Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mažosios Lietuvos ir Tvankstos plotas

Pagal   /  2014 birželio 6  /  Komentarų nėra

Istoriniu žvilgsniu pažvelgus, veikalas apima Mažąją Lietuvą, susidedančią iš seniau minimų Nadruvos, Skalvos ir Pilsoto sričių, bei Tvankstą, kurią sudaro Semba, Notanga, Š. Varmė ir Š. Barta. Geografiniu požvilgiu į ją įeina Priegliaus upynas bei Nemuno, Minijos ir Danijos (Danės) žemupiai.

1.1 Istoriniu žvilgsniu pažvelgus, veikalas apima Mažąją Lietuvą, susidedančią iš seniau minimų Nadruvos, Skalvos ir Pilsoto sričių, bei Tvankstą, kurią sudaro Semba, Notanga, Š. Varmė ir Š. Barta. Geografiniu požvilgiu į ją įeina Priegliaus upynas bei Nemuno, Minijos ir Danijos (Danės) žemupiai.

Visas tas plotas, 1422 m. Melno taikos sutartimi atskirtas nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, iki 1701 m. priklausė Prūsijos kunigaikštystei, iki 1871 m. – Prūsijos karalystei, iki 1918 m. – Vokietijos “ciecorystei” (imperijai, reichui) ir iki 1945 m. – Vokietijai.

Po Antrojo pasaulinio karo šiaurinė jo dalis 1946 m. Potsdamo konferencijoje atskirta dirbtine (potsdamine) linija nuo lenkų valdomos buvusios Rytų Prūsijos dalies ir iki būsimos taikos konferencijos pavesta valdyti Sovietų Sąjungai.

Dabar Mažoji Lietuva ir Semba vadinama Kaliningrado sritimi (sovietų – Kaliningradskaja oblastj). Išimtis tik Klaipėdos kraštas, Versalio taikos sutartimi atskirtas nuo Vokietijos reicho, su pertraukomis – nuo 1923 . iki 1939 m. priklausęs Lietuvos Respublikai, nuo 1939 iki 1945 m. – Vokietijai, nuo 1945 m. – Lietuvos Tarybų Socialistinei Respublikai ir nuo 1990 m. vėl priklauso Lietuvos Respublikai.

Pietinė aptariamojo ploto riba ne visada sutampa su išvestąja dirbtine (potsdamine) linija. Į etninę Mažosios Lietuvos dalį įėjo ir Galdapės upyno apylinkės, priskirtos Lenkijai. Taigi nuo Ylavos Mažosios Lietuvos pietinė riba ėjo pro Ungurą, Kučius, Gurnius iki Dūbininkų.

Šioje studijoje ir bus nagrinėjami aprašytojo ploto vandenvardžiai, t. y. Mažosios Lietuvos iki jos pietinės ribos ir Tvankstos (Sembos, Notangos, Š. Varmės ir Š. Bartos) sritys iki potsdaminės linijos.

1. Mažoji Lietuva: vardas ir plotas

1.2. Vardas. Lietuvininkų Mažoji Lietuva anksčiau dar vadinta Prūsų Lietuva arba tiesiog Lietuva; vokiečių ji žinoma kaip Klein Litauen, Preussisch Litauen, Litauen ir mažiau priimtais terminais Litauischer Kreis, Litauische Ämter, Provinz Litthauen ir panašiai1, o angliškai priimta ją vadinti Lihuania Minor.

Bene pirmą kartą šis vardas pasirodė Prūsijos kronikininko Simono Grūnavo2 (tarp 1517 ir 1526 m. parašytame) veikale “Prūsų kronika” – Kleinlittaw. Vėliau jis kartotas prūsų istoriko ir kronikininko Luko Dovido3 apie 1576 m. parašytoje “Prūsų kronikoje”. Dar vėliau (1795) vartojamas jau ir kartografų – F.L. Guessefeldo4 ir kitų.

Jei iki Pirmojo pasaulinio karo Mažosios Lietuvos vardas rečiau vartotas ir vietinių lietuvininkų, tai po šio karo jis vis labiau įsigalėjo, o dabar lietuvininkų bei lietuvių tik taip ir tevartojamas.

1.3. Plotas. Rytinė Mažosios Lietuvos siena, 1422 m. nustatyta Melno ežero taikos sutartimi, išliko nepakeista iki 1918 m. Bet vakarinė jos siena ne tokia aiški. Kai kurių tyrinėtojų sutapdinama su nadruvių vakarine administracine riba, t. y.:nuo Kuršių marių, Deimenos upe iki Priegliaus ir toliau – Alnos ir Ašvinės upėmis iki Ašvinio ežero (vok. Nordenburger See), o nuo jo į rytus – iki Didžiosios Lietuvos sienos.

Dr.A. Bezzenbergeris5 (Karaliaučiaus universiteto profesorius ir rektorius, archeologas, kalbininkas baltistas) nustatė lietuvių gyventą plotą pagal vietovardžius: lietuvių sričių sudurtinių vardų antrasis sandas –kiemas, –kalnas ir –upė (vok. –kehmen, –kallen ir –uppen), o prūsų apgyventų sričių vardų antrasis sandas –kaimis, -garbis ir –ape (vok. –keim, -garben ir –appen).Tad lietuvių ir prūsų kalbų riba eitų nuo (pagal buvusius vokiečių pavadinimus) Kirschnakeim (į p. r. nuo Labguvos) pro Ripkeim (į p. r. nuo Vėluvos), Kuthkeim (į š. v. nuo Narkyčių), Starkeim (į š.r. nuo Nordenburgo), Koskeim (į p. nuo Girdavos), Silzkeim (į p. r. nuo Bartų), Windkeim (į p. nuo Rastenburgo), Salpkeim ( į š. nuo Dadajaus ež., Rešliaus aps.), Redigkeimen (į š. v. nuo Allenšteino), Labkeim (į p. nuo Lobyno ež.) arba lietuviškai tariant: nuo Kiršnakiemio (VK 39), pro Ripkaimį, Kūtkiemį (VK 42), Starkaimį, Kaiskaimį, Zilskaimį, Vindkaimį, Salpkaimį, Redigkaimį ir Lobkaimį.

Šioji, bezzenberginė, riba, atitinkanti ir vakarinę Nadruvos ribą, laikytina ir Mažosios Lietuvos lietuvių vakarine ir pietine riba, paprastai vadinama Deimenos–Priegliaus–Alnos upių riba.

Bezzenbergerio nustatytosios lietuvių ir prūsų gyvenamojo ploto ribõs laikėsi ir kiti vokiečių mokslininkai, kaip K. Lohmeyeris6 ir R.Trautmannas6.

A.Matulevičius7, remdamasis bažnyčios vartota kalba iki didžiojo maro (1709–1711 m.), pietinę Mažosios Lietuvos etninę ribą veda nuo Aismarių pakrantės ties Šventapiliu pro Žintus, Ylavą, Barštyną, Lagagarbį, Barčius, Engelšteiną, Ungurą, Kučius, Gurnius iki Dūbininkų; taigi vakarinėje dalyje kiek šiauriau potsdaminės linijos, o rytinėje – piečiau jos.

Didžiausiąją Mažosios Lietuvos dalį sudaro trys pagrindinės istorinės sritys: Nadruva, Skalva ir Pilsotas.

a. Nadruvà (Nadravà)

1.4. Plotas. Nadruvos plotui priklausė Priegliaus aukštupio upynas su Pisos, Romintos, Galdapės, Angrapės, Auksinės, Alnos žemupio, Įsros, Druojos ir Deimenos intakų upėmis bei Šešupės kr. intakais, t. y. Pilkalnio pietinė dalis, Stalupėnų, Gumbinės, Darkiemio, Galdapės ir Įsruties apskritys bei Lebguvos aps. Rytinė dalis.

1.5. Vardas. Pirmą kartą Petro Dusburgiečio minimą Nadruvos vardą Nadrowia K. Būga aiškina iš pr. na “ant” ir *dravis, kurio pagrindinė reikšmė buvusi “medis; pušis” (BŪ III 115). Šios kilmės aiškinimo laikėsi ir A.Salys pastebėdamas, kad “etimologija juo įtikinamesnė, kad ir Pagudės bei Pamedės vardai taip pat susiję su krūmu ir giria” (LE XIX, p.470). Kiek įmanomesnę etimologiją (su klaustuku) mini Z.Zinkevičius8 ir prieš jį K. Kuzavinis9: ”Nadrava – kraštas, esantis ant *Dravos upės (vėlesnės Drúojos, Priegliaus intako?) krantų, plg. Pr. na “ant”.”

Nadruvà didžiai senas vardas, greičiausiai vandenvardinės kilmės, kaip ir ne vienas etnonimas, giminės ar tautos kraštovardis, plg. Sūduvà: upv. Sūdupis, Sūduonià, Jótva: upv. Jotijà, Jõt-upis; Dainavà: upv. Dainavà; Lãtvija: upv. Latavà, Latuvà, Lãt-upis; Lietuvà: upv. Liêtauka<*Lietava <*Leitava.

Nadravà tikriausiai -r- formantu ir priesaga -ava- išplėstas Nad- šaknies vedinys, sudarytas kaip ir upėvardžiai Éis-r-ava (Pagė.), Vik-r-avà (Gir.) ir kt.

Nad- senovinė vandenvardinė šaknis, sietina su ide. *nod-, *ned, *nid-, “šlapias; srovė; tekėti”, plg. s. ind. nadi “upė; srovė”, nédati “teka, srūva”, got. natjan “sudrėkinti” iš germ. *nad-, su kuriuo siejamas ir vok. nasz, ags. nat “šlapias”. Su šia šaknimi – įvairiais balsių kaitos laipsniais – sietini tikriniai vardai, plg. pr. Nadeyn mš. (Gal., GER 104), Nede ež. (Gal., GER 108), liet. upv. Nedėjà (Kau.), Nedìngis ež. (Varėna), lat. upv. Nediene (ENDZ II 475) ir už baltų kalbos ploto upv. Nέδω? (Peloponnes, KRA 48), Nedao (Panonija ), N… (Arkadija, KRA IL 12).

Nadruvà savo vardo šaknimi ir struktūra yra vandenvardinės kilmės, o kilme ir reikšme veda į prabaltiškus – baltiškus laikus, į prūsų-lietuvių bendrybę.

b. Skalvà

1.6. Plotas. Į Skalvos plotą įeina Nemuno žemupio ir deltos upės, ankstyvesnės Šilutės, Pagėgių, Tilžės, Ragainės ir Pakalnės apskritys bei Pilkalnio apskrities šiaurinė dalis.

1.7. Vardas. Skalvà iš senesnės Skalavà minima 1231 m. Scalewo (SCRIP I 737), Scalowia (SCRIP I 51,134), vėliau vok. Schalven ir Schalauen. A.Salys pavadinimą sieja ”su pr. *skalvo = liet. skalà…(prie kurios) priklauso tos pačios šaknies liet. skélti, skìlti, skáldyti ir gal net skaláuti” (LE XXVII 541).

Kaip Nadrava, taip ir Skalva yra vandenvardinės kilmės, plg. Skalvà, išnykęs upelis tarp Tilžės ir Ragainės, Nemuno kr. Ir ten pat vtv. Skalvė dv., Paskalviai, Skalvkalnis. Čia priklauso ir upv. Skalvys, Skalvė (Šiau., Kruojos kr.) ir be –v- formanto upv. Skalà (Tra.). Visi jie sietini su liet. skalúoti, skaláuti “vandeniui skalaujant užlieti, plakti, graužti, ardyti”, plg. dar s. ind. ksaláyati “nuplauna” ir ksáraki “teka, srūva” (FRAE 793).

Skirtumas tarp Nadruvos ir Skalvos pavadinimų yra tas, kad: pirma, Skalva aiškinama remiantis lietuvių kalba, antra, jos vandenvardiniai atitikmenys aptinkami Skalvoje ir Lietuvoje, o trečia – vardas šaknies galūnės -l- garsu susijęs su Nemuno vardų sistemos raiška.

P.S. Tautybė. Dėl skalvių ir nadruvių tautybės nuomonės nesutampa. Skalviai ir nadruviai minimi Dusburgiečio kronikoje kaip dvi iš vienuolikos prūsų genčių (SCRIP I 51). Bet jau nuo pirmosios lietuviškos knygos pasirodymo kronikininkai randa lietuvius gyvenančius Skalvoj ir Nadruvoj – Simonas Grūnavas2, Casparas Hennenbergeris10 ir vėliau Kr. Hartknochas11. Taip pat dėl senųjų skalvių ir nadruvių tautybės prūsiškumo suabejoja M.Toeppenas12 ir jau minėtieji K.Lohmeyeris bei A.Bezzenbergeris, o su rezervu kalbininkas R.Trautmannas.

Tarpukario metais būta kitokių išvedžiojimų. G.Mortensen13 1921 m. parašytoje disertacijoje teigia, kad nadruviai ir skalviai pagal tautybę buvę prūsai. Šiai nuomonei pritarė ir istorikas Z. Ivinskis bei kalbininkas A. Salys14. Tokiai nuomonei griežtai pasipriešino F.Constantinas von Karpas15, teigdamas, kad skalviai buvę lietuviai, nadruviai – tarpinė giminė tarp prūsų ir lietuvių, o sembų kalba – pereinamoji iš prūsų į lietuvių.

Buv. Tarybų Lietuvoje vieni mokslininkai (daugiausia istorikai) skalvius ir nadruvius laikė vakariniais lietuviais, kiti (daugiausia kalbininkai) – prūsais16. Bet, atrodo, įsigali nuomonė, kad nadruviai ir skalviai – tarpinės gentys su prūsų ir lietuvių bruožais8.

Kaip iš tikrųjų yra, paaiškės iš tolesnės vandenvardžių studijos ir analizės. Šiuo tarpu tik trumpai pasakytina, kad Nad-r-uvà savo pavadinimo sudaromaisiais garsais, ypač indoeuropietiškuoju -r- formantu, susijusi -r- raiškos vandenvardžiais (žr. 40.1.), kaip Pregara, Agra, Įsrà ir Vikravà, su judrumo, smarkumo, greitumo atšvaito persvara, ko nepastebime Skal-avos varde, be formanto sudarytame kraštovardyje. Skalavos šaknies paskutinis garsas -l-, balsingas sklandusis sonantas, nesusijęs su judrumu, greitumu, bet su liejimusi, skalavimu, minkštinimu, taigi yra artimesnis Nem-uno vardo šaknies raiškai (žr. 42.1.), garsinei ir reikšminei -m- raiškai.

Tas vardo reikšmės ir kilmės atsineštinis skirtumas pastebimai reiškiasi ir baltiškajame periode, nadruvių ir skalvių religinėje mąstysenoje, iš kurios išaugo skirtingi dvasinio kulto centrai, nors ir su ryškiu panašumu: nadruvių – Rominta, skalvių – Rambynas (žr. 2.d. “Vardai, susiję su religiniu ir mitologoniu (dvasiniu) pasauliu”). Nadruvių dvasinis pasaulis išsirutuliojo iš senesnės dangaus šviesos gerbimo (Dìtava, Auksìnė, Deimė) ir tamsios požemio jėgos (Patulio virtusiu Pakuliu) įsigalėjimo sintezės. Tuo tarpu Skalvos srityje išsirutuliojo antgamtinių likimą lemiančių jėgų ir požemio galių priešybė (Akmonìškiai: Piktupėnai).

Tad Nadruvos prosenoliai išlaikė senesnius iš pietų ir pietvakarių atsineštinius veldinius, kiek skirtingus nuo Skalvos protėvių iš pietryčių atsigabentųjų, kurių ir laiko tėkmė nespėjo išdildyti.

c. Pìlsotas

1.8. Plotas. Senovinė siaura baltų–kuršių–vakarinių žemaičių sritis, apimanti Danijos ir Minijos žemupius, t.y. Klaipėdos apskritį ir Šilutės apskrities šiaurinę dalį (žr. LE III 446 žemėlapį).

1.9. Vardas. Pilsoto sritis pirmą kartą minima 1252 m. kaip “terra Pilsaten” (LUB I 1,297). Sudurtinis vardas, kurio pirmasis sandas Pil- sietinas su liet. pilìs, lat. pils senesne reikšme “supilta gynimuisi kalva”, o antrasis sandas –sotas gretintinas su lat. kurš. sāta, sāts “tvora; kiemas”, plg. dar lat. kurš. pilsāts “miestas < aptverta supilta (gynimuisi) kalva”.

Taigi pagal darybą ir reikšmę Pilsoto vardas yra naujesnių laikų darinys, atsiradęs po lietuvių-latvių kalbinės diferenciacijos. Be to, vardas išaugęs iš kitos situacijos – gynimosi nuo išorinių priešų. Tai paliudija ir piliakalnių bei su Pil- susijusių vardų apstumas Pilsoto srityje, plg. Pileikiai (Kretingalės apyl.), Pilatiškiai (Dovilų), Piliakalvė (Traksėdžių), Pilies kalnas (Laistų), Piltynas (Sudmantų) ir kt. Tai vis Pilsoto pilių liekanos, naudotos krašto gynybai nuo vikingų ir kitų įsibrovėlių.

Antrasis sandas –sotas iš senesnės lyties sāt- sutinkamas ir vietovardžiuose (plg. Lamsočiai) prie Kintų ir Bajorų, seniau Lamsačiai – tai paremia vok. Lampsaten ir Nemerzatė iš senesnės lyties *Nemir-satė (vok. Nimmersatt). Iš antrojo dėmens susekami kuršių posluoksnio pėdsakai.

2. Tvankstà: vardas ir plotas

1.10. Vardas paimtas iš prūsų buvusios Karaliaučiaus miesto vietovės ir prie jos esančio istorijos šaltiniuose minimo tvenkinio pavadinimo (žr. “Etimologiniame žodyne”). Jis vartotas Mažosios Lietuvos kaimyninėms, anksčiau prūsų giminių apgyventoms, sritims pavadinti kaip geriausiai tinkantis pažymėti prūsiškąją krašto praeitį.

1.10.1. Plotas. Į mūsų nagrinėjamąjį Tvankstos plotą įeina visa Semba ir Notanga bei šiaurinės Varmės ir Bartos dalys, t. y. buvusių Rytprūsių šiaurės vakarų dalis arba dabartinės Kaliningrado srities vakarinė dalis.

a. Sémba (Samà, Semà)

1.11. Plotas. Sembos pusiasalis iš trijų pusių supamas vandenų: iš Vakarų – Aismarių, Baltijos jūros ir Kuršių marių, iš rytų – Deimenos upe ribojasi su Nadruva, o iš pietų – Priegliaus upe – su Notanga.

1.12. Vardas. Semba šaltiniuose įvairiai minima, pradedant anksčiausiai Adomo Bremeniečio paliudytu Semland 1073 m., vėliau – lotyniškuose šaltiniuose randamais variatais su pridėtiniu –b- ir be jo, kaip Samia 1238, Samlandia 124517 ir Semblandia 1224, Zambia 1231, Samplandia 1240 bei Petro Dusburgiečio Sambia ir baigiant vokiečių šaltiniuose vartojamais be pridėtinio –b- pavadinimais Samelant, Samlant, Samlandt, Semland, Zamenland, Samen ir kt.18

K. Būga iš pradžių gretino Petro Dusburgiečio Sambia su liet. žambas “kampas”19. Vėliau tos etimologijos atsisakė ir rekonstruotą pr. Sembo kildino iš nepažįstamo žodžio sembas “saviškis, Sippenangehöriger, socius”, neva išsirutuliojusi iš ide. *sebho “savas, savybė”, baigdamas “su įterptu n: se-n-bho-, iš kurio lietuvių kalboje būtų išriedėjęs žodis *sémbas”20.

K. Būgos rekonstruota lytis Sémba gana dirbtinė, neatitinkanti senųjų baltiškų kraštovardžių vardijimo sistemos, nes:

Pirma, baltų tautų ir genčių pavadinimai, kaip jau minėta, daugiausia susiję su vandenų vardais, plg.: Nadruvà (žr.), Skalvà (žr.), Lietuvà, Lãtvija, Dainavà, Jótva, Sūduvà, Nótanga (žr.), Bárta (žr.)21.

Antra, kraštovardžio Sam-b-, Sem-b- galūninis –b- nėra šaknies Sa-, Se- determinantas su įterpiniu –m-, bet pridėtinis, atsiradęs vėliau (dėl įvairių priežasčių: prisitaikant prie svetimos kalbos, dėl skambesnio tarimo, dėl analogijos ir pan.). Plg. liet. sem-ióti “samstyti” : sém-b-lioti “t. p.“, Timenisup. : Timbra, pr. Dymer ež. 1388 : Dymbir 1420, vtv. Timstern : 1709 Timbstern, Ramóvė : Rambýnas, Gilijà up. : Gilbà, Gálvė ež. : Galbė up., vtv. Lamsočiai : vok. Lampsaten, net ir liet. amba “žindyvė”: vok. Amme ir kt. Dar paminėta ir germanų kalbose m:mb grutė, plg. vok. stramm, ol. stram : norv. stremba “ausspannen”.

Trečia, Sam-, Sem-, vokiečių šaltiniuose tik be pridėtinio –b-. Dažnai (ne visada) vokiečių vartojami baltų vardai, paimti tiesiog iš vietinių gyventojų, geriau išlaikė senąją lytį, plg. vok. Mischkogallen iš anksčiau lietuvininkų vartojamos lyties Miškogaliai, vėliau pamirštos ir pakitėjusios į Mežgaliai>22; vok. Minge (tark Minje) “Minija”: liet. Mìne iš Mìnė<Mìnia<Mìnija; vok. Dange (tark Danje) “Danija”: liet. Dãne iš Dãnė<Dãnia<Dãnija.

Taigi rekonstruota Sémba, kad ir toliau mūsų bus vartojama – nes įsigalėjusi lietuvių literatūrinėje kalboje ir pasidariusi sava, – yra netiksli lytis. Jos pirminė lytis, vokiečių šaltiniuose paliudyta, greičiausiai iškreipta iš *Sama (Sema) ir yra vandenvardinės kilmės, sietina su į Tvankstos (Karaliaučiaus) tvenkinį įtekančia Samyte (vok. Samitten-graben). Sam-, Sem- šaknis nesvetima baltų vandenvardžių sistemai, plg. liet. vdv. Sãmė, Samavá up. (Tra.), Sãmis ež. “t. p.”, Samavà up. (Za.), Samãvas ež. “t. p.” ir su kitu šaknies balsiu Semenà (Kau., Nemuno kr.).

Sam-, Sem-, šaknis gretintina su liet. bendriniu žodžiu sém-ti “užlieti, tvindyti“, samùs “kuris daug apsemia; kuriuo galima daug apsemti, pasemti“; plg. taip pat sam-áuti “samstyti (vandenį)”; sem-úoti “t. p.”.

Pirminė Sam-ytės upės vardo reikšmė bus buvusi “užliejanti, apsemianti upė”; o aplink ją į visas puses driekėsi samų gyvenamoji sritis Samà (Semà).

b. Varmė

1.13. Plotas. Istorinė prūsų sritis, vakaruose siekianti Aismares, šiaurėje – Priegliaus žiotis, rytuose ribojasi su Notanga ir Barta. Į mūsų aptariamąjį plotą įeina Banavos upynas, vėlesnė Šventapilės apskritis.

1.14. Vardas. Varmės sritis minima jau 1249 m. Warmia, vėliau – 1262 Wormeland ir 1299 Ermelandt (GER 190). Varmės senesnioji lytis Varmia bus vandenvardinės kilmės, greičiausiai iš išnykusio kokio vandens vardo. Plg. liet. Varm- šaknies vandenvardžius, Varmė up. (Šiau., Ventos dš.), Varmìkė “t. p.”, Varmijà up. (Telš.) ir pr. vietos vardą Wormen 1419, Warmen 1423 (Yl.). Seną vandenvardinę kilmę paremia balsių kaita (su kitu šaknies balsiu) sudaryti vandenvardžiai, plg. liet. Vermė up. (Šiau., Skaistgirys), Vermenė, Vermenas (Pan., Ramygala) ir Vìrma up. (Tel.). Visi jie sietini su ide. *uor-, *uer-, *ur- “vanduo, upė”23.
P.S. Sieti su prūsų wormyan “raudonas” būtų lengviausia, bet vargu ar patikimiausia. Be to, wormyan<varmian kilęs iš tos pačios *uor- šaknies, prūsuose pakeitė reikšmę iš “vanduo, upė” į “molio spalvos vanduo” > ”raudonas.

c. Nótanga

1.15. Plotas. Prūsų sritis, neprieinanti nei prie marių, nei prie Priegliaus. Šiaurėje siekia Sembą (į pietus nuo Priegliaus), rytuose – Alną ir pietvakariuose ribojasi su Varme24. Notangos šiaurinei daliai priklauso Seilavos balynas su iš jo ištekančiu Frišingu (Virsingu) bei šio upyno upėmis25 – Stradiku ir Pasmara.

1.16. Vardas. Šaltiniuose Notanga pirmą kartą minima 1231 m. kaip Notangia – taip pat vandenvardinės kilmės, iš baltų mėgstamos ir plačiai paplitusios Not- šaknies, plg.: prūsų Notis, Notike, Notist Notangoje, vak. baltų *Nat-i->, vok. Netze, lenk. Noteć, lietuvių Notà up. (Kai.), Nõtė, Nõtija (Kret.), Nótera (Uk.), Nótigalė ež. (Rok.), Nočià up. (Lyda). Už baltų kalbos ploto paminėtini taip pat il. Natusis>Nothes 1234, venetų Natiso>Natisone (Venecija), il. Nato “tvirtovėlė” ir Natiolum vtv. (Apulija); su priesaga –anga, plg. Vadanga, liet. Alangà.

Not- šaknies bendrinių žodžių baltų kalbose nebepasitaiko, išliko tik tikriniuose varduose. Bet esti jų dar kitose indoeuropiečių kalbose, kaip gr. vóπος, voτερός “šlapias, drėgnas”, lot. natõ, natare “tekėti, plaukti”, gal čia priklauso ir dakų net- “tekėti”.
d. Bárta

1.17. Plotas. Tai istorinė prūsų sritis, kurios šiaurinė dalis tarp Notangos ir Nadruvos; apima Alnos žemupio upyno dešiniųjų intakų žemę, arba Vėluvos ir Girdavos aps.

1.18. Vardas. Bartos sritis pirmą kartą minima 1231 m. Barcia<*Bart-(i)a, vėliau 1251 Bartha ir 1326 Barten (GER 16). Vardas greičiausiai vandenvardinės kilmės, iš išnykusio upės vardo Barta, plg. vdv.: liet. Bartis up. (Pan.), Bártuva (Kret.), lat. Bãrta, pr. Bartels See ir vtv. Barten (Bar.), Bartheyn (Se.)

Bar-t- sudaryta iš ide. *bor-, *ber-, šaknies, išplėstos –t- formantu, reiškiančios “šlapia vieta, bala”, plg. bulg. bara “bala, purvas; upelis“, bret. béra “tekėti”, alb. berrák “pelkė”; taip pat iš tos pačios ide. *bor-, *ber-, *br- šaknies su –b- formantu sudarytus žodžius: s. ind. barburám “vanduo”, gr. βόρβορος “dumblas”, liet. birbinta “klanas” ir vandenų vardus: pr. Barben (Lukas), Birbìntė (Pagė., žr.)

Triskart prakeikta tebūnie ranka,
Kuri nuo popiežiaus didingo sosto
Parodė mūs laukus, upes, miškus!
Po šitos rankos kruvinu šešėliu
Suklupo bartai, sambiai ir notangai.
Triskart prakeikta tebūnie ranka,
Kardu uždėjus kryžių pomezanams,
Krauju pakrikštijusi skalvius ir galindus.
Triskart tebūnie prakeikta ranka,
Pasmaugus Herkaus Manto sukilimą.
O Prūsija!
Tu viską padarei, ką padaryt galėjai.
Todėl nūnai tavęs ir nebėra.
Jie peržengė per tavąjį lavoną,
Kaip kad kirtėjas peržengia per medį,
(Bet peržengia tiktai nukirtęs jį!)
Ir kaip gyvatės atšliaužė iš lėto
Prie amžinosios mūsų upės – Nemuno.

Justinas Marcinkevičius
Kraujas ir Pelenai

1. Vilius Pėteraitis, Ar Mažoji Lietuva Prūsų Lietuva? – Lietuvos Pajūris, 1982, Nr. 6, p. 41–42.
2. Simon Grunau, Preussische Chronik. Hrsg. von M. Perlbach etc., Leipzig, 1875.
3. L. David. Preussische Chronik. Hrsg. von Hennig, Königsberg, 1812.
4. Plačiau žr. J. Jakštas, Žvilgsnis į Mažosios Lietuvos istoriografiją. – Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, IV, Roma, 1968, p. 1–47; taip pat jo: Mažosios Lietuvos istorija, LE XV 1968, p. 401; Povilas Reklaitis, Kleinlitauen in der Kartographie Preussens- Lithuania Minor, New York, 1976, p. 69–119; V. Pėteraitis, Kas mes –mažlietuviai, prūsų lietuviai, vakariniai lietuviai, lietuvininkai ar dar kas? –Lietuvos Pajūris, 1983, Nr. 20, p. 157–161.
5. A. Bezzenberger, Die litauisch-preubische Grenze.- Altpreußische Monatsschrift, XIX–XX, 1882–1883.
6. K. Lohmeyer, Geschichte von Ost- und Westpreußen, Gotha, 1908, p. 17; R. Trautmann, Die Altpreußischen Sprachdenkmaler,Göttingen, 1909, p. VIII.
7. A.Matulevičius, Dėl lietuvių Prūsijoje pietinės etninės ribos XVIIIa. pradžioje. – Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. 1972, t. 2, p. 118.
8. Zigmas Zinkevičius, Lietuvių kalbos kilmė, Vilnius, Mokslas, 1984, p. 281.
9. K. Kuzavinis, Etymologica. – Baltistica, 1966, 1(2), p. 178.
10. Caspar Hennenberger, Erklärung der Preussischen grösseren Landtaffel, Königsberg, 1575, p. 160.
11. Chr. Hartknoch, Alt- und Neues Preussische Historien, Frankfurt, 1684, p. 89.
12. M. Toeppen, Historische-comparative Geographie von Preußen, Gotha, 1958, p. 34.
13. G. Mortensen, geb. Heinrich, Beiträge zu den Nationalitäten- und Siedlungsver-hältnissen von Pr. Litauen, Memel, 1927.
14. A. Salys, Žemaitische Mundarten, Kaunas, 1930, p. 123.
15. Franz-Constantin von Karp, Beiträge zur ältesten Geschichte des Memellandes und Preussisch-Litauens, Druck “Rytas”, Memel.
16. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius, Mokslas, 1981, t. 8, p. 69 ir 1983, t. 10, p. 207.
17. GER 155.
18. LE XXVII 234.
19. BŪ I 149.
20. BŪ III 115.
21. Taip pat vandenvardinės kilmės gretiminės prūsų genties kraštovardis Varmė; up. Varmė.
22. FEN 140.
23. Teiginį, kad Vermė vandenvardinės, kartu ir indoeuropiečių bei prabaltų kilmės, paremia ir už baltų kalbos ploto esą Varm-, Verm- šaknies vandenvardžiai, plg.:Varma ir Verma (Norvegijoje), Worm Brook (Anglijoje), vok. Warmenau24 Prūsų laikais Priegliaus žemupio kairysis paupys priklausė Sembai, o trikampis tarp Aismarių, Priegliaus ir Vundlaukių žemumos – Varmei.
25. Į mūsų aptariamąją šiaurinę Notangos dalį įėjo penkios vėlesnės apskritys, Karaliaučiaus ir Vėluvos pietinė, Šventapilės rytinė, Ylavos bei Barštyno šiaurinė dalis.

“Mažoji Lietuva ir Tvanksta”, Mažosios Lietuvos fondas ir Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius 1992 m., “Mažosios Lietuvos ir Tvankstos plotas” p. 47-55.

Vilius Pėteraitis, 1992 m. sausio 1 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 6
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 6, 2014 @ 3:36 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →