Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mažosios Lietuvos kelias į enciklopediją

Pagal   /  2014 birželio 4  /  Komentarų nėra

Savo moksliniu palikimu ir jo skelbimu po Antrojo pasaulinio karo Kanadoje ir JAV atsidūrę lietuvininkai ėmė rūpintis praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje.

Kokia buvo pradžia

Savo moksliniu palikimu ir jo skelbimu po Antrojo pasaulinio karo Kanadoje ir JAV atsidūrę lietuvininkai ėmė rūpintis praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje. Kartu rūpėjo ir su politine Mažosios Lietuvos padėtimi ir jos likimu supažindinti angliškai skaitantį pasaulį. Tai turėtų būti straipsnių rinkinys „Mažosios Lietuvos problemos – The Problems of Lithuania Minor“. Jį reikėtų pasiųsti pasaulio žymiems politikams ir universitetams „kad liktų amžinu lietuvininkų buvimo Mažojoje Lietuvoje liudininku“. Tokią mintį Mažosios Lietuvos resistencinio sąjūdžio visuotinio susirinkimo metu 1983 m. kėlė visuomenės veikėjas, pedagogas klaipėdiškis Martynas Gelžinis (1907–1990). Po dvejų metų prieš kitą susirinkimą tame pačiame „Lietuvos pajūryje“, pritardamas tokiai minčiai, kalbininkas ir visuomenės veikėjas kitas klaipėdiškis Vilius Pėteraitis paskelbė straipsnį „Mažosios Lietuvos politinis ir dvasinis palikimas“. Jame iškėlė mintį telkti ir skelbti visą lietuvininkų politinę ir kultūrinę dokumentaciją. Tam tikslui 1985 m. buvo įsteigtas Mažosios Lietuvos fondas (MLF), vadovaujamas klaipėdiškių: jį sudarė Ansas Lymantas (pirmininkas), Vilius Pėteraitis (vicepirmininkas), Ramūnas Buntinas (kasininkas) ir Jurgis Lampsatis (narys).

Apie M. Lietuvos išeivius Kanadoje sukauptą savo kraštą liečiančią istorinę, archyvinę, etnografinę medžiagą Vilniuje, konkrečiai „Mokslo“ leidykloje, sužinota bene 1989 m. Leidyklos vyriausiasis redaktorius gamtininkas dr. Vaidotas Januškis su pranešimu dalyvavo Kanadoje vykusioje konferencijoje gamtos apsaugos klausimais. Žurnalistas Liudas Stankevičius supažindino jį su MLF pirmininku prof. Vilium Pėteraičiu iš Monrealio, kuris parodė lietuvininkų sukauptą ir kruopščiai saugomą įspūdingą archyvą. Nuostabą kėlė medžiagos gausa ir jos rinkėjų kruopštumas bei pasiaukojimas. Prasidėjo pokalbis apie galimybes šiuos archyvus paskelbti Tėvynėje. Leidykloje buvo priimtas MLF pirmininko pasiūlymas tęsti JAV pradėtą šio fondo leidinių seriją. Čikagoje jau buvo spausdinama pirmoji šios serijos knyga mokytojo Jono Užpurvio „Trys kalbinės studijos“ (Saugų lietuvių tarmė. Memel upės ir miesto vokiško pavadinimo kilmė. K. Donelaičio „Keturių metų laikų“ kūrybos eiga). Pats pirmininkas baigė rengti M. Lietuvos vandenvardžių studiją.

MLF leidinių serija Vilniuje

Antroji Vilniuje 1992 m. išleista MLF leidinių serijos knyga buvo pirmininko veikalas „Mažoji Lietuva ir Tvanksta prabaltų, pralietuvių ir lietuvininkų laikais“. Paantraštėje nusakytas studijos pobūdis – „Daugiau kaip 4000 metų nenutrūkstamos baltiškosios vandenvardinės kultūros raida“. Ji baigiama liūdna autoriaus išvada: „Šioji baltiškoji vandenvardinė kultūra buvo viena tobuliausių ir archaiškiausių, sukurta aukštos dvasinės kultūros žmonių. Deje, tuo nepasižymėjo ir to nesuprato putlūs atėjūnai iš vakarų ir naikūs įsiveržėliai iš rytų… Su skausmu dera priminti, kad vokiečių nacių pradėtas baltiško, lietuviško palikimo naikinimas prieš karą, sovietų rusų buvo užbaigtas po karo visišku senųjų vardų ištrynimu. Neliko žmonių, neliko ir vardų“ (p. 361).

Apžvelgęs vandenvardžius, V. Pėteraitis kitą didelę studiją paskyrė vietovardžiams. „Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai, jų kilmė ir reišmė“ (abiejų redaktorė Agota Sriubienė) buvo išleista po penkerių metų – 1997 m. Abiejose knygose autorius į vietovardžius žiūri kaip į krašto istorijos liudijimus: „Iš vietų vardų sužinome, iš kur esame kilę, kas mūsų giminaičiai, kaip įsikūrėme“ (p. 579). Baigdamas studiją dar kartą smerkia atėjūnus, ištrynusius krašto istorijos liudijimus: „svetimiems nerūpėjo toji šimtmečiais vietovardžiuose įamžintoji krašto lietuviškoji ar prūsiškoji istorija. Vokiečiai darkė praeitį kraipytomis lytimis. Naciai pridrabstė mums vokiškų vardų nebuvėlių, o sovietai – rusai, komunistai – lyg monstrų pripildė kraštą atvežtų bejausmių rusiškų pavadinimų – šitaip stengėsi išniekinti ne tik autochtonų krašto istoriją, bet ir ištrinti iš jų tautos atmintį“ (p. 581).

Vieną šios serijos knygų parengti spaudai pirmininkas pasiūlė šio rašinio autoriui. Su įdomumu pradėjau skaityti visuomenės ir politikos veikėjo klaipėdiškio Martyno Brako (1907–2000) trijų dalių monografiją „Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija“. Joje aptarta šio krašto istorija nuo Kryžiuočių ordino pirmųjų bandymų krikštyti prūsus iki nusiaubtos padėties po Antrojo pasaulinio karo. Atskiros dalys rašytos dar gerokai prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Antroji spausdinta žurnale „Aidai“ (1986). Knygos sudarytojas V. Pėteraitis prie dviejų M. Brako straipsnių pridėjo krašto istorinei temai derantį tęsinį – Peterio Wörsterio straipsnį iš Marburgo leidinio „Dokumentation Mitteleuropa“ (1978–79) apie Karaliaučiaus srities padėtį po Antrojo pasaulinio karo. Sudarytojas buvo numatęs leisti knygą kaip autoriaus palikimą. Redaktoriui atrodė, kad Lietuvos skaitytojams būtų gerai tą istoriją pratęsti iki šių dienų. Su V. Peteraičio pritarimu pridėjau II ir III dalies papildymus apie atkurtą Lietuvos nepriklausomybę ir dabartinę Karaliaučiaus krašto būklę (pagal kraštotyrininko Vytauto Šilo pateiktus duomenis). Pasiūliau ir daugiau iliustracijų.

MLF ir Mokslo ir enciklopedijų leidyklai sklandžiai bendradarbiaujant po M. Brako knygos sekė ir kita taip pat istorine tema 1996 m. išleista pedagogo Martyno Gelžinio (1907–90) knyga „Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva“. Tai periodikoje prieš keletą dešimtmečių skelbtų studijų ir straipsnių rinkinys apie įvykius nuo XIII a. iki XX a. vidurio. Knyga parengta M. Lietuvos tyrinėtojos dr. Petronėlės Žostautaitės (1925–96). M. Gelžinio knygą aukštai įvertino istorikas dr. Algirdas Matulevičius: „Remdamasis istoriniais šaltiniais autorius pirmasis plačiai išnagrinėjo lietuvininkų Mažojoje Lietuvoje autochtoniškumo klausimą ir argumentuotai sukritikavo vokiečių mokslininkų Gertrudos ir Hanso Mortensenų lietuvių kolonizacijos iš Didžiosios į Mažąją Lietuvą teoriją, atskleidė jos politinį tendencingumą. Dokumentais įrodė smarkią kovą dėl Klaipėdos krašto, nacių Vokietijos grubų spaudimą Lietuvai ir krašto užgrobimą 1939 m.“ (MLE I t. p. 444).

Pradedama leisti „Mažosios Lietuvos enciklopedija“

Kiekviename MLF serijos leidinyje būdavo informuojama apie išleistas ir rengiamas spaudai knygas. Greitai jų buvo nurodoma iki 20. 1995 m. buvo išleistos dvi lietuvininkų pedagogų knygos: Martyno Purvino (1902–76) „Klaipėdos krašto mokyklų draugijos istorija“ ir Miko Šlažos (1897–1955) „Žvėrys žmogaus pavidalu“. Tai tuoj po karo parašyti prisiminimai vokiečių kalba apie lietuvininkų išgyvenimus nacių Sachsenhauseno stovykloje. 1996 m. seriją papildė Domo Kauno „Mažosios Lietuvos knyga. Lietuviškos knygos raida 1547–1940“ ir išversta vokiečių architekto R. J. Dethlefseno (1864–1944) „Rytų prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios“. Paskutiniuoju leidiniu buvo nurodoma „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ (MLE). Atrodė tiesiog fantastinis užmojis – svajonė. Tačiau geranoriškai bendradarbiaujant užsienyje ir Tėvynėje esantiems lietuvininkams, pritariant Lietuvos istorikams ir kalbininkams nuspręsta imtis ir šio didžiulio darbo. Visų užmojų pradininkas su nemažėjančia energija iš Monrealio atvykdavo į Vilnių ir koordinavo darbus, telkė lėšas. 1996 m. birželio 10 d. Vilniuje ir 26 d. Klaipėdoje įvyko pirmieji MLE rengimo ir leidimo pasitarimai. Į Mokslo ir enciklopedijų leidyklą buvo parsiųstas 20 tomų MLF archyvas. Nuspręsta leisti kelių tomų enciklopediją, apimančią visą istorinę Mažąją Lietuvą nuo Klaipėdos šiaurėje iki Galdapės pietuose, nuo Labguvos vakaruose iki Lietuvos sienos rytuose, t. y. visas etnines lietuvininkų žemes, kurias remdamiesi JAV prezidento T. V. Vilsono tautų apsisprendimo deklaracija Prūsų Lietuvos tautinė taryba 1918 m. lapkričio 30 d. pareiškimu prašė M. Lietuvą priglausti prie D. Lietuvos ir to 1919 m. reikalavo Lietuvos vyriausybė Versalio taikos konferencijoje. Deja, šis teisėtas reikalavimas galingųjų valstybių vadovų nebuvo išgirstas ir po 1923 m. atgauto Klaipėdos krašto Užnemunės lietuvininkai paliko svetimųjų valdžioje.

Enciklopedijoje numatyta liesti ir gretimas sritis, kuriose lietuvininkai gyveno tik salomis, t. y. Prūsos šiaurės vakarų dalį, vadinamąją Tvankstą, į kurią įeina Semba, Notanga bei šiaurinės Bartos ir Varmės dalys.

Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto direktoriaus Zigmanto Pociaus (1935–97) iniciatyva 1997 m. buvo sudaryta MLE rengėjų grupė ir redaktorių kolegija: vyriausiasis organizatorius ir tvarkytojas prof. dr. Vilius Pėteraitis, vyr. redaktorius prof. Zigmas Zinkevičius, pavaduotojas dr. Martynas Purvinas, pavaduotojas leidybai Vytautas Kaltenis, ats. sekretorius Vytautas Gocentas, redaktorė koordinatorė Nijolė Dzindziliauskienė. Nedidelė rengėjų grupė su būriu talkininkų ėmėsi ir per trejus metus parengė I tomą (A–Kar, 776 psl.). Įdėta apie 3000 straipsnių ir 2000 iliustracijų. Tiražas 4000 egzempliorių. Viršelio dailininkas prof. Alfonsas Žvilius, vyresnioji maketuotoja Aliutė Zimanienė. Knyga įvertinta diplomu tarp dešimties gražiausių 2000 metų leidinių Lietuvoje.

Pirmajame tome daugiausia straipsnių parašyta pačių lietuvininkų: V. Pėteraitis su M. Purvinu parengė po pusę tūkstančio straipsnių, beveik šimtą pedagogas dr. Albertas Juška ir Vytautas Gocentas, po pusšimtį Jurgis Reisgys, žurnalistas V. Kaltenis, Algirdas Žemaitaitis, beveik dvi dešimtis inžinierius Algis Gliožaitis. Iš kitų Lietuvos mokslininkų daugiausia parašė dr. A. Matulevičius (163), archeologas Valdemaras Šimėnas (145), dr. Algirdas Rainys (79), istorikas Vytautas Raudeliūnas (68), filosofas dr. Vacys Bagdonavičius (61), prof. archeologas Linas Tamulynas (46), prof. Domas Kaunas (37), prof. Z. Zinkevičius (33), Vytautas Šilas (32), prof. A. Sabaliauskas ir dr. Jonas Tatoris (po 30), etnologė prof. Angelė Vyšniauskaitė (27) ir kiti. MLE rengėjams daug padėjo lietuvininkė dail. Eva Labutytė.

Dar po trejų metų (2003) ta pati rengėjų grupė išleido ir II tomą (K–M, 800 psl.). Be MLF aukotojų, MLE leidimas ženkliai remiamas iš valstybės biudžeto –LR Švietimo ir mokslo ministerijos. I tomo leidimą dar parėmė LR Kultūros ministerija, AB Klaipėdos jūrų krovos kompanija „Klasco“ ir verslininkas Arminas Gintautas. II ir III tomo rėmėjai – Kultūros ir sporto rėmimo fondas, AB „Klaipėdos nafta“ (gen. direktorius šilutiškis Jurgis Aušra), AB „Klasco“ (gen. direktorius Valentinas Greičiūnas), Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvų perdirbėjų konfederacija (pirmininkas lietuvininkas Algirdas Aušra), Pagėgių savivaldybė (meras Kęstutis Komskis).

Rėmėjais laikytini ir visi straipsnių autoriai, visuomeniniai skyrių redaktoriai bei konsultantai, dirbantys be jokio atlygio.

Trečiasis MLE tomas dar ne paskutinis

Ką tik išleistame tome* sudėti M–R raidžių straipsniai. Kaip ir pirmuosiuose daug vietos skirta krašto istorijai, etnografijai, kultūriniam palikimui, švietimui, lietuvininkų vargams svetimųjų priespaudoje bei įvairių formų genocidui. Pavarčius tomą, matyti, jog rengėjų laikytasi MLE II tomo pratarmėje vyr. redaktoriaus prof. Z. Zinkevičiaus iškeltos nuostatos: „Mums svarbiausia – pateikti apie Mažąją Lietuvos kuo daugiau faktinės medžiagos, kuriai gręsia pražūtis“.

Baigiamojoje pratarmėje vyriausiasis organizatorius ir tvarkytojas prof. V. Pėteraitis, džiaugiasi, kad po dešimtmečio išleistas III tomas yra visų rūpesčių ir darbų atpildas: „Šis darbščių rankų sudėliotas tomas leidžia skaitytojui giliau pažvelgti į Mažosios Lietuvos gyventojų praeitį ir dabartį, jų dalyvavimą visuomeninėje veikloje ir šeimos gyvenime“. Tome pateikta gausybė medžiagos.

* Mažosios Lietuvos enciklopedija, III t. 864 p. Vyr. organizatorius ir tvarkytojas prof. V. Peteraitis. Redakcinės kolegijos prezidentas akad. Z. Zinkevičius, redakcinės kolegijos pirmininkas doc. Vaclovas Bagdonavičius, vyr. redaktorius doc. M. Purvinas, pav. leidybai V. Kaltenis, ats. sekretoriai V. Gocentas ir N. Dzindziliauskienė. Viršelio dail. A. Žvilius, vyresnioji maketuotoja Aliutė Zimanienė. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. sudėliota į 3127 straipsnius, kurių beveik pusė parengta ir suredaguota vyr. redaktoriaus dr. Martyno Purvino. Apžvelgdamas MLE rengimo dešimtmetį iš besikeitusių pagalbininkių redaktorių jis mini Danguolę Česaitytę, Sigitą Paulauskaitę, Ingridą Veliutę, Danutę Valentukevičienę. Visus tris tomus spaudai rengė tik penketas darbuotojų: dr. M. Purvinas (nuo 1997 m.), Nijolė Dzindziliauskienė ir Vytautas Kaltenis (nuo 1998 m.), Virginija Budrikienė ir Aliutė Zimanienė (nuo 1999 m.). Buvo ir daugiau uolių talkininkų, pateikusių svarbių patikslinimų rengiamiems straipsniams ar reikšmingos medžiagos. Toks nedidelis rengėjų būrys, sugebėjęs per dešimtmetį išleisti tris didžiulius tomus, rodo jų užkrečiantį pavyzdį pritraukti nuoširdžių talkininkų. Tokiomis sąlygomis dirbant tam tikri medžiagos pateikimo nelygumai neišvengiami ir dėl to skaitytojams reikėtų būti atlaidesniems, nes svarbiausias rengėjų tikslas buvo pateikti kuo daugiau medžiagos, o pasitaikiusias spragas, netikslumus rengėjai, be abejo, patikslins paskutinio tomo pabaigoje.

Be pačių lietuvininkų M. Purvino, V. Pėteraičio, A. Juškos, M. Tydecks, J. Reisgio, V. Gocento, E. Labutytės, pirmiesiems trims tomams daugiausia straipsnių pateikė archeologai V. Šimėnas, L. Tamulynas, medikas L. Poviliūnas, A. Matulevičius, gamtininkas A. Rainys, Z. Zinkevičius, A. Vyšniauskaitė, D. Kaunas.

Iš didesnių studijinių straipsnių minėtini doc. M. Purvino (Architektūra. Etnocidas), istoriko dr. A. Matulevičiaus (Baudžiava, Gernanizacija, Kolonizacija, Gyventojai, Lietuvininkai, M. Lietuva ir jos istoriografija, Mozūrija, Napoleonmetis), prof. V. Urbono (Periodika), A. Gliožaičio (Klaipėdos kraštas), S. Karaliūno (Jotvingiai), prof. A. Sabaliausko (Mokslininkų kelionės į M. Lietuvą), V. Mačiekaus (Paprotinė teisė), prof. Z. Zinkevičiaus (Lietuvių kalba Prūsoje ir M. Lietuvoje), doc. A. Juškos (Mokyklos, Lietuvininkų švietimas, Religija).

Šis tomas, kaip ir kiti gausiai iliustruotas žemėlapiais, senais atvirukais ir archyvinėmis nuotraukomis iš Lietuvos muziejų, Vokietijos, Lenkijos archyvų ir, kas nemažiau svarbu, originaliomis klaipėdiškių šeimų albumų, išsaugotų per karus ir tremtį, nuotraukomis. Iliustracijos labai papildo MLE teikiamą informaciją.

Tomas pradedamas straipsniu medalis. Iš jo sužinome apie bene seniausią medalį, skirtą Tilžės taikos (1807) paminėjimui. Aprašytas skulptoriaus P. Rimšos medalis, skirtas Klaipėdos krašto prijungimui paminėti. Jo reverse įrašas: „Kas mūsų – kova įgysim, kas iškovota – mylėt mokėsim“. Prasidėjus Atgimimui, sukurta medalių Vydūnui, K. Donelaičiui, I. Simonaitytei, I. Kantui. Pateikta 14 iliustracijų. Apžvelgdami dvasinės ir medžiaginės kultūros straipsnius, randame, jog M. Lietuvoje žinota baltų deivė Medeina. Dideliame str. mediniai pastatai sakoma, jog tokie pastatai krašte vyravo tik iki XX a. pradžios. Rašoma ir apie gyvenamųjų namų puošmenas, kurios po karo sparčiai nyko, nes buvo neatstatomos, todėl dauguma išliko tik fotografijose. Str. medžiai rašoma apie šventuosius miškus. Jų būta prie Rambyno, prie Romainių Semboje. Minimi ir pavieniai šventi medžiai: Labguvos, Ragainės ąžuolas, Laimos liepa prie Rambyno.

Verti dėmesio ir pagarbos

Šiame tome plačiai aprašoma ir žymiausia Klaipėdos krašto savamokslė tapytoja Lidija Meškaitytė (1926–9fR@P¦èäÂÒàæÜÒÞ@ÂêèÞäȮæ@�ÂÒìÂ@„ÊØÒ˖ÜÒÊÜȮX@‚ØÈÞÜÂ@ äÊÒÖ˂ÂÒèÒÊÜȮZ–ÂäìÊØòèȮR\@–ÞìÞÔÂÜè@æê@ÜÊÎÂØÒÂ@ÂèæÒæÖØÊÒÈȮ@ÔÞæ@æÂìÒèÂæ@èÂØÊÜèÂæ@ÚÒÜÒÂèÒ˖äÞæÊ\@ ÂØÒÖÒÚÂæ@P|f„@àÒÊ˂ÒÜÒ˦R@æÂêÎÞÚÂæ@�ÒÊèêìÞæ@ÈÂÒØȮæ@ÚêôÒÊÔêÔÊ\@ÊäèÒÜÎÒÂêæÒÂ@ÔÞ@ÈÂØÒǦ@ 䀦@àÊÒôÂ˼ÒÜȮæ@ÚÒÜÒÂèÒ˖äÞǦ@䀦@èÞkių lietuvių dailėje nebuvo. Jos paveikslai buvo aksponuoti Lietuvos ir užsienio parodose: Maskvoje, Varšuvoje, Anglijoje, Norvegijoje. Jurbarke nuo 1996 m. veikia nuolatinė miniatiūrų faksimilių paroda. L. Meškaitytės vardu 1996 m. pavadinta ir jos tėviškės Smalininkų vidurinė mokykla. Lankoma dailininkės gimtoji sodyba-muziejus Antšvenčiuose.

Iš kitų šiame tome įdėtų biografijų sužinome ir apie svarbiausius MLE organizatorius ir rengėjus (pirmuosiuose jau buvo paminėti lietuvininkai ir jų bičiuliai Vytautas Gocentas, dr. Albertas Juška, dr. Algirdas Matulevičius, Vytautas Kaltenis. Kaip ir kitų lietuvininkų veikėjų, kilusių iš gausių šeimų, buvo aprašyta visa giminė, taip ir šiame tome sužinosime apie Pėteraičių šeimą iš Vaidaugų kaimo (Klaipėdos parapijos). Visų MLF leidinių sumanytojo tėvas Mikas buvo šviesus žmogus, dalyvavęs politikoje (buvo Budelkiemio valsčiaus viršaitis), vienas šaulių s-gos kūrėjų savo krašte. Užaugino sūnus Vilių, Hansą ir dukterį Ievą. Hansas liko tėviškėje, pedagogė Ieva kaip ir Vilius po karo atsidūrė Kanadoje. Minėtinas Hanso sūnus radijo inžinierius Viktoras (g. 1954 m.) tarptautinės klasės radijo sporto meistras, LR Aukščiausios Tarybos rūmų gynėjas, sumaniai veikęs 1991 m. sovietinės agresijos dienomis. Būsimasis encilkopedininkas Vilius Pėteraitis studijavo teologiją VDU ir kalbas Anglijos ir Švedijos universitetuose. Baigęs Vilniaus universitetą, jame dėtė. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. persikėlė į Kanadą, apsigyveno Monrealyje. Parengė du anglų-lietuvių kalbų žodynus (1948, 1949). Buvo bostoniškės „Lietuvių enciklopedijos“ bendradarbis. Tyrinėja M. Lietuvos vietovardžius. Visuomenės veikėjas: subūrė M. Lietuvos bičiulių draugiją, vienas iš MLF organizatorių, 1992–98 jo pirmininkas, dabar jo leidinių ir šios enciklopedijos vyriausiasis organizatorius ir tvarkytojas. MLE trims tomams parengė 1225 straipsnius ir straipsnelius bei pateikė šimtus iliustracijų. Tėvynėje pagerbtas Ldk Gedimino ordino karininko kryžiumi (2002), Klaipėdos universiteto garbės daktaro laipsniu (1995).

Paminėtas ir sakytojas iš Pagėgių Anusis Pėteraitis (1867–1957), pasitraukęs į Vokietiją, veikė M. Lietuvos taryboje, išleido knygą „Surinkimai Prūsų Lietuvoje“ (1952).

Plačiau aprašyta iš Dauparų kaimo (Klaipėdos vls.) kilusi Purvinų giminė, savo prosenelius siejanti su kuršiais. Ši giminė buvo plačiai pasklidusi: gyveno Nemuno deltoje ir Kuršių nerijoje. Iš Daupariškių minėtinas padagogas Martynas Purvinas (1902–76), Lietuvos un-te studentų draugijos „Mažoji Lietuva“ steigėjas, Klaipėdos krašto seimelio narys nuo 1934 m. Jo parašyta „Klaipėdos krašto mokyklų draugijos istorija“ išleista 1995 m. Minimas jo pusbrolis iš Dauparų teologas Ansas (1912–35) ir pedagogas vadovėlių autorius Jonas Jokūbas Purvinas (1894–1946) iš Vilkyčių. Kitos – klaipėdiškių atšakos yra botanikas, pedagogas doc. Erikas Purvinas (1908–99), 1936 baigęs VDU, dirbęs Lietuvos žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje, paskelbęs daug straipsnių apie Lietuvos augalus, taip pat kelių dešimčių ir MLE straipsnių autorius. Eriko sūnus architektas Martynas Purvinas (g. 1947 m.) MLE II ir III tomo rengėjų grupės vadovas ir nuo 2006 m. vyr. redaktorius. Baigęs studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute, jame dirbo, bet nuo 1987 m. kaip nesovietinis dėstytojas turėjo pereiti į Architektūros ir statybos institutą Kaune. Nuo 1972 m. tiria senuosius Lietuvos kaimus, o nuo 1980 m. M. Lietuvos kultūrinį paveldą. Vienas ir su žmona architekte Marija yra parašęs dešimtis straipsnių ir knygų, išleistų po Nepriklausomybės atgavimo (sovietinė cenzūra neleido spausdinti dėl keliamų paveldo niokojimo faktų). Lankydamas M. Lietuvą ir Vokietijos archyvus, sukaupė daug istorinės dokumentinės medžiagos (nuotraukų) apie jos architektūrinį paveldą, kuris jo dėka MLE tomuose pasidarė daug akivaizdesnis.

Šiame tome minimi ir du šilutiškiai visuomenės veikėjai Plonaičiai: Jurgis (1902–98) ir Kristupas (1905–80) – 1923 m. sukilimo organizatoriai ir dalyviai. Jurgis buvo Klaipėdos seimelio narys (nuo 1935 m.), šaulių s-gos veikėjas, 1991 m. nuo sov. agresorių saugojo LR AT rūmus. Šilutės garbės pilietis.

Krašto vaizdas

Dideliame miestų straipsnyje (aut. dr. M. Purvinas) minimi seniausi M. Lietuvos miestai Torunė, Marienverderis, Elbingas (1237), Klaipėda (1257), Karaliaučius ir Vėluva (1258). Mažas ekskursas apie Karaliaučių. Kai 1982 m. teko lankytis šiame krašte, informaciniuose bukletuose ir knygelėse Kaliningrado srities ir miesto istorija jose buvo pradedama nuo 1946 m. Tik po 60 metų atėjūnų propaganda atrado ir senesnę miesto istoriją – paminėjo miesto 750 m. jubiliejų – nuo kryžiuočių pirmos pilies Priegliaus kalvoje pastatymo. Prūsai tą vietą vadino Tvanksta. Apie pilį ėmė kurtis gyvenvietės, išaugusios į savarankiškus miestus, kurie tik po penkių amžių 1724 m. buvo sujungti į vieną miestą ir pavadinti bendru vardu Königsberg. Lietuvininkai jau XVI a. miestą vadino Karaliaučiumi.

Šiaip M. Lietuva buvo kaimiškas kraštas. 1900 m. buvo tik 3 dideli miestai: Karaliaučius (187 tūkst. gyventojų), Tilžė (34 tūkst.), Įsrutis (27 tūkst.). XIII–XV a. Ordino valstybės miestuose gyveno vien kolonistai iš V. Europos, tik vėliau į juos kėlėsi suvokietėję prūsai. Tačiau krašto miestai visada liko vokiškos kultūros, o vėliau ir germanizacijos židiniai. II pasaulinio karo pabaigoje nukentėjo daug M. Lietuvos miestų. Jie ypač suniokoti sovietinės okupacijos metais. Buvo likviduojami ištisi senamiesčiai (Karaliaučiaus, Įsruties). Labai nukentėjo miestų architektūrinis paveldas. Deja, M. Lietuvos tradicinės miestų liekanos naikinamos ir toliau. Skirtingai nuo D. Lietuvos, miesteliai šiam kraštui nebūdingi.

Derama vieta skirta atskiriems miestams. Plačiame str. Nida teigiama, kad tai sena akmens amžiaus gyvenvietė. XVI a. jau gyveno 18 žvejų ir 8 pusžvejų šeimos. Kelis kartus užpustoma smėlio Nidos gyvenvietė kėlėsi į šiaurę. XVIII a. pabaigoje jau gyveno 85 žmonės. 1933 m. suteiktos kurorto teisės, veikė lietuviška pradžios mokykla. 1928 m. įsteigtas Nerijos muziejus, deja sovietinių okupantų nugriautas, o ir iš buvusios žvejų gyvenvietės beliko tik keli buvusio bažnytkaimio fragmentai, paveldas toliau naikinamas, perdirbant senos gyvenvietės liekanas.

Iš str. Neringa sužinome, jog šis vardas atsirado sovietų okupacijos metais, įsteigus vadinamąjį miestą Kuršių nerijoje. Vietos gyventojai šį žemės ruožą vadina Kuršių užmariu arba kopomis. Klaipėdos krašto lietuvininkai tuos gyventojus vadino užmarininkais arba kopininkais. Kalbininkai (V. Pėteraitis, P. Skardžius) šį kraštą siūlo vadinti Nerija arba Kuršių užmariu.

Aprašyti senose (dar naujajame akmens amžiaus) gyvenvietėse susikūrę miesteliai Priekulė ir Pagėgiai (šis buvo išaugęs į apskrities miestą su lietuviška gimnazija). Iš didesnių miestų minėtina M. Purvino aprašyta Ragainė (dab. Neman). Jos pirmtakas buvo skalvių pilis Raganita. 1409 m. čia buvo baigta statyti mūrinė pilis, viena iš stipriausių Ordino valstybėje. 1722 m. Ragainė gavo miesto teises. Nuo 1889 m. čia veikė M. Jankaus spaustuvė. Iš jos ne vien M. Lietuvoje plito laikraščiai ir kalendoriai. Dabar iš pilies belikę tik ardomi griuvėsiai. Ragainėje nuo 1549 m. kunigavusiam ir 1563 m. palaidotam pirmosios lietuviškos knygos autoriui M. Mažvydui paminklo pastatyti sovietų valdžia 1991 m. neleido.

Apskritai šioje enciklopedijoje yra daug vietovardžių kilmės aiškinimų. Tai prof. V. Pėteraičio studijų rezultatas: I tome jo pateikta Bartos ir Įsruties apskrities vandenvardžių etimologijos, II tome Klaipėdos, Labguvos aps., Lazdynų par., III tome – Pagėgių, Pakalnės, Pilkalnio ir Ragainės apskričių vietovardžių. Rambynas minimas jau 1394 m. Patį vardą V. Pėteraitis laiko archajišku, susijusiu „su senovės baltų religiniu pasauliu ir su skalvių lietuvininkų ramove, kur ramiai ir dorai galėjo atlikti religines apeigas, aukoti savo dievams“.

Mokyklos

Šiame tome daug vietos skirta mokykloms ir mokytojams. Šių straipsnių autorius lietuvininkas pedagogas dr. Albertas Juška, parengęs knygą „Mokyklos pedagogika“ (1996, su V. Jakavičiumi) ir „Mažosios Lietuvos mokykla XVI–XX amžiuje“ (2003). Straipsnyje rašoma, jog jau XII a. pabaigoje mokykla veikusi Klaipėdoje prie katedros. Po Reformacijos įsigalėjimo iki 1570 m. M. Lietuvoje parapinės mokyklos buvo atidarytos Tilžėje (1526), Įsrutyje (apie 1537), Klaipėdoje (apie 1540), Kaukėnuose (prieš 1547), Rusnėje (1553), Ragainėje ir Tepliuvoje (prieš 1560). 1568 m. jau 20-yje mokyklų vaikai mokyti lietuviškai. 1541 m. Prūsijos kunigaikščio Albrechto nurodymu Karaliaučiuje įsteigtas pedagogiumas, arba partikuliaras, 1544 m. pertvarkytas į universitetą. XVIII a. – visuotinio privalomo mokymo įvedimo laikotarpis per parapines mokyklas. 1718 m. karaliaus nurodyta steigti ir žemininkų mokyklas didesniuose kaimuose. XVIII a. pabaigoje M. Lietuvoje veikė 411 lietuviškų pradinių mokyklų. Pirmieji mokytojai buvo kunigai arba jų padėjėjai precentoriai. XIX a. pradžioje mokytojams rengti buvo pradėtos steigti mokytojų seminarijos. 1811 m. pradėjo veikti Karalienės (netoli Įsruties) mokytojų seminarija, veikusi iki 1926 m. Iki 1882 m. joje mokyta ir lietuvių kalbos. Joje mokėsi žymūs M. Lietuvos spaudos ir raštijos veikėjai. Frydrichas Bajoraitis, Adomas Einaras, Johanas Ferdinandas Kelkis. 1829 m. įsteigtos Darkiemio, Unguros, 1882 m. Ragainės mokytojų seminarijos, 1902 m. Klaipėdos. Mokymuisi naudota Mažvydo „Katekizmas“, vėliau katekizavimui skirtos religinės knygelės. 1708 m. Karaliaučiuje išleistas elementorius „Skaitytinės“.

Kaip knygų taip ir laikraščių leidime pirmavo M. Lietuva. Šiame tome rašoma apie pirmuosius šio krašto laikraščius: 1823–25 m. Karaliaučiuje buvo leidžiamas periodinis leidinys „Nusidavimai Dievo karalystėje“ (spausdinamas Tilžėje). Šiam sustojus pradėti leisti „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų“ (ėjo 1832–34 ir 1837–1914). Deja, žinių iš lietuvininkų gyvenimo juose buvo nedaug: šiek tiek apie švietimą, kalbos nykimą ir emigraciją į JAV. Kurį laiką šio laikraščio kalbą prižiūrėjo kalbininkas Fr. Kuršaitis. Tiražas 400–500 egz.

MLE III tome plačiai rašoma apie vakarinių baltų tautą prūsus, gyvenusius Priegliaus žemupyje, jų gentį notangus, priešinimąsi kryžiuočiams, garsųjį sukilėlių vadą Herkų Mantą. Nors prūsų kalba teišliko negausiuose rašto paminkluose ir vietovardžiuose, o prūso etnonimas išsibarstė ir Didžiojoje Lietuvoje, bet mėginama šią prieš kelis amžius mirusią kalbą atkurti ir gaivinti (parašytas vadovėlis „Naujosios prūsų kalbos gramatika“, 1989 m.). Iniciatoriai susibūrė į etninę bendriją (užregistruota 2000 m.) ir bendrauja prūsų kalba. Populiarus ansamblis „Kūlgrinda“ atkūrė prūsiškas giesmes. Minimi prūsų kalbos tyrėjai – profesoriai Vytautas Mažiulis, Vladimiras Toporovas (1928–2005), parengę etimologinius žodynus, ir Letas Palmaitis, Mikelio Klusio slapyvardžiu pasivadinęs knygos „Pirmoji prūsų knyga“ (su B. Stundžia) ir minėto vadovėlio autorius, tarptautinės Prūsų brolijos steigėjas.

Istorijos lemtingos datos ir įvykiai

Straipsnyje Melno taika rašoma, jog po 1410 m. Žalgirio mūšio, Ordinas, nesulaukdamas Vakarų ir popiežiaus pagalbos,buvo priverstas pasirašyti taiką, atsisakė pretenzijų į Žemaitiją. „1424.VI.7 nustatytos D. Lietuvos sienos be didesnių pakitimų išsilaikė iki 1920 m. Todėl Melno taika nulėmė M. Lietuvos susiklostymą ir ilgaamžį jos gyvavimą. Pasibaigus šimtmečių kovoms tarp LDK ir Ordino valstybės, per M. Lietuvos žemes plėtojosi prekyba. Tai padėjo kraštui atsigauti, apgyvendinti dykrą“.

Iš istorinių straipsnių aktualus Molotovo-Ribentropo paktas (str. autorius A. Gliožaitis), nulėmęs tiek Mažosios, tiek Didžiosios Lietuvos ateitį, „sudarė sąlygas nacių etnocidui ir sovietų genocidui M. Lietuvoje“. Nors jis pačios Sov. Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos suvažiavime Lietuvos atstovų iniciatyva 1989.XII.24 ir buvo pasmerktas kaip pažeidęs tarptautinės teisės principus, bet „šio pakto įtaka tebejaučiama kai kurių didžiųjų valstybių geopolitikoje“.

M. Lietuvos istorija – nuolatinė okupacijų kaita, pradėta XIII a. nuo Prūsos žemių. Ją pradėjo Kryžiuočių ordinas krikšto dingstimi. 1626 m. krašto pajūrį okupavusi Švedija išbuvo 9 metus. Per Septynerių metų karą 1756–63 m. buvo įsibrovusi Rusijos kariuomenė. Po pusės amžiaus (1806–13 m) M. Lietuvą okupavo prancūzų kariuomenė. Po šimto metų Pirmojo pasaulinio karo pradžioje rytinę jos dalį niokojo Rusijos kariuomenė, Gyventojai ypač bijojo kazokų. Daug (per 13 tūkst.) lietuvininkų buvo ištremta į Sibirą, tik dalis tegrįžo. Sugriauta kelios dešimtys miestų, ypač nukentėjo Eitkūnai, Darkiemis, Stalupėnai, Pilkalnis. Po karo Klaipėdos kraštas buvo pavestas valdyti prancūzams, kol 1923 m. sausio mėn. sukilusių krašto vyrų ir Lietuvos savanorių jie buvo išvaryti.

Didžiausiomis nelaimėmis M. Lietuvą užklupo Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Ši okupacija tebesitęsia iki šiol, išskyrus Klaipėdos kraštą ir pietinę jos dalį, atiduotą Lenkijai. 1944 m. spalio mėn. į užnemunės lietuvininkų kaimus įsiveržė sovietinės kariuomenės daliniai, žudę nespėjusius pasitraukti gyventojus. Atskirai aprašomos Nemerkiemio (netoli už Tolminkiemio) žudynės. Spalio 21 d. sovietų kariai užėmę Nemerkiemį plėšikavo ir žudė vietos gyventojus. Po kelių dienų atbloškę sovietų kariauną, vokiečiai rado žiaurų vaizdą: „Prie pirmųjų sodybų rastos 4 moterys, prie vežimų prikaltomis rankomis. Viename kambaryje sėdėjo 84 m. moteris išdurtomis akimis. Žmonės žudyti savo namuose, gatvėse, kai kurie rišti prie vežimų ir šaudyti, kiti nukryžiuoti – vinimis prikalti prie savo namų“ (p. 235). Nužudyta daugiausia moterys ir vaikai (72). Lapkričio 2 d. Vokietijos stebėtojai surengė tarptautinį susirinkimą dėl sovietų teroro Rytprūsiuose. Šiomis žiauriomis žudynėmis pradėtas M. Lietuvos genocidas susilaukė atgarsio ir LR Seime: 2006 m. įvesta M. Lietuvos genocido atminimo diena – spalio 16 d.

M. Lietuvos gyventojų kančios, naikinimas aprašytas dar straipsniuose pabėgėliai, pasitraukimas, prievartavimai. Nuo artėjančios sovietinės kariaunos gyventojams buvo liepiama trauktis, bet dėl didelio pabėgėlių skaičiaus pasitraukimas negalėjo būti tinkamai organizuotas. Iš Klaipėdos besitraukiančias mašinų ir vežimų vilkstines apšaudė sovietiniai lėktuvai. „Gruodžio 15 d. per užšąlusias Kuršių marias masiškai bėgo žmonės, o sovietiniai lėktuvai šaudydami laužė ledą ir skandino pabėgėlius su arkliais ir nešuliais. Puolanti sov. kariuomenė Rytprūsių pakelėse palikdavo nušautų pabėgėlių kūnus, o kaimeliuose – išprievartautas ir nukankintas moteris ir mergaites“ (p. 340).

Sėkmės MLE rengėjams ir talkininkams

Pabaigoje norėtume paminėti šios enciklopedijos organizatoriaus ir vyriausiojo tvarkytojo prof. V. Pėteraičio II tomo palydos žodį: „Mažoji Lietuva – amžiais fiziškai atskirta, dvasiškai visuomet sujungta – liks mūsų atmintyje ir šioje „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ (MLE)“. Tikrai reikia, kad ji liktų ne vien šio veikalo rengėjų lietuvininkų ir jų bičiulių atmintyje. Per ištisus penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius Lietuvos mokyklose buvo verčiami apsiriboti tik sausais faktais apie M. Mažvydą, K. Donelaitį, J. Bretkūną, D. Kleiną, L. Rėzą. Buvo vengiama klausimo, kaip šis lietuvininkų kraštas pergyveno paskutinį karą, kaip jis atrodo dabar. Tik M. Lietuvos rezistencinis sąjūdis Čikagoje (pirmininkas Algis A. Regis) įvairiuose renginiuose nuolat teigė, kad M. Lietuvos istorija – atvira ir neužmirštama. Straipsnio pradžioje minėtos M. Brako knygos pratarmėje A. Regis rašė: „fiziškai ir dvasiškai pajėgi tautos dalis, šimtmečiais kovojusi dėl savo gyvenimo teisės, net labai sunkiomis sąlygomis davusi kraštui pirmąją lietuvių kalba spausdintą knygą, periodinę spaudą, literatūrą ir reikšmingai dalyvavusi Lietuvos nepriklausomybės atkūrime, staiga neteko ateities – ji buvo išplėšta“. Giminės bendrumo jausmas ir padorumo skatinama užuojauta ir dėkingumas įpareigoja mus visus neužmiršti savo greta gyvenusių ir kūrusių vakarinių brolių, deja, išnaikintų Europos didžiųjų tironų grumtynėse. Iš M. Lietuvos kilo apskritai lietuvių kultūros užuomazgos. Be šio krašto kultūros darbininkų ir visų mūsų dvasinis gyvenimas būtų daug skurdesnis.

Dr. Antanas Balašaitis, 2007 m. vasario 26 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 4
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 4, 2014 @ 12:01 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →