Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mažosios Lietuvos genocidas

Pagal   /  2014 birželio 7  /  Komentarų nėra

1944 m. spalio 16 d. Trečiojo Gudijos fronto vadas, armijos generolas Ivanas Černiachovskis (1945 m. palaidotas Vilniuje), pasirengęs pulti Rytprūsius, savo įsakyme kariuomenei skelbė: „… Dabar mes stovime priešais urvą, iš kurio fašistiniai grobikai mus užpuolė.

1944 m. spalio 16 d. Trečiojo Gudijos fronto vadas, armijos generolas Ivanas Černiachovskis (1945 m. palaidotas Vilniuje), pasirengęs pulti Rytprūsius, savo įsakyme kariuomenei skelbė: „… Dabar mes stovime priešais urvą, iš kurio fašistiniai grobikai mus užpuolė. Mes liksime patenkinti tik tada, kai visus juos išnaikinsime. Jokio pasigailėjimo – negailėkite nė vieno… Nereikia iš Raudonosios armijos kareivių reikalauti, kad jie darytų malones. Jie dega neapykanta ir keršto troškimu. Iš fašistų krašto turi likti dykuma…“.

O sovietų rašytojas-žurnalistas (ilgus metus gyvenęs Vakaruose) Ilja Erenburgas tada parašė tekstą propagandinio lapelio, skirto Sovietų kariams, kuriame šaukė: „Žudykite! Žudykite! Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Kalti visi – ir gyvieji, ir negimę! Sekite draugo Stalino direktyva visiems laikams sutraiškyti fašistinį žvėrį jo paties urve. Išprievartaukite vokiečių moteris ir tokiu būdu palaužkite jų rasinį išdidumą. Paimkite jas sau kaip grobį. Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai!“

1944 m. spalio 16 d. Raudonosios armijos tankų grupė iš rytų įsiveržė į Rytprūsius, Gumbinės kryptimi, nors po poros dienų rusai buvo sulaikyti ir vokiečių kariuomenė pajėgė atstumti atgal įsiveržusius rusų dalinius. Grįžę vokiečių kariškiai, ypač Nemirkiemio (vok. Nemmersdorf, dabar Majakovskoje) miestelyje (10 km į pietvakarius nuo Gumbinės) bei jo pakraščiuose, rado neišpasakytai žiaurius vaizdus.

Karaliaučiaus Volksturmo viena kuopa, gavusi įsakymą aptvarkyti (po rusų užpuolimo) Nemirkiemį, pranešė: „Dar prieš Nemirkiemį, Sodėnai-Nemirkiemis kryptimi, radom pabėgėlių vilkstinę sunaikintą. Visi vežimai tankų buvo sudaužyti. Vežimuose bėglių turėta manta buvo išdraskyta. Tai buvo bėgliai nuo Gumbinės. Jokių gyventojų nebuvo. Iš dešinės pusės buvo karčemos „Weisser Krug“, pirmajame kieme buvo vienas gardinis vežimas, prie kurio keturios nuogos moterys, nukryžiavimo padėtyje, buvo vinimis prikaltos. Ten pat, Gumbinės kryptimi, už karčemos „Roter Krug“ buvo kluonas. Prie abiejų to kluono durų buvo prikaltos, nukryžiavimo padėtyje, labai kruvinos dvi nuogos moterys (visų moterų rankos buvo prikaltos vinimis).

Butuose ir iš viso ten buvo rasta žvėriškai nužudytų 72 moterų (įskaitant ir vaikus) ir vieno 74 metų amžiaus vyro lavonai. Tik keli lavonai turėjo šūvius į pakaušį. Kelių kūdikių galvos buvo suskaldytos kažkokiu kietu įnagiu. Viename bute buvo rasta ant sofos sėdinti per 80 metų senutė, kurios pusė galvos buvo atkirsta kirviu ar kastuvu. Visi tie lavonai buvo nugabenti į kapines, kur turėjusi atvykti kažkokia užsienio gydytojų komisija. Po trijų dienų, komisijai neatvykus, visi nužudytieji buvo palaidoti. Tik į penktą dieną atvyko gydytojų komisija, ir visi palaidotieji vėl buvo iškasti. Apžiūrėję nužudytųjų lavonus, gydytojai vieningai konstatavo, kad visos moterys (įskaitant ir 8–12 metų mergaites) buvo išprievartautos, net ir toji 84 metų senutė. Visi jie buvo Nemirkiemo gyventojai. Tarptautiniam Kariniam tribunolui Nuernberge buv. vok. kariuomenės parašiutininkų kuopos vadas vyr. ltn. dr. Henrich Ambeger parodė, kad jis matė ant kelio iš Nemirkiemio Gumbinės kryptimi, prie Ungurės (Angeraip) upelio, rusų tankų sutraiškytus ne tik vežimus bei arklius, bet moteris ir vaikus, „plokščiai įspaustus į žemę“. Kelio pakraščiuose ir kiemuose gulėjo lavonai civilių žmonių, kurie buvo ne kovos veiksmų užmušti, o planingai nužudyti. Kelio pakraštyje, sako, susirietusi sėdėjo sena moteris, šūviu į pakaušį nužudyta. Čia pat gulėjo kelių mėnesių kūdikis, iš arti šūviu nušautas, nes kulkos įėjimas buvo apsvilintas, o pakaušyje kumščio dydžio žaizda. Keli kiti lavonai neturėjo šautinių žaizdų ir, atrodo, buvo nužudyti kastuvais ar šautuvų buožėmis, nes veidai buvo sutraiškyti. Vienas vyras buvo prikaltas vinimis prie kluono durų. Tarp Ungurės bei Romintos esančiose vietovėse panašių nužudymų buvo labai daug. Vokiečių kariuomenės 4 armijos generalinio štabo šefas generolas Erich Dethleffsen JAV teismui Naujame Ulme 1946 07 05 parodė: „…1944 m. spalio mėn. laikinai užėmę vietovę į pietus nuo Gumbinės ir iki Nemirkiemio, daugelyje vietų civilius gyventojus kalė prie kluonų durų ir sušaudė. Nužudytos moterys buvo išprievartautos. Ten pat 50 prancūzų karo belaisvių rusų kareivių buvo nušauti. Tai įvyko 48 valandų laikotarpiu. Panašių parodymų yra daug, ypač iš tų vietovių moterų, kurios išliko gyvos. Tarpe Nemirkiemio nužudytų buvo B. Aschmoneit, 70 metų. Vienas Nemirkiemio gyventojas pasakojo, kad rusų kariai, įsiveržę su tankais į tą miestelį, per garsiakalbį vokiečių kalba šaukė, kad „gyventojams nieko neatsitiks, kad jie neturi slapstytis“. Sako, kaip tik tie, kurie patikėjo tais rusų žodžiais, jų paliudyti negali…

To trumpo, porą dienų trukusio, įsiveržimo Gumbinės-Nemirkiemio rajono veik kiekvienoje vietovėje tada nužudė 10–20–30 civilių gyventojų, net kūdikių, o daugiausia moterų. Tai buvo Tarybų rašytojo Erenburgo raginimo „žudyti! žudyti!“ „gėlelės“, tada paliudytos nužudytų, nukankintų lavonų. Tačiau tai buvo tik „menkutės gėlelės“, palyginti su tomis masinėmis žudynėmis, kankinimais, prievartavimais, plėšimais, deginimais, kurie Rytprūsius ir Mažąją Lietuvą užgriuvo pradedant 1945 m. sausio mėnesiu. Tik toks skirtumas, kad to masinio genocido aukos liko nepaliudytos fotografijų ar gydytojų komisijų. 1945 m. sausio mėn. rusų ofenzyva atėjo iš pietvakarių pusės, pirmiausia palietusi tas Rytprūsių vietoves, kurias Stalinas savavališkai priskyrė Lenkijos liaudies respublikai.

Štai sausio 29 d. ryte Sensburgo apskrityje į Runschendorf stambų ūkį (kai apylinkėje jokių karo veiksmų jau nebuvo) atėjo trys rusų kariai. Jie, linksmai juokaudami, ištraukė iš kišenės butelį degtinės ir pareikalavo, kad šeimininkas su jais eitų į (kitą) kambarį. Po trumpo laiko ten pasigirdo šūvis, o rusai grįžę į virtuvę automatinių pistoletų ugnį paleido į visus ten buvusius civilius gyventojus. Tarp nušautųjų buvo dvi moterys iš Treuburgo apskrities, viena su trimis vaikais (kurių jauniausias buvo 6 mėnesių), o kita – su dviem vaikais. Bėgančias laukan, kelias moteris rusai nušovė lauke. Grįžę atgal, rusai nušovė du senius ligonius, gulėjusius lovoje, ir pribaigė porą sužeistų, gulėjusių ant grindų. Vasario 1 d. kaimynai bendroje duobėje palaidojo iš viso 14 nužudytų.

Ungurapės vakarinėje dalyje rusų tankai sulaikė didelę bėglių vilkstinę. Visi žmonės, net ir ligotieji, buvo išmesti iš vežimų. Visa jų manta buvo išdraskyta, apiplėšta, arkliai iškinkyti, o vežimai nustumti nuo skardžio žemyn ir sudaužyti. Nepaisydami tų bėglių būrio, rusai čia pat pradėjo masinį ir sadistinį moterų prievartavimą. Ten pakelės grioviuose buvo pilna išprievartautų moterų baisiai sužalotų lavonų. Johannischoehe vietovėje apie šimtą rusų kareivių išprievartavo ir nužudė motiną bei tris dukteris (kurių vyriausia buvo kokių 12, o jauniausia apie 8-erių metų). Renschendorfe 16 pabėgėlių iš Goldapės (15 moterų ir vienas senas vyras) rusų karių buvo susodinti ratu ant žemės ir iš automatinių pistoletų sušaudyti. Tame pat kaime du rusų kariai, įsiveržę į vieną butą ir puolę prievartauti 14 ir 16 metų mergaites, jų tėvą, bandžiusį jas užstoti, nušovė. Vasario 1 d. prie Drigelsdorf, surinkęs 32 žmones, daugiausia pabėgėlius, rusų 12–15 karių dalinys, karininko vadovaujamas, sustatęs tuos sulaikytus pakelės griovyje, čia pat visus sušaudė. Veik visuomet nužudytų vyrų batai ir net kojinės buvo žudytojų paimami.

Daugumas grąžinamų bėglių vilkstinių žmonių buvo suvaryti į stovyklas, darbo komandas, rusų karinių vienetų „vergų“ stovyklas. Taip Girdavos (Gerdauen, dabar Železnovodsk) apskrityje buvo sudaryta vien moterų komanda žuvusiems laidoti. Pirmą dieną jos palaidojo 17 pasikorusių moterų bei vaikų. Toliau buvo 28 vyrų, nužudytų žiauriausiu būdu lavonai. Po to teko rinkti iš vieno dvaro kūdros lavonus, nors tai buvo tik sukapotų kūnų dalys. Tos laidojimo komandos kelios moterys buvo pasiųstos į Schoenfliess vietovę. Jos grįžusios papasakojo, kad į tą vietovę sovietai buvo suvarę visas apylinkės nėščias moteris, kurios ten karių buvo sadistiškai nukankintos. Ten buvo apie 300 nėščių, žiauriausiai nužudytų moterų.

Nebuvo nei vienos gyvenvietės Rytprūsiuose, Mažojoje Lietuvoje, kurioje nebūtų masinio žmonių žudymo, gyvų žmonių deginimo, kankinimo, masinio prievartavimo, naikinimo, plėšimo. Kai 1945 04 09 kapituliavo Karaliaučiaus tvirtovė, sovietų vadovybė Karaliaučių atidavė 6 dienoms savo karių savivalei – žudymui, prievartavimui, plėšimui.

Po to vyko masiniai išvežimai (pradedant 1945 m. vasario mėn.), virtinė koncentracijos stovyklų ir dirbtinis badas visame krašte. To Mažosios Lietuvos genocido savitas liudininkas yra garsusis rusų rašytojas A. Solženicynas, kuris savo poemoje „Prūsiškos naktys“ pavydėdamas to krašto ūkio pastatams bei keliams, rašo, kad ten visur siautė liepsnos – kiek kaimų, tiek gaisrų. Degančiame vokiškame tvarte uždarytos karvės gailiai mykia… Na ką gi, mielosios karvutės – juk jūs ne mūsiškės!.. Per rūkus, dūmus, žiežirbas eidami Europos nugalėtojai, rusai, į mašinas sau kraunasi žvakes, vynus, sijonus, paveikslus, seges, palaidines, rašomąsias mašinėles su nerusišku šriftu, namų apyvokos smulkmenas, šakutes, taures, batukus, šukas, gobelenus, svarstykles… štai… motina dar gyva ant matraco, o duktė – mergaitė jau neištesėjo, mergina su klaikiomis akimis jau maldauja „Toete mich Soldat… (o kita nuolaidesnė)… Doch erschiesen Sie mich nicht…“ Nors A. Solženicynas toje poemoje ir ką kita sako. Jam vaidenasi caro generolo Samsonovo armijos karių kaulai 1914 metais padėti Rytprūsiuose. Ir užtat jis rašo: „Krauju užkariauto niekam neatiduosim“.

Maskvos radijas 1942–1944 m. vis kartojo, kad „ateina valanda, kada Mažosios Lietuvos lietuviška žemė bus išlaisvinta iš teutonų-nacių vergijos ir susijungs su Didžiąja Lietuva“, tad generolas Černiachovskis negalėjo nežinoti, kad Rytprūsiai iš esmės nebėra vokiškoji žemė, tačiau, įsiveržę į Rytprūsius, jo vadovaujami daliniai „vokiečių-nacių vardo priedangoje“ žiauriausiai pradėjo naikinti to krašto autochtonus. Galima manyti, jog tai buvo daryta sąmoningai, kad ten išnaikintų lietuvių pėdsakus – juk jei tie lietuviai šimtmečius sugebėjo priešintis germanams, tai jie tikriausiai priešinsis ir rusams. O tas kraštas, nepaisant šimtmečius trukusio vokietinimo, liko lietuviškas. 1944 m. rugpjūčio mėn. pakeliui nuo Pilkalnio apskrities kampo, prie Nemuno, ties Sudargu ir iki Elbingo miesto, važiuojant arkliais kaimų keliais, pamiškėm, kaimuose tada buvo galima susikalbėti lietuviškai. Tai galėjo žinoti ir Maskva, kuri bolševistinio valdymo ir internacionalizmo priedanga vykdė stipriausią rusinimo politiką ir visur stengėsi silpninti etninį savitumą, o ypač savarankiškumą.

Šiandieną mažai kas beatsimena, kad Stalinas vien 1941–1944 m., kai Baltijos kraštus buvo užvaldę vokiečiai, karo metu sunaikinimui trėmė: 1941 09 – 447 000 Pavolgės vokiečių ATSR; 1943 11 – 68 000 karačų; 1943 12 – 93 100 kalmukų ATSR; 1944 02–03 – 500 000 čečėnų ir ingušų ATSR; 1944 03 – 37 400 balkarų iš Kabardinijos ir Balkarijos ATSR; 1944 05 – 225 000 totorių, bulgarų, graikų iš Totorių ATSR (tada ištremta 1 371 000 žmonių). Transporto trūkumų metu trėmimams Stalinas turėjo pakankamai vagonų (o jų kaip tik tūkstančius buvo gavęs iš JAV).

Tas Mažosios Lietuvos genocidas tęsėsi ir karui užsibaigus. Ištisą mėnesį po Karaliaučiaus kapituliacijos viso krašto gyventojai negavo maisto. Tik nuo birželio mėn., varomi į darbą, žmonės pradėjo gauti po 400 gramų duonos per dieną. „Nedirbantieji“, ligoniai, vaikai negaudavo nieko. Baisus badas vertė žmones iš Mažosios Lietuvos bėgti slapčiomis į Lietuvą. Ten jie gaudavo bulvių, duonos, pieno, miltų ir kitokių maisto produktų. Tokių „atbėgėlių“, o ypač vaikų našlaičių, buvo tūkstančiai. Karaliaučiaus srityje pradėjo plisti šiltinė, tuberkuliozė, dizenterija ir lytinės ligos (rusų karių atgabentos). Kai pagaliau buvo leista iš „Sovietų valdomų žemių“ repatrijuoti vokiečiams, tai iš Karaliaučiaus (kur 1944 m. buvo per 100 000 gyventojų) iš viso teišvyko apie 25 000, nes kiti… „išnyko“. O iš Lietuvos TSR 1951 m. į Vakarų Vokietiją repatrijavo apie 20 000 „vokiečių“. Tai buvo tie pabėgėliai iš Mažosios Lietuvos, gyvi išlikę Lietuvos lietuvių jiems suteiktos pagalbos dėka.

Pagaliau Karaliaučiaus srities visi vietovardžiai bei vandenvardžiai buvo surusinti. Maždaug du penktadaliai tos srities gyvenviečių (kaimų ir miestelių) buvo sunaikinta. Didelė dalis sugriautų pastatų plytų nuėjo ne „Kaliningrado“ miestui atstatyti, bet Maskvos Kremliaus sienų remontui. Kaliningrado srities žvejai–rusai, atkelti nuo Juodosios jūros, susisiekimo kelių tinklo visi pareigūnai irgi rusai. Tai irgi savita Mažosios Lietuvos genocido forma.

„Draugas“ 1995 m. rugsėjo 7 d.

Jonas Dainauskas, „Voruta“, Nr. 11 (245), 1996 m. kovo 16 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 7
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 7, 2014 @ 11:19 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →