Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mažlietuvių reakcija į lietuvių kalbos vartojimo apribojimą mokyklose ir Bažnyčioje

Pagal   /  2014 birželio 6  /  Komentarų nėra

Organizuoto sąjūdžio pradžia: peticijos kaizeriui ir vyriausybei

Organizuoto sąjūdžio pradžia: peticijos kaizeriui ir vyriausybei

Aptariant mažlietuvių identiteto problemiškumą buvo pabrėžta, jog pagrindiniu jų grupės išlikimo garantu ir svarbiausiu religinių apeigų atlikimo įrankiu buvo lietuvių kalba, kurios vartojimo mokyklose ir bažnyčiose suvaržymai prasidėjo po 1871 m. bendrame Vokietijos reicho nacionalizmo plėtotės kontekste. Lietuvių kalbos išlaikymas buvo glaudžiai susipynęs su religingumu ir ištikimybe savo valstybės valdovui, todėl pagrindiniu mažlietuvių kultūrinio sąjūdžio objektu tapo ir per visą Vokietijos imperijos laikotarpį išliko lietuvių kalba.

Pačia pirmąja ir masiškiausia šio kultūrinio judėjimo forma tapo peticinis sąjūdis, kuris, beje, nebuvo savarankiškai pačių mažlietuvių organizuotas1 ir tik jiems būdingas visuomeninis bruožas2 . Peticijų rašymo valdžios institucijoms ištakos siekia dar XVIII a., kai dėl sunkios ekonominės padėties mažlietuvių valstiečiai rašydavo skundus karaliui ir ministrams. Tokį mažlietuvių aktyvumą Gumbinės valdybos viršininkas A. Bluemantahlis XVIII a. pradžioje pavadino jiems tiesiog tapusiu įpročiu3 . Šią peticijų rašymo tradiciją mažlietuviai išlaikė ir XIX amžiuje, ji ypač tapo reikšminga XIX a. paskutiniajame ketvirtyje ir paliko unikaliausius tos epochos dokumentus4 .

V. Bagdonavičius pažymi, kad nors peticijos ir nedavė beveik jokių praktinių rezultatų, tačiau padėjo mažlietuviams organizuotis, žadino jų tautinę savimonę ir skatino kitokio pobūdžio kultūrinę veiklą5 . K. Gudas išskiria 1873 – 1879 m. peticinio sąjūdžio pasiektus tam tikrus rezultatus: 1881 m. Rytų Prūsijos provincijos oberprezidento K. Horno, Karaliaučiaus apygardos vyriausybės ir Gumbinės apygardos valdžios išleistuose potvarkiuose buvo truputį išplėstas lietuvių kalbos vartojimas ir dėstymas pradinėse mokyklose. Tačiau tuos nutarimus autorius įvardija kaip demagogiškus ir nepakeitusius bendros lietuvių kalbos šalinimo iš mokyklų politikos6 .

Pirmosios peticijos pradėtos siųsti apygardų ir provincijos valdžios organams jau 1873 m. Vienas iš peticijų rašymo organizatorių buvo Ferdinandas Kelkis, prisidėjo ir kai kurie ūkininkai, norėdami, “kad jų vaikų nedarytų pagonais”7 . Tačiau tokie pavieniai mėginimai negalėjo pakeisti valdžios nuostatų pageidautina mažlietuviams linkme.

Nagrinėjant peticinį judėjimą ir jo pobūdį, būtina atkreipti dėmesį į ryškiausią aspektą – peticijų turinio apolitiškumą, kadangi mažlietuvių ūkininkai, pripratę prie tvarkos, nekėlė revoliucijų, juolab “savoje” valstybėje, ir tikėjo, kad “gerasis kaizeris” įvykdys reikalavimus. Siųsdami peticijas mažlietuviai siekė karts nuo karto priminti apie savo ištikimybę kaizeriui ir esamai valdžiai, nes, anot Kaimyno, “tūli lietuviai vien dėl to išlaikymą savo kalbos prašė, idant savo kalboje ciesorių liaupsinti galėtų”8 . Vienas iš aktyvios ir organizuotos mažlietuvių kultūrinės veiklos žadintojų G. Sauerweinas, tikėjęs, kad “per prašymus bei pašlovinimus ir atlankymus karališkų namų bus lietuvininkams pagelbėta”9 , 1878 m. pabaigoje suorganizavo pirmąją mažlietuvių deputaciją pas kaizerį. Vizitas buvo išsamiai aprašytas ir sukėlė tam tikrą diskusiją Frydricho Kuršaičio Keleivio puslapiuose. Pasinaudota palankiu momentu aplankyti valstybės valdovą ir jam pareikšti užuojautą po pasikėsinimo 1878 m. vasarą, o G. Sauerweinui pasiūlius, pritarta minčiai kartu prašyti pagerinti lietuvių kalbos situaciją mokyklose. Vienas iš deputacijos vadovų Klaipėdos žemininkų bažnyčios kunigas Franzas Rudolfas Theodoras Glogau vėliau apgailestavo, kad ne visiems mažlietuviams toks sumanymas buvo priimtinas, nes jis, nors ir matydamas esąs skriaudžiamas, “ne taip veik (greitai – S. P.) išsidrįst’ aukštą jam privelytą (skirtą – S. P.) garbę pasisavinti”10 . Nors lietuvių kalbos padėtis nebuvo pagerinta, tačiau patiems mažlietuviams deputacijos vizitas turėjo kelias svarbias pasekmes. Pirma, valdžios sluoksniuose nebuvo sugriauta, o tik dar kartą įrodyta – tiek lietuviškojo pasveikinimo posmais11 , tiek G. Sauerweino eilėmis12 – mažlietuvių ištikimybė valstybei ir monarcho institucijai. Antra svarbi pasekmė buvo tiesiogiai susijusi su 10-ajame dešimtmetyje tarp mažlietuvių pradėjusiomis kurtis politinėmis rinkimų draugijomis, kadangi minėto susitikimo metu kaizeris apgailestavo, kad dėl lietuvių kalbos teisių nieko negalįs daryti prieš įstatymą, ir nurodė patiems mažlietuviams daugiau rūpintis ir savo deputatą siųsti į valstybės seimą. Mažlietuvių nuomone, jų atstovo rinkimas į landtagą ar reichstagą buvo kaip ir “suderintas” su pačiu kaizeriu ir šio judėjimo oponentų neturėtų būti traktuojamas kaip veikimas prieš valdžią.

Trečias aspektas, deja, nesulaukęs išsamesnio istoriografijos tyrimo, yra moterų pasirodymas mažlietuvių istorijoje. Tarp vykusiųjų į Berlyną, šalia jau minėto kunigo F. R. T. Glogau, 3 ūkininkų iš Klaipėdos, Vyžių ir Saugų parapijų, buvo ir 13 mergaičių, daugiausia iš Klaipėdos ir Šilutės apylinkių13 . Vėliau tik beveik po dviejų dešimtmečių iškils viešumon moterų dalyvavimo kultūrinėje veikloje klausimas, bus svarstoma moterų draugijos įkūrimo idėja, nuolatinis jų įsitraukimas į lietuviškąjį judėjimą daugiausia susijęs su Tilžės giedotojų draugijos veiklos pradžia 1899 m.

Pagal tradicines mažlietuvių šeimos ir vaikų auklėjimo tradicijas nebuvo kreipiamas dėmesys į dukterų išsilavinimą, nes jų, kaip būsimų žmonų ir motinų, vaidmuo nereikalavo mokslo pažinimo ar platesnio išsilavinimo. Todėl mergaičių vykimas į valstybės sostinę, į miestą, mažlietuviui svetimą visa ten vyravusia dvasia, yra išskirtinis mažlietuvių istorijos momentas, kuris sukėlė ir nepasitenkinimo atgarsių tarp mažlietuvių, priekaištavusių, kad “mergelių vietoje būtų tam gadnūs (tinkami – S. P.) vyrai išrinkti buvę, tokie, kaip tų pors, kad drauge buvo, […], žalnieravę (kariavę – S. P.), kare sav garbės ženklus užsipelnę, ir kurių Lietuvoj juk Dievui dėkui, nier stoka”14 . Mergaičių iš labiausiai surinkiminio judėjimo persmelktų šiaurinių apskričių vykimą greičiausiai lėmė kunigas F. R. T. Glogau, vadovavęs deputacijai. Tuo valstybės valdovui norėta parodyti būsimas mažlietuves motinas, šeimos židinio saugotojas, kurių svarbiausias siekis – išlikti dievobaimingomis ir tai perteikti būsimoms atžaloms, ką geriausiai galima buvo pasiekti gimtąja lietuvių kalba. Taip pat šalies valdovui norėta pademonstruoti dar išlikusius lietuviškus drabužius, kaip ryškų tautinės grupės simbolį, neatsiejamą nuo lietuvių kalbos egzistavimo.

Analizuojant kitas mažlietuvių peticinio sąjūdžio akcijas daugiausia galima remtis A. Bruožiu15 , lietuviškoje istoriografijoje išsamiai išnagrinėjusiu svarbiausias peticines akcijas, jų reikalavimus ir kiekybinę išraišką. 1878 – 1910 m. laikotarpiu autorius daugiausia dėmesio skyrė mažlietuvių organizuotoms 12 peticijų ir išsiųstoms nuo aukščiausių valstybės iki krašto valdžios institucijų16 , labiausiai apibūdinančioms šio judėjimo esmę. Tačiau faktiškas mažlietuvių peticijų skaičius yra kur kas didesnis, nes K. Gudo duomenimis, po 1884 m. jos buvo siunčiamos “beveik pamečiui”17 .

Kokie esminiai šio peticinio sąjūdžio elementai? Labiausiai išsiskiria mažlietuvių ūkininkų įsitraukimas į peticinį sąjūdį aktyvumas, kurį iliustruoja surinktų parašų skaičius. J. Range, remdamasis W. Hubatscho tyrinėjimais18 , žymiausia laiko 1879 m. 17 000 parašų mažlietuvių peticiją, išsiųstą pačiam kaizeriui, kuria pasiekta tam tikrų tikybos dėstymo lietuvių kalba laimėjimų, apie tai jau buvo minėta anksčiau. Įdomi pasirašiusiųjų geografija. Daugiausia parašų surinkta iš Ragainės apskrities – 4400, iš Tilžės – 3700, iš Šilutės – 3000, iš Lankos – 2000, Labguvos – 1570, iš Klaipėdos – 1230, iš Pilkalnio – 400, iš Įsručio – 90, iš Stalupėnų apskričių – 2019 . Paskutinieji trys skaičiai atspindi labiausiai į pietus nutolusių apskričių mažiausią lietuvišką elementą, palyginus su Ragainės ir Tilžės apskritimis. Pastarųjų vietovių mažlietuvių aktyvumas neturėtų būti laikomas atsitiktiniu, nes ligtol Tilžė ir Ragainė jau išsiskyrė savo lietuviškos spaudos veikla, nemažai orientuota į aktualius Didžiosios Lietuvos poreikius, taip pat čia nebuvo tokia stipri surinkiminio judėjimo įtaka kaip šiaurinėse Klaipėdos ar Šilutės apskrityse.

Be išimties visų peticijų reikalavimai buvo tikybinio atspalvio, daugiausia susiję su tikybos dėstymo mokyklose lietuvių kalba klausimais, tai dar kartą patvirtina mažlietuvių peticinio sąjūdžio apolitiškumą. 1879 m. peticijoje mažlietuviai prašė, kad jų vaikams būtų grąžintas ketvirtos ir penktos katekizmo dalių apie šv. krikštą ir šv. vakarienę mokymas ir kad visas tikybos dėstymas nuo atėjimo į mokyklą ir iki jos baigimo vyktų gimtąja kalba. Kur kas daugiau reikalavimų, trylika, buvo išdėstyta 1892 m. kulto ministrui nusiųstoje daugiau kaip 19 500 mažlietuvių pasirašytoje peticijoje, kurioje, baiminantis socialdemokratiškų idėjų, vadinasi, bedievystės, sklaidos tarp jaunimo, prašyta: tikybos dėstymo lietuvių kalba jau nuo pirmųjų klasių; visose mažlietuvių vaikų lankomose mokyklose, ir tose, kur jų yra mažiau nei vokiečių, mokyti rašyti ir skaityti lietuvių kalba; objektyviai vesti mažlietuvių vaikų apskaitą, jų nepriskiriant prie vokiečių; vaikai, norintys konfirmuotis lietuvių kalba, neturėtų katekizmo mokytis vokiškai ir jie neturėtų būti už savo lietuviškumą pajuokiami; reikalauta spausdinti elementorius ir skaitinių knygas lietuvių kalba; mokytojų seminarijose rengti lietuvių kalbą mokančius mokytojus; į vyskupo ir mokyklų inspektorių vietas skirti tik lietuviškai suprantančius asmenis20 .

Valstietišką mentalitetą reprezentuotų vienas iš 1896 m. peticijos, deputacijos vežtos pas kaizerį, reikalavimų, kur šalia tradicinių prašymų: dėl tikybos dėstymo gimtąja kalba, dėl lietuviškai suprantančių mokytojų rengimo, dėl mokymo skaityti ir rašyti lietuviškai, dėl abiejų kalbų vartojimo mokyklose – nurodyta, “kad valstiečių vaikai nebūtų mokinami aukštesniųjų, bet vien reikalingųjų mokslų”, kurie, mažlietuvių suvokimu apsiribojo tikyba, rašymo ir skaitymo mokėjimu.

Paminėtinas ir 1910 m. Tilžės apskrities mažlietuvių prašymas, nusiųstas Bažnyčios vadovybei, paskirti lietuviškai mokantį vyskupą į mirusiojo vietą. Aukštesnės kokybinės išraiškos reikalavimai išdėstyti 1894 m. kulto ministrui nusiųstoje 300 mažlietuvių peticijoje, kurioje kalbama apie lietuvybės situaciją gimnazijose ir universitete, reikalaujama, kad valdžios skiriamas lietuviškas stipendijas Karaliaučiaus universitete gautų tik mažlietuviai, o ne vokiečiai, kad lietuviškos stipendijos būtų duodamos ne vien Tilžės, bet ir kitose gimnazijose, kad Klaipėdos gimnazijoje vėl būtų mokoma lietuvių kalba. Šią peticiją ministras persiuntė vyriausiajam Rytprūsių oberprezidentui Stolbergui, kuris ją “numetęs […] į popieriaus korbą”21 .

Lietuviškame peticiniame judėjime išskirtini būtų 1890 metai, mažlietuvių politinio organizavimosi pradžia, “kai buvo įkurtas Lietuviškas konservatyvų draugystės komitetas bei ėmė steigtis lietuviškos apskričių rinkiminės draugijos”22 . Ligi tol nuo 1878 m. dažnai parašų rinkimas po peticijomis tapdavo vienu iš pačių vokiečių rinkiminės-politinės kovos bruožu, siekiant laimėti mažlietuvių palankumą būsimų rinkimų metu. 1882 m. pabaigoje Vokietijos konservatorių partijos veikėjai suorganizavo peticiją kulto ministrui Gossleriui, kurią pasirašė per 7000 mažlietuvių. Ji sukėlė didžiulį rezonansą valdžios sluoksniuose, mažlietuvių reikalavimai buvo traktuoti kaip netiesioginė parama “lenkų separatistams”23 . Todėl vienas iš peticijos iniciatorių, Klaipėdos apskrities mokyklų inspektorius Franzas Schroederis, kuris, anot A. Bruožio, pats paleido paskalas apie lenkų pagalbą mažlietuviams, siekiant išguiti vokiečių kalbą iš mokyklų24 , surinko 73 mažlietuvių iš Priekulės apylinkių parašus ir pasiuntė per oberprezidentą Schliekmanną “ištikimybės ir priesaikos laišką kaizeriui Wilhelmui I”, kuriame pačių konservatorių spaudžiami mažlietuviai “atsisakė savo reikalavimų”25 . Tilžės keleivis pabrėžė bevaisius peticijų rezultatus ne vien dėl priešiško valdžios nusistatymo, bet ir dėl pačių mažlietuvių laikysenos svyravimų. Pavyzdžiui, 1883 m. doviliškiai susidūrę akis į akį su oberprezidento Schliekmanno atsiųstu tarnautoju, turėjusiu išsiaiškinti peticijos rašymo tikslus, išsižadėjo savo parašų, teigdami nieko apie tai nežiną, nerašę savo pavardžių, arba rašęsi dėl mokesčių sumažinimo26 . Beje, minėtasis periodinis leidinys, išsiskyręs konservatyvia nuostata mažlietuvių kultūrinio judėjimo atžvilgiu, gana skeptiškai atsiliepė apie peticijų rašymą aukščiausioms valdžios institucijoms ir teigė, kad dėl lietuvių kalbos padėties pagerinimo reikia kreiptis į apygardos valdžią27 .

Šie du konkretūs pavyzdžiai rodo, jog mažlietuviai, daugiausia ūkininkai, iš kurių nesusiformavo šviesuomenės ir inteligentijos sluoksnis, neturėjo politinės kultūros tradicijų. 1890 m. pradėtos kurti savarankiškos rinkiminės draugijos taip pat neperžengė lojalumo valdžiai ir ištikimybės valstybei ribos ir neatnešė pageidautinų rezultatų. XIX a. pabaigoje į Vokietijos seimą Jonas Smalakys buvo išrinktas tik vokiečių laisvamanių pagalba, o “vien tik prūsų lietuvių balsais […] išrinkti savo kandidato į Vokietijos” parlamentą “niekada nebuvo pavykę”28 . Tokiai politiškai konservatyviai atmosferai įtaką darė ne vien mažlietuvių valstietiškumas, bet ir tarp jų išsiplėtojusio surinkimininkų judėjimo idėjos, griežtai atsisakiusios bet kokios pasaulietinės ar politinės veiklos.

XIX a. 10-ajame dešimtmetyje susikūrus lietuviškoms rinkiminėms draugijoms29 , aplink jas pradėjo koncentruotis ne tik lietuvių kandidatų rinkimo į reichstagą ar landtagą kampanijos, bet jų nariai tapdavo ir peticijų organizatoriais30 . Iš jų išsiskiria Jurgio Strėkio veikla; jis aktyviai įsitraukė į 1896 m. peticijos rengimą ir deputacijos pas kaizerį organizavimo darbą. J. Strėkys priklausė 1895 m. lapkričio mėnesį įkurtam lietuviškam komitetui ir ragino pasirašyti visus jau įžegnotus mažlietuvius, kurie patvirtintų savo meilę giminei, kalbai, krikščioniškajam tikėjimui ir ištikimybę valstybės kaizeriui31 . Skiriant deputacijos narius, teigta, kad jie “tur but žalnieriai buvę, karą drauge varę, ne koravoti ir vierni būti bei tvirti lietuvininkai – jau iš čėso pažįstami”32 .

Koks buvo bažnyčios požiūris į peticijų organizavimą ir jų reikalavimus, daugiausia tikybinio pobūdžio? Kaip nurodo A. Hermannas, bažnyčia peticijas palaikė ir tikybos dėstymo gimtąja kalba suvaržymus kritikavo iki 1882 m. Po 1879 m. peticijos, kurią šalia 17 000 mažlietuvių pasirašė ir vienas superintendentas, penki kunigai bei devyni mokytojai, buvo padarytos tam tikros tikybos dėstymo lietuviškai nuolaidos33 . Po to, iki lietuviškų rinkiminių draugijų susikūrimo, t. y. beveik dešimtmetį, šį peticinį sąjūdį palaikė, siekdamos savų tikslų, vokiečių politinės partijos.

Nagrinėjant peticinio sąjūdžio rezultatus, reiktų paminėti keletą bruožų. Keliasdešimties tūkstančių mažlietuvių ūkininkų įsitraukimas į peticijų organizavimo vajų atskleidžia savos grupės mobilumo stiprėjimą, kuris daugiausia siejamas su tradicinių vertybių ir visuomeninių prerogatyvų – gimtosios kalbos, dievobaimingumo, ištikimybės valstybei ir jos valdovui – saugojimu. Nors dauguma peticijų likdavo be atsako ir pageidaujamų rezultatų, ką pripažino ir patys mažlietuviai34 , tokia patirtis skatino juos ieškoti kitos kokybės veiklos formų, renkant savo atstovus į valstybės parlamentines institucijas ar kuriant kultūrines religines draugijas35 .

3. 2. Birutės draugija

3. 2. 1. Susikūrimo priežastys

XIX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje Tilžėje įkurta mažlietuvių draugija Birutė tapo išskirtiniu kultūriniu reiškiniu, įprasminusiu naują jų veiklos kokybę ir tapusiu visos lietuviškos draugijų veiklos pradininke. Su šios draugijos veikla susijęs mažlietuvių visuomenės aiškus diferencijavimasis į konservatyvųjį ir liberalųjį, arba religinį ir pasaulietinį, polius. Pasirodžius Lietuviškai ceitungai 1878 m. tradiciškai konservatyviomis-religinėmis dominantėmis persmelktoje aplinkoje pradėjo rutuliuotis liberalios-pasaulietinės minties apraiškos. Abiejų srovių pagrindinis tikslas – lietuvių kalbos išsaugojimas – bandytas įgyvendinti skirtingais būdais. Konservatyvios pakraipos mažlietuviai, kurių dauguma buvo veikiami surinkiminių idėjų, manė tai pasieksiantys melsdamiesi namuose gimtąja kalba, tačiau “sakytojų grynai religinė įtaka varžė lietuvių tautinį susipratimą. [Jie] stovėjo lietuviško tautinio judėjimo nuošaly, laikydami tai politiniu reiškiniu, kuris tikintiems nesą svarbus”36 . Liberaliajai krypčiai priklausę mažlietuvių veikėjai savo veikla bandė atsiriboti nuo religinių reikalų, kas surinkiminių idėjų persmelktoje visuomenėje be išlygų buvo traktuojama vienareikšmiškai – kaip didlietuviškų, t. y. katalikiškų, idėjų grėsmė. Liberalaus sparno veikėjai, nors ir išlaikę lojalumą politinei valdžiai, tarp mažlietuvių nerado daug šalininkų. Akivaizdžiausią tarpininką tarp įsitvirtinusių senų ir besiskverbiančių naujų idėjų įkūnijo Vydūnas, kurio vadovaujama Tilžės giedotojų draugija lietuviškų vakarų metu ir giesmes giedojo, ir dainas dainavo, o jo paties domėjimasis Rytų filosofija išskyrė iš dominavusios protestantiškos terpės.

Birutės draugijos pavadinimas37 ir užsibrėžta veikla nuo pat pradžių turėjo tapti nemenku akibrokštu religingoje mažlietuvių aplinkoje. Tarp Birutės įkūrėjų buvo Aušroje bendradarbiavę M. Jankus, J. Mikšas, gal todėl ir pats draugijos pavadinimas buvo inicijuotas Aušroje spausdintos poemos Byrutė sukelto įspūdžio38 . Vienas iš Birutės įkūrėjų, M. Jankus, rašė ir apie kitą pavadinimą – Rūtą, tačiau burtų keliu pasirinkta Birutė39 . Birutininkai pasinaudojo J. Basanavičiaus parašytais Lietuviškai mokslo draugijai – taip ir neįkurtai – įstatais, kuriuose buvo numatyta “lietuviškąją kalbą atgaivinti, ją šelpti ir joje įsigyventi”, leidžiant mokslines knygas gimtąja kalba, įkuriant lietuvišką knygyną, skaitant pranešimus draugijos susirinkimuose40 , nė žodžiu neužsimenant apie religinio pobūdžio veiklą. Įvardyti du Birutės draugijos aspektai – nemažlietuviškos terpės pavadinimas ir vien pasaulietinės pakraipos veikla – suponuoja problemą: ar draugijos organizatoriai tapo tik iš šalies padiktuotos iniciatyvos vykdytojai, ar jie buvo gyvenamojo laikotarpio idealistai, pervertinę religingos ir pasyvios mažlietuviškos visuomenės aktyvumą ir modernėjimą.

Kai kūrėsi pirmoji mažlietuviška draugija, ši organizuotos veiklos forma jau turėjo pakankamai gilias šaknis. Gumbinės apskrityje pirmoji buvo įkurta (1821 m. balandžio 4 d.) ˇemės ūkio draugija [Landwirtschaftliche Kreisverein Gumbinnen], antroji – Dainų draugija [Liedertafel] – 1827 m. gruodžio mėnesį41 . Klaipėdoje analogiška Dainų draugija [Memeler Liedertafel] pradėjo savo veiklą 1849 m. kovo 21 dieną42 , o Tilžėje 1823 m. įkurta Dainavimo ir instrumentavimo draugija [Gesang-und Instrumentalverein] siekė įkurti muzikos mokyklą43 . Wolfgang Kaschuba draugijų kūrimąsi paskutiniajame XIX a. trečdalyje sieja su dėl modernizacija išaugusia masine laisvalaikio forma, t. y. silpnėjant tarpusavio santykiams šeimose, daugėjo įvairių švietimo, sporto draugijų44 . Suprantama, kad minėtų draugijų veikla neturėjo tiesioginės įtakos mažlietuviams, nes buvo skirtingi draugijų tikslai, tačiau jos buvo žmonių organizavimosi, siekiant užsibrėžto tikslo, pavyzdys. Draugija, kurią savo veiklos modeliu pasirinko Birutė, buvo 1879 m. Tilžėje vien iš mokslinių paskatų įkurta tarptautinė Lietuvių literatūrinė draugija.

3. 2. 1. 1. Lietuvių literatūrinės draugijos veiksnys

1879 m. rugsėjo mėnesį 15 žymių Vokietijos mokslininkų ir visuomenės veikėjų45 pasirašytame kreipimesi į visuomenę dėl Lietuvių literatūrinės draugijos įkūrimo nurodytas toks mokslinio susivienijimo būtinumas: “Lietuvių kalba, viena svarbiausių kalbotyrai, sparčiai nyksta; vienu metu stelbiama vokiečių, lenkų, rusų ir latvių kalbų, ji beegzistuos trumpą laiką. Su ja nyksta tautos savitumas, kuris laikinai vyravo Europos šiaurėje, su savo papročiais, sakmėmis ir mitais, su savo poezija, kuri patraukė Herderio dėmesį”46 . Draugijos įkūrimo tikslas rėmėsi vien moksliniais pagrindais, kurių svarbiausias veiklos baras siejosi su lietuvių – kaip nykstančios – kalbos ir kultūros fiksavimu ir išsaugojimu ateities moksliniams tyrinėjimams arba, kaip nurodė F. Kuršaičio Keleivis, draugija “visokių lietuviškų žodžių ir ypatiškų lietuviškų daiktų ir būdų ant paminklo busiantiems čėsams” rinks, kada “mūsų lietuvininkų giminė jau bus išmirusi”47 . Svarbiausias jos veiklos pobūdis buvo narių susirinkimai, kuriuose buvo gvildenami Lietuvos istorijos, etnografijos, kalbotyros klausimai. Vertinant šios draugijos sukauptą medžiagą moksliniu požiūriu, išskirtinas 1880 – 1912 m. vokiečių kalba leisto draugijos Mitteilungen der litauischen literarischen Gesellschaft [Lietuvių literatūrinės draugijos pranešimai] įnašas į lituanistiką – ligi tol draugijos narių moksliniai pranešimai ir straipsniai buvo spausdinami tęstiniame leidinyje Altpreussische Monatsschrift [Rytprūsių mėnraštis] – draugijos sukauptas archyvas ir apie 1000 tomų biblioteka.

Lietuvių literatūrinė draugija buvo svarbus ne vien vokiečių, bet ir tarptautinis susivienijimas48 , kuriam taip pat priklausė ir lietuvių atgimimo laikotarpio veikėjai, iš kurių būtina išskirti J. Basanavičių ir J. Šliūpą, tapusius aktyviais lietuviškos mokslo draugijos įkūrimo idėjos generatoriais. J. Basanavičius autobiografijoje mini, jog kvietimą įstoti į Lietuvių literatūrinę draugiją gavęs jau 1880 m. birželio 9/21 d. iš pirmojo draugijos pirmininko, Klaipėdos kunigo R. Jakobio ir tuoj pat priėmęs tą pasiūlymą; jau kitą dieną draugijos valdybai laiške išdėstęs savo pasiūlymus dėl būtinybės išleisti K. Donelaičio, S. Daukanto raštus, o pačiam R. Jakobiui išsiuntęs 11 dainų49 , iš kurių 7 buvo paskelbtos 1880 m. draugijos pranešimų pirmojo tomo trečiajame sąsiuvinyje.

Didžiojoje Lietuvoje įsisiūbavus spaudos draudimui, dėl Mažojoje Lietuvoje vykdomos germanizavimo politikos tapo aktuali lietuvių kalba ir jos išlikimas, todėl Lietuvių literatūrinė draugija, grynai lituanistinės pakraipos susivienijimas, iškilo kaip lietuvių kalbos, tradicijų, istorijos išsaugojimo organizacinis bei veiklos pavyzdys ir “skatino lietuvių draugijinį aktyvumą”50 . D. Kaunas, nagrinėdamas Niamuno sargo bendradarbių poziciją lietuvybės išsaugojimo klausimu, išskiria ir jų domėjimąsi Lietuvių literatūrine draugija, ir pernelyg kritišką požiūrį į pastarosios veiklą bei kai kuriuos vadovus, ir todėl, autoriaus nuomone, “nekyla nė mažiausios dvejonės, kad nepasitenkinimas Lietuvių literatūros draugija buvo svarbus akstinas greičiau įkurti Birutės draugiją”51 . Tačiau šiuo atveju nenurodyta, jog iki Birutės įkūrimo dar buvo tarpinis etapas dalyvaujant ir Didžiosios Lietuvos veikėjams – nepavykęs bandymas 1884 m. įkurti lietuvišką mokslo draugiją.

Lietuvių literatūrinės draugijos veiklos principas pasitarnavo ir 1905 m. Didžiojoje Lietuvoje svarstant Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo perspektyvą, kai kunigas J. Totoraitis atkreipęs dėmesį į Tilžėje veikusį sambūrį ir paakinęs pačius lietuvius sukurti panašią draugiją “mūsų istorijai tyrinėti”52 .

Tilžiškius veikėjus galima laikyti tipiškais paribio, kuris dažniausiai išsiskiria savo multikultūriniu koloritu, kultūros atstovais, jų mokslines intencijas skatino kultūrinė vokiška orientacija, susipynusi su “prūsiškais” sentimentais savo gimtinei ir jos praeities istorijai.

3. 2. 1. 2. Didlietuviškas ir G. Sauerweino veiksnys

Birutės priešistorė užčiuopiama XIX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai Mažojoje Lietuvoje ėjusiuose lietuviškuose laikraščiuose savo publicistinį žodį pradėjo skelbti J. Basanavičius, G. Sauerweinas, lietuviškos periodikos puslapius išnaudoję kaip agitacinę tribūną lietuviškumo sklaidai. Šiame lietuviško kultūrinio judėjimo kontekste išsiskiria sorbų kilmės veikėjo G. Sauerweino (1831 – 1904) fenomenas, kurio bendravimas su mažlietuviais gali būti įvertintas kaip emocinis prisirišimas, stengiantis savo rašiniais, eilėmis suteikti pastariesiems tiesiogines paskatas įsitraukti į kultūrinį judėjimą. G. Sauerweinas buvo reto talento poliglotas, mokėjęs 62 pasaulio kalbas, tarp jų ir lietuvių kalbą “nuo jaunų dienų jam […] pažįstama bei miela esanti”53 , kurios išmoko gimtajame Gronau mieste, bendraudamas su ten dirbusiais lietuviais darbininkais. Pirmą kartą Mažojoje Lietuvoje apsilankė 1873 ar 1874 metais, jau prasidėjus tautinių mažumų kalbų vartojimo Vokietijos imperijoje suvaržymams ir apribojimams. Pirmieji G. Sauerweino nuopelnai lietuvybės išsaugojimo dirvoje susiję ne tik su 1878 m. mažlietuvių deputacijos pas kaizerį Wilhelmą I organizavimu ir proginių eilių parašymu. Amžininkai ir tyrinėtojai pripažįsta, jog G. Sauerweinas buvo lietuviškos mokslo draugijos įkūrimo pradininkas, šią idėją pradėjęs konkretizuoti 1882 m. Lietuviškos ceitungos dvyliktajame numeryje54 . Idėją parėmę J. Basanavičius ir J. Šliūpas diskutavo apie platesnę draugijos veiklos sferą. Į draugiją turėję susiburti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos inteligentai, kurie rūpintųsi kultūros puoselėjimu. J. Basanavičius džiaugėsi, kad tiek jo, tiek ir G. Sauerweino straipsniai “įgabeno tuomet kiek lietuviškos dvasios į Prūsų lietuviškus tik iš vardo laikraščius”55 . Kalbant apie aktyviausių to meto lietuviškos sklaidos veikėjų publikavimąsi lietuviškoje spaudoje, daugiausia minėta Lietuviška ceitunga, taip pat 1880 – 1881 m. laikotarpiu tautinę lietuvių savimonę žadinančių straipsnių talpino ir mokytojo A. Einaro redaguotas Naujasis keleivis, 1880 – 1883 m. F. Kuršaičio leisto Keleivio tąsa56 . Palyginus su F. Kuršaičio Keleivio pozicija lietuviškumo atžvilgiu, ne kovoti, o susitaikyti su kalbos nykimu, pastarieji du leidiniai mažlietuviškoje visuomenėje 1878 – 1882 m. išsiskyrė nauja turinio kokybe. Tačiau kokia buvo mažlietuvių skaitytojų reakcija į ne visiškai jų aplinkoje priimamų visuomeninių dominančių platinimą? D. Kauno nuomone, Lietuviška ceitunga Kuršaičio Keleivį pralenkė įvairia aktualia medžiaga iš pasaulio ir vietos57 , tačiau išeliminavęs religinį aspektą, redaktorius Martynas Šernius neįvertino stiprių mažlietuvių tradicionalistinių nuostatų. Todėl sulaukęs nemažo pasipriešinimo iš surinkimininkų pusės ir nenorėjęs prarasti savojo skaitytojo, redaktorius turėjo liautis “‘žemaitiškai’ Ceitungoj be zaunit”58 , dėl to, J. Basanavičiaus apgailestavimui, buvo nutrauktas ir jo straipsnio Apie senovės Lietuvos pilis publikavimas.

Didlietuvius toks Lietuviškos ceitungos atsitraukimas nuo aktyvios pozicijos lietuviško judėjimo atžvilgiu pastūmėjo greičiau steigti savo laikraštį, kuriame vėl buvo atnaujinta Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo idėja (Aušra, 1883 – 1886). �i draugija, kaip teigta redakcijos žodyje, brendo jau dvejus metus ir sulaukė pritarimo, ypač Žemaitijoje, tuo tarpu “Prūsų Lietuvoj, kur susivokiečiavimas gilias jau šaknis įleidęs, nebuvo galima laukti ir tikėtis daug gero, ypačiai jog apšviestesni vyrai, giminės vadovai, labai mažai čia rūpinasi apie vedimą savo brolių lietuvišku, t.e. išganingu keliu…”59 . Sustabdyti lietuvių nutautėjimą, kad jie nelaužytų liežuvį “lenkiškai ir vokiškai posmuodami”, manyta galėsiant įsteigus “mokslų bendrystę”, kurios pagrindinis tikslas būtų buvęs lietuviškų raštų spausdinimas ir nuo šios draugijos veiklos būtų priklausiusi “visa Lietuvos ateitinė”. Didlietuviai, įvertinę gana nepalankią toms idėjoms tarpti mažlietuvišką aplinką, siūlė draugijai iš pradžių glaustis Ragainėje prie Aušros redakcijos, bet kai tik atsirasią pozityvūs ženklai iš Rusijos valžios pusės, ji “galės būti perkeliama į Kauną ar Vilnių”.

Lietuviškos mokslo draugijos įkūrimo idėja neliko be atsako. Lietuvišką mokslo ir apšvietos draugiją 1884 m. pradžioje Tilžėje pabandė įkurti J. Šliūpas, M. Jankus, K. Voska. Daugelis šios nesėkmės kaltinimų yra siejama su trukdymu “svetimų gaivalų, o labiausiai lietuviško kunigo Jurkšaičio”60 pozicija, kuri, viena vertus, galėjo atspindėti jo kaip Lietuvių literatūrinės draugijos nario nepalankią laikyseną dėl galimos konkurentės atsiradimo, kita vertus, iliustravo jo kaip protestantų kunigo požiūrį į atsiradimą draugijos, kurią inicijavo ne vien didlietuviai katalikai, bet ir J. Šliūpas, K. Jurkšaičio ne kartą pavadintas nihilistu ir panslavistu61 .

Šis nepavykęs bandymas nukėlė lietuviškos, bet šisyk tik mažlietuvių veikėjų organizuotos, Birutės draugijos įkūrimą dar metams, į 1885 m. vasario vidurį. Jos atsiradimą labiau reikia vertinti ne kaip visoje mažlietuvių visuomenėje vykusių socialinių, kultūrinių pokyčių padarinį, o kaip labiau išorinių veiksnių suprojektuotą darinį. V. Gaigalaitis atsiminimuose taipogi pažymėjo, jog “steigimui šitos draugijos parėjo paraginimai iš kitur; […] klausimą įkūrimo tautinio budinimo draugijos iškėlė veikėjai iš Didžiosios Lietuvos, kaip J. Basanius, J. Šliūpas […] arba iš Vokietijos, kaip dr. Sauerweinas”62 .

3. 2. 2 . Draugijos tikslai ir veiklos formos

1885 m. “15 vasario gaspadoje (bute – S. P.) p. Augusto Paarman’o tapo “Lietuviškoji draugystė Birutė” uždėta (įkurta – S. P.), kuri į savo mierį (tikslą – S. P.) tur pasistačiusi […] lietuviškąją kalbą atgaivinti, ją šelpti ir joje įsigyventi”63 . Be jokių išankstinių skelbimų spaudoje draugija įkurta susirinkus “keturiems lietuviškiems jaunikaičiams: Martynui Jankui iš Bitėnų, Jurgiui Mikšui iš Ragainės, Kristupui Voskai ir Ernestui Weyeriui iš Tilžės”, tą pat dieną priimti įstatai ir išsirinkta valdyba64 . Nors pagal vėlesnius M. Jankaus liudijimus, sau jis neabejotinai priskyrė draugijos įkūrėjo nuopelnus65 , tačiau tokį pastarojo vaidmens susireikšminimą paneigtų pareigybių paskirstymas, kadangi M. Jankui atiteko tik atstovo (vietininko) pareigos, o pirmininku ir sekretoriumi išrinktas J. Mikšas, E. Weyeris – iždininku (kasininku), bibliotekininku (knygiumi) – K. Voska66 .

Dažniausiai istoriografijoje Birutė apibūdinama kaip pirmoji lietuviška kultūrinė draugija, kurios susikūrimui didlietuviškas aspektas suteikė lemiamą postūmį. Pagal narių sudėtį Birutė buvo grynai mažlietuviška draugija, tačiau jos veiklos pobūdis visuomenės interesus atspindėjo nevisapusiškai. Tokią išvadą galima daryti panagrinėjus priimtus jos įstatus. Jie beveik žodis žodin buvo perimti iš 1884 m. pradžioje norėtos įkurti lietuviškos mokslo draugijos, nors M. Jankus, norėdamas išskirti draugijos įkūrimo “savarankiškumą” ir nesusisaistymą su ankstesnėmis užmačiomis, minėjo, jog pirmieji įstatai (1884 m. kurtos draugijos – S. P.) buvo pamesti, ir “mums niekaip netiko”, todėl buvo sudaryti kiti67 . Priimtuose draugijos įstatuose nėra religinio aspekto ir akcentuotas mokslinis. Tai patvirtina ankstesnę, ne M. Jankaus naudai, išvadą.

Birutės įstatus sudarė šeši skyriai, turėję 31 paragrafą68 . Pirmojo skyriaus pirmajame paragrafe nurodytas draugijos tikslas – “atgaivinti” ir “šelpti” gimtąją kalbą, o antrasis nurodė tikslo įgyvendinimo kelius: leisti “naudingas moksliškas knygas prigimtoje kalboje”, sukurti lietuvišką biblioteką ir senovinių daiktų muziejų, draugystės susirinkimuose skaityti pranešimus (“atlikdama skaitymus”) ir pagal galimybes nariams stiprinti lietuvių kalbos įgūdžius (“patobulindama sąnarius prigimtoje kalboje ir ją čystydama”). Antrajame skyriuje nuo 3 iki 11 paragrafo apibrėžtos draugijos narių teisės ir pareigos (visi lygiomis teisėmis gali dalyvauti susirinkimuose, balsuoti renkant vyriausybę, gali būti išrinkti į vyriausybę), įstojimo į draugiją mechanizmas, nario metinio mokesčio dydis (10 markių). 6 paragrafas nurodė, jog garbės nario vardas gali būti suteikiamas asmenims, per metus sumokėjusiems 50 markių, arba draugijos vadovybė vienbalsiai išrenka asmenis “pagal jų nuopelnus dėl lietuvininkų gero”. Trečiasis įstatų skyrius reglamentavo draugijos susirinkimų (per metus rengiamas vienas visuotinis susirinkimas per Jonines) ir susiėjimų (draugijos narių – vieną kartą per mėnesį) tvarką ir juose svarstomus klausimus (visuotiniame susirinkime turėjo būti renkama draugijos vyriausybė, įvertinamas ankstesnių metų vyriausybės darbas, peržiūrimas draugijos turtas). Ketvirtajame skyriuje išdėstytos draugijos valdybos narių pareigos: pirmininkas turėjo palaikyti ryšį su kitomis draugijomis, valdžios institucijomis, šaukti valdybos ir narių susirinkimus, pateikti metinį pranešimą; sekretorius privalėjo vesti visą raštvedybą ir saugoti antspaudą, kasininkas tvarkė draugijos finansus, o bibliotekininkas rūpinosi bibliotekos kaupimu. Penktajame skyriuje nurodyti draugijos finansų kaupimo keliai (narių mokesčiai, lėšos už parduotas knygas ir dovanos) ir finansų naudojimas knygoms spausdinti ir bibliotekai bei muziejui įkurti. Paskutinis, šeštasis, skyrius pagal pavadinimą Kiti įstatai, nors ir atrodytų ne itin reikšmingas, tačiau įteisino keletą labai svarbių draugijos veiklos aspektų. Lietuvių kalbos prioritetą draugijos veikloje apibrėžė 26 paragrafas, kur nurodoma, jog susirinkimų metu “poniavoja lietuviškoji kalba”, 30 paragrafas apibūdino draugijos antspaudą, kuriame pavaizduotas raitelis, draugijos pavadinimo užrašas ir jos įkūrimo metai69 . Ypač išskirtinas 27 paragrafas, kuriuo atsiribota nuo bet kokios politinės ir religinės veiklos (“kokios politikos varymas arba kokios vėros (tikėjimo – S. P.) platinimas nuo draugystės reikalų tampa atskirtas”).

Nagrinėjant priimtus įstatus galima nesunkiai spręsti apie išsikeltą draugijos veiklos tikslą ir kelius jam pasiekti. Birutė, tapusi pirmąja lietuviška draugija, istoriografijoje yra sulaukusi daugiausia tyrinėtojų dėmesio. Jų ne visados tikslios Birutės veiklos interpretacijos leidžia manyti tyrinėtojus neįsigilinus į draugijos įstatų turinį.

L. Gineitis, Birutės susikūrimą išskirdamas kaip tiesioginio Lietuvių literatūrinės draugijos poveikio rezultatą, šias dvi draugijas apibūdina kaip siekusias panašių tikslų, kas “kėlė nemaža tarpusavės painiavos, konkurencinio nepasitenkinimo ir net kivirčo”, ir netgi perdėtai Birutei yra priskiriama galima veiklos konkurencija Lietuvių literatūrinės draugijos atžvilgiu70 . Tokių Birutės užpuolimų dėl rivališkumo būta iš vokiškos spaudos, kai po pirmojo visuotinio draugijos narių susirinkimo 1885 m. birželio mėnesį Tilsiter Allgemeine Zeitung 162 numeryje konstatuojama, kad draugija neužsiims nei politika, nei religine tematika, ir apgailestaujama, jog Birutė platins ir mokslinį išprusimą, kuris mažlietuviams yra labai mažai arba ir visai nepažįstamas, ir taip atitrauks mokslines jėgas nuo jau seniau veikiančios Lietuvių literatūrinės draugijos. Ypač piktintasi Birutės idėja kurti lietuvišką muziejų, kas Tilsiter Allgemeine Zeitung nuomone, yra traktuotina kaip konkurencinis iššūkis jau kaupiamam muziejui, todėl džiaugtis reikėtų tik bendromis pastangomis kuriamu senovinių daiktų muziejumi71 . Į tokį Birutės užpuolimą greitai sureagavo draugijos vadovai ir 167 numeryje72 buvo išspausdintas pirmininko Viliaus Bruožio atsakymas, kuriame primintas pagrindinis draugijos tikslas – lietuvių kalbos išsaugojimas, o Lietuvių literatūrinės draugijos nariai palyginti su anatomais, laukiančiais mirusiųjų. V. Bruožis teigė, kad jeigu Birutė nebekurtų bibliotekos ir muziejaus ir “aukštesnę įstangą (išsilavinimą – S. P.) turinčias sylas (jėgas – S. P.)” įtrauktų į Lietuvių literatūrinės draugijos veiklą, Birutė iširtų ir mažlietuviai netektų vienintelės draugijos, siekiančios išlaikyti lietuvių kalbą73 . Nepasitenkinimą iš vokiečių pusės pirmiausia kėlė ne tiek pačių mažlietuvių pradėtos draugijų veiklos apraiškos, kiek galbūt nemažai įtarimų kėlęs didlietuviškas Birutės veiklos atspalvis, galėjęs padidinti “panslavistiškų” idėjų sklaidą.

Šių dviejų draugijų konkurenciją galima įžvelgti tik dėl pasirinkto tapataus veiklos objekto – lietuvių kalbos, kultūros ir tradicijų, tačiau Lietuvių literatūrinės draugijai tai buvo grynai mokslinių lituanistinių tyrinėjimų intencijomis pagrįsta veikla, o Birutė siekė gimtąją kalbą puoselėti ir gaivinti. Per drąsu būtų bandyti rivalinį aspektą įžvelgti ir lyginant abiejų draugijų intelektualinį potencialą. V. Milius pažymi, kad Lietuvių literatūrinės draugijos vadovybė pageidavusi, jog į draugijos veiklą įsitrauktų ir mažlietuviai inteligentai, mokytojai, kunigai, “tačiau šie lūkesčiai neišsipildė”74 . Dar prieš įsikuriant Birutei patiems mažlietuviams buvo aišku, kad tai negalėsianti būti mokslo draugija, kadangi “tarp Prūsų lietuvių nebuvo nei vieno, kurs būtų savo brolius savo mokslišku keliu vedęs”75 . Šis narių išsilavinimo skirtumas akivaizdžiai išryškėjo tolesnėse draugijų veiklos užmačiose ir jų kokybiniuose pasiekimuose.

Birutė vertintina kaip grynai kultūrinio, švietėjiško, pasaulietinio pobūdžio susibūrimas, nekėlęs nei politinių, nei socialinių reikalavimų, tačiau išlaikęs tradicinį rezervuotumą politinės valdžios atžvilgiu. Deja, A. Bruožis, norėdamas geru dešimtmečiu paankstinti mažlietuvių politinio judėjimo atsiradimo apraiškas, su Birutės susikūrimu sieja mažlietuvių politinio susipratimo pradžią, kadangi pastarosios “nariai supažindino lietuvius arčiau su politika ir parengė kelią lietuvių rinkimo draugijoms”76 . Tokį apibendrinimą galima būtų taikyti bendriausia prasme, jeigu atsižvelgsime į tą faktą, jog dauguma birutininkų nuo paskutinio XIX a. dešimtmečio aktyviai įsitraukė į rinkimų draugijų veiklą. Tačiau Birutės susirinkimų, o vėliau ir lietuviškų švenčių metu išskiriama vien kultūrinės, kalbinės, istorinės pakraipos tematika, vengiant bet kokių politinio–agitacinio pobūdžio elementų, juolab kad Birutės veikloje nebuvo užslėptas monarchistinis aspektas. Birutininkai tikėjo nuoširdžia valdovų parama saugant lietuvių kalbą77 , neužmiršdavo susiėjimų pabaigoje sušukti “aukštai tegyvuoja mūsų Ciesorius”78 ir atsiradus mažiausiai galimybei viešai išreikšdavo savo lojalumą valdžiai79 .

Jeigu išlaikytą lojalumą valstybės valdžiai išskirtume kaip mažlietuviško identiteto bruožą, tikybinio aspekto atsisakymą Birutės veikloje reiktų vertinti kaip apčiuopiamą didlietuvių poveikio rezultatą. Išsiskiria J. Šliūpo propaguotas laisvamaniškumas, išeliminavęs iš draugijos darbotvarkės bet kokią religinę tematiką. Įvertinant to laiko mažlietuvio mentalitetą ir aplinką, persunktą pamaldumo ir surinkiminio judėjimo pažiūrų, Birutės pasaulietiškumas arba turėjo sukelti “revoliuciją” mažlietuvių mąstysenoje ir iškelti naujas visuomenines dominantes, arba turėjo būti mažlietuvio atmestas kaip griaunantis dievobaimingumo, o kartu ir ištikimybės valstybės ir Bažnyčios galvai, vyravimą. Tad atkreipus dėmesį į visą draugijos veiklos laikotarpį iki 1914 m. ir jos sukeltus atgarsius tarp mažlietuvių, galima konstatuoti, kad Birutės pasaulietiškumas negalėjo patraukti į savo pusę religingo mažlietuvio, nereto surinkimininko, kurie nors ir pasisakydami prieš suvokietintą Bažnyčią, nepriiėmė birutininkų veiklos. Kova už lietuvių kalbą, prieš nutautėjimą, bet ne prieš vokiečių kalbą ar juo labiau prieš Vokietijos imperijos valdžią, suteikė ryškų tiek birutininkų, tiek kitų draugijų laviravimo tarp vokiškumo ir lietuviškumo atspalvį.

M. Jankaus tekstai iliustruoja, kad birutininkai aiškiai suvokė surinkiminių idėjų įsiskverbimo gylį į lietuvišką visuomenę, tad draugijos vienas iš sėkmės garantų buvo surinkimininkų patraukimas į savo pusę, kadangi Birutė buvo puolama ne tik iš vokiečių, bet ir iš “didei Dievo baimingų žmonių”80 , todėl “mes tiems krikščioniems tiek nusilenkėm, kad jau mūsų nei matyti nebuvo”81 . Tam tikra priešiškumo religijai gaidelė, įžvelgiama M. Jankaus pasisakymuose, yra sietina su šeimos tradicijomis, kadangi į Bitėnus atsikėlęs jo senelis iš Batakių parapijos buvęs katalikų tikėjimo, šia dvasia buvo auklėjami ir sūnus bei anūkai, nors J. Tumo-Vaižganto tvirtinimu, jie greičiau likę be jokio tikėjimo82 . Atkreipus dėmesį į M. Jankaus neprotestantišką tikėjimą, lengviau paaiškinamas jo aktyvus bendradarbiavimas su Didžiosios Lietuvos lietuviais, todėl jeigu pastarojo asmenybė būtų buvusi šiek tiek lankstesnė ir ne tiek valdyta asmeninių ambicijų, bendralietuviškoje veikloje M. Jankus galėjo užimti idealaus tarpininko vaidmenį.

3. 2. 2. 1. Susirinkimų lokalizacija ir skaitytų pranešimų tematika

Pirmuosius 10 veiklos metų, iki 1895 m. pradžios, pagrindiniu Birutės įvykiu tapdavo metiniai susirinkimai, kuriuose laikantis įstatų būdavo aptariama praėjusių metų veikla, renkama nauja draugijos vadovybė. Tarp metinių susirinkimų birutininkai rengdavo mėnesinius susirinkimus, kurie buvo pagrindinė draugijos veiklos forma ir turėjo tapti Birutės idėjų sklaidos arena. Susirinkimų metu svarbiausias akcentas būdavo skiriamas pranešimams, kuriuose gvildentos mažlietuviško gyvenimo aktualijos, daugiausia susijusios su vis greitėjusiu nutautėjimu, neatsiejamu nuo mokslo ir išsilavinimo stokos, nevengta istorinės tematikos ir grožinės literatūros skaitinių, turėjusių žadinti patriotinius jausmus ir pasididžiavimą lietuviškumu.

Nors pagal pirmuosius patvirtintus draugijos įstatus susirinkimai turėjo vykti kas mėnesį, tačiau toks aktyvumas išlaikytas tik iki trečiojo visuotinio narių susirinkimo 1887 m. rugpjūčio 21 d., kuriame nutarta susirinkimus rengti ne kas mėnesį, o 4 kartus per metus83 . Šis sprendimas tiesiogiai iliustruoja gana ribotas intelektualinio potencialo galimybes, kai daugumai tik pradinį išsilavinimą įgijusių tiek valdybos, tiek eilinių narių buvo sunku išlaikyti diktuojamą veiklos tempą, patiems organizuojant ir susirinkimus, ir ruošiant daugumą pranešimų.

Pirmajame mėnesiniame Birutės susirinkime, vykusiame Tilžėje 1885 m. kovo 15 d., A. Paarmano svetainėje, į kurį susirinko virš 20 draugijos narių ir svečių, buvo perskaitytas G. Sauerweino pranešimas apie Lietuvišką mokslo draugiją, M. Jankus pateikė ištrauką iš Juškos Vestuvinės dainos, o J. Mikšas perskaitė J. Užupio-Šerengos satyrinio turinio eilėraštį Artojas ir jo sūnus84 .

Antrajame, balandžio 19 dienos, susirinkime, sulaukusiame tik 16 žmonių “iš dalies sąnarių (narių – S. P.), iš dalies svečių”, dominavo istorinio turinio skaitiniai85 . J. Mikšo perskaityta poema Jonas iš Kempės ir �ilka, lenkų kalba parašyta “regis, Kundraičio, o lietuviškai išguldyta” K. Bukavecko, susirinkusius nukėlė į kryžiuočių laikus. Vokietis Jonas, dalyvaudamas karuose prieš lietuvius, siekia šlovės ir garbės, lietuvius katalikais verčia “su kardu ir ugnimi”, tačiau pamilsta lietuvę mergaitę Šilką. Poemoje įžvelgiama nemažai senosios pagonybės elementų (šventoji giria, šventasis ąžuolas), kurių, kaip lietuviškumo stiprybės simbolių, atsisakymas vardan naujojo tikėjimo yra prilyginamas mirčiai86 . Lietuvių kovos su kryžiuočiais narsa ir didvyriškumas išsiskiria ir M. Jankaus perteiktame padavime apie kunigaikščius Šereikį, Skriaudopį ir Šereiklaukių kalną. Svarbiausias pasakojimo didaktinis aspektas – bendra kova yra visada stipresnė už pavienę, kadangi minėti abu kunigaikščiai gyvena santaikoje, vienas kitam padeda kovoti su kryžiuočiais, tačiau pastarieji jų pilis sunaikina, vieną prie Ragainės, kitą ant Rambyno kalno, pavieniui, kai vienas kitam padėti negalėjo87 . Susirinkimo pabaigoje K. Voska kalbėjęs apie lietuvių kalbos padėtį, kuri yra “prievarta naikinama”, nes mokyklose jos nebemokoma, kariuomenėje mažlietuvis neretai “nepatogiais žodžiais užgaunamas, […] ‘dummer Litauer’”, tačiau pranešėjas optimistiškai nuteikė – lietuvių kalba taip greit neišnyks: lietuvių skaičius, siekęs apie tris milijonus, iš kurių daugiausia – per du su puse milijonų – gyveno Rusijos imperijoje88 .

Didaktinės ir istorinės romantinės pakraipos turinį reikia išskirti ir 1885 m. gegužės mėnesį vykusiame Birutės susirinkime, į kurį dėl blogo oro, lietaus ir stipraus vėjo susirinko dar mažiau nei anksčiau žmonių – 15. J. Mikšas perskaitęs Senovės lietuvininkų bičiulių pasaką, kuria norėta iliustruoti egzistuojantį žmonių blogį, savanaudiškumą, kada žmonės “gera vis piktu atlygina”89 . Itin gausiais pagoniškais elementais buvo perteiktas M. Jankaus pranešimas apie Mergų ežerą ir Mergų kalnelį, kuriame pasakota apie lietuves vaidilutes, ant šventojo kalno kūrenusias amžinąją dievų ugnį. Akcentuodamas lietuvių meilę švarai (“labai mylėdavę čystybę”), M. Jankus ją labiau, regis, siejo ne su kūniškuoju, bet su dvasiškuoju švarumu, apeliuodamas į lietuvių kalbos grynumą, neužterštą svetimos vokiečių kalbos žodžiais. Šiame susirinkime pradedama diskutuoti ir kalbotyrinėmis temomis, tąkart aptarus keletą kitose kalbose vartotų lietuviškos kilmės žodžių, pavyzdžiui, “silber” kildintas iš lietuviško “žalvaris”90 . Kalbotyrinių temų atsiradimas birutininkų susirinkimų darbotvarkėje yra susijęs su Viliaus Bruožio vardu, persikėlusiu į Tilžę 1885 m. balandžio mėnesį ir aktyviai įsitraukusiu į Birutės draugijos veiklą. Jis mažlietuvių visuomenėje yra laikomas išskirtine asmenybe, nes buvo pirmasis “inteligentas, turėjęs aukštąjį pasaulietinį”, gydytojo, išsilavinimą91 . Draugijos susirinkimuose jis yra kalbėjęs apie pavardžių lietuviškai rašymą92 , apie lietuviškus žodžius, kurie yra kilę iš kitų kalbų93 , apie lietuvių kalbos žodžių galūnes, kurių kaitaliojimas iliustruoja lietuvių kalbos tobulumą94 , apie lietuviško vardo Abrys, susijusio su pirmuoju laukų dirbėju, kilmę ir iš šio vardo kilusiais kai kuriais žodžiais, minimais Šventame Rašte95 . Tačiau po kelerių metų tokių kalbinio turinio pranešimų skaitymą kritiškai Įvertino A. Kriščiukaitis, nurodydamas, jog Birutės veikla suka ne tuo keliu, nes tautiškumo negalima sukelti skelbiant “filologiškus ištyrinėjimus”, o reikia visas mintis ir darbus skirti žmonių dvasinio pakilimo augimui, nes kitaip Birutės veikla bus panaši į bandymą pradėti statyti namą nuo stogo96 .

Nemažą sujudimą ir rūpesčių97 tarp lietuviškos visuomenės sukėlė pasiruošimas pirmam visuotiniam Birutės draugijos susirinkimui, įvykusiam per 1885 m. birželio 24 d., per Jonines. Šio susirinkimo metu turėjo paaiškėti, ar draugijos veikla ir pasiekti pirmieji rezultatai pateisino užsibrėžtus lūkesčius. Laikydamasis įstatų, draugijos pirmininkas J. Mikšas perskaitė pranešimą apie nuveiktus darbus, nurodydamas, kad galbūt kiti ir tikėjosi didesnio draugijos aktyvumo, tačiau ir per tuos kelis mėnesius “Birutė šauniai tarpusi”98 . Pirmininkas pabrėžė iki 50 išaugusį narių skaičių, nors šiame susirinkime dalyvavo tik 18, o likusieji 60 buvo svečiai, dirbamą leidybinį darbą, spaudoje esamas dvi knygas, vieną žemės ūkio, kitą istorine tematika. Taip pat išskyrė perspektyvinės veiklos gaires, susijusias su naujo elementoriaus išleidimu ir knygų, kurios bus išdalytos neturtingų mažlietuvių vaikams, pirkimu. J. Mikšas pasidžiaugė gausėjančia biblioteka, kuriai knygų padovanojo Davainis-Silvestraitis, Holco ir Šerniaus spaustuvė, Aušros redakcija, ir apgailestavo, kad nors apie Birutę palankiai atsiliepė vokiečių ir lenkų mokslininkai, “tarp pačių lietuvininkų priešininkų randasi”.

Birutininkai, daugiausia akcentuodami lietuvių kalbos išlaikymo problemą, stengėsi meilę gimtajai kalbai sužadinti, cituodami jau išleistus lietuviškus grožinius, istorinius ar publicistinius kūrinius. Šiame susirinkime pasitelkdamas S. Daukanto Būdo pratarmės vaizdus apie išlikusią lietuvią kalbą kaip žalią bruknelę šaltą žiemą, J. Mikšas perteikė ne tik pasididžiavimą senąja sava kalba, bet ir būtinybę saugoti svarbiausią protėvių palikimą99 .

G. Sauerweinas, pasidžiaugęs akivaizdžiai teigiamais visuomenės požiūrio į lietuviškumą pokyčiais, kadangi prieš aštuonerius metus jis negalėjęs Tilžėje skaityti pranešimo apie Lietuvą ir mažlietuvius, tuo tarpu dabar Lietuvių literatūrinė draugija, nors ir nesirūpina lietuvių kalbos išlaikymu, bet domisi Lietuvos praeitimi, o ją papildo Birutės veikla. Pranešėjas ragino mažlietuvius saugoti savo kalbą taip kaip valai Anglijoje, ir tai bus galima pasiekti, kuriant sekmadienines mokyklas vaikams.

Birutės narių priimti nutarimai neišsiskyrė aiškia ateities darbo nuovoka, išskyrus siekį sumažinti neturtingiems nariams metinį mokestį iki 1 markės (pagal įstatų 5 paragrafą buvo nurodyta 10 markių suma) ir įtraukti į draugijos veiklą daugiau asmenų100 . �iame susirinkime aktyviai reiškęsis ir savo išsilavinimu išsiskyręs V. Bruožis buvo išrinktas naujuoju Birutės pirmininku, sekretoriumi – J. Mikšas, iždininku – E. Weyeris, bibliotekininku – K. Voska, atstovu – M. Jankus101 .

Nuo 1885 m. liepos iki 1886 m birželio mėnesio, iki antrojo visuotinio narių susirinkimo, pagrindine veiklos forma išliko mėnesiniai draugijos narių susirinkimai, kurie dabar buvo jau rengiami ne vien tik Tilžėje, bet ir kitose Mažosios Lietuvos vietovėse. 1885 m. liepos ir rugpjūčio mėnesių susirinkimuose Tilžėje dalyvių skaičius neperžengė 30 ribos. Juose buvo skaitoma Motušės liga iš Miglovaros Įvairių eilių, J. Šliūpo atsiųstas pranešimas apie Lietuvą, skaitytas Amerikoje, supažindinta su Lietuviškojo balso draugijos Niujorke įkūrimu. Siekdami gryninti lietuvių kalbą, liepos mėnesio susirinkime birutininkai nusprendė už kiekvieną pavartotą svetimą žodį mokėti 50 pfenigių baudą, o rugpjūčio mėnesį dar labiau sugriežtintos finansinės sankcijos, “be reikalo vokiškai kalbančiuosius” baudžiant trimis markėmis. Dar vienas rugpjūčio mėnesio nutarimas liudytų tam tikrą Birutės kokybinės veiklos lygmenį, nes buvo pritarta J. Mikšo pasiūlymui išspausdinti susirinkimuose skaitytus pranešimus102 .

Pirmas išvažiuojamasis Birutės mėnesinis susirinkimas įvyko 1885 m. rugsėjo 29 d. Klaipėdoje, Šaulių namuose103 . Toks Birutės pasirinkimas, turint omenyje dominuojantį Klaipėdos miesto vokiškumą, kelia nemažą nusistebėjimą, juolab kad ateityje, iki Sandoros susikūrimo (1904 m.), lietuviškos draugijos čia nebuvo itin dažnos viešnios. Jeigu pasikliausime periodikos duomenimis, į šį susirinkimą suėjo “koks šimtas” žmonių, kuriems V. Bruožis, įvertindamas čia esantį akivaizdžiai nepalankų lietuviškumo santykį su vokiškumu, išdėstė priežastis, dėl kurių mažlietuviai atsisako savo kalbos ir išskyrė kelis pagrindinius veiksnius: nesmagumą (mokytojams ir tarnautojams nesmagu kalbėti lietuviškai), naudą (siekiant geresnės tarnybos atsisakoma lietuvių kalbos), garbės troškimą (lietuvių kalba yra paprastų žmonių kalba, todėl tarnautojai drovisi kalbėti lietuviškai). Nevengdamas romantizmo intencijų, V. Bruožis apeliavo į lietuvių kalbos, apie kurią jau rašė ir senovės Graikijos poetai, senumą, todėl jau vien dėl to reikią saugoti gimtąją kalbą.

Birutininkai suprato, kad lietuvių kalbos išsaugojimas yra glaudžiai susijęs su išsimokslinusių žmonių skaičiaus didėjimu, kurio galima tikėtis populiarinant mokslo svarbą tarp mažlietuvių. Iš draugijos susirinkimuose skaitytų pranešimų išsiskiria ne vien patriotinio, didaktinio turinio tekstai, bet ir tiesiogiai susiję su mokslo idėjų propagavimu. V. Bruožis, norėdamas pabrėžti lietuvių mokslinį išprusimą, galbūt nieko nesiskiriantį ir nuo vokiečių, drąsiai dėstė, kad lietuviai pirmieji supratę žemės sukimąsi apie saulę; gamtos mokslų temą pratęsė ir J. Mikšas, kalbėjęs apie meteoritus (“nukritusiąsias žvaigždes”), o dr. Ziegleris skaitęs apie Karaliaučiaus Albertinos universitetą104 , 1886 m. sausio mėnesio susirinkime Naujojoje draugijos pirmininkas V. Bruožis kalbėjęs apie žaibą105 .

Nepaisant daugumos birutininkų pradinio išsilavinimo lygmens, jų supratimas apie mokslo svarbą lietuvių dvasiniam tobulėjimui buvo maksimalus. Paradoksalus atrodytų M. Jankaus, teįgijusio pradinį išsilavinimą, pranešimas Ko mums reikia?, kuriame autorius skelbė tiktai mokslą esant lietuvių stiprybe, nes be jo nėra pasiekiamas nei teisingumas, nei ištikimybė, nei vienybė ir ragino kurti lietuviškas mokyklas, kurių mokytojus galėtų išlaikyti arba nors pašelpti Birutės draugija. Taigi, pranešėjo nuomone, vaikai būtų geriau išmokomi, negu kad dabar gaištą laiką, “ir taptų gerais žmonėmis, o ne žmogėdžiais”106 . M. Jankus norėjo pabrėžti, jog nutautėjantis asmuo negali būti laikomas geru žmogumi, nes atsisakymas gimtosios kalbos buvo lyginamas žmogiškumo praradimui. Lietuviškumo išlaikymo aktualijas M. Jankus gvildeno ir 1886 m. sausio 17 d. susirinkime Naujojoje, į kurį nuvyko 15 draugijos narių, ir dėl gero vietinių mažlietuvių Kujaus, Zauniaus ir Lorenšaičio organizacinio darbo į Seitnerio namus susirinko apie 200 žmonių, tarp kurių buvo ir mergaičių, ir moterų107 . Skaitytame pranešime Kodėl šiandieniniai lietuvininkai savo giminiškus reikalus nepažįsta? kalbėtojas neįžvelgė pačių mažlietuvių kaltės, tik kitų giminių, kurios neleidžia mokytis gimtąja kalba. Matomas šiame pasisakyme ir tam tikras politinės retorikos atspalvis, akcentuojant, kad mažlietuviams nepadės nei deputacijos, nei peticijos, o “darbą reik patiems atlikti” vieningai visiems lietuviams drauge, ar jis gyventų Rusijoje, ar Vokietijoje, ir nesvarbu, kokio jis esąs tikėjimo. Kaip ir galima buvo nuspėti, tokios M. Jankaus mintys neliko be atsako, nes kažkoks Šimkaitis iš Pakalnės pasipiktino tokiais asmenimis, kurie “nor vienybę tarp visų lietuvininkų sėti”, kadangi toks lietuvių tarpusavio bendravimas yra politinis nusižengimas.

Nemažą rezonansą visuomenėje, daugiausia siekiant apjuodinti ir sumenkinti draugijos pirmininko V. Bruožio vardą, sukėlė Birutės susirinkimas 1886 m. vasario 14 d. Plaškiuose, į kurį susirinko per 300 žmonių, vyrų, moterų ir mergaičių, bet “atsirado ir samdytų gaišytojų (trukdytojų – S. P.), kuriuos reikėjo išsiųsti”108 .

Šiame susirinkime vėl daug dėmesio skirta lietuvių nutautėjimo problemai, kurią aiškino M.Jankus, iškeldamas lietuvių germanizavimosi ir polonizavimosi priežastis. Pirmiausia jis kaltino praeities didvyrius, kuriems garbė buvo svarbiau “už giminę ir šventąją kalbą”, nes jie, leisdami knygas Lietuvoje, nesirūpino žmonių kultūriniu pakilimu. Tarp tamsių ir neapsišvietusių žmonių ypač išplito girtuoklystė, per kurią nemažai ūkininkų turėjo parduoti savo ūkius. Tie samdiniai, kurie tarnauja pas stambius ūkininkus, lenkus ar vokiečius, norėdami įtikti savo šeimininkams, mokosi lenkiškai arba vokiškai. Į vokiškumą linksta ir išsimokslinę asmenys, kuriems atrodo jau lietuvių kalba nebepritinkanti. M. Jankus atkreipė dėmesį ir į periodinės spaudos situaciją, jog “visi ne gana lietuviški yra”, išskirdamas tik Aušrą kaip geriausiai atspindinčią lietuviškumo interesus.

V. Bruožio pranešimas Apie lietuvišką kalbą, būdus ir papročius lietuvininkų susilaukė kritiškų pasisakymų lietuviškoje spaudoje, neva jis apie politiką kalbėjęs109 . Galima teigti, jog tokius pasisakymus sukėlė ne vien pastarasis V. Bruožio pranešimas, bet visa ligtolinė draugijos veikla ir kitų narių mintys, prisimenant, kad ir sausio mėnesio susirinkime M. Jankaus išsakytą poziciją dėl glaudaus didlietuvių ir mažlietuvių bendradarbiavimo. V. Bruožio išspausdintame paneigime110 autorius kontrargumentavo, jog kalbėjęs tik apie kalbos reikalus, iškeldamas retorinį klausimą, “ar galime lūkesčio turėti, kad lietuviška kalba neišnyktų”, ir nė vienu žodžiu neįžeidęs ir nenorėjęs įžeisti lietuvių. Birutės pirmininko nuomone, tokiais užsipuolimais siekiama sumenkinti jo kaip gydytojo autoritetą tarp mažlietuvių ir užtraukti nemalonę iš vokiečių pusės. V. Bruožiui taip pat buvo priekaištauta dėl to, kad jis atėjo apsirengęs ne senoviniais lietuviškais drabužiais ir neva dėl lietuviškų dainų dainavimo.

Vargu ar tokia visuomenės opinija neturėjo pasekmių pačiam V. Bruožiui, nes kitame draugijos susirinkime kovo 28 d. Kaukėnuose jis “dėl neatspėjimo (nesuspėdamas – S. P.) ir ligustumo (ligos – S. P.) namėje pasilikęs”111 , ir susirinkimo, į kurį susirinko apie 300 žmonių, vedimą į savo rankas perėmė M. Jankus. Jurgis Strėkys tęsė jau anksčiau, daugiausia M. Jankaus, pradėtą temą apie darbą lietuviškumo labui, susirinkusiųjų klausdamas: “Ar verta yra apie giminiškus reikalus pasiprocevoti (dirbti – S. P.)”. Nepaisant Birutės pasaulietinės veiklos pobūdžio, J. Strėkio pranešime galima įžvelgti tam tikrą religinį atspalvį, nes jis, akcentuodamas gimtosios kalbos išlaikymo būtinumą, ją siejo su tikėjimo išlaikymu, kadangi vaikai, mokomi ne gimtąja kalba, tampa “puspagoniais nei jokios vėros neturėdami”. Tad gimtoji kalba ir tikėjimas yra svarbiausi giminės išlaikymo veiksniai. Pranešėjo perskaityto eilėraščio posmuose atsispindėjo lietuvių kalbos dieviška kilmė, kurią reikia stengtis išlaikyti ir mylėti112 .

Savo propaguotai didlietuviškai tematikai liko ištikimas M. Jankus, kurio pranešimas Apie vargus lietuvininkų viduramžiais ir šioje gadynėje (laikais – S. P.)” bylojo apie svetimųjų padarytas skriaudas lietuviams, kadangi kryžiuočiai skelbdami apie krikščionybės platinimą, kraštą tik plėšė ir niokojo. Kai lietuviai išsivadavo iš kryžiuočių nelaisvės, juos “niekam nevertas Jagėla” sujungė su lenkais ir bajorams lietuviams buvo priimti tokie pat įstatymai kaip ir lenkams, dėl ko lietuviai bajorai greitai polonizavosi. M. Jankus, kalbėdamas apie dabartinę lietuvių padėtį, nurodė, kad nors baudžiava ir panaikinta, tačiau liko sunki kultūrinė padėtis, neleidžiama nei lietuviškų knygų spausdinti, nėra nei lietuviškų mokyklų.

Susirinkimas baigėsi kiek neįprastai nei ligtol buvusieji, kadangi, Reidžiui iš Vitkų pasiūlius, triskart buvo sušauktas pagarbinimas kaizeriui. Kaip pažymima spaudos puslapiuose, tiesiog akivaizdūs buvo Birutės sutikimo ir priėmimo Plaškiuose ir Kaukėnuose skirtumai. Pastarojo valsčiaus seniūnas Schonnas buvo pakvietęs Kaukėnų kapelą, grojusią antroje, pasilinksminimų, dalyje. Šis faktas leidžia daryti išvadą apie vokiečių požiūrį į Birutę kaip lokalinio pobūdžio susivienijimą, kurio atvirai deklaruojama ištikimybė valdžiai ir valstybės valdovui negalėjo kelti didesnio pavojaus valstybės stabilumui.

1886 m. balandžio mėnesio Birutės susirinkimas vėl persikėlė į Tilžę, 27 dieną jis įvyko A. Paarmano namuose113 . Šįsyk susirinkę tik apie 50 žmonių išgirdo M. Jankaus pasisakymą apie Amerikoje išleistą lietuvių kalba knygutę Kuokščio keli žodžiai apie vaikų auginimą, o V. Bruožis šiame susirinkime pradėjo, o kitame, Ragainės susirinkime, baigė114 skaityti eilėraštį iš Juškos dainų rinkinio apie pavasarį, išsiskyrusį lietuviškų paukščių pavadinimų gausa. Šiuo eilėraščiu siekta dar kartą iliustruoti lietuvių kalbos gražumą, vaizdingumą ir parodyti, jog lietuvių kalba yra lygiavertė vokiečių ir ja galima taip pat kurti įvairius grožinius kūrinius.

Įdomi tematinė naujovė išskirtina gegužės 19 dienos draugijos susirinkime, vykusiame Ragainėje, Endrikaičio namuose, kur susirinko per 150 žmonių115 . Po keleto pirmininko V. Bruožio pasakytų žodžių apie lietuvių kalbos grožį ir apie tuos, kurie išsižada gimtosios kalbos, M. Jankus, likdamas ištikimas savai tematikai, kalbėjo “apie reikalą giminiško kruopštumo”, išskirdamas pavyzdžiu žydų (pabraukta mano – S. P.), nors ir išbarstytų po visą pasaulį, veiklą savo giminės labui. Pranešėjas akcentavo svarbų jų draugijos Alliance Israelite įnašą, kasmet draugija surinkdavo 800 000 frankų savo gentainiams šelpti. M. Jankus kaip visada ragino lietuvius nepasiduoti nutautėjimui ir “ne sėti neapykantos dvasią” prieš lietuvius Rusijos imperijoje, o juos suprasti ir užjausti.

Šiame M. Jankaus pasisakyme paminėtas žydų aspektas atspindėjo bendrą lietuvių nuostatą žydų atžvilgiu, kur įsipynė ir asmeninė prelegento nuomonė, nes dažnai vėlesniuose mažlietuvių pasisakymuose (pvz., Susivienijimo susirinkimų metu) buvo dar ne kartą prisimenama žydų istorija, turėjusi tapti mažlietuviams susitelkimo ir vieningo darbo savo tautinės grupės išsaugojimo labui pavyzdžiu, atsiribojant nuo jų neigiamų būdo ar asmeninių savybių ar jų užimamos ekonominės padėties.

1886 m. birželio 13 d. vykęs Birutės mėnesinis susirinkimas Skaisgiriuose, Zauniaus namuose, kur susirinko daugiau kaip 180 asmenų116 , išsiskyrė ne vien pranešėjais birutininkais, bet ir didlietuvio Juozo Andziulaičio-Kalnėno117 pasisakymu, kuris suteikė draugijos susirinkimui aukštesnį kokybinį lygmenį.

Draugijos pirmininkas susirinkimo pradžioje dar kartą akcentavo lietuvių kalbos dieviškąją kilmę, kuriai pagal žodžių, posakių gausumą negali prilygti nė viena kita kalba, o senovės indai joje aiškiai įžvelgė “gyvojo Dievo” paveikslą. V. Bruožis kaip svetimybę lietuvių kalbai minėjo ir daugiskaitinį kreipinį “jūs” į vieną asmenį, todėl siekdamas gryninti lietuvių kalbą jis ragino visada vartoti kreipinį “tu”, tačiau kalbant su garbingesniu asmeniu leista kreiptis “pone”. Turint omenyje, kad nutarimas dėl kreipinio “tu” buvo priimtas pirmajame visuotiniame Birutės susirinkime 1885 m. birželio mėnesį, tai šis pirmininko grįžimas prie jau nagrinėtos temos buvo arba išdava nutarimo nevykdymo, arba tiesiog nuolatinis antrojo draugijos įstatų paragrafo dėl kalbos gryninimo vykdymas.

J. Andziulaičio-Kalnėno pranešimas apie tautų atgimimą XIX a. pateikė platų bendraeuropinį tautų gyvenimo kontekstą, į kurį turi įsiterpti ir lietuviai. Jis pasakojo apie graikų, čekų, kroatų, serbų-lužitėnų, bulgarų ir latvių atgimimo istoriją. Jų kelias, palyginus su lietuvių, buvo lengvesnis, kadangi XIX amžius joms suteikė “vis tik polytišką liuosybę”, tuo tarpu lietuviai neturi nei politinės laisvės, nei žmogiškų teisių. Pranešėjas nuogąstavo dėl dvasininkų ir išsimokslinusių asmenų nutautėjimo, sulenkėjimo ar suvokietėjimo, o dėl lietuvystės kovojančių žmonių esą labai nedaug, nors ir tie patys susiskaldę į įvairias grupes ir tarpusavyje nesutarią. Pranešėjo nuomone, tautos išlikimą lemia vis dėlto ne tiek politinė padėtis, kiek svarbesni kriterijai: ekonominė padėtis ir tautos dora, kurie tarp lietuvių yra labai silpnai išpuoselėti ir todėl su ekonominiu ir doriniu tautos nuopuoliu artinasi ir “pragaištis tautos”. Pagrindiniu išsigelbėjimo keliu Kalnėnas nurodė švietimąsi, kurio galima siekti skaitant knygas ir laikraščius, kadangi mokyklose mokytis gimtąja kalba nėra leidžiama.

Apie mokslo svarbą Kalnėnui antrino ir M. Jankus, pirmiausia priminęs lietuvių kalbos žodyno turtingumą, kuriam “nedrįsta prilygti nei jokia kita kalba”, o išsilavinimo svarbą iliustravo praktiniu jo pritaikymu ūkininkavimo srityje, kai diegiant mokslo naujoves galima gauti didesnį žemių derlingumą. M. Jankus pasiūlė steigti sekmadienines mokyklas, kuriose būtų mokoma lietuvių kalbos, pats pažadėdamas padaryti pradžią ir tapti tokios mokyklos mokytoju. Pažymėtina tai, kad M. Jankus, teįgijęs pradinį išsilavinimą, jau ne pirmą kartą pabrėžė mokslo svarbą žmonių gyvenime ir pats siekė, nemokėdamas pats taisyklingai ir be klaidų rašyti, kitus mokyti lietuvių kalbos. Tokias jo aspiracijas galima sieti su dideliu jo veiklos lietuviškumo labui užsiangažavimu.

Apibendrinant Birutės veiklos laikotarpį iki antrojo visuotinio susirinkimo, išsiskiria aktyvi pirmininko V. Bruožio ir jos atstovo M. Jankaus veikla, taip pat antraisiais gyvavimo metais Birutė neapsiribojo vien Tilžės miestu, bet rengdavo susirinkimus ir kaimyninėse Mažosios Lietuvos vietovėse.

Pirmųjų penkerių metų laikotarpiu (1885 – 1889 m.) Birutė surengė apie 30 susirinkimų įvairiose Mažosios Lietuvos vietovėse118 . Juose buvo perskaityta 12 mokslinės pakraipos pranešimų ir 35 labiau propagandinės, šviečiamosios kalbos, kurias pateikė J. Mikšas, M. Jankus, V. Bruožis, K. Voska, J. Vištalius, J. Strėkys, J. Andziulaitis-Kalnėnas, G. Sauerweinas, D. Zaunius119 . K. Gudas gana kritiškai vertina skaitytų pranešimų turinį, minėdamas, kad “susirinkimuose skaitomi istoriniai-romantiniai pranešimai dažnai buvo labai naivūs”120 . Vertinant iš šiuolaikinės istorijos pozicijų ne mažiau naivumo galima būtų rasti ir Maironio, ir aušrininkų, ir varpininkų pasisakymuose, todėl toks birutininkų pranešimų sumenkinimas suponuoja mintį apie mažlietuvių visuomeninės situacijos nesuvokimą.

3. 2. 2. 2. Lietuviškos šventės: konservatyviųjų idėjų monopolio panaikinimas

Pirmąja liberalių idėjų mažlietuvių aplinkoje sklaidos apraiška yra laikomas Lietuviškos ceitungos pasirodymas. Jos brandintos idėjos paskatino įsteigti Birutės draugiją. Tik pasaulietinę veiklą plėtoti užsibrėžusi draugija, pirmąją ryškiausią sumaištį konservatyviųjų stovykloje sukėlė, atšventusi savo 10-mečio šventę.

1894 – 1895 m. sandūroje Enzys Jagomastas tapo vienu iš aktyviausių birutininkų, suvokusių artėjančio Birutės 10-mečio paminėjimo svarbą, nes, jo nuomone, dėl draugijos veiklos “daug lietuvių parėjo […] į tautišką gyvastį”, skaito ir rašo į lietuviškus laikraščius, birutininkai įsijungė į politinį-rinkiminį judėjimą, subūrė Tilžės lietuvių klubą121 . Bet E. Jagomastas pervertino lietuviškojo judėjimo apimtis. 1894 m. lapkričio pradžioje jo ir K. Voskos iniciatyva įsteigtas klubas ir klubiečių atidaryta pirmoji lietuvių skaitykla nustojo veikti jau 1895 m.122 . Steigiant klubą buvo galvota čia mokyti dainuoti, švarinti kalbą nuo svetimų žodžių, skaityti pranešimus, bet pasiūlymai liko neįgyvendinti, nes “n’iera gero vadovo”123 , taip pat nesulaukta pritarimo iš didžiosios daugumos surinkiminių idėjų varžomų mažlietuvių, kuriems birutininkų svarstomos problemos liko ir nežinomos, ir nepriimtinos.

Surinkiminių idėjų įtaka prasiskverbia birutininkams svarstant 10-mečio programą, kadangi pastarieji suvokė jų svarbą mažlietuvių pasaulėžiūrai, todėl diskusijose nuspręsta šventės metu skaityti pranešimą, paruošti lietuviškų dainų koncertą, parodyti spektaklį “iš lietuviško gyvenimo” ir jokiu būdu nešokti, nes “lietuvininkai iš to pasipiktys”124 .

Lietuviška spauda nemažai dėmesio skyrė artėjančiai Birutės šventei, ragindama visus ligšiol nuošaly stovėjusius gentainius įsitraukti į draugijos darbą, kad svetimtaučiai galėtų įsitikinti mažlietuvių neblėstančia meile gimtajai kalbai, kad patys mažlietuviai pajustų tarp savęs atsirandančią vienybę, o savo kalbos išsižadantys suprastų esant garbės reikalu gimtąją kalbą ir giminę mylėti125 .

1895 m. vasario 17 d. Šaulių namuose įvykęs Birutės dešimtmečio paminėjimas išskirtinas keliais aspektais. Šventės programoje panaudoti ir lietuviški, ir vokiški motyvai, kurie atspindi jau ne kartą minėtą mažlietuviško identiteto specifiškumą, apėmusį lietuvių kalbą, pamaldumą ir ištikimybę monarchizmui. Ši šventė buvo pirmasis viešai surengtas lietuviškas vakaras, sulaukęs neįtikėtinai daug atvykusiųjų126 . Sunku nustatyti šventėje dalyvavusių mažlietuvių skaičių, nes nemažai į Tilžę atvažiavo ir iš Didžiosios Lietuvos, tarp jų ir dainininkai bei “apsčiai tikrų vokiečių, o da daugiau teip vadinamų skersvokiečių”127 . Vietovių, iš kurių susirinko mažlietuviai ir nužymėjusių Mažosios Lietuvos ribas, išvardijimas turėjo daugiau simbolinę mažlietuvių vienybės pajautimo prasmę128 . Valstybės modernizacijos įtaką ir mažlietuvių akultūracijos procesą iliustruotų draugijos pirmininko ir valdybos narių šventiškas apsirengimas “su šilkiniomis juostomis per petį bei krūtinę, viršininkas su balta, o komiteto ponai su žaliai baltai raudonomis”129 . Tokios šventės suorganizavimas patiems mažlietuviams buvo svarbus savęs, kaip grupės, iškėlimas į vieną kultūrinę lygiagretę su vokiečiais ir siekis pastariesiems įrodyti, jog “mirštančios” lietuvių kalbos ir tradicijų įvaizdis yra klaidingas, nes jų išsaugojimu rūpinasi tautinės savigarbos nepraradę mažlietuviai.

Šventės metu Lietuviško dragūnų pulko kapela atliko lietuviškas, vokiškas, itališkas melodijas, tarp jų V. Kudirkos polką Dėdienė ir mazurką Sudiev bei P. J. Pranaičio polką Lietuvaitė. Skambėjo dainos Byruta, Lietuvninkais mes esam gimę, O, Lietuva, motinėle mano, Pasveikinimas lietuvių, Lietuvininko pypkelis. E. Jagomastas perskaitė jubiliejui parašytą G. Sauerweino eilėraštį, kuriame su Dievo pagalba tikima birutininkų veiklos sėkme130 , ir jo laišką, raginantį visus lietuvius mokyti savo ir kaimynų vaikus lietuviškai skaityti bei rašyti. Draugijos pirmininkas Jurgis Lapinas trumpai supažindino su Birutės draugijos istorija, jos pagrindiniu nuopelnu nurodęs mažlietuvių išbudinimą iš letargo miego ir jų įsitraukimą į lietuvišką judėjimą.

Šventėje daug kalbėta apie vokiečių mokslininkų, daugiausia Lietuvių literatūrinės draugijos narių, nuopelnus lituanistikos srityje. Jų veiklą pristatęs E. Jagomastas išreiškė viltį, jog surinktos ir užrašytos dainos, kurios taip patiko kaizeriui Wilhelmui, bus išspausdintos. E. Jagomastas, vienas iš pagrindinių šventės dalyvių, dar padainavo dainą pagal G. Sauerweino eiles Gals yr tylėjims.

Tiek skambėjusios dainos, tiek ir parodytas spektaklis Aleksandro Fromo-Gužučio Kauno pilies išgriovimas 1362 m. buvo nauji mažlietuvių kultūrinės veiklos elementai. A. Fromo veikalas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Ligi tol egzistavusi lietuviškos teatrinės kultūros niša nesuformavo nei draminių veikalų rašymo, nei jų statymo tradicijos. Birutininkai tapo šios kultūrinės srities novatoriai, pasirinkę su daugeliu aktyvių veikėjų, M. Jankumi, J. Mikšu, V. Bruožiu, bendravusio A. Fromo veikalą131 , nors ir ne itin mažlietuviška tematika, Kauno pilies išgriovimas 1362 m. Šio lietuviško vaidinimo parodymas turėtų pakoreguoti iki šiol nusistovėjusį Lietuvos kultūros istorijoje vertinimą lietuviško teatro ištakas sieti su Juozo Vilkutaičio-Keturakio komedijos Amerika pirtyje pastatymu Palangoje 1899 m., juolab kad A. Fromas buvo kilęs iš Didžiosios Lietuvos, Raseinių, ir Bostone išleistoje Lietuvių enciklopedijoje yra įvardintas kaip “pirmasis lietuvių dramaturgas”132 , todėl pagal logišką seką, pirmojo dramaturgo parodyta pirmoji drama turėtų būti laikoma teatrinio meno pradžios atskaitos tašku.

Šis vaidinimas buvo rodomas ne vieną kartą, jis kartotas ir Birutės surengtoje Joninių šventėje 1895 m. birželio 23 d., tad jau vien tas faktas kalba ne apie vienadienį kultūrinį reiškinį, bet apie meninę apraišką, kuri vėlesnėse mažlietuvių šventėse tapo viena iš pagrindinių programos dalių. Vertindamas Birutės dešimtmečio šventę, Varpas išsiskyrė ganėtinai kritiškais teiginiais, jog ji mažlietuviams padarė labai mažą įspūdį, nes “didei retas tesuprato tą teatriškąjį rodymą”133 . Varpo nuomone, dėl to labiausiai galima kaltinti tautišką mažlietuvių indiferentizmą, taip pat paties veikalo menkumą bei prastą jo atlikimą. Tokias griežtas išvadas diktavo anuometinis nacionalizmo formavimosi įkarštis pačioje Didžiojoje Lietuvoje. Anot L. Gineičio, tokios išvados buvo daromos “be reikiamos atodairos į istorines kultūrines Mažosios Lietuvos gyvenimo sąlygas bei politines galimybes” ir neretai žeidė ne vieną mažlietuvių veikėją134 . Vydūnas pateikia priešingą Varpui teigiamą šventės reikšmės vertinimą, pabrėždamas, jog vakaras žmonėms padarė didžiulį įspūdį ir kur kas labiau žadino lietuviškumą, “negu seniau sakytos kalbos”135 .

Nedaugelis mažlietuvių tapo vaidintojais mėgėjais, prieš tai neturėjusiais jokio teatrinio išsilavinimo. Pakilimas į sceną ir viešas vaidinimas jiems visų pirma reiškė nusistovėjusių, surinkiminėmis idėjomis perpintų konservatyvių visuomeninių tradicijų laužymą ir, vadinasi, sustiprėsiančią iš surinkimininkų pusės neigiamą nuostatą Birutės atžvilgiu. Šiek tiek silpnesnis surinkiminis judėjimas Tilžės apylinkėse nei šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje ir lėmė tiek Birutės įsikūrimą, tiek ir pirmojo spektaklio parodymą būtent šiame mieste. Kaip rašė Lietuviška ceitunga, į tų pačių metų Joninių šventę vienas mažlietuvis iš Pakalnės apskrities savo vaikų neleido dėl to, kad teatre vyksta velnio darbai, o kitas iš Šilokarčiamos apskrities sakęs geriau tuos pinigus, kuriuos reikėtų mokėti už įėjimą, pragersiąs136 . Konservatyviesiems mažlietuvių sluoksniams akibrokštu tapo ne vien teatro pastatymas, bet ir jo turinys, nes, kaip nurodė Tilžės keleivis, vaidinimu Kauno pilies išgriovimas 1362 m. ir vėliau rodytu Mūšis prie Žalgirio (1896 m.) norėta mažlietuviams priminti istoriją, kurios jie nežino, nes pastariesiems artimesni yra brandenburgiški padavimai ir Hohencolernų giminė, ir siekta platinti “valnosios Lietuvos” idėją137 . Turint omenyje minimalias draminio veikalo pasirinkimo galimybes, galima ne tik geriau suprasti didlietuviškos tematikos vaidinimo pastatymą, bet ir jame pavaizduotą vokiečių nugalėtojų paveikslą būtent tada, kai mažlietuviai siekė išlaikyti savo gimtąją kalbą ir norėjo būti ne nugalėta ir “išmirsianti”, bet savo savigarbą kelianti ir už išlikimą kovojanti grupė.

Spektaklis padarė įspūdį ne tik lietuviams, bet ir vokiečiams, kurie tvirtino netikėję, jog “lietuviai savo teaterio užvedimus taip gražiai išvesti gal’”138 , tačiau kai kuriuose atsiliepimuose neužmirštama paminėti, jog mažlietuviai turi būti dėkingi vokiečiams už visą jiems suteiktą kultūrą139 .

Birutės dešimtmečio šventė 1895 m. vasario mėnesį baigė pirmąjį draugijos veiklos etapą, kurį, atsižvelgiant į tolesnę birutininkų veiklą, reiktų pavadinti pakankamai produktyviu ir sukėlusiu nemažą rezonansą tiek lietuvių, tiek vokiečių visuomenėje. Birutės dešimtmečio šventė lietuviškam kultūriniam judėjimui suteikė naują veiklos impulsą ir modernizacijos, laužančios konservatyvumu bei religingumu persmelktą mažlietuvių pasaulėžiūrą, apraiškų, pirmiausia susijusių su spaudoje išsirutuliojusia diskusija apie teatro vaidinimų, dainų atlikimo priimtinumą Mažosios Lietuvos lietuviams.

Remiantis V. Gaigalaičio Evangeliškais surinkimais Lietuvoje, apie surinkimininkų būdą ir papročius susidaro tamsus, savotiškos mistikos persmelktas įvaizdis, nuo pasaulietinio gyvenimo atskirtų žmonių, kuriems buvo svetimi linksmi susibūrimai, jie net nekalbėdavo apie “svietiškus daiktus”, o šokius ir dainavimą laikydavo sunkia nuodėme140 . Rengiami lietuviški vakarai būdavo laikomi amoraliais, o jų bedievišką dvasią, esą, lydi pasileidimas141 . Birutininkų veikla pradėjo visuomeninę takoskyrą tarp konservatyvios–religinės ir liberalios–pasaulietinės srovės, kurias abi siejo bendras sąlyčio taškas – lietuviškumo išsaugojimas, tačiau tai pasiekti buvo bandoma skirtingais būdais. Pirmiesiems lietuvių kalbos išlikimas buvo glaudžiai susijęs su religingumo išsaugojimu, todėl peržengimas religinių kanonų apibrėžtos veiklos ribos, savaime suprantama, asocijavosi su lietuvybės niekinimu, nes jei mažlietuviai bus ištikimi Kristui, tai bus “kalboje, vieroje ir tautoje palaimingi”142 .

Patys birutininkai į užsipuolimus dėl teatro pastatymo kontrargumentuodavo teatrą esant mokslo dalimi ir dar kartą nurodydavo Birutės uždavinį, susijusį su mokslinės bei istorinės literatūros tarp mažlietuvių platinimu143 . Scenos veikalų statymas buvo laikomas mažlietuvių pakilimo į aukštesnę kultūrinę pakopą kriterijumi, nes 1895 m. gruodžio 14 d. susirinkime draugijos pirmininkas J. Lapinas144 atkreipė dėmesį į tai, jog “lietuviams su kitomis giminėmis tolyn žengiant, reikia ir to turėti, ką kitos giminės jau seniai tur”145 . Po kelerių metų J. Lapinas, atsakydamas Šiuišeliui iš Anaičių, Birutę užsipuolusiam politinio-rinkiminio susirinkimo metu Klaipėdoje, išskyrė Birutės siekį su lietuviško teatro pagalba atitraukti mažlietuvių jaunimą nuo vokiško teatro ir “prie lietuviškumo pripratinti”146 . Ne kartą tiek Lietuviškoje ceitungoje, tiek Naujoje lietuviškoje ceitungoje buvo akcentuotas teatro, literatūros, periodinės spaudos, mokslinės literatūros puoselėjimas kaip giminės išlikimo garantas147 . Teatrui buvo priskiriama svarbi pažintinio bei dorinio auklėjimo funkcija. Spektakliai pasakojo apie ankstesnius įvykius ir atskleidė žmogaus dvasinio tobulėjimo galimybes148 , mokė mylėti artimą, mokė elgtis, skatino mokslinti savo vaikus, kovoti prieš nuodėmes, žadino tautos dvasią ir teikė žmonėms poilsio valandėlę po sunkių dienos darbų149 . Surinkimininkams, vis primindavusiems apie teatro pagoniškumą, kurio krikščionis negali toleruoti, ir gąsdinusiems velnio darbais, buvo atsakoma, jog lietuviško teatro tikslas yra “žmones aukštyn pakelti iš visų prastumų”, todėl kritikuoti lietuviškus vaidinimus reiškė lietuvių kalbos paniekinimą150 , ir apgailestaujama, kad jie patys niekada nematę teatro iš karto prakeikia viską, kas nėra susiję su Biblija151 .

Platų rezonansą lietuviškoje ir vokiškoje visuomenėje sulaukė Birutės ir Jurgio Traušio konfliktas, kai pastarojo leisto Konzervatyvų draugystės laiško (Priekulė), atspindėjusio Vokietijos konservatorių partijos poziciją152 , puslapiuose po draugijos švenčių ji būdavo užsipuolama ir koneveikiama. Po 1897 m. Birutės Žiemos šventės draugija, kaip viešai nepagarbinusi kaizerio, buvo apkaltinta platinanti socialdemokratiškas idėjas ir pasisakanti prieš valstybės valdovą ir valdžią153 . Birutė Konzervatyvų draugystės laiško puslapiuose buvo įvardijama “maskoliškąja” draugija ir norinti mažlietuvius suvienyti su “maskolijos žemaičiais”154 . Po draugijos surengtos šventės Klaipėdoje 1897 m. vasarą, Birutė buvo atvirai iškoneveikta, ją pavadinant “velnio draugyste”155 . Įžeidžiantis straipsnio tonas laikraščio redaktorių ir birutininkus nuvedė iki administracinio teismo, kuris 1897 m. lapkričio 2 d. Priekulėje J. Traušį nuteisė 50 markių bauda ir įpareigojo išspausdinti savo laikraštyje ir Naujoje lietuviškoje ceitungoje atsiprašymą156 . Apie draugijos teismą su J. Traušiu plačiai rašė ir vokiški laikraščiai, atvirai stebėdamiesi, koks tarp mažlietuvių dar egzistuoja tamsumas157 . Birutės pusę šįkart palaikė ir dažniausiai draugijos veiklai oponavęs Tilžės keleivis, kuris apgailestavo dėl tokio nekrikščioniško Birutės išniekinimo, atskleidžiančio mažlietuvių neišsilavinimą ir kultūros stoką158 .

Lietuviškojo teatro ištakos siekia tik XIX a. pabaigą ir, nepaisant neretai nepalankaus visuomeninio rezonanso, lietuviški vaidinimai nuo XX a. pradžios tapo neatsiejama lietuviškų švenčių, organizuojamų Birutės, Tilžės giedotojų draugijos ar jaunimo draugijų, programos dalimi. Dainos skambesiui įsitvirtinti lietuviškuose vakaruose buvo ne ką lengviau. Nepaisant šimtmetinės dainų Mažojoje Lietuvoje tradicijos, XIX a. surinkiminis judėjimas ją buvo akivaizdžiai apslopinęs, ką taikliai pažymėjo jau 1884 m. Niamuno sargas, pagrindine dainų nykimo priežastimi nurodęs “nekurių maldininkų” priešiškumą159 . Dainų šalininkams svariu argumentu jas rinkti ir dainuoti buvo ne tik prisimenamas vokiečių intelektualų, pvz., Herderio ar G. Lesingo susidomėjimas lietuviškomis dainomis ir jų palankūs atsiliepimai apie lietuviškų dainų grožį, bet ir Lietuvių literatūrinės draugijos paskatintas lituanistinės veiklos, neišeliminavusios ir liaudies dainų fiksavimo, pakilimas. Mažlietuviškoje spaudoje prasiskverbdavo tam tikras apgailestavimas dėl savo gentainių, “garbingųjų tėvų liekanų lietuvininkėlių”160 , neišsilavinimo ir nenoro suvokti savojo kultūrinio palikimo turtų ir jų vertės. Iš jų daina ryškiausiai atspinti tautos dvasią, suvienija žmones, suteikia stiprybės kenčiant priespaudą161 , tuo tarpu vokiečiai daug geriau pažįsta lietuviškas dainas, jas “labai mielai perka ir žiniomis bei dainomis naudojasi”162 . Lietuviškas dainas peikiantiesiems, kurie joms priešpriešindavo giesmes, būdavo primenamas vokiškų dainų dainavimas mokyklose ar giedotojų draugijose, už ką vokiečiai nebūdavo bauginami pragaro baisybėmis163 . Todėl mažlietuvių veikėjų kovą už teatrinio meno ir dainų įsitvirtinimą lietuviškoje kultūrinėje aplinkoje galima pavadinti švietėjiška kova, laužančia religinėmis dogmomis supančiotą mažlietuvio mentalitetą ir siekiančia kultūrinio lygiavertiškumo šalia kitų tautinių grupių.

Kita vertus, jeigu prie “linksmosios” lietuviškų švenčių opozicijos priskirsime tik surinkimininkus vien dėl jų nusistatymo prieš bet kokią pasaulietinę veiklą, nebūsime visiškai teisūs. Peržvelgę tiek Birutės, tiek Tilžės giedotojų draugijos atliekamų dainų turinį, pastebėsime ryškų repertuaro didlietuviškumą, kurio patriotiškos intencijos mažlietuviams dažnai nesukeldavo emocinio pakilimo ir negalėjo būti priimtinos. Birutės 11 metų gyvavimo šventėje 1896 m. vasario 16 dieną buvo padainuotos G. Sauerweino Lietuvininkais mes esam gimę ir lietuvių liaudies dainos Oi, eisim, eisim, mes čia nebūsim, Šėriau žirgelį, Ant kalno karklai sūbavo, Pas močiutę augau, Linelius roviau164 . 1896 m. vasaros šventės programoje padainuota 11 dainų, iš naujai skambėjusių minėtinos Ko liūdi, putinėli, Kur upelis teka, Ganiau aveles, Loja šunes ant kiemo165 , 1897 m. žiemos šventėje vasario 14 d. choras, vadovaujamas Vydūno, padainavo dar keletą naujai išmoktų melodijų: Trake berželiai stovėjo, Anksti rytą kėliau166 , Sėjau rūtą, sėjau mėtą167 . Tų pačių metų liepos 18 dieną surengtoje šventėje Klaipėdoje skambėjo 8 dainos, tarp kurių dar neminėtos Linksma pavasario diena, Kur banguoja Nemunėlis, kur Šešupė miela plaukia168 , 1897 m. vasaros šventėje Tilžėje padainuotos iš viso tik 4 dainos, iš jų Tilžėj buvom, Tilžėj gėrėm, Galiu gesti ir giedoti169 . 1898 m. Žiemos šventėje skambėjo 9 dainos, tarp jų Girios ūžia, verkia, gaudžia, Kad tamsioje naktyje ir G. Sauerweino religinio atspalvio Duok mirti, kol man Dangus giedrus170 , 1899 m. Žiemos šventėje iš 12 dainų dainuotos ir kelios Vydūno harmonizuotos: Lietuva, tu man mieliausia, Ko tėvas senasis tyloms dejuoja ir giesmė, giedota Kaizeriui deputacijos metu 1878 m.171 . Vasaros šventėje birželio 25 d. atliktos 8 dainos, tarp jų Loja šunys kaimuose, Sulygau su savo ponu, Garnys, garnys tur ilgas kojas172 . 15 metų jubiliejaus Birutės šventėje buvo sudainuotos 6 dainos: Močiute, mano, Vai tu mano miela, Mergaite, man sakyk, Vai dariau lysveles173 . 25 metų draugijos jubiliejų Birutė minėjo drauge su Žalgirio mūšio 500 metinėmis ir buvo atlikta: Lietuva, Tėvyne, mūsų (V. Kudirkos), Eina garsas nuo rubežiaus, Pabuskim Lietuviai, paliaukim miegot, Mes Lietuvos jaunuomenė, Kur Tėvynė, kur gražu, Pakelkim aidą skambančią174 . Čia buvo pateikta tik dalis draugijos šventėse skambėjusių dainų, kadangi kartkartėmis žinutės periodiniuose leidiniuose apie Birutės rengiamą programą apsiribodavo nurodant atliktų dainų skaičių, neišvardijant jų pavadinimų ir labai retai paminint dainų autorius.

Birutininkų šventėms siūlomų dainų repertuarą iliustratyviai pateikia 1910 m. Birutės draugijos išspausdintas leidinys Birutės garsai175 , D. Kauno įvardytas kaip “jaunesniosios poetų kartos kūrybos” almanachas176 , į kurį buvo sudėtos tuo metu jau brandžios Didžiosios Lietuvos lietuvių poetų eilės ir ne tokia sklandžia menine išraiška pasižymėjusi Mažosios Lietuvos veikėjų kūryba, ypač Aužuolaičio ir Panemunės Jono slapyvardžiu pasirašyti J. Vanagaičio eilėraščiai, bei lietuvių liaudies dainos. Birutės garsuose pateiktos 49 dainos (be natų), suskirstytos į du skyrius. Pirmoji dalis apėmė 30 kūrinėlių ir buvo pavadinta Choro dainos, antrojoje dalyje, be aiškaus atrankos kriterijaus, pateikta 19 “visuomeninių dainų”177 . Turint omenyje Birutės pasaulietiškumą, kelia nuostabą kai kurių įdėtų kūrinių religiniai motyvai, pvz., D. Zauniaus Pakelkim aidą skambančią išreikštas siekis, kad stiprus giedojimas turėtų pakelti visų giedančių garbę į dangų; J. Vanagaičio Mylėk, pakol mylėt gali žadino meilę artimui dabar, nes gal greitai jis gali mirti ir reiktų raudoti prie jo kapo, o paskutinės eilės išsiskiria aiškiu pesimizmu dėl laikinos būties šiame nuodėmingame pasaulyje ir dėl ateisiančios mirties (Visi mes juk turim numirti).

Vaidintais scenos veikalais taip pat siekta žadinti tautinius patriotinius jausmus, norėta parodyti mažlietuviams vaizdelius iš jų pačių gyvenimo. Be jau minėtų Kauno pilies išgriovimas, Mūšis prie Žalgirio, vaidintas A. Fromo-Gužučio Ponas ir mužikas178 apie baudžiavos laikus; 5 dalių veikalas Kęstutis179 ; Vydūno Išsiilgimas veldėtojo180 , J. Vilkutaičio-Keturakio Amerika pirtyje181 , J. Vanagaičio parašytas istorinis veikalas Raudvylas182 ; dviejų veiksmų vaizdelis Testamentas apie nutautėjusio lietuvio praregėjimą ir sugrįžimą į lietuvybę183 ; komedinio žanro gyvenimiškas scenos veikalėlis Atsilygino apie tai, kaip lietuvis atsilygina draugams, per jo gimtadienį sukėlusiems daug baimės ir išgąsčio184 ; Gabrielio Landsbergio-ˇemkalnio Birutė185 , scenos veikalėlis Žento dėl186 .

Nuo 1895 m. pradėtas rengti lietuviškas šventes galima vertinti keliais aspektais. Nors jau ne kartą akcentuota, kad menkas mažlietuvių inteligentijos sluoksnis, kad maža asmenų, turinčių muzikinį ir teatrinį išsilavinimą, tai nesutrukdė plėtoti lietuviškų vakarų tradicijos. Dainininkų, vaidintojų ar skaitovų mėgėjiškas pasiruošimas nemenkina pačios tokių švenčių idėjos, siekusios įrodyti lietuviško žodžio gyvybingumą ir jo lygiavertiškumą šalia kitų kalbų. Būtina neužmiršti, kad dauguma vakarų buvo paruošiami su pagalba “iš šalies”, grodavo muzikantai iš Lietuviškojo dragūnų pulko Tilžėje187 , dalyvaudavo dainininkai iš Didžiosios Lietuvos. Susidomėjimą šventėmis parodydavo ir dažnai gausiai susirinkdavę vokiečiai, kurių apsilankymą mažlietuviai traktuodavo kaip jų kultūrinio pilnavertišumo pripažinimą. Po 1896 m. vasaros šventės Nauja lietuviška ceitunga džiaugėsi, kad mažlietuviams pritaria vokiečiai mokslininkai bei kompozitoriai, ir retoriškai klausė: “Ar neturėtum iš to linksmi but ir džiaugtiesi?”188 . Amžių sandūroje Saulėteka vokietėjantiems mažlietuviams priešpriešino vokiečius, kurie “mūsų kalbos išlaikymui nepriešijas”189 . Tačiau kita vertus, prieš mažlietuvių patosines interpretacijas dėl kultūrinio lygiavertiškumo vokiečių spauda iškeldavo savąją vokiškos kultūros kultūrtrėgerišką (“kultūros nešėjos”) misiją. Po Birutės šventės Klaipėdoje 1897 m. liepos mėnesį, Memeller Dampfboot tvirtino, jog lietuviai, dabartiniu metu norintys sukurti savo kultūrą, už visas savo žinias ir sugebėjimus turi būti dėkingi “vokiečių mokslui, vokiečių kultūrai, vokiškai mokyklai”190 .

Birutės ˇiemos ir Vasaros švenčių organizavimas191 , ilgainiui tapęs vienintele apčiuopiamus rezultatus teikiančia veiklos forma, dėl draugijos nukrypimo nuo užsibrėžtų tikslų sulaukdavo kritikos žodžių ir iš liberaliosios periodinės spaudos puslapių. 1897 m. pradžioje Jonas Jurgelaitis, apžvelgdamas praėjusių metų lietuviškąjį judėjimą, pabrėžė, kad “pakilimas tautos negul vien užvedimuose teatrų bei koncertų”, kadangi Birutė turėtų apie savo veiklą daugiau skelbti laikraščiuose, kurti šakines draugijas192 . Nauja lietuviška ceitunga, vertindama Birutės surengtą vakarą Klaipėdoje, nurodė, jog birutininkai pirmiausia turėtų rūpintis knygų leidyba, o tik po to linksmintis dainuodami ir vaidindami193 . Dar griežtesnis kritikos žodis Birutės adresu nuskambėjo iš lietuviškos spaudos puslapių apžvelgus 1897 m. mažlietuviškąją veiklą. Teigta, jog Birutė nebegali vadintis “išlaikymo lietuviškos kalbos bei platinimo lietuviškų knygų”, o tiesiog teatro draugija194 . Amžių sandūroje Saulėteka, apžvelgdama lietuviškų draugijų veikimo problemas ir perspektyvas, apgailestavo, kad Birutė, apribojusi savo veiklą tik šventėmis, virto “iš tautiškai – universališkos […] į tautiškai–muzikališką”195 , ir nors 1904 m. draugijos pakeistuose įstatuose buvo nurodyta lietuvių kalbą saugoti išlaikant biblioteką ir skaitant pranešimus196 , vis dėlto ir toliau pagrindinė veikla liko lietuviškų švenčių organizavimas.

3. 2. 3. Draugijos “banguotumą” nulėmę veiksniai

Birutės “banguotumas” per visą jos gyvavimo laikotarpį išsiskiria kaip būdingas draugijos bruožas. Jį nulėmė tiek mažlietuvių elito problema, tiek atsidavusių vadovų trūkumas, inspiravęs dažną draugijos pirmininkų kaitą, tiek birutininkų tarpusavio nesutarimai, pastebimi jau nuo 1886 m. pirmosios pusės. Prie neigiamo Birutės įvaizdžio formavimosi tarp mažlietuvių daug prisidėjo kunigai ir surinkimininkai, kurie Birutę traktavo kaip žemaičių draugiją, įkurtą siekiant sukurstyti ištikimus mažlietuvius prieš valdžią ir juos galutinai prijungti prie lenkų bei “žemaitelių”197 bei platinusią pagonybę, nes Birutė “pagoniška ‘boba’ buvusi”198 .

3. 2. 3. 1. Birutės įkūrėjų nesutarimai – mažlietuviškojo elito trūkumo aktualizavimasis

Pirmaisiais Birutės veiklos metais išsiskiria aktyvi birutininko J. Mikšo199 kaip spaudos darbuotojo veikla. Jis 1885 m. spalio mėnesį Tilžėje įkūrė pirmąją lietuvišką spaustuvę, perėmusią Aušros leidimą ir nuo 1885 m. gruodžio 21 dienos pradėjusią spausdinti Niamuno sargą. Nesigilinant į visas J. Mikšo spaustuvės veiklos peripetijas, kurias smulkiai yra ištyrinėjęs D. Kaunas, atkreiptinas dėmesys į kitų Birutės veikėjų reakciją dėl tokios plačiabarės J. Mikšo spaudos veiklos.

Nevisus metus veikusios J. Mikšo spaustuvės pagrindinė žlugimo priežastimi buvo finansiniai sunkumai, susidarę ir dėl spausdinamų pasaulietinių leidinių nepelningumo, nes savininkas nespaudino jokios religinės literatūros, ir dėl paties J. Mikšo charakterio bruožų, dėl nepatirties labai slidžioje komercijos srityje. Tačiau nėra abejonių, kad nepaskutinę vietą spaustuvės žlugimo istorijoje užėmė birutininkų E. Weyerio, M. Jankaus ir pirmininko V. Bruožio prieš J. Mikšą kurstyta kampanija, kurios pagrindiniu objektu tapo susirūpinimas dėl Aušros ir Niamuno sargo leidimo perspektyvos. Kelia nuostabą tai, kad dažnai Birutės susirinkimuose populiarinta, ypač M. Jankaus, vienybė ir susitelkimas bendram lietuvybės išsaugojimo labui šiuokart buvo užmiršta, o pasirinktas apkalbų ir priešiškumo eskalavimo kelias.

E. Weyeris, užėmęs J. Mikšo spaustuvėje “išskirtinę padėtį ir tikriausiai vadovaujančias pareigas”200 , bendražygio spautuvei atsidūrus sunkioje finansinėje padėtyje, užuot padėjęs ieškoti išsigelbėjimo kelių, nusprendė per teismą išsireikalauti 300 markių neišmokėtos algos, ir šį ieškinį teismas patenkino. Amžių sandūroje M. Jankaus leistoje ir A. Bruožio redaguotoje Saulėtekoje E. Weyeriui, “iš prigimties” vokiečiui, kurio tėvai “tikt mokintojavo”, nepagailėta piktų žodžių, įvardijant jį kaip sau materialinės naudos ieškojusį Birutės narį, dėl pinigų pražudžiusį J. Mikšą ir jo spaustuvę201 . Tokią E.Weyerio adresu nepalankią intonaciją įtakojo ir 1886 – 1887 m. kilęs konfliktas tarp M. Jankaus ir E. Weyerio dėl Garso spausdinimo, taip pat neapsiėjęs be teismo įsikišimo.

M. Jankaus bei V. Bruožio nepalanki agitacija ir pozicija J. Mikšo atžvilgiu turėjo įtakos pastarojo likimui. Šiame kontekste verta atkreipti dėmesį į V. Bruožio birželio 26 d. pasirašytą atsišaukimą202 , patekusį į J. Basanavičiaus rankas ir sulaikiusį pastarąjį nuo finansinės paramos J. Mikšui suteikimo. Atsišaukime daugiausia vietos skirta J.Mikšo kaltinimams dėl susidariusių sunkumų leidžiant Aušrą, sureikšmintas Birutės, kaip atsakingos draugijos už leidinio likimą, vaidmuo, nors nė viename ligtoliniame draugijos susirinkime nebuvo kalbama ar priimami nutarimai dėl Aušros, kaip draugijos organo, įforminimo.

D. Kaunas didžiausią “nuopelną” dėl tokios nepalankios J. Mikšui situacijos skyrė M. Jankaus asmeniui, iškeldamas ir jo siekimą tapti visuomenės lyderiu, ir nevisavertiškumo kompleksą dėl įgyto tik pradžiamokslio, ir stiproką pavydą. Antraeilį vaidmenį D. Kaunas suteikė V. Bruožiui, užsiėmusiam medicinos reikalais203 . Kyla klausimas, kodėl Birutės draugijos pirmininkas, išsiskyręs iš bendraminčių savo mentalitetu ir įgytu aukštuoju išsilavinimu, nebandė sustabdyti įsiplieskusių ginčų, juos spręsti savame rate, o eskalavo ir pasirašinėjo, anot D. Kauno, jau iš anksto M. Jankaus sukurtus raštus, nesigilindamas į jų turinį ir nepatikrinęs faktų. Tai nebuvo vien J. Mikšo asmens ir jo veiklos žlugdymas – nepasitikėjimo šešėlis tiek iš mažlietuvių, tiek iš didlietuvių pusės krito pirmiausia ant Birutės ir ant pačių birutininkų. J. Basanavičius Aušros dvidešimtmečio proga 1903 m. rašė, kad “toki bjaurus nesutikimai tarp Jankaus bei jo pagelbininko Bruožio iš vienos pusės ir Jurgio Mikšo – iš kitos toli, kaip rodos, nugarsėjo tuomet Lietuvoje padarydami labai nedailų inspudį”204 .

Įkaitusi atmosfera tarp birutininkų 1886 m. vasarą atsispindėjo ir antrajame visuotiniame draugijos susirinkime liepos 18 d., kurio vieną iš neeilinių darbotvarkės klausimų M. Jankus įvardijo dar 1886 m. liepos 7 d. laiške J. Basanavičiui. Apkaltinęs J. Mikšą ne tik dėl Aušros finansinių sunkumų, bet ir dėl draugystės “su vokiška valdže ir sudievu”, dėl to, kad “ėmė nesvietiškus balius kelti”, M. Jankus nurodė apie ketinimą “Mikšą […] iš draugystės išstumti”205 . Užuot 1886 m. liepos 18 d. visuotiniame susirinkime, kuriame dalyvavo 20 narių ir 50 svečių206 , Birutė būtų aptarinėjusi antraisiais veikimo metais nuveiktus darbus, draugijos tikslo įgyvendinimo sunkumus, daugiausia dėmesio jame skirta savotiškam J. Mikšo teismui. Lyg ir prokuroro vietą užėmęs M. Jankus, apžvelgdamas lietuvių gyvenimą nuo 1882 m., iki pastarųjų metų išskyrė savo ir J.Šliūpo vaidmenį leidžiant Aušrą. Jam, laimė, nepavyko susirinkusiųjų įtikinti jau anksčiau eskaluotų kaltinimų J. Mikšui teisingumu, ir pastarasis ne tik nebuvo pašalintas iš draugijos, bet ir “po trumpo ginčo”207 išrinktas į valdybą. Birutės pirmininku buvo perrinktas V. Bruožis, sekretoriaus pareigos atiteko M. Jankui, iždininku tapo L. M. Stakelys, bibliotekininku – E. Weyeris, o “J. Mikšui skirtos nežymios “vietininko” pareigos208 .

Nesėkmingas bandymas J.Mikšą pašalinti iš draugijos ir pastarojo perrinkimas į naujos kadencijos Birutės valdybą rodo tam tikrą M. Jankaus autoriteto tarp birutininkų rezervuotumą: jo beatodairiški kaltinimai bendražygio adresu ir savo asmenybės sureikšminimas nepadarė laukto įspūdžio.

Santykių tarp jau minėto birutininkų “triumvirato” įtampa atsispindi dviejuose J. Mikšo liepos mėnesį išplatintuose atsišaukimuose. Pirmasis buvo atsakas į 1886 m. birželio 26 d. V. Bruožio užsipuolimą209 , o antrasis buvo nukreiptas prieš M. Jankaus kaltinimus, išsakytus antrajame visuotiniame Birutės susirinkime. Šie J. Mikšo tekstai yra puikūs Aušros istorijos šaltiniai, tačiau jie pateikia žinių ir apie Birutės draugiją. Pirmajame trumpame kreipimesi į visus pasaulio lietuvius J. Mikšas, atremdamas kaltinimą dėl Aušros pabranginimo prieš Birutės narių valią, pabrėžė, kad “valė triju ar keturiu Byrutos draugu, kurie rods su pabranginimu nesutiko, tai nei iš tolo nėra valė visu Byrutos draugu, kuriu skaitlius per 130 (pabraukta mano – S. P.) išneša”210 . Šie birutininko pateikti duomenys apie draugijos narių skaičių leidžia kritiškiau vertinti periodinėje spaudoje nurodytus dalyvavusiųjų mėnesiniuose susirinkimuose ligi 1886 m. liepos mėnesio skaičių, kuris kartais siekdavęs iki 300 asmenų. Duomenys yra aiškiai per dideli, kadangi vėlesnėse draugijų veiklos apžvalgose apgailestauta, jog tuo metu dar nedaugelis suprato mokslo svarbą, ypač V. Bruožio pranešimų idėjas, todėl ir susirinkimai nebuvo gausiai lankomi211 .

J. Mikšas kreipimesi ieškojo tokio jo užsipuolimų priežasčių, svarstydamas, “ar tai butu savmylystė, ar egoismas, ar atsikratymas kokio rasi užkrisenčio kaltinimo”, ir kartu apgailestaudamas, jog dėl tokio jų nesutarimo labiausiai džiaugsis “musu giminės priešininkai”, akivaizdžiai matydami, kaip “pačių buvusiu draugu į prapultį gramzdinamas” daug savo giminei gero padaręs žmogus212 .

Antrasis J. Mikšo atsiliepimas nušviečia Birutės visuotinio susirinkimo eigą. Jame išryškėja trijų draugijos įkūrėjų, M. Jankaus, V. Bruožio ir E. Weyerio opozija ketvirtojo bendražygio atžvilgiu. M. Jankus, kalbėdamas apie lietuvystės padėtį ir Aušrą, J. Mikšą “nepadoriu ir neteisiu budu […] užpuolė”. Po M. Jankaus pasisakymo draugijos pirmininkas, užuot leidęs užsipultajam iš karto pasiteisinti, padarė 20 minučių pertrauką, po kurios beveik trečdalis žmonių nebegrįžo ir nebegalėjo išgirsti J. Mikšo žodžio, o E. Weyeris, dirbęs pastarojo spaustuvėje, “Aušros spaudos prekią aprokavęs”, gerai žinodamas susidariusią finansinę padėtį viso susirinkimo metu tylėjo213 .

Plataus rezonanso tarp lietuviškos visuomenės tiek Didžiojoje Lietuvoje, tiek Amerikoje sulaukę nesutarimai tarp birutininkų, deja, 1886 m. vasarą nesibaigė, nes “beveik per cielą (visą – S. P) pusmetį (1886 m. antra pusė – S. P.) mūsų susiėjimuose vis iš vien ginčai radosi”214 , kurie atsiliepė draugijos ne itin produktyviai veiklai ir darė įtaką dažnai Birutės vadovų kaitai.

J. Mikšo asmenybė tarp lietuvybės veikėjų išsiskiria ir tuo, jog jis, praradęs spaustuvę, nuo 1886 m. rudens “pastojo viernas urėdininkas ciesorystės”215 , pradėdamas dirbti žemu tarnautoju Tilžės apskrities karališkojo teismo raštinėje. Retas mažlietuvis dėl menko išsilavinimo galėjo pasiekti nors ir nesvarbias, bet valstybės tarnautojo pareigas, o J. Mikšas šiuo atveju buvo viena iš nedaugelio išimčių, nenusigręžusi ir nuo lietuviškos veiklos.

1886 m. antrajame pusmetyje Birutės draugija, anot M. Jankaus “tebgyvena linksmai auga”216 , tačiau lietuvių kalbos išsaugojimo ir puoselėjimo tikslą “paįvairindavo” nesibaigiantys tarpusavio nesutarimai. J. Mikšo pašalinimo iš draugijos istorija nesibaigė antruoju visuotiniu susirinkimu, o šio tikslo ir toliau siekė jo pagrindiniai iniciatoriai. Rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais vykę draugijos susirinkimai daugiau panašėjo į asmeninių ambicijų karą, kuriame tiesioginiai draugijos tikslai įgaudavo antraeilį vaidmenį. 1886 m. rugpjūčio 22 d. susirinkimo Tilžėje metu svarstyti Birutės įstatų pakeitimai dėl narių, veikiančių prieš draugijos tikslą, pašalinimą iš draugijos. Su šiais pakeitimais nesutiko J. Mikšas ir K. Voska217 . Todėl šis neišspręstas klausimas nukeltas į rugsėjo 5 d. susirinkimo darbotvarkę. Tądien Smalininkuose vykusio susirinkimo metu ne tiek svarbus priimtas nutarimas apie tolesnį pranešimų skaitymą gimtosios kalbos, lietuvininkų padėties Amerikoje ir Rusijoje tematika, kiek intrigą keliantys draugijos įstatų pakeitimai. Nedalyvaujant oponuojančiai pusei, “Jankus su Bruožiu […] savo valia 10 skyrių keitė”218 ; minėto skyriaus antrojoje dalyje buvo nurodytos galimos narių pašalinimo priežastys: “Nuo draugų, draugijos mieriui prieštaraujančių, arba jai gėdą arba iškadą darančių, atsivalnyti pareiga yra”219 . Kaip bus matyti vėliau, ši pataisa ir jos pritaikymas atsigręš prieš jos iniciatorių M. Jankų, 1894 m. remiantis pataisos formuoluote pašalintam iš draugijos.

Nepaisydamas tarpusavyje eskaluojamų intrigų, M. Jankus draugijos susirinkimų metu vis pabrėždavo vieningo darbo drauge dėl kalbos ir giminės išlaikymo svarbą. Paskutiniame 1886 m. mėnesiniame susirinkime gruodžio 27 d., vykusiame Kaukėnuose, jis akcentavo, kad kartu dirbant galima pagerinti savo ekonominę padėtį, kas suteiks naudos ne tik patiems mažlietuviams, “bet ir visai žmonijai bus ant gero”220 . Atidžiai sekdami įvykius Birutės draugijoje, vis dėlto produktyvaus jos darbo ir lietuviškos “močiutės” stiprėjimo tikėjosi tiek didlietuviai, tiek Amerikoje gyvenantys tėvynainiai221 . Tačiau 1887 m. pradžioje tik lik neišspręstas J. Mikšo pašalinimo klausimas, bet ir paaštrėjo santykiai tarp E. Weyerio, dabar jau spaustuvininko, nuo 1887 m. pradžios atnaujinusio Niamuno sargo leidimą, ir M. Jankaus. E.Weyerio spaustuvėje 1886 m. spalio 9 d. M. Jankus pradėjo spausdinti Garsą222 , kurio leidybos finansiniai sunkumai aštrino bendražygių bendradarbiavimą. E. Weyeris apgailestavo, kad M. Jankus Garso leidimui iš savo kišenės neišleido nė vieno pfenigio, nors atvirai gyręsis dėl Lietuvos atgimimo paaukojęs tam tikrą pinigų sumą. Jis priekaištavo M.Jankui dėl neūkiškumo, neapskaičiavimo iš anksto visos leidybos sąmatos ir dėl kitų kaltinimo ištikus nesėkmei223 . Nors Garsą, nušvietusį ir Birutės veiklą, pastaroji draugija kas mėnesį sušelpdavo po 15 markių224 , tačiau šykščios aukos, tik daugiau kaip 200 siekęs prenumeratorių skaičius ir pavieniai parduoti numeriai225 lėmė neilgą laikraščio gyvavimą.

Dėl 1887 m. pradžioje visai neišėjusio Garso ir jame nepaskelbtos informacijos, dėl tilžiškiams draugijos nariams neišsiųstų atskirai atspausdintų kvietimų Birutės mėnesinis susirinkimas sausio 30 d. nebuvo gausus. Į jį neatvyko ir pirmininkas V. Bruožis226 . Susirinkimo įvykiu tapo M. Jankaus pasisakymas, išsiskyręs “nešvankiais žodžiais” kai kurių narių adresu ir pareiškimu apie išstojimą iš draugijos. E. Weyeris Niamuno sargo puslapiuose piktinosi dėl tokio draugijos sekretoriaus M.Jankaus, norinčio “visados kaip tikras Lietuvos mylėtojis pasirodyti”, nederamo elgesio viešame susirinkime ir prognozavo galimą jo pašalinimą iš draugijos. Po dviejų savaičių, vasario 13 d., Tilžėje sušaukto neeilinio Birutės visuotinio susirinkimo, į kurį atvyko tik apie 20 narių, vienas iš kaltininkų buvo M. Jankus, kadangi darbotvarkėje buvo numatyta išrinkti naują sekretorių ir pakeisti įstatų 31 paragrafą227 . Susirinkimo metu pirmininkas V. Bruožis apgailestavo, jog “mūsų draugystėje nėra sandoros, dėl to ir veikalai negal augti”, ir pasiūlė iš viso iš įstatų išbraukti 31 paragrafą, kuris reglamentavo draugijos įkūrėjų privilegijuotą padėtį228 . Susirinkusiųjų daugumai nepritarus šiam siūlymui, V. Bruožiui nieko kita nebeliko kaip atsistadydinti iš pareigų ir kartu su M. Jankumi išeiti iš susirinkimo. Po tokios nelauktos įvykių atomazgos susirinkimo vedimą į savo rankas perėmė J. Mikšas, Birutės sekretoriumi buvo išrinktas prekybininkas K. Voska iš Tilžės, o pirmininką pasiūlyta išrinkti kitame susirinkime. M. Jankaus ir V. Bruožio išstojimas iš draugijos buvo skaudus smūgis pirmiausia patiems ambicijų nestokojusiems birutininkams, kita vertus, pasitraukimas V. Bruožio, ne tik kaip pirmininko, bet kaip tuo metu vienintelio aukštąjį išsilavinimą turėjusio mažlietuvio, ryškiai atskleidė mokslinio potencialo sumažėjimą, nors iš pradžių, įvykus pokyčiams valdyboje, viltasi atsirasiant Birutėje taip reikalingą susitaikymą229 . Šie pirmųjų birutininkų nesutarimai atskleidė aktualią mažlietuviškojo elito trūkumo problemą, kada aktyviau į lietuviškąją veiklą įsitraukusieji veikėjai, siekdami išsiskirti kaip vieninteliai judėjimo vadovai, siekdavo ne vieningo darbo plėtojimo, bet intrigų ir bendražygių įtakos menkinimo.

3. 2. 3. 2. Draugijos vadovų kaita

Pasitraukus V. Bruožiui iš pirmininko pareigų, į vakuojančią pirmininko vietą 1887 m. draugijos susirinkime kovo 13 d. Tilžėje, dalyvaujant apie 40 narių ir svečių, draugijos nariai vienbalsiai išrinko paskutiniaisias metais ne taip aktyviai lietuviškoje terpėje besireiškusį G. Sauerweiną230 , bet daug nuveikusį “dėl atgaivinimo lietuvystės ir dėl išlaikymo mūsų mielos motynos kalbos”231 . Galima spėti, jog G. Sauerweino įsitraukimui į Birutės veiklą įtaką darė ir prieš mėnesį įvykę jau minėtų birutininkų atsistatydinimai, nes G. Sauerweino pamaldumas ir ypatinga poliglotiška erudicija, vargu ar neeskalavo konfrontacijos tarp jo ir M. Jankaus.

Susirinkime G. Sauerweino perskaitytą pranešimą Apie atgaivinimą mūsų lietuviškosios kalbos galima laikyti jo programine kalba, kurioje išdėstyta ir pirmininko asmeninė nuostata dėl lietuviškos veiklos plėtotės, ir nurodyti pagrindiniai Birutės veiklos barai. G. Sauerweino kalbą reiktų vertinti ir kaip tam tikrą atsitraukimą nuo draugijos įstatų 27 paragrafo, kadangi draugijos pirmininkas lietuvių kalbos išlikimą glaudžiai susiejo su tikėjimo ir pamaldumo išsaugojimu232 , tuo tarpu ankstesnių metų pranešimuose buvo akcentuojamas lietuvių kalbos išsaugojimas, kaip tautinės lietuvių grupės išlikimo garantas.

Kalbą pradėjęs “vardan pono Dievo”, sukūrusio dangų ir žemę, taip pat ir mažlietuvius, kurie turi kalbėti savo gimtąja kalba, susirinkusius paragino neužmiršti kaizerio, “maloningiausiojo ir lietuvininkų valdono”, 90-mečio sukakties, kurią kiekvienas turi švęsti, “ypačiai kožnas birutininkas”233 . Jis įvertino susidariusią sunkią padėtį Birutėje, kai iškilę “keli ginčai ir plyšiai […] tarp mūsų” galėjo suardyti ne tik narių vienybę, bet ir pačią draugiją. Tačiau, jo nuomone, svarbu ne ieškoti kaltininkų, o visiems susitelkus dirbti vardan gausaus neišsilavinusių mažlietuvių būrio. G. Sauerweinas išskyrė pagrindinę nutautėjimo priežastį – praturtėjimą, nes žmogus, pradėjęs lankyti vokišką bažnyčią, išsižada Kęstučio, Algirdo, Vytauto, Birutės kalbos234 , ir aktualizavo nemažą pagreitį įgaunantį jaunimo, išvykstančio į miestą, nutautėjimo problemą. Pranešimo pabaigoje jis nurodė, kokiais veiklos būdais galima atgaivinti ir išsaugoti gimtąją lietuvių kalbą:

– išleidžiant naudingas knygas: apie Lietuvos ir pasaulio istoriją235 , apie žemės ūkį ir ūkininkavimą ir apie “dvasiškus reikalus” (pabraukta mano – S. P.);

– skaitant pranešimus apie Lietuvą, lietuvių kalbą, “šiaip ant lietuvininkų reikalų bei veikalų”;

– bendromis jėgomis leidžiant laikraščius: vieną savaitraštį, rašantį politikos klausimais ir atspindintį kasdieninį gyvenimą, antras laikraštis turėtų būti literatūrinės krypties, vienodai vietos skiriantis “prūsų ir maskolių” pusės kultūros ir literatūros problemoms;

– tobulinti Birutės narių lietuvių kalbą, ypač vengiant germanizmų236 .

G. Sauerweinas taip pat akcentavo ir sekmadieninių mokyklų įkūrimo vaikams svarbą. Jose būtų paaiškinama lietuviškai tai, ką jie mokėsi mokykloje vokiškai, ir jiems būtų lengviau suprantama vokiečių kalba. Draugijos pirmininkas ragino į šią veiklą aktyviai įsitraukti pačius birutininkus, kurie norintiems tapti mokytojais asmenims galėtų veltui dalyti reikalingas knygas237 .

Be ne kartą pabrėžtos tikėjimo išsaugojimo svarbos, G. Sauerweino pranešimas dar kartą apibendrino Birutės įstatuose užfiksuotą draugijos tikslą ir jo įgyvendinimo kelius. K. Gudas G. Sauerweino įnašą į lietuvišką kultūrinį judėjimą vertina gana rezervuotai, nurodydamas, jog jo “karštas […] religingumas”, monarchistinės nuostatos, “humanistinių idėjų poveikio absoliutinimas, didelis jo autoritetas (pabraukta mano – S. P.) neretai trukdė Birutės visuomeninės veiklos plėtotei”238 . Jeigu Birutę laikytume labiau į didlietuvišką terpę orientuota draugija, K. Gudo teiginiai būtų teisingi, tačiau G. Sauerweinas būtent ir stengėsi apimti pagrindinius mažlietuvių identiteto aspektus, religingumą, monarchizmą ir lietuvių kalbos išsaugojimą, deja, ne visiškai mažlietuviškas Birutės veiklos pobūdis darė ne visai priimtinas G. Sauerweino propaguotas idėjas.

Draugijos pirmininko nurodytų veiklos barų svarbą patvirtino ir vėliau spaudoje pasirodžiusios mintys, ypač akcentuojant sekmadieninių mokyklų reikšmę. Lietuviškose mokyklose išmokus lietuviškai rašyti ir skaityti, būtų labiau įvaldoma ir vokiečių kalba, nes pastarosios mokėjimo būtinybę, pirmiausia dėl ekonominių priežasčių, neigti būtų tiesiog kvaila239 . Minėta, jog lietuvių kalbos mokymą palengvintų ir vaikiškų knygų spausdinimas, pvz., Jaunasis Robinzonas. Birutės veikla būtų kur kas naudingesnė kiekviename bažnytkaimyje įkūrus šakinę draugiją, kuriai priklausytų ne mažiau kaip 20 narių.

Šios idėjos svarstymas buvo išplėtotas 1887 m. liepos mėnesio draugijos susirinkime Tilžėje. Jame pritarta E. Weyerio pristatytai šakinių draugijų kūrimo koncepcijai240 , kuri, kaip ir sekmadieninių mokyklų kūrimas, liko neįgyvendinta. Įšryškėjusį Birutės veikėjų intelektualinių galimybių ribotumą, akivaizdų aktyvumo nuosmukį liudija trečiajame visuotiniame susirinkime priimtas nutarimas dėl draugijos susirinkimų rengimo ne kas mėnesį, bet keturis kartus per metus. Siekiant padidinti narių skaičių metinis mokestis vyrams sumažintas iki 3 markių, o moterims – iki 1,5 markės. Šiame susirinkime perrinktas, jau antrą kartą 1887 m., ir draugijos pirmininkas, kuriuo tapo ūkininkas Dovas Zaunius iš Rokaičių241 . Tačiau ir naujas Birutės pirmininkas nesuteikė gyvybės, kuri tiesiogiai siejosi su draugijos pasaulietiškumo tarp mažlietuvių nepriimtinumu. 1888 m. rugpjūčio 19 d. visuotinio susirinkimo metu teko liūdnai pripažinti, jog “su visgalingiausiojo pagalba” per visus metus teįvyko tik vienas susirinkimas242 .

Penktajame visuotiniame draugijos susirinkime 1889 m. gruodžio 4 d. Tilžėje pirmininkavęs M. Jankus apgailestavo, kad “naujų užmanymų šiandien nėra, nes nieks, rodos, jų nereikalauja iš priežasties, kad jie nelabai stropiai lig šiol atliekami buvo, bet vis turime lūkestį, kad vėliaus tikt dar užgims mūsų garbės vaikai, kurie atliks tas geras pareigas”243 . Nelabai tvirtą draugijos padėtį jis siejo su bandymu platinti “nevierą”, kas “draugystei daug iškadyjo” ir su birutininkų užsipuolimais tiek iš savųjų, mažlietuvių, daugiausia surinkimininkų, tiek iš valdžios pusės.

Draugijos veiklą silpnino ir V. Bruožio nemalonumai su Rytų Prūsijos provincijos valdžios institucijomis, kadangi jam buvo pareikštas nepasitenkinimas jo, kaip gydytojo, atliekama praktika. Siekiant užkirsti kelią lietuviškai kultūrinei veiklai, V. Bruožis buvo skundžiamas policijos pareigūnams, prieš jį imtasi provokacijų, papirkus “vieną abejotinos doros mergaitę, […] ši vėliau iškėlė nešvarų kaltinimą Dr. Bruožiui”244 . Tilžės miesto teisme iškeltoje politinį atspalvį turėjusioje byloje jam buvo inkriminuojamas krašto gyventojų kiršinimas ir Birutės pavertimas politine organizacija245 . Nesurinkus reikiamų įkalčių, V. Bruožis buvo apšauktas išprotėjusiu ir šešioms savaitėms paguldytas į Alenburgo psichiatrinę ligoninę, iš kurios išėjęs, buvo paliktas griežtoje policijos priežiūroje.

Istoriografijoje yra pateikiamos skirtingos chronologinės ribos, kada valdžia ėmėsi prieš V. Bruožį nukreiptų sankcijų. K. Gudas, almanachu Kovos keliais, pagrindinį veiksmo laiką nurodo 1886 m. antrąjį pusmetį, nors šiame leidinyje nėra įvardytas konkretus laikotarpis, o pagrindine V. Bruožio atsistatydinimo iš Birutės pirmininko pareigų 1887 m. vasario mėnesį priežastimi autorius laiko moralinį ir fizinį pastarojo išsekimą246 . V. �ilas ir H. Sambora Bruožio pasitraukimą iš draugijos taip pat sieja su pašlijusia sveikata247 . Remiantis ano meto spaudos duomenimis ir D. Kauno tyrinėjimų rezultatais248 , jau anksčiau buvo nurodyta V. Bruožio atsistatydinimo priežastis, labiau dėl vidinių tarpusavio nesutarimų tarp Birutės valdybos narių. Jeigu V. Bruožio padėtis būtų komplikavusis jau nuo 1886 m. vidurio, vargu ar būtų buvę galima tikėtis jo didelio aktyvumo tiek draugijos veikloje, tiek neišsenkančios energijos prieš J. Mikšą nukreiptoje kampanijoje. Susidariusi nepalanki V. Bruožiui visuomeninė aplinka nebeleido jam įsitraukti į aktyvią lietuvišką veiklą.

Išvardytos išorinės ir vidinės Birutės veiklai įtaką dariusios priežastys, nedidino draugijos populiarumo ir jos keltų visuomeninių aspiracijų supratimo mažlietuviškoje aplinkoje. Teigiama linkme situacijos nepakeitė ir 1889 m. pabaigoje pirmininku išrinktas M. Jankus249 , kurio primininkavimo metais iki 1892 m. liepos mėnesio Birutė visai nusilpo, susirinkimų, virtusių “visai be spalvos, be įtalpos”, žmonės beveik nebelankė, nebesirūpinta biblioteka ir surinktais senoviniais daiktais250 . Tuometinę Birutės draugiją Varpas įvardijo kaip sugriuvusią ir neberodančią jokių gyvybės ženklų, neskelbiančią jokios žinios apie savo narių skaičių, finansinę, turto ir bibliotekos padėtį251 . Ironizuodamas pabrėžė, kad visiems išėjus iš draugijos, visas vadovaujančias pareigas, pirmininko, sekretoriaus, bibliotekininko, perėmė M. Jankus, o iždininkui [K.Voska – S. P.] prikaišiojo patriotizmo stoką252 . M. Jankus kategoriškai atmetė jam pareikštus kaltinimus, teigdamas, jog didžiąją bibliotekos knygų dalį jis ir J. Mikšas nupirkę ir surinkę, taip pat jis neeskalavęs birutininkų tarpusavio nesutarimų ir sau priskyręs politinės mažlietuvių veiklos iniciatoriaus nuopelnus253 .

10-ojo dešimtmečio pradžioje Birutės veiklos susilpnėjimą lėmė keletas mažlietuvių kultūrinio, visuomeninio gyvenimo veiksnių, su kuriais tiesiogiai buvo susijęs ir M. Jankus. XIX a. 10-ojo dešimtmečio pradžia žymi mažlietuvių politinio judėjimo pradžią, kurią geriausiai įprasmino nuo 1890 m. pradėjusios kurtis lietuviškos rinkimo draugijos. 1891 m. M. Jankus dalyvavo rinkimuose į reichstagą nuo Klaipėdos ir Šilutės apskričių, tačiau gavo tik 127 balsus254 . Visų savo jėgų M. Jankus negalėjo skirti Birutės plėtotei, nepajėgė skirti ir dėl spaustuvinio darbo, ypač pablogėjus jo spaustuvės Tilžėje finansinei padėčiai 1892 m. vasarą ir liepos mėnesį ją pardavus iš varžytynių255 .

Galima teigti, kad politinės mažlietuvių veiklos pradžia lėmė Birutės svarbos antraeiliškumą. Kadangi per ligtolinius metus draugija nepasiekė apčiuopiamų rezultatų dėl ganėtinai akivaizdaus mažlietuviškos visuomenės prioritetų išeliminavimo, tai nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios mažlietuvių judėjime prasideda jėgų persigrupavimas politinės veiklos link. Trūkstant išsilavinusių ir intelektualių asmenų256 , į politinę veiklą įsitraukė tie patys birutininkai. 1892 m. vasarą Birutės pirmininku išrinktas D. Zaunius tų pačių metų rugsėjo 12 d. tapo Tilžėje veikusio Lietuviškos konservatyvų draugystės komiteto pirmininku, o jo sekretoriaus pareigos teko kitam birutininkui K. Voskai257 .

Po metų, 1893 m. liepos 15 d., visuotiniame Birutės susirinkime, kuriame dalyvavo tik 11 žmonių, vėl išrinktas naujas pirmininkas ūkininkas Jurgis Lapinas iš Aleknaičių258 , ligtol įsitraukęs ir į politinę veiklą. Akivaizdesnių pokyčių draugijos veikloje nepastebėta. Spaudos puslapiuose nuogąstauta, kad Lietuvos labui ji beveik nieko nepadarė, nes skaitomi pranešimai nedavė daug naudos, o kitokių veiklos formų nebuvo ieškota; išleido kelias “nedaug vertas knygutes”, o dabar draugija ilsisi, “lyg miege”259 . Dar po metų, 1894 m. birželio 23 d., visuotiniame susirinkime J. Lapinas savikritiškai pripažino, jog draugija negali pasigirti darbais, nes per visus metus nesušaukė nė vieno susirinkimo260 . Kaip bus galima spręsti iš vėlesnių darbų, išrinktai naujajai valdybai261 pasisekė atgaivinti Birutę, pradėjus ieškoti naujų veikimo formų, būtent ėmus rengti lietuviškas šventes. Jau anksčiau aptartų lietuviškų švenčių visuomenėje sukeltas rezonansas, kita vertus, ir gautas nemažas pelnas įgalino birutininkus atsigręžti į leidybinę veiklą262 .

1895 m. pabaigoje pirmininkas J. Lapinas, atkreipdamas dėmesį į švietėjiškas Birutės veiklos intencijas, tvirtino, kad mažlietuviai “nacionališkai atbusti” galės padedami istorinių ir mokslinių knygų, kurių labai trūksta, nes vyrauja maldų ir giesmių knygos, ir vylėsi galėsiant išleisti kelis tūkstančius egzempliorių Lietuvos istorijos263 , nors tarp birutininkų buvo pasigirdę pasiūlymų spausdinti elementorius. Nauja lietuviška ceitunga stebėjosi birutininkų neįžvalgumu, kadangi nesiimta spausdinti jau esamų elementorių, o istorinei knygai parengti neturėta pinigų264 . Birutininkų veiklos savotišką kokybinį nesubrendimą liudijo leidybinių užmačių nustūmimas į antrą planą, nes 1896 m. viduryje Birutė nusipirko 11 margų žemės ant Rambyno kalno. Rambyno kalno, vieno iš lietuviškumo simbolių, “savo sentėvių svarbios vietos”265 , įsigijimas mažlietuviams buvo labai svarbus emocine prasme: Rambynas, nors ir ne visas, po kelių šimtų amžių pateko į lietuvių rankas, o tai reikšminga lietuvybės dvasios išlaikymo prasme. Ant Rambyno Birutė ketino – kol gyvuos – Jonines švęsti ir “šiaip aną kalną lankyti”266 .

Šis Birutės žingsnis susilaukė ir nemažai kritikos žodžių, apgailestaujant, kad pinigai buvo panaudoti ne knygoms leisti, o dalies Rambyno nusipirkti267 . Šiam pirkiniui ir jo įrengimui neužteko draugijos lėšų, todėl Birutės vardu buvo kreiptasi pagalbos į visus susipratusius mažlietuvius ir raginta aukoti pinigų268 . Tačiau amžių sandūroje dėl beveik visiškai apmirusios draugijos veiklos sunku buvo Rambyno dalį išlaikyti. Ypač krizė išryškėjo 1903 m., nusprendus įsigytą kalno dalį parduoti269 . Toks sprendimas sukėlė didžiulį rezonansą tarp Didžiosios Lietuvos ir Amerikos lietuvių. Kunigas K. Jurkšaitis 1903 m. sausio 27 d. laiške J. Basanavičiui su nerimu rašė, kad ir nepriklausydamas Birutei labai nerimauja, jog kalnas gali būti parduotas ir pateks į vokiečių rankas, nes draugija apie tai jau paskelbusi vokiškuose laikraščiuose. Toliau laiške smulkiai išdėstė savo sumanymus dėl kalno įrengimo: pastatyti “bažnyčią, aukštai stovinčią”, įkurti muziejų, mokyklą, biblioteką, kapines tikriems “tautą mylintiems lietuvininkams”, galų gale pasilinksminimo vietą miestiečiams ir siūlė rinkti pinigus kalnui nupirkti, kuris, jo manymu, kainuotų 3600 markių270 . J. Basanavičius maloniai sutiko su K. Jurkšaičio iniciatyva ir ragino bet kokiais būdais Rambyną išlaikyti lietuvių rankose, “idant jį kvailoji Birutė nepražudytų”, ir siūlė Rambyną pirkti 1901 m. Tilžėje įsikūrusiam Susivienijimui, kuriam surinkti reikiamą pinigų sumą galėtų padėti ir Amerikos lietuviai271 . Rambyno netekimas visam lietuviškajam judėjimui būtų buvęs daugiau emocinis smūgis, suteikęs priežastį ir patiems mažlietuviams įtikėti savo silpnumu saugant lietuviškumą.

Šis ekskursas į Rambyną atskleidė ryškią lietuviškumo simbolių įtaką mažlietuvių kultūrinei veiklai. Lygiavertiškumo su kitomis tautinės grupėmis mažlietuviai siekė iškeldami ne tik savo dvasines vertybes, bet ir siekdami tam tikros materialinės–ekonominė išraiškos, demonstruodami sugebėjimą įsigyti tas vertybes ir jomis disponuoti.

Birutės draugijos sunkumai dėl leidybinės veiklos, dėl Rambyno kalno išlaikymo atspindėjo apskritai silpną draugijos veiklą, kuriai darė įtaką mažas draugijos narių skaičius, dažna pirmininkų kaita272 , XIX a. pabaigoje suaktyvėjusi tiek politinė-rinkiminė mažlietuvių veikla, tiek naujų draugijų kūrimasis, į jas įtraukęs daugelio birutininkų pajėgas.

Birutės, pirmosios lietuviškos draugijos, darbas per visą jos gyvavimo laikotarpį išliko svarbia spaudos puslapių aktualija, stengiantis pastebėti ir įvertinti menkiausius draugijos žingsnius, nes Birutės gyvybingumas neretai buvo tapatinamas su visa lietuviškojo judėjimo situacija. Aptardama 11 metų Birutės darbą, Nauja lietuviška ceitunga išskiria nemažai draugijos veiklos trūkumų: neišleista nė viena mokslinio turinio knyga, be dainų ir vienos Pranešimų knygelės, prasta bibliotekos padėtis. Dėl nereguliariai organizuojamų draugijos susirinkimų, anksčiau vykusių kas mėnesį, paskutiniuoju laiku tik keletą kartų per metus, dėl mažo narių skaičiaus, autorius didžiausią kaltės dalį skyrė pirmininkui273 (tuo metu – J. Lapinas). 1897 m. pradžioje Jurgis Jurgelaitis apgailestavo, jog apie Birutės veiklą labai mažai tesigirdi, o ji kaip savo agitacine tribūna galėtų puikiai pasinaudoti laikraščių puslapiais274 . Po metų spaudoje pasigirdo balsų, kad vietoj Birutės reikėtų įkurti raštų draugiją, kuri leistų bei platintų naudingas ir pigias lietuviškas knygutes, tačiau su nusivylimo gaidele reziumuota, kad vargu ar bus galima rasti žmonių, tą sunkųjį darbą dirbsiančių be jokių savanaudiškumo ir “personiškos garbės” aspiracijų275 . Per 1898-uosius metus Birutė suorganizavo tik vieną ˇiemos šventę276 , kurios buvo maža draugijos nuveiktų darbų sąraše, tačiau ir du “pasilinksminimo” vakarai per metus surengti suteikė tik reliatyvų pozityvumą, nes nebuvo spausdinti jokie draugijos leidiniai277 .

Artėjant Birutės 15 metų jubiliejui, Saulėteka priekaištavo, kad jau dvejus metus draugija nesušaukė nė vieno susirinkimo, o mažlietuviai net nežino, kas yra josios vadovai278 . Pristatydama surengtą 15 metų draugijos šventę 1900 m. pradžioje, ta pati Saulėteka vylėsi, jog Birutė nori “iš naujo prie kovos už išlaikymą lietuviškos giminės prisidėti” ir įžvelgė jos “naują atsibudimą”279 . Tačiau po metų laikraščiai, aptardami lietuviškų draugijų padėtį, Birutės darbą vertino ypač nepalankiai, stebėdamiesi, kad ne tik nesirūpinama leisti knygas, bet ir “švenčių kėlimą suleidžia”, kas yra tikras “atbulyn žengimas”280 . Kaimyno nuomone, dėl Birutės susilpnėjimo yra kalta tik draugijos valdžia281 . Be jokios abejonės, draugijos aktyvumas tiesiogiai priklausė nuo kitų besikuriančių lietuviškų draugijų, kurių atsiradimas gali būti traktuojamas kaip mažlietuvių maksimalizmas naujomis formomis įgyvendinti Birutės nerealizuotus tikslus ir į kurių veiklą įsitraukė didžioji birutininkų dalis.

1902 m. kovo 9 d. visuotiniame draugijos susirinkime paaiškėjo itin sunki Birutės padėtis, ypač dėl jos finansinių skolų. Tačiau tądien draugijos pirmininku vėl išrinktam D. Zauniui nepasisekė atgaivinti Birutės aktyvumo282 . Todėl 1903 m. gruodžio 19 dieną sušauktame Birutės susirinkime turėjo būti nuspręstas tolesnis draugijos likimas, iš anksto prognozuojant draugijos uždarymą. Tačiau priimtas nutarimas išryškino tam tikrą Birutės veiklos ir reikšmės visam lietuviškam judėjimui mistifikavimą, nes Susivienijimo narių iniciatyva draugija buvo išsaugota, jos išlaikymą argumentuojant Birutės, kaip lietuviškų draugijų motinos, egzistavimo svarba283 . Naujuoju draugijos pirmininku išrinktas Jonas Vanagaitis284 , šiose pareigose išlikęs iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios.

Jau vien tas faktas, kad J. Vanagaitis draugijai vadovavo daugiau nei 10 metų, vertinamas kaip pozityvus Birutės veiklos aspektas, suteikęs stabilumo ir tam tikro veiklos visavertiškumo įvaizdį. Tačiau kaip pažymi D. Kaunas, dėl J. Vanagaičio, neretai tapatinusio “savo paties požiūrį ir Birutės visuomenines pozicijas”285 , šališkumo birutininkai neišvengė konfliktų su kitomis lietuviškomis draugijomis, iš kurių ryškiausiai išsiskirtų nesutarimai su Vydūno Tilžės giedotojų draugija.

Nepaisant J. Vanagaičio išrinkimo draugijos pirmininku, vis dėlto iki 1908 m. negalima kalbėti apie itin produktyvų draugijos darbą. 1905 m. pabaigoje Nauja lietuviška ceitunga apgailestavo, jog iš viso neaišku, kiek yra lietuviškų draugijų, kas jų pirmininkai ir ką jos veikia, o Birutė jau seniai nebeorganizuojanti susirinkimų ir apie jos darbą nieko nėra pranešama286 . �i dar viena Birutės veiklos krizė gali būti aiškinama dviem priežastimis. Pirma, tiek J. Vanagaitis, tiek ir kiti draugijos nariai tuo metu priklausė Susivienijimui, kurio gana intensyvi pirmųjų metų veikla, savaime suprantama, sufokusavo visas intelektualines pajėgas į šį darbą. Be to, 1905 m. liepos 8 d. Birutės susirinkime nutarta draugijos pirmininką J.Vanagaitį siųsti važinėti po Mažąją Lietuvą skaityti pranešimų ir taip kelti “tautišką dvasią”287 , todėl nekelia nuostabos, kad baigiantis 1906 metams lietuviška periodika nuogąstavo dėl lietuviško judėjimo susilpnėjimo. Dėl Birutės, kuri “daug gero […] nėra niekada padariusi”, užmigimo daugiausia kritikos sulaukė jos vadovai, kurie, anot Naujos lietuviškos ceitungos, buvo “nei šiokio, nei tokio būdo – veik nedrąsūs, veik per drąsūs”288 .

Naują draugijos veiklos etapą, inspiruotą aktyvios Tilžės giedotojų veiklos, reikia išskirti nuo 1908 – 1909 m., kada vėl vienu iš pagrindinių darbo barų tapo organizuojamos lietuviškos šventės, o nuo 1909 m. pradėtas leisti draugijos laikraštis tuo pačiu pavadinimu – Birutė tapo draugijos veiklos kokybine išraiška, turėjusia populiarinti ir atspindėti birutininkų idėjas ir perspektyvas. Tačiau per didelis leidinio didlietuviškas užsiangažavimas289 ir Birutės draugijos bei jos pirmininko J. Vanagaičio apologetiškumas įgalino susiformuoti tik minimaliam mažlietuvių skaitytojų būriui. J.Vanagaitis, tendencingai vertinęs kitų lietuviškų draugijų veiklą290 , siekęs sureikšminti savo įnašą į lietuvišką judėjimą, negalėjo sulaukti palankaus priėmimo mažlietuviškoje terpėje. Be to, mažlietuviui laikraščio finansavimas iš Amerikos ir Didžiosios Lietuvos lietuvių pusės turėjo atrodyti neslepiamu radikalizmu291 .

Birutėje buvo rašoma ir apie jaunimo draugijų kūrimąsi, ir problemas, nušviečiama Santaros veikla, tačiau leidinio užsiangažavimas būti vieninteliu “Prūsų lietuvių atsigavimo veiksniu” buvo nepriimtinas ne tik eiliniams lietuviško judėjimo veikėjams, bet ir jų vadovams. Vydūno Jaunimas apgailestavo, jog “vedėju tautinio mūsų judėjimo ji [Birutė – S. P.] negali būti. Tam tinkamo laikraščio mums dar reikia”292 . Kai 1914 m. pirmojoje pusėje Birutės laikraštį bandyta vėl atgaivinti (nustojo eiti 1913 m. rudenį), ypač dėl jos pasirodymo buvo sunerimusi Pagalba, abejojusi, ar reikalingas mažlietuviams laikraštis, leidžiamas už Amerikos darbininkų pinigus, spausdinamas lotyniškomis raidėmis ir dėl to Mažojoje Lietuvoje reto žmogaus teskaitomas. Labiausiai nuogąstauta dėl J. Vanagaičio, raginusio mažlietuvius “prieš mūsų valdžią kovoti […] ir lietuvius prieš ją budinti”293 , radikalizmo. Todėl Birutės draugijos veikla iki Pirmojo pasaulinio karo, ypač paskutiniuosius 6 metus, yra identifikuojama su J.Vanagaičio asmeniu, ir pastarojo šališki vertinimai bei teiginiai kitų lietuviškų draugijų ar veikėjų atžvilgiu negalėjo neturėti įtakos Birutės draugijos rezervuotai sklaidai tarp mažlietuvių.

Birutės draugijos “banguota” veikla, nulemta tiek inteligentiškų sluoksnio siaurumo, tiek pasaulietinių nuostatų, nevykdanti draugijos įstatų, davė postūmį kurtis kitoms lietuviškoms draugijoms ir ieškoti optimalesnių kelių lietuviškumui išsaugoti. Viena pirmųjų tiesiogiai iš Birutės išaugusių draugijų yra laikoma Tilžės giedotojų draugija. Šios Vydūno vadovaujamos draugijos ištakos siekia 1895 m., kaip Birutės draugijos choro, o savarankiška draugija įregistruota 1899 m. Pasirinkusi artimesnį mažlietuviams švenčių turinį, derindama lietuviškus ir vokiškus, pasaulietinius ir religinius aspektus, iki Pirmojo pasaulinio karo tapo aktyviausiai veikusia draugija. Birutininkų vadovai, negalėdami kitais argumentais pagrįsti amžių sandūroje merdėjusios Birutės veiklos, Vydūnui priskyrė pačius juodžiausius savo – kaip konkuruojančios draugijos – sužlugdymo motyvus294 . Tilžės giedotojų ir Birutės draugijų veiklos konfrontacija, kurią būtų galima įvardyti, kaip jų vadovų idėjinių nesutarimų išraišką, išliko ir buvo pastebima iki Pirmojo pasaulinio karo (žr. pl. 4. 1.).

Birutės kūdikiu reiktų laikyti idėją įkurti Rašymo ir skaitymo draugiją 1898 m. Dar 1896 m. lietuviškoje spaudoje buvo pasirodę pasiūlymų įkurti naują draugiją lietuvių kalbai išlaikyti. Tokios draugijos poreikis buvo grindžiamas Birutės pasaulietiška veikla, nepriimtina platiesiems surinkimininkų sluoksniams295 . 1898 m. pradžioje dėl tiesioginio Birutės nukrypimo nuo įstatų, būtent lietuviškų knygų nespausdinimo, jau aiškiai išsikristalizuoja Rašymo ir skaitymo draugijos, turėjusios rūpintis “už išleidimą ir platinimą naudingų, pigių lietuviškų knygučių”, užuomazgos296 . Jos iniciatorius G. Sauerweinas tikėjęsis, kad tokia draugija būsianti Birutė. Jam buvo svarbu, kad mažlietuviai galėtų Šv. Raštą skaityti gimtąja kalba, o birutininkai tokių tikslų įgyvendinti negalėjo, nes keli buvo “per daug mokyti” ir “vargingų lietuvininkų tikruosius reikalus menkai tepažino”, o jauni Birutės nariai galvojo lietuviškąjį atgimimą pasieksiantys pasaulietinėmis linksmybėmis297 . Todėl naujos draugijos svarbiausias tikslas buvo rūpinimasis “gauti kuo pigiausiai lietuviškas Biblijas su evangelišku katekizmu”298 . Buvo net sumanyta šią draugiją kurti vietoj Birutės299 , tačiau ji nieko nenuveikusi užgeso300 , o jos veiklai surinkti pinigai buvo perduoti 1901 m. įsikūrusiam Susivienijimui. �i Rašymo ir skaitymo draugijos įkūrimo idėja atskleidžia įdomią Birutės draugijos veiklos detalę, liudijančią apie pirmapradę Birutės, kaip religinio švietimo draugijos koncepciją, kuri nebuvo įgyvendinta.

1901 m. pradžioje išsiplėtojusi Susivienijimo įkūrimo kampanija taip pat buvo paveikta Birutės įstatų nevykdymo. Vienu iš pagrindinių Susivienijimo tikslų buvo numatytas knygų leidimas, nes, anot A. Bruožio, Birutė nedaug prisidėjo prie literatūros platinimo, kadangi “mes neturėjom nei jokių mokslinčių vyrų, kurie būtų už mūsų rašliavą pasirūpinę”, o viskas yra padaryta paprastų ūkininkų301 . Viename iš Susivienijimo įkūrimo agitacinių susirinkimų M. Jankus dėl silpnos Birutės veiklos kaltino kunigus, taip pat ir pačius birutininkus, pradėjusius tarpusavyje sėti neapykantą302 .

Su Birutės vardu galima sieti ir moterų bei blaivybės draugijų įkūrimą, kadangi tarp jų iniciatorių buvo ir pirmosios mažlietuviškos draugijos narių. Kitame skyriuje bus aprašomas Birutės draugijos poveikis inicijuojant jaunimo draugijų kūrimą nuo XX a. 2-ojo dešimtmečio pradžios. Tokį platų naujų draugijų kūrimosi spektrą pirmiausia reiktų vertinti ne kaip susiformavusio inteligentijos sluoksnio apraišką, o kaip Birutės draugijos neįgyvendintų tikslų padarinį, nes birutininkai, kurdami naujas lietuviškas kultūrines draugijas, ieškojo paties priimtiniausio būdo išsaugoti lietuviškumą ir lietuvių kalbą. Galima teigti, kad Birutės draugijos reikšmės visam lietuviškam kultūriniam judėjimui iki Pirmojo pasaulinio karo mistifikavimas nuo XX a. pradžios šiek tiek stabdė judėjimo kokybinę išraišką, nes tiek Susivienijimo, tiek jaunimo draugijų veiklą ribojo ir skaidė būtinumas bet kokiomis priemonėmis išsaugoti pirmosios mažlietuviškos draugijos gyvybingumą. Todėl, neturint stipraus inteligentijos sluoksnio, kiekybinis draugijų augimas negalėjo proporcingai atspindėti ir kokybinio jų veiklos rezultato.

Nors Birutės draugijos pagal jos veiklos modelį ir veikimo kelius negalima laikyti įvykdžiusios savo įstatuose užsibrėžtų tikslų, jos pozityvi reikšmė tiek mažlietuviškame kultūriniame judėjime, tiek bendralietuviškame kultūriniame lygmenyje yra akivaizdi: suorganizuota pirmoji lietuviška šventė, draugijos bibliotekos įkūrimas, leidybinis darbas303 iliustruoja plačiabarę draugijos veiklą. Nors Birutės amžininkas J. Basanavičius, neabejotinai paveiktas asmeninių nesutarimų su M.Jankumi, ganėtinai rezervuotai vertino Birutės pozityvų įnašą304 , tačiau žvelgiant iš istorinės perspektyvos, vien šios draugijos įkūrimas mažlietuviškoje aplinkoje turi būti vertinamas kaip ryškus mažlietuvių visuomenės idėjinės modernizacijos rodiklis, įgalinęs eiti ne tik konservatyviu, bet ir liberaliomis idėjomis grįstu savęs identifikavimo ir savo tautinės grupės išlikimo keliu.

1 Peticinį sąjūdį “pradžioje organizavo ir aktyviai rėmė humanistinių įsitikinimų vokiečių inteligentija: lietuvių istorinių tradicijų ir kalbos gynėjai Tilžėje O. Glogau, A. Tomas ir E. Gizevijus, Klaipėdos bažnyčios evangelikų kunigas ir mokytojas K. Jakobis, Ragainės dvasininkas A. Cygleris, pirmojo lietuviškojo laikraščio […] leidėjas ir redaktorius Karaliaučiuje F. Kelkis, […], sorbų kilmės keliaujantis kalbininkas J. Zauerveinas”. Žr.: Gudas, K. P. 75.

2 Dėl lenkų kalbos vartojimo teisių suvaržymo mozūrai taip pat rašė daug peticijų bažnytinei ir valstybinei vyriausybei. Žr.: Belzyt, L. Zur Frage des nationalen… S. 43; XX a. pradžioje dėl vokiškų mokyklų boikotavimo iš lenkų pusės sekusių areštų Vakarų Prūsijoje 147 700 lenkų iš Poznanės ir 26 900 iš Vakarų Prūsijos nusiuntė peticiją popiežiui. Žr.: Boockmann, H. S. 391.

3 Matulevičius, Algirdas. (1989). Mažoji Lietuva XVIII amžiuje: Lietuvių tautinė padėtis. Vilnius. P. 87.

4 ˇalys, V. P. 14.

5 Bagdonavičius, V. P. 24.

6 Gudas, K. P. 77 – 78.

7 [Bruožis, A.]. A. B. Klaipėdiškis. Mažosios Lietuvos mokyklos… P. 42.

8 Pradžia tautiško susipratimo Prūsų lietuvių. Km, 1905, saus. 20. Nr. 3. P. 17 – 19.

9 Pradžia tautiško susipratimo Prūsų lietuvių. Km, 1905, saus. 27. Nr. 4. P. 25 – 27.

10 Lietuvininkų deputacijons Berlyne… K, 1879, vasar. 11. Nr. 6. P. 22.

11 18 posmų eilėraštis, kurio pirmasis posmas buvo pagiedotas pagal giesmės “Jautims pirms mano t’est dieka”, įkūnija visas mažlietuvio laikyseną atspindėjusias nuostatas: pamaldumą ir kaizerio adoraciją gimtąja lietuvių kalba. “[…] Pons Dievs yr’ meilė – togidėl / Apgit mus nepaliobė, / Karalių mums išlaikė vėl, / Kaip ans piktasis šovė. […] Ištrauk tą kardą tikt dabar, / Visi visur lydėsim, / Ir paskutinį kraują dar / Už ciesorių išliesim. […] Jei Vokietija jau visa / Viernybę išgaišintų, tai tikt senoji Lietuva / tave apgint ketintų. […] Išlėjas už Tave maldoj’ / Lietuvininkų širdys, / Ir toj’ kalboj’ dar n’atboj’, Kad ir pons Dievs mus girdis.[…]”. ˇr.: Lietuviškasis pasveikinimas. K, 1879, saus. 7. Nr. 1. P. 3.

12 Eilėraštyje pateikiama trumpa krašto istorija, kad tai kraštas, “kur kuršiai gintarą valdo”, protėviai “pažint kryželninks gavo”, tačiau pradėjus valdyti Brandenburgui mažlietuvis jį iškart pamilo ir “viernas buvo kareivis vokiečiams”. Priminta, kad dabar norima ir Herderiui patikusią kalbą sunaikinti, tačiau širdys, kurios yra ištikimos karaliui ir tikėjimui, iškentės visas negandas. Žr.: Sauerveinas, J. Mergaičių deputacijonas. Rūgštaus vyno eilėraščiai. P. 102 – 109.

13 Mergaitės buvo iš Vitės, Bomelsvitės, Melneragės, Gindulių, Nemirsetos, Jokšų, Maželių, Žibų, Rusnės, Skirvytėlės, Tirkšlių, Versmininkų ir Pageldynų. Žr.: Pasimirus… [Visokios žinos]. Pg, 1912, Nr. 6. P. 70 – 71; [Bruožis, A.]. A. B. Klaipėdiškis. Mažosios Lietuvos mokyklos… P. 42; Kaunas, D. Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai. P. 123.

14 P.P.P. Kas Lietuvoj apie lietuvininkų deputacijoną šnekama? K, 1879, vas. 18. Nr.7. P .27.

15 [Bruožis, A.]. A. B. Klaipėdiškis, Mažosios Lietuvos mokyklos… P. 41 – 72.

16 1) 1878 m. mažlietuvių deputacija pas kaizerį; 2) 1879 m.; 3) 1882 m. ; 4) 1891 m.; 5) 1896 m.; 6) 1900 m.; 7) 1902 m.; 8) 1904 m.; 9) 1906 m.; 10) 1907 m.; 11) 1909 m.; 12) 1910 m. ˇr.: Ten pat. P. 41 – 72.

17 Gudas, K. P. 80.

18 Range, J. S. 75.

19 [Bruožis, A.] A. B. Klaipėdiškis. Mažosios Lietuvos mokyklos… P. 44.

20 [Bruožis, A.]. A. B. Klaipėdiškis. Mažosios Lietuvos mokyklos… P. 48 – 49.

21 Mūsų peticijonas. LC, 1895, bal. 2. Nr. 14. P. 2.

22 Bagdonavičius, V. Tautinis sąjūdis Mažojoje Lietuvoje… P. 24.

23 Gudas, K. P. 79.

24 [Bruožis, A.]. A. B. Klaipėdiškis. Mažosios Lietuvos politikos veidrodis. P. 18.

25 Gudas, K. P. 79 – 80.

26 Kas iš lietuvininkų maldos gromatos? TK, 1900, geg. 9. Nr. 37. P. 2.

27 “Valdžios padavadyjimai (įstatymai – S. P.) prie šuilės mokslo yr geri ir ne bus dėl saujos lietuvininkų visoj žemėj perkeičiami. […] mes Vokietijoj, kur kožnas vierns Tėviškės sąnaris vokiškai mokėti tur ir be tos kalbos lyg pardots pasijaučia.[…] Pri to visos knygos vokiškos, lietuvininkams literatūros bemaž nieko neturint; jog ir pats Keleivis tikt nuo retojo te skaitoms”. Žr.: Ant pernykščio lietuvininkų peticijono… [Iš Lietuvos…]. TK, 1897, vas. 12. Nr. 13. P. 2.

28 ˇalys, V. P. 14.

29 Pirmoji lietuviška rinkimo draugija buvo įkurta 1892 m. Tilžėje Tilžės-Lankos apskritims; 1895 m. Žibuose įkurta draugija Šilutės apskričiai, 1895 m. – Klaipėdoje šiai apskričiai ir 1899 m. – Būdviečiuose Ragainės – Pilkalnės apskritims. Žr.: [Bruožis, A.]. A. B. Klaipėdiškis. Mažosios Lietuvos politikos veidrodis. P. 54.

30 Kaip nurodė A. Bruožis, Šilokarčiamos apskrities rinkimo draugija išsiskyrė savo veikla organizuojant peticijas ir deputacijas dėl lietuvių kalbos grąžinimo į pradžios mokyklas, dėl lietuvių kalbos išlaikymo susirinkimuose, dėl garnizono Šilutėje įkūrimo. Klaipėdos apskrities rinkimo draugija daug prisidėjo prie peticijų ir deputacijų ruošimo dėl lietuvių kalbos įvedimo Klaipėdos gimnazijoje, seminarijose, už garnizono Klaipėdoje padidinimą, už Bajorų geležinkelio pastatymą. Žr.: Ten pat. P. 60, 62.

31 “Ypačei reikalinga yra, kad kožnas viens, kursai tikt įžegnots, savo vardą po peticijono parašyti nesididžiuotus, tuomi parodydams, kad dar savo giminę ir brangiąją kalbą bei krikščioniškąją vierą teb’myl, ir savo viernumą bei meilę prieš savo žemės tėvą, mūsų visų taip iš širdies garbinamąjį Viešpatį ciesorių ne prapuldęs, bet dar vertą save laikos, kad ant malonės jieškojimo takų […] vaikščioti meilija”. Žr.: Peticijono dalykuose. LC, 1895, gruod. 24. Nr. 52. P. 3.

32 Lietuviškoje konservatyvų draugystė…[Iš Lietuvos…]. TK, 1896, vas. 5. Nr. 11. P. 2.

33 Hermann, A. Lietuviškumo problema… P. 45.

34 “Prašymai ir peticijonai nieko nemačyja (nepadeda – S. P.), tai juk gana tankiai (dažnai – S. P.) patyrėm. Iš savęs išsimano, kad vokiečiai svetimtaučius suvokiečiuoti tur. Pergalėtojis nor visučės pergalėtuosius pagal kalbą ir kultūrą suvienyti su gyventojais savo žemės”. Žr.: Vanagų Jurgis. Ką reik daryti? LC, 1895, vas. 19. Nr. 8. P. 2 – 3.

35 Jurgis Strėkys 1903 m. Lietuviškoje ceitungoje atmesdamas 10-ojo Rytų Prūsijos provincijos Sinodo kaltinimus dėl mažlietuvių neištikimybės valstybei, minėjo, kad peticijomis beveik nieko nelaimėjus, pradėta rinkti į seimą savi vyrai, ką jokiu būdu negalima pavadinti neištikimybe “prieš mūsų valdoną, mūsų valdžią bei mūsų žemę”. Žr.: Prieštaravimas lietuvininkų prieš tuos apkaltinimus, kurie ant 10. rytprūsiškosios Provincos sinodes prieš juos ištarti tape. LC, 1903, saus. 2. Nr. 1. P. 1 – 2; 1895 m. Naujoje lietuviškoje ceitungoje iškeltas klausimas dėl lietuvių kalbos išsaugojimo, kuriant jaunimo draugijas, kuriose jie rastų “dvases atgaivinimą ir išsilavinima”, platinant raštus gotiškomis rašmenimis. Žr.: Vanagų Jurgis. Ką reik daryti? LC, 1895, vas. 19. Nr. 8. P. 2 – 3.

36 Hermann, A. Lietuviškumo problema… P. 51.

37 Birutė neatspindėjo mažlietuvių kultūros specifiškumo. Šis pavadinimas kritikuotas ir pačių sąjūdžio veikėjų (moteriškas vardas), ir jų oponentų dėl vardo “pasiskolinimo” iš kitos šalies ir kultūros. Žr.: Kaunas, D. Aušrininkas. P. 98.

38 [Žičkauskas-Žičkus Tamošius]. Linkis, T. Byrutė. Aušra. 1883. Nr. 2 – 6. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII.. 1 – 4 (25 – 28). P. 51 – 54, 102 – 105, 148 – 151.

39 Dėl draugijos vardo reikėjo pagalvoti, nes “buvome du už Byrute ir kitu du už Rūtą. Burta (traukiant burtus – S. P.) atskyrę ant Byrutės ir vardas buvo priimtas”. ˇr.: Jankus, M. Iš mano atminties… P. 15.

40 Tilžė. Aušra. 1885. Nr. 2 – 3. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII.. 1 – 4 (25-28). P. 66.

41 Grenz, Rudolf. (1971). Gumbinnen. Marburg / Lahn. S. 551

42 Memeler Liedertafel. PA AA. General Konsulat Memel. 125/43.

43 Aus Tilsits Vergangenheit. (1888). Zweiter Theil: Tilsiter Leben seit den Freiheitskriegen I. (bis 1848). Tilsit. S. 130.

44 Kaschuba, Wolfgang. (1990). Lebenswelt und Kultur der unterbürgerlichen Schichten im 19. und 20. Jahrhundert. München. S. 116.

45 Kaip nurodo K. Forstreuteris, ši draugija išaugo iš Tilžės realinės gimnazijos mokytojų E. Gizevijaus, M. J. A. Voelkelio, A. Thomo 1873 m. įsteigtos draugijos Litauisches Kraenzchen (Lietuviškas ratelis). ˇr.: Forstreuter, K. Wirkungen des Preussenlandes. S. 364; L. Gineitis draugijos įkūrimą sieja kaip atsaką į Karaliaučiaus šviesuomenės, skatinamos daugiausia prūsiškųjų aspiracijų, kultūrinę veiklą, nagrinėjant krašto kultūrinį palikimą, istoriją (1844 m. Karaliaučiuje įsteigta draugija senovei tirti Prūsija), o įstatus draugijos steigėjai sudarė pagal jau lig tol veikusių analogiškų “latvių (Mintauja) ir estų (Tartu) draugijas”. Žr.: Gineitis, L. Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra. P. 165, 171; Kaip nurodo V. Milius, atsišaukimą dėl draugijos įkūrimo pasirašė “universitetų profesoriai, gimnazijų mokytojai, pastoriai”. Žr. Milius, V. P. 43.

46 Forstreuter, K. Wirkungen des Preussenlandes. S. 364.

47 Visokia trumpa žinia. K, 1879, rugs. 2. Nr. 35. P. 142.

48 Draugijos nariais buvo J. Baudouin de Courtenay (1845 – 1929), žymus lenkų kalbininkas, lituanistas, F. de Saussure (1857 – 1913), žymus šveicarų kalbininkas, F. Fortunatovas (1848 – 1914), žymus rusų kalbininkas, Rusijos Mokslų akademijos narys. Žr.: Gineitis, L. Tilžės literatūrinė draugija ir lietuvių tautinis atgimimas. P. 78.

49Basanavičius, J. Iš autobiografijos. Rinktiniai raštai. P. 29.

50 Gineitis, L. Tilžės literatūrinė draugija ir lietuvių tautinis atgimimas. P. 85.

51 Kaunas, D. Aušrininkas. P. 87.

52 Prie Lietuvių Mokslo draugijos įsteigimo (dr. Basanavičiaus kalba, atidengiant visuotiną įsteigiamąjį susirinkimą 25 kovo m.). Rinktiniai raštai. P. 728.

53 Šliūpas, J. Lietuviškieji raštai ir raštininkai [G.J.J.Zauerveinas]. Rinktiniai raštai. P. 101.

54 J. Basanavičius autobiografijoje rašė, jog “1881 m. d-ro Jurgio Zauerveino buvo sumanyta įsteigti “Lietuvių mokslo draugystė”. Žr.: Basanavičius, J. Iš autobiografijos. P. 30; Tas pats autorius 1905 m. nurodė, kad G. Sauerweinas 1882 m. Lietuviškoje ceitungoje, ragindamas lietuvius šviestis, kvietė kurti “‘draugystę’ populiariškoms knygelėms (vadovėliams) leisti”, o Lietuvių mokslo draugiją steigti pasiūlęs pats J. Basanavičius. Žr.: Prie Lietuvių mokslo draugijos įsteigimo (Dr. Basanavičiaus kalba…). P. 726; Kaip nurodo V. Bagdonavičius, G. Sauerweino pasiūlytos kurti draugijos tikslas buvo rūpintis sekmadieninėmis lietuviškomis mokyklomis. Žr.: Bagdonavičius, V. Tautinis sąjūdis Mažojoje Lietuvoje… P. 25.

55 1882 m. Lietuviškoje ceitungoje J. Basanavičiaus spausdinti straipsniai: Apie lietuvišką mokslo draugystę, Vai, pabuskie, o Lietuva!, Apie senovės Lietuvos pilis. ˇr.: Rinktiniai raštai. P. 29.

56 1880 m. išspausdinti J. Basanavičiaus Atsiminkim!, Rubežiai ir skaitlius Lietuvos tautos, Kam teks tėvynė mūsų. 1881 m. – Apie kryžiokus, Apie insteigimą Ragainės pilies. ˇr.: Rinktiniai raštai. P. 29.

57 Kaunas, D. Iš lietuvių knygos istorijos. P. 54.

58 M. Šernius 1882.10.6 Jurgiui Mikšui laiške rašė: “Jau seniai grumždė […] įtraukti mūsų “Ceitungą” dėl (tų?) nuo mano pusės vis didžiausiu džiaugsmu priimtų – “Žemaitiškųjų” surašų […] o dar daugiaus (visokių) užprašymų buvo iš visų (kraštų?) nuo šiaip mielų bei […] brolių lietuvininkų iki manęs parėjusių, kad minau liaučiaus jiems toliaus “žemaitiškai” Ceitungoj be zaunit, arba šiaip jie nuo jos atsitrauksę […] tiesiog visiems mano lūkesčiams priešais išrodė naujieji abonentų raistai, jog anie pykstantieji broliai sakiusieji: “juk iškada be skaityt, kad išmanyti negali”. […] Iš to tai dabar sekęs, kad […] redakcija verste privertė nei žodžio daugiaus “žemaitiškai” nebepriimti”. Žr.: [Kapsukas]. K-as. Aušros gadynė. Kelios naujos žinios iš “Aušros” gyvenimo. V, 1904. Nr. 3. P. 36.

59 Apie insteigimą “Lietuviškos mokslų bendrystės (draugystės)”. Aušra, 1883, Nr. 4. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VI . 1 – 4 (21 – 24). P. 89.

60 Šliūpas, J. Rinktiniai raštai. P. 151 – 152; Kunigas, tautosakos rinkėjas, spaudos darbuotojas Kristupas Jurkšaitis (1852-1915) yra spalvinga ir gana prieštaringai vertinama asmenybė. Jį galima laikyti tipišku vokiškos kultūros atstovu, kuris į lietuvių kalbą ir kultūrą žvelgė kaip į nykstantį reiškinį, todėl lituanistinių intencijų vedinas priklausė ir Lietuvių literatūrinei draugijai, kurios veikloje paliko ryškų pėdsaką. Jis rinko lietuviškas pasakas ir sakmes, daug nuveikė lietuvių kalbos srityje, XIX a. pabaigoje išleisdamas vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vokiečių žodynus bei lietuvių kalbos gramatiką. K. Jurkšaičio lituanistinio darbo pozityvumą rodo ir jo bendradarbiavimas su J. Basanavičiumi. (ˇr.: Basanavičius, J. Rinktiniai raštai. P. 73, 898-899.). Nuo 1897 m., kai pasitraukė iš kunigo darbo, iki 1912 m. buvo Tilžės keleivio redaktoriumi. ˇr.: Jurkšaitis Kristupas. (1957). Lietuvių enciklopedija. T. 10. Bostonas. P. 155 – 156.

61 Pradžia tautiško susipratimo Prūsų Lietuvių. Km, 1905, saus. 27. Nr. 4. P. 25 – 27.

62 Gaigalaitis, V. Atsiminimai. P. 142.

63 Tilžė [Iš Lietuvos]. Aušra. 1885. Nr. 2 – 3. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1 – 4 (25 – 28). P. 58.

64 Pradžia tautiško susipratimo Prūsų Lietuvoje. Km, 1905, vas. 3. Nr. 5. P. 33 – 36.

65 Jankus, M. Iš mano atminties… P. 15

66 Pradžia tautiško susipratimo Prūsų Lietuvoje. Km, 1905, vas. 3. Nr. 5. P. 33 – 36.

67 Jankus, M. Iš mano atminties… P. 15

68 Įstatai lietuviškosios draugystės “Byrutės”. (1885). Basanavičius, J. ˇirgas ir vaikas. Tilžė. P. 31 – 32.

69 J. Šliūpas 1885 m. vasarą iš Niujorko laiške Liudai Malinauskaitei minėjo, jog prisirašė į Birutės draugiją ir “draugystės vyriausybė įsiuntė man labai gražų sąnarystės ženklą: puikų lietuvišką vaikį”. Žr.: J. Šliūpo laiškas Liudai Malinauskaitei. Rinktiniai raštai. P. 464.

70 Gineitis, L. Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra. P. 197.

71 “Tilsiter Zeitung’oje” (nu. 162)… Aušra, 1885, Nr. 7 ir 8. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1 – 4 (25 – 28). P. 228 – 229.

72 Atsakymas buvo išspausdintas tik po antro Birutės”prašymo, nes 1885 m. liepos mėnesio susiėjimo metu J. Mikšas pasiūlęs apskųsti O. Mauderodę, jeigu jis antrą kartą atsisakytų Tilsiter Allgemeine Zeitung išspausdinti Birutės atsakymą. Žr.: Pradžia tautiško susipratimo Prūsų lietuvių. Km, 1905, vas. 3. Nr. 5. P.33 – 36.

73 “Tilsiter Zeitung’a” (num. 167)… Aušra, 1885, Nr. 7 ir 8. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1 – 4 (25 – 28). P. 229 – 230.

74 Milius, V. P. 46.

75 Pradžia tautiško susipratimo Prūsų lietuvių. Km, 1905, vas. 3. Nr. 5. P. 33 – 36; Jankus, M. Iš mano atminties… P. 15.

76 [Bruožis, A.]. A. B. Klaipėdiškis. Mažosios Lietuvos politikos veidrodis. P. 51 – 52.

77 Iš Lietuvos. Aušra, 1886, Nr. 4. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1 – 4 (25 – 28). P. 563.

78 Ten pat.

79 1900 m. rudenį birutininkai Tilžėje dalyvavo draugijų (vokiškų ir lietuviškų) surengtose eitynėse, pagerbiant Vokietijos kaizerį Wilhelmą II, kuris buvo atvykęs dalyvauti paminklo karalienei Luizei atidengimo iškilmėse. Žr.: Apsilankymas Viešpaties ciesoriaus Tilžėje. LC, 1900, rugs. 25. Nr. 51. P. 1.

80 Trumpi nusidavimai Prūsų Lietuvos užrašyti M. Jankaus. (1891). Tilžė. P. 15.

81 Jankus, M. Iš mano atminties… P. 15.

82 Tumas, J. (1925). Lietuvių literatūros draudžiamojo laiko paskaitos, Kaunas. P. 152; M. Jankaus biografas P. Alšėnas neakcentuoja jo konfesinio priklausomumo, nurodydamas tik senelio atsikėlimo iš “Žemaičių, Batakių parapijos” faktą. Žr.: Alšėnas, P. Martynas Jankus. P. 19.

83 Pradžia tautiško susipratimo Prūsų lietuvių. Km, 1905, vas.3. Nr. 5. P. 33 – 36.

84 15. Mercą… [Iš Lietuvos]. NS, 1885, kov. 14, Nr. 11. P. 3.

85 Tilžė [Iš Lietuvos]. NS, 1885, bal. 25, Nr. 17. P. 3.

86 Tilžė [Iš Lietuvos]. Aušra, 1885, Nr. 6. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1 – 4 (25 – 28). P. 161 – 163.

87 Ten pat. P. 163.

88 Ten pat. P. 163 – 164; Tilžė [Iš Lietuvos]. NS, 1885, geg. 1. Nr. 18. P. 3.

89 [Mikšas, J.] X. Tilžė. Aušra, 1885, Nr. 7 ir 8. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1 – 4 (25 – 28). P. 231 – 232.

90 Ten pat. P. 232 – 233.

91 Kaunas, D. Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai. P. 20.

92 Pirmasis visuotinis draugijos susirinkimas 1885.06.24. Žr.: Tilžė. Aušra, 1885, Nr. 10 – 11. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1 – 4 (25 – 28). P. 362, 365.

93 Šia tema kalbėta 1885 m. liepos mėnesio susirinkime. Žr.: Ten pat. P. 365.

94 Tilžė [Iš Lietuvos]. NS, 1885, gruod. 21. Nr. 1. priedas. P. 5 -6.

95 Iš Ragainės [Iš Lietuvos]. NS, 1886, geg. 21. Nr. 22. P. 95.

96 1887 m. sau. 5 d. Kriščiukaičio Antano laiškas M. Jankui iš Maskvos. MAB RS. F. 103. B. 106.

97 1885 m. birželio 30 dieną M. Jankus laiške Aušros korespondentui apgailestavo dėl uždelsto atsakymo, nes “buvo Joninės, o per Jonines vėl daug triūso apie pirmąjį visuotinąjį susirinkimą mūsų draugystės Byrutės”. Žr.: M. Jankaus laiškas “Aušros” korespondentui spaudos reikalais. 1885. 30 birželio. MAB RS. F. 103. B. 184.

98 Tilžė. Aušra, 1885, Nr. 7 – 8. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1 – 4 (25 – 28). P. 227.

99 Tilžė. Aušra, 1885, Nr. 10 – 11. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1 – 4 (25 – 28). P. 363 – 364.

100 Pirmasis nutarimas skelbė apie laiškų adresų rašymą lietuviškai, antruoju nariai įsipareigojo vienas į kitą kreiptis ne “jūs”, bet “tu”, ir trečiasis nutarimas skelbė apie mokesčio pakeitimus. Žr.: Ten pat. P. 365.

101 Ten pat.

102 Ten pat.

103 Ten pat. P. 366 – 367.

104 Ten pat. P. 366 – 367.

105 Naujoji [Iš Lietuvos]. NS, 1886, saus. 28. Nr. 6. P. 27 – 28.

106 Tilžė [Iš Lietuvos]. NS, 1885, gruod. 21. Nr. 1 priedas. P. 6.

107 Naujoji [Iš Lietuvos]. NS, 1886, saus. 21, Nr. 5. P. 23.

108 Plaškiai [Iš Lietuvos]. Aušra, 1886, Nr. 2. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1 – 4 (25 – 28). P. 59 – 60.

109 Pradžia tautiško susipratimo Prūsų lietuvių. Km, 1905, vas. 3. Nr. 5. P. 33 – 36.

110 Įsiųsta. Aušra, 1886, Nr. 2. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1 – 4 (25 – 28). P. 62 – 63.

111 Iš Kaukėnų [Iš Lietuvos]. NS, 1886, bal. 1. Nr. 15. P. 67.

112 Leisdams žmones Dievs ant svieto / Įdalijo daug kalbų; / Tarp visų šlovnai dabinta / Est kalba mūs’ lietuvių. / Kalba mūsų lietuvystės, / Kuri taip šlovna yra, / Ragin visus ant darbystės, / Ją mylėti visada. Žr.: Iš Kaukėnų [Iš Lietuvos]. Aušra, 1886, Nr. 4. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1 – 4 (25 – 28). P. 120.

113 Mėnesinis susiėjimas… [Iš Lietuvos]. NS, 1886, bal. 29. Nr. 19. P. 83; Iš Tilžės [Iš Lietuvos]. Aušra, 1886, Nr. 5. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1 – 4 (25 – 28). P. 152; Iš Tilžės [Iš Lietuvos]. NS, 1886, geg. 13. Nr. 21. P. 91.

114 Iš Ragainės [Iš Lietuvos]. Aušra, 1886, Nr. 5. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1 – 4 (25 – 28). P. 153.

115 Iš Ragainės [Iš Lietuvos]. Aušra, 1886, Nr. 5. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1 – 4 (25 – 28). P. 153; Iš Ragainės [Iš Lietuvos]. NS, 1886, geg. 22, Nr. 22. P. 95.

116 Iš Skaisgirių [Iš Lietuvos]. Aušra, 1886, Nr. 6. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1 – 4 (25 – 28). P. 185 – 187.

117 Juozas Andziulaitis-Kalnėnas (1864 – 1916), aušrininkas, poetas ir publicistas, baigęs Veiverių gimnaziją. Spausdino eilėraščius Aušroje, surinktą tautosaką – Lietuvių literatūrinės draugijos leistuose Pranešimuose, 1886 m. atsikėlė į Tilžę ir redagavo paskutinius 5 ir 6 Aušros numerius. Tais pat metais, nustojus eiti Aušrai, išvyko į JAV. Žr.: Andziulaitis Juozas. (1953). Lietuvių enciklopedija. T. 1. Bostonas. P. 170.

118 12 mėnesinių susirinkimų Birutė pravedė Tilžėje, po 2 – Naujojoje, Kaukėnuose, po 1 – Lazdynuose, Plaškiuose, Katyčiuose, Skaisgiriuose, ˇibuose. ˇr.: Pranešimai lietuviškos draugystės “Byrutės”. (1889). Ragainė. P. 6.

119 1889 m. išleistuose Birutės Pranešimuose išvardyti visi iki 1889 m. vasario 17 d. skaitytų pranešimų pavadinimai ir prelegentai. M. Jankus ir V. Bruožis skaitė po 15 pranešimų, J. Mikšas – 8. Žr.: Ten pat.. P. 6 -8.

120 Gudas, K. P. 100.

121 Lietuviškoji draugystė “Birutė”… [Iš Lietuvos…]. TK, 1894, lapkr. 7. Nr. 89. P. 2 – 3.; Lietuviškoji draugystė “Birutė”… LC, 1894, lapkr. 13. Nr. 46. P. 1 – 2.

122 Šilas, Vytautas. Sambora, Henrikas. (1990). Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai. Vilnius. P. 312 – 313.

123 Lietuviškas kliubas Tilžėje… LC, 1895, saus. 1. Nr. 1. P. 3.

124 Lietuviškoji draugystė “Birutė”… LC, 1894, lapkr. 13. Nr. 46. P. 1 – 2; Surinkiminio sąjūdžio konservatyvumas pasaulietiškumo atžvilgiu akcentuotas ir Vokietijos generalinio konsulato Klaipėdoje tarpukario metais dokumentuose. Čia pabrėžta, jog “surinkimininkai kiekvieną pasaulietinę pramogą, pavyzdžiui, šokius ir pasaulietines dainas traktuoja kaip nuodėmę”, ir jas visiškai atmeta. ˇr.: Zusammenstellung der litauischen Vereine im Memelgebiet. PA AA General Konsulat Memel. Ap. 123. B.1.

125 Prisirašyt… [Iš Lietuvos bei mūsų provinco]. LC, 1895, saus. 8. Nr. 2. P. 2.

126 Pateikiami skirtingi susirinkusių žmonių skaičiai: Lietuviška ceitunga ir Nauja lietuviška ceitunga nurodo 800 (žr.: “Byrutės” šventė… LC, 1895, vas. 26. Nr. 9. P. 1 – 2.), Tilžės keleivis – 1000 (žr.: Lietuvininkų draugystė “Birutė”… TK, 1895, vas. 20. Nr. 15. P. 1 – 2.).

127 Tilžėje… [Iš Prūsų Lietuvos]. V, 1895, vasaris. Nr. 2. P. 37.

128 “Buvo susikeliavę iš visų kraštų Lietuvos, nuo kuršiškų marių, nuo Klaipėdos, nuo Smalininkų, nuo Įsrutės, nuo Karaliaučiaus”. Žr.: “Byrutės” šventė… LC, 1895, vas. 26. Nr. 9. P. 1.

129 Ten pat.

130 “Byrutės” šventė… NLC, 1895, vas. 22. Nr. 16. P. 1 – 2.

131 Šis veikalas autoriaus nebuvo parašytas kaip drama, jis buvo pritaikytas scenai jau ruošiantis Birutės šventei. Kaip nurodo Vydūnas, “penki to veikalo veiksmai buvo sutraukti į tris. Patys birutininkai, vyriausiai Kr. Voska, buvo tai padarę”. Žr.: Vydūnas. 50 metų tautinių draugijų Prūsų Lietuvoje. P. 54.; Varpas rašė, jog “veikalėlis didei menkai tetinkąs scenai. […] Vienok sutrumpinus tą “dramą” ir parūpinus puikius kostiumus, pasisekė da pusėtiną įspūdį padaryti ant šventininkų”. Žr.: Tilžėje… [Iš Prūsų Lietuvos]. V. 1895, vasaris. Nr. 2. P. 37.

132 Fromas Aleksandras. (1957). Lietuvių enciklopedija. T. 6. Bostonas. P. 416.

133 Iš Prūsų Lietuvos. V, 1895, kovas. Nr. 3. P. 57 – 58.

134 Gineitis, L. Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra. P. 199.

135 Vydūnas. 50 metų tautinių draugijų Prūsų Lietuvoje. P. 55.

136 Atsiuntė [Iš Lietuvos bei mūsų provinco]. LC, 1895, liep. 23. Nr. 30. P. 3.

137 [Jurkšaitis, K.]. Lenkai, lietuviai, žemaičiai, lietuvininkai. TK., 1906, bal. 24. Nr. 32. P. 3 – 4.

138 Atsiuntė [Iš Lietuvos bei mūsų provinco]. LC, 1895, liep. 23. Nr. 30. P. 3.

139 Iš Prūsų Lietuvos. V, 1895, kovas. Nr. 3. P. 57 – 58.

140 Gaigalaitis, V. Evangeliški surinkimai Lietuvoje. P. 44, 46.

141 Byrutininks. Atsiųsta. NLC, 1895, rugpj. 20. Nr. 67. P. 4.

142 Atsiteisinims [Iš Lietuvos…]. TK., 1896, vas. 26. Nr. 17. P. 1 – 2.

143 Byrutininks. Atsiųsta. NLC, 1895, rugpj. 20. Nr. 67. P. 4.

144 1895 m. liepos 28 d. Birutės susirinkime, kuriame dalyvavo tik 16 žmonių, buvo išrinkta nauja draugijos valdyba: pirmininku tapo J. Lapinas (Aleknaičiai), sekretoriumi – E. Jagomastas (Tilžė), iždininku – Dovas Pėteraitis (Tilžė), bibliotekininku – Jonas Smalakys (Tilžė) ir nariu – Kristupas Voska iš Tilžės. Žr.: Lietuviškoji draugystė “Byrutė”… [Iš Lietuvos ir abiejų prūsų provincų]. NLC, 1895, rugpj. 2. Nr. 62. P. 2.

145 Lietuviškoji draugystė “Byrutė”… [Iš Lietuvos…]. NLC, 1895, gruod. 17. Nr. 101. P. 2 – 3.

146 Prūsų Lietuvoje [Iš Lietuvininkų krutėjimo]. S, 1900, liep. Nr. 7. P. 193 – 198.

147 “tikt ta giminė tegal išsilaikyti, kuri tur savo teaterius, literatūrą, laikraščius, moksliškas knygas, savo šventes gražei švęsti gal bei tvirtą, priaugančią jaunuomenę tur”. Žr.: Atsiuntė [Iš Lietuvos bei mūsų provinco]. LC, 1895, liep. 23. Nr. 30. P. 3.

148 L. Kas tai teateris? Km, 1900, saus. 26, Nr. 4. P. 25 – 26.

149 Klaipėdiškis. Kokią naudą turime mes iš teatro, ypačiai lietuviško? NLC, 1910, bal. 19. Nr. 46. P. 2 – 3.

150 St…Svarbiausia šiandieniška mūsų pareiga… TK., 1904, vas. 10. Nr. 12. P. 2.

151 Klaipėdiškis. Kokią naudą turime mes iš teatro, ypačiai lietuviško? NLC, 1910, bal. 19. Nr. 46. P. 2 – 3.

152 Apie J. Traušio leidybinę veiklą ir Konzervatyvų draugystės laiško poziciją mažlietuvių kultūrinio judėjimo atžvilgiu pl. žr.: Kaunas, D. Iš lietuvių knygos istorijos. P. 95 – 104.

153 KDL tvirtino, jog ištikimybę kaizeriui birutininkai būtų įrodę pasivadinę ne “lenkų buvusios karalienės Byrutės”, bet Prūsijos karalienės vardu. Birutės veiklos prieštaravimą mažlietuviškai dvasiai KDL aiškino neįmanoma galimybe iš karto tarnauti dviems ponams: dainoms ir šokiams bei psalmėms ir maldai. Žr.: Apie Byrutininkus. KDL, 1897, kov. 2. Nr. 9. P. 3 – 4.

154 “jie su maskoliškais lietuvininkais daug darbo tur, rasi tikt ir dėl savo pelno”. Žr.: S. R. Atsiųsta. KDL, 1897, kov. 30. Pridėjims prie nr. 13. P. 3; Taip pat žr.: Atsiliepims. KDL, 1897, geg. 5. Pridėjims prie nr.18. P. 3.

155 “Birutė” prieš p. Traušį [Iš Lietuvos…]. NLC, 1897, spal. 26. Nr. 86. P. 2; Konservatyvų draugystės laiške publikacija “Birutė” buvo išspausdinta 1897 m. rugpjūčio 3 d. Joje buvo rašyta, kad Birutę nusamdė velnias, norėdamas mažlietuvius su vokiečiais lygius padaryti. Birutininkai, scenoje kaukiantys kaip katinai ir teigiantys, kad ne Dievas “vislab valdąs”, nori mažlietuvius nuvesti į pragarą. Žr.: Tarp lietuvininkų karas [Iš Lietuvos…]. TK, 1897, lapkr. 27. Nr. 95. P. 3; “Byrutė”… KDL, 1897, rugpj. 3. Nr. 31. P. 1 – 2.

156 Z. Priekulėje… [Iš Lietuvos… ]. NLC, 1897, lapkr. 5. Nr. 89. P. 1; Rašėjis… [Iš Prūsų provincų]. KDL, 1897, lapkr. 9. Nr. 45. P. 2; Kaip rašoma šioje žinutėje, KDL redaktorius nesigynęs, nes Senajame ir Naujajame testamentuose aprašyti kankiniai niekada nesikreipė į pasaulietinį teismą.; Vardan Karaliaus! KDL, 1897, gruod. 7. Pridėjims prie nr. 49. P. 2.

157 “Byrutės” prova… [Iš Lietuvos…]. NLC, 1897, lapkr. 12. Pridėjims prie nr. 91. P. 1.

158 Tilžės keleivis rašė, kad tokie autoriai pasauliui atskleidžia, jog mažlietuviai esą dar vis susidėję su velniais ir “lyg šašais apkrečia”. Žr.: Tarp lietuvininkų karas [Iš Lietuvos…]. TK, 1897, lapkr. 27. Nr. 95. P. 3.

159 M[ikšas], J[urgis]. Šių dienų dainavimas. NS, 1884, lapkr. 14. Nr. 8. P. 2 – 3.

160 Kas tai yra daina? LC, 1901, saus. 4. Nr. 2. P. 1.

161 M. B. Daina. Km, 1900, saus. 1. Nr. 1. P. 6.

162 Kas tai yra daina? LC, 1901, saus. 4. Nr. 2. P. 1.

 163 “[…] jei toks didis grieks dainuoti yr, tai kodėl tadgi tur lietuvininkų kudikiai šuilėje vokiškas dainuškas dainuoti. […] ar tie vokiečiai, kurie Giedorių draugystes gruntavoja ir linksmas vokiškas dainuškas dainuoja, tur į peklą nukakti?’”. Žr.: Lietuviškas daineles… [Iš Lietuvos bei mūsų provinco]. LC, 1895, saus. 15. Nr. 3. P. 3.

164 Byrutės šventė… NLC, 1896, vas. 18. Nr. 14. P. 1 – 2.

165 Lietuviškoji draugystė “Birutė”… [Iš Lietuvos]. NLC, 1896, birž. 23. Nr. 50. P. 2.

166 Iš “Birutės” programos [Iš Lietuvos ir abiejų prūsų provincų]. NLC, 1897, vas. 12. Nr. 13. P. 1.

167 Lietuviškoji draugystė “Byrutė”… [Iš Lietuvos ir abiejų prūsų provincų]. NLC, 1897, vas. 16. Nr. 14. P. 2 – 3.

168 Lietuviška Draugystė “Byrutė” Klaipėdos šventės Šaulių namuose, 1897, liepos 18 d. programa. MAB RS. F. 170. B. 2801.

169 Lietuviškoji draugystė “Byrutė”… [Iš Lietuvos ir abiejų prūsų provincų]. NLC, 1897, birž. 22. Nr. 50. P. 2.

170 Lietuviškoji draugystė “Byrutė”… [Iš Lietuvos ir abiejų prūsų provincų]. NLC, 1898, vas. 18. Nr. 14. P. 1.

171 Lietuviškoji draugystė “Byrutė”… [Iš Lietuvos ir abiejų prūsų provincų]. NLC, 1899, vas. 14. Nr. 13. P. 2 – 3.

172 Lietuviškoji draugystė “Byrutė”… [Iš Lietuvos ir abiejų prūsų provincų]. NLC, 1899, birž. 27. Nr. 51. P. 3.

173 Lietuviškoji draugystė “Byrutė” …[Iš Lietuvos…]. TK, 1900, vas. 28. Nr. 17. P. 2.

174 Savo 25 metų sukaktuves… NLC, 1910, liep. 19. Nr. 85. P. 1.

175 Birutės garsai: parinktos dainelės vartojimui Lietuvos jaunuomenei. (1910). Tilžė. 47 p.

176 Kaunas, D. Mažosios Lietuvos knyga. P. 234.

177 I dalis. Choro dainos: 1. Lietuvninkais mes esam gimę (G. Sauerweinas), 2. Lietuva, Tėvyne mūsų (V. Kudirka), 3. Pabuskim, lietuviai, paliaukim miegot, 4. Eina garsas nuo rubežiaus, 5. Lietuva, brangi mano Tėvynė, 6. Sens Rambyne, tu garsingai (J. Vanagaitis), 7. Kur banguoja Nemunėlis (K. Sakalauskas-Vanagėlis), 8. Nemune, upeli, 9. Sudiev, Lietuva (kun. Burba), 10. Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka (Maironis), 11. Kur Tėvynė? Kur gražu? (J. Vanagaitis), 12. Į Lietuvą grįžčiau vėlei (J. Vanagaitis), 13. Ant kalno karklai siūbavo, 14. Kur upelis teka, 15. Lakštingalėle, linksmas paukšteli, 16. Prašom, prašom paklausyti, 17. Pavasarėli, saulės sūneli (J. Vanagaitis), 18. Sėjau rūtą, sėjau mėtą, 19. Anksti rytą kėliau, 20. Yr’ graži mūs’ mergužėlė (J. Vanagaitis), 21. Močiute, mano, 22. Mergužėle mano, 23. Jojo bernelis, 24. Be tėtušio, mamužės, 25. O kad aš jojau per žalią girią, 26. Šėriau žirgelį per nedėlėlę, 27. Ko liūdi, putinėli, 28. Mes Lietuvos jaunuomenė, 29. Kur namas mūs, 30. �ią naktelę, per naktelę. II dalis. Visuomenės dainos. 31. Pakelkim aidą skambančią (D. Zaunius), 32. Lietuva ant visados (G. Sauerweinas), 33. Taip kaip perkūnai nesiliaus (G. Sauerweinas), 34. Kur giria žaliuoja (J. Vanagaitis), 35. Gyva t’esie tauta (J. M.), 36. Mieloji Lietuva (J. Vanagaitis), 37. Yr’ kraštas pilns gražumo (F. Bajoraitis-Paukštelis), 38. Broliai, sesers, žinot jau (F. Bajoraitis-Paukštelis), 39. Neprapuls mūsų Tėvynė, 40. Kaip mėnesėlis prie dangaus (J. Vanagaitis), 41. Duok mirt, kol man dangus giedrus (G. Sauerweinas), 42. Tu aušra, 43. Mylėk, pakol mylėt gali (J. Vanagaitis), 44. Kaip malonu, kad draugai (J. Vanagaitis), 45. Ant aukštojo kalnelio, 46. Visur tik apsižvalgova (G. .Sauerweinas), 47. Upelis mano tek linksmai, 48. Bent pripilkie, mylimoji, 49. Juk vis taip negal pasilikti. ˇr.: Birutės garsai. P. 1 – 49.

178 Pirmą kartą parodytas 1897 m. Žiemos šventėje. Žr.: Iš “Birutės” programos [Iš Lietuvos ir abiejų Prūsų provincų]. NLC, 1897, vas. 12. Nr. 13. P. 1.

179 Atliktas 1898 m. Žiemos šventės metu vasario 20 d. Žr.: Lietuviškoji draugystė “Birutė”… [Iš Lietuvos ir abiejų Prūsų provincų]. NLC, 1898, vas. 18. Nr. 14. P. 1.

180 Pirmą kartą vaidintas 1899 m. Žiemos šventėje. Žr.: Lietuviškoji draugystė “Birutė”… [Iš Lietuvos ir abiejų Prūsų provincų]. NLC, 1899, vas. 14. Nr. 13. P. 2 – 3.

181 Pirmą kartą suvaidinta 1900 m. Žiemos šventėje. Žr.: Lietuviškoji draugystė “Byrutė”… [Iš Lietuvos… ]. TK, 1900, vas. 17. Nr. 14. P. 3.

182 Pirmą kartą parodytas 1909 m. Žiemos šventėje. Žr.: Apžvalga 1909 metų. B, 1910, vas. 1. Nr. 4. P. 51.

183 Vaidintas 1909 m. lapkričio 28 d. Natkiškiuose. Žr.: “Byrutės” šventė Natkiškiuose… B, 1909, gruod. 15. Nr. 3. P. 40.

184 Vaidintas 1910 m. vasario 6 d. Žibuose. Žr.: Lietuviška šventė Žibuose (Atsiųsta). [Keleivio draugas]. TK, 1910, vas. 1. Nr. 9. P. 3; Lietuviška šventė Žibuose. NLC, 1910, saus. 25. Nr. 10. P. 3; Žibuose… [Iš Lietuvos ir abiejų prūsų provincų]. NLC, 1910, vas. 1. Nr. 13. P. 3.

185 Vaidintas 1910 m. vasarą Birutės 25 m. ir Žalgirio 500 metų jubieliejaus šventėje. Žr.: Savo 25 metų sukaktuves… . NLC, 1910, liep. 19. Nr. 85. P. 1.

186 Vaidintas 1910 m. rugpjūčio 7 d. Vyžiuose. Žr.: Birutės šventė Vyžiuose… [Atsiųsta]. NLC, 1910, rugpj. 16. Nr. 97. P. 2; Birutės šventė Vyžiuose…. TK, 1910, rugpj. 16. Nr. 84. P. 3.

187 Muzikantai iš Lietuviškojo dragūnų pulko 1896 m. vasario 16 d. Birutės 11 metų šventėje. Žr.: Byrutės šventė… NLC, 1896, vas. 18. Nr. 14. P. 1 – 2; 1897 m. Žiemos šventėje dragūnai atliko 17 kūrinių. Žr.: Iš “Birutės” programos [Iš Lietuvos ir abiejų prūsų provincų]. NLC, 1897, vas. 12. Nr. 13. P. 1; 1897 m. liepos 18 d. šventėje Klaipėdoje buvo pagroti 22 kūriniai, tarp jų Lietuviškas dragūnų maršas (Bergeris), Ciesoriaus giesmė (Gizevijus), maršas Aukštai Vokietija (Schreckas), Giedojimas Ėgiriui vokiečių kaizerio Wilhelmo II, V. Kudirkos mazurka Sudiev, polka Dėdienė, valsas Varpelis. Žr.: Lietuviška Draugystė “Byrutė”. Klaipėdos šventės Šaulių namuose, 1897, liepos 18 d. programa. MAB RS. F.170. B.2801; 1898 m. Žiemos šventėje lietuviški dragūnai pagrojo 11 kūrinių. Žr.: Lietuviškoji draugystė “Byrutė”… [Iš Lietuvos ir abiejų prūsų provincų]. NLC, 1898, vas. 18. Nr. 14. P. 1; Dragūnų muzikantai dalyvavo ir 1899 m. Žiemos šventėje, (žr.: Lietuviškoji draugystė “Birutė”… [Iš Lietuvos ir abiejų Prūsų provincų]. NLC, 1899, vas. 14, Nr. 13. P. 2 – 3.), 1899 m. Vasaros šventėje (žr.: Lietuviškoji draugystė “Byrutė”… [Iš Lietuvos ir abiejų prūsų provincų]. NLC, 1899, birž. 27. Nr. 51. P. 3.) , 15 m. Birutės šventėje (žr.: Lietuviškoji draugystė “Byrutė”… [Iš Lietuvos…]. TK, 1900, vas. 28. Nr. 17. P. 2.).

188 Lietuviškoji draugystė “Birutė”… [Iš Lietuvos ir abiejų prūsų provincų]. NLC, 1896, birž. 23. Nr. 50. P. 2.

189 Prūsų Lietuvoje [Iš lietuvininkų krutėjimo]. S, 1900, kov, Nr. 3. P. 85.

190 Die Byrute und national litthauischen Bestrebungen. Memeller Damppfboot, 1897, 15. Juli. MAB RS. F.170. B.2799.

191 Nutarimas dėl kasmetinių “Birutės” Žiemos ir Vasaros švenčių pravedimo Tilžėje buvo priimtas draugijos narių susirinkime 1895 m. kovo 30 d. Žr.: Lietuviškoji draugystė “Byrutė”… [Iš Lietuvos ir abiejų prūsų provincų]. NLC, 1895, birž. 5. Nr. 28. P. 1.

192 “Spata” iš Lietuvos. Jons Jurgelaitis. NLC, 1897, saus. 12. Nr. 4. P. 1; Iš Lietuvos bei mūsų provinco. LC, 1897, saus. 19. Nr. 3. P. 3.

193 Lietuviškoji draugystė “Birutė”… [Iš Lietuvos ir abiejų prūsų provincų]. NLC, 1897, liep. 23. Nr. 59. P. 1.

194 Metams keičiantis. NLC, 1898, saus. 4. Nr. 1. P. 1.

195 Lietuviškos draugystės Prūsų Lietuvoje. S, 1900, liep. 1. Nr. 7. P. 177 – 180.

196 Pradžia tautiško susipratimo prūsų lietuvių. Km, 1905, vas. 10. Nr. 6. P. 41 – 44.

197 [Jurkšaitis, K.]. Lenkai, lietuviai, žemaičiai, lietuvininkai. TK, 1906, bal. 17. Nr. 30. P. 3 – 4.

198 [Vanagaitis, J.]. Pavydūnas, J. Bangos. Pavestos “Byrutės” naudai. P. 4.

199 Apie Aušros redaktorių ir leidėją, Birutės narį, spaustuvininką, Niamuno sargo redaktorių J. Mikšą, jo plačią veiklą lietuvystės baruose ir nesutarimus su kitais mažlietuvių veikėjais, spaustuvės žlugimo priežastis išsamiai yra išnagrinėjęs D. Kaunas. Žr.: Kaunas, D. Aušrininkas.

200 Kaunas, D. Aušrininkas. P. 105.

201 Trumpa peržvalga iš gyvenimo draugystės “Birutės”. S, 1900, vas. Nr. 2. P. 49 – 52.

202 Dr. Bruožis. Mieli Lietuvninkai! (1886.06.26.). Pranešimai lietuviškos draugystės “Byrutės”. P. 1 – 2.

203 Kaunas, D. Aušrininkas. P. 160 – 161.

204 Basanavičius, J. Iš “Aušros” gyvenimo. Vienybė Lietuvininkų, 1903, spal. 28. Nr. 43. P. 514.

205 Ten pat. P. 513.

206 Žine nuo draugystės “Byrutės”. G, 1886, spal. 17. Nr. 1. P. 3.

207 Ten pat.

208 Kaunas, D. Aušrininkas. P. 161 – 162.

209 1886 m. liepos 12 d. J. Mikšas laiške J. Basanavičiui rašė: “Prieš Bruožio atsišaukimą (tamsųjį kaip Suvalkiškei vadina) po visuotino ( – Birutos) susiėjimo atsiliepsiu”. Žr.: Basanavičius, J. Iš “Aušros” gyvenimo. Vienybė Lietuvininkų, 1903, spal. 28. Nr. 43. P. 512.

210 Mikšas. Trumpas atsišaukimas in viso svieto lietuvininkus. [paskelbė J. Basanavičius]. Vienybė Lietuvininkų, 1903, gruod. 23. Nr. 51. P. 606 – 607.

211 Pradžia tautiško susipratimo Prūsų Lietuvoje. Km, 1905, vas. 3. Nr. 5. P. 33 – 36.

212 ˇr. 210 išnašą.

213 Mikšas. Atsiliepimas ant p-o Jankaus užpuolimo visuotiname susiėjime liet. dr. Byrutos 18 VII 86. [paskelbė J. Basanavičius]. Vienybė lietuvininkų, 1903, gruod. 23. Nr. 51. P. 607 – 608.

214 Iš Tilžės [Iš Lietuvos]. NS, 1887, vas. 17. Nr. 7. P. 3.

215 Basanavičius, J. Iš “Aušros” gyvenimo. Vienybė Lietuvininkų, 1903, spal. 28. Nr. 43. P. 513.

216 Ten pat.

217 Žine nuo draugystės “Byrutės”. G, 1886, spal. 17. Nr. 1. P. 3.

218 Vardan draugystės “Birutės”. Draugystės vyriausybė. NS, 1887, kov. 10. Nr. 10. P. 3; 1885 m. vasario 15 dieną priimtuose draugijos įstatuose buvo nurodyta tik viena pašalinimo iš draugijos priežastis. 10 paragrafas skelbė apie nario mokesčio sumokėjimo terminus, kurių nesilaikantieji buvo išbraukiami iš narių. Žr.: Įstatai lietuviškosios draugystės “Byrutės”. Basanavičius, J. ˇirgas ir vaikas. P. 31.

219 Draugystės reikaluose… G, 1887, vas. 25. Nr. 1. P. 3; Tame pačiame Garso numeryje nurodyti ir 3 šio 10 įstatų paragrafo antros dalies priedai. Pirmajame nurodyta, jog nutarimą apie nario pašalinimą priima valdyba, surašo pareiškimą ir “kuo veikiausiai” praneša nurodytam asmeniui.

220 Iš Kaukėnų [Iš Lietuvos]. NS, 1887, saus. 1. Nr. 1. P. 4.

221 1887 m. sausio 4 d. laiške iš Maskvos Petras Liūtas M. Jankui rašė: “[…] Tiktai rūpinkitės jūs, kurie pakėlėte lietuvišką klausimą ant aukštesnio laipsnio, kad ta brangioji mūsų “močialė” stipriai stovėtų ir kad jūsų darbas vis geryn eitų […]”. Žr.: MAB RS. F. 103. B. 105.

222 Lotyniškais rašmenimis Garsas M. Jankaus buvo leidžiamas 1886 m. spalio 9 d. – 1887 rugpjūčio 20 d. Per šį laikotarpį pasirodė tik 11 numerių. Žr.: Iš mūsų laikraščių praeities. (1998). Biržiška, Vaclovas. Knygotyros darbai. Vilnius. P. 440.

223 [Weyeris, E.]. Savo pačių dalykuose. NS, 1887, kov. 3. Nr. 5. P. 3 – 4.

224 Pradžia tautiško susipratimo Prūsų lietuvių. Km, 1905, vas. 3. Nr. 5. P. 33 – 36.

225 Iš mūsų laikraščių praeities. Biržiška, V. Knygotyros darbai. P. 440.

226 Lietuviška draugystė “Birutė”… [Iš Lietuvos]. NS, 1887, vas. 3. Nr. 5. P. 3.

227 Iš Tilžės [Iš Lietuvos]. NS, 1887, vas. 17. Nr. 7. P. 3.

228 Įstatų 31 paragrafas skelbė: “Įstatai be pritarimo draugystės įkurtoju balsu vienybėje negal būti laike 10 metų perkeičiami”. Žr.: Įstatai lietuviškosios draugystės “Byrutės”. Basanavičius, J. ˇirgas ir vaikas. P. 31; Tai reiškė, jog bet koks įstatų pakeitimas turėjo būti vienbalsiai patvirtintas draugijos steigėjų M. Jankaus, J. Mikšo, E. Weyerio ir K. Voskos, kas tuometinėje Birutėje praktiškai buvo sunkiai pasiekiamas konsensusas. Atsižvelgiant į šio paragrafo tekstą, 1886 m. rugpjūčio mėnesio priimta Smalininkų pataisa buvo teisiškai neteisinga.

229 Iš Tilžės [Iš Lietuvos]. NS, 1887, vas. 17. Nr. 7. P. 3.

230 Iš Tilžės [Iš Lietuvos]. NS, 1887, kov. 17. Nr. 11. P. 2.

231 Arčiausias susiėjimas… [Iš Lietuvos]. NS, 1887, kov. 3. Nr. 9. P. 2.

232 ‘“Birutė” pagal savo įstatus, nier įstatyta ant vieros išplatinimo, ale dar menkiau ant išplatinimo nevieros. […] Mes nei jokiu būdu nebandysim nei vieną nuo jojo tėvų vieros bei Dievo garbinimo nuplėšti”. G. Sauerveinas išreiškė viltį, kad birutininkai nepriešina vieną tikėjimą su kitu, bet kiekvienas gali išpažinti savo tėvų tikėjimą ir pabrėžė, jog “Birutė” norėdama būti “tikra mokslo draugystė tikriems lietuvininkams […] tai pirm visko ir ant vieros mokslo turim uždaboti”, nes lietuvių kalbos likimas susijęs su tikybos mokslu ir su įžegnojimais. Žr.: [Sauerweinas, G.]. Apie atgaivinimą mūsų lietuviškosios kalbos. NS, 1887, bal. 14. Nr. 15. P. 1 – 2.

233 [Sauerweinas, G.]. Apie atgaivinimą mūsų lietuviškosios kalbos. NS, 1887, kov. 17. Nr. 11. P. 2 – 3.

234 [Sauerweinas, G.]. Apie atgaivinimą mūsų lietuviškosios kalbos. Pridetka 12. numerio Niamuno sargo 1887, kov. 22. P. 1 – 2.

235 G. Sauerweinas Lietuvos istorijos knygų leidimo svarbą dar kartą priminė ir 1889 m. gruodžio 15 d. visuotiniame susirinkime, kuriame skaitė pranešimą Apie istoriją bei meilę dėl tėviškės. Svarbiausiu kriterijumi, nulemiančiu žmonių meilę tėviškei, jis laikė istorijos pažinimą, žadinantį garbės ir pasididžiavimo savo protėvių darbais jausmą. Šis jausmas turi būti pradedamas puoselėti jau nuo kūdikystės, tačiau mokyklose, kuriose mokoma svetimomis, rusų, lenkų ir vokiečių kalbomis, tai nelabai galima pasiekti, todėl istoriją vaikai gali mokintis tik “namieji po tėvų apžiūrėjimu” ir tam tikslui “reikalingos istorijos knygos, gerai ir davadnei surašytos”. Žr.: Iš Tilžės. Penktasis visuotinas susiėjimas draugystės Byrutės. [Korespondencijos]. V, 1889, Nr. 11. P. 173.

236 [Sauerweinas, G.]. Apie atgaivinimą mūsų lietuviškosios kalbos. NS, 1887, bal. 21. Nr. 16. P. 3.

237 Iš Tilžės [Iš Lietuvos]. NS, 1887, kov. 17. Nr. 11. P. 2.

238 Gudas, K. P. 99.

239 [Jankus, M.]. Mikutis. Mažuma apie lietuvišką draugystę “Birutę”. NS, 1887, liep. 7. Nr. 27. P. 1.

240 Iš Tilžės [Iš Lietuvos]. NS, 1887, liep. 14. Nr. 28. P. 3.

241 Pradžia tautiško susipratimo Prūsų lietuvių. Km, 1905, vas. 3. Nr. 5. P. 33 – 36.

242 Ten pat.

243 Iš Tilžės. Penktasis visuotinas susiėjimas draugystės Birutės [Korespondencijos]. V, 1889, Nr. 11. P. 173.

244 Kovos keliais. P. 70.

245 Gudas, K. P. 101.

246 Gudas, K. P. 101.

247 Šilas, V. Sambora, H. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai. P. 310.

248 Kaunas, D. Aušrininkas. P. 169.

249 Draugijos bibliotekininku ir iždininku buvo išrinkti K. Voska, o sekretoriumi ir jos atstovu tapo E. Weyeris. Žr.: Iš Tilžės. Penktasis visuotinas susiėjimas draugystės Birutės [Korespondencijos]. V, 1889, Nr. 11. P. 176.

250Paulius. Istorija Lietuvių krutėjimo paskutiniame dešimtmetyje Maskolijos ir Prūsų Lietuvoj. V, 1893, Nr. 6. P. 86.

251 Tilžė [Iš Lietuvos]. V, 1892, birž. Nr. 6. P. 95.

252 Anot Varpo, K. Voska pasakęs, jog “po kelių metų rasi jau vien su vokiška kalba apsigelbėsim”. Žr.: Ten pat.

253 Jankus, M. (1893). Išsiteisims prieš užpuldinėjimus nekurių ponų per Varpą bei Vienybę bei paaiškinims apie Aušrą, Byrutę ir Skyrimo partiją. Bitėnai. P. 11 – 13.

254 [Bruožis, A.] A. B. Klaipėdiškis. Mažosios Lietuvos politikos veidrodis. P. 53.

255 Kaunas, D. Iš Lietuvių knygos istorijos. P. 138.

256 Tilžės keleivis rašė, jog “skaitlius mokintųjų Lietuvininkų, kurie rūpinasi apie pakėlimą Lietuvos, greičiaus pasimažino, ne kaip pasidaugino”. Žr.: Daktaras. Lietuvininkų krutėjimas Maskolijos ir Prūsų lietuvių. TK, 1893, rugs. 27. Nr. 77. P. 2 – 3.

257 [Bruožis, A.]. A. B. Klaipėdiškis. Mažosios Lietuvos politikos veidrodis. P. 55 – 56.

258 Lietuviškoji draugystė “Birutė”… [Iš Lietuvos bei abiejų Prūsų provincų]. TK, 1893, liep. 19. Nr. 57. P. 2.

259 Daktaras. Lietuvininkų krutėjimas Maskolijos ir Prūsų lietuvių. TK, 1893, rugs. 27. Nr. 77. P. 2 – 3.

260 Byrutė… [Iš Lietuvos bei abiejų Prūsų provincų]. TK, 1894, birž. 30. Nr. 52. P. 3.

261 Pirmininku perrinktas J. Lapinas, pavaduotoju – Mikas Meškaitis iš Tilžės, sekretoriumi – M. Jankus, bibliotekininku – D. Zaunius, kasininku – Dovas Pėteraitis ir Tilžės. Susirinkimo metu J. Smalakys pareiškė nepasitenkinimą dėl M. Jankaus socialdemokratiškos pakraipos spaudinių leidimo prieš keletą metų (pl. žr.: Kaunas, D. Iš Lietuvių knygos istorijos. P. 138.). K. Voska pasiūlė M. Jankų, kurio veikla prieštarauja draugijos tikslui, pašalinti iš draugijos. Supratęs padėties sunkumą, jis atsistatydino, o vietoj jo Birutės sekretoriumi išrinktas Enzys Jagomastas, tapęs vienu iš draugijos ir lietuviško judėjimo lyderių. Žr.: Byrutė… [Iš Lietuvos bei abiejų Prūsų provincų]. TK, 1894, birž. 30. Nr. 52. P. 3; Neigiamą nuostatą M. Jankaus atžvilgiu dėl socialdemokratiškų idėjų, kurios asocijavosi su ateistinėmis ir griaunančiomis valstybės stabilumą, platinimo stiprino ir birželio 1 d. jo išspausdintas pirmas Lietuviško darbininko numeris, jau tiesiog savo pavadinimu iškritęs iš mažlietuviškos socialinės aplinkos. Pl. žr.: Biržiška, V. Knygotyros darbai. P. 441.

262 Vienu iš svarbiausiu draugijos veiklos barų buvo laikomas leidybinis darbas. Jau pirmuosiuose draugijos susirinkimuose kalbėta apie būtinybę spausdinti skaitytus pranešimus. Deja, išleista tik viena Pranešimų knygelė (pavadinimas nusižiūrėtas iš Lietuvių literatūrinės draugijos leistų Pranešimų). Žr.: Pranešimai lietuviškos draugystės “Byrutės”. (1889). Ragainė.

263 Lietuviškoji draugystė “Byrutė”… [Iš Lietuvos…]. NLC, 1895, gruod. 17. Nr. 101. P. 2 – 3.

264 Metams keičiantis. NLC, 1896, gruod. 29. Nr. 104. P. 1.

265 Pašaukimas. NLC, 1896, birž. 12. Nr. 47. P. 2.

266 Aną nedėldienę… [Iš Lietuvos…]. TK, 1897, rugs. 15. Nr. 74. P. 3.

267 Metams keičiantis. NLC, 1896, gruod. 29. Nr. 104. P. 1.

268 Atsiminkite lietuviškojo Rambyno! LC, 1897, bal. 20. Nr. 16. P. 3; Už šį žemės plotą iš draugijos iždo buvo sumokėta 600 markių, o trūkstamą 1800 markių sumą su 6% palūkanomis paskolino birutininkai prekybininkai J.Smalakys, Plota ir Smaliejus. Pastarųjų dviejų bankrotas 1898 m. ir turto varžytynės iškėlė grėsmę Rambyną pateksiant į vokiečių rankas, todėl 11 margų buvo užrašyti statybos meistrui iš Leipcigo Enziui Gaigalaičiui, kunigo V. Gaigalaičio broliui. Plačiau apie finansines Rambyno išlaikymo peripetijas žr.: Kovų keliais. P. 66 – 67; V. Gaigalaitis Atsiminimuose mini, jog Birutė minėtą Rambyno plotą pirko “už 11 000 dolerių (vok.)”. Žr.: Gaigalaitis, V. Atsiminimai. P. 76.

269 Lietuviškoji draugystė “Birutė”… [Iš Lietuvos ir apygardžio]. TK, 1903, saus. 3. Nr. 1. P. 2.

270 Basanavičius, J. Dar kartą apie Rambyną. Vienybė lietuvininkų, 1903, Nr. 3. P. 138.

271 1903.02.03 J. Basanavičiaus laiškas K. Jurkšaičiui. Rinktiniai raštai. P. 773.

272 Palyginus su pirmuoju veiklos dešimtmečiu Birutės pirmininkai keitėsi ne taip dažnai, 1895 – 1914 m. jai vadovavo “tik” 4 asmenys, iš kurių ilgiausiai – J. Vanagaitis (1903 – 1914 m.). Ligi tol beveik kas dveji metai besikeitusių draugijos vadovų svarbiausiu uždaviniu tapdavo bandymai atgaivinti draugiją. 1898 m. vietoj į politinę veiklą įsitraukusio J. Lapino, pirmininku išrinktas D. Zaunius, 1900 m. kovo 4 d. Birutės vadovu tapo K. Voska, 1902 m. kovo 9 d. – vėl D. Zaunius, ir 1903 m. gruodžio 19 d. – J. Vanagaitis. Žr.: Pradžia tautiško susipratimo prūsų lietuvių. Km, 1905, vas. 10. Nr. 6. P. 41 – 44.

273 B. “Byrutės” dalykuose. NLC, 1895, rugs. 6. Nr. 72. P. 1 – 2.

274 “Spata” iš Lietuvos. Jons Jurgelaitis. NLC, 1897, saus. 12. Nr. 4. P. 1.

275 Metams keičiantis. NLC, 1898, saus. 4. Nr. 1. P. 1.

276 Ten pat.

277 Susiglaudims [Iš Lietuvos bei mūsų provinco]. LC, 1899, lapkr. 21. Nr. 47. P. 2.

278 Trumpa peržvalga iš gyvenimo draugystės “Byrutės”. S, 1900, vasaris, Nr. 2. P. 49 – 52.

279 Prūsų Lietuvoje. [ Iš Lietuvininkų krutėjimo]. S, 1900, kov, Nr. 3. P. 84 – 90.

280 Mūsų draugystės [Iš Lietuvos…]. LC, 1901, saus. 22. Nr. 7. P. 3; Taip pat žr.: Metui praėjus. NLC, 1901, saus. 1. Nr. 1. P. 1.

281 [Banaitis, J.]. J. B. Apie lietuviškąsias draugijas. Km, 1901, vas. 1. Nr. 5. P. 36 – 38.

282 Pradžia tautiško susipratimo prūsų Lietuvių. Km, 1905, vas. 10. Nr. 6. P. 41 – 44.

283 Viens iš susirinkusiųjų. Dėl Byrutės. Km, 1904, saus. 1. Nr. 1. P. 4 – 5.

284 Pradžia tautiško susipratimo prūsų Lietuvių. Km, 1905, vas. 10. Nr. 6. P. 41 – 44.

285 Kaunas, D. Mažosios Lietuvos knyga. P. 234.

286 Pašalinis. Kurlink kreiptis? NLC, 1905, rugs. 26. Nr. 77. P. 1.

287 Burnots. Prie mierio. NLC, 1906, saus. 12. Nr. 6. P. 1.

288 Tilžėnas. Tarp mūsų. NLC, 1906, rugs. 25. Nr. 76. P. 1.

289 Įvadiniame žodyje į skaitytojus laikraščio redaktorius tvirtino, jog spaudinio tikrąją lietuvišką pakraipą atspindi tikras lietuviškas pavadinimas, “senas istoriškas vardas Byrutė”. Žr.: Žodis į skaitytojus. B, 1909, rugs. 15. Nr. 1. P. 2; Nauja lietuviška ceitunga aiškiai nurodė, jog Birutė “nor but ryšiu tarp Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos.”. Žr.: “Byrutė”… [Iš Lietuvos…]. NLC, 1911, spal. 24. Nr. 127. P. 3; 1910 m. išspausdintame laiške iš Amerikos aiškiai buvo įvardyti integraciniai siekiai: “Mano nepaabejojamu laukimu yra, kad Prūsų lietuvis ir Didžiosios Lietuvos lietuvis abu vienas kitam pasiduos rankas ir išvieno eis prie didelio, bendro sau tikslo savo tautos pakėlimo’ Žr.: J. L. Balsas iš Amerikos. B, 1910, liep. 15. Nr. 7. P. 107 -108.

290 Sandora ir Tilžės giedotojų draugija apibūdintos kaip draugijos, “kurios stengias savotišku būdu tarnauti visuomenei”. Kritikuotas Sandoros veiklos baras rinkti pinigus krikščioniškumo platinimui tarp “žydų ir pagonių šitoje” žemėje”, o Giedotojų draugijos veikloje nebuvo įžvelgiama jokio lietuviškumo, nes “dainos pranešamos iš didžiausios dalies vokietaičių, kurios nei žodžio nesupranta lietuviškai”. Žr.: Apžvalga 1909 metų. B, 1910, vas. 1. Nr. 4. P. 50.

291 Viena iš konflikto tarp J. Lapino ir J. Vanagaičio priežasčių tapo J. Lapino spaudoje išspausdinti pasisakymai apie J. Vanagaičiui teikiamą finansinę paramą iš Amerikos lietuvių, katalikų kunigų ir Didžiosios Lietuvos pusės, nes pastarasis savo lėšomis laikraščių nebūtų galėjęs spausdinti. Žr.: Lapinas, J. Atsiųsta. TK, 1911, kov. 16. Nr. 32. P. 3.

292 Apžvalga. J, 1913, gegužė. P. 12.

293 “Byrutės” laiškas…[Visokios žinios]. Pg, 1914, Nr. 7 ir 8,.P. 99 – 100.

294 Daugiausia insinuacijų Vydūno adresu paskyrė Birutės pirmininkas nuo 1903 m. gruodžio 19 d. Jonas Vanagaitis. Jis Vydūną kaltino Giedotojų draugijos vokišku užsiangažavimu, norėjus Birutę sunaikinti ir “įsitaisyti jos šiltoje gūžtoje”, parašius šlykštų veikalą apie Birutę (Vydūno komedija Birutininkai), spausdinant apie Birutę laikraščiuose šmeižikiškus laiškus. Žr.: [Vanagaitis, J.]. Pavydūnas, J. Bangos. Pavestos “Byrutės” naudai. P. 12.

295 Lietuvininkai! NLC, 1896, lapkr. 6. Nr. 89. P. 1.

296 Metams keičiantis. NLC, 1898, saus. 4. Nr. 1. P. 1.

297 Kiošis, Mikelis. Susiėjimas Peticijono komiteto. NLC, 1898, vas. 1. Nr. 9. P. 1 – 2.

298 Ten pat.

299 Paskujame susiėjime…[Iš Lietuvos…]. TK, 1898, vas. 12. Nr. 13. P. 2.

300 Susiglaudims [Iš Lietuvos bei mūsų provinco]. LC, 1899, lapkr. 21. Nr. 47. P. 2.

301 Prūsų Lietuvoje [Iš Lietuvininkų krutėjimo]. S, 1901, kov. Nr. 13. P. 286 – 292.

302 Ten pat.

303 “1885 – 1913 m. Birutė išleido 14 pavadinimų knygų, apie 30 smulkių spaudinių […]”. Žr.: Lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimas. P. 108 – 109.

304 Birutė pasinaudojo “mano Mokslo Draugystei parašytaisiais įstatais”. Juose atsispindėjo Mokslo draugijos tikslai, kurių “tačiau nė pačiai “Birutai” kaip reikiant pasiekti nepasisekė. Žr.: Basanavičius, J. Prie Lietuvių Mokslo draugijos įsteigimo. Basanavičius, J. Rinktiniai raštai. P. 727.

2003 m. sausio 2 d.

  • Paskelbta: 4 m. atgal į 2014 birželio 6
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 6, 2014 @ 12:05 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Irena Andrukaitienė. Paminklas Mažajai Lietuvai

Plačiau →