Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mažosios Lietuvos lietuvių deklaracija

Pagal   /  2014 gegužės 1  /  Komentarų nėra

Dabar vadinamos Prūsijos plotas – tarp Vislos bei Nogatos ir Nemuno, kurio didžioji dalis ir vokiečių oficialiuose dokumentuose buvo vadinama Lietuva, nuo priešistorinių laikų gyvenama lietuvių tautos genčių.

Dabar vadinamos Prūsijos plotas – tarp Vislos bei Nogatos ir Nemuno, kurio didžioji dalis ir vokiečių oficialiuose dokumentuose buvo vadinama Lietuva, nuo priešistorinių laikų gyvenama lietuvių tautos genčių.

Tryliktojo amžiaus pradžioje atsikėlęs teutonų ordinas, kitaip kryžiuočiais vadinamas, pradėjo pulti ramius, taikingus lietuvius, ypač jų gentis prūsus. Nors prūsai visomis jėgomis atkakliai priešinosi kryžiuočiams, daugiau kaip 50 metų trukusioje kovoje buvo nugalėti ir pavergti. Gyvenimo ironija lėmė, kad pavergėjai ilgainiui pasivadintų pavergtosios lietuvių genties prūsų vardu, o pačią valstybę pavadintų Prūsija.

Nugalėjęs prūsus, ordinas pradėjo pulti ir kitas lietuvių tautos dalis, priartėdamas prie Nemuno žemupio. Nors oficialiai kryžiuočių tikslas buvo apkrikštyti pagonis lietuvius, bet tą krikštą kryžiuočiai nešė į Lietuvą ant kardo smaigalio, nes jiems rūpėjo ne krikštas, bet grynai imperialistiniai kėslai – pavergti lietuvių tautą ir užgrobti jos žemes.

Lietuvių tautos kovos su kryžiuočių ordinu truko apie 200 metų, kol pagaliau Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas 1410 m. liepos 15 d. ties Žalgiriu (Tannenbergu) sudavė kryžiuočių ordino agresijai mirtiną smūgį.

Tačiau po tų beveik du amžius trukusių kovų lietuvių gyvenamas plotas, kuriam teko pakelti kryžiuočių ordino smūgius, nors ir didvyriškai priešinosi, buvo vokiečių pavergtas. Įsistiprinę tame plote, vokiečiai pradėjo naikinti ne tik lietuvišką kultūrą, bet ir pačius pavergto krašto gyventojus (antai., sukviesti puoton lietuvių vadai buvo sudeginti). Tas naikinimas su nenuilstamu atkaklumu tęsėsi ligi mūsų laikų, – ligi Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Vis dėlto vokiečiai daugiau kaip per 500 metų nepajėgė sunaikinti nei pačių žmonių, nei lietuviškos kultūros. To krašto lietuviai ligi šiol yra išlaikę savo kalbą, seniausią Europos kalbą, savo papročius, skambias lietuviškas dainas, tautinius drabužius, senovišką architektūrą, vietovardžius.

Lietuva, netekusi didelės savo žemių dalies, nerimo. Didieji Lietuvos kunigaikščiai – Algirdas Gediminaitis ir Vytautas Didysis – kiekvieną progą išnaudodavo pareikšti savo pretenzijoms į teutonų ordino užgrobtąsias žemes. 1358 m. Algirdas Gediminaitis reikalavo iš ordino ne tik Nemuno žemupio, bet ir ploto ligi Alnos ir Aistmarių. Užgrobtosioms žemėms atgauti daug pastangų yra padėjęs Vytautas Didysis, kurio reikalavimai siekė ir Karaliaučiaus miestą. Ypač atkakliai Vytautas Didysis kovojo dėl Nemuno žiočių (1418–1420), keliais atvejais pabrėždamas, jog natūralios Lietuvos sienos vakaruose baigiasi tik visišku priėjimu prie marių.

Po Torno sutarties 1411 m., kilus ginčams tarp Vytauto ir kryžiuočių ordino dėl sienų, Vytautas pareiškė, kad ordino riteriai būdami ateiviai jokių paveldėjimo teisių neturi ir negali turėti. Lietuvos valdovas pareiškė savo teisę ir į Prūsų Lietuvą: “Pruszen ist auch miner older Land gewesen, und ich will es ansprechen bis an die Ossee (Prūsų kraštas yra taip pat mano tėvų (protėvių) žemė, ir aš jos reikalausiu ligi Baltijos jūros, nes ji yra mano tėvų palikimas)”. Dar labiau Vytautas akcentavo, kad teutonų ordinas yra ateivių padaras, kai jis 1420 m. derėjosi su imperatorium Zigmantu dėl žemaičių priskyrimo vokiečių ordinui: “Jeigu Jūsų karališkoji didenybė norėjo teisingai išspręsti, reikėjo gerai atminti, kad kryžiuočiai yra atėjūnai iš svetimų Vokietijos kraštų, kad jie yra užgrobę prūsus, o dabar nori ir mus iš mūsų žemės išvaryti”.

Patys Mažosios Lietuvos lietuviai, patekę vokiečių vergijon, atkakliai, nenuilsdami kovojo ir su vokiškąja valdžia, ir su centrine Reicho valdžia už savo tėvų kalbą, lietuviškas pamaldas bažnyčiose, mokyklas ir spaudą bei kitus savo kultūros turtus ir socialekonomines teises. Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, Mažosios Lietuvos lietuvių atstovybė – Tautinė Taryba –, remdamasi Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento W.Wilsono 14 punktų išreikšta tautų apsisprendimo teise, 1918 m. lapkričio 30 d. deklaravo savo tvirtą valią atsiskirti nuo Vokietijos ir susijungti su Didžiąja Lietuva.

Versalio traktatu tik iš dalies buvo patenkintos Mažosios Lietuvos lietuvių tautinės aspiracijos: prie Lietuvos buvo priskirta tik šiaurinė Mažosios Lietuvos sritis su Klaipėdos uostu. Tai buvo padaryta tokiomis sąlygomis, kurios sudarė vokiečiams galimybę palaikyti tame krašte nuolatinę iredentą. Kita Mažosios Lietuvos dalis buvo palikta ir toliau po vokiečių jungu, kuris, įsigalėjus Vokietijos nacionalsocializmui, tapo dar kietesnis. Nacionalsocialistai jau žinomomis kultūringam pasauliui teroro priemonėmis suskato įnirtingai naikinti Mažojoje Lietuvoje visa, kas dar buvo likę lietuviška: mokyklas, spaudą, lietuviškas pamaldas, organizacijas, lietuviškus vietovardžius, pakeisdami juos vokiškais. Daug lietuvių buvo suimta ir uždaryta kalėjimuose ar koncentracijos stovyklose, tarp jų trys to krašto valdžios (direktorijos) pirmininkai, kurių du buvo KZ-te nukankinti. Taip pat buvo kalinami, žudomi lietuviškųjų organizacijų ir lietuvių mažumos Vokietijoje vadovai ir eksponentai. Dar daugiau buvo ištremta į Vokietijos gilumą, atimant visą turtą. Negana to, nacionalsocialistų partijos įsakyti, vokiečių mokslininkai, falsifikuodami istorinius faktus, skelbė prūsus buvus vokiškos kilmės. Tik nacių žlugimas padarė galą vokiečių falsifikatorių pastangoms.

Mes, Mažosios Lietuvos lietuvių atstovai, turėdami galvoj minėtus faktus, remdamiesi Atlanto Chartos 3 str., pakartotinai pareiškiame savo tvirtą valią atsiskirti nuo Vokietijos ir susijungti su savo tautos kamienu bendroje Lietuvos valstybėje.

Mes kreipiamės į demokratines pasaulio valstybių vyriausybes, prašydami:

1) paremti teisėtus ir teisingus lietuvių tautos reikalavimus ir padėti jai išsivaduoti iš naujo rytų okupanto jungo, kuris klasta ir smurtu, susitaręs su nacionalsocialistine Vokietijos vyriausybe (1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. sutartis) išplėšė Lietuvos tautai jos nepriklausomybę, atstatytą didelėmis visos tautos pastangomis ir aukomis;

2) atskirti Mažąją Lietuvą tokiomis sienomis: pradedant nuo Aistmarių ties Rudkalniu, toliau einant pro Sipapilį, baigiant Šventainiais ties Suvalkais, – kad ji galėtų susijungti su išlaisvintąja Didžiąja Lietuva.

Mes protestuojame prieš Sovietų Rusijos pasikėsinimus į Lietuvos žemes, į kurias jie jokių teisių neturi.

Mes tvirtai tikime, kad demokratinių valstybių vyriausybės ir tų valstybių visuomenės parems mūsų teisingą kovą, tuo atitaisydamos tas skriaudas, kurias istorijos eigoje daug kartų teko patirti lietuvių tautai iš germanų ir slavų.

Fulda, 1946 m. lapkričio 6 d.

Mažosios Lietuvos Taryba
E.SIMONAITIS,
dr. V.DIDŽYS,
V.MAČIULAITIS,
A.PUSKEPALAITIS,
J.GRIGOLAITIS

„Voruta“, Nr. 48 (89), 1992 m. gruodžio 23 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 1
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 1, 2014 @ 4:57 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →