Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mažosios Lietuvos etnocidas kaip kultūrinis ir kultūrologinis fenomenas

Pagal   /  2014 birželio 7  /  Komentarų nėra

Iki šiol Mažosios Lietuvos likimas kultūrologiniu požiūriu įvairiapusiškiau (atspindint ne vien kurio nors politinio režimo, tautinės grupės ar ideologinės grupuotės požiūrį) nebuvo nagrinėtas.

Iki šiol Mažosios Lietuvos likimas kultūrologiniu požiūriu įvairiapusiškiau (atspindint ne vien kurio nors politinio režimo, tautinės grupės ar ideologinės grupuotės požiūrį) nebuvo nagrinėtas. Gal svarbiausia to priežastis – dešimtmečius trukusi sovietinė okupacija. Dabar derėtų objektyviau apibūdinti tą istorinį procesą ir kaip vaizdingą likimo pamoką kol kas tebegyvuojančioms baltų tautoms.

Mažoji Lietuva ir jos gyventojai (lietuvininkai – prūsų lietuviai – mažlietuviai) pradėjo formuotis dar kovų su kryžiuočiais metu. 1422 m. Melno taikos sutartimi buvo nubrėžta siena tarp kovojančių valstybių – ištisiems penkiems šimtmečiams perkertanti baltų genčių plotus. Ta – gal pati stabiliausia siena Europoje pati savaime buvo neeilinis kultūrologinis fenomenas. Ji žymėjo ne vien besikeičiančias vienoje bei kitoje pusėje valstybes (vakarų pusėje nuo Ordino valstybės iki nacistinės Vokietijos bei Rusijos Federacijos, rytų pusėje – nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iki caro Rusijos, sovietinės bei nepriklausomos Lietuvos). Tai buvo riba tarp skirtingų kultūrinių regionų (tarp šiaurinio-šiaurvakarinio germaniškos-skandinaviškos (ir protestantiškos) kultūros regiono ir tarp pietinio-pietrytinio romaniškos ir slaviškos (katalikiškos ir stačiatikiškos) kultūros regiono).

Gan skirtingos gyvavimo sąlygos per kelis šimtmečius iš giminingų, bet tų pačių baltiškų genčių suformavo kai kuriais bruožais, gyvensena bei tradicijomis besiskiriančias etnines grupes. Tam tikru analogu galėtų būti pietvakarių slavų likimas, kai skirtingos sąlygos suformavo tokias labai giminingas (bet vis tiek labai netapačias – tai rodo dabartiniai įvykiai) serbų ir kroatų tautas.

Lyginant su ankstesniais ir vėlesniais istorijos kataklizmais, Mažosios Lietuvos būklė XVI–XIX a. buvo gana stabili. Tada susiklostė „klasikinė“ lietuvininkų medžiaginė bei dvasinė kultūra. Ji buvo pakankamai gyvybinga, nes sugebėjo kelis šimtmečius atsilaikyti ne itin palankiomis sąlygomis, neištirpti kur kas galingesnėje germaniškoje kultūroje.

Tas germanizacijos bei asimiliacijos pavojus nuolat didėjo. Jį žymiai sustiprino istorijos netikėtumai (didysis maras XVIII a. pradžioje, masiška germaniškoji kolonizacija – pasitelkiant ir kitakilmius išeivius iš Vakarų Europos).

XIX a. antroje pusėje Mažosios Lietuvos likimą lemtingai pakreipė forsuotas Vokietijos imperijos kūrimas. Labai planingai bei organizuotai ėmus nutautinti lietuvininkus (kaip ir kitas tautines mažumas), pasiekti efektyvūs (imperijos požiūriu) rezultatai. Maždaug per dvi gyventojų kartas pasiekta, kad dauguma krašto gyventojų pakeistų savo etninę orientaciją. Tą parodo ir žinomi žemėlapiai, kur vaizduota kaip sparčiai mažėjo lietuviškai kalbančių gyventojų plotas Mažojoje Lietuvoje.

To germanizacijos proceso savaip dėsningas rezultatas – nacistinio režimo laikais pradėta tautinių mažumų galutinio likvidavimo kampanija. Pavyzdžiui, būta planų iškelti iš Klaipėdos krašto vadinamąsias mišrias ir etniškai negrynas šeimas (tai yra daugiausia lietuvininkus) į naujai užkariautus plotus Rytuose. Taip būtų buvusi užbaigta ilgaamžė Mažosios Lietuvos istorija – vienus jos gyventojus galutinai asimiliavus, kitus iškėlus (kai ką net likviduojant fiziškai), unifikavus krašto kultūrą pagal bendrus Trečiojo Reicho standartus. Tačiau to nesuspėta padaryti.

Trumpai apžvelgus germaniškąjį Mažosios Lietuvos istorijos periodą, reikia pažymėti, kad lietuvininkų (kaip savarankiško etnoso) išlikimui buvo pavojingi paskutinieji septyni dešimtmečiai (ypač keliolika nacistinio režimo metų). Pastarąją neilgai trukusią tautinę politiką jau galima pavadinti etnocidu. Čia tenka padaryti kai kurias išlygas. Bent jau lietuvininkai tada nebuvo masiškai naikinti fiziškai. Jie, kaip savarankiška etninė grupė, patyrė veikiau moralinį bei administracinį etnocidą – primygtinai verčiant atsisakyti tautinio savitumo. Krašto germanizacija vykdyta gan racionaliai, pasirenkant pigesnius bei praktiškai įmanomus metodus. Antai buvo išstumiama lietuvių kalba, keičiami vietovardžiai. Tačiau nesiimta naikinti tradicinių Mažosios Lietuvos trobesių ar paminklų su lietuviškais įrašais kapinėse.

Savitas Mažosios Lietuvos istorijos tarpsnis – Klaipėdos krašto istorija 1923–1939 metais. Iš daugelio sudėtingų momentų čia paminėsime tik kelis. Didžiausia Lietuvos Respublikos nesėkme reikėtų pripažinti tai, kad nepavyko pakeisti nemažos krašto gyventojų dalies etninės (kartu politinės ir t. t.) orientacijos. Pernelyg toli buvo pažengęs germanizacijos procesas, per sunkus tai buvo uždavinys besikuriančiai valstybei. Gal svarbiausia, kad tada nesugebėta suvokti skirtumų tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos esmės, galimo konfliktų gylio. Vis dėlto anuomet buvusius konfliktus tarp įvairios etninės orientacijos žmonių, tarp dalies krašto gyventojų bei administracijos tegalima apibūdinti kaip tam tikrą trintį, giliau nepažeidusią Mažosios Lietuvos kultūros savitumo.

1944 m. spalį prasidėjo visai naujas to krašto istorijos tarpsnis – sovietinė okupacija. Ši prasidėjo masišku vietos gyventojų naikinimu. Per keletą metų sugebėta praktiškai ištuštinti Mažosios Lietuvos teritoriją, dalį gyventojų fiziškai likviduoti, kitus įvairiomis priemonėmis išstumti iš šio krašto. Sovietinio režimo įvesti visiškai nauji ekonominiai bei visuomeniniai santykiai neleido atsikurti Mažosios Lietuvos tradicinės kultūros likučiams. Pirmą kartą šio krašto istorijoje buvo siekiama likviduoti netgi praeities pėdsakus, okupantams svetimos bei priešiškos medžiaginės kultūros likučius – „vokiečių-fašistų“ palikimą.

Pagal naujojo režimo ideologines-politines nuostatas rituališkai naikinti ne vien praeities simboliai (paminklai ir pan.), bet ir sakralinės vietos. Antai, dar tebetikslinamais duomenimis, vien Klaipėdos krašte buvo visai nugriauta 17 įvairių konfesijų šventovių, dar 22 perdirbtos (pritaikytos sandėliams ar pan.), paliktos tik 9 veikiančios katalikų bei evangelikų liuteronų bažnyčios (ir tos pačios apiplėštos pokario metais). Nugriautų bažnyčių vietoje bei jų šventoriuose – senovinėse kapinėse buvo statomi įvairiausi statiniai – nuo viešųjų tualetų iki restoranų ir valdžios rūmų.

Kaip savotiškas kultūrologinis fenomenas galėtų būti nagrinėjamas Mažosios Lietuvos kapinių naikinimas. Vienur jos naikintos organizuotai – paminklai bei kapinių tvoros naudojamos kaip medžiaga naujoms statyboms (pavyzdžiui, kolūkinių fermų pamatams ar Klaipėdos uosto tvarkymui). Kraštui būdingi metaliniai kryžiai, kapų aptvarai ir vartai buvo renkami kaip metalo laužas. Ta oficiali – nors viešai neskelbiama – politika, matyt, paskatino ir individualius veiksnius. Išlikę paminklai buvo grobiami, parduodami kaip žaliava naujiems dirbiniams (ir naujiems antkapiams). Kapai buvo iškasami, ieškoma ten vertingesnių dalykų. Itin paplito vandalizmas – betikslis išlikusių paminklų, įrašų niokojimas, palaikų išniekinimas. Taip Klaipėdos krašte buvo sunaikinta per 90 proc. paminklų ir kitos senųjų kapinių įrangos.

Dar labiau senosios kapinės buvo naikinamos Karaliaučiaus krašte; čia sugebėta sunaikinti beveik 100 proc. buvusių paminklų ir kt. Kapinės buvo masiškai nukasamos, palaikai supilami į kelių sankasas, upių pakraščių pylimus ir pan.

Sovietiniam režimui netiko ir tradicinė gyvensena bei ekonominiai santykiai. Ypač tai palietė Mažąją Lietuvą – kaimiškosios etnokultūros kraštą. Ten buvo naikinami tiek didieji dvarai, tiek ir anksčiau stiprių ūkininkų sodybos. Kai kuriose Klaipėdos krašto vietose buvo sunaikinta iki 95 proc. senųjų kaimo pastatų, visai pakeičiant kraštovaizdį bei apgyvendinimo pobūdį. Karaliaučiaus krašte buvo ištuštinti didžiuliai plotai – praeityje tankiai gyvenami ir naudojami.

Buvo perdirbinėjami ir miestai bei miesteliai – vėlgi siekiant pakeisti jų „netinkamą“ pavidalą. Taip buvo perplanuota nemaža dalis Klaipėdos senamiesčio, pristatant ten tipinių sovietinės epochos statinių. Ir dabar Karaliaučiaus krašto miestelių centruose tebegriaunami didžiuliai ir puošnūs senieji statiniai, jų vietoje statomos standartinės paprastos „dėžutės“.

Todėl Mažoji Lietuva XX a. viduryje tapo labiausiai suniokota Europos dalis. Sovietinio režimo čia vykdytas etnocidas savo mastais bei užmojais vargu ar turi analogų civilizuotame pasaulyje. Šis kraštas buvo suniokotas daug labiau nei kiti – tada taip pat pakeitę savo priklausomybę (pavyzdžiui, Vilniaus kraštas ar Vakarų Ukraina).

Kodėl taip atsitiko?

Toks krašto niokojimas buvo labiau suprantamas Karaliaučiaus krašte, kur visokiomis priemonėmis stengėsi įtvirtinti savo viešpatavimą Rusija. Ten būta ir nuoširdaus keršto nacistams už savo skriaudas, ir psichologiškai motyvuoto vandalizmo (pavyzdžiui, kompensuojant savo nepilnavertiškumą susidūrus su kur kas labiau civilizuoto bei pasiturinčio gyvenimo pėdsakais).

Tačiau Mažosios Lietuvos liekanos buvo uoliai naikinamos ir Klaipėdos krašte, tapusiame LSSR dalimi. Naujieji gyventojai niokojo kitados klestinčias sodybas, darkė kapines bei šventoves. Pavyzdžiui, buvusiame Juknaičių tarybiniame ūkyje nugriautosios Paleičių bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas sodybinis gyvenamasis namas su tvartu ir garažu, demonstratyviai užimant savo reikalams būtent tą vietą (o ne didžiules plynes aplink). Projektuotojai rengė šiam kraštui itin nebūdingų statinių projektus, savaip perdirbinėjo miestus bei gyvenvietes. Nepasinaudota galimybe bent kiek apsaugoti Klaipėdos krašto paveldą ir rengiant LSSR kultūros paminklų sąrašą. Į jį buvo įtraukta šimtai objektų Žemaitijoje ar Dzūkijoje, bet tik vienetai ar dešimtys Klaipėdos krašte. Nė nebandyta saugoti lietuvininkų liaudies architektūros – senųjų kaimo trobesių. Nenorėta pastebėti nė savitų gyvenviečių, neįtraukiant jų į urbanistikos paminklų sąrašą. Architektūros, urbanistikos, paminklosaugos veikėjai ignoravo Mažąją Lietuvą`ir jos kultūros paveldą.

Tad Mažosios Lietuvos etnocido (bent jau Klaipėdos krašto dalyje) negalima paaiškinti vien sovietinio režimo politika. Šiame reiškinyje tenka išskirti bent kelis sluoksnius: sovietinės okupacijos poveikis (oficialios direktyvos, vietos funkcionierių iniciatyva, naujųjų krašto gyventojų sovietizuotos elgsenos pasekmės), ankstesnių konfliktų bei nuoskaudų atspindžiai (istoriniai-politiniai konfliktai, religinių konfesijų konfliktai), etnopsichologiniai momentai („savo“ ir „svetimo“ įvaizdžių diapazono savitumas Didžiojoje Lietuvoje, lietuvininkų bei didžialietuvių elgsenos bei jausenos netapatumai).

Čia pravartu būtų detaliai išnagrinėti tautosakinę medžiagą, grožinėje literatūroje bei dokumentikoje paminimus Mažosios ir Didžiosios Lietuvos gyventojų psichologinius santykius: viena – tai „prūsokas“ (kaip kažkuo nepatrauklus tipas, kurio verta nemėgti, nors gal ir pavydint jam sotesnio ir tvarkingesnio gyvenimo), antra – „dratinis žemaitis“ (kaip apsileidęs ir nuskurdęs didlietuvis). Analogiški būtų lietuvių-žydų santykiai. Nepaisant tų tautų ilgaamžės kaimynystės, vis tik kaupėsi ir nuoskaudos, masių sąmonėje įsitvirtino „svetimo“ stereotipas. Tad ir didžiųjų istorijos lūžių dienomis tas virto negražiais dalykais. Matyt, panašiai būta ir didlietuvių-mažlietuvių santykiuose, kai kritiniu laikotarpiu prasiveržė neapykanta ir panieka.

Tokios nuostatos paskatino ir didžiuosius 1944–1945 m. plėšimus Mažojoje Lietuvoje, kai ir iš tolimų vietovių atvažiuodavo prisigrobti „prūsokų“ turto – kartais išvarydami lauk dar užsilikusius mažlietuvius. Taip niekintos jų kapinės ir papročiai – dar pusėtinai gerbiant savuosius.

Tas Mažosios Lietuvos kultūros paveldo naikinimo neoficialus vajus tebesitęsia ir nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Tebeniokojamos ir tebeniekinamos Klaipėdos krašto kapinaitės – grobiami paskutiniai paminklai, kasinėjami kapai. Pokariniai gyventojai toliau savaip persidirba senuosius statinius – sunaikindami jų vaizdingą, tačiau ateiviams svetimą pavidalą. Projektuotojai bei paminklosaugos funkcionieriai tebeniokoja Kuršių neriją, Klaipėdą, kitas krašto gyvenvietes, sodybas bei pastatus. Vietoje buvusio sąjunginio standarto dabar peršamas vieningasis didlietuviškasis – bendras nuo Ignalinos ir Šalčininkų iki pat Nidos ir Palangos. Visose srityse (pradedant Lietuvos administraciniu padalinimu į apskritis ir baigiant kultūros paminklų globa) siekiama (gal dažnai vien instinktyviai) panaikinti Mažosios Lietuvos pėdsakus – kaip „svetimą“, „nereikalingą“, „trukdantį“ dalyką.

Čia paminėti dalykai gal susiję ne vien su Mažąja Lietuva, o ir su viso baltiškojo arealo likimu. Visiems žinoma, kaip šiame tūkstantmetyje sumažėjo baltų gyvenamosios žemės. O tuo tarpu kai kurie etnosai (pavyzdžiui, germanai ir rytų slavai) sugebėjo ypač išplėsti savo gyvenamus plotus, daugsyk padidinti savo gyventojų skaičių (asimiliuodami kaimynines gentis – tarp jų ir baltus). Gal tai rodo, kad baltų etnosas jau prarado savo gyvybingumą ir dėsningai nyksta. Gal esama kokio „genetinio efekto“ baltų etnose – kad nesugebama vienytis su savo artimiausiais giminaičiais, o tik skaldomasi ir nykstama. Tai vis skaudūs klausimai ilgoms diskusijoms.

Gal tą baltų nykimą galėtų kiek sulėtinti sąmoningos pastangos pasipriešinti likimui. Tada būtų pravartus ir daug kam nemalonių istorijos puslapių studijavimas, ieškojimas ten tikrųjų lemties pamokų, o ne saviapgauliškų pasigyrimų. Tokia pamoka galėtų būti ir objektyviai nagrinėjamas Mažosios Lietuvos likimas.

Voruta. – 1996, nr. 5 (239)

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, „Voruta“, Nr. 5 (239), 1996 m. vasario 1 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 7
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 7, 2014 @ 11:15 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →