Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mažoji Lietuva 1944 metais

Pagal   /  2014 birželio 6  /  Komentarų nėra

1944 m. vasaros pabaigoje Mažąją Lietuvą užplūdo bėgliai iš Lietuvos ir kitų kaimyninių šalių.

1944 m. vasaros pabaigoje Mažąją Lietuvą užplūdo bėgliai iš Lietuvos ir kitų kaimyninių šalių. Daugelis šių bėglių, ypač iš Lietuvos pasienio apskričių, traukėsi į vakarus vežimais, prikrautais įvairių namų apyvokos ir kitų daiktų, varėsi gyvulių. Be šių, besitraukiančiųjų, Mažojoje Lietuvoje buvo daug vokiečių atvežtų žmonių kasti apkasus, dirbti pas ūkininkus. Minėtiems darbams dažnai vokiečiai mobilizuodavo ir besitraukiančius nuo sovietų lietuvius.

Vienas iš bėglių – žurnalistas rašytojas Algirdas Gustaitis traukimąsi į Vakarus aprašė savo dienoraštyje (išspausdintas knygoje „Karas braukia kruviną ašarą“ (Čikaga, 1990).

Autorius nemažai vietos paskyrė kelionės, vykusios visą 1944 metų rugpjūtį iki rugsėjo 8 d. per Mažąją Lietuvą, įspūdžiams aprašyti. Jį domino šio krašto pavadinimai, lietuvininkai, kalba, papročiai ir kt.

Pirmieji dienoraščio puslapiai apie Mažosios Lietuvos gyventojus rašyti 1944 m. liepos 23 d., kai sutiko šio krašto žmonių, atvarytų į Šakių apskritį kasti apkasų. Tuomet Algirdas Gustaitis rašė: „Vis labiau įsitikinu, kaip labai lietuviškas Prūsijos kraštas! Iš ten atvežti darbininkai, ūkininkai tvirtina, kad pas juos gyventojai iki Prieglio upės (taip vadina) yra lietuviai, moka lietuviškai. Nemažai lietuvių-prūsų esą ir anapus Prieglio (Priegliaus – N. K.). Kai mes tuo stebimės, jie klausia, kodėl nesidomėjome savo tautiečiais anksčiau, kodėl jų nelankėme?

Jų veidai, išraiška visiškai lietuviška. Net keista, kai išgirsti vokiškai kalbant. Mielai klausosi pasakojimų iš Lietuvos istorijos. Gailisi, kad Lietuvą apniko nelaimės. Jie linki Lietuvai būti didesnei, trijų milijonų valstybei sunku išsilaikyti. Jaučiasi norėtų įsijungti į lietuvių tautą“ (p. 51). Iš tikrųjų galima nulenkti galvą, išreiškiant pagarbą tokiems Mažosios Lietuvos lietuvininkams, kurie per 700 metų svetimųjų priespaudos išlaikė širdies gilumoje savo lietuvišką dvasią, už kurią daugelis vėliau turėjo užmokėti net gyvybe.

1944 m. liepos 31 d. bėgliai, su kuriais buvo Algirdas Gustaitis, vežimų virtine įvažiavo į Mažosios Lietuvos žemę ir pasiekė Dubonėnų (Dopėnų, dabar Pokryškin – N. K.)* dvarą, kurio darbininkai – vietiniai prūsai, neblogai kalbantys lietuviškai. A. Gustaitis rašė: „Nakvynei apsistojome už kelių kilometrų esančiame Doristahi palivarke. Netoliese to pat vardo dvaras. Trijų vienetų savininkas vokietis kolonistas Bremeris. Ir čia visi senesni žmonės kalba lietuviškai. Jų vaikaičiai – arba nedrįso lietuviškai kalbėti, arba nemokėjo, bet mums buvo malonūs, siūlė pieno, duonos. Mes juos mokėme lietuviškų žodžių, jie smagiai kartojo“ (p. 70). Autoriui atrodo, kad čia Prūsijos Lietuvoje, išlikę daug lietuviškumo. Ir jis dienoraštyje ne kartą priekaištauja, kad Lietuvos spauda šio krašto žmones užmiršo, kad po jos apylinkes nevaikščiojo studentai. Žinoma, autorius tai daro, nesigilindamas į to meto istorines aplinkybes Lietuvoje, net užmiršdamas, kokia 4–5 dešimtmetį buvo hitlerinė Vokietija.

Rugpjūčio pradžioje Mažosios Lietuvos keliais tolyn į Vakarus nusidriekė vis ilgesnės bėgančių žmonių vežimų virtinės, nes iš Prūsijos pasienio 30 km atstumu buvo evakuoti gyventojai, ir jie smarkiai padidino bėglių skaičių.

Autorius pastebi, kad vietos gyventojai nemažai Mažosios Lietuvos vietovių dar vadina lietuviškai. Tai Eidginų miškeliai, Šilėnai (dabar Pobedino – N. K.), Soreliai (dabar Saratovskoje – N. K.), Ragupėnų (turi būti Radupėnų, dabarPirožkov), Beržynų (vokiečiai pavadinę Birkenfelde) kaimai, pro kuriuos dienoraščio autorius pravažiuoja kartu su devyniais bėglių vežimais. Pernakvoję Meštupėnų kaime jie važiavo tolyn, bėgdami nuo artėjančio fronto. Pravažiavę keletą kaimų, pasiekė Muhlenfeldo miestelį, prie kurio esančiose rodyklėse buvo parašyta: į Tilžę (dabar Sovetsk N. K.) 43, Instenburgą (Įsrutis, dabar Černiachovsk – N. K.) 30 km. Čia 1944 m. rugpjūčio 3 dienoraštyje įrašo: „Padarę vyrų posėdį, nutarėme tuo tarpu tolyn nevažiuoti, laikytis pafrontės, kur nedaug tvarkos ir mumis nesiįdomauja. Manėme, vykstančius tolyn sulaikytų vokiečiai ir išskirstytų darbams, ar prievarta nuvarytų į Vokietijos kariuomenę, juk esame jų valdomose žemėse.

Aplinkiniuose kaimuose ieškoma nakvynės. Kai kurie gyventojai sutinka priimti, gavus viršaičio leidimą. Apylinkėje yra lietuvių ūkininkų. Apsistojome po 2–3 vežimus ūkeliuose. Mūsų šeimininkas turi 9,5 ha. Trobesiai prastoki, namas šiaudais dengtas, daug netvarkos, bet turi kuliamąją, pjaunamąją, gražią bričką, grebarką, bulviakasinę, motorą. Mus priima maloniai, širdingai. Šeimininkės motina buvo lietuvė, bet jau mirusi. Jie lietuviškai nemoka. Su mumis elgiasi kaip su savo broliais“ (p. 75). Rytojaus dieną vėl kelionėj. Pakelėje pamato kaimo kapines. Nueina jas apžiūrėti. Jose apie 20 kapų, bet tik 2 turi antkapius, kuriuose įrašyta G. Ballnuweit 1862.12.13–1921.1.10 ir F. Preuss 1894.12.1–1915.10.12. Toliau pavažiavę pas gyventojus užeina nusipirkti uogų, kiaušinių. „Pamatę okupuoto krašto vokiškus pinigus, sužinoję, kad mes lietuviai – paprašytą maistą duoda nemokamai. Sako, jų tėvai kalbėję lietuviškai, tai gal ir jie lietuviai. Prašo su jais kalbėti lietuviškai, nori žinoti, ar dar supras“, – rugpjūčio 4 d. rašoma dienorašytje (p. 76, 77).

Rugpjūčio 5 d. privažiavo Kaukern (dabar Jasnoje – N. K.) dvarą, kuriame buvo didelė rusų belaisvių stovykla. Daugelis belaisvių netoliese kasė apkasus. Šio dvaro kluone apsistojo nakvynei ir bėgliai iš Lietuvos. „Pas darbininkus verdamės vakarienę. Veik visų jų tėvai lietuviai. Kai kurie moka lietuviškai. Malonu išgirsti savąją kalbą iš vietinių „prūsų“. Klausia, kaip mes vadiname šį bei tą. O mes klausinėjame jų. Bulves jų tėvai vadino „pampučkais“. Vieni dar sako, kaip ir Tilžės–Ragainės (dabar Neman – N. K.) apylinkėse – „jo girtuoklis, jo giliukis, jo kums medis, jo giors kriukis“ (p. 780). Rugpjūčio 6 dieną pravažiavo Strigengrund (anksčiau Pollenkiuken) ir Feldeck, pastarojo lietuviško pavadinimo autorius nesuspėjo paklausti. Nakvynei apsistojo prie Šatrijos upelio, netoli girios, vadinamos Eichwald. Ryte, t. y. rugpjūčio 7 d., atėjęs girininkas su kitu asmeniu norėjo apsistojusius išvaryti, bet bėgliai pavaišino juos, išsikalbėjo. O šie, atėjusieji, prisipažino, kad jų tėvai buvo lietuviai. Girininko pavardė Balandat. Jis lietuviškai supranta, bet kalbėti nedrįsta. „Prie mūsų lieka neįtikėtinai ilgai, prašo, kad tarpusavy kalbėtumės lietuviškai, jam toji kalba labai maloni klausytis. Sutinka pakrauti akumuliatorių, tada galėtume radijo klausytis. Jis išvyksta su vienu mūsiškių į miestelį“, – rašo autorius. Į jų apsistojimo vietą staiga atvyko vokiečiai ir privertė važiuoti su jais užsiregistruoti ir įsidarbinti į Potschwalde (Potskehmen; dabar Puškarev – N. K.). „Čia reikalai pablogėjo, prisistatė rudais marškiniais vyras – partietis. Pareikalavo atiduoti ginklus. Mūsų grupė turėjo du brauningus. Atidavėm. Surinko pasus. Ryte paimsią likusią karvę ir vyksime į Gumbinę (dabar Gusev – N. K.), iki kurios 12 km. Šiaip mes laisvi.

Savotiškai areštuoti, nors sargybinių nėra“ (p. 81–82). Rytojaus dieną, t. y. rugpjūčio 8 d., bėgliai išvyko į Gumbinę per Gerwen (Gervischkehnen; dabar Prioziorskoje – N. K.), Kleinpreussenwald (Kl. Berschkurren) ir Zweilinden (Stannaitschen; dabar Furmanov – N. K.). Gumbinėje vokiečiai nuvarė į Arbeitsamto kiemą, kur daug buvo suvarytų žmonių, tarp jų buvo ir pažįstamų iš Lietuvos. Surinktieji bėgliai buvo išmaudyti pirtyje, patikrinti gydytojo. Po to prasidėjo „baltųjų vergų prekyba“. Iš apylinkės suvažiavę ūkininkai rinkosi mergas ir bernus. Dienoraščio autorius ir dar penki žmonės pateko dvarininkui Hammerschmidt iš Krausenbrucke, kuris buvo už 17 km nuo Gumbinės ir 12 km nuo Instenburgo. Dvare jau pirmoji diena praėjo sunkiai dirbant, o vakare atvykę žandarai išklausinėjo bėglius ir leido jiems vykti kitur, už 4 km į Moorbacho (Užupėnų; dabar Bulavin – N. K.) kaimą pas dvarininkę Pankę, kuri turėjo du ūkius su menkais trobesiais. Dvare jau dirbo 9 prancūzai, keli lenkai.

Bėgliai iš Lietuvos negalėjo toliau keliauti į vakarus, o turėjo dirbti dvare. Darbo diena tęsdavosi 11 valandų, be kurių poilsiui ir valgymui 2 valandos. Kiekvienas valgė savo maistą. Buvo leista parsivesti į dvarą atimtą karvę.

Rugpjūčio 13-osios naktį netoliese užvirė oro kautynės, tratėjo šūviai. Lietuvos ir rytinės Prūsijos pusėje buvo matyti žiburių, girdėti bombardavimų. A. Gustaitis rašo: „Užupėnuose Pankės dvaro ūkvedžiu (Gumbinės aps.) yra Jakaitis, dabar vadinasi Jakat. Jo senoliai visai nemokėjo vokiškai, tėvai puikiai kalbėjo lietuviškai, o jis jau gerokai pamiršęs. Esant dviese, be liudininkų, klausinėjo lietuviškų žodžių, tada pralinksmėjo. Jis čia gimęs, dabar 46 metų, patenkintas, kad nereikia eiti į kariuomenę. Jo trys sūnūs Vokietijoje kariuomenėje, vienas jau žuvęs.

Čia gyvena dar kitas lietuvis. Ant jo durų metalinė lentelė: Kublun. Kadangi dabar šioji pavardė visiems lietuviams gerai žinoma, todėl sakoma, kad mūsų kaimynas yra Kubiliūnas. To Kublun (Kubiliūno) vaikai pakrikštyti grynai vokiškais vardai: Gunter, Siegfried. Lietuviškai nedaug temoka. Iki šiol apie Lietuvą, lietuvius galvojo neteisingai, visiškai pagal nacių propagandą. Besikalbant jis tik kraipydamas galvą stebėdavosi“ (p. 92). Užupėnuose žmonių daugėjo. Rugpjūčio 14 d. atvyko daug iš Lietuvos repatriantų. Jie prie Eitkūnų (dabar Černyševskoje – N. K.) turėjo kasti griovius ir apkasus, o smarkiai apšaudant turėjo pasitraukti. Žmonės nepatenkinti. Į Mažąją Lietuvą vokiečiai atvežę daug darbininkų, daugiausia lenkų, kurie turi nešioti prie drabužių prisisiuvę raidę „P“. Be tokių raidžių gali bausti 25 RM. A. Gustaitis pastebi, kad atvežtieji lenkai menko išsilavinimo. Kai kurie nežino, kur yra Lietuva. Dienoraščio autoriui rugpjūčio 18 d. pavyko išvažiuoti į Gumbinę apžiūrėti miestą. „Kur tik pažvelgsi – lietuviškos pavardės, gerokai apvokietintos: Baltuschat, Noreiks, Gaigal, Baltrusch, Willut, Puodins ir t. t. Ne visi kalba lietuviškai. Patylomis, aplinkui pašaliečiams negirdint daugelis pasisako jau pamiršę lietuviškai.

Nepaprastai gaila, kad Pirmojo pasaulinio karo metu lietuviai nebuvo pakankamai aplankę, susipažinę su Prūsijos kraštu. Jis nė kiek ne mažiau lietuviškas už Vilniją. Būtinai reikėjo siekti Nepriklausomos Lietuvos su Prūsija. To krašto lietuviai, pamatę kitų brolių siekius, mums būtų padėję atgauti ne tik Prūsiją, bet ir Vilniją“ (p. 95–96). Autorius, be abejo, žino, kad paskelbus nepriklausomybę, Lietuva turėjo kovoti su priešu iš šiaurės, pietų, rytų. Tik didelių pastangų dėka apgynė savo nepriklausomybę, o didžiosios Vakarų Europos valstybės nepadėjo Lietuvai ir negynė jos teisėtų pretenzijų į senąją sostinę Vilnių ir aplinkines jo žemes, o patenkino Lenkijos grobikiškas užmačias į šią teritoriją. Lietuva, vos bežengianti pirmuosius nepriklausomos valstybės žingsnius ir neturėdama Vakarų Europos valstybių paramos, liko nebyli 1918 metų lapkričio 30 d. Mažosios Lietuvos Tautinės tarybos deklaracijai, kurioje buvo prašoma, kad Mažoji Lietuva būtų prijungta prie Didžiosios Lietuvos. Tai buvo neatsitiktinis prašymas, nors šis kraštas buvo smarkiai vokietinamas, ypač, kai 1876 m. vokiečių kalba buvo paskelbta vienintele šio krašto kalba, bet jame išliko daug lietuviškumo. Istorikas Povilas Pakarklis knygoje „Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje“ (Kaunas, 1935) nurodo, kad prieš hitlerininkų įsiviešpatavimą kelyje Tilžė–Skaisgiriai, Tilžė–Žiliai–Kraupiškiai–Įsrutis, Karkliai–Ragainė–Lazdėnai–Stalupėnai sutiktus žmonės sveikinant „Laba diena“ iš daugelio jų būtų sulaukę atsakymo „dėkui, dėkui“ aiškia ir skambia lietuvių kalba“ (p. 6).

Gustaitis pakeliui į Įsrutį sutiko dirbančius repatriantus iš Šiaulių, kurie, nors repatriantai, bet ne vokiečiai, o lietuviai. „Tenka dirbti po septynias dienas per savaitę, vežioti lentas, cementą. Arkliai visai nusibaigę. Neseniai iš jų grupės paėmė virš 50 vyrų į kariuomenę, vakar dar 46 vyrus išsivarė SS tarnybon, nuo 18 iki 45 m. amžiaus. Jų niekas neklausė, paėmė ir išsivarė“, – tokias rugpjūčio 20 d. sutiktųjų kelyje liūdnas mintis įrašė A. Gustaitis (p. 98). Pastarasis taip pat netrukus nuo mėšlo kratymo buvo pasiųstas kasti apkasų. Gyventi darėsi vis pavojingiau, nes bombardavimų rugpjūčio 24–25 d. daugėjo. Rugpjūčio 30 d., netoli Išdagų (dabar Lermontov – N. K.) kaimo apkasus kasė 19 lietuvių, nemažai lenkų, prancūzų. „Gerokai įdienojus, vokiečiai mus nuvedė į gretimą ūkį Rudupėnų kaime, vokiškai įrašytą Ringlfuss. Šeimininkas Grybas, jo pavardę vokiečiai pakeitė į Pilz“ (p. 116).

Rugsėjo 1 d. bėgliams buvo pranešta, kad jie būtų pasiruošę vežti vokiečių šeimas tolyn nuo artėjančio fronto. Kasti apkasams vis buvo mažinamas grupėse žmonių skaičius ir dėl to didėjo darbo krūvis. Oras vėso ir vis šalčiau buvo miegoti kluone. Rugsėjo 4 d. 8 kasėjams lietuviams, iš jų ir dienoraščio autoriui, vokiečiai įsakė susidėti daiktus ir tuo pat vežimu vykti, nepranešę kur ir dėl ko. Tik vėliau paaiškėjo, kad buvo numatyta šiuos vyrus aprengti vokiškomis milinėmis. „Vykome vietovėmis: Norbudė–Angerap–Kuttkuhnen–Budweitschen (dabar Malomažaiskoje – N. K.) – Norhallen į Vikmindę. Anksčiau netikėjusiems Prūsijos lietuviškumu dabar prasivėrė akys: juk čia grynai lietuvių šalis!“ (p. 12). Iš tikrųjų tai lietuvių gyvenamos vietos, ir šias A. Gustaičio išvadas apie minėtų teritorijų lietuviškumą įrodė tyrinėjimais ne vienas mokslininkas.

Vilkmindėje (kartais A. Gustaitis rašo Wikmendė – N. K.) autorius sužinojo, kad gretimame dvare yra lietuvių, ir juos aplankė. Apie juos rugsėjo 5 d. rašė: „Randame keliolika moterų ir kelis senus vyrus, daugiausia nuo Lazdijų. Pasirodo, vakar 12 val. dienos surinko visus ten buvusius lietuvius ir į priekį liepė išeiti visiems nuo 16,5 iki 45 m. amžiaus vyrams. Tiems skubiai liepė pasiruošti važiuoti. Tada jiems pranešė, kad jie nuo šio momento laikomi kareiviais Vokietijos kariuomenėje. Pristatė sargybinius, susodino į vežimus ir į čia pat esančią geležinkelio stotį, iš kur į Tilžę kariškam aprėdymui ir išskirstymui. Žada imti į Priešlėktuvinę, SS Lauko žandarmeriją. Apskelbtų kariais niekas neklausė, ar jie nori jais būti. Taip po ginklu paėmė 43 vyrus“ (p. 121). Autorius suprato, kas jo laukė, o tarnauti vokiečių kariuomenėje neturėjo jokio noro. Todėl pavykus gauti leidimą išvykti pasiimti paliktų daiktų Užupėnuose, atgal nebegrįžo. Netrukus per Tvankstą išvažiavo į Berlyną, kurį pasiekė rugsėjo 8 dieną. Taip pasibaigė jo dienoraščio dalis, kurioje aprašoma Mažoji Lietuva.

Rašydamas dienoraštį, autorius patyrė lietuvių genocidą Mažojoje Lietuvoje, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais likimas buvo negailestingas visiems šio krašto gyventojams. Vykdyta Mažosios Lietuvos germanizacija buvo pakeista rusifikacija. Taigi kartais istorija būna rūsti teisėja, iš kurios reikia mokytis – ir daug mokytis.

* A. Gustaitis nurodo, kad pavadinimus užrašė, kaip nugirsdavo iš vietos gyventojų, nes retai pamatydavo juos užrašytus, todėl gali būti pavadinimuose netikslumų.

Istorikė, hum. m. dr. Nastazija Kairiūkštytė, Vilnius, „Voruta“, Nr. 13 (103), 1993 m. balandžio 1 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 6
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 6, 2014 @ 3:46 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →