Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtoja

Pagal   /  2014 gegužės 2  /  Komentarų nėra

Spalį Vilniuje įvyko Rašytojų klubo ir Vydūno draugijos organizuotas atsiminimų vakaras „Keliavusi per atminties ženklynus“, skirtas dailininkei, Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtojai Evai Erikai Labutytei (1938.IV.15, Begėdžiai, Šilutės aps. –2003.IX.18, Vilnius).

Spalį Vilniuje įvyko Rašytojų klubo ir Vydūno draugijos organizuotas atsiminimų vakaras „Keliavusi per atminties ženklynus“, skirtas dailininkei, Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtojai Evai Erikai Labutytei (1938.IV.15, Begėdžiai, Šilutės aps. –2003.IX.18, Vilnius).

Spausdiname vieno šio vakaro dalyvio – dailininkės kraštiečio Vytauto Gocento atsiminimus.

 

Šiomis dienomis Lietuvoje kalbama apie Sąjūdžio laikus. Nuo tų įvykių prabėgo jau penkiolika metų. Tiek metų laisvai gyvuoja daugelis ligi tol žmogui užgintų kultūrinių, etnokultūrinių vertybių.

Ką tuo metu išgyveno dailininkės Evos Erikos Labutytės gimtasis Klaipėdos kraštas? Klausiu, nes nemanau, kad miela Eva galėtų būti suvokiama ar pažįstama be savo krašto ir jo žmonių.

Evikė buvo matoma, pripažinta. Pamenu, 1988-ųjų spalyje iš Sąjūdžio suvažiavimo salės per pertrauką į Vilniaus evangelikus liuteronus ir reformatus kreipėsi muzikas Edmundas Meškauskas, kviesdamas atkurti garbingas religines bendruomenes ir Vilniuje.

Evikė ne tik atsiliepia. Ji – liuteronų parapijos atkuriamojo dvidešimtuko narė. Vėliau – ir atkuriamosios tarybos narė, kol šių rūpesčių išdrįsta imtis ir kiti. Tuomet Evikė padeda išleisti parapijos laikraštėlį „Mūsų žinios“, kurios išauga iki „Liuteronų balso“ žurnalo. Parapijiečiai nori geriau pažinti tikėjimo pradininką Martyną Liuterį – netrukus parapijos salės sieną papuošia meistriškai apipavidalintas, gražiai iliustruotas rašinys apie Liuterį ir jo reformuotą bažnyčią. Reikia krikšto, įžegnojimo, santuokos, mirties liudijimo blanko – sunešame savo šeimose laikomus jų pavyzdžius ir po kurio laiko džiaugiamės grafikos meistro darbeliais. Parapijos delegacija vyksta į Norvegiją, visi grįžta kupini įspūdžių – Evikė paruošia ne tik fotografijų stendą. Darkart aplanko Norvegiją ir 1994 metais surengia akvarelių parodą „Norvegijos fiordai“. Į atidarymą Vilniaus medalių galerijoje iš Norvegijos atskuba sveikinti Hioviko parapijos atstovas ir bičiulis Arne Synnesas.

Tilžėje įvyksta tenykščių lietuvių šventė. Evikė dalyvauja. Fotožurnalistas Bernardas Aleknavičius teiraujasi, kada jos kraštiečių sambūris rasis Klaipėdoje. Šiai idėjai gyvastį suteikia Evikė: sujudina Klaipėdą, Vilnių. Sostinėje ji randa kraštiečio, dailininko Adomo Brako sūnų Tautvydą. Dabar jis turėjo būti ne tik mokytojas, choristas ar prof. Vytauto Landsbergio anglų kalbos konsultantas, bet ir krašto reikalų rūpintojas. Suburti Evikės tariamės, susirandame prof. Helmutą Arnašių, kitus. Svarstome bendrijos įkūrimo reikalą Mažosios Lietuvos knygos ir jos istorijos tyrinėtojo Domo Kauno bute… Helmutas samprotauja, ar tai tik klaipėdiškių sambūris? Evikė mano, kad kraštą ir jo žmones nusiaubus karo nelaimėms reikalingi ir jo mylėtojai, tyrinėtojai – visi čia turi būti laukiami. Kaip pavadinti sambūrį? Evikė siūlo, kad tai turi būti Lietuvininkų bendrija. Bet kaip neprarasti ir Mažosios Lietuvos vardo? Pasiūliau imti į kabutes ir prijungti prie pavadinimo. Už klausimo išsprendimą įgavau pasitikėjimą, su juo ir šūsnį lapų su pavyzdiniais tekstais – tai įpareigojimas rengti bendrijos įstatus, programą…

1989-ųjų gegužės 27 d. Klaipėdoje susirenka apie tris šimtus klaipėdiškių iš viso krašto, kitų Lietuvos vietų. Evikė su Tautvydu Braku vadovauja bendrijos steigiamojo susiėjimo darbui. Nuskamba S.Šimkaus ir G.Sauerweino giesmė „Lietuviais esame mes gimę“, kurią atlieka mišrus choras „Klaipėda“, diriguojamas Kazio Kšano. Seno šilutiškio, Klaipėdos sukilimo dalyvio Jurgio Plonaičio rankose – Mažosios Lietuvos žalia-balta-raudona trispalvė. Jis teiraujasi: su lietuviais ar vokiečiais eisite?.. Gal dėl to buvo kuriama Lietuvininkų bendrija, o ne klaipėdiškių, kuri būtų sutelkusi visus kraštiečius į vieną vienetą.

Pradedami arba inicijuojami programoje numatyti darbai. Evikė su kitomis Mažąja Lietuva besidominčiomis draugijomis nuo 1989 metų leidžia almanachą „Ramuva“. Padedu Evikei, teikdamas lietuvininkų skyreliui straipsnius, fotografijas, kitą medžiagą.

Eva – visų matoma. Vilniuje, Aktorių namuose, sąjūdininkai kviečia suinteresuotų draugijų atstovus rūpintis Mažosios Lietuvos netektimis, jos ateitimi. Sąjūdžio žmogus Aringas Gorodeckis laukia ateinant ir Evikės. Po to (1989.XI.15) į Mažosios Lietuvos reikalų tarybą ji rekomenduoja kraštiečius Kęstutį Milkeraitį ir šių atsiminimų rašytoją. Netrukus Evikė su kitais rūpinasi, kad Kraštotyros draugija, Lietuvos etninės kultūros draugija ekspedicijų vasarą skirtų (1990.VII.23-VIII.5) ir Šilutės, Klaipėdos apylinkėms.

Bendrija 1991-ųjų vasarą devynis narius siunčia į Vokietiją. Ir Evikė su jais išvyksta. Aplankomi klaipėdiškiai, Vasario 16-osios gimnazija, jos mokytojas ir kun. Fricas Skėrys, kuris džiaugasi: pagaliau sulaukiau ir savų žmonių… Lankomi Klaipėdos krašto iškilių žmonių kapai: Martyno Jankaus, Vydūno, Erdmono Simonaičio, dr. kun. Viliaus Gaigalaičio. Tariamasi dėl galimybės jų palaikus pergabenti į Tėvynę. Su bendražygiu, Klaipėdos kun. Kurtu Moru meldėmės, giedojome ir prie Evikės tėvo, Frico Labučio kapo. Eva prisiminė, kaip tėvas ją pasitikdavo atvykus iš Lietuvos… Šeimą karas be skrupulų išskyrė: mama ir duktė – Klaipėdos krašte, tėvas – Vokietijoje.

Visa esybe ji atsidėdavo kilniems darbams: Vydūnui, Šilutės, Priekulės sukaktims skirti ekslibrisų konkursai ir parodos, Šilutės ir XVI a. lietuviškų knygų atvirukų kūrimas, knygų iliustravimas. Ji sugalvodavo temą, parašydavo kvietimą, surinkdavo medžiagą, nurodydavo bibliografiją ir kita. Taip buvo rengiant ir paskutinę parodą – „Krikštai mene“, liko neužbaigta rengti ekspozicija „Kurėnų vėtrungės“. Manau, šiomis parodomis ji norėjo atkreipti kitų kolegų dėmesį į savo kraštą, kuris neteko tiek inteligentų, menininkų. Jai nebuvo sunku ir už pameistrę pabūti: prašydavo išraižyti metalo plokštelę, o išėsdindavo ir atspausdavo ji pati…

Buvo iškilusi kalba apie jos vardą – savo darbus pasirašydavo Ieva. Argumentavau, kad ir rašytojai Simonaitytei, leidžiant knygas Lietuvoje, toks vardas taip pat buvo rašomas, bet krikštyta buvo Eve, o ir jos parašo pirmoji raidė buvo labiau į „E“ panaši negu į „I“. Po kurio laiko mūsų kraštietė Ieva ėmė pasirašinėti Eva – ir vardu norėjo arčiau savo krašto būti.

Savo darbų yra dovanojusi Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčiai, Klaipėdos 750-ųjų įkūrimo metinių ir kitomis progomis. Priekulės mokytoja ir rašytoja Edita Barauskienė po šapelį kūrė Priekulės I. Simonaitytės vidurinės mokyklos muziejų. Evikė buvo atidavusi savo dipticho, skirto rašytojai I. Simonaitytei, vieną lakštą. Netrukus turėjo būti atidaromas muziejus, o man teko su svečiais vykti pro Priekulę į Klaipėdą: vežk ir antrą dalį, nes tik abu greta būdami galės sumanytą vaizdą atskleisti. Priekuliškė Edita džiaugėsi ir dėkojo – artimai pažinotos kraštietės dovana keleriopai brangi…

Stigs Evikės ne tik lietuvininkų bendrijai „Mažoji Lietuva“, ne tik Mažosios Lietuvos enciklopedijos dailės skyriaus straipsniams rašyti ir rūpinti. Mums reikės jos patarimo, jos žmogiško taurumo ir paprastumo…

Stojiška ir tvirta mūsų miela kraštietė Eva. Ji neleido savęs gailėtis, nors sirgo ilgai ir sunkiai. Geriau ką nors dirbo, kvietė kitus prisidėti.

Tebedega Evikės atminimo žvakelė, kurią Ji uždegė beveik prieš penkiolika metų Klaipėdoje. Tą žvakelę ar kitą kokį vilties ženklą būtinai nupiešdavo ir bendrijos susiėjimų kvietimuose ar kalėdiniuose sveikinimuose…

Vytautas Gocentas, Vilnius, „Literatūra ir menas“, Nr. 48 (2978), 2003 m. gruodžio 8 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 2
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 2, 2014 @ 7:50 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →