Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mažlietuvių identiteto problema, Klaipėda

Pagal   /  2014 birželio 6  /  Komentarų nėra

Tautinio identiteto problema bendraeuropiniame kontekste iškilo XIX amžiuje, vykstant tautų modernėjimo procesui.

Mažlietuvių “būriškumas”

Tautinio identiteto problema bendraeuropiniame kontekste iškilo XIX amžiuje, vykstant tautų modernėjimo procesui. Tautinis identitetas – tai tautinė savimonė, tautą vienijančių vertybių – kalbos, kultūrinių tradicijų, tautinės vienybės – bendra savivoka. Didžiojoje Lietuvoje tautinės savimonės pajautimas buvo vienas iš reikšmingiausių aspektų XIX a. pabaigoje besiformuojant lietuviškajam nacionalizmui ir gimstant nepriklausomos valstybės kūrimo idėjai. XIX a. istorinis romantizmas atgaivino didlietuvių buvusios Lietuvos valstybės galybės viziją, o mažlietuvių svarbiausia kelių šimtmečių istorinės raidos išdava tapo “savos”, lietuviškos, valstybės atminties neturėjimas. Anot Vytauto Kavolio, “tai, ką Didžiajai Lietuvai reikš kunigaikščių atmintis, Mažajai Lietuvai paliko religinės knygos ir Donelaitis; ne mažiau prasminga, bet trumpesnė ir “pilkesnė” istorija”1 .

Nagrinėjant XIX a. antrojoje pusėje Rytų Europoje vykusius nacionalinius judėjimus yra išskiriamas svarbus inteligentijos – dvasininkų, mokytojų, gydytojų – sluoksnio vaidmuo skelbiant ir absorbuojant tautines idėjas. Istorikai, tyrinėdami mažlietuviškos visuomenės socialinės raidos aspektus, išskiria jos ne iki galo susiformavusią struktūrą, būtent, labai menką inteligentijos sluoksnį.

Rytų Prūsijos ekonominiu pagrindu, nepaisant jau anksčiau minėtų sparčių industrializacijos tempų visoje Vokietijos imperijoje, išliko agrikultūrinė gamyba, kurios raida šiame regione, kaip ir Vakarų Prūsijoje, 1882 – 1907 m. laikotarpiu buvo beveik du kartus spartesnė už žemės ūkio plėtrą pramoninėse Vestfalijos ar Reino srityse2 . Tokia ūkio sankloda atspindėjo ir miesto bei kaimo gyventojų santykį. 1890 m. duomenimis, trijų Mažosios Lietuvos miestų – Klaipėdos, Tilžės ir Įsručio – gyventojai sudarė 14,1% visų krašto žmonių, o iš jų mažlietuviai – tik apie 2%3 ; vien tik šiauriniuose miestuose – Klaipėdoje, Šilutėje, Ragainėje, Tilžėje – mažlietuvių procentas buvo šiek tiek didesnis, tačiau neperšoko 5%4 . Beveik absoliutus miestų vokiškumas suformavo vokiečio-miestiečio ir mažlietuvio-valstiečio definiciją. Taip pat svarbu pažymėti, kad XIX a. dvarų ekonomijos (Gutswirtschaft) telkėsi vokiečių rankose, o mažlietuviai reprezentavo smulkiųjų valstiečių, ūkių samdomųjų darbininkų sluoksnį. Todėl galima išvesti dar vieną vokiečių ir mažlietuvių socialinio-ekonominio bendravimo liniją: vokietis – ponas, ma˛lietuvis – pavaldinys.

Istoriografijoje kaimo kultūra yra vis dar suprantama kaip tradicionalizmo ir konservatyvumo sinonimas5 . Mažlietuviška visuomenė taip pat išsiskyrė savo konservatyvia laikysena, kurią suformavo kelių šimtmečių priklausymas vokiškai valstybei, stiprūs paternalistiniai ryšiai (ištikimybė valstybės, kartu ir protestantiškosios Bažnyčios galvai bei savo ponui) ir patrimoninė jurisdikcija. Sustiprindami savo valstietišką įvaizdį, mažlietuviai vadino save “būrais”, lietuviškai kalbančiais kaimo žmonėmis.

Kadangi vadovaujančius postus ekonomikoje ir politikoje užėmė vokiečiai, taip pat dėl ilgamečių valdžios draudimų apsigyventi miestuose, mažlietuvių visuomenė išsiskyrė galutinai neišsivysčiusia socialine struktūra, “susiformavo labai menki ir ekonomiškai silpni kaimo ir miesto elitiniai sluoksniai”6 .

Valstietiškas, patriarchališkas mažlietuvių visuomenės pobūdis lėmė ir rezervuotą lietuvių kalbos vartojimo arealą. Anot rašytojos I. Simonaitytės herojės Pikčiurnienės, su lietuvių kalba galima nueiti tik “iki Priekulės”, bet ir ten vargu, ar teismo tarnautojai bemokėtų lietuviškai7 . Modernus, miestietiškas pasaulis buvo asocijuojamas su aukštesne vokiečių kultūra ir vokiečių kalba, tad mieste dirbusieji ar į jį atvykusieji mažlietuviai gėdydavosi viešai kalbėti lietuviškai, nes kalbėdami lietuviškai jausdavosi esą miesto gyventojai, vadinasi, vokiečiai8 .

Modernios kultūros skverbimasis į lietuvišką pasaulį buvo neatsiejamas nuo vokiečių kalbos, nuo aukštesnio išsimokslinimo lygio. Mažlietuviams, sudariusiems vieną neturtingiausių gyventojų sluoksnių Rytų Prūsijoje, buvo sunkiai prieinamas aukštasis mokslas. Pirmiausia dėl materialinių sunkumų, kita vertus, dėl tėvų nenoro leisti sūnus į mokslą, kadangi remiantis tradicija vaikų ateitis buvo siejama su darbu žemės ūkyje. Todėl nors tuometiniame Vokietijos lituanistikos mokslo židinyje, Karaliaučiaus universitete, keliems studijuojantiems mažlietuviams ir buvo mokamos valstybės stipendijos, tačiau neretai, trūkstant lietuviškos kilmės jaunuolių, jos būdavo mokamos vokiečiams9 . O baigę mokslus mažlietuviai jau būdavo persisunkę vokiškomis idėjomis, nes “jei katras tik mokslą ir garbę gavo, tai išsižad genties arba giminės savo, virst į vokietį ar lenką, iš ko lietuviai tur pelną menką”10 .

Mažlietuvių išsimokslinimo svarba dažnai buvo pabrėžiama lietuviškoje spaudoje, kurioje teigta, kad mažlietuviai niekada netaps lygūs kitoms tautoms, jeigu neturės išsilavinusių vyrų. Apgailestauta, kad tarp mažlietuvių yra tik keletas kunigų, nė vieno daktaro, belikęs tik vienas teisėjas, o nei Karaliaučiuje, nei Berlyne nesą nė vieno mažlietuvio stambaus prekybininko, tik keletas smulkių su nedidelėmis parduotuvėmis ir karčemomis. Nepaisant mažlietuvių rezervuoto požiūrio į katalikus didlietuvius, vis dėlto, nors ir “peikiame žemaičius”, tačiau tie “prastieji žemaiteliai” suvokia mokslo svarbą, jam skiria paskutinius pinigus ir turi savo kunigus, mokytojus, daktarus11 . Todėl išsilavinusių mažlietuvių trūkumas buvo tiesioginė vis didėjančio nutautėjimo priežastis, kadangi, pavyzdžiui, vendų kalbą padėjo išsaugoti jų dvarininkai, kunigai, mokytojai, o mažlietuviai visiškai neturėdami dvarininkų, stokodami kunigų ir mokytojų12 , tarsi iš anksto nubrėžė lietuviškumo perspektyvą.

Vokiškos valdžios buvo įstatymiškai proteguojama ir vokiečių ūkinė padėtis. Remiantis 1833 m. įstatymu, tik vokiečiai galėjo įsigyti “nusigyvenusius ir bankrutavusius ūkius”13 . Vadinasi, norint tapti turtingesniu, reikėjo atsisakyti lietuviškumo ir tada jau pakilimas iki “pono” statuso nebeleido savęs vadinti mažlietuviu14 .

Skaitydami lietuviško kultūrinio judėjimo veikėjų gyvenimo aprašymus, patvirtinsime jau aptartą lietuviškos inteligentijos formavimosi problemiškumą, susijusį su nedaugelio iš jų aukštesniuoju ar aukštuoju išsilavinimu. Ilgą laiką Mažosios Lietuvos patriarchu vadinto ir tik pastaruoju metu kontroversiškesnių vertinimų sulaukiančio15 Martyno Jankaus gyvenimo ir veiklos studijose apie jo išsilavinimą yra minimos tik lakoniškos žinutės. Pranys Alšėnas mini, jog “teišėjęs pradžios mokyklą, M. Jankus išsilavinimo pasiekė savimokos keliu”16 . M. Jankaus savišvietą akcentuoja ir egzilyje leisti Žingsniai17 , paskyrę M. Jankaus asmeniui ir darbams po jo mirties visą numerį. Apologetiškieji Kovos keliai M. Jankaus biografijoje nurodo, jog, nors tėvai ir buvo pasiturintys ūkininkai, jis, “kurį laiką lankęs pradžios mokyklą, pradėjo ūkininkauti”18 .

Pats M. Jankus Savo elgimuose dėl labo lietuvystės rašė, jog mokyklos nelankęs “per tankiai”, nes vasarą turėdavęs kiaules ganyti, tad “likdavo tiktai žiemos metai prie mokslo”, o jo tėvams buvę svarbu ne kad sūnus ką nors mokėtų, bet kad dėl jo nelankymo nereikėtų mokėti baudos, išleistos “dėl nevertelio”19 (netikėlio, pabraukta mano – S. P.).

Kur kas didesnį, šešių Tilžės gimnazijos klasių, išsilavinimą buvo pasiekęs M. Jankaus bendražygis Jurgis Mikšas. Kol kas neaptarinėjant jo visos leidybinės ir lietuviškos veiklos niuansų, reiktų tik pažymėti, kad 1886 m. rudenį J. Mikšui įsidarbinus “Tilžės apskrities karališkojo teismo raštinėje”20 ir tapus valstybės tarnautoju, jo, kaip Birutės draugijos nario, pašalinimu iš draugijos pradėjo “rūpintis” M. Jankus, dar neužmiršęs ir Aušros leidybos peripetijų ir nesutarimų.

Visoje lietuviškų kultūrininkų terpėje savo pasiektu išsimokslinimo lygiu galbūt ryškiausiai išsiskyrė keletas asmenybių. Tai pirmasis mažlietuvių inteligentas, 1871 m. baigęs pasaulietinius medicinos mokslus Karaliaučiaus universitete, Vilius Bruožis21 , po persikėlimo į Tilžę 1885 m. įsitraukęs į Birutės veiklą. Tačiau, anot Vydūno, tas “vienatinis mokslintas žmogus […] buvo taip labai kitų, ypačiai M. Jankaus, neapkenčiamas”22 , ir tie tarpusavio nesutarimai negalėjo nedaryti įtakos visos Birutės tvirtumui. Po daugiau nei dvidešimties Birutės gyvavimo metų, M. Jankus, neužmiršęs užgautų ambicijų ir siekęs sureikšminti savo lietuviško darbo nuopelnus, komentuodamas draugijos veiklos trūkumus, nurodė, jog viena pirmųjų klaidų buvo padaryta pakvietus dr. V. Bruožį ir G. Sauerweiną, kuriems nerūpėjęs mažlietuvių likimas, o tik jų pačių garbė23 .

Ne ką mažiau kritikos žodžių teko išgirsti ir Vydūnui, iš visos mažlietuviškos terpės pirmiausia išsiskyrusiam netradicinių šiam surinkimininkų kraštui Rytų filosofinių minčių propagavimu. Vydūnas 1885 – 1888 m. mokėsi Ragainės mokytojų seminarijoje, po to dirbo mokytoju Kintuose, o 1896-1912 m. vasaromis Greifsvaldo, Halės, Leipcigo universitetuose studijavo teisės, religijos, kultūros, sociologijos mokslus. Nėra abejonės, kad svarbiausia konfrontacijos priežastimi tarp Vydūno ir M. Jankaus bei J. Vanagaičio tapo Vydūno įkurtos Tilžės giedotojų draugijos savotiška konkurencija Birutės veiklai. Užuot kiekvieną naujai iškilusį lietuviškumo židinį stengęsi puoselėti, neretai patys mažlietuviai žadino “visiems vienų neapykantą kitiems”24 . 1910 m. Vydūnas išleido scenos veikalėlį Birutininkai, norėdamas parodyti 1890 m. Birutės veikėjų ydas ir trūkumus, nes “dirbant lietuviškumui buvo svarbu viens kitą ir pamokinti, ir pabarti”25 .

Po tokio Vydūno žingsnio M. Jankus, parašęs Birutininkų recenziją, ne tiek stengėsi nušviesti draugijos veiklos aspektus ir pateikti pozityvų atsaką, kiek pasirinkęs puolamąją taktiką, įvardyti Vydūną kaip pirmąjį draugijos skaldytoją, ir parodyti, kad “[…] daugiaus pakenkė atbudimo krutėjimui tai mūsų pačių žmonės, pasimokinę svetimų mokyklose tai seminarijose, tai gimnazijose ir aukštesniuose skyriuose. Tie […] esą akademikai, apstabdė visą uolų krutėjimą ir gaivestį, užversdami savo karmomis (pabraukta mano – S. P.) ir sielomis bei krikščioniškumais lietuvišką tautos dvasią. […]”26 .

Plačia veiklos dirva – teologine, publicistine, kultūrine – pasižymėjo kunigas Vilius Gaigalaitis, kuris, baigęs Tilžės gimnaziją, 1892-1896 metais studijavo teologiją Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose ir, 1900 m. apgynęs disertaciją, gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Daugiau kaip 30 metų (1905 – 1939) vadovavo Klaipėdoje 1904 m. įkurtai religinei ir labdaros draugijai Sandora, dalyvavo politinėje veikloje.

Fragmentiškai paminėti tik keletas, bet, deja, beveik visi žymesnieji, aukštesnio mokslo ragavę mažlietuvių veikėjai, iliustruoja akivaizdžiai silpną inteligentijos sluoksnį, kai ir XX a. pradžioje mažlietuvius – inteligentus – “gydytojus, teisėjus, inžinierius, net kunigus, mokytojus nesunku buvo ant pirštų suskaičiuoti”27 . Mažlietuviai, neturėję stipraus savo “trečiojo luomo”, norėjo išrutulioti kuo platesnę kultūrinę draugijų veiklą, tačiau daugelis draugijų buvo tik epizodinės, jos užgesdavo vos tik gimusios, nes silpnam intelektualiniam sluoksniui buvo sunku pralaužti daugumos mažlietuvių būrišką mentalitetą. Šią tezę patvirtintų ir tai, kad iš visų lietuviškų draugijų ilgiausiai gyvavo Tilžės giedotojų draugija (1899-1935) ir Sandora (1904-1939), būtent tos, kurioms vadovavo prie mažlietuviškojo elito priskiriamos asmenybės Vydūnas ir V. Gaigalaitis.

“Ciesorių garbinsim”: monarchizmo įtaka mažlietuvių kultūrinei saviraiškai

Nagrinėjant mažlietuvių identiteto problemą, išskiriamos trys pagrindinės jį apibūdinančios definicijos: vokiškai valstybinis ir religinis bei lietuviškai lingvistinis pobūdis, kurios susiformavo iki 1871 m. kaip kelių šimtmečių mažlietuvių priklausymo vokiškai valstybei rezultatas.

XVI a. Vokiečių ordinui tapus pasaulietine valstybe – Prūsijos kunigaikštyste ir protestantizmą paskelbus valstybine religija, mažlietuviai priėmę evangelikų-liuteronų tikėjimą, įsiliejo į tą pačią religinę-kultūrinę terpę kaip ir vokiečiai, kita vertus, tarp savęs ir didlietuvių pastatė pirmąjį – ir bene svarbiausią – religinio tikėjimo barjerą. Lemiamas mažlietuvių tautinės savimonės formavimuisi laikotarpis buvo XVIII a., kai 1701 m., Prūsijos kunigaikštystę paskelbus karalyste ir siekiant pagrįsti valstybės istorinį tęstinumą, pradėta formuoti ir valstybės gyventojams diegti “prūsiškumo” ideologija.

XVIII a. pradžioje vestos mokyklų reformos rezultatus taikliai apibūdino literatūros istorikas G. Ostermejeris, kuris 1786 m. pažymėjo, jog “iš šimto lietuvių vos vienas kitas skaityti nemoka”28 . Mokykla sėkmingai sprendė ir Prūsijos piliečio auklėjimo esminį uždavinį – disciplinuoto paklusnumo valdžiai formavimą. Mažlietuvis pamažu tapo lojaliu valstybės piliečiu, žinojusiu ir vykdžiusiu valstybės prievoles. Paklusnumas valdžiai ir didžiavimasis sava vokiška valstybe per du šimtmečius tapo mažlietuviui neatskiriamais jų identiteto elementais, suteikusiais visam kultūriniam judėjimui ribotumą politinės valdžios atžvilgiu.

Kitas mažlietuvių gyvenimui reikšmingas procesas buvo po Didžiojo maro prasidėjusi planinga krašto kolonizacija. Ji negali būti vertinama vienareikšmiai. Be abejo, istorinės perspektyvos požiūriu, tiesioginės akultūracijos galimybė, natūralus ir nesustabdomas asimiliacijos procesas krašte nulėmė vyravusio lietuviškumo pozicijų praradimą, tačiau vokiškos kultūros sklaida, pirmiausia susijusi su ištuštėjusio krašto apgyvendinimu, ūkiniu krašto atkūrimu, iš dalies darė teigiamą įtaką regiono ekonominei ir kultūrinei plėtrai. Todėl teigtina, kad XVIII a. pradeda ryškiau išsiskirti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos charakteriai, šiame amžiuje ieškotinos ir skirtingos politinės laikysenos XX a. šaknys.

Mažlietuvio paklusnumą “savai” vokiškai valdžiai, lojalumą valstybės karaliui ar kaizeriui suponavo ne tik ilgaamžė priklausomybė vokiškam valstybiniam dariniui, bet ir protestantiškoji tradicija, kuria remiantis valstybės valdovas kartu buvo ir Prūsijos protestantiškosios Bažnyčios galva. Todėl religinės apeigos mažlietuviui reiškė ne tik Dievo, bet ir jo siųsto vietininko žemėje, žemiškojo valstybės valdovo, garbinimą gimtąja kalba.

Lojalumas valstybinei valdžiai, didelis pamaldumas ir gimtoji kalba buvo trys pagrindiniai komponentai, apibrėžę mažlietuvių grupės saviidentifikavimo prioritetus. Po 1871 m., kai susikūręs Vokietijos reichas pradėjo vykdyti valstybinę germanizavimo politiką, pirmasis bruožas išlieka nepakitęs, netgi sustiprėja mažlietuvių orientacija valstybės link; valstybės, kurios stiprybės ir galybės garantu, ypač po pergalingojo 1870 – 1871 m. Prancūzijos ir Prūsijos karo, tapo kaizeris29 . Religiniame lygmenyje išsiskiria surinkiminio sąjūdžio suaktyvėjimas, sietinas su gimtosios lietuvių kalbos, pagrindinio religinių apeigų atlikimo įrankio, išsaugojimu.

Didelę įtaką stiprinant mažlietuvių monarchiškumą ir dievobaimingumą darė lietuviška spauda, kurios atsiradimą XIX a. pirmojoje pusėje mažlietuviai suprato kaip vokiškos valstybės rūpinimosi jais iliustraciją. Spauda turėjo svarbią komunikacinę reikšmę, leisdama mažlietuviams jausti tiesioginį kontaktą su valdžia ir aplinkiniu pasauliu. Iki 1878 m. konservatyvių idėjų sklaidos tarp mažlietuvių “monopolis” priklausė dar nuo 1848 m. Karaliaučiaus universiteto profesoriaus F. Kuršaičio leistam laikraščiui Keleiviui30 , kurio puslapiuose negailėta liaupsių kaizeriui ir visai valdančiajai dinastijai, po imperijos sukūrimo netrūko pasididžiavimo valstybe nugalėtoja. 1701 m. susikūrus Prūsijos karalystei, niekas net negalvojo, kad tokia maža ir silpna karalystė “tokiame trumpame čiese (laike – S. P.) tokia didele u˛augsianti, tokia galinga pastosianti (tapsianti – S. P.) ir į tokią garbę pareisianti, kad visa didžioji Vokietija po Prūsų erelio sparnais užuksmio ir apgynimo prieš visokias bėdas ir negandas ieškosianti”31 . Imperijos nauja galybė ir skaisti šlovė spindėjo pasaulyje lig tol niekad neregėta šviesa32 . Kaizeris buvo prilyginamas mažlietuviams ta pačia žmogiška prigimtimi ir žmogiškomis silpnybės, tačiau čia pat jam suteikiamas nepasiekiamo sakrališkumo įvaizdis, kurį įprasmino jo priesaika vainikavimo dieną “po Dievo akių”33 . Nepaisant gana stiprios mažlietuvių akultūracijos, palikdavusios vis akivaizdesnius pėdsakus jų gyvensenoje ar tradicijose, prievartinis lietuvių kalbos uždraudimas buvo traktuojamas kaip atimta galimybė pamaldžiam mažlietuviui melstis gimtąja kalba. Meldimasis svetima vokiečių kalba net tik stiprino nutautėjimą, bet ir buvo tiesiogiai suprantamas kaip nusižengimas 4 Dievo prisakymui, garbinti tėvą ir motiną, todėl išsižadėjimas tėvų gimtosios kalbos pamaldžiam mažlietuviui visų pirma reiškė Dievo išsižadėjimą.

Germanizavimo politika pradėjo koreguoti mažlietuvių laikyseną vokiškumo atžvilgiu, nes lojalumas vokiškai valstybei nebuvo adekvatus mažlietuvio sutapatinimas su vokiečiu. Jis buvo Vokietijos valstybės pilietis, bet ne vokietis.

Prisimenant lenkiškojo klausimo iki 1871 m. ir vėliau niuansus, reiktų išskirti pagrindinį prūsiškos valstybės tikslą – “paversti lenkus ištikimais Prūsijos pavaldiniais”, palaikant lenkų kalbą ir kultūrą, tačiau kartu neskausmingai išskiriant vokiečių kalbos ir kultūros pranašumą34 . Būti ištikimam “Prūsijos valstybei buvo vienas dalykas, o ištikimybė Vokietijos tautinei valstybei”35 , kurioje nebeliko prūsiškojo tautinio liberalizmo, visai kas kita.

Mažlietuviams po 1871 m. iškyla laikysenos dilema: ir toliau išlikdami lojaliais kaizerio pavaldiniais jie norėjo, kad iš jų nebūtų atimama gimtoji kalba. Kelti reikalavimus valdžiai dėl lietuvių kalbos išsaugojimo – vadinasi reikšti nepasitenkinimą ne tik žemiškąja valdžia, bet ir maištauti prieš patį Dievą. Todėl per visą Vokietijos imperijos laikotarpį mažlietuvių lietuviškoji veikla neperžengė politinio lojalumo ribos ir visada stengėsi rodyti savo dvi tobulybes: “nobažnystę” (dievobaimingumą – S. P.) ir “viernystę (ištikimybę – S. P.) prieš savo karalių”, kurios ne tik buvo diegiamos mokyklose, “bet ir namej nobažnų motynų ir patrijotiškai viernų tėvų šelpiamos (diegiamos – S. P.)”36 .

W. Hubatschas, apibendrindamas Vokietijos imperijos sukūrimo reikšmę, tvirtina, jog po Vokietijos suvienijimo pasienio rajonai buvo sujungti į vieną stiprų politinį darinį ir jiems suteiktas saugumo jausmas37 . Šio teiginio patvirtinimas randamas ir lietuviškos periodikos puslapiuose. Antai Tilžės keleivis rašė, jog Vokietijos imperija “rubežiuose suvienijančią” vokiečių kalbą įvedė ne dėl mažlietuvių išnaikinimo, o dėl imperijos stiprybės, dėl kovos prieš katalikus lenkus, prancūzus, čekus, kurie norėdami savo kalba mokyklose mokyti, sustiprintų Katalikų Bažnyčios galią ir susilpnintų imperiją38 . Tilžės keleivyje negailėta teigiamų epitetų ir pirmojo Vokietijos imperijos kanclerio O. Bismarcko, garbingiausio karžygio39 , adresu: “[…] Tame čėse lyg nauja žvaigždė mūsų tėviškėj užtekėjo, kuri mums ant mūsų kelio ilgai ir peržegnotai švietė, tai buvo Otto von Bismarkis. […] Bismarkis mus ant tikrojo kelio užvedė ir didžiu didžiausiu vyru praėjusio šimtmečio gal būt rokuojamas. […]”40 .

Nauja lietuviška ceitunga šio valstybės veikėjo atžvilgiu buvo kritiškesnė. Jos nuomone, dėl vokietinimo politikos nėra už ką O. Bismarcką garbinti ir jam dėkoti, tačiau čia pat buvo pripažįstama, “kad jis viens didžiausiųjų vyrų savo čėso buvo”41 . Tokia lojalumo monarchijai ir valdančiajai dinastijai, įkūnijusiai visos valstybės galybę, dominantė išlieka tiek šio, tiek ir kitų kultūrinį tautinį mažlietuvių sąjūdį atspindėjusių, laikraščių puslapiuose. Prūsų Lietuvos savaitraštis, daugiausia dėmesio savo puslapiuose skyręs lietuvių kalbos išsaugojimui, atvirai tiesęs kultūrinį tiltą tarp mažlietuvių ir lietuvių anapus Nemuno, valdžios atžvilgiu išlaikė lojalią poziciją. Spaudinio nuomone, “[…] valdžia […], nebodama tautybės, rūpinasi ir krašto tvarka bei ūkio gerove, o tai gana sąžiningai […]”, todėl ir karščiausias tautininkas negali gyventi vien tautiškumu, bet reikia ir maisto bei drabužių. Kadangi ekonominis lygmuo priklausė nuo krašto įstatymų ir jų vykdymo, todėl dėl “savo gero” buvo privalu remti valdžią ir su ja gyventi santarvėje42 .

Neretai lietuviškoje spaudoje, norint dar stipriau pagrįsti mažlietuvių ir valdančiosios dinastijos ryšį, buvo keliama hipotezė apie kaizerio neva lietuvišką kilmę, nes, anot G. Sauerweino, Prūsijos kunigaikštis Albrechtas buvo Lietuvos kunigaikščio Jogailos sesers sūnus, ir tas faktas visai Vokietijos valdžiai turėjęs dar kartą įrodyti, jog negalima “lietuvininkus per priešininkus laikyti”43 ir iš jų atimti gimtąją kalbą. Ši Vokietijos valstybės valdovo lietuviškos kilmės paieška gali būti lyginama su XIX a. Didžiojoje Lietuvoje plitusiomis istorinio romantizmo idėjomis, kurios atgaivino buvusios Lietuvos valstybės galybės vaizdinius ir buvo vienos iš lietuviškojo nacionalizmo įkvėpėjų. Tuo tarpu mažlietuviams savos lietuviškos valstybės atminties neturėjimo nišą užpildė tariamas kaizerio lietuviškas kraujas ir noras patiems sau įrodyti, kad “karališkoji” giminė negali išnykti.

Per visus imperijos gyvavimo metus lietuviškoji spauda ištikimai laikėsi lojalumo kaizeriui tradicijos. Nors kai kurie radikalesnieji lietuviško judėjimo leidiniai, daugiausia finansuoti iš lietuviškųjų šaltinių, pvz., Saulėteka, Birutė, stengdavosi išeliminuoti monarchistinių idėjų sklaidą, bet pati monarcho institucija niekada nebuvo kritikuota. Lietuviškos periodikos lojalią poziciją valdžios atžvilgiu lėmė ir dar vienas ne mažiau svarbus faktas. Remiantis D. Kauno tyrinėjimais, visi reikšmingesni lietuviški periodiniai leidiniai buvo leidžiami vokiečių spaustuvininkų: Nauja lietuviška ceitunga – O. von Mauderodės, Reylaenderiai leido Tilžės keleivį, Siebertai – Lietuvišką ceitungą44 , todėl ir šių leidinių turinys negalėjo nukrypti nuo provokiškų pozicijų.

Vokietijos imperijos paskelbimo diena (sausio 18 d. /1871 m./), kaizerių gimimo dienos buvo pagrindinės datos, kuomet spaudoje netrūkdavo vis kartojamų ištikimybės valdžiai patvirtinimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame kontekste būtų svarbus ne tik perteikiamas turinys, bet ir jo pateikimo forma. Vis dažniau mažlietuviai šiomis progomis (ir ne tik) mintis dėliodavo eilėmis. Dažniausiai tie eilėraščiai būdavo kuriami pačių laikraščių redaktorių, mokytojų, spaudos darbuotojų, tačiau neabejotina, kad ši poezijos apraiška iliustravo naują mažlietuvių visuomenės kokybinį lygmenį45 .

1896 m. pažymint imperijos 25-ąsias metinės, eilėraštis Ant 18. Januarijaus 1896 absorbuoja visas svarbiausias jungties “mažlietuvis – valstybė” definicijas: vienybė, ištikimybė, dievobaimingumas, meilė46 . Minint Vokietijos reicho 40-metį, džiaugtasi, kad valstybė tarpsta ir žydi “kaslink tautiško pasisekimo, valnybės (laisvės – S. P.) ir dorybės”47 . Neužmiršo mažlietuviai paminėti karališkosios poros sidabrinių vestuvių metinių, reziumuodami, jog kaizerio darbus galima apibūdintiti trimis žodžiais: “teisingas ir malonus kunigaikštis, norįs apginti pakajų, sušelpti žemės pasisekimą ir gelbėt prispaustuosius bei varginguosius”48 .

1905 m. didžiulį ažiotažą ir tam tikrą mažlietuviškos visuomenės organizavimosi lygmenį išreiškė sveikinimo Vokietijos princui jo vestuvių proga ruošimas. Balandžio 22 d. buvo išrinkti organizaciniai komitetai Klaipėdoje, Šilokarčiamoje ir Tilžėje, Pakalnėje, turėję iš savo apskričių surinkti visų mažlietuvių, norėjusių pasveikinti princą, adresus. Jie buvo surašyti ir surišti į vieną knygą “su žegnonės velyjimais” (palaimos linkėjimais – S. P.), drauge įdedant vaizdus iš mažlietuvių gyvenimo ir jų krašto. Tuo pasveikinimu pastarieji norėjo parodyti, kad jie, kaip ir jų tėvai, ištikimai tebemyli “savo karaliaus giminę”49 . Surinktas mažlietuvių pavardes Berlyne 1905 m. birželio 5 dieną įteikė V. Gaigalaitis ir A. Kuršaitis, taip dar kartą išreiškę “žemės tėvo namams” savo meilę, o pastarieji “vėl parodė, kad jie ir mūsų neužmiršę”50 .

Apžvelgdamas 1913 metų lietuviškąją veiklą, Prūsų Lietuvos savaitraštis konstatavo, kad ma˛lietuviai, pasveikinź Wilhelmą II 25 valdymo metų proga, patvirtino esantys ištikimi valstybės gyventojai ir prielankūs valdančiajai dinastijai51 .

Su dideliu sambrūzdžiu Vokietijoje 1897 m. paminėtos karaliaus Wilhelmo I 100-osios gimimo metinės. Mažlietuviai jį pagerbti galėjo ne tik spausdintu žodžiu52 , bet ir ta proga Tilžėje kovo 22 d. suorganizuotose draugijų eitynėse. Centrinėmis miesto gatvėmis kartu su vokiškomis kareivių, šaulių, giedotojų Harmonia, evangeliška darbininkų draugijomis, darbininkais iš Hermanno ir Singerio, Sternkopfo fabrikų, gaisrininkais žygiavo ir lietuviškų Birutės ir Tilžės giedotojų draugijų atstovai. Birutininkų žygiavo apie 40 žmonių, persijuosusių per petį trispalvėmis juostomis ir pasipuošę juodais cilindrais53 (pabraukta mano – S. P.). Kokius apmąstymus apie lietuviško kultūrinio judėjimo priešakyje stovėjusių mažlietuvių laikyseną sukelia šis faktas?

Birutininkų veikla už lietuvių kalbos išsaugojimą, prieš nutautėjimą, bet ne prieš vokiečių kalbą ar juo labiau prieš Vokietijos imperijos valdžią, suteikė ryškų tiek Birutės, tiek kitų draugijų veikėjų laviravimo tarp vokiškumo ir lietuviškumo atspalvį. Pirmaisiais Birutės gyvavimo metais rengtuose mėnesiniuose susiėjimuose aiškiai kalbėta, kad “mūsų kalba prievarta naikinama” ir mokyklose beveik nebemokoma lietuviškai, nuogąstauta, jog tokie žingsniai daro žalą “ne vien pačiai giminei, bet ir valdžiai”54 , bei tikėta, kad lietuvių kalba bus užtarta “per mūsų širdingus valdonus” ir kiekvieno susiėjimo pabaigoje sušunkama: “aukštai tegyvuoja mūsų ciesorius”55 .

Birutė yra laikoma savotišku mažlietuvių visuomenės idėjinio modernėjimo atskaitos tašku. Ji iš savo darbotvarkės visiškai išeliminavo religinį klausimą, tačiau jos veikloje įžvelgiama tiek naujų pasaulietinių idėjų, tiek tradicinių vertybių (lietuvių kalba, apolitiškumas, ištikimybė ir lojalumas valdžiai) samplaika. Įvairiai galėtų būti vertinamas ir birutininkų dalyvavimas eitynėse pasipuošus juodais cilindrais. Daugumai mažlietuvių, kaimo gyventojų, birutininkų žygiavimas su juodais cilindrais kaip modernios miestietiškos kultūros atributais negalėjo atrodyti savas reiškinys, nors pats Birutės dalyvavimas eitynėse visuomenės “didį pritarimą rado”56 , tačiau, kita vertus, reiktų bandyti įžvelgti tų pačių birutininkų norą parodyti mažlietuvius esant ne žemesnės kultūros žmonėmis ir juos statyti į vieną gretą su vokiečiais.

Mažlietuviams ne mažiau svarbiu vokiškos valstybės simboliu jau nuo XIX a. pradžios tapo karalienės Luizės (1776-1810) paveikslas, suformuotas iš kartos į kartą pasakotų prisiminimų ir vaizdinių apie karališkosios poros Friedricho Wilhelmo III ir jo žmonos apsigyvenimą Klaipėdoje 1807 m. pradžioje, kur karalystės valdovas turėjo sutikti “didžiausią pažeminimą po pralaimėjimo prieš Napoleoną”57 . Jos nuoširdus bendravimas su ma˛lietuviais, gerumas, rūpinimasis švietimu ir vargstančiaisiais įkūnijo pavyzdinį Vokietijos motinos įvaizdį, nes “po jos nebebuvo moters, tiek meilės sėti galinčios”58 . Dar 1897 m., artėjant karalienės mirimo 90-osioms metinėms, spaudoje pasigirsta raginimų rinkti pinigus paminklo Luizei statybai, į tą darbą bendrai susivienijus lietuviškoms ir vokiškoms jėgoms. Mažlietuviai Luizės rūpinimąsi švietimu priešpriešino O. Bismarcko politikai ir germanizatoriams, siekusiems sunaikinti lietuvių kalbą59 . Aktyviai į lėšų paminklo statybai rinkimą įsitraukė Tilžės giedotojų draugija60 , kuri 1899 m. gegužės 14 d. Tilžėje, Jokubinės salėje, surengė lietuvišką koncertą su dainomis ir Tilžės pėstininkų kapelos muzika. Koncertas turėjo du tikslus: pirma, visiems suvokietėjusiems mažlietuviams norėta parodyti, kad nereikia gėdytis lietuviškumo ir lietuviško dainų, todėl 12 atliktų dainų tekstai buvo atspausdinti programėlėje tiek vokiškai, tiek lietuviškai; antra, surinkti paminklui pinigų. Tačiau jų surinkti nepavyko daug, nes į renginį atvyko mažai žmonių dėl prasto oro ir dėl kitų tądien vykusių labdaringų, paminklo statybai skirtų, pasilinksminimų. Tačiau viltasi ateityje “tokiam prakilniam daiktui” surinkti daugiau lėšų61 , kurių didesnė suma turėjo proporcingai reikšti ir didesnę mažlietuvių meilę karalienei.

1900 m. rudeniop Tilžėje buvo įkurta kultūrinio švietimo draugija Luizė, vadovaujama gimnazijos profesoriaus A. T. Kuršaičio. Ši draugija siekė “karalienės Luizės atminimą Lietuvoje išlaikyti ir tėviškės meilę” stiprinti62 , ir, anot D. Kauno, įgyvendinti draugijos pirmininko idėją apie lietuviško etnografinio muziejaus įsteigimą63 . Draugijos įkūrimas daugiausia buvo susijęs su kaizerio atvykimu į Tilžę, norint jam parodyti, kaip atmenama karalienė Luizė, tačiau draugijos veikla buvo epizodinė: 1900 m. pabaigoje įvyko keletas mėnesinių susirinkimų, 1901 m. buvo išleista knygelė apie Luizę64 , ir draugija u˛geso.

Renginių, skirtų karalienei Luizei pagerbti, apogėjumi tapo Vokietijos kaizerio atvykimas į Tilžę 1900 m. rugsėjo mėnesį dalyvauti atidengiant paminklą karalienei Luizei. Tai suteikė galimybę visoms patriotiškoms draugijoms žygiuoti per miestą, kartu ir mažlietuviai visos imperijos akivaizdoje parodė savo seną ištikimybę valdovui65 . Birutininkų kvietimą visus norinčius dalyvauti eitynėse turėti juodus rūbus ir “aukštą [cilinderio] kepurę”66 , netruko sukritikuoti Tilžės keleivis, apgailestaudamas, kad patys vokiečiai jau beveik nebedėvi frako, kurio net tikslaus pavadinimo lietuvių kalba nėra, ir priminė numatytą Tilžės giedotojų rengimąsi tautiniais drabužiais67 . Tačiau svarbiausias dalyvavimo eitynėse rezultatas patiems mažlietuviams buvo ne tai, kad Tilžės giedotojos buvo apsirengusios lietuviškais rūbais, o birutininkai jiems geriau patikusia juoda sermėga68 , bet paties kaizerio reakcija į mažlietuvius: jo veidas, pražygiavus lietuviškoms draugijoms, nušvito ir visus “meilingai sveikino”69 . Mažlietuviui buvo svarbu žinoti, kad jo ištikimybė valstybei nėra vienapusiška, o tokių tiesioginių kontaktų su aukščiausiąja valstybės galva metu buvo galima pasitikrinti tarp jų nenutrūkusį abipusį ryšį.

Klaipėdos miesto ir apylinkių gyventojai kaizerio apsilankymo sulaukė 1907 m., atidengiant Borusijos paminklą rugsėjo 23 d. Mažlietuviai po atidengimo iškilmių nusiuntė valdovui ištikimybės valstybei laišką ir vokiečių bei lietuvių kalbomis kunigo J. Pipiro iš Klaipėdos giesmę, po kuria pasirašė 16 aplinkinių Klaipėdos vietovių (Tauralaukio, Stučių, Margių, Vaškių ir kt.) ūkininkų ir kunigai V. Gaigalaitis iš Priekulės ir J. Pipiras70 . Tačiau pro tomis dienomis lietuviškoje spaudoje vyravusią euforiją71 , iš Naujos lietuviškos ceitungos puslapių prasiskverbė tam tikros nusivylimo esama padėtimi nuotaikos, kadangi Vokietijai kylant ir augant, Lietuva “nyko ir mažinos”. Vokiečiai nesą dėkingi mažlietuviams, kurių tėvai ir protėviai liejo kraują, kovodami su valstybės priešais, nes naikina lietuvių kalbą. Tačiau didžiausią mažlietuvių nusiminimą [ne pasipiktinimą ar įžeidimą – S. P.] sukėlė tai, kad pastarieji taip pat davė “savo grašelius” paminklui statyti, bet nė vienoje kalboje ar rašte nebuvo apie tai net užsiminta, kaip nebuvo ant paminklo parašyto nė vieno lietuviško žodžio apie mažlietuvių pagalbą statant “savo valdonams ant garbės”72 . Nepaisant tam tikrų prasiveržusių minorinių gaidų, jos neįprasmino jokių revoliucijų prieš valdžią, toliau atspindėjo pavaldinio nuolankumą.

Išsami mažlietuviškų tekstų analizė leidžia daryti prielaidą: jeigu imperijos valdžia nebūtų uždraudusi lietuvių kalbos vartojimo bažnyčiose ir dėstant tikybą mokyklose, mažlietuvių judėjimas už lietuvių kalbos teises būtų buvęs mažesnio masto. Tilžės keleivis apgailestavo, jog prieš 30 metų mažlietuviai buvo patys taikingiausi Prūsijos karaliaus valdiniai ir “vokiečiai lietuvininkus garbėj laikė”, ir jeigu ne A. Falko nurodymai, “tai lietuvininkai ir šiandien pakajingiausi (taikingiausi – S. P.) padonai (pavaldiniai – S. P.) būtų” ir “nei viena giminė taip pakajų (taiką – S. P.) ne myl, ale ir nėra taip narsi kovoje kaip lietuvininkai”. Čia pat Tilžės keleivis tarsi ir abejojo tokios mažlietuvių pozicijos teisingumu, pareikšdamas, jog būtų kur kas geriau valstybėje turėti vieną kalbą, tačiau kita vertus, nesutiko, kad norima iš karto išnaikinti svetimas kalbas, nes kiekvienas žmogus turi teisę savo kalbą saugoti kaip lobį73 . Tačiau toks rūpinimasis savimi ir gimtąja kalba neturėjo būti valdžios suprantamas kaip kažkoks ypatingas ir nuo valstybės atsiskiriantis veiksmas, bet dar didesnis “prisiglaudimas prie vokiečių už karalių bei tėviškę”74 .

A. Falko priimtų įstatymų lemiamą reikšmę mažlietuvių kultūriniam sąjūdžiui atsirasti pripažino ir vienas iš lietuviškojo kultūrinio bei politinio judėjimo veikėjų J. Strėkys, kalbėdamas 1911 m. rinkiminės kampanijos metu Kretingalėje. Jis apgailestavo, kad pergalės prieš Prancūziją džiaugsmą aptemdė “Falkio zokanai”, panaikinę mokyklose lietuvių kalbą. Mažlietuviams pasiguodus, A. Falkas išsitaręs apie mažlietuvių suvokietinimą, o po kelerių metų ministras Gossleris pasakęs, kad “lietuviai neturintys jokios teisybės save lietuviais vadinti”, todėl visa ši nepalanki lietuviškumui situacija “turėjo lietuvius sujudinti”, tačiau mažlietuviai, būdama nuolanki giminė, daugiausia meldėsi ir rašė peticijas75 .

Kelių šimtmečių mažlietuvių priklausomybė vokiškai valstybei, Hohencolernų dinastijos, kaip monarcijos simbolio, valstybės valdovo, kaip protestantiškosios Bažnyčios galvos, garbinimas suponavo pamaldžią ir monarchiškai nuolankią mažlietuvių grupę, kurios dauguma šiuos identiteto aspektus išlaikė nepakitusius ir XIX-XX a. sandūroje vykusio lietuviško kultūrinio judėjimo už lietuvių kalbos išsaugojimą metu.

“Tėviškę mylėsim, lietuviškai kalbėsim”

Mano tėviške mieloji
Yra Prūsija gražioji,
Bet ypačiai Lietuva,
Žeme gulinti anapus
Rusų, lenkų bet ir šiapus,
Kad žiūri nuo Vakarų;
Bet iš Rytų kad pareisi
Per Maskolių ciesorystę,
Tai tikt klaustis Nemuno,
Pasiduot į jo draugystę
Ir laikytis prietelystės
Ant kelionės šios ilgos76 .

1893 m. Tilžės keleivyje išspausdintas eilėraštis, nepretenduojantis į pavyzdinę poetinės kūrybos taisyklių ir formų išraišką, atskleidžia svarbų mažlietuvių erdvinės savivokos elementą – tėviškės, tėvynės sampratą – teritorijos, kurią jie laikė savo gimtąja žeme. Pacituotose eilutėse išskirtinos dvi tėviškės dimensijos: pirmiausia paminėta Prūsija, po to Lietuva, kuriai priklauso abipus Nemuno esančios žemės. Jeigu remtis istoriografijoje minimais mažlietuvių gyvenamos teritorijos Prūsijos valstybėje pavadinimais77 , šiuo atveju labiausiai tiktų įvardijimas Prūsijos Lietuva, tačiau tuomet būtų problemiška paaiškinti “didlietuviškų” žodžių: rusų, lenkų, Maskolių ciesorystė vietą minėtame kontekste. Bandydami šią dilemą išspręsti apeliuojant į įžvelgiamas mažlietuvių ir didlietuvių politinės aspiracijos apraiškas, nueitume lengviausiu ir ne visai korektišku istorinių apibendrinimų keliu.

Atkreipdami dėmesį į jau aptartas mažlietuvių prūsiškojo valstybingumo ir monarchizmo nuostatas, sąvoką Prūsija galime traktuoti kaip Prūsijos valstybė (vadinasi: tėviškė = Prūsija = Prūsijos valstybė), o Lietuva – teritorija, kurioje buvo vartojama lietuvių kalba, pagrindinis lietuvių giminės egzistavimo ir išlikimo kriterijus. Nykstant lietuvių kalbos vartojimo arealui, nyko ir mažlietuvių gyvenama teritorija, vadinasi nyko ir Lietuva = tėviškė. Reziumuojant išdėstytą mažlietuvių tėviškės sampratą, atkreiptinas dėmesys į svarbų valstybės ir tėviškės sutapatinimo ryšį78 ir lemiamą gimtosios kalbos vaidmenį, išsaugant savo giminę ir tėviškę. Šiuose apibendrinimuose didlietuviškas leitmotyvas vėl liko nuošalyje.

Gvildenant prasiveržusią didlietuvišką tematiką, atkreiptinas dėmesys į tai, kad didesnei valstietiško mentaliteto mažlietuvių daliai tai asocijavosi su katalikybės sklaida, svetima vyravusiai protestantiškai aplinkai ir galinčiai sukelti pavojų “ciesoriškai” hegemonijai. Tuo tarpu Lietuvos abipus Nemuno sampratos proskverbis mažlietuviškoje spaudoje pirmiausia būtų sietinas su vardais mažlietuvių, įsitraukusių į lietuvišką kultūrinį judėjimą ir norėjusių, pasitelkus lietuvių kalbos analogiško likimo Rusijos imperijoje (ten – polonizacija, čia – germanizacija) situaciją, tarp pačių mažlietuvių stiprinti pasididžiavimą ir meilę tėviškei bei iškelti bendrą lietuvių kilmę79 .

Šioje mažlietuviškos tėviškės definicijos paieškoje galima įžvelgti laviravimą tarp vokiškojo ir lietuviškojo lygmens, kadangi vokiška Prūsijos valstybė mažlietuviams buvo tradicionalizmo suponuota kaip sava, kita vertus, įvardijimas teritorijos, kurioje gyveno lietuviška giminė, atskleidžia ‘iki sienos ir už sienos’ gyvenusių lietuvių kilmės panašumo sampratą ir siekį savęs neišeliminuoti iš lietuviškojo arealo80 .

Mažlietuviams svarbiausias tėviškės išlikimo garantas buvo lietuvių kalba, o vienas iš simbolių – Nemuno upė, kurios amžinas tekėjimas buvo lyginamas su lietuviškumo išlikimu. Vienas iš žymiausių mažlietuvių kultūrinės veiklos įkvėpėjų ir žadintojų – G. Sauerweinas, savo eilėse minėjo Nemuną, lygindamas jo svarbą lietuviškumui kaip Reino upės – vokiškumui: Rein¹ vokietis gina “ir savo brolius gint vadin’”81 . Nemuno, kaip lietuvybės tvirtybės, vaizdinys kartojosi ir mažlietuviškos spaudos puslapiuose išspausdintose eilėse, kuriose jis vaizduotas kaip pagrindinė Lietuvos arterija, apie kuri¹ buvo ir bus kalbama lietuviškai82 , arba kaip tėvas, galintis subarti tarpusavyje nesutariančius vaikus83 .

Iš jau aptartų mažlietuvių grupės saviraišką lėmusių bruožų, svarbiausias vaidmuo teko gimtajai kalbai, kadangi lietuvių kalbos vartojimas ir išsaugojimas įprasmino dievobaimingumą, ištikimybę valstybei, lojalumą jos valdovui84 , lietuviškos giminės ir tėviškės išlikimą. G. Sauerweinas prisipažino, kad užtardamas mažlietuvius jis daugiau naudos atneša Vokietijai negu patiems mažlietuviams, “kadangi tokiu būdu ir mūsų vokišką giminę nuo susigriešijimo (nuodėmės – S. P.) [kitos giminės naikinimo – S. P.] apsaugoju ir ponui Ciesoriui, ir vokiškai tėviškei vierniausius (ištikimiausius – S. P.) kareivius ir padonus išlaikyti gelbju”85 . Tokią jo nuostatą iliustravo ir eilėraštis Motinos kalba, kuriame tiksliai užfiksuota, jog karaliui ištikimiausias visada buvo ir bus “tas, kurs mylėdams brolelius / N’atsiskir’ nuo kalbos”86 . Su lietuvių kalba buvo siejamas ir uždaroje valstietiškoje visuomenėje susiformavusių dorinių vertybių išsaugojimas. Svarbiausia vertybe laikyta garbė ir pasididžiavimas savo kalba, nes “lietuviu būti ir visur lietuviškai šnekėti yra tokia jau garbė, kaip ir vokiškai”87 , o išsaugojusius gimtąją kalbą mažlietuvius gerbtų visos ‘kultūriškos’ giminės, ypač vokiečiai88 .

Tačiau kalbant apie mažlietuvių kultūrinį judėjimą už gimtosios kalbos išsaugojimą būtina atkreipti dėmesį, jog mažlietuviai pasisakė prieš jų gentainių nutautėjimą, gimtosios kalbos išsižadėjimą, tačiau, anot Vydūno, “lietuvių kova nesikreipia prieš vokiečius arba valdžią, bet […] prieš mūsų pačių kvailumą”89 , nes kitaip jų kova reikštų pasipriešinimą valdžiai ir aukštesnei vokiškai kultūrai.

Nutautėjęs mažlietuvis pirmiausia buvo laikomas Dievą paniekinusiu žmogumi, nes Dievas norįs, kad kiekvienas žmogus jį savo gimtąja kalba garbintų ir ta kalba klausytų Šventąjį Raštą90 . Anot Naujos lietuviškos ceitungos, vieni suvokietėję mažlietuviai “yra puskvailiai, nesupranta nei vokiškai, nei lietuviškai”, o kiti yra socialdemokratai, didžiausi mažlietuvių priešininkai politikoje91 . Išsižadėję savo kalbos perėmė iš vokiečių visas elgesio ir asmenines blogybes: rūkymą, nemandagumą, alkoholio vartojimą92 . Tačiau kita vertus, mažlietuviai vokiečių kalbos mokėjimą (neišsižadant ir lietuvių kalbos) traktavo kaip galimybę “pasididžiuoti prieš vokiečius, kad lietuvis dvi kalbi moka, o vokietis tikt vieną”93 , ir toks dviejų kalbų mokėjimą laikytas išmintingu žengimu į ateitį94 .

Mažlietuvių ir vokiečių vidinių savybių supriešinimas kildinamas dėl skirtingos padėties statuso: mažlietuvis – kaimo žmogus, valstietis, vokietis – miestietis, dvarininkas, todėl mažlietuvis užaugęs patriarchalinėje visuomenėje yra geras, aplinkinių neskriaudžiantis žmogus, o vokietis – miesto, “to pragaro prieangio”95 atstovas, persisėmęs visomis modernaus ir triukšmingo miesto pagimdytomis negerovėmis. Skirtingas socialinis statusas apibrėžė ir kalbų “kultūringumų” lygmenis, nes lietuvių kalba laikyta bendravimo namuose ir religinių apeigų kalba, ta, kurios mokėjimas įprasmino senųjų papročių ir tradicijų laikymąsi. Vokiečių kalbos mokėjimas buvo reikalingas “dėl geresnio išėjimo šime sviete”96 , tarsi išeiginis rūbas, tinkąs dėvėti išvažiavus į miestą. Be to, Vokietijoje gyvenant, mergaitėms tarnaujant pas vokiečių ponus arba joms ištekėjus už “urėdninko (tarnautojo – S. P.) ir kupčiaus” (prekybininko – S. P.), buvo privalu mokėti vokiečių kalbą, be kurios nebūtų galima keliauti nei į Ameriką, nei į Aziją ar Afriką97 . J. Mikšo leistas ir atvirai prieš lietuvių kalbos naikinimą pasisakęs Niamuno sargas taip pat rašė apie vokiečių kalbos reikalingumą, tačiau reikalavo lygių lietuvių ir vokiečių kalbų vartojimo teisių98 .

Tilžės keleivio puslapiuose neretai prasiskverbdavo besąlygiškas vokiečių kalbos pranašumo ir kovos dėl gimtosios kalbos bergždumo iškėlimas, nes jei lietuvių kalba pasmerkta myriop, reikėsią su tuo susitaikyti, nepaisant jos grožio ir noro ją išsaugoti99 . Anot šio spaudinio, labai svarbu, kad mažlietuviai taptų lygiaverčiais ekonominiais ir kultūriniais kitų tautų partneriais, ko nebuvo galima padaryti nesuprantant vokiečių kalbos100 , o kai kurių autorių nuomone, mažlietuviai turėjo spėti eiti koja kojon su laiku tiek mokėdami vokiškai, tiek iškeldami “savo kalbą, tikėjimą bei apšvietimą”101 . Nauja lietuviška ceitunga pasižymėjo ypač aštriu tonu prieš mažlietuvių nutautėjimą ir buvo šiek tiek kritiškesnė vokiečių kalbos “kosmopolitiškumo” atžvilgiu, nes tiek su pastarąja, tiek su kita didelės giminės kalba negalima per “Europos apskritimą perkeliauti”102 .

Mažlietuviai lietuvių kalbą laikė pagrindiniu savo tautinės grupės raiškos ir identifikavimo veiksniu, su jos tarpsmu buvo siejamas ir mažlietuvių religingumo, ištikimybės valstybės valdovui bei visos Lietuvos išlikimas, todėl lietuvių kalbos ir mažlietuviško tapatumo jungtis buvo labai svarbi. Reiktų pabrėžti, jog etnolingvistinei bendrijai, kuri nebuvo susiformavusi kaip politinė tauta, gimtosios kalbos atsisakymas iš esmės reiškė buvusio tapatumo praradimą, nors teritorinis suvokimas ir išlikdavo. Tačiau dėl per šimtmečius susiformavusių paternalistinių ryšių ir gyvenimo vokiškoje valstybėje, mažlietuvių kultūrinis judėjimas už lietuvių kalbos teises nepasisakė prieš vokiečių kalbą, bet jos mokėjimą (neišsižadant gimtosios kalbos) traktavo kaip tam tikrą galimybę mažlietuviams pakilti į modernesnę kultūrinę lygiagretę ir pakankamą komunikavimą pačiame valstybės viduje

Mažlietuvių ir didlietuvių integracijos problemiškumas

Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vienybės arba integracijos idėja, ypač XIX – XX a. sandūroje, istoriografijoje dar nėra pakankamai ir objektyviai ištyrinėta. Jau nuo XIX a. pradžios Mažąją Lietuvą atrado etnopolitiškumo netekęs didlietuvis, kuriam buvo būtina pagrįsti savo etnokultūrinės egzistencijos pagrindą, ką puikiausiai įprasmino atrasta Mažosios Lietuvos raštija, nuo XVI a. turėjusi religinės ir pasaulietinės spaudos tradicijas. Didlietuviai Mažojoje Lietuvoje rado palankią dirvą įgyvendinti savo kultūrinius politinius planus, visų pirma, susijusius su lietuviško žodžio spausdinimu. Čia buvo galima spausdinti ne tik Didžiojoje Lietuvoje uždraustus lietuviškus spaudinius, bet ir planuoti įkurti mokslo draugiją. Dar vyskupas Motiejus Valančius su pavydu žvelgė į gyvenimą Prūsijoje, kur “niekas tikėjimo nekušina, niekas katalikų nepersekioja”, kur “daug yra žemaičių katalikų, kurie tačiau gyvena dailiai, šneka žemaitiškai, turi knygų, mokos rašto žemaitiško […]”103 . Negalima ir neturi būti nuneigtas Mažosios Lietuvos ir kai kurių mažlietuvių, daugiausia spaudos darbuotojų įnašas, padedant didlietuviams spaudos draudimo metais. Tačiau iškyla dilema: kiek šis spaudos draudimo laikotarpiu vykęs bendradarbiavimas atspindėjo ar galėjo atspindėti abipus Nemuno gyvenusių lietuvių integracijos gylį? Ieškant atsakymo į šį klausimą, reiktų šiek tiek plačiau sustoti ties 1883 m. Ragainėje pradėta leisti Aušra ir joje skelbtomis mintimis.

D. Kaunas studijoje apie Jurgį Mikšą, kuris buvo vienas iš Aušros leidėjų, nurodo šio laikotarpio istoriografinę problemą, jog yra “aušrininkų istoriografijoje pernelyg įsišaknijusių vertinimo stereotipų, tradicija tapusio atgimimo dalyvių beatodairiško idealizavimo […]”104 . Aušra vadinta pirmąja apčiuopama didlietuvių ir mažlietuvių integracine apraiška: spausdinta Ragainėje ir Tilžėje, joje bendradarbiavo, be didlietuvių kultūros veikėjų, ir jau minėtas J. Mikšas, M. Jankus. Tačiau yra svarbu panagrinėti, kaip vadinamoji integracijos tema atsispindėjo turinyje. Aušros puslapiuose aiškiai vyrauja aktuali ir prielanki mažlietuviams kalbinė – nutautėjimo – tematika, tuo tarpu istorinio–romantinio pobūdžio kūriniai vargu ar galėjo pastaruosius sudominti. Aušros veikėjai aiškiai suvokė, kad ne tik Rusijos imperijoje lietuviai nutautėja, bet ir kaimyninėje Vokietijoje105 . Nutautėjimas suprastas kaip bendras “kraujo brolių” likimas, kurį galima sustabdyti populiarinant mokslą ir švietimą, todėl jau beveik nuo pirmųjų leidinio numerių gvildenama Jono Basanavičiaus proteguota Lietuviškos mokslo draugijos įkūrimo idėja. Tačiau skaitant Aušros puslapius nejučiomis kyla mintis, jog didlietuviai Mažąją Lietuvą suprato tik kaip palankią dirvą savoms idėjoms įgyvendinti. Tai įrodytų 1883 m. Aušros ketvirtajame numeryje pateikta užuomina, jog kai tik Rusijos valdžia leis įkurti tokią draugiją savo imperijoje, ji bus perkelta iš Mažosios Lietuvos į Kauną ar Vilnių106 . Nevertėtų kaltinti didlietuvių tautiniu egoizmu, bet suvokti, kad formuojantis moderniai lietuvių tautai išplitęs tautinis ir kultūrinis sąjūdis Didžiojoje Lietuvoje sugebėjo atrasti Mažosios Lietuvos raštiją, bet ne patį mažlietuvį. Juos vienijo, remiantis M. Kleino žodžiais, “kalba ir kilmės giminiškumas”107 , bet istorijos vyksmas suponavo skirtingą socialinę-ekonominę, kultūrinę aplinką: vienoje Nemuno pusėje – lenkišką, kitoje – vokišką, kuri “etniniu požiūriu suformuoja savitą identitetą ir priklausymą”108 .

Mažlietuviui baimę broliautis su didlietuviais kėlė ne tik jo katalikiškumas, bet ir Rusijos imperijos kaip atsilikusio, jų akimis, krašto grėsmė, kadangi susijungimo su Didžiąja Lietuva atveju galima patekti į rusų jungą ir pavirsti rusais arba lenkais109 . Lenkiškasis veiksnys darė nemažą įtaką formuojant mažlietuvių konservatyvią nuostatą apie Rusijos imperijoje gyvenusius lietuvius, nes bendradarbiavimas su didlietuviais buvo traktuojamas kaip broliavimasis su lenkais. Lenkų aspiracijos Vokietijos imperijoje, atsižvelgiant į visą augančio lenkiškojo nacionalizmo kontekstą, buvo suprantamos kaip vokiškosios valstybės pamatų ardymas, todėl didlietuvių, persiėmusių polonizacijos idėjomis, įtaka mažlietuviams taip pat galėjo kelti realią grėsmę “savos” valstybės stabilumui. Konservatyvumą Didžiosios Lietuvos atžvilgiu savo puslapiuose reikšdavo Tilžės keleivis, kuris rašė, jog nerimstantys lenkai nori atgauti “visą savo karalystę”, kuriai priklausytų ir Vakarų bei Rytų Prūsija, Karaliaučius, Tilžė, Klaipėda. Lenkai norėję į savo kovą įtraukti ir Rusijos imperijos lietuvius bei žemaičius, o paskutiniuoju metu ir Prūsijos lenkus, kašubus, mozūrus bei mažlietuvius, tačiau “prie mūsų lietuvininkų lenkai […] meilės ir paguodos ikšiol nerado”110 .

Kiek mažlietuviui didlietuvis buvo “savas” ar “svetimas”, vertinti yra labai problemiška. Amžių sandūroje Saulėteka rašė: “Kas pažįsta arčiaus prūsų pusės lietuvius, tas gerai mato, kad maskoliškoji Lietuva su savo gyventojais yra visai nepažįstama jiems šalis; jie jos ir nenori pažinti, nelaikydami tų, kaip jie vadina “žemaičių”, ne per savo viengenčius; jų akyse žemaitis, tai tiek, ką maskolius ar lenkas”111 .

Mažlietuvio rezervuotumui didlietuvio atžvilgiu įtaką darė pirmųjų politinis ir religinis “antikultūrinis” konservatyvizmas, sukeltas ne tiek liuteronų bažnyčios, kiek surinkimininkų sąjūdžio112 . Mažlietuvių inteligentijos “labai plonas” sluoksnis113 taip pat ribojo jų veiklos įvairiapusiškumą, kadangi, kaip jau buvo minėta anksčiau, mažlietuvių “būriškas” mentalitetas bet kokį pakilimą socialinio statuso laipteliais, neatskiriamą nuo išsimokslinimo lygio, siejo su tapsmu vokiečiu. Neretai spaudoje kaip priešprieša mažlietuviui buvo pateikiamas teigiamas didlietuvio, siekusio išsimokslinimo, ir svarbiausia, supratusio išsilavinimo svarbą, paveikslas114 .

Grįžtant prie anksčiau iškelto klausimo, kodėl mažlietuviai spausdino Didžiajai Lietuvai skirtas draudžiamas knygas, galima iš dalies remtis Vaclovu Biržiška. Anot jo, Mažosios Lietuvos lietuviška visuomenė “visomis jėgomis palaikydavo savo brolių iš anapus sienos kovą už savo spaudą”, kaip ir “vokiškoji […] visuomenės dalis nebuvo tai kovai priešiškai nusistačiusi, nes […] iš tos kovos gaudavo ir nemaža pelno”, kaip ir “Jurgis Mikšas ir Šernius, o paskiau ypačiai Otto von Mauderode, Reylenderis, Schenke ir kai kurie kiti”115 , kadangi daug pelno atnešdavo pagrindinių lietuvio naudotų knygų – maldaknygių, kalendorių ir elementorių – spausdinimas. Tą faktą dar 1893 m. pastebėjo ir V. Gaigalaitis, teigdamas, jog didlietuviai jiems reikalingas knygas parsigabendavo “iš Prūsų paslapta”, o keli spaustuvininkai Tilžėje, užsiėmę šituo knygų spausdinimu, “pragurbo”, tačiau svarbu ir tai, kad dėl tokios knygininkų veiklos nuostolius patyrė Rusijos imperijos valdžia116 . Galima kalbėti tik apie kultūrinio lygmens didlietuvių ir mažlietuvių bendradarbiavimą, ką nurodo ir J. Mikšas Aušroje, minėdamas, jog “taip keliauja iš Prūsų lietuviai […] į maskoliškąją Lietuvą, […] važiuoja ir iš maskoliškosios Lietuvos lietuviai į prūsus su savo broliais Prūsuose norėdami į geresnę pažintį pareiti”117 .

Mažlietuvių kultūrinio judėjimo veikėjai, daugiausia liberaliojo pasaulietinio sparno, norėdami pagrįsti savo vienybės ir kultūrinės veiklos prieš nutautėjimą svarbą, daugiausia rėmėsi Didžiosios Lietuvos istorijos ir kultūros simboliais: lietuvių kova prieš kryžiuočius (dažniausiai minėtos Durbės ir Žalgirio mūšių pergalės), stipri Vytauto Didžiojo Lietuvos valstybė, narsių Lietuvos moterų Birutės, Onos, Gražinos paveikslai, ištraukos iš Simono Daukanto raštų. Šie herojai ir temos išsiskiria Birutės, Susivienijimo, jaunimo draugijų ir jų Santaros susirinkimų metu skaitytuose pranešimuose. Lietuviškų švenčių metu skambėjo Didžiojoje Lietuvoje gimusios Maironio, Prano Vaičaičio eilės, dainuotos Stasio Šimkaus, Česlovo Sasnausko sukurtos melodijos. Toks didlietuviškų simbolių “skolinimasis” pirmiausia susijęs su tuo, jog mažlietuviai neturėjo savos lietuviškos valstybės atminties, o norint pagrįsti savąjį kultūrinį judėjimą reikėjo ieškoti jį įprasminančių sąsajų. Anot Prūsų Lietuvos savaitraščio, kovoti prieš nutautėjimą reikėjo naikinant per amžius atsiradusią kultūros sieną tarp abiejose valstybėse gyvenančių lietuvių, “vienširdžiai savo kultūros auklenimu besirūpinant”118 .

Gana dažnai mažlietuviai žadindami savo tautiečių sąmonę, iškeldavo Žalgirio mūšio pergalės reikšmę. 1910 m. Žalgirio mūšio pergalės 500 metų jubiliejui buvo skirti lietuviški Birutės ir Tilžės giedotojų draugijos vakarai, spaudoje spausdinti specialūs tai sukakčiai skirti istorinės retrospektyvos straipsniai. Žalgirio tematikoje išskirtinos dvi linijos: lietuvių ir lenkų santykiai bei kryžiuočių galybės sutriuškinimas. Kaip šios temos atsispindėjo dviejuose lietuviškuose spaudiniuose: konservatyviajam sparnui atstovavusiame Tilžės keleivyje ir aktyviai kultūrinį judėjimą palaikiusioje Naujoje lietuviškoje ceitungoje?

Anot Tilžės keleivio, tai buvo “išgąstingas mūšis”, kuris palaužė kryžiuočių galybę, tačiau jame kryžiuočiai mirė kaip karžygiai, nes “lietuvininkai bei lenkai juos po sunkios kovos apgalėjo”. Šiųdienė situacija esanti kardinaliai priešinga, nes lietuviai ir lenkai, priklausydami kitoms valstybėms, nebeturi savo kariuomenės, tuo tarpu vokiečių kariuomenė yra labai stipri119 . Laikraštis konstatavo, kad lenkai be lietuvių nebūtų kryžiuočių nugalėję, nes be Vytauto, drąsaus, sumanaus ir narsaus karžygio, lenkai būtų buvę “kaip be kardo rankose”120 . Jie vieni nebūtų laimėję Žalgirio, tą rodo ir per 300 metų nualintos antrąja Torūnės taika gautos žemės, kuriose išnyko miestai, ištuštėjo laukai, dingo galvijai; Lietuva, valdant Gediminui, Kęstučiui ar Vytautui visada buvo aukštos kultūros, priešingai lenkų, “niekados niekam” netikęs ūkininkavimas121 .

Šioje straipsnių serijoje dominavo antilenkiška nuostata, daugiausia susijusi su jau anksčiau išskirtu lenkiškojo veiksnio klausimu Vokietijos imperijos tautinėje politikoje, taip pat su didlietuvių polonizacija ir su be jokių išlygų neigiamai vertinta svetima katalikiškos ir slaviškos kultūros sklaida. Vokiškajam veiksniui buvo skirtas antraeilis vaidmuo, kadangi kryžiuočiai, būdami katalikais, buvo savaime vertinti neigiamai ir negalėjo prilygti dabarties protestantiškos valstybės vokiečiams, turintiems stiprią kariuomenę. Tai būtų prieštaravę mažlietuvių monarchistinėms nuostatoms.

Naujoje lietuviškoje ceitungoje proginį straipsnį Žalgirio metinėms išspausdino Vydūnas. Straipsnyje taip pat prasiveržia antilenkiška nuostata: po Žalgirio lietuvių dvasią pradėjo naikinti lenkai, tai buvo “pradžia antrojo lietuvių naikinimo”. Nepaisant ilgo mažlietuvių gyvenimo vokiečių įtakoje ir pirmųjų skaičiaus sumažėjimo beveik trečdaliu, vis dėlto “lenkai, rodos, Didžiojoje Lietuvoje daugiau pasisavino žmonių”. Vydūnas įvardijo vokiečių įtaką kaip geresnę, padariusią mažlietuvius turtingesnius nei Didžiojoje Lietuvoje, tačiau konstatavo, kad tarp didlietuvių yra daugiau aukštąjį mokslą įgijusių žmonių. Jis dėl lietuvių germanizavimo ar polonizavimo nekaltino nei vokiečių, nei lenkų, o tai laikė pačių lietuvių silpnumu ir gėda. Lietuviai turį patys rūpintis savo išlikimu, saugodami gimtąją kalbą, skaitydami gerus lietuviškus raštus, tarp jų ir laikraščius iš Didžiosios Lietuvos122 .

Pastarosios Vydūno mintys patvirtina jo visą gyvenimą propaguotą taikų tautų sugyvenimą šalininko , kurį galima pasiekti per kiekvieno asmeninį dvasios tobulėjimą ir doros siekimą, atsiribojant nuo bet kokių tautinę ar net politinę konfrontaciją skatinančių idėjų.

Kalbant apie didlietuviškų kultūrinių simbolių perkėlimą į mažlietuvišką terpę, reiktų paminėti atvirkščią procesą. Kalbama apie poeto Kristijono Donelaičio reikšmės klausimą, iškilusį bendralietuviškame ir vokiškame kultūriniuose lygmenyse, ruošiantis įamžinti jo atminimą 200-ųjų gimimo metinių proga 1914 metais. Ligtolinėje lietuviškoje periodikoje, raginant mažlietuvius neišsižadėti gimtosios lietuvių kalbos, K. Donelaitis buvo įvardijamas lietuvių garbę pakėlusiu didvyriu, pripažintu pasaulio literatūroje, kuris “vokiečių bei kitų akyse yra vienatijis lietuviškas poetas” ir kuris kartu su “mūsų tėvais vargo bei linksminos, kurs suprato jų padėjimą”123 .

Did˛iausias sujudimas norint pagerbti K. Donelaitį tarp lietuvių ir vokiečių kilo 1913 m. vasarą, kai rugpjūčio 3 dieną ant Rambyno kalno įvyko didžiulis kelių šimtų žmonių susirinkimas, kuriame dalyvavo mažlietuvių deputatai ir rinkimų draugijų pirmininkai, vietos valdžios vokiečių atstovai (Šilutės landratas), svarstę paminklo K. Donelaičiui pastatymo ant Rambyno kalno galimybę. Šis sumanymas mažlietuviams buvo labai svarbus dėl to, kad, anot Pagalbos, kitos giminės savo poetus jau seniai pagarbinusios ir jiems pastačiusios paminklus, pavyzdžiui, M. Schenkendorfui Tilžėje124 ar S. Dachui Klaipėdoje125 , o K. Donelaitis esą svarbiausias mažlietuvių poetas, aprašęs protėvių vargus ir džiaugsmus XVIII a.126 . Reikia atkreipti dėmesį, kad nuo pat mažlietuvių kultūrinio veikimo pradžios tarp konservatyviojo (religinio) ir liberaliojo (pasaulietinio) sparnų kildavo įvairių nesutarimų. Šiuokart Donelaičio vardas ir jo atminimas tarsi suvienijo “visų tikybos bei politikos” nuomones127 . Nors kaip pažymėdavo lietuviška periodika, daugeliui mažlietuvių nebuvo žinomi ne tik jo raštai, bet ir pats vardas128 , tačiau K. Donelaičiui, kaip daug nuveikusiam lietuvių tautai, užkelti ant pjedestalo pritarė tiek konservatyvieji, tiek liberalieji mažlietuvių veikėjai. Svarbiausias K. Donelaičio nuopelnas, be jokios abejonės, buvo jo lietuvių kalba parašyti kūriniai, tapę ypač aktualūs XIX–XX a. sandūroje mažlietuviškoje aplinkoje tiek dėl kalbos, tiek dėl turinio. K. Donelaitis užpildė išsimokslinusių ir nenutautėjusių gentainių nišą, kas be jokios abejonės patiems mažlietuviais leido pasikelti į tą patį kultūrinį lygmenį su ne vieną rašytoją ar poetą turėjusiais vokiečiais, dar kartą parodyti dideles lietuvių kalbos kultūrines galimybes, ne vien tenkintis jos kasdieniu “būrišku” vartojimu. Norint išsaugoti lietuvių kalbą fone K. Donelaičio kūryba buvo idealiausias variantas. Kita vertus, dėl poeto asmenybės įamžinimo nieko prieš negalėjo pasakyti ir religiniai veikėjai, nes “paminklas statomas kunigui, kurs dorybę ir patogumą mokino129 .

Daug diskusijų sukėlė keletas K. Donelaičio paminklo statymo klausimų. Pirmiausia – komiteto sudėtis. Prūsų Lietuvos savaitraštis konstatavo, kad renkant pinigus paminklo statybai norį prisidėti ir vokiečiai. Prisidėjusieji galėsią pareikšti savo nuomonę ir dėl paminklo išvaizdos. Tačiau savaitraštyje apgailestaujama, kad mažlietuvis nieko negali nuveikti vien savo jėgomis, “be svetimųjų įsikišimo”. Taigi sakoma savaitraštyje, geriau būtų jungtis su Didžiosios Lietuvos ir Amerikos lietuviais, tačiau čia pat priduriama, kad ir tarp vokiečių yra daug mažlietuviams nusipelniusių veikėjų, kaip Adalbertas Bezzenbergeris ir Franzas Oskaras Tetzneris, o be to, ir pats K. Donelaitis tarnavęs ir vokiečiams, ir ma˛lietuviams, rašęs ir lietuviškai, ir vokiškai130 .

1914 m. K. Donelaičio paminklo komitetas 5000 egzempliorių tiražu išleido dar 1913 m. V. Steputaičio numatytą atsišaukimą dėl paramos paminklui131 , kuriame aiškiai išdėstyta K. Donelaičio asmenybės ir veiklos svarba mažlietuvių gyvenimui ([Donelaitis] “mūsų vardą į garbę iškėlęs, kai tarp mūsų dar nei menkiausio tautiško susipratimo nebuvo”), nurodytas būsimo paminklo statymo vietos sakrališkumas, Rambyno kalnas, “kurs kaip sargas lietuviškosios giminės savo žaliuojančiu kūnu Niamuno krantą dengia”, ir raginami visi, mylintys “senąją mūsų tėviškę”, jos kalbą ir giminės išlikimą, rinkti “dovanų paminklui ant Rambyno”132 . Anot atsišaukimo, K. Donelaičiui paminklą mažlietuviai turį statyti ir dėl to, kad svetimtaučiai poetą jau seniai yra pagerbę, todėl mažlietuviai jam yra skolingi (“Už tai mes savo poetui […] dėkavonės kalti esme”). Tyrinėtojams yra svarbus ne vien šio atsišaukimo tekstas, tačiau ir išvardyta K. Donelaičio paminklo statymo komiteto narių sudėtis, apėmusi mažlietuvius, Didžiosios Lietuvos ir Amerikos lietuvių atstovus bei vokiečius. Tarp mažlietuvių randamos gerai žinomos politinės ir kultūrinės veiklos asmenybės, V. Steputaitis, V. Gaigalaitis, M. Kiošis, E. Jagomastas, J. Stikliorius, o didžiąją jų dalį sudarė ūkininkai133 . Keltų nuostabą tai, kad tarp komiteto narių nėra vieno iš aktyviausiai tuo metu mažlietuviškoje veikloje besireiškusių, J. Vanagaičio, taip pat ir Vydūno. Dėl J. Vanagaičio nedalyvavimo atsakymą pateikia Prūsų Lietuvos savaitraštis, kuris minėjo, kad prieš 1914 m. K. Donelaičio komitetas buvo įkurtas ir Vilniuje. Į jį nuo mažlietuvių buvo paskirtas J. Vanagaitis, “su kuriuo bendrai darbuoties suvis didžiausioji dalis Prūsų lietuvių griežtai atsisako”. Tačiau tas komitetas nieko reikšmingo nespėjo nuveikti134 .

Komiteto “ūkininkiškas” atspalvis suponuotų keletą išvadų. Pirma, platus ūkininkų įsitraukimas į paminklo K. Donelaičiui statymo organizacinį darbą akivaizdžiai reprezentuoja mažlietuvių socialinę sudėtį: pagrindinis šio sluoksnio bruožas buvo inteligentų trūkumas; antra, ūkininkai negalėjo likti nuošalyje įamžinant K. Donelaičio, jų, “būrų” dainiaus, atminimą; ir trečia, pati svarbiausia išvada – tam tikras surinkiminių idėjų pralaimėjimas, kaimo žmonėms savo pasaulietine-organizacine veikla įkūnijus naują savimonės kokybę, nors neatmetamas ir tai, kad ūkininkų palankią nuostatą lėmė K. Donelaičio kaip kunigo asmenybė.

Ma˛ojoje Lietuvoje ruoštas statyti paminklas K. Donelaičiui didžiulio atgarsio sulaukė ir Didžiojoje Lietuvoje. Pastariesiems poeto vardas buvo brangus dėl jo kūrybos spausdinimo jau lietuviškos spaudos draudimo metais – 1865 m. Rusijos mokslų akademijoje Peterburge135 . Nepaisant griežtos reakcijos iš caro ir vyriausybės šalininkų pusės, Mokslų akademija, aiškindamasi dėl K. Donelaičio kūrinių išspausdinimo, pabrėžė jų svarbią mokslinę vertę tyrinėjantiems lietuvių kalbą, lyginamąją kalbotyrą. Rusijos mokslų akademijos išleistieji K. Donelaičio raštai ir mokymo priemonė mokant lietuvių rašto lotyniškuoju raidynu. K. Donelaičio raštus savo pamokose naudojo Marijampolės gimnazijos lietuvių kalbos mokytojai, nes, V. Merkio nuomone, “Rusijoje išleisti Donelaičio raštai buvo legalūs, bendrąja tvarka cenzūra prie jų negalėjo prikibti, ir mokyti iš jų buvo nelabai pavojinga”136 .

Ši poeto raštų reikšmė spaudos draudimo metais prisiminta 1913–1914 m. ir didlietuviškoje spaudoje, kurioje buvo diskutuojama ir dėl tinkamos paminklui vietos. Vilniuje leista Viltis neabejojo dėl paties paminklo būtinumo, tačiau nesutiko, kad jis būtų statomas ant Rambyno, o ne Tilžėje ar Klaipėdoje. Vilties nuomone, Rambynas esąs keletas kilometrų nuo Tilžės, daugiausia lankomas vasarą, o Tilžėje paminklas stovėtų “ne tik Prūsų lietuviams ir svetimiems po akių”137 , bet ir atvykstantys didlietuviai nepraeitų pro šalį.

Galutinai paminklo statymo vieta buvo numatyta 1914 m. balandžio 15 d. Tilžės Vokiečių namuose įvykusiame komiteto susirinkime, kuriame dalyvavo apie 30 žmonių. V. Steputaitis pateikė Tilžės miesto valdžios poziciją dėl paminklo statymo, nurodęs netgi numatomą tam skirti žemės sklypą. Tam prieštaravęs Karaliaučiaus apskrities veterinarijos gydytojas Paulaitis pasisakė už Rambyno kalną, kadangi tai esanti lengvai garlaiviu pasiekiama vieta, be to, “lietuviai nesantys miesčionys ir jiems geriaus pritiktų Donelaičio paminklas ant Rombinaus, kaip mieste pastatyta stovyla”138 . Komiteto nariai pažymėjo, kad mieste paminklas stovėtų tik miestiečiams, nes kaimo žmonės, atvažiuojantys į turgų, paprasčiausiai neturėtų kada į jį žiūrėti, todėl jis Tilžėje ar Klaipėdoje stovėtų tiesiog be naudos139 . V. Gaigalaitis pažadėjo ant Rambyno iš savo 11 margų veltui išskirti pusę margo žemės. Šioje diskusijoje galima aiškiai įžvelgti iki pat Pirmojo pasaulinio karo nepakitusią nuostatą apie mažlietuvį kaip kaimo visuomenės reprezentantą, todėl ir paminklai jų kultūros veikėjams mieste būtų atrodę kaip anachronizmas.

Nepaisant didžiulio idėjinio entuziazmo iš mažlietuvių pusės, svarbiausia problema buvo lėšų rinkimas, kuris nebuvo toks aktyvus kaip tikėtasi, tačiau turėjęs nemažai prisidėti prie mažlietuvių “tautiškojo atgaivinimo, kursai pastaruoju laiku berods pradėjo kas kart vis smarkiau apsireikšti”140 . Paminklo pastatymo K. Donelaičiui sumanymus nutraukė 1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.

Labiausiai pasireiškusi ir daugiausia propaguota didlietuvių ir mažlietuvių bendradarbiavimo forma kultūros srityje buvo spauda, tiek abipusis informacijos perteikimas periodinės spaudos puslapiuose, tiek ne kartą akcentuotas, ypač mažlietuviams, Didžiojoje Lietuvoje leistų raštų, kurie “rašomi mokintų ir išmintingų vyrų”141 , ir periodikos skaitymo būtinumas, siekiant abipusio pažinimo ir kultūrinio suartėjimo.

Kultūrinį suartėjimą stabdė keletas veiksnių. Kelių šimtmečių skirtingas didlietuvių ir mažlietuvių istorinis kelias suponavo skirtingą politinę – valstybinę tradiciją, kraštų ekonominį lygmenį, o svarbiausia – skirtingą religinę – kultūrinę aplinką, Didžiojoje Lietuvoje paremtą lenkiška katalikiškąja, Mažojoje Lietuvoje – vokiška protestantiškąja tradicija, kurios suformavo ir skirtingus rašmenis, vienur – lotyniškus, kitur – gotiškus.

Jau Aušros puslapiuose buvo atkreiptas dėmesys, jog skaitant “ypatingai Prūsų Lietuvos laikraščius ir Niamuno sargą, […], rodosi, priegada grumzdžianti (kyla nerimas – S. P.), kad tarp Prūsų ir Rusų Lietuvos persiskyrimas, […] prasidedąs”142 , pilnas įvairių germanizmų ir slavizmų. Veikiamas Aušros, tautos formavimosi procese Didžiojoje Lietuvoje, vienas iš jos leidėjų J. Mikšas 1884 m. pradėtame leisti Niamuno sarge, turėjusiame tapti Aušros analogu Mažojoje Lietuvoje, daug dėmesio skyrė kalbiniams dalykams. Nors visas laikraštis spausdintas gotiškomis raidėmis, tačiau antraštė – lotyniškais rašmenimis, kadangi redaktorius tikėjosi aktyvaus tiek didlietuvių, tiek mažlietuvių skaitytojų susidomėjimo. Kaip mini D. Kaunas, J. Mikšas buvo pirmasis, siekęs “esmingiaus reformuoti Mažosios Lietuvos lietuviškų laikraščių kalbą ir ją priartinti bendrinei”, vengdamas vokiškų gramatinių konstrukcijų ar neberašydamas daiktavardžių didžiąja raide143 . Niamuno sargas akcentavo, kad dėl skirtingų kalbų reikia ne juoktis, o eiti į vienybę “per mokslą, per palyginimą visų šnektų ir tarmių”144 , ir tikėjosi, kad ilgai nereiks “laukti susivienyjimo mūsų giminės kalboje ir rašte”145 .

Tačiau kalbiniai naujadarai ar raidyno pakeitimai spaudoje mažlietuvių buvo priimami labai rezervuotai, nes pastarieji lotyniško raidyno vartojimą tapatino su katalikiškų idėjų sklaida, tuo tarpu didlietuviai gotiškų rašmenų leidiniuose taip pat įžvelgdavo protestantizmo populiarinimą, todėl šis tikybos skirtumais paremtas priešiškumas išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo ir stabdė kultūrinį suartėjim¹.

Iš mažlietuvių spaudos darbuotojų savo kiekybine leidinių gausa išsiskyrė M. Jankus, iki 1909 m. išleidęs daugiau nei 10 laikraščių, tačiau Mažojoje Lietuvoje neretas jų “terado taip menkai pritariančiųjų, jog negalima buvo toliaus […] išleisdinėti”146 . Pagrindinė nesėkmės priežastis – spaudinių leidimas lotyniškais rašmenimis, turėjęs “prūsų lietuvius pripratinti prie skaitymo lotyniškų raidžių”147 , tačiau lotyniškas raidynas nebuvo priimtas dėl įsišaknijusios gotiško raidyno vartosenos. Jau tarpukario metais rašydamas apie priežastis, kurios inspiravo lietuvių susirūpinimą savo likimu, M. Jankus nurodė po Lietuviškos ceitungos pasirodymo M. Šernui kilusį sumanymą leisti laikraštį Didžiajai Lietuvai lotyniškais rašmenimis, nes gotiškos raidės būtų nusižengimas lietuviams, laikiusiems jas vokiškomis, liuteroniškomis ir reiškusioms nusistatymą prieš katalikų tikėjimą148 . Analogiškų tikslų vedamas M. Jankus 1886 m. spalio 17 d. pradėjo leisti Garsą, kuriame norėjo supažindinti “su naujais atgijimais lietuviškos dvasios […], kaip vienyjasi mūsų viengenčiai Amerikoje, kaip stropiai dirba mūsų broliškieji kaimynai dėl išlaikymo giminės Maskolijoje, kaip ginasi nuo aprusinimo bei sulenkavimo visos tautos”149 . Šiame kreipimesi į skaitytojus M. Jankus paaiškino ir laikraščio leidimo lotyniškais rašmenimis būtinybę, kadangi didelė dalis gyvenančių Rusijos imperijoje gentainių nesupranta vokiškų raidžių, todėl “mes [mažlietuviai – S. P.] dėl savo brolių, po jungu Maskolių dusaujenčiu, galime nors mažumą procės (darbo – S. P.) pridėti”150 . Tačiau jau po mėnesio redaktorius apgailestavo dėl nedidelio skaitytojų rato, nes daugeliui mažlietuvių tiek Garso turinys, tiek išorinis apipavidalinimas kėlė nerimą dėl spaudinio proteguojamo kurstymo prieš valdžią151 . Mažlietuviškoje dirvoje sunkiai kelią skynėsi ir 1909 m. J. Vanagaičio pradėta leisti Birutė, kurios aiškias integracines aspiracijas įrodė jos tiek gotišku, tiek lotynišku raidynu spausdintas tekstas. Prūsų Lietuvos savaitraštis, nagrinėdamas ne itin aukštą savo populiarumo tarp mažlietuvių koeficientą, apgailestavo, kad svarbiausia kliūtis esanti lotyniški rašmenys, rašyba, vartojant š, č, v, neįprasti žodžiai dažnai buvo laikomi per daug “žemaitiškais”, ir nurodė, kad “be žymesnės raštijos kultūroje kilti negalime”, todėl “turime glaustis prie Didžiosios Lietuvos raštijos, kuri šiandien jau gana aukštai pakilusi”152 .

1914 m. pradžioje Prūsų Lietuvos savaitraščio puslapiuose vykusioje diskusijoje dėl galimybės leisti dienraštį Mažajai ir Didžiajai Lietuvai, kuris būtų skirtas ne inteligentijos sluoksniams, bet visiems lietuviams, prieita išvada, kad pagrindinė kliūtis, stosianti šiai idėjai skersai kelio, yra rašybos klausimas, padiktuotas skirtingos politikos, kultūros bei tikybos tradicijos153 . Tačiau nekalbėta apie būtinumą glaudžių kultūrinių ryšių ir religinių sąsajų, kas pagreitintų kultūrinį susiliejimą. Nagrinėjant mažlietuvių ir didlietuvių bendradarbiavimą, būtina turėti omenyje du labai svarbius veiksnius. Pirma, konservatyviajai mažlietuvių daugumai, užaugintai vokiškos valstybės ir kultūros aplinkoje, didlietuviška tematika buvo svetima ir nepriimtina154 . Antra, iki pat Pirmojo pasaulinio karo iš viso nediskutuota liko politinio integralumo tema. Viena kliūtimi, stabdžiusia minčių sklaidą šiuo klausimu tarp mažlietuvių, buvo jau minėtas lenkiškasis veiksnys ir baimė, susijusi su Didžiąja Lietuva, patekti į “maskolių” valstybės rankas ir virsti rusais arba lenkais. Kitas kriterijus, turėjęs esmingesnę reikšmę, buvo lojalumo valdžiai iškėlimas, nes “vieni [didlietuviai – S. P.] ir kiti [mažlietuviai – S. P.], savo ciesoriui vierni pasilikdami, galime savo darbą [kultūrinį – S. P.] varyti, […], o sutarimas tarp Vokietijos ir Maskolijos galės mums atnešti neabejotiną naudą”155 .

Visai suprantamas pirmojo mažlietuvių atstovo Vokietijos reichstage Jono Smalakio, išrinkto 1898 m. Klaipėdos – Šilutės apygardoje, teigiamas Vokietijos kariuomenės didinimo vertinimas, nes jeigu Vokietiją nugalėtų, Prūsų Lietuva būtų atplėšta nuo Vokietijos ir papultų į baisiųjų “azijatiškųjų gaujų” rankas156 . Ši J. Smalakio kalba padariusi įspūdį ne vien valdžios atstovams, bet ir, anot A. Bruožio, mažlietuvių priešininkams, vokiečių konservatoriams157 . Netgi vienas iš radikaliausių mažlietuvių veikėjų J. Vanagaitis, atstovavęs savo gentainiams Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m., Lietuvos etnografinių teritorijų sujungimo į vieną administracinį vienetą svarstymo metu “apsiribojo vien tik simpatijų Didžiajai Lietuvai pareiškimu”158 . Todėl nekelia nuostabos, kad ir mažlietuviška spauda prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą teigė, jog daugiau lietuviai pasieks vienydamiesi meno srityje, o “politikoje ramiai palikdami tarp mūsų trauktąjį (susiformavusį – S. P.) rubežių (sieną – S. P.) ir besirūpindami kiekvieni savo krašto medžiagine (ūkine – S. P.) gerove”159 .

Analogiška integracinio pobūdžio problema kyla ir mozūrų bei lenkų santykiuose. Anot G. Jasinskio, iki 1871 m. mozūrus su lenkais siejo “neutrali simpatija”160 . Santykiai su lenkais daugiausia buvo ekonominio pobūdžio. Juos lengvino kultūrinės ir kalbinės aplinkos elementai, nes mozūrai kalbėjo lenkiškai. Tačiau lenkų politinės aspiracijos – ypač didieji XIX a. sukilimai – nors ir kėlė mozūrų simpatiją, bet buvo nesuprantamos ir svetimos. Nuo 1863-1864 m. sukilimo mozūrai pateko į lenkų dėmesio centrą, buvo bandyta juos įtraukti į lenkų tautinio gyvenimo areną161 . Šiuo atveju lenkų situacija buvo palankesnė nei didlietuvių, nes nemaža lenkų dalis ir mozūrai priklausė Vokietijos imperijai.

Apibendrinant Mažosios ir Didžiosios Lietuvos integracijos XIX–XX a. sandūroje problemą, būtina išskirti istorijos vyksmo suponuotas abipus Nemuno skirtingas politines-valstybines, religines-kultūrines tradicijas, skirtingą Mažosios ir Didžiosios Lietuvos ekonominį ir socialinį lygmenį. Nepaisant kraštus jungusios lietuviškumo grandies ir mažlietuvių kultūros veikėjų aktyvumo, dėl aukščiau išvardytų veiksnių daugumai mažlietuvių integracinės Didžiosios ir Mažosios Lietuvos apraiškos buvo nesuprantamos ir nepriimtinos.

1 Kavolis, V. (1994). Žmogus istorijoje. Vilnius. P. 429.
2 1882 m. žemės ūkis ir miškininkystė Rytų Prūsijoje sudarė 65,5%, o Vestfalijoje – 35,1%; atitinkami duomenys iš 1907 m.: 58,2% ir 19,2%. Žr.: Bohm, T. M. S. 362.
3 Vileišis, V. P. 150.
4 Gudas, K. P. 8.
5 Kaschuba, Wolfgang. (1990). Lebenswelt und Kultur der unterbürgerlichen Schichten im 19. und 20. Jahrhundert. München. S. 76.
6 Matulevičius, Algirdas. (1995). Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje. Lietuvininkų kraštas. Kaunas. P. 146.
7 Simonaitytė, Ieva. (1987). Pikčiurnienė. Raštai. T. 2. Vilnius. P. 408.
8 U. R. Ir viens vasaros u˛žavinys. PLS, 1914, birž. 5. Nr. 23. P. 1.
9 “Stipendijas lietuviškiems šuilokams (mokiniams – S. P.) aukštųjų šuilių (mokyklų – S. P.), kurias pirmto vietat mokintiniai Tilžės gimnazijos tegaudavo, gal dabar ir šuilokai Klaipėdos bei Įsrutės gimnaziju gautu. Tilžėje nebūdavo gana mokintinių lietuviškos kilties (kilmės – S. P.), todėl tankiai (dažnai – S. P.) ir vokiški vaikai šitos vien lietuvininkams suteiktos gėrybės dalyviais pastodavo.Yra nusidyvytina (kelia nusistebėjimą – S. P.), kad lietuvininkai taip mažai tesirūpina, idant mokytų vyrų iš savo tarpo įgytų. Dabar ant paveikslo nėra daugiaus nei vieno lietuviško kandidato ant kunigų uredo (tarnybos – S. P.), o kokie vargai yra, kad dušių (sielų – S. P.) rūpintojis žmonių kalbos nevisiškai išmano, bus daugel patyrę […]”. Žr.: Politiška peržvalga ir visokios žinios. Pg, 1904, spal. 14. Nr. 2. P. 3.
10 J. P. Kodėl lietuviškoji giminė nyksta? LC, 1911, rugpj. 25. Nr. 69. P. 3.
11 Doczys. Reik mokinties. NLC, 1906, spal. 2. Nr. 78. P. 1.
12 Kaip praėjusią žiemą… [Visokios žinios]. Pg, 1912, Nr. 7-8. P. 100-101.
13 Gudas, K. P. 12.
14 “[…] tie bagočiai (turtingieji – S. P.) bei aukštame arba žemame urėde (tarnyboje – S. P.) esantys lietuvininkai [galvoja], kad jų stonas (padėtis – S. P.) tai jau nebeprileidžia prie motiniškos giminės prisipažinti bei tokiais pasilikti, ir savo kūdikius savo giminei ant garbės priauginti. […]”. Žr.: Šadagys, Kintiškis. Pusvokiečiai ir jų elgimas. LC, 1895, bal. 2. Nr. 14. P. 1.
15 Kaunas, D. Aušrininkas. P. 160.
16 Alšėnas, P. Martynas Jankus. P. 19.
17 “[…] [M.Jankus] lankė mokyklą, […] o laisvu laiku lavinosi ir daug skaitė. Paūgėjęs studijavo Lietuvos istoriją ir literatūrą. Savo energija, tvirta valia ir darbu įsigijo vispusišką išsilavinimą […]”. Žr.: Kėlėris, A. Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus trumpa biografija. Žingsniai, 1946, Nr. 4-5. Flensburgas-Seedorfas. P. 1.
18 Kovos keliais. P. 66.
19 Jankus, M. Asz savo elgimuose dėl labo Lietuvystės nuo 1882 – 91. Isz paties patyrimu užraszyta Bitėnuose 1891. MAB RS. F. 103. B. 188.
20 Kaunas, D. Aušrininkas. P. 168.
21 Kaunas, D. (2000). Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai. Vilnius. P. 20.
22 Vydūnas. 50 metų tautinių draugijų Prūsų Lietuvoje. P. 54.
23 Jankus, M. Iš mano atminties… P. 16.
24 Vydūnas. 50 metų tautinių draugijų Prūsų Lietuvoje. P. 54.
25 Vydūnas. (1910). Birutininkai. Dviveiksmė komedija. Tilžė.
26 [Jankus, M.]. Istorikas. Recenzija Vydūno dviejų veiksmų komedijos “Birutininkai” ir veikėjų palyginimas su tikrove. MAB RS. F. 103. B. 198.
27 Juška, A. Laikas nėra visagalis. P. 516-517.
28 Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio: iš Mažosios Lietuvos XIX a.-XX a. pradžios lietuvių poezijos. (1986). Vilnius. P. 5.
29 “Prūsų karalius Vilius kovos čėse (laike – S. P.) Vokietijos ciesoriumi pastojo (tapo – S. P.) ir visi vokiškieji valdonai (valdovai – S. P.) susivienyjo po jo karūna. Teipo Prūsija ir Vokietija stiprinosi”. Žr.: Prašokesis šimtmetis. TK, 1900, saus. 13. Nr. 4. P. 2.
30 F. Kuršaičio redaktoriavimo Keleivyje reikšmės lietuviškumui vertinimai yra sukėlę daug diskusijų tiek tarp lietuviškojo sąjūdžio veikėjų, tiek istoriografijoje. M. Jankus, apie daugelio amžininkų veiklą daręs kategoriškas išvadas, griežtų pastabų negailėjo ir F. Kuršaičiui. M. Jankaus nuomone, Keleivio tikslas buvo slopinti lietuvybę religijos priedanga, jame buvo giriamas karalius ir dvarininkai, o mažlietuviams siūlė tenkintis visomis gėrybėmis po mirties, todėl Keleivis apslopinęs “lietuviškąją sąmonę ilgam laikui”. Žr.: Alšėnas, P. Martynas Jankus. P. 73. Pats F. Kuršaitis Keleivio puslapiuose rašęs, jog jo svarbiausias darbas yra Karaliaučiuje “Dievo žodį apsakyti”, aukštojoje mokykloje studentus “lietuviškai išmokyti” ir dirbti kalbotyros srityje, o Keleivio puslapiuose jis norėjo pamokyti “brolius visame tame, kas jiems žinoti reikalinga arba kas šiaip ger rodės”. Žr.: Kuršaitis, Atsiliepimas. K, 1873, gruod. 30. Nr. 52. P. 208; Norint nešališkai įvertinti F. Kuršaičio visuomeninę veiklą, reikia atsižvelgti į kelias aplinkybes. Pirmiausia, jis buvo savo laiko žmogus, kuris, gaudamas iš Prūsijos valdžios finansinę paramą, turėjo laikytis lojaliai valdžios atžvilgiu. Kita vertus, jau vien leisdamas Keleivį jis prisidėjo prie lietuvių kalbos saugojimo ir populiarinimo.
31 Prūsų karalius Ciesorius. K, 1871, geg. 16. Nr. 30. P. 80.
32 Prūsų karalius Ciesorius. Ten pat. 1871, geg. 2. Nr. 28. P. 72.
33 Aštuonoliktasis Januarius. Ten pat. 1870, vas. 8. Nr. 6. P. 22.
34 Brubaker, R. P. 199.
35 Ten pat.
36 Apsilankyms pono Kultaus ministerio Dr. Bosse Lietuvoj. TK, 1898, birž. 4. Nr. 45. P. 1.
37 Hubatsch, W. S. 10.
38 Iš Lietuvos [Pažintina kova]. TK, 1898, kov. 16. Nr. 22. P. 1-2.
39 Mūsų Bismarkis. TK, 1900, rugpj. 1. Nr. 61. P. 1.
40 Prašokesis šimtmetis. TK, 1900, saus. 13. Nr. 4. P. 2.
41 Kunigaikščio Bismarkio gimimo dienai. NLC, 1895, bal. 2. Nr. 27. P. 1.
42 Mes ir valdžia. PLS, 1914, saus. 23. Nr. 4. P. 1-2.
43 Ceitungose skaitome… [Iš Lietuvos ir abiejų Prūsų provincų]. TK, 1896, liep. 4. Nr. 54. P. 2.
44 Kaunas, D. Mažosios Lietuvos knyga. P. 266.
45 Niamuno sargas 1887 m. ragino tarnauti kaizeriui ir tėviškei ne dėl pinigų ar naudos, bet pagal apaštalo žodžius, mylėti brolius, bijoti Dievo ir garbinti karalių, nes tokią džiaugsmingą dieną tarp tūkstančių besidžiaugiančių širdžių yra “ir širdys lietuvių”. Žr.: Vijurks. Ant 91 šventės gimimo dienos mūsų viešpaties karaliaus 1887. NS, 1887, kov. 22. Nr. 12. P. 1; 1895 m. valdovo gimimo dieną išreikštas pasiryžimas apginti “karūną”, jeigu jai iškiltų pavojus. “[…] Pakils visi nuo Nemuną. / Jam mojant būsim tuojau čia / Apgyt karalių, tėviškę”. Žr.: Ant karalaus gimimo šventės. TK, 1895, saus. 26. Nr. 8. P. 1; 1898 m. džiaugtasi valdovo jėga, nusidriekiančia “per kalnus ir jures” ir jis yra garsiai giraimas “po visas šalis”. ˇr.: Ciesoraus karalaus gimtuvju šventei. TK, 1898, saus. 26. Nr. 8. P. 1; 1899 m. kaizerio gimimo dieną prisiminta, jog jis “šlovnai […] mus valdo, […] / druts Hohencoll’ris, pilns sylos (jėgų – S. P.), drąsos, / kuriuom tikėties galim visados […]”. Žr.: A. G. Ciesoriaus gimimo dienai. Km, 1899, saus. 27. Nr. 4. P. 25; 1904 m. prašyta, kad Dievas “karalių dabinęs dovanomis”, jam suteiktų palaimą “visur ir visados”. Žr.: D. A. Ciesoriaus gimimo dienai 27.Januariji. NLC, 1904, saus. 26. Nr. 8. P. 1.
46 “[…] Jau šiandien’ yr’ dvidešimt penki metai / Po to prabėgę mums greitai kaip ratai, / Besėdint pakajuj (taikoje – S. P.) po Ciesoriumi. / Dėl to mes šiandien taip džiaugsmi pilni. / Ką Vilius Didysis ans pagruntavojo (įkūrė – S. P.), / Šis budavojo (pastatė – S. P.). // Mes tėviškėj’ laikyt norim’ vienybę, / Sekt Cesoru savo vis su viernybe (ištikimybe – S. P.), Dievo bijotis, žmones mylėti / Bei sąžinę gerą vis apturėti / Jeib Dievs kavotų (globotų – S. P.) kaip savo karalystę / šią ciesorystę”. Žr.: Ant 18. Januarijaus. TK, 1896, saus. 18. Nr.6. P. 1.
47 Atsiminimui Vokietijos gruntavojimo, nusidavusio pirm 40 metų. NLC, 1911, saus. 19. Nr. 8. P. 1; Ant atsiminimo Vokietijos gruntavojimo nusidavimo pirm 40 metų [Keleivjo draugas]. TK, 1911, saus. 24. Nr. 10. P. 2.
48 Nuoširdūs žodžiai skambėjo “[…] Iš širdžių daug milijonų / Tėviškės viernš sūnų, / Tavo mylimų padonų / ir nuo Lietuvos žmonių, / […] // Jeigu mus kiek-tiek pažįsi, / Ar per kalbą, ar būdus, / Mūsų maldą išklausysi / Ko mes prašome už mus. / Juk tu gelbi vis bėdningą / Kaip bagotą ir vargingą, / Gelbėk tai po maloniai / Ir silpnai mus’ giminei. // […]”. Žr.: Lekšas, Kr. Sidabrinei svodbai mūsų ciesoriaus ir ciesorienės. NLC, 1906, vas. 27. Nr. 16. P. 1.
49 Į pasveikinimo organizavimo komitetus buvo išrinkti daugiausia ūkininkai, taip pat ir mokytojas A. Einaras iš Klaipėdos, kunigas V. Gaigalaitis, kunigas Jussas iš Plaškių, A. Kuršaitis iš Tilžės, sakytojas Šepokas iš Tilžės. Žr.: Iš Klaipėdos… [Iš Lietuvos ir Prūsų provincų]. NLC, 1905, bal. 28. Nr. 34. P. 1; Subatoje… [Iš Lietuvos ir provinco]. LC, 1905, bal. 28. Nr. 32. P. 3.; Užmanymui pasveikinimo mūsų karaliuno… [Iš Lietuvos ir provinco]. LC, 1905, geg. 9. Nr. 35. P. 3.; Sveikinimai buvo įrišti į odą, ant kurios viršelio auksakalys Löwensons iš Tilžės pritvirtino sidabrinį paauksuotą skydelį su karališkomis raidėmis W ir C ir karūna. Pirmąjį sveikinimą nuo visų mažlietuvių apipavidalino dailininkas Muttray iš Tilžės, o po to visų sveikinančiųjų pavardės buvo surašytos pagal apskritis. Į albumą buvo įdėta fotografija su Klaipėdos apylinkių vaizdu, Karaliaučiaus darbininko F. Däglingo akvarelė su Lietuvos vaizdu, kito Karaliaučiaus dailininko paveikslas, vaizduojantis lietuviškas vestuves (pagal Gizevijų), ir Tilžės dailininko Rabieno Rusnės bažnyčios ir iš jos einančių mažlietuvių paveikslas. Žr.: Žine dėl lietuvininkų adreso… [Iš Lietuvos ir provinco]. LC, 1905, geg. 30. Nr. 41. P. 2.
50 [Gaigalaitis, V.] Gaigalas. Berlyno šventės. NLC, 1905, birž. 13. Nr. 47. P. 1.
51 Mažlietuvių delegaciją sudarė valdžios patarėjas Vilius Steputaitis iš Gumbinės, V. Gaigalaitis ir A. Kuršaitis iš Tilžės. Jie įteikė vokiečių ir lietuvių kalba surašytą pasveikinimą ir fotografijų su Lietuvos ir mažlietuvių gyvenimo vaizdais. Žr.: Lietuva bei lietuviai 1913 m. I. Prūsuose. PLS, 1914, saus. 2. Nr. 1. P. 1.
52 “Sveiks Viliau Pirmasis, / Ciesoriau garsusis, / Sveiks valdone! / Daug tūkstančių širdžių, / Viernų (ištikimų – S. P.) lietuvininkų / Linksmai dar kruta vis, / Tau ant garbės […] // Lietuviška giesmė / Už tai jam teskambė, / Be paliovos. / Meilė lietuviška, / Test’ jam išrodoma, / Didžiąjam Ciesoriui / Kurs valdė mus. […]” Žr.: Lekšas, Kr. Ciesoriui Viliui Didžiajam (100 m. proga). NLC, 1897, kov. 23. Nr. 24. P. 1; “Viliui Pirmamjam, ciesoriui mūsų, […]/ Mes šiandien mielai ant garbės giedokim, / Didžiųjų jo darbų vertai minavokim. […] / Dabar vėl Prūsija į garbę iškilo, / […] / Per macnę karalrykštę Didžiojo Vilio. / Vėl Reinas pastojo po vokiečio. / Todėl šiandien džiaugias visa Vokietija, / Podraugey lietuviai ir visa Prūsija”. Žr.: Lekšas, Kr. Ciesoriui Viliui I. Km, 1897, kov. 26. Nr. 13. P. 97.
53 Šimtmetinė Gimimo diena ciesoriaus Viliaus Pirmojo… [Iš Lietuvos ir abiejų Prūsų provincų]. NLC, 1897, kov. 23. Nr . 24. P. 3.
54 Iš Lietuvos. Aušra, 1885, Nr. 6. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1-4 (25-28). P. 163.
55 Ten pat. Aušra, 1886, Nr. 4. P. 121.
56 Ciesoriaus apsilankymas Tilžėje [Iš Lietuvos ir abiejų Prūsų provincų]. TK, 1900, rugpj. 25. Nr. 68. P. 3.
57 Stribrny, W. P. 35.
58 Karalienė Luizė. Km, 1910, liep. 16. nr. 28. P. 219-220.
59 Pašaukimas [Iš Lietuvos ir abiejų prūsų provincų]. NLC, 1897, saus. 19. Nr. 6. P. 2.
60 Lietuviškas koncertas… [Iš Lietuvos ir abiejų prūsų provincų]. NLC, 1899, geg. 5. Nr. 36. P. 1.
61 Lietuviškas koncertas… [Iš Lietuvos ir abiejų prūsų provincų]. NLC, 1899, geg. 16. Nr. 39. P. 2.
62 Susiėjims “Draugystės karalienė Luizė” Tilžėje… [Iš Lietuvos…]. TK, 1900, lapkr. 7. Nr. 89. P. 2.
63 Kaunas, D. Mažosios Lietuvos knyga. P. 236.
64 Pirmasis mėnesinis susiėjimas įvyko spalio 13 d. Jame buvo perskaityti draugijos įstatai, patvirtinti dar prieš kaizerio atvykimą į Tilžę. A. Kuršaitis skaitė paskaitą apie Luizės gyvenimą iki 1807 m. Žr.: Lietuviškoji draugystė “Luizė”… [Iš Lietuvos…]. TK, 1900, spal. 17. Nr. 83. P. 2; Lapkričio 3 d. susiėjime dalyvavo apie 20 narių, A. Kuršaitis toliau skaitė apie Luizę 1807 – 1810 m. Žr.: Susiėjims “Draugystės kralienė Luizė” Tilžėje… [Iš Lietuvos…]. TK, 1900, lapkr./7. Nr. 89. P. 2; Apie išleistą draugijos leidinį žr.: Kaunas, D. Mažosios Lietuvos knyga, P. 236.
65 Ciesoriaus apsilankymas Tilžėje [Iš Lietuvos ir abiejų Prūsų provincų]. TK, 1900, rugpj. 25. Nr. 68. P. 3.
66 Mūsų ciesorius… [Iš Lietuvos ir abiejų Prūsų provincų]. TK, 1900, rugs. 12. Nr. 73. P. 2.
67 Ciesoriaus apsilankymas Tilžėje [Iš Lietuvos ir abiejų Prūsų provincų]. TK, 1900, rugs. 19. Nr. 75. P. 3.
68 Kaip rašė Lietuviška ceitunga, birutininkų eisenoje pražygiavo apie 50 vyrų, juodai apsirengusių, su trispalvėmis juostomis ir baltomis pirštinėmis. Giedotojai turėjo pasipuošę vežimą, kurio viduryje sėdėjo senas kanklininkas su kanklėmis (dainų simbolis), apie 20 mergaičių, apsirengusių lietuviškais rūbais ir vyrai, apsirengę moderniais juodais rūbais. Vežimą traukė 4 žirgai. Žr.: Apsilankymas Viešpaties ciesoriaus Tilžėje. LC, 1900, rugs. 25. Nr. 51. P. 1.
69 Ciesoriaus apsilankymas. TK, 1900, rugs. 26. Nr. 77. P. 1-2.
70 Žr.: Nudengimas tautiškojo paminklo Klaipėdoje. Priedas NLC, 1907, rugs. 27. Nr. 78. P. 1.; Ciesorius Klaipėdoje. TK, 1907, rugs. 27. Nr. 78. P. 1.
71 Tilžės keleivis sveikino valdovą J. Arnašiaus eilėmis: “[…] Kol upėmis tekės srovelė, / Kol lankoje žaliuos žolelė, / Tavęs n’užmiršim niekada, / O tu mus gink stipria ranka! […]”. Žr.: Arnašius, J. Ciesoriaus pasveikinimas (1907 m. rugsėjo 23 d. atvykimo į Klaipėdą proga). TK, 1907, rugs. 24. Nr. 77. P. 1.
72 Tautiškas paminklas Klaipėdoje. NLC, 1907, rugs. 24. Nr. 77. P. 1.
73 Kas bus iš lietuvininkų? TK, 1903, lapkr. 4. Nr. 88. P. 2-3.
74 A. B. Pasipiktinimai dėl lietuviškų ceitungų. TK, 1895, rugs. 11. Nr. 73. P. 1-2.
75 Politiški lietuvių skyrėjų susiėjimai. Apžvalga, 1911, liep. 4. P. 3.
76 [Einars, Adoms]. A. E. Kur yra mano tėviškė? TK, 1893, rugpj.30. Nr. 69. P. 2.
77 K. Gudas rašo, kad kraštas, kuriame gyveno mažlietuviai, Prūsijos valstybėje kelių šimtmečių laikotarpyje buvo įvardijamas skirtingai: “Lietuva, Mažoji Lietuva, Prūsijos Lietuva, Lietuvos provincija, Lietuvos apygarda […]”. Žr.: Gudas, K. P. 3.
78 “Lietuvininkai bei vokiečiai lygiu būdu sąnariai mūsų didžiosios tėviškės yra, už kurią mes draugiškai gyvi esame ir mirti norime”, ir mažlietuviai gyvena “po palaima bei po apsarga mūsų didžiosios tėviškės”. Žr.: Lietuvininkams žmonėms! LC, 1903, bal. 28. Nr. 34. P. 4.
79 “Lietuva! tu brangi žeme senų bočių (sentėvių) mūsų, / Miela motyna žemaičių, kuršiečių ir prūsų […] / Vaikai tavo išblaškyti po visus pasviečius, / Padalyti į žemaičius, prūsus ir kuršiečius […] / Duok liuosybėj ir dorybėj amžinai gyventi, / Duok lietuviais visiems gimti, augti ir pasenti”. Žr.: J. M. Lietuva. S, 1900, saus. 1. Nr. 1. P. 12-13. (pabraukta mano – S. P.).
80 1874 m. Keleivis rašė: “[…] dabar mūsų giminė Prūsijoj nuo Galdapės iki Kretingos ir nuo marių iki rubežiaus (sienos – S. P.), ale anapus rubežiaus […] ir iki Vilniaus bei į pietus iki Grudnavos (Gardino – S. P.) miesto lenkų žemėje randasi. Anapus rubežiaus rasi 10 kart tiek lietuvininkų ne kaip ant mūsų pusės”. Žr.: K[uršaitis]. Atsiliepimai. K, 1874, birž. 23. Nr. 25. P. 100; “[…] Plotas žemės, lietuvių apgyventas, nutenka nuo kuriškų marių ir Rytjurių iki Dauguvos upės ir miestų Vilniaus ir Grodniaus (Gardino – S. P.), nuo pietinios Kuršžemės iki Goldapės”, kurioje gyvena apie 2 milijonus gyventojų. Žr.: Lietuvos nusidavimai ir mūsų rašliava. Pg, 1911, Nr. 8. P. 99-102; Šiose citatose yra svarbūs lietuvių kiekybinės išraiškos paminėjimai. Jeigu F. Kuršaitis, nurodydamas, jog už sienos gyvena 10 kartų daugiau lietuvių, norėjo parodyti mažlietuviams jų nedidelį skaičių ir “mirsiančios” giminės perspektyvą, V. Gaigalaičio Pagalba, nors ir nurodydama, kad seniau Lietuvos sienos “daugiau į pietus “ buvo nusidriekusios negu dabar, tačiau lietuvių kalba dar yra vartojama ir neišnykusi, vadinasi, išliks ir lietuviška giminė.
81 “[…] Kol Nemuns į mares tekės, / Tol apie jį visad’ šnekės / Lietuviškai, kaip paprasta, / Ir apie jį bus Lietuva; / […] / Juk Reino upe vokiečių / Tur būti apsargoje jų, / Bet kadang’ Nemuns mūs’ yra, / Nuo mūs’ tur gauti apsargą. […]”. Žr.: [Sauerweinas, G.]. Pilėnas. Nemuns ir lietuviškoji kalba. LC, 1905, spal.3. Nr. 76. P. 2.
82 “[…] Tai ir Niamuns vinguriuodams, / Linksmas vilnyje plaukštuodams, / Naujiems čėsams pasakos: / Kad jo krantas iš pat seno, / Vis lietuviai apgyveno, / Lietuviai ant visados!”. Žr.: Strieliškis, K. Lietuvos apžvalga. Km, 1899, liep. 7. Nr. 27. P. 209; “[…] Dieve, daryk savo sudus (sprendimus – S. P.), / Kaip tav mėgst – aš tekėsiu, / Kad svietą šį į pelenus / Kart’ versi, nedrebėsiu. / Dar ir tada už Lietuvą, / Miels, Dieve, aš stovėsiu, / Paskiausioj’ sūdo (teismo – S. P.) dienoje / Lietuviškai kalbėsiu”. Žr.: K. P. Nemunas. Km, 1899, rugs. 15. Nr. 37. P. 290.
83 “[…] Nemunas didis tarp upių upelių / Bėga, banguoja per mūsų kraštelį / […] / Kolei jis bėga, dar gyvuos Tėvynė! / […] / O, Nemunėli! Subausk savo vaikus: / Gana jiems barties per ilgus laikus!”. Žr.: Šaulėniškis. Nemunas. Km, 1900, kov. 2. Nr. 9. P. 65.
84 “[…] Broliai, vis sakau tai jums: / Saviškai visur kalbėsiu, / kurlink tikt likimas stums! / Savo gentę vis mylėsiu, / Ciesoriui tarnausiu vis […]”. Žr.: Vanagėlis. Mano kalba. LC, 1905, rugpj. 29. Nr. 66. P. 3; “[…] mums, kurie mes gimę lietuviai ir norim lietuviais būti bei pasilikti ir už garbę bei gyrų (pasididžiavimą – S. P.) mūsų mielosios giminės ir kalbos dirbti, ar polytišku, ar mokslišku, ar ir šiaip tik kokiu būdu, bet ir viernais Vokietijos padonais būti ir likti, mūsų karalių garbinti, mes negalim tai užtarti, kad skyrius, tarp lietuvių ir vokiečių sumažėtų […]”. Žr.: Ir klaipėdiškis, bet tikras. Kas mes esam ir ko mes norim. NLC, 1911, saus. 12. Nr. 5. P. 2.
85 [Sauerweinas, G.]. Apie atgaivinimą mūsų lietuviškosios kalbos. NS, 1887, bal. 7. Nr. 14. P. 1-2.
86 [Sauerweinas, G.]. Motinos kalba. Km, 1900, lapkr. 2. Nr. 44. P. 350.
87 Lietuvininkų linksmybės kelionė… [Iš Lietuvos bei abiejų prūsų provincų]. TK, 1895, liep. 27. Nr. 60. P. 1.
88 Ir klaipėdiškis, bet tikras. Kas mes esam ir ko mes norim. NLC, 1911, saus. 12. Nr. 5. P. 2.
89 Suva=iavimas ir Kulminų “Pilkalnis” [Iš Prūsų Lietuvos]. PLS, 1914, birž. 19. Nr. 25. P. 3.
90 “[…] Arba rasi savo kalbą niekindams jau ir Dievą paniekini? Pons Dievs pa˛yst visas kalbas. […]”. Žr.: Lapės ir gandro česnis. LC, 1899, liep. 25. Nr. 30. P. 1-2; Pusvokiečiai ir jų elgimas. NLC, 1895, saus. 29. Nr. 9. P. 1-2.
91 Rimkus, D. Vaisiai suvokiečiavimo. NLC, 1898, geg. 3. Nr. 35. P. 2.
92 Lietuvininkų žieminė šventė… [Iš Lietuvos ir Prūsų provincų]. TK, 1896, vas. 22. Nr. 16. P. 2; Lietuvininkai! TK, 1900, saus. 24. Nr. 7. P. 2.
93 Lietuvininkų linksmybės kelionė… [Iš Lietuvos bei abiejų prūsų provincų]. TK, 1895, liep. 27. Nr. 60. P. 1.
94 Greitasis prisivertimas. TK, 1900, vas. 14. Nr. 13. P. 2.
95 Simonaitytė, I. (1987). Vilius Karalius. Raštai. T. 3. Vilnius. P. 111.
96 Greitasis prisivertimas. TK, 1900, vas. 14. Nr. 13. P. 2.
97 G. Sen – L. Ragainiškis. [Prisiųsta]. TK, 1893, liep. 19. Nr. 57. P. 3-4.
98 “Mes norime vokiškosios kalbos, nes toji mums didei reikalinga, ale ir norime, kad ir prigimtoji kalba nors tiek pat teisybės palaikytų, kiek ir vokiškoji tur, […]”. Žr.: Iš Pilkainio… [Iš Lietuvos ir Rytprūsių]. NS, 1884, rugs. 26. Nr. 1. P. 4.
99 G. Sen – L. Ragainiškis. [Prisiųsta]. TK, 1893, liep. 19. Nr. 57. P. 3-4.
100 Svarbu, kad mažlietuviai, “kitiems nacijonams umaru tolyn žengiant, ne užpakalėje pasiliktų, ne apsijokdintų, ne kitų sumindžojami būtų, bet su kitais nacijonais nors drauge pražydėtų, jei jiems anus pranokti ir nepasisektų”. Žr.: Byrutė… [Iš Lietuvos bei abiejų Prūsų provincų]. TK, 1897, liep. 31. Nr. 61. P. 2.
101 “Eikim su čėsu (laiku – S. P.) drauge, kaip savo rūbus, namus, […], bandą, lauką, […], kaip ir savo kalbą, tikėjimą bei apšvietimą iškeldami bei skubindami, kaip kad visos kitos giminės sveite daro”. Žr.: Poidoks, Mikelis. Atsiųsta. TK., 1895, saus. 9. Nr. 3. P. 4.
102 Pusvokiečiai ir jų elgimas. NLC, 1895, saus. 29. Nr. 9. P. 1-2.
103 Valančius, Motiejus. (1929). Maskoliams katalikus persekiojant. Surinko ir paaiškino doc. J. Tumas. Kaunas. P. 76–77.
104 Kaunas, D. Aušrininkas. P. 11.
105 “[…] Girdime Žemaitijoje ir Prūsuose prasti žmonelės gėdyjasi tūlame kampe savo gražią ir seną kalbą vartoti, o lamdo ir laužo savo liežuvį lenkiškai ir vokiškai posmuodami […]”. Žr.: Apie insteigimą ‘Lietuviszkos mokslų bendrystės (draugystės)’. Aušra. 1883. Nr. 4. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VI. 1-4 (21-24). P. 90.
106 “[…] Dabar tik tiek turime pridurti, jog tuom tarpu sostas benrytės turėtų būti Ragainėje prie redakcijos Auszros; bet kaip veik Rusijos valdžia teiksis daleisti įkurimą tokios draugystės savo vieszpatystėje, szita draugyste galės buti perkeliama į Kauną ar Vilnių”. Žr.: Ten pat. P. 91.
107 Klein, M. Versäumte Chance zweier Kulturen. S. 334.
108 Ten pat.
109 Matulevičius, A. Deutsch-litauische Beziehungen in Preußisch-Litauen. S. 37.
110 [Jurkšaitis, K.]. Lenkai, lietuviai, žemaičiai, lietuvininkai. TK, 1906, bal. 17. Nr. 30. P. 3-4.
111 K-o šešėlis. Patėmyjimai iš šalies. S, 1900, liep. Nr. 7. P. 191.
112 Kavolis, Vytautas. (1994). Žmogus istorijoje. Vilnius. P. 419.
113 Hermann, A. Lietuviškumo problema… P. 42.
114 Nauja lietuviška ceitunga apgailestavo, jog mažlietuviai niekada neiškils tarp kitų giminių, jeigu neturės išsilavinusių žmonių, tuo tarpu “prastieji žemaiteliai” supranta, kad mokslas yra svarbus dalykas ir jam skiria paskutinius pinigus. ˇr.: Doczys. Reik mokinties. NLC, 1906, spal. 2. Nr. 78. P. 1.; Pagalba, tvirtindama, kad tarp mažlietuvių yra labai mažai žmonių su aukštuoju išsilavinimu, konstatavo, kad net “žemaičių mergos ir moters, nors mes anus nelabai garbėje laikome”, yra labiau apsišvietusios ir išsimokslinusios. Žr.: Študieravusių žmonių… [Visokios žinios]. Pg, 1913, Nr. 4 ir 5. P. 50.
115 Biržiška, Vaclovas. (1960). Praeities pabiros. Bruklinas. P. 237.
116 [Gaigalaitis, V.]. Gaigals, Vilius. Mažumas apie mus lietuvininkus. LC, 1893, rugs. 26. Nr. 39. P. 3.
117 Iš Lietuvos. Aušra, 1883, Nr. 8, 9, 10. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VI. 1-4 (21-24). P. 289.
118 Daugelaitis, Vilius. Ir vėl aš su savo dvylekiu. PLS, 1914, geg. 22. Nr. 21. P. 1-2.
119 Mūšis prie Žalgirio. TK, 1910, liep. 16. Nr. 71. P. 1.
120 Ten pat. liep. 19. Nr. 72. P. 1.
121 Ten pat. liep. 21. Nr. 73. P. 2.
122 [Vydūnas]. Vds. Didysis mūšis. NLC, 1910, liep. 14. Nr. 83. P. 1-2.
123 Driskius, J. Donelaičio atminčiai. Km, 1904, vas. 19. Nr. 8. P. 57-58.
124 Maxas Schenkendorfas (1783.12.11 Tilžė-1817 m. Koblencas) vokiečių poetas, dar vadinamas laisvės dainiumi, kartu su Fichte ir kitais leido laikraštį Vesta. Po jo mirties Tilžėje jo vardu pavadinta priešais Rotušę esanti aikštė, kurioje 1890 m. jam pastatė paminklą Tilžėje gimęs skulptorius Martin Engelcke. Žr.: Ostpreussen in 1440 Bildern. (1990). Leer. hrsg. Emil Johannes Guttzeit. S. 53; Das grosse Lingen Universal Lexikon in Farbe. (1982). Bd. 16. Köln. S. 4741; Von Memel bis Trakehnen in 144 Bildern. (1985). Leer. hrsg. Martin Kakies.
125 1912 m. Klaipėdoje, Teatro aikštėje, buvo įrengtas fontanas Simono Dacho (1605 – 1659), XVII a. Klaipėdoje gimusio poeto, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, vieno žymiausių protestantiškų giesmių kūrėjo, garbei. Žr.: Tatoris, Jonas. (1994). Senoji Klaipėda: urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų. Vilnius. P. 291-292. 126 Ant Rambyno kalno… [Visokios žinios]. Pg, 1913, Nr. 7 ir 8. P. 94 – 95; Pažymėtina, jog tiek Pagalba, tiek kiti lietuviški laikraščiai, tuo metu kalbėdami apie ligtol vis dar neįamžintą K. Donelaičio atminimą nebuvo visiškai teisūs. 1896 m. balandžio 8 dieną K. Donelaičio gimtinėje Lazdynėliuose pašventintas akmeninis paminklas, kurio pastatymą inicijavo profesorius Franzas Oskaras Tetzneris iš Leipcigo. Tąkart pažymėta, kad plačiosioms lietuvininkų masėms K. Donelaitis dar nėra žinomas, nors atidengimo iškilmėse dalyvavo Birutės atstovai, padėję prie paminklo geležinį vainiką su užrašu “Donelaičio paminklui, draugystė “Birutė”. Nauja lietuviška ceitunga vylėsi, kad dažnai bus atsimenama “garbingiems kovotojams duoti garbę”. Žr.: Paminklas Donelaičiui [Iš Lietuvos…]. NLC, 1896, bal. 21. Nr. 32. P. 1-2; Kaunas. D. Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai. P. 26; 1899 m. pradžioje lietuviškoje spaudoje pasirodė užuominų apie ketinimą kurti lietuvišką draugiją, kuri rūpintųsi paminklo K. Donelaičiui ant Rambyno kalno pastatymu, tačiau tąkart ši idėja nebuvo įgyvendinta. Žr.: Donelaičio paminklas [Iš Lietuvos…]. NLC, 1899, geg. 16. Nr. 39. P. 2.
127 Iš Prūsų Lietuvos. PLS, 1913, gruod. 12. Nr. 2. P. 4.
128 1901 m. pradžioje populiarinant Lietuvininkų susivienijimo Prūsuose steigimo idėją, tarp būsimos draugijos numatomų leisti knygų buvo minėti ir Donelaičio tektai, nes kaip nurodė Ansas Bruožis, jo veikalai kaip ir daugelio kitų mažlietuviams “dar nežinomi”. Žr.: Prūsų Lietuvoje [Iš lietuvininkų krutėjimo]. S, 1901, kov. Nr. 13. P. 286 – 292; Vydūno Jaunimas 1913 m. pabaigoje taip pat nurodė, kad “Prūsų lietuviai vis mieliau kitų tautų žmones pagerbia, tik ne savųjų”, o “Donelaitis savo rašiniais tuo tarpu tebuvo kalbininkų pasimėgimas”. Žr.: Apžvalga. J, 1913, rugsėjis. P. 15; Pagalba nurodė, kad Donelaičio Metus ma˛lietuviai labai mažai žino. Žr.: Ant Rambyno kalno… [Visokios žinios]. Pg, 1913, Nr. 7 ir 8. P. 94-95; Prūsų Lietuvos savaitraštis konstatavo, kad daugeliui mažlietuvių nėra žinomi ne tik poeto raštai, bet ir pats vardas. Žr.: Pašaukimas statymui paminklo mūsų didžiausiam poetui Kristijonui Donelaičiui iš priežasties dušimtmetinių jo gimtuvės sukaktuvių. Komitetas. PLS, 1913, gruod. 19. Nr. 3. P. 1-2; Šios mintys pinasi su Atsišaukime dėl K. Donelaičio paminklo, išspausdinto 1914 m., pateiktomis mintimis apie nepažįstamą mažlietuviui Donelaitį: “Daugiausiemsiems mūsų draugų Donelaitis nei pagal vardą neyra pažįstamas”. Žr.: Kaunas, D. Mažosios Lietuvos knyga. P. 251.
129 Tarp lietuvių randasi… [Žinios…]. Pg, 1914, Nr. 1-2. P. 18-19.
130 Donelaičio paminklas. PLS, 1913, gruod. 19. Nr. 3. P. 2-3. 131 Kaunas, D. Mažosios Lietuvos knyga. P. 252.
132 Ten pat. P. 251.
133 Komitetą sudarė Veikiamasis skyrius ir Platesnysis komitetas. Iš 23 Veikiančiojo skyriaus narių 12 buvo mažlietuvių ūkininkai. Skyriaus pirmininku buvo V. Steputaitis (Gumbinė), valdžios patarėjas ir Prūsijos landtago atstovas; pavaduotojas kunigas V. Gaigalaitis (Priekulė), Prūsijos landtago atstovas; sekretorių pareigas užėmė M. Kiošis, Naujosios lietuviškos ceitungos redaktorius ir J. Stikliorius iš Tilžės; kasininkas Kr. Lekšas, ūkininkas iš Maedewalde; spaudos komisijos nariais buvo A. Kuršaitis, Tilžės gimnazijos profesorius, ir E. Jagomastas, spaustuvininkas iš Tilžės; Didžiosios Lietuvos atstovu komitete buvo paskirtas J. Basanavičius iš Vilniaus, o Amerikos lietuviams atstovavo dr. A. K. Rutkauskas; taip pat šiam skyriui priklausė 14 padėjėjų, prekybininkas Gudaitis iš Tilžės, inžinierius Jonušaitis iš Tilžės, seniūnas Žiogas iš Karklės (Šilutės apskr.), likusieji – ūkininkai iš Pabudupių (Ragainės apskr.), Voveriškių, Svencelės, Stankaičių (Klaipėdos apskr.) ir kt.; Į Platesnįjį komitetą įėjo 33 nariai, iš jų 11 mažlietuvių ūkininkų. Paminėtini Jurgis Arnašius, Tilžės keleivio redaktorius iš Klaipėdos, kunigas Bartšaitis iš Tilžės, teismo vyresnysis sekretorius Barutckis iš Tilžės, pirklys A. Endrejaitis iš Berlyno, kunigas Endrulaitis iš Priekulės, Įsručio seminarijos mokytojas Kairies, dr. Lepa, slaptasis patarėjas iš Klaipėdos, pirklys ir fabriko savininkas iš Stalupėnų Lepenies, Karaliaučiaus apskrities veterinarijos gydytojas Paulaitis iš Bartenšteino, kunigas Reidys iš Klaipėdos ir kt. Žr.: Kaunas, D. Mažosios Lietuvos knyga. P. 251.
134 Tilžės laikraščių… [Iš Prūsų Lietuvos]. PLS, 1914, saus. 30. Nr. 5. P. 2-3.
135 Merkys, Vytautas. (1994). Knygnešių laikai, 1864-1904. Vilnius. P. 61.
136 Ten pat. P. 85.
137 Lietuviški veikalai. LC, 1914, saus. 31. Nr. 14. P. 3.
138 Dėl Donelaičio paminklo… [Iš Lietuvos…]. LC, 1914, bal. 18. Nr. 46. P. 2-3.
139 Komitetas Donelaičio paminklui statyti… [Iš Prūsų Lietuvos]. PLS, 1914, bal. 17. Nr. 16. P. 2.
140 Aukų Donelaičio rinkimui… [Iš Prūsų Lietuvos]. PLS, 1914, liep. 10. Nr. 28. P. 2.
141 [Gaigalaitis, V.]. Gaigalas, V. Mažumas apie mus lietuvininkus. LC, 1893, rugs. 26. Nr. 39. P. 1.
142 Vokiečių priepažintis. Aušra, 1885, Nr. 4-5. Lietuvių tautos praeitis. 1983. T. VII. 1-4 (25-28). P. 111-112.
143 Kaunas, D. Aušrininkas. P. 120.
144 [Davainis – Silvestraitis, Mečislovas]. S. Nauja sėkla. NS, 1885, bal. 25. Nr. 17. P. 1.
145 Ten pat. geg. 8. Nr. 19. P. 1.
146 Žodis į skaitytojus. B, 1909, rugs. 15. Nr. 1. P. 1.
147 1904.03.20 Jono Ilgaudo laiškas iš Amerikos M. Jankui spaudos ir naujos spaustuvės pirkimo reikalais. MAB RS. F. 103. B. 208.
148 “[…] Tuo metu [po Lietuviškos ceitungos išleidimo 1878 m. – S. P.) buvo suprasta, kad spauda, tai labai geras dalykas sukelti lietuviškumą ant visos Lietuvos žemės. Tai patarus M. Šerniui, dėl Didžiosios Lietuvos leisti menkutį, kas mėnuo karta laikraštelį su lotyniškomis raidėmis, nes gotiškomis raidėmis leidžiant, butu atsitrenkimas lietuviškos žmonijos, kuri gotiškas raides skaitė vokiškomis, liuteriškomis ir prieš katalikų tikybą. Ir mes patis vokiškasias raides taipgi skaiteme, kaip netinkančias lietuviškai rašybai ir rišančias mus su vokiškaje liuteriška tikyba […]”. Žr.: Jankus, M. Priežastis, kad patis Lietuviai susirupino savo likimu (apie 1929-33). MAB RS. F. 103. B. 190.
149 Jankus, M. Mylimieji Lietuvininkai! G, 1886, spal. 17. Nr. 1. P. 1-2.
150 Ten pat.
151 Mieli skaitytojei! G, 1886, lapkr. 10. Nr. 2. P. 2.
152 Kaip mus sutinka Prūsų Lietuviai. PLS, 1914, geg. 1. Nr. 18. P. 1.
153 “Yra tarp mūsų bei Didžiosios Lietuvos siena, augšta siena, o tai ne tiktai politikos, bet ir kultūros bei tikybos siena. O šita siena ne ‘ūmai išdygusi’ ir ne ‘išsvajota’, bet ilgų amžių istorijos pastatyta, ir todėl ne taip ūmai prašalinama. Politikos bei tikybos sieną (supraskim plačiajai visuomenei; šviesiam lietuviui, tėvynės mylėtojui, ir dabar jos nėra) vargu veik arba kuometnors sugriausim. Kas kita kultūros siena. Toji prapuls savaime, mums abypusiai jos gyvenantiems lietuviams, vienširdžiai savo kultūros auklenimu besirūpinant”. Žr.: Daugelaitis, V. Ir vėl aš su savo dvylekiu. PLS, 1914, geg. 22. Nr. 21. P. 1-2.
154 Tilžės keleivis rašė, kad mažlietuviams daugiau žinoma apie brandenburgiškus padavimus ir Hohencolernų giminę negu apie “valnąją Lietuvą”. Žr.: [Jurkšaitis, K.]. Lenkai, lietuviai, žemaičiai, lietuvininkai. TK, 1906, bal. 24. Nr. 32. P. 3.
155 [Davainis – Silvestraitis, M.]. Veversys. Lietuvininkų panslavizmas. NS, 1885, saus. 24. Nr. 4. P. 1-2.
156 Nors “lietuviškasis būras” turi labai sunkiai dirbti, “tačiau norime tolesnes ir labai sunkias apieras (dovanas – S. P.) atnešti, je kožną peningį bei paskutinį lašą kraujo už Vokietijos macį (stiprybę – S. P.) bei didumą noringai” atiduoti tam, kad valstybė apsaugotų nuo karinių užpuolimų ir tolimiausius savo pakraščius. Žr.: Kalba pono Smalakio ciesorystės seime 14. mercą… [Iš Lietuvos bei mūsų provinco]. LC, 1899, kov. 21. Nr. 12. P. 3.
157 [Bruožis, A.]. A. B. Klaipėdiškis. Mažosios Lietuvos politikos veidrodis. P. 177.
158 Žalys, V. P. 14.
159 Mes ir Didžiosios Lietuvos bei Amerikos lietuviai. PLS, 1914, kov. 20. Nr. 12. P. 1-2.
160 Jasinski, G. S. 196.
161 Wrzesinski, W. S. 437.

Silva Pocytė, 2003 m. spalio 2 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 6
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 6, 2014 @ 12:43 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →