Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mažosios Lietuvos legenda Ieva Jankutė

Pagal   /  2014 lapkričio 17  /  Komentarų nėra

Ieva Jankutė su LR prezidente Dalia Grybauskaite 2011 m. liepos 6 d

Ieva Jankutė su LR prezidente Dalia Grybauskaite 2011 m. liepos 6 d

„Esu pakliuvusi į paskutiniąsias Mažosios Lietuvos lietuvininkų, kuriems likimas pavedė atlikti tam tikrus darbus, gretas. Darbai nelengvi, bet jų atsisakyti negaliu. Po mūsų jau nebus žmonių, galinčių suteikti žinių apie Prūsų Lietuvą, jos žmones, gyvenseną, tradicijas“, – taip savo misiją aiškina Ieva Jankutė (Eva Milda Jankus – Gerola), Mažosios Lietuvos patriarcho, aušrininko, Tilžės akto signataro, spaustuvininko ir publicisto, Lietuvos Valstybės Tarybos nario Martyno Jankaus vaikaitė.

Ieva Jankutė gimė Bitėnuose 1924 m. birželio 24 d. Martyno Jankaus sūnaus Martyno (Merčiaus) ir bitėniškės Onutės Kerkojutės šeimoje, kurioje jau bėgiojo trimetis pirmagimis Jurgis. „Bitėnuose gandrų visada būdavo daug, tad ir vaikų jie nemažai atnešdavo. Beveik kiekvienas turėjo žymę      (apgamą), parodantį, kaip gandras jį į tėvų namus gabeno. Mane ne gandras atnešė, o tėvelis ankstų Joninių rytą rado Merguvos ežere, lelijos žiede“, – šmaikštauja ponia Ieva. Bitėnuose ji gyveno neilgai, tik iki ketverių metų, nes 1928 m. tėvelis gavo darbą Drevernoje prižiūrėti Vilhelmo kanalą. Senelių Jankų bei Kerkojų namai Bitėnuose liko tik šventėms ir vasaros atostogoms.

Dreverna – kaimelis ant Kuršių marių kranto – puikiausia pasaulio vieta, kurioje prabėgo gražiausi ir nerūpestingiausi Ievos vaikystės metai. Iš pradžių naujoje vietoje nelengva buvo dėl kalbos. Atvykėliai iš Bitėnų kalbėjo gana taisyklinga lietuvių kalba, o dreverniškiai vartojo kuršių dialektą. Vaikai pasišaipydavo iš naujųjų atvykėlių, tad teko greitai prisitaikyti prie vietinių „taisyklių“ ir tarmės. Tėveliui tai nepatiko, jis reikalavo kalbėti taisyklingai, bet Ieva jau buvo išmokusi „naująją kalbą“. O kai žiemą iš Neringos Kuršių marių ledu pas juos atvažiuodavo kopininkai parsigabenti šieno, tai tėvelis su jais nesusikalbėdavo. Tada Ieva tarnaudavo vertėja. Gyvenimas prie marių ir kanalo turėjo ir privalumų, ir trūkumų. Ieva anksti išmoko plaukti, bet tėvai, kaip ir kiti dreverniškai, bijojo, kad vaikai nenuskęstų, nes nelaimių pasitaikydavo. Tačiau Jankų šeimos gyvenimas Drevernoje buvo ramus ir jaukus. 1929 m. gimė brolis Endrius.

Drevernoje nebuvo girtuokliavimo, pykčių, barnių, žmonės nerakindavo durų, nes neužklysdavo vagys ir elgetos. Kaimelyje niekas neturėjo automobilio, juo atvažiuodavo tik daktaras. Todėl pasirodęs automobilis visada būdavo ženklas, kad kažkas susirgo. Mokykloje nebuvo jokių patyčių, nors kai kurie vokietukai dėvėjo drabužius iš pirktinių medžiagų ar pasigirdavo valgantys tik ungurius ir lašišas. Kadangi Ievos tėveliai turėjo radiją, dreverniškiai pas juos ateidavo žinių pasiklausyti, ypač kai Europoje pasirodė sumaišties ženklų. Bet vaikai besiartinančią grėsmę pajuto vėliausiai. Jie lankė Drevernos pradžios mokyklą, kurioje buvo dėstomos vokiečių ir lietuvių kalbos. Vėliau vokiečių kalbos mokėjimas daug kartų padėjo Ievai išgyventi.

Klaipėdos kraštą atplėšus nuo Lietuvos prasidėjo ilgas baimės, nežinios, pažeminimo, klajonių po pasaulį periodas, užsitęsęs daugiau kaip 60 metų. Namuose Drevernoje hitlerininkai padarė kratą, atleido iš darbo Martyną Jankų ir perspėjo, kad tai tik susidorojimo pradžia. Šeima suskubo grįžti į Bitėnus, bet čia irgi siautėjo hitlerininkai, o patriarchą Martyną Jankų Lietuvos pasieniečiai išgabeno į Kauną. Reikėjo ieškoti kitos vietos. Šeima įsikūrė Jurbarke, kur Ievos tėvas Martynas Jankus tapo laivininkystės ruožo viršininku. Vaikai ten tęsė mokslus, bet greitai miestą užėmė rusai. 1940 – ųjų rudenį tėvas buvo atleistas iš tarnybos kaip nepatikimas. Netrukus Martyną Jankų pasiekė žinia, kad jų šeima yra išvežamųjų į Sibirą sąrašuose. Vėl teko gelbėtis. Teta Elzė iš Berlyno ministerijos išrūpino leidimą kirsti Lietuvos – Vokietijos sieną. Dabar reikėjo įrodinėti vokiečiams, kad Jankai yra Klaipėdos krašto gyventojai. Taip šeima išvengė Sibiro, bet nebepamatė nei Bitėnų, nei Drevernos. Kirtus sieną ties Smalininkais, visi buvo susodinti į sunkvežimį ir nuvežti į Tilžės geležinkelio stotį, kur jau laukė traukinys. Niekas nežinojo, kur jis vyksta, koks kelionės tikslas. Naktį pravažiavo sugriautą Varšuvą, paskui Lodzę. Keleivius išlaipino ir apgyvendino Zdunska – Vole. Dar neprasidėjus vasarai, pabėgėliai buvo perkelti į Schlochau Pomeranijoje. Čia Ieva patyrė keletą laimingų akimirkų – klausydavo Lietuvos radijo, kur skambėdavo Lietuvos himnas, girdėdavo kalbų apie atkuriamą Lietuvos nepriklausomybę. Tai teikė vilties ir stiprybės.

Atėjo ir birželio 22 –oji, karo su Rusija pradžia. Greitai juos perkėlė į Dramburgą. Tai buvo nyki vieta. Į pabėgėlius visi žiūrėjo kaip į didžiausius reicho priešus. Iš čia vyresnysis brolis Jurgis buvo paimtas į Vokietijos armiją ir mirė iš bado rusų nelaisvėje apie 1947 m. Ieva pradėjo mokytis Falkenburg– Mark gimnazijoje, įkurtoje specialiai užsieniečiams. Iš Dramburgo šeima persikėlė į Kolbergą, kur tėvas jau buvo anksčiau gavęs darbą ūkinių prekių sandėlyje. 1944 m. tėvą paėmė kasti apkasų į Volksturmą. Ten jis sutiko besitraukiančius saviškius su seneliu Martynu Jankumi ir apgyvendino visus Kolberge turėtame namelyje. Ieva taip pat jau buvo tinkama darbui, tad prižiūrėjo vaikus netoli Tolminkiemio įkurtoje Romintos stovykloje. Į ją iš subombarduotų miestų vienam mėnesiui atveždavo vaikus, dažniausiai našlaičius. Šioje stovykloje ji susirgo džiova ir buvo išsiųsta į sanatoriją pietų Vokietijoje. Sirgo ilgai, nes trūko vaistų. Artėjant frontui jai liepė važiuoti namo pas saviškius. Frontas artėjo, bet ištrūkti iš Kolbergo beveik nebuvo galimybių. Visą didelę Jankų šeimą išgelbėjo atsitiktinumas. Ievos mama padėdavo uoste stovinčių laivų jūreivėliams – savo adresu jiems gaudavo žinių ir siuntinių iš namiškių. Kai pasklido žinia, kad už valandos Kolberge jau bus rusai, atbėgo vienas jaunutis jūreivis ir liepė susipakuoti daiktus kelionei. Jų laivas jau buvo bepaliekąs Kolbergo uostą. Savo gerosios fėjos šeimą jūreivis pažadėjo paslėpti triume. Kai tik Jankai prisiartino prie laivo, juos sutiko karininkas su šautuvu ir šeima prarado viltį išsigelbėti. Bet vėliau atkaklusis jūreivis juos sugrūdo į triumą ir laivas išplaukė. Kelionėje jie neišvengė bombardavimo, bet sėkmingai pasiekė Svenemiundės krantą. Atvykėlius apnakvyndino mokykloje ant grindų. Ieva ir Endrius kasdien bėgdavo į stotį sužinoti, kada bus traukinys į vakarus. Galų gale vieną dieną jie pakliuvo į traukinį. Kartu vykęs generolas Teodoras Daukantas patarė keliauti į Šlezvigą- Holšteiną, nes šiaurėje, pusiasalyje prie Danijos krantų, gal nebus karo. Taip Jankai, persėdę į kitą traukinį, pasiekė Flensburgą. Čia, tolimoje Šiaurės Vokietijoje, mirė senelis, Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus, kuris visą sąmoningą savo gyvenimą paskyrė Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susijungimui.

Puslapiai: 1 2 3

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →