Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mažosios Lietuvos kultūros paveldas: išsaugojimo ir aktualinimo reikšmės

Pagal   /  2014 birželio 7  /  Komentarų nėra

Paveldas yra valstybės ir tautos turtas: viena svarbiausių jos dvasinių ir materialinių vertybių.

Paveldas yra valstybės ir tautos turtas: viena svarbiausių jos dvasinių ir materialinių vertybių. Jis aprėpia istorijos, archeologijos, architektūros ir urbanistikos, rašto, spaudos, meno ir kitus intelektualinės bei praktinės veiklos objektus. Paveldas yra civilizacijos pažangos sąlyga.

Jis sudaro prielaidas ugdyti mokslą, kultūrą ir švietimą, pilietinį ir tautinį sąmoningumą, palaikyti visavertišką šalies ir jos gyventojų dvasinį gyvybingumą, todėl valstybės ir tarptautinės organizacijos užtikrina jo apsaugą ir išlikimą. Paveldas taip pat turi politinę ir materialinę vertę bei svorį, todėl naikinamas politinių konfliktų metu, grobstomas pasipelnymo tikslu, slepiama jo laikymo vieta ir pats buvimo faktas. Sąmoningai nesprendžiama išnykusių tautų ir tautinių bendruomenių paveldo priskyrimo problema. Geriausias pavyzdys yra prūsai, kurių materialinius ir dvasinius turtus šimtmečiais dalijosi ir tebesidalija ir germanų, ir baltų, o pastaruoju metu – ir slavų valstybės.

Vienareikšmiškai apibrėžti kultūros paveldą nėra paprasta. Su juo dažniausiai siejami dvasinės, meninės ir kitokios intelektualiosios kūrybos objektai, kurie gali būti suvokiami ir siauresne, ir platesne, ir pačia plačiausia prasme. Kilus jų apskaitos, priežiūros bei viešinimo poreikiui, problema dažniausiai sprendžiama tokius objektus konkretizuojant ir inventorinant. Štai Lietuvos vyriausybei 2003 m. kovo 26 d. tvirtinant su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV) pasirašytą susitarimą dėl šiose šalyse gyvenančių nacionalinių, religinių arba etninių grupių kultūros paveldo apsaugojimo, buvo pateiktas ir jo apibrėžimas. Šiame dokumente „kultūros paveldu” laikomos religinių apeigų vietos, istorinę vertę turintys objektai, paminklai, kapinės ir mirusiesiems pagerbti skirtos vietos bei su visu tuo susijusi archyvinė ir kitokia autentiška dokumentinė medžiaga.

Paveldas gali būti labai iškalbi ir efektyvi priemonė tiek pristatant ir ginant jo kūrėjų interesus, tiek sprendžiant jo dabartinio turėtojo reikmes ir problemas. Dėl to jis privalo būti nuolat matomoje, nuolat stebimoje ir tarsi savaime bylojančioje būsenoje. Ji formuojama kompleksu kryptingų priemonių ir jų vykdymo veiksmų, prilygstančių nepertraukiamam procesui, kurį tikslinga vadinti paveldo aktualinimu. Tai yra praeities ir dabarties gyvybiškos sąsajos kūrimas, praeities sureikšminimas dabarčiai ir ateičiai, jos svarbos teisingas suvokimas ir panaudojimas dabarties užduočių sprendimams pagrįsti. Tačiau savaime paveldas vertės ir svarbos dabarčiai neįgys. Ją būtina sukurti nuosekliai ir išsamiai fiksuojant visuotiniu sutarimu pripažintus kultūros istorijos objektus, juos apsaugant, sukuriant sąlygas visuomenei ir tyrėjams dėl prieigos ir panaudos. Suprantama, kad paveldo panauda labiausiai rezultatyvi gali būti moksle bei visuomenės švietimo ir ugdymo srityse, besiremiančiose gerai išplėtotu įstaigų tinklu ir specialistų gebėjimais. Visa tai leidžia pristatyti paveldo kūrėjų tautinę bendruomenę ir atskirą asmenybę, atskleisti jų charakterį, pasaulėvoką, kūrybos galias, sąsajas su kaimynais erdvėje ir laike. Savalaikis ir nepertraukiamas paveldo aktualinimas leidžia ugdyti ir požiūrį į jį. Taip kuriama šiuolaikinė panaudos teorija ir metodika, tobulinami organizavimo įgūdžiai.

Paveldo išaiškinimas, inventorinimas, apsauga, įtraukimas į vertybinę savivoką ir aktyvią intelektualinę vartoseną reikalauja didelių pastangų ir materialinių išteklių. Jų sąnaudas ypač didina paveldo sklaida už regiono ir valstybės ribų. Dėl to dabarties metu kai kurių Mažosios Lietuvos paveldo problemų iš viso negalima išspręsti, todėl jų sprendimą tenka atidėti tolimesniam laikui. Šios užduoties vykdymą ir jos eigos kontrolę privalo prisiimti pati valstybė. Mažosios Lietuvos atžvilgiu situaciją itin komplikuoja tai, kad didesnioji jos dalis dabar priklauso Rusijos Federacijos administruojamam Karaliaučiaus kraštui (Kaliningradskaja oblastj), su kuria neįmanoma pasiekti jokio politinio susitarimo. Ką tik mus pasiekė žinia, kad į Kaliningrado sritį rusų pasieniečiai neįleido istoriko dr. Algirdo Matulevičiaus. Jis daug rašo opiais Mažosios Lietuvos praeities klausimais ir dažnai vadovauja ekskursijoms, lankančioms jos istorines vietas. Po tokio įvykio savaime kyla pagrįstas įtarimas, ar rusiškoji administracija į juoduosius sąrašus neįtraukė ir kitų Mažosios Lietuvos tyrėjų?

Galima ginčytis dėl to, kas ir kaip daroma dėl Mažosios Lietuvos paveldo atgavus politinę nepriklausomybę pačioje Lietuvoje, tačiau niekas nenuneigs, kad suvis tuščiomis rankomis nestovime. Vienas iš didžiausių pasiekimų yra tai, kad nuosekliai tęsiamas dar sovietmečiu pradėtas paveldo telkimas ir pristatymas jam skirtose įstaigose. Tokias užduotis profesionaliai vykdo Mažosios Lietuvos ir Šilutės istorijos muziejai, Martyno Jankaus muziejus Bitėnuose ir Kintų Vydūno kultūros centras.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus Klaipėdoje veiklą pradėjo 1950 m. ir sukaupė turtingą fondą bei darbo patirtį. Šiandien jis turi apie 80 000 eksponatų, kurie pristatyti išsamioje nuolatinėje ekspozicijoje. Mokslo darbuotojai kartu su Klaipėdos universitetu, Kultūros vertybių apsaugos departamentu ir kitais partneriais organizuoja konferencijas ir seminarus, rengia knygas ir straipsnių rinkinius. Lankytojus nuolat kviečia teminės parodos. Iš muziejaus internetinės svetainės galima sužinoti, kad šių metų sausį atidaryta paroda, skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 80-mečiui, kovą – uostamiesčio urbanistikos istoriko Jono Tatorio padovanotas asmeninis archyvas, lapkritį lankytojus pakvies paroda „Klaipėdos krašto žibintai” ir dar kelios kitos teminės parodos. Ištisus metus miesto moksleiviams rengiamos „Gyvosios istorijos” pamokos pagal gerai sudarytą ugdymo programą „Senųjų kuršių, žemaičių ir lietuvininkų amatai ir buitis”.

Antrasis pagal dydį Šilutės muziejus buvo atidarytas 1949 m. Jis perėmė nuo karo pabaigos be globos likusį čionykščio dvarininko Hugo Scheu’aus (1845-1937) privataus muziejaus apnaikintą, tačiau vertę išsaugojusį rinkinį. Jame dešimtmečiais buvo kaupiamos archeologijos radinių, lietuvių etnografijos, archyvinių dokumentų, žemėlapių, spaudinių kolekcijos. Pats muziejaus įkūrėjas priklausė tilžiškei Lietuvių literatūros draugijai ir išleido savo užrašytų žemaičių pasakų rinkinį (1912). Šilutės muziejų tikslinga vadinti regioniniu, kryptingai besiorientuojantį į Pamario krašto praeitį. Jis turi archeologijos, numizmatikos, ginklų, raštijos ir spaudos, nuotraukų, liaudies meno ir etnografijos rinkinius. Juose iš viso yra apie 47 tūkstančiai eksponatų. Deja, senojo pastato patalpos yra labai ankštos, todėl žiūrovui prieinama tik nedidelė dalis pačių vertingiausių ir Mažosios Lietuvos tematikai geriausiai atliepiančių rinkinių.

Šilutės muziejininkai labai išradingi pristatydami Mažosios Lietuvos paveldą. Nuolatinės ekspozicijos galimybes jie didina teminėmis ekskursijomis, giliau atskleidžiančiomis senbūvių lietuvininkų buitį, žvejybą, vedžiojančiomis praeities brangintojus ir mėgėjus po Šilutės senamiestį, istorijai svarbiomis rajono vietomis. Be to, nuolat rengiamos šeštadieninės šeimyninės ekskursijos. Muziejus daug dėmesio skiria mokykliniam jaunimui, supažindindamas jį su krašto istorija. Šiuo tikslu darbuotojai taip pat parengė „Gyvosios istorijos” pamokų ciklą, gvildenantį domėjimąsi skatinančias temas: dvaro istorija, senosios Šilutės spaustuvės, senoji popieriaus gamyba, knygos istorija, lietuvininkų rūbai, žvejyba pamaryje ir kt. Jos vyksta ekspozicijų salėse, o praktinės užduotys atliekamos saugyklos pastate, kuriame įrengta kaimo pirkią imituojanti patalpa. Čia dirbama prie muziejinių daiktų, jie aprašomi ir piešiami. Tokios pamokos jaunimui daro didelį įspūdį.

Muziejaus fondų atodangai panaudojami spaudos leidiniai. Jie yra teminiai, populiariai pasakojantys apie krašto praeitį ir ją iliustruojantys eksponatų vaizdais. Vienas iš tokių – Simpoziumo išvakarėse pasirodęs albumas „Šilutė atvirukuose ir fotografijose”. Tai vienas iš geriausių paveldo vertybių aktualinimo darbų. Toks leidinys, palydėtas tekstais ne tik lietuvių, bet ir vokiečių bei anglų kalbomis, neabejotinai peržengs Lietuvos ribas ir turės nemažą išliekamąją vertę.

Atskiro dėmesio nusipelno šilutiškių kultūros darbuotojų bandymas ugdyti knygos, ypač senosios, kultūrą. Šią užduotį vykdo Mažosios Lietuvos lietuvių poeto Frydricho Bajoraičio vardu pasivadinusi Šilutės viešoji biblioteka ir mūsų aptartas muziejus. Tuo tikslu bibliotekininkai 1990 m. įkūrė Knygos muziejų, kuriame patys ir talkininkų dėka sukaupė porą tūkstančių su Pamario istorija ir kultūra susijusių senųjų ir šiuolaikinių knygų, periodikos, rankraščių, laiškų, ikonografijos, ekslibrisų ir kitų eksponatų. Nuosekliai pildomas Vydūno, Martyno Jankaus, Petro Jakšto, kitų įžymių mirusių ir dar gražiai gyvuojančių kraštiečių kolekcijos. Knygos muziejaus fondu naudojasi patys bibliotekos darbuotojai, jame medžiagos randa Šilutės mokiniai ir mokytojai, žurnalistai ir kraštotyrininkai. Juo remtasi įamžinant senųjų šilutiškių spaudos veikėjų atmintinas vietas.

Daug triukšmo pačiose aukščiausiose sovietų valdžios ir partinėse viršūnėse sukėlė 1981 m. Bitėnų pradžios mokykloje atidaryta aušrininko Martyno Jankaus memorialinė ekspozicija, kuri ją prižiūrėjusių mokytojų Birutės ir Kazimiero Žemgulių bei uolių rėmėjų pastangomis veikiai sukaupė gana turtingą fondą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ant išlikusių pamatų buvo atstatyta Bitėnų spaustuvė, į kurią perkelti rinkiniai ją pavertė pilnateisiu muziejumi. Įkūrus Pagėgių savivaldybę (2000), jis pavadintas Pagėgių krašto muziejumi. M. Jankaus muziejus yra vienintelis, tegu ir sąlyginai pavadintas, Mažosios Lietuvos lietuvių spaudos istorijos muziejus. Jame sukaupta medžiaga byloja apie M. Jankaus asmenybę, jo spaudos darbą ir visuomeninę veiklą, svarbiausius, išliekamąją pažintinę ir kultūrinę vertę turinčius leidinius, spaudos draudimo laikų knygnešius ir ryšius su iškiliomis lietuvių tautos ir valstybės asmenybėmis. Bitėnai ir virš jų kylantis Rambynas yra viena lankomiausių Pamario vietų. Ši aplinkybė leidžia gana plačiai atskleisti savitą Mažosios Lietuvos istorijos, ypač politinės, puslapį.

Vykdant Mažosios Lietuvos istorijos paveldo aktualinimo misiją savo kompetencija ir ištekliais buvusio Klaipėdos krašto muziejininkus profesionalus ir mėgėjus turėtų labiau paremti šalies vyriausybė, kultūros ir švietimo ministerijos, nacionalinių muziejų specialistai. Neduodant laisvės nevaržomai fantazijai, drįstume kelti dvi svarbias užduotis. Pirmiausia būtų kalbama apie ilgaamžį lietuviškumo simbolį – paminklinį Rambyno kalną. Dar 1896 m. Tilžės „Birutės” draugija ant jo įsigijo žemės sklypą, vėliau perėjusį tautinio sąjūdžio veikėjui ir politikui Viliui Gaigalaičiui. Čia žemės ir namus turėjo žymiausia Klaipėdos krašto kultūros ir švietimo draugija „Aukuras”. Atkaklus siekis būti ant Rambyno mažlietuviams reiškė gabėjimą saugoti tautinius simbolius ir savarankiškumą svetimų jėgų grėsmės akivaizdoje. Čia vyko ir žūtbūtinė kova: lietuviškos žemės lopinėlyje buvo švenčiamos joninės, „Birutės” ir „Aukuro” draugijų rengiamos visuomenės sueigos, pasitinkami aukšti šalies ir užsienio svečiai, pasirašoma atminimo albume – Amžinojoje Rambyno kalno knygoje, užveistame sode pasodinta Kristijono Donelaičio liepa ir Vytauto Didžiojo ąžuolas, o naktimis nacionalsocialistų užsiundyti žaliūkai tuos sodus niokojo ir griovė paminklus. Kovą prieš Rambyno lietuviškumą tęsė ir sovietinė valdžia. Mano giliausiu įsitikinimu, buvusią „Aukuro” sodybą iš dabartinių savininkų privalėtų išpirkti Lietuvos vyriausybė ir ją paversti valstybinės svarbos istorijos paminklu. Čia niekada netrūks lankytojų ir aktualių temų visai – Mažajai ir Didžiajai – Lietuvai. Rambyno likimą visada akylai stebėjo Jonas Basanavičius ir pirmoji Amerikos lietuvių išeivių karta. Galbūt išeivija vėl į jį atsigręžtų?

Kita svarbi valstybinė užduotis yra sukurti bendradarbiavimo su dabartinio, rusiškojo Karaliaučiaus krašto muziejininkais galimybes. Saitai kaip tik galėtų būti istorija ir jos paveldas. Kai kurių Mažosios Lietuvos lietuvių klausimo pripažinimo ir gana objektyvaus nušvietimo ženklų galima pastebėti Kaliningrado universiteto mokslininkų naujausiuose Rytų Prūsijos istorijos tyrinėjimuose. Įžvalgesni jų autoriai jau pripažįsta lietuvių tautinės ir kultūrinės autonomijos Prūsijos ir Vokietijos valstybėje faktorių, atrišdami rankas pirmiesiems muziejininkų žingsniams. Mums reikėtų juos paskatinti, kviečiant ir sudarant sąlygas Lietuvoje eksponuoti dešimtmečiais tylomis kauptą baltiškąjį fondą. Kaip europinio masto sensacija neseniai nuskambėjo rusų spaudos pranešimas apie viename iš Karaliaučiaus senųjų gynybinių fortų rastą 1844 m. įkurto garsiojo ,,Prussia” muziejaus kolekciją. Ją, priartėjus Antrojo pasaulinio karo frontui, paslėpė vokiečių administracijos kultūros paveldo saugotojai. Iš po žemių fortų rūsiuose rusų archeologai jau iškėlė daugiau kaip 16 000 eksponatų: sagių, karolių, strėlių, iečių antgalių, bronzinių ir sidabrinių papuošalų. Kam jie priklausė? Prūsams? Lietuviams? Vikingams? Užkariautojams kryžiuočiams? Ar įsivaizduojame, kokio žiūrovų antplūdžio susilauktų į Lietuvą atvežta radinių paroda? Ar tokios parodos negalėtume pateikti ir kompaktiniame diske? Pirmąjį žingsnį reikėtų žengti mums ir jo nevertėtų atidėlioti.

Tradicinėmis ir elektroninėmis priemonėmis būtina sukurti Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldo duomenų bazes. Jos turėtų aprėpti archyvinius dokumentus ir spaudos leidinius, kapines ir jų paminklus, memorialines ir atminimo vietas, pastatus ir statinius, unikalius gamtos lopinius ir retus augalus. Visi šie objektai registruotini nepriklausomai nuo jų buvimo vietos – Lietuvoje ir už jos ribų.

Didieji archyvinių dokumentų telkiniai gerai žinomi ir per pastarąjį dešimtmetį pakankamai intensyviai naudojami. Ypač vertinga rankraštine ir ikonografine medžiaga pasižymi Jagomastų šeimos ir leidyklos ,,Lituania”, Anso Bruožio asmeninis fondas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, spaustuvininko Martyno Jankaus fondas Vilniaus universiteto bibliotekoje, „Spaudos” draugijos ir Hugo Scheu fondai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Jono Basanavičiaus ir Georgo Sauerweino fondai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne, Tilžės konsulato archyvas Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune, Mažosios Lietuvos fondo pirmininkų Anso Lymanto ir Viliaus Pėteraičio asmeniniai archyvai Klaipėdos universiteto bibliotekoje. Politinei Klaipėdos krašto istorijai labai svarbūs Lietuvos Respublikos ministrų kabineto, Usienio ir vidaus reikalų ministerijų, Saugumo departamento, Klaipėdos krašto gubernatoriaus, Klaipėdos miesto savivaldybės ir policijos direkcijos bylos, laikomos Lietuvos valstybiniame archyve. Mažesnių archyvinių ir ikonografijos dokumentų rinkinių Mažosios Lietuvos tema yra daugelyje minėtų ir neminėtų Lietuvos bibliotekų, muziejų, archyvų ir net įstaigų, tiesiogiai nesusijusių su paveldo apsauga bei pateikimu vartotojui.

Daug svarbių archyvų Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo planingai evakuota į Vokietijos gilumą, dalis dėl sumaišties įstrigo pakeliui ir atsidūrė atsikūrusioje Lenkijoje. Mums jie gana gerai žinomi. Neįkainojamos vertės Karaliaučiaus valstybinis ir universiteto archyvas dabar laikomas Prūsijos kultūros paveldo slaptajame archyve Berlyne. Jo senieji dokumentai liudija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir Vokiečių ordino įtemptus santykius, reformacijos pergalę, prūsų ir lietuvių raštijos kūrėjų veiklą hercogo Albrechto laikais, mokslo židinio trauką ir poveikį lietuvių ir kitų Baltijos regiono tautų intelektualinei brandai. Be šio archyvo medžiagos neįmanomi sistemingi Kristijono Donelaičio kūrybos, baltistikos ir lituanistikos ištakų tyrinėjimai, naujųjų amžių lietuvių kalbotyros ir knygotyros mokslo darbai. Lenkijai tekusi Karaliaučiaus universiteto archyvo dalis laikoma Olštyno valstybiniame archyve. Be jo neparašysime visavertės Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro istorijos, L. Rhesos, F. Kuršaičio ir kitų lituanistų biografijų. Karo sumaištis svetur nubloškė miestų archyvus. Mums ypač svarbi senoji Klaipėdos archyvinė medžiaga ne taip jau seniai buvo pastebėta Vidurio Vokietijoje – Merseburge. Be to, Mažosios Lietuvos, ypač Klaipėdos krašto politinius santykius atspindinčios gausios medžiagos savaime sukaupė prieškario ir pokario Vokietijos valstybinės įstaigos ir organizacijos: Vokietijos vidaus ir užsienio reikalų ministerijos, NSDAP, liūdnai pagarsėjęs gestapas ir policija.

Mažosios Lietuvos tyrimams didžiulę svarbą turi karo išvakarėse nacionalsocialistų valdžios įsaku į reicho sostinę siųsti ir pradėti kopijuoti Rytų Prūsijos parapijų archyvai. Dabar jie sutelkti dviejose įstaigose. Didesnioji ir vertingiausioji šių archyvų dalis yra atsidūrusi Vokiečių genealogijos centre Leipcige, mažesnioji – Evangelikų bažnyčios centriniame archyve Berlyne. Kiekvienos parapijos paveldą sudaro tradicinės bažnytinės metrikacijos knygos: krikšto, santuokos, mirties ir konfirmacijos. Taip pat išsaugotos kai kurių bažnyčių kronikos, kunigų sąrašai. Labai turtingas Karaliaučiaus bažnyčių metrikų knygų paveldas siekia XVI a. Jis yra nepamainomas duomenų šaltinis krašto demografiniams, genealoginiams, tautiniams, onomastikos, istorinės kalbotyros, istorinės geografijos ir kultūros istorijos kompleksiniams tyrimams.

Tyrimų plėtrai būtina archyvų medžiaga šiuolaikinėmis priemonėmis priartinti prie mokslo įstaigų ir mokslininkų, nes išvykos net į artimiausią užsienį brangiai kainuoja. Jiems pirmąją pagalbą gali suteikti archyvinių dokumentų skaitmeninės kopijos. Vienas sėkmingiausių bandymų – Vokietijos mokslininkų realizuotas projektas, interneto ryšių pagalba atskleidžiantis buvusio Karaliaučiaus valstybinio archyvo senuosius rankraščius. Naršymas po jį nesunkiai užveda ant lietuviškųjų pėdsakų – vietovardžių ir asmenvardžių. Fondo rodyklės sudarytojai kruopščiai suregistravo ir karo metu dingusias bylas bei veikalus (pavyzdžiui, mums itin svarbią Jono Bretkūno Prūsijos kroniką). Lietuvoje ir užsienyje esančių Mažosios Lietuvos rankraščių rinkinių ir archyvų fondų sąvadą turėtume parengti patys. Jam reikia laiko ir lėšų, tačiau užduotis įveikiama. Tokia fondų elektroninė duomenų bazė sudarytų didesnes tyrinėjimų galimybes ir pritrauktų naujas, ypač jaunųjų mokslininkų pajėgas.

Ką tik per vokiečių spaudą nuvilnijo ir dar nesibaigė audringa diskusija dėl Vokietijos katalikų bažnyčios 2001 m. priimto sprendimo Lenkijai gražinti buvusių rytinių vokiečių kraštų parapijų metrikų knygas, laikomas Regensburgo vyskupo diecezijos archyve. Jų ten būta net 3 361! Tie, kurie sprendimą lėmė, tokį paveldą laiko laisvai disponuojamu bažnytiniu turtu, atkakliai prieštaraujantys, ypač iš perkeltųjų žemietijų – vokiečių nacijos kultūros turtu. Vis dėlto metrikų knygos jau perduotos Lenkijai. Čia pateikta žinia yra niekas kitas, kaip tik atvira užuomina apie mums patiems nepaprastai svarbius dalykus, visų pirma, tiesiogiai susietus su Lietuvos Respublikai priklausančiu Klaipėdos kraštu. Vokiečių genealogijos centre Leipcige laikomos Katyčių, Kintų, Klaipėdos, Kretingalės, Plaškių, Priekulės, Rusnės, Vanagų (tik 1903-1935 m. kronika), Verdainės ir Viešvilės, Evangelikų bažnyčios centriniame archyve Berlyne – Juodkrantės, Klaipėdos, Plaškių, Priekulės ir Viešvilės bažnyčių metrikų knygos. Tai vargiai įkainojamos vertės istorijos paveldas, svarbus tiek Lietuvos Respublikos evangelikų liuteronų bažnyčiai, tiek ir mokslui. Dėl jo suinteresuotoji pusė turėtų pradėti derybas. Ieškant sprendimo, svarbu vadovautis geros kaimynystės, europietiškos demokratijos ir žmogiškojo pakantumo nuostatomis. Kol spręstųsi derybų klausimai, vertėtų skaitmeniniu būdu kopijuoti seniausias pietinės Mažosios Lietuvos dalies, ypač Karaliaučiaus bažnyčių metrikas.

Svarbią Mažosios Lietuvos kultūros paveldo dalį sudaro senosios knygos ir periodika. Dėl visiems spaudiniams būdingo didelio skvarbumo ir sklaidos jie per kone penkis šimtmečius išsibarstė po visą pasaulį. Tyrimai rodo, kad Mažosios Lietuvos knygos, nepaisant to, kokia kalba išleistos, yra retos arba labai retos, nemaža jų dalis iš viso nesurandama. Tai lėmė komplikuota krašto politinė praeitis, paribio tautų ir tikybų konfliktinės koegzistencijos sąlygos ir maži tokių spaudinių, skirtų palyginti nedidelio regiono skaitytojams, tiražai. Gotišku raidynu spausdintų knygų ir periodikos telkimo Lietuvoje galimybės iš esmės jau išsemtos, po pasaulio antikvariatus ir asmenines bibliotekas klajoja tik pavieniai jų egzemplioriai. Šiuo atveju svarbu pastangas kreipti ne tokio paveldo paieškai, bet informacijai apie jį sukaupti ir paskelbti. Pirmiausia būtų itin svarbu parengti visų Mažosios Lietuvos lietuviškų spaudinių suvestinį katalogą ir jį pateikti tiek spausdintą, tiek elektroniniu pavidalu. Geras tokio darbo pavyzdys yra neseniai baigtas leisti vokiečių knygų istorinių rinkinių daugiatomis žinynas ,,Handbuch der historischen Buchbestände in Deutschland”. Mūsų užduotis yra kur kas lengvesnė, nes, kaip rodo tyrimų duomenys, nuo Martyno Mažvydo laikų iki Hitlerio 1940 m. įvesto draudimo bet ką spausdinti lietuvių kalba knygų pasirodė apie 3500, o periodinių leidinių – 150. Jie beveik visi jau išaiškinti ir užregistruoti lietuvių bibliografų, tolesnis žingsnis būtų minėtojo katalogo formavimas ir leidimas. Užduočiai atlikti specialistų netrūktų, reikia tik parengiamojo darbo ir lėšų. Toks katalogas padėtų internacionalizuoti Mažosios Lietuvos lietuviškosios spaudos paveldą ir paskatintų jo sistemingiems daugiaaspekčiams tyrimams ne tik lietuvių, bet ir pasaulio mokslininkus lituanistus.

Po akių ir kojomis turime paveldo, dėl kurio esame priversti gėdytis ir teisintis. Tai archyvas ir muziejus kartu sudėjus – senosios evangelikų liuteronų kapinės. Jomis nusėtas visas Pamarys. Pagal savitus krašto papročius tokios kapinės šimtmečiais formavosi kone kiekviename kaime ir didesnėje sodyboje. Dabartiniame Klaipėdos ir Šilutės rajone greičiausiai yra keli šimtai visiškai apleistų, vos randamų, krūmais ir miškais užėjusių palaidojimo vietų. Blogiausia atsitiko tai, kad sovietmečiu likimo valiai paliktos kapinės abejingai stebint vietos valdžiai imtos niokoti. Vienur jose ganėsi kolūkių karvių bandos, kitur padaužos vartė ir daužė paminklus, trečiur siautėjo marodieriai – kapų atkasinėtojai. Neįtikėtina, bet jau šiais laikais senovinius artimųjų palaidojimo vietų paminklus gimtinės kaimuose rauna ir slapta į Vokietiją išveža buvę klaipėdiškiai. Žinoma, kur ne kur išliko ir rūpestingų rankų globojamų kapinių. Jas saugo ir prižiūri arčiau gyvenantys senbuviai. Bendru rūpesčiu ir pastangomis Mažosios Lietuvos panteonu tapo Bitėnų kaimo kapinės ant Rambyno kalno. Kapo paminklo kaip labai originalaus rašto šaltinio, liaudies kūrybos ir materialinės kultūros liudininko reikšmė seniai suvokta ne tik Lietuvoje. Lenkijai tekusioje buvusios Rytų Prūsijos teritorijoje surastas antkapis su lenkišku įrašu skelbiamas kaip mokslui svarbus dokumentas ir neginčijamas šių žemių lenkiškumo įrodymas. Lietuvos mokslininkai taip pat supranta Mažosios Lietuvos kapinių svarbą. Jau kelis dešimtmečius kapines registruoja, paminklus fotografuoja ir užrašus kopijuoja Klaipėdos universiteto docentas Jurgis Mališauskas, architektai Marija ir Martynas Purvinai, šių žodžių autorius, užduoties prasmingumu sudominti talkininkai: studentai, mokytojai, kraštotyrininkai. Jie yra apie memorialinius paminklus paskelbę švietėjiškų ir mokslinių straipsnių, medžiagos rinkimo metodikos nurodymų, skaitę pranešimus Lietuvoje ir užsienyje, surengę kapinių ir paminklų nuotraukų parodų. Šios pastangos leido iškelti memorialinių vietų registravimo ir apsaugos problemą, pagrįsti tolesnio tyrimo reikalingumą. Dabar pirmaeilė užduotis būtų sutelkti išsklaidytą medžiagą, apeiti dar nelankytas kapines, užfiksuoti išlikusius paminklus bei jų tekstus ir visa tai, palydint specialistų komentarais lietuvių ir vokiečių kalbomis, publikuoti. Taip unikali Mažosios Lietuvos istorijos paveldo medžiaga veikiai patektų ir į tarptautinę mokslo apyvartą.

Kiek kitonišku aspektu tektų vertinti Nidos kapines. Europos akiratyje jos yra mažiausiai 110 metų, jei stebėjimo pradžia laikysime dailininko Lovis’o Corinth’o 1893 m. tapybos darbą „Nidos kapinės”. Sprendžiant iš jo, ši amžinojo poilsio vieta tada buvo sėte nusėta žemės kauburėliais su mediniais paminklais – kryžiais ir krikštais. Dėl jų originalumo vėliau kapinėse lankytojų nuolat daugėjo. Šio pranešimo autorius paminklų užrašus yra kopijavęs 1974 ir 2002 metais. Laiko tėkmė akivaizdžiai rodo permainas. Per Lietuvos valstybės nepriklausomybės dešimtmetį Nidos kapinės neatpažįstamai suvokietėjo. Iš Vokietijos atvykę buvusių čionykščių gyventojų įpėdinai vietos medžio meistrų rankomis pakeitė daug paminklų, vien vokiškąja tradicija įrašydami epitafijų formules, kartais nurodydami kiek kitokias nei buvo gyvenimo datas. Vokiškąją atmosferą sustiprina šalia kapinių esančioje evangelikų liuteronų bažnyčioje budintys ir ekskursantams noriai talkinantys tik vokiškai kalbantys jaunuoliai, atvykę iš svetur. Toje pačioje bažnyčioje nuo sienos žvelgia vokiškas kunigų sąrašas: Johann Pipirs, jo sūnus Arthur Bruno Pipirs, August Jussas. Gal su tuo ir galėtum susitaikyti, jei nežinotum, kad Jonas arba Janis Pipiras (1833-1912) buvo aktyvus lietuvių kalbos teisių gynėjas ir lietuviškos spaudos darbuotojas, kunigaudamas mokytojavo Nidos pradžios mokykloje ir Klaipėdos gimnazijoje, jaunimą mokė lietuvių kalbos, parašė jos vadovėlį, priklausė tilžiškei Lietuvių literatūros draugijai ir gal todėl pats niekada vokiškai nepasirašinėjo.

Praleidus gerą atostogų savaitę nesunku įsitikinti, kad Nida yra tapusi europinio masto turistų traukos vieta. Srautu teka vokiečių ir kitų šalių ekskursantai, atkakliai skaitydami kapinių užrašus, žvalgydamiesi po bažnyčią ir Thomo Manno namą-muziejų, susipažindami su svetur neobjektyviai parengta ir dovanomis atvežta Nidos dailininkų kolonijos istorijos ekspozicija. Man pasitaikė išsikalbėti su danų grupele, ieškojusia… senųjų, prieš tūkstantmetį dingusių kuršių ir bismarkinės Prūsijos pėdsakų ir įsitikinusių, kad šį bei tą surado. Tokia paveldo aktualinimo savieiga yra neperspektyvi. Pirmiausia problemą privalo suvokti ir veiklos orientyrus nusistatyti Neringos kultūros vadovai. Kadangi klausimas keblus, matyt, jį vertėtų aptarti kartu su nidiške evangelikų liuteronų bendruomene ir specialistais. Mūsų manymu, bent kol kas bažnyčios ir kapinių prieigose reikėtų kuo skubiau vietoje pasenusių informacijos lentų pastatyti naujas, šiuolaikiškos įrangos ir turinio, bylojančias lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis. Pačios kapinės galėtų tapti Neringos muziejaus dalimi ir kaip svarbus istorijos paveldas globojamos jo darbuotojų. Nidos bibliotekai būtų laikas iš Vokietijos užsisakyti nerijos bažnyčių metrikų kopijas, padedant universitetų specialistams rankraščius dešifruoti ir pateikti smalsiems vartotojams. Jie gautų gausių ir įdomių duomenų apie nerijos lietuviškąją ir, kas menkai žinoma – kuršininkų, tai yra latviškąją praeitį. Visai nerijai kuo skubiau reikia gero turistinio vadovo, savarankiškomis knygomis išleisto mažiausiai trimis, o gal ir keturiomis kalbomis.

Paveldo aktualinimo darbams priskirtinas memorialinių arba atminimo vietų įamžinimas. Jos pirmiausia būtų sietinos su lietuvių raštijos, kultūros, tautinio ir politinio sąjūdžio veikėjais, europinio garso vokiečių rašytojais ir mokslininkais, krašto materialinei ir dvasinei gerovei nusipelniusiems asmenims, svarbiems istorijos įvykiams. Nemažai jau padaryta. Tam ypač geras sąlygas turėjo ir išnaudojo uostamiesčio inteligentai ir savivaldybė. Čia drąsiau einama Mažosios Lietuvos politikų link – neseniai atidengta atminimo lenta Prūsų lietuvių tautinės tarybos sekretoriui Endriui Rėžulaičiui. Įvairiapusiškai praeitis vertinama ir Šilutėje. Šiame mieste seniai prigijo spaustuvininko Martyno Jankaus, poeto Frydricho Bajoraičio, nors ir ne be ginčų – Mažajai Lietuvai nusipelniusių vokiečių švietėjų ir kūrėjų Georgo Sauerweino, Hermanno Sudermanno, Hugo Scheu’aus, knygininkų Sekunnų ir Stahlių dinastijų vardai. Iškilių lietuviškąją praeitį menančių vietos žmonių vardais pavadintų gatvių stokoja Nida. Joje įamžinimo pirmiausia prašytųsi Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos kūrėjai Kristijonas Endrikis Mertikaitis ir Jonas Pipiras. Žvelgiant į visą kraštą tarsi iš paukščio skrydžio, vis dėlto dar labai daug ko pasigendame. Klaipėdoje iki šiol nėra dailininko Adomo Brako, istoriko Anso Bruožio, bažnyčios ir politikos veikėjo Viliaus Gaigalaičio, pedagogo Miko Šlažos, neatkurta prieškariu buvusi filosofo Immanuelio Kanto aikštė, pirmojo „Aušros” redaktoriaus ir „Birutės” draugijos pirmininko Jurgio Mikšo gatvė. Priekulėje savo metu nepasiryžta pagerbti teisėjo ir rašytojo Ernsto Wicherto atminimo, o Šilutėje nerandama sutarimo dėl Herderio vardo grąžinimo čionykštei gimnazijai. Ne pačiai trumpiausiai Pagėgių gatvei neabejotinai tiktų žymiojo lietuvybės gynėjo Enzio Jagomasto vardas. Iš karto nepasakytume kur, tačiau Pamario krašte turėtų atsirasti ženklai, liudijantys mūsų padėką Jokūbui Brožaičiui, Jurgiui Bruvelaičiui, Kristupui Lekšui, Kristupui Lokiui, Jokūbui Stiklioriui, Jurgiui Strėkiui, Viliui Šaulinskiui ir kitiems vyrams, atkakliai gynusiems lietuviškąją savastį ir orumą prūsiškosios ir vokiškosios galybės akivaizdoje.

Neatsiejama kultūros paveldo dalis yra materialieji kultūros paminklai. Jų būklė nevienareikšmė. Klaipėdos senamiestis pagal išgales restauruotas ir globojamas paminklosaugos tarnybos, krašte išsimėčiusios bažnyčios – parapijų tarybų, savanaudžių „restauratorių” savivalė varžoma nerijos gyvenvietėse, tačiau Priekulės, Šilutės, Pagėgių, Kintų ir kitų panašaus dydžio ir svarbos bažnytkaimių namai perstatinėjami pagal savininkų norus ir suvokimą, kaimų urbanistinis paveldas liko be priežiūros ir iš esmės baigia sunykti. Rusijos valdomoje Kaliningrado srityje miestų ir kaimų architektūros, kitų materialinės veiklos pėdsakų būklė dar prastesnė. Esant tokiai padėčiai reikėtų pasverti galimybes ir, padarius svarbesnių objektų atranką, juos visomis priemonėmis gelbėti. Dėmesio nusipelnytų Palumpių dvaras (buvęs savininkas Konradas Dressleris), Prūsijos muitinės pastatų kompleksas Saugų – Švėkšnos kelyje, beveik šimtmečio senumo tiltas per Agluoną Būdviečių kaime, viena kita senųjų kelių atkarpa su tipiškais pylimais ir želdiniais, kitokie autentiškumą išsaugoję praeities reliktai.

Svarstant ir sprendžiant tolesnį Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldo likimą reikalingas gerai suręstas ir galimybėmis pagrįstas kompleksinis veiklos planas, įvardyti tikslai ir jiems įgyvendinti atliktinos užduotys, plano vykdymo vadovai, suinteresuoti dalyviai ir visuomeniniai talkininkai, finansiniai ištekliai. Galbūt tam reikalui, užsitikrinus vyriausybės pritarimą, vertėtų jau dabar kurti valstybinę programą, kuri galėtų būti vykdoma kartu su Lietuvos 1000-mečio minėjimo valstybine programa.

Paveldo gyvybingumas ir likimas ateityje neabejotinai priklausys nuo Mažosios Lietuvos įvaizdžio kaitos plačiosios visuomenės, inteligentijos ir politikų savimonėje. Šiandien ji tebekelia rūpesčių. Pokario metais buvusiame Klaipėdos krašte nepriklausomai nuo okupuotos šalies valios įvykęs esminis gyventojų pasikeitimas sukėlė skirtingų kultūrų susidūrimą. Esu žemaitis, tačiau augau ir brendau lietuvininkų krašte, todėl gerai žinau, ką reiškia iš atvykėlio žemaičio lūpų išsprūdęs vienut vienintelis žodis apie kaimyną senbūvį: būras! Būrai buvo kitokie, ir mes ne iš karto supratome jų papročius, tikybą, kitokius vardus, žvalgymąsi svetur, įtariai stebėjome vis sparčiau tuštėjančias jų sodybas ir važiavimą Vokietijon. Gal dėl to ne taip vertinome visa tai, ką jie per amžius buvo sukūrę ir mums paliko. Nuožmiai padirbėjo ir sovietinė ideologija bei agresyvi jos propaganda. Ji dešimtmečiais iš Lietuvos gyventojų atminties trynė Mažosios Lietuvos būtį ir istorinį suvokimą. Kryptinga mąstymo deformacija davė rezultatų, kurių pasekmės dar ir dabar jaučiamos. Tryliktaisiais nepriklausomos valstybės gyvavimo metais Mažoji Lietuva dar neįsigyveno mūsų vaizduotėje ir tikrovėje. Paveldo nykimą stebime gana abejingai, o kai kada prie jo prikišame ir nagus. Gerai pamename nesenas vienos Šilutės gatvelės gyventojų pastangas atsikratyti Sauerweino pavadinimo, kurio jie esą nesugebą nei ištarti, nei žiną, kas jis toks buvo. Lietuvos sostinėje iki šiol nėra nei Martyno Mažvydo gatvės, nei paminklo, nei užuominos apie juos, nors projektuojami Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto ir Petro Vileišio monumentai. Kartais pyktį, o kartais ir nuoskaudą jaučiame iš Mažosios Lietuvos išeivių. Suprantame klaipėdiškių (memelenderių) žemietijos Vokietijoje laikyseną, tačiau raginame jos narius ir ypač vadovus suvokti, kad XX a. istorijos scenarijų rašė ne Lietuva. Juos kviečiame pokalbiui ir talkon. Kartais pernelyg griežtų kaltinimų dėl nusikaltimų Klaipėdos krašto istorijos paveldui išsako ir Mažosios Lietuvos lietuvių išeiviai. Visko būta ir dar pasitaiko. Tačiau nepamirškime vieno: būtent jų, žemaičių, dzūkų ir suvalkiečių dėka Vakarų Lietuva netapo antrąja po Kryžiuočių agresijos dykra ir rusiškosios Kaliningrado srities tęsiniu. Tas kraštas yra gyvybinga mūsų valstybės dalis, turinti galių ir noro prieš Mažąją Lietuvą nulenkti galvą ir atsidėkoti.

Mažosios Lietuvos ir jo paveldo ateitis savaime nesiklostys, lengvų dienų nebus. Dėl jo rytdienos dar teks įžvalgiai padirbėti ir atkakliai pakovoti. Pasiekimus labiausiai lems kovos už šalininkus ir įsitikinimus laimėjimų mastas. Siekdami tikslo pasirinkime teisingas priemones. Informacinės visuomenės epochoje daug ką nulems žinios. Jų greitkelį tiesia švietimo sistema. Mažoji Lietuva jau tapo nepriklausomos valstybės mokyklų istorijos dalyko dalimi. Neseniai lankiau Vilniaus šv. Kristoforo vidurinę mokyklą ir apžiūrėjau dvyliktokų interjero apipavidalinimo projektą ,,Didi Mažoji Lietuva”. Jis kalba įžymių tos šalies praeities žmonių vardais ir mintimis. Ką tik šis projektas respublikos masto konkurse ,,XVI amžiaus rekonstrukcija” laimėjo trečio laipsnio diplomą. Vilniaus universiteto žurnalistikos studentai ir dėstytojai prieš savaitę Kudirkos Naumiestyje surengė konferenciją ,,Ties Mažąja Lietuva: požiūris į tradicijų ištakas ir gyvybingą paveldą”. Jos dalyviai aptarė kultūrinės spaudos tradicijas ir patyrimą, senųjų šaltinių ir autorių išliekamąją vertę. Tokių renginių įvairaus lygio Lietuvos mokyklose vyksta nuolat. Svarbu moksleivius ir studentus nuolat skatinti imtis kultūros paveldo, kitų mokslo ir politikos požiūriu aktualių temų. Reikšminga pastanga laikytina Mažosios Lietuvos fondo įsteigta Liudviko Rėzos premija Klaipėdos universiteto studentams. Tačiau apdovanojimo svarba neabejotinai padidėtų, jei dėl premijos galėtų varžytis visos Lietuvos akademinis jaunimas.

Naujų žinių kiekybinė ir kokybinė sklaida turi būti sisteminga ir kryptinga. Galima manyti, kad šiuo metu ją užtikrina rengiama ,,Mažosios Lietuvos enciklopedija” ir akademiniai tyrimai. Enciklopedija, nepaisant kai kurių diskutuotinų dalykų, taps aktyviu Mažosios Lietuvos problemos sureikšminimo veiksniu. Parengus lietuviškąjį leidinį, būtina paskelbti ir jo vokiškąją bei angliškąją santraukas. Jose turėtume įžvelgti padidintą politinę svarbą. Kol kas Mažosios Lietuvos istorijos akademinių tyrimų atoslūgio neįžvelgiame. Juos palaikys nepriklausomybės sąlygomis bręstanti jaunųjų mokslininkų karta, gausių ir vis dar menkai naudojamų istorijos šaltinių, ypač užsienio, atvirumas, nevienareikšmė įtakingų Europos šalių mokslo mokyklų ir jų atstovų nuomonių Mažosios Lietuvos klausimu sankirta. Ji skatins diskusijas, kurios veda prie naujų, šiuolaikiškų sprendimų. Nors lenkų ir vokiečių dominuojantis požiūris į Mažąją Lietuvą remiasi lietuviškojo faktoriaus ignoravimu, tačiau sulaukėme ir šalininkų – jį pripažįsta skandinavai. Priešiška rusiškosios pusės laikysena. Tačiau ir joje jau įžvelgiame kai kurių poslinkių, ypač akademinėje terpėje. Mūsų naudai ir toliau dirba ištikimas istorijos liudininkas – Mažosios Lietuvos paveldas. Jį turime rūpestingai saugoti, kvalifikuotai vertinti ir sudaryti palankias sąlygas byloti per visus ateinančio trečiojo tūkstantmečio amžius.

Šaltiniai ir literatūra:

1. Patvirtintas Lietuvos ir JAV susitarimas dėl paveldo. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/archive/print.php?id=2104425 [žiūrėta 2003 04 19]

2. Į Karaliaučiaus kraštą rusai neįleido istoriko dr. Algirdo Matulevičiaus. Donelaičio žemė, 2003, bal. (nr. 4), p. 1

3. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Prieiga per internetą: www.mlimuziejus.lt [žiūrėta 2003 04 21]. – Taip pat žr. informacinius leidinius – lankstinius ir brošiūrą: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Klaipėda: Libra Memelensis, [be metų]. 1 lapas (8 p.); Kalvystės muziejus / Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Klaipėda: Libra Memelensis, [be metų]. 1 lapas (8 p.); Klaipėdos pilies muziejus / Mažosios Lietuvos istorijos muziejus; Ieva Masiulienė, Jonas Genys. Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, [be metų]. 8 p.

4. Prieiga per internetą: www.muziejai.lt/Silute/Silutes_muziejus.htm [žiūrėta 2003 04 21]

5. Prieiga per internetą: www.silutevb.lt [žiūrėta 2003 04 21]

6. Prieiga per internetą: www.muziejai.lt/Pagegiai/m_jankus_muz.htm (informacija pasenusi). – Taip pat žr. lankstinį: Martyno Jankaus muziejus. [Be leidimo duomenų. 1 lapas (6 p.)]; Martyno Jankaus memorialinis muziejus. Iš Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė, 2000. p. 159

7. Prieiga per internetą: www.muziejai.lt/Silute/Vyduno_kulturos_centras.htm [žiūrėta 2003 04 21]. – Taip pat žr. lankstinį: Vydūnas. – Kintai/Tekstas Sauliaus Sodonio. [Kintai, be metų]. 1 lapas (8 p.)

8. Zulanienė, Erika. Ne tik Agluonėnų įžymybė. Vakarai („Klaipėdos” šeštadienio priedas Klaipėdos apskričiai), 2001, liep. 28, p. 1

9. Rusnės sala: jos gamta ir žmonės / Red. kolegija: Kazimieras Banys (pirmininkas), V. Benetienė ir kt. Rusnė, 1999. 48 p

10. Očerki istoriji Vostočnoj Prusiji / G. V. Kretinin, V. N. Briušinkin, V. I. Galcov ir kt. Kaliningrad: Jantarnyj skaz, 2002. 536 p

11. „Prūsijos” muziejaus eksponatų likimas: Iš Karaliaučiaus krašto rusų spaudos. Donelaičio žemė, 2000, kovas, Nr. 3 (82), p. 4

12. Archyviniai dokumentai apie Mažosios Lietuvos senosios raštijos ir spaudos darbuotojus: publikacija / parengė Domas Kaunas. Knygotyra, 1998, t. 25(32), p. 431–460

13. Arbušauskaitė, Arūnė. Lietuvos optantai: klaipėdiškiai, 1939. Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2001. P. 7; Pocytė, Silva. Mažlietuviai Vokietijos imperijoje, 1871-1914. Vilnius: Vaga, 2002. P. 30-31

14. Kitkauskas, Napalys; Kitkauskienė, Laimutė. Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje. Vilnius: Kultūra, 2002. P. 316-317

15. Bestandsverzeichnis der Deutschen Zentralstelle für Genealogie, Leipzig. Teil 1: Die Kirchenbuchunterlagen der östlichen Provinzen Posen, Ost-und Westpreusssen, Pommern und Schlesien / Bearbeitet von Martina Wesmes, Renate Jude, Marion Bähr und Hans-Jürgen Voigt. Herausgegeben von der Deutschen Zentralstelle für Genealogie, Leipzig. Neustadt / Aisch: Verlag Degener und Co., 1991. 182 p

16. Verzeichnis der Kirchenbücher im evangelischen Zentralarchiv in Berlin. Teil 1: Die östlichen Kirchenprovinzen der Evangelischen Kirche der altpreussischen Union / Bearbeitet von Christa Stache. Berlin: Evangelisches Zentralarchiv in Berlin, 1992. 308 p

17. Grūdas prie grūdo – į mokslo aruodą: Mokslo premijų laureatai. Mokslo Lietuva, 2003, kovo 20 (nr. 6), p. 8

18. Duomenų banko svetainė: http://www.bis.uni-oldenburg.dekkbg_hss_archiv Taip pat žr.: Päsler, Ralf G. Mittelalter-Philologie im Internet: Kurzverzeichnis der Handschriften des ehemaligen Königsberger Staatsarchivs. Preußenland: Mitteilungen der historischen Kommission für Ost-und Westpreussische Landesforschung und aus den Archiven der Stiftung Preussischer Kulturbesitz, 2002, nr. 1, p. 1-2

19. Schmilewski, Ulrich. Einfürung. Ostdeutsche Familienkunde, 2002, April-Juni, Band 16, Heft 2, p. 193-194. – Šiame tome skelbiami daugiau kaip dešimties autorių diskusiniai straipsniai dėl Vokietijos katalikų bažnyčios sprendimo Lenkijai grąžinti bažnytinių metrikų knygas

20. Milius, Vacys. Kas tie krikštai? Gimtasis kraštas, 1987, rugp. 20-26 (nr. 34), p. 8; Jasudienė, Regina. Šilutės rajono senosios evangelikų liuteronų kapinaitės. Vakarai („Klaipėdos” šeštadienio priedas Klaipėdos apskričiai, 2001, liepos 28, p. 5

21. Kaunas, Domas. Was uns die Grabmäler sagen. Annaberger Annalen. Jahrbuch über Litauen und deutsch-litauische Beziehungen (Bonn), 1995, nr. 3, p. 108-113; Mališauskas, Jurgis. Lietuviškų įrašų Mažosios Lietuvos paminkluose beieškant. Iš Vakarų baltų istorija ir kultūra. Klaipėda, 1995. T. 2, p. 67-84

22. Mališauskas, Jurgis. Rinkime senųjų antkapių paminklų įrašus. Klaipėda, 1997, geg. 22, p. 14; Mališauskas, Jurgis. Senųjų Klaipėdos krašto gyventojų epitafijos čia ir Vakaruose. Gerhardo Bangemano darbo protokolas ir komentarai. Tiltai. Klaipėdos universiteto mokslo žurnalas, 2002, nr. 2, p. 97-100

23. Misiūnienė, Snieguolė. Paroda „Liuteronų kapinės Lietuvoje”. Universitas Vilnensis, 2000, lapkr., nr. 10, p. 3

24. Kaltenis, Vytautas. Mažlietuvių šventė Klaipėdoje: Atidengta memorialinė lenta Prūsų lietuvių tautinės tarybos sekretoriui Endriui Rėžulaičiui. Lietuvos aidas, 2001, rugs. 13 (nr. 213), p. 12; Kaltenis, Vytautas. Pagerbtas uolus lietuvininkas. Voruta, 2001, rugs. 8 (nr. 17), p. 3

25. Aleksėjūnienė, Aldona. Centrinei bibliotekai suteiktas Frydricho Bajoraičio vardas. Lietuvos rytas, 1995, liep. 1 (nr. 152), p. 21

26. Rimkutė S. Įamžintas Sekunų dinastijos atminimas. Vakarų Lietuva, 1997, geg. 28-birž. 4 (nr. 22), p. 1

27. Paulikaitė, Genovaitė. Ar bus įamžintas K. Jurkšaičio atminimas. Literatūra ir menas, 1984, rugs. 8 (nr. 36), p. 13; Mažeika, Antanas. Kapavietės bus sutvarkytos. Literatūra ir menas, 1983, gruod. 24 (nr.52), p. 14; Balsevičiūtė, Virginija. Septynios dienos. Literatūra ir menas, 1986, bal. 19 (nr. 16), p. 16

28. Kitkauskas, Napalys. Pagerbkime Mažosios Lietuvos didžiuosius vyrus. Literatūra ir menas, 1986, rugp. 9 (nr. 32), p. 16

29. Šilas Vytautas ir: Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. Vilnius: Mintis, 1990. 427 p.: iliuistr.

30. Nauji skaitymai, II konferencija. Ties Mažąja Lietuva: požiūris į tradicijų ištakas ir gyvybingą paveldą / Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutas; parengė Andrius Vaišnys. Vilnius: VU Žurnalistikos institutas, 2003. Lankstinys (6 p.)

31. Kaunas, Domas. Prūsijos istorijos bibliografija – be Mažosios Lietuvos. Voruta, 2000, spalio 28 (nr. 39-40), p. 1-2

32. Vistdal, Oskar. Georg Sauerwin – europear og døl: Ein dokumentasjon. Bergen: Norsk bokreidingslag, 2000. 573 p.

Prof. hum. m. habil. dr. Domas Kaunas, Vilnius, „„Draugas““, Nr. 115, 2003 m. birželio 14 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 7
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 7, 2014 @ 12:18 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →