažnai nesiderinančios su bendru melodijos muzikiniu tekstu, homofoninė melodijos sandara (pvz., “Oi eisim namo, namytužio”).

Dainose apie jūrą, marias, žvejus vyrauja platesnė melodinė skalė, drąsesni intervalai, akordiniais garsais paremta melodika (pvz., “Vai linksmai plaukia”, „Vai kur nužėgliuos”, “Pasakyk, mergužyte”).

Mažosios Lietuvos liaudies dainų poetiniai tekstai labai panašūs į Didžiosios Lietuvos dainas. Vyrauja malonybinės žodžių formos, švelnumas, elegiškumas. Mažosios Lietuvos liaudies dainų tekstuose dominuoja mažybinių, malonybinių žodžių priesagos až, už, at, uk (vargužis, jūružė, mamužė, kamanužės, žiedatis, alukas, rudenukas ir pan.).

Gausią Mažosios Lietuvos dainų dalį sudaro dainos, apdainuojančios jūrą, marias, pamario žvejų gyvenimą. Jos atspindi pamario žmonių gyvenimą, darbą, papročius, pasaulėjautą, meilę tėviškei, gamtos ir žmogaus tarpusavio ryšį. Žvejų dainų pagrindiniai poetiniai įvaizdžiai – jūra, marios, laivas, tinklas ir pan. (“Ten ant jūraičių, ten ant maraičių”, “Vidur jūrių ir marelių aukštasis kalnelis”, “Bėk, bėk, valtele, ant greito Nemunėlio”, “Ir parbėgo laivužėlis, parlaivavo valtužėlė” ir t.t.).

Prof. Daiva Kšanienė, Klaipėda, 2003 m. spalio 7 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 4
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 4, 2014 @ 3:07 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →