Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mažlietuviai yra Klaipėdos srities autochtonai

Pagal   /  2014 gegužės 1  /  Komentarų nėra

1.Autochtoniškumo aiškinimas vokiečių ir lietuvių istoriografijoje iki ir po Pirmojo pasaulinio karo

1. Autochtoniškumo aiškinimas vokiečių ir lietuvių istoriografijoje iki ir po Pirmojo pasaulinio karo

a. Autochtono sąvokos apibūdinimas. Po pirmojo pasaulinio karo mažlietuviai daug kartų pareiškė ir įrodė pasauliui, kad jie yra Mažosios Lietuvos gyventojai nuo seniausių laikų. Norėdami pabrėžti, kad jų vietinė kilmė siekia net pirminius proistorės laikus, kai kurie mažlietuviai pradėjo ryškinti patį faktą, besivadindami Mažosios Lietuvos autochtonais. Lietuviškoji enciklopedija nurodo: “Autochtonai…yra pirmieji ir seniausieji kurio krašto gyventojai, čiabuviai, su kitomis tautomis nesumišę”1. Autochtono sąvoką panašiai aptaria ir kitų šalių enciklopedijos 2.

b. Lietuvos vyriausybė panaudojo mažlietuvių autochtoniškumo argumentą tarptautinėse derybose. Mažosios Lietuvos lietuvių autochtoniškumas jau buvo 1919 metais Paryžiuje Lietuvos delegacijos Versalio derybose akcentuotas kaip svarbus argumentas: 1. Lietuvos delegacijos 1919 metų kovo 24 dieną įteiktoje Taikos konferencijos pirmininkui George Clemenceau medžiagoje 3; 2. Tilžės Prūsų Lietuvos tautinės tarybos įteiktame 1919 metų balandžio 8 dienos memorandume tam pačiam pirmininkui Clemenceau 4; 3. Lietuvos delegacijos 1919 metų balandžio 12 dienos laiške maršalui Ferdinandui Fochui 5; 4. 1919 metų gegužės 20 dienos Taikos konferencijai įteiktoje Lietuvos vyriausybės deklaracijoje dėl Lietuvos sienų 6.

Po ketverių metų, t.y. 1923 metų vasarą, Lietuvos vyriausybei derantis su Aliantais (sąjungininkais) dėl Klaipėdos krašto de jure perleidimo Lietuvai mažlietuvių autochtoniškumas svarbumo atžvilgiu po ekonominių motyvų buvo antrasis, nulėmęs derybas Lietuvos naudai. Mūsų Užsienio reikalų ministerija paskelbė minėtų derybų medžiagą-krašto mažlietuvių pareiškimus, vyriausybės notas ir kitokius raštus, pabrėždama mažlietuvių autochtoniškumą šitaip: „Lietuvos gyventojai nuo seniausių laikų gyveno abiejose Nemuno pusėse” (“The Lithuanian people from time immemorial have dwelt on either side of the Memel”)7.

c. Vokiečių mokslininkų iki Pirmojo pasaulinio karo Mažosios Lietuvos gyventojų autochtoniškumo aiškinimas. Po 1870-1871 metų laimėto karo su prancūzais vokiečių vyriausybė užsimojo nutautinti Vokietijoje gyvenusias tautines mažumas. Anuomet prasidėjo planingas ir pačios Prūsijos vyriausybės diriguojamas mažlietuvių nutautinimas per mokyklas, bažnyčias ir kariuomenę. Prūsijos švietimo ministerio Falko 1872 metų rugsėjo 15 dienos įsakymas, likvidavęs kitataučių kalbų dėstymą pradžios mokyklose, buvo pirmasis žingsnis naująja linkme. Bet didelė dalis vokiečių visuomenės nėjo koja į koją su valdžios nutautinimo politika: daugelis universitetų ir mokslo institucijų nekreipė dėmesio į valdžios nacionalistinę vidaus politiką ir nesistengė jai įsiteikti. Kai kurie profesoriai skelbė savo tyrinėjimo duomenis nepaisydami, ar jie vyriausybei mažumų nutautinimui talkino, ar net jam prieštaravo. Vokiečių filologai, istorikai ir archeologai, tyrinėję Mažosios Lietuvos praeitį, buvo bendros nuomonės, kad dauguma jos gyventojų buvo XIII amžiaus autochtonai lietuviai. Apie Klaipėdos srityje ir nerijoje gyvenusius kuršius jų nuomonės skyrėsi.

Klaipėdos sritis yra mažas, pats Mažosios Lietuvos šiaurės vakarų kampas, Klaipėdos krašto šiaurinė dalis, Klaipėdos miesto apylinkės teritorija. Norint ją apvesti administracinėmis linijomis, ji užimtų visą Klaipėdos apskritį su geru Kretingos apskrities pakraščiu. Pietų link ji siektų Šilutės apskritį iki linijos, skiriančios Mažosios Lietuvos žemaičių ir aukštaičių tarmes. Ši linija skyrė senovėje žemaičius ir aukštaičių tarmės skalvius. Kai 1253 metais Livonijos (Kalavijuočių) ordinas ir Kuršo vyskupas dalinosi šita sritimi, dalybų akte pasirodė daug tos srities vietovardžių: Ceklio, Mėgovės bei Pilsatės apylinkių vardai. Lietuviai mokslininkai dr. Antanas Salys ir dr. Marija Gimbutienė pareiškė keliuose lietuviškuose veikaluose ir Bostone leidžiamoje Lietuvių enciklopedijoje, kad ta sritis XIII amžiuje buvusi kuršių gyvenama.

Peršokime šešių šimtų metų laikotarpį, per kurį vokiškos bei lietuviškos kilmės publicistai rašė daug apie Mažąją Lietuvą ir jos gyventojus, ir sustokime prie kelių svarbesnių prieškarinių pavyzdžių: Hohensteino (Rytprūsių pietuose) gimnazijos direktorius dr. Maxas Toppenas, pasinaudojęs ordinų dokumentais, XIII amžiaus kronikomis ir žemėlapiais, rašė šitaip: “Šiaurinė Lietuvos apygardos (Regierungsbezirk Litauen) dalis, kaip tik senosios Nadruvos ir Skalvos ribose, yra iki šiandien lietuvių gyvenama, ir šitie gyventojai yra autochtonai (urspruenglich). Nėra jokios žinios, kad šitie gyventojai būtų ten ordino laikais atsikėlę arba kolonizacijos keliu apgyvendinti”8.

Aprašydamas Klaipėdos srityje gyvenusius kuršius, Toppenas, neliesdamas nei kuršių kilmės, nei jų atsiradimo būdų, rašė: “Ir šiandien reikia kuršių giminę pagal kalbą ir būdą nuo lietuviškosios skirti. Ji išsilaikė Klaipėdos srityje ir jos vardu pavadinta Kuršių įlanka rytinėje pakrantėje, žemyn iki Rusnės (upės) žiočių”9. Prie Toppeno knygos yra pridėtas penkių lapų atlasas, parodąs ordino valstybę ir kaimynus atskirais laikotarpiais. Pirmasis žemėlapis vaizduoja padėtį prieš Kryžiuočių (Vokiečių) ir Livonijos kalavijuočių ordinų įsibrovimą į Baltiją. Čia Skalva, Nadruva ir Sudūva yra aiškiai ribojami “Zum Lande Litauen”, tai yra lietuviški (ne prūsiški) kraštai. Klaipėdos sritis yra vadinama Lamirta sujungta su kuršių teritorija. Skalvos ir Klaipėdos srities siena sutampa su linija, skyrusia žemaičių ir aukštaičių tarmes Klaipėdos krašte.

Garsus vokiečių mokslininkas, antropologas ir etnologas prof. dr. R. Virchowas, tyrinėjęs Mažosios Lietuvos gyventojus ir antropologiniu požiūriu, sutiko visais mažlietuvių autochtoniškumo klausimais su prof. Bezzenbergeriu”*.(Bezzenbergeris (1851.IV.14-1922.X.31)ilgai profesoriavo Karaliaučiaus universitete, garsėjo kaip žymus indogermanistas, daug laiko ir dėmesio skyrė lietuvių tautos ir lietuvių kalbos tyrinėjimai.

Virchowas taip pat pripažino A. Bezzenbergerio samprotavimus apie Mažosios Lietuvos kuršių kai kuriuos dialektus: “Bezzenbergeris įrodė, kad Neringos kuršiai kalba atskirose Neringos dalyse skirtingais dialektais: taip pietinėje dalyje, nuo Sarkavos iki Pilkopių,s-šiaurės vakarų kuršiškuoju, o šiaurinėje nerijos dalyje, nuo Nidos iki Juodkrantės,-pietvakarių kuršiškuoju. Pirmasis turi senesnių formų”10.

Apie lietuvių ir kuršių ekspansiją iki XIII amžiaus prof. Virchowas buvo savotiškos nuomonės, priskirdamas kuršiams neriją, o lietuviams žemyną: “Apie tautų persigrupavimą iki ordino laikų gauname vaizdą, kad latviai ir lietuviai stūmėsi iš šiaurės ir rytų vis daugiau į prūsų kraštą, apjuosdami mares iš abiejų pusių, taip, kad nerija tapo kuršiška, o žemynas lietuviškas”11.

Latvijos vokietis, žymus latvių tautos praeities tyrinėtojas, kunigas dr. A. Bielensteinas (1826-1907), gimęs ir miręs Mintaujoje (be kelių latvių kalbos ir gramatikos veikalų, 1875 metais išleidęs 4793 latviškų dainų rinkinį, 1877 metais užbaigęs taisyti latvišką Biblijos vertimą, 1881 metais išspausdinęs 1000 latviškų mįslių), po 25 metų kruopštaus tyrinėjimo, 1892 metais publikavo kapitalinį veikalą 12. Jame jis išryškino daug svarbių Mažosios Lietuvos ir ypač Klaipėdos srities praeities faktų.Minėtoje knygoje jis aiškiai pabrėžė žemaičių autochtoniškumą Pilsatės ir Ceklio srityse: “1253 m. pasidalinimo dokumentų vietovardžiai parodo, kad dalis Pilsatės gyventojų buvo lietuviai, dalis latviai”13, “Žemaičių sodybos buvo netoli Klaipėdos pilies”14, “Netenka abejoti, kad jis (Ceklis)…pagal dokumentinius vietovardžius buvo anuomet, kaip jis ir dabar yra, visas žemaičių gyvenamas”15.

Vokietijos tautinių mažumų tyrinėtojas Francas Tetzneris parašė daug straipsnių mažlietuvių tautosakos ir dainų temomis ir tiesiogiai bei netiesiogiai pabrėžė mažlietuvių autochtoniškumą. Viename jo pareiškimų sakoma: “Senų senovėje trys sritys: Sūduvos, Nadruvos ir Skalvos buvo grynai lietuviškos”16. Jis yra bene pirmasis, kuris kuršių problemą Mažojoje Lietuvoje perskyrė į du periodus: į seniausiąjį apgyvendinimą (Urbesiedelung) ir istorinių laikų kuršių imigraciją į Klaipėdos sritį. Klausykime jo išvadų: “Apie nerijos seniausiąjį apgyvendinimą nežinome labai daug: senesnieji kapinynai turi vienodumų su senąja Kolkasrago (Domesnas) ir Kuldygos (Goldingen) kraštų kultūrą. Kaip vyko nerijos apgyvendinimas, lieka neišaiškinta…”17. Apie istorinių laikų kuršių imigraciją jis sako: “Ar prūsų kuršiai yra autochtonai (bodenstaendig), ar jie yra atsikėlę, ar jie yra suomiškos ar baltiškos kilmės? Yra pagrindo manyti, kad prūsų kuršiai yra atsikėlę”18.

Dr. Erichas Zurkalowskis etninius lietuviškų giminių ryšius XIII amžiuje vaizduoja šitaip: “Kairiame Nemuno krante buvusios sūduvių skalvių ir nadruvių sritys nusitiesė iki prūsiškųjų giminių sodybų, kurių gyventojai pagal kilmę skyrėsi nuo (prūsų) ir lietuvių, bet reikia manyti, kad jie buvo pastariesiems artimesni…”19. Apie kuršius jis rašė taip: “Pilis (Klaipėda) buvo berods ant kuršių teritorijos pastatyta, bet nuo Liepojaus ežero ir Bartuvos į pietus iki Ventės prie Kuršių marių, kuršių pietinės paplitimo linijos, jie teapgyveno siaurą pakrantės liniją, kai žemyno link žemaičiai gyveno”20.

Johannas Sembritzkis (jo tikroji pavardė buvo Sembrzycki), Klaipėdos srities istorikas, savo trijuose veikaluose vaizdavo tos srities vokiečių istoriją, vokiečių riterių, dvarininkų, karčiauninkų, valdininkų ir kitokių atėjūnų, daugiausia gyvenusių ir tukusių iš vietos lietuvių prakaito, veiksmus ir darbus, nudažydamas maloniomis varsomis 21. Tačiau ir J. Sembritzkis negalėjo tylomis praeiti pro baltų autochtonų praeitį ir, nors tik trumpai, minėjo žemaičių ir kuršių XIII amžiuje gyventas apylinkes Klaipėdos srityje: “Anų laikų gyventojai priklausė…dalinai Baltijos pajūryje iki Livonijos gyvenusiai kuršių giminei, dalinai žemyno link gyvenusiems žemaičiams…” ir šių dienų Klaipėdos apskrities teritorija, nors ji didžiausia dalimi priklausė Mažajai Lietuvai, tačiau anuomet prie Kuršijos buvo skiriama “2.

A. Bezzenbergeris, pasiremdamas kalbos duomenimis ir vietovardžiais, išvedė sieną tarp prūsų ir lietuvių, parodydamas, koks Rytprūsių plotas buvo proistorės laikais lietuvių gyventas23. Jie nebuvo vien kalbininkas, bet ir archeologas, pats kasinėjo kai kurias Mažosios Lietuvos senąsias kapines ar tokiems kasinėjimams vadovavo. Šiandien jaunesnieji jo kolegos tepažįsta Mažosios Lietuvos proistorės kapinynuose rastas įkapes (papuošalus, ginklus, įrankius, indus) iš aprašymų, geriausiu atveju iš brėžinių ar fotografijų, o Bezzenbergeris turėjo tuos mūsų senovės liudininkus savo rankose, turėjo jų visą vaizdą, galėjo juos tiksliai klasifikuoti ir, kas svarbiau, apie juos tikslias daryti išvadas. Profesorius skelbė savo tyrinėjimų rezultatus daugelyje mokslinių knygų ir straipsnių. Jo skelbtos tezės, paremtos ne tik kalbiniais, bet ir archeologiniais duomenimis, yra teisingos ir lietuvių tautai palankios bei naudingos. A. Bezzenbergeris niekada neabejojo dėl lietuvių autochtoniškumo Mažojoje Lietuvoje. Profesoriaus akademinės pareigos vertė jį susipažinti ir su kitomis indoeuropiečių tautomis. Gilindamasis į latvių praeitį, jis aptiko ir Klaipėdos srityje gyvenančius kuršius.Štai šio žymaus mokslininko nuomonė: “Esama tos nuomonės, kad kuršiai atėjo į Prūsiją kolonizacijos keliu…jeigu norima, pasiremiant Rytprūsiuose (Klaipėdos srityje) paplitusiais latviškais vietovardžiais, sakyti, kad laviai kartu su kuršiais užėmė ir Rytprūsių šiaurę (Klaipėdos sritį), tuomet tokioms prielaidoms prieštarauja Klaipėdos srities vietovardžiai Girkaliai, Narmantai, Eketė, Lėbartai (žr. Vardą Liubartas), (žr. Vardą Vitowt, Witold),Vytautai,Gediminai,(žr. Vardą Gedimin), Žardė, Šernai ir kiti, kurie yra ne tik lietuviški, bet ir seni…įsižiūrėjus tiksliai į latvių gyvenamųjų vietų Prūsijoje paplitimą, galima aiškiai matyti, kad pastarieji niekada neapgyveno daugiau kaip pajūrį ir Kuršių marių rytų pakrantę…,kad latviški vietovardžiai prie Kuršių marių šiaurės rytų (pakrantės) žymi čia seniau buvusias kuršių kolonijas ir todėl labai galima, kad ir vakarų Kuršo pusėje (nerijoje) gyvenusių kuršių branduolys yra iš Kuršo atkeliavęs.

Galima sutikti Prūsijos latvių, kurie patys arba kurių tėvai ir seneliai yra iš Rusijos, ir, kiek man žinoma, be išimties iš Kuršo atkeliavę. XV amžiuje ordino pareigūnai Kurše pakartotinai skundėsi dėl žmonių emigracijos iš Kuršo į Prūsus. Skundų tekstai liudija, kad emigravusių skaičius buvęs žymus. Tokiu pat būdu sprendžiu apie bažnytinės terminijos skolinius iš slavų kalbos…ir konsekventiškai išvedu, kad Prūsijos latvių protėviai yra iš Rusijos kilę latviai kolonistai”24. Kas norėtų su prieškarinių vokiečių mokslininkų pažiūromis apie Mažosios Lietuvos etnologines problemas plačiau susipažinti, teskaito išnašoje nurodytus veikalus25.

d. Vokiečių nacionalizmas stengėsi po Pirmojo pasaulinio karo pakeisti visuomenės pažiūrą dėl Klaipėdos krašto mažlietuvių autochtoniškumo. Per Pirmąjį pasaulinį karą mažlietuvis dr. Vilius Gaigalaitis (iki 1918 metų pabaigos Prūsijos seimo (Preussischer Landtage) narys) paruošė ir 1917 metais Berlyne įsteigė Vokiečių-lietuvių draugiją (Deutsch-Litauische Gesellschaft), kurioje susitelkė nemažai stambių Vokietijos bankininkų, spaudos atstovų, parlamentarų, kariškių ir šiaip žymių žmonių. Šios draugijos dėka Vokietijos visuomenė sutiko Lietuvos atkūrimą palyginti šiltai ir prielankiai. Tai buvo laikotarpis, kada nuo 1917 iki 1919 metų Berlyno universiteto orientalinių (Rytų) kalbų seminare Vydūnas docento teisėmis dėstė lietuvių kalbą ir skaitė lietuvių literatūros paskaitas. Vokietija buvo pirmoji valstybė pasaulyje, pripažinusi Lietuvą de jure (1918 m. kovo 23 d.). Vokietija perleido Lietuvai 100 milijonų auksinių markių, be kurių pastaroji nebūtų ant kojų atsistojusi, ir – okiečių kariškiai perleido Lietuvai tiek ginklų, šaudmenų ir karo reikmenų, kad Lietuva galėjo laimėti 1919 metų nepriklausomybės kovas su Sovietų Rusija. Kai 1919 metais sutartiniai Lietuvos vyriausybės ir Mažosios Lietuvos tautinės tarybos revendikaciniai balsai dėl Mažosios Lietuvos pasigirdo ne tik pasaulio spaudoje, bet ir Versalio taikos derybose, kurių rezultatas-vokiečiai buvo priversti išsižadėti Klaipėdos krašto, Vokietijos visuomenės nuotaikos Lietuvos atžvilgiu pradėjo atvėsti. Kai 1923 metais pats kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos su ginklų pagalba, vokiečiai vis piktėjančiu ir kartėjančiu balsu ėmė tvirtinti, kad Lietuva pasiveržusi vokiškas žemes.

Mūsiškių anų laikų atsakingų asmenų teigimai, kad vokiečiai bijodami, jog Klaipėda galinti atitekti lenkams, patys geidę jos prijungimo prie Lietuvos, nepateikia viso situacijos vaizdo. Teisybė, kai kurie vokiečių diplomatai, politikai, aukštesnieji valdininkai ir šiaip giliau protaujantys asmenys matė Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos problemos–bent tam laikui–eriausią sprendimą. Bet tai tebuvo labai ribotas skaičius žmonių, mikroskopiška vokiečių visuomenės dalelytė. Didžiausia vokiečių dalis visiškai kitaip galvojo.

Europos istorija parodo, kad karą pralaimėjusiose tautose visuomet pagyvėdavo nacionalizmas. Taip ir Vokietijoje po Versalio taikos vis daugiau ir stipriau įsisiūbavo revendikacinių polinkių nacionalizmas, įtraukdamas į savo sūkurį gana plačią visuomenę. Profesūra ir studentija paskleidė nacionalizmą universitetuose ir juo skiepijo vokiškąjį mokslą bei mokslinę literatūrą. Visuomenėje sukeltos tautinės aistros rado mokslo disciplinų preciziškai suformuluotas ideologines struktūras. Mokslo institucijos teikė savo visuomenei ir visam pasauliui noriai ir plačiai statistinių, istorinių ir kalbinių duomenų, turinčių tikslą įrodyti Vokietijai padarytąsias tariamas skriaudas, ypatingai atimant iš jos tam tikras žemes.

Kai 1933 metais vokiškas nacionalizmas pasireiškė nacionalsocializmu, mokslas buvo priverstas dar daugiau tarnauti politikai ir nuėjo subjektyviu ir nuožulniu keliu. Pigi masinė produkcija ir pseudomoksliniai leidiniai išplaukė į viršų. O pati vyriausybė skatino ir leido gryniems prasimanymams ir falsifikacijoms plisti, jei tai tik tarnavo didžiagermaniškiesiems politiniams arba rasiniams tikslams.

Nors Mažosios Lietuvos praeities tematika buvo plačiai aprašyta vokiečių literatūroje, Klaipėdos sritis tesusilaukė mažai dėmesio, kur etnografinių problemų lyg ir visai nebūta. Tačiau, įsigaliojus 1920 metų sausio 10 dienos Versalio taikos sutarčiai ir atskyrus Klaipėdą nuo Vokietijos, susidomėjimas šiuo kraštu ir jo gyventojų tautiniais santykiais lyg šokte pašoko. Spontaniškai įsisteigė Vokietijoje ir Klaipėdos krašte nemažai organizacijų, pasiryžusių įrodyti pasauliui to krašto vokiškumą. Tam tikslui buvo leidžiama vis daugiau knygų, žurnalų, laikraščių ir straipsnių, kurių kai kurios laidos, ypatingai nacių laikais, siekė šimtatūkstantinį tiražą. Bibliografo parodymais, iki Antrojo pasaulinio karo pradžios išėjo daugiau kaip 2500 leidinių specialiomis Klaipėdos temomis26. Bet kiek tokios publikacijos ir grindė Klaipėdos krašto vokiškumą, jos sėkmingai tegalėjo operuoti pastarųjų metų krašto gyventojų daugumos politiniais valios pareiškimais seimelio rinkimuose. Praeities gyventojų kalbą, dainas, papročius, rūbus, statybą, būdą, išvaizdą, tautinę kilmę ir sukčiausieji nacių įrodinėjimai nepajėgė pasaulio akyse nuslėpti ar iškraipyti. Per daug artimos praeities liudininkai bylojo apie Klaipėdos krašto lietuviškumą.

Teritorinėms pretenzijoms pagrįsti nacionalsocialistai ištraukė naują iš mokslo srities paimtą ginklą–archeologiją vokišku pavadinimu Vorgeschichtsforschung (Priešistorinių laikų tyrinėjimai), akcentuodami jau su tam tikros linkmės tendencija. Naujų “tyrinėtojų” armija išėjo ieškoti visos Europos žiliausioje proistorėjė kokio nors germaniškumo įrodymo, kad ateityje galėtų į tokį kraštą pareikšti ekspansyvias nacionalsocialistų pretenzijas.

Kaip intensyviai jų archeologai Klaipėdos proistorėje nesirausė–jie germaniškumo pėdsakų nerado. Viskas, ką jie galėjo nustatyti, tebuvo faktas, kad iki 1252 metų vokiečių koja nebuvo to krašto lietusi. Ir rudžiausieji archeologai atsimušė į kitą faktą, kad XIII amžiuje Klaipėdos kraštas tebuvo vien grynos baltų kultūros ir kad ta kultūra jame tęsėsi be jokios pertraukos ir be jokių priemaišų per visas žalvario ir geležies amžių epochas.

e. Dr. Carlo Engelio kuršių teorija. 1895 metais gimęs archeologas ir proistorikas dr. Engelis, tuomet “Prusia” muziejaus Karaliaučiuje mokslinis asistentas, priėjo prie kiek kitokių išvadų. Jis pabrėžė, kad Klaipėdos srities kultūra buvusi ištisai baltiška. Bet visas Klaipėdos kraštas, vakarų Lietuva (beveik iki Dubysos) ir visas Kuršas sudarė baltiškosios kultūros savarankišką bei savitą šaką, kuri labai skyrėsi nuo visų toliau į rytus gyvenusių baltų (suprask, žemaičių). Tos baltų kultūros šakos savitumą jis stengėsi įrodyti archeologiniais radiniais, teigdamas, kad ji buvusi daug turtingesnė, kad ji parodžiusi daug kūrybinės iniciatyvos ir kad jos laidojimų papročiai buvę kitokie negu rytuose gyvenusių baltų. Be archeologinių, jis rėmėsi dar tariamais istoriniais ir kalbiniais duomenimis. Engelis manė įrodęs, kad XIII amžiuje visame minėtame plote gyvenę tik kuršiai ir kad ten tuomet nebuvę nė vieno žemaičio. Naująją kuršių teoriją jis paskelbė 1930 metais27 ir per kelerius metus parašė daug knygų28 ir straipsnių mūsų gimtinės archeologijos bei proistorės temomis, kuriuose kartojama ta pati tezė–Klaipėdos kraštas XIII amžiuje buvęs kuršiškas. Juo toliau, tuo labiau jis pradėjo minėtą kultūrą nuo baltų kultūros atsieti, kol ji virto jo terminijoje “Memel-Kultur”, kuriai jis priskyrė vis daugiau savitų bruožų.

c.  Engelis buvo įsitikinęs aktyvus nacionalsocialistas. Kurį laiką profesoriavęs Rygos Herderio institute, jis vėliau buvo pakviestas į Greifswaldą ir 1942 metais paskirtas to universiteto rektoriumi. Kartu su kitu dar žymesniu nacistinės pasaulėžiūros profesoriumi dr. La Baume parašė aniems laikams tipišką pseudomokslinį veikalą, kuris savo tendencingumu labai aiškiai parodė, kaip tuomet Vokietijoje mokslas tarnavo politikai29. Kaip ir visi naciai, Engelis buvo antilietuviškai nusistatęs. Jis ne tik iškraipė lietuvių tautos praeitį, bet ir Lietuvos valstybę gana arogantiškai niekino. Kai Hitleris 1939 metais ultimatumu iš Lietuvos išreikalavo Klaipėdos kraštą, C. Engelis džiūgavo: “Klaipėda yra vėl vokiška: koks skambus šis sakinys ir nebūtų, toks jis yra klaidingas, nes Klaipėdos kraštas buvo per 700 metų vokiškas. Jis vėl grįžo į Reichą, iš kurio skraistės jis, nepaisant teisės ir teisingumo, buvo prieš 20 metų išplėštas. Kas sekė ir pergyveno išdidžią, drąsią laikyseną bei savęs išsižadančią, patvarią ir aukų pareikalavusią kovą, kurią pavergtieji vokiečiai broliai klaipėdiečiai vedė už vokiškumą ir laisvę su nepaprastu atsidavimu, tas pripažins, kad Klaipėdos grįžimas tebuvo teisingumo aktas šių dienų pasaulio istorijos įvykiuose”30.

Lietuva Engeliui yra “necivilizuotos Rytų tyrumos”, tebegyvenančios per tūkstančius metų “medžio kultūros” gadynę. Neradęs lietuvių kalboje visai prasmę atitinkančių žodžių, galinčių parodyti Engelio mokslinį mentalitetą ir piktą kalbą, pateikiu išnašoje originalaus teksto ištrauką:

“Iš puikiai išpuoselėto vokiečių kultūros krašto jis (keleivis) per vieną minutę nuklysta į beformes Rytų tyrumas; į kraštą, kuriame, atrodo, per tūkstančius metų nuo naujojo akmens amžiaus išliko ryškus ekstensyvus ūkis ir senoji medžio kultūra”31.*(Aus der gepflegten deutschen kulturlandsschaft gleitet er (der Reisende) in einer Minute in das ungestaltete Odland; in eine Landschaft, die eine ausgepragte extensive Wirtschaftssform und eine uraalte Holzkultur seit den Tagen der Jungeren Steinzeit uber Jahrtausende hinweg bewahrt zu haben scheeint…).

Šių laikų didžiosios vokiečių enciklopedijos nemini nei Carlo Engelio, nei La Baume. Stambiems naciams bei abejotinos vertės mokslininkams po karo vokiečių spaudos skiltys buvo uždarytos. Užtat Bostone leidžiama Lietuvių enciklopedija jam paskyrė 40 eilučių! Engelis mirė 1947 metais bolševikų koncentracijos stovykloje.

f. Vokiečių nacionalistų palaikomas kuršių teorijos tikslas. Naciai aiškiai matė ir skaudžiai jautė savo pretenzijų dėl Klaipėdos du labai ryškius trūkumus. Pirma, jų skelbiama dogma, kad ne tiek žmogaus valia, kiek jo kilmė ir kraujas nulemia žmogaus tautybę, naciams Klaipėdos “išlaisvinimo” ofenzyvoje daugiau kenkė negu padėjo. Ir antra, lietuvių teisėtumas į Klaipėdą buvo archeologiškai, etnografiškai ir istoriškai pačių prieškarinių vokiečių mokslininkų neginčijamai pagrįstas. Taigi sunku buvo įpiršti pasauliui kokį nors nacių teisėtumo pagrindą į Klaipėdą. Todėl Trečiojo Reicho išminčiai priėmė Engelio kuršiškumo teoriją kaip kokią seniai lauktą evangeliją ir pagal ją išrikiavo visus politinės propagandos ėjimus. Nacistinė profesūra prirašė dagybę veikalų ir straipsnių, sekančių Engeliu, kurie prikimšo Vokietijos universitetų ir kitų bibliotekų lentynas, pylė vis naujos alyvos savo propagandos mašinai ir “švietė” užsieniečius, studijuojančius Vokietijos universitetuose.

Lietuvių akimis žiūrint vis tiek, ar XIII amžiuje Klaipėdos srityje būtų gyvenę kuršiai ar žemaičiai. Abi baltų gentys turėjo bendrą religiją, pasaulėjautą, buvo labai artimai giminingi, gyveno vieni šalia kitų ir nebuvo skiriami nei sienų, nei skirtingų interesų. Bet naciai tarp prūsų, lietuvių ir kuršių stengėsi išvesti aiškias skiriančias pertvaras. Tas pats C. Engelis rašo: “Proistorinės Klaipėdos kultūros tautybių ir giminių klausimas yra labai svarbu tautiniu ir politiniu požiūriu, nes nuo jo sprendimo priklauso, ar pirmieji Klaipėdos krašto gyventojai buvo lietuviai, kuršiai ar prūsai”32*.(Die Frage Volkstum und Stammessszugehorigkeit der vorgeschichtlichen Memelkultur ist nationalpolitisch von um so gro?erer Bedeutung, als ihre Beantwwortung daruber zu entscheeideen hat, ob die Urbevolkeruns des Memellandes litausch, kurisch oder preu?isch gewesen ist).

Naciams rūpėjo įrodyti, kad Klaipėdos srityje negyveno lietuviai žemaičiai, bet latviai kuršiai. Jiems buvo politiškai labai svarbu, kad ne lietuviai, bet latviai būtų buvę to krašto senieji šeimininkai, nes pastarieji į jį nepretendavo. Taigi ordinas, paėmęs Klaipėdą ne iš lietuvių, bet iš latvių, laikė save nuo XIII amžiaus jos formaliu šeimininku.

Iš to jie padarė išvadą, kad lietuviai atėjo į Klaipėdos kraštą ir sritį daug vėliau už Vokiečių ordiną, kad žemesnės kultūros žemaičiai įsifiltravo į kraštą vėliau, atėjo pas ordiną duonos prašyti ir darbo ieškoti, ir kad malonusis šeimininkas juos priėmė ir apgyvendino dabar jau aukštos civilizacijos nuo seno vokiečių riterių gyvenamose žemėse.s

g. Lietuvių nuomonė apie Klaipėdos (krašto ir srities) mažlietuvių autochtoniškumą. Naujai atsikūrusios Lietuvos visuomenė niekada neabejojo Klaipėdos mažlietuvių autochtoniškumu. Ilgą laiką neatsirado nė vieno lietuvio inteligento, kuris būtų autochtoniškumui prieštaravęs arba jį paneigęs.

Bet štai 1930 m. Leipcige baltistiką studijavęs Antanas Salys ten apgynė istorine tema disertaciją, kurioje tvirtinama, kad Klaipėdos krašto šiaurė iki Minijos upės ir Vakarų Žemaitija su Minijos vidupiu XIII amžiuje buvę kuršių apgyventi33. Nors naujasis daktaras buvo kiek vėliau smarkiai kritikuojamas34, bet jau įsisiūbavęs vokiečių mokslinis nacionalizmas godžiai pasigavo dr. A. Salio argumentus ir, ypač nacių laikais, citavo beveik kiekviename veikale apie Klaipėdą dr. A. Salio teiginį, kad kraštas į šiaurę nuo Minijos buvęs kuršiškas. Be dr. Povilo Pakarklio straipsnio, atrodo, dėl Klaipėdos srities XIII amžiuje gyventojų tautinės sudėties iki 1946 metų nebeatsirado lietuvių komentatoriaus35.

Tuomet Tubingene (Vakarų Vokietijoje) studijavusios Marijos Alseikaitės-Gimbutienės disertacijoje ta tema pasisakoma labai plačiai36. Disertacijos skyriuje “Die eisenzeitlichen Grabertypen und ihre ethnische Zugehorigkeit”, sekdama istorinį kalbinį ir archeologinį įrodomosios procedūros kelią, autorė stengiasi pagrįsti nuomonę, kad Klaipėdos sritis, bent į šiaurę nuo Minijos upės, XIII amžiuje buvusi kuršiška. Savo teiginius autorė grindžia Engelio, Mooros, H. Hoffmano, A. Salio, E. Sturmso, H. Ir G. Mortensenų aiškinimais.

Kitą dr. Gimbutienės teiginį apie Klaipdėos srities kuršiškumą XIII amžiuje randame straipsnyje “Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros apžvalga”37. Ten rašoma:

1. “Šalia prūsų, viena iš neabejotinai stipriausių ir turtingiausių kilčių buvo kuršiai, kurie gyveno į šiaurę nuo prūsų, dabartinės Lietuvos ir Latvijos pajūryje”.

Aptardama senąjį geležies amžių (100 m. pr. Kr.-400 m. po Kr.) autorė byloja:

2. “Klaipėdos apskrityje, Lietuvos ir Latvijos pajūrio srityje nuo pirmųjų amžių po Kr. turime didelį skaičių tyrinėtų kapinynų, kurie aiškiai liudija čia iš ankstyvesnių laikų besitęsiančią savarankišką ir turtingą kultūrą. Savo laidojimo ypatumais ir radinių tipais ši baltų grupė tolydžio tęsėsi iki istorinių laikų. Nekyla abejonės, jog ji priklausė kuršių kilčiai”38.

3. Straipsnyje yra pateiktas “Vakarų baltų gyvenamų vietų tarp III amžiaus pr. Kr. Ir II amžiaus po Kr. žemėlapis. Jis atspindi ir “Nemuno žemupio bei vakarų Lietuvos (Kuršių) sritį”39. Šiai sričiai “kuršių” vardo primetimas iškelia dvi problemas. Kadangi ir labai dideli atskiros “kuršių kultūros” šalininkai teieško jos pradžios jau I ir II amžiuje po Kr., o atskiros kuršių kalbos formavimasis vyko nuo IV iki VI amžiaus po Kr., tai per ankstyvas krašto sukuršinimas yra aiškus persistengimas. Antra, “Nemuno žemupio bei vakarų Lietuvos (Kuršių) srityje tarp III amžiaus pr. Kr. ir II amžiuje po Kr. gyveno kuršių, žemaičių ir skalvių ainiai, autorės įrodymas, kad šis kraštas sudaręs savitos kultūros vienetą, veda prie (labai teisingos) išvados, kad kultūros ne visada skirstėsi pagal gimines (kiltis), bet kad vienos ir tos pačios kultūros ypatumai galėjo būti bendri kelioms giminėms.

Aprašydama naująjį geležies amžių (800-1200 m. po Kr.) profesorė teigia:

4. “Kuršių kilties gyvenamosios vietos–Klaipėdos kraštas, vakarinė Lietuva ir vakarinė Latvija-labiausiai išsiskiria radinių turtingumu. Pirmaujantį vaidmenį vaidino pajūryje gyvenusios kiltys: kuršiai ir sembai”40. Toliau skaitome:

5. “Nemažiau yra duomenų, užsilikusių sagose ir runų akmenyse, kurie byloja apie vakarinėje Lietuvoje ir vakarinėje Latvijoje gyvenusių kuršių santykius su vikingais”41. Galų gale tvirtinama:

6. “Į šiaurę nuo Nemuno deltos gyveno kuršiai, o į šiaurę nuo skalvių bei į rytus nuo sūduvių gyveno lietuviai”42.

Baigdama autorė reziumuoja, kad šalia prūsų, kuršiai buvę gyvybingiausioji baltų giminė, kad kuršiai sudarė baltų kultūros centrą ir kad jie buvę baltų kultūros vartai į pasaulį43.

Neišaiškinus prieštaravimų (kartais kuršiai gyvenę tik į šiaurę nuo Minijos upės, kartais visame Klaipėdos krašte, kartais net į pietus nuo Nemuno įskaitant visą Skalviją), autorė dar didelę dalį konstatavimų, tvirtinimų ir patikinimų paliko be įrodymų, o skandinaviškos pasakos ir sagos nėra pakankamas įrodymas, kad Klaipėdos srityje būtų kuršiai gyvenę, nebent minima žiedadulkių analizė mus įgalintų nustatyti XIII amžiuje Klaipėdos sritį buvos kuršišką.

Dr. Marijos Gimbutienės išvedžiojimai gali vesti į labai vienapusiškas išvadas:

1. XIII amžiuje lietuvių tauta nebuvo priėjusi prie Baltijos jūros.

2. Mažlietuviai nesą Klaipėdos srities autochtonai.

3. Mažlietuviai esą į Klaipėdos sritį (ir visą Mažąją Lietuvą) vėliau įsifiltravę lietuviai, atėję pas kryžiuočius duonos prašyti ir darbo ieškoti.

4. Lietuvos vyriausybė, naudodama 1919 metais Pirmojo pasaulinio karo taikos derybose ir vėliau, 1923-1924 metų derybose, dėl Klaipėdos krašto Lietuvai de jure perleidimo mažlietuvių autochtoniškumo argumentą esanti arba klydusi, arba pateikusi abiem atvejais neteisingus įrodymus.

5. Esant tokiai padėčiai, 1923 metų Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos nėra moraliai teisėtas, bet naujai atsikūrusios Lietuvos vyriausybės paprastas tarptautinių teisių laužymas ir grubi prieš krašto gyventojų daugumos valią įvykdyta aneksija.

Metant žvilgsnį į dr. Gimbutienės straipsnyje minėtus šaltinius, kuriais ji remia teiginius ir išvedžiojimus, krinta į akis perdėm dažnas dr. Engelio ir jo pasekėjų kartojimas, kurie lyg kokios rudos šmėklos kartais net po kelis kartus išlenda beveik kiekviename straipsnio puslapyje. Toks įspūdis dar daugiau kondensuojasi, kai straipsnio gale išvardintoji bibliografija parodo, kad jos didelė dalis sudaryta iš leidinių, kurių autoriai yra vokiečiai nacionalistai, nacionalsocialistai ir tie baltai, Engelio koncepcijų sekėjai arba, bent tam tikra dalimi, buvo jo idėjų pirmtakai.

2. Klaipėdos srities gyventojai

a. Proistorinė kuršių gadynė. Peržiūrėję visas turimas žinias apie Klaipėdos sritį ir persijoję kiek galima daugiau mokslininkų pasisakymų tuo klausimu, galime jos genčių judėjimus suvesti į tris būdingus laikotarpius.

Priešistorinis kuršių periodas prasidėjo archajinės kuršių kalbos susiformavimu (600 m. po Kr.) ir baigėsi kuršių iš Klaipėdos srities išsikėlimu (1000 m. po Kr.). Paliekant nuošalyje jaunesniųjų baltų proistorikų ir prof. K. Būgos kontroversijas dėl baltų atvykimo laiko į Persantės-Dauguvos plotus, reikia sutikti, kad pajūryje gyvenę vakariniai baltai šnekėjo atskira tarme, kuri iki 600 metų po Kr. tapo atskira kalba, mums žinoma kuršių vardu. Išgyvenę Klaipėdos srityje iki maždaug 1000 metų po Kr. Paliko kapuose daugelį savo praeities liudininkų, įrodančių srities pajūrio ir siauros pamario juostos proistorinį identiškumą su Kuršu.

Kita aplinkybė, skatinanti spėjimus apie kuršių buvimą Klaipėdos srityje, yra kuršiški vietovardžiai, išdraikyti srities pajūryje ir Danės paupyje. Šitoje vietoje reikia nurodyti tris kuršiškų vietovardžių Klaipėdos srityje atsiradimo būdus:

1. Iki 1253 metų kuršių ir žemaičių neskyrė jokios faktinės, popierinės politinės ar administracinės linijos. Todėl jie gyveno nuo 600 iki 1000 metų po Kr. tose vietose, ypač ten, kur žemaičiai skverbėsi į vakarus jūros link, tai yra pirmiausia Klaipėdos srityje, vieni šalia kitų, vieni su kitais. Aplinkybėms veikiant, retas kuršiškas vietovardis perėjo į kasdieninę žemaičių, vėliau mažlietuvių kalbą, kuri jį išlaikė iki šių dienų.

2. Kai Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupas 1253 metais dalijosi Klaipėdos sritį palyginti nedaug archajinių kuršiškų vietovardžių šeima buvo dirbtinu būdu pagausinta naujais, tuometinės administracijos nukaltais vardais. Posėdžiaujantiems ordino ir vyskupo pareigūnams buvo reikalingi tolimų, dažniausiai nežinomų ir svetimų Klaipėdos srities vietovių pavadinimai. Kadangi tuose posėdžiuose žemaičių nedalyvauta, vieninteliai vietovardžių pristatytojai buvo ordino ir vyskupo patarėjai ir vertėjai kuršiai. Kiek jų pateiktųjų vardų buvo paimta iš gyvosios kalbos ir kiek jų buvo sugalvota ir skubiai nukalta lokalizacijos reikalams, šiandien tegalima spėti. Nėra abejonės, kad bent dalis Kuršo kraštų vardų yra dirbtiniai, kaip, pvz., Bihavelanc (Beim Haaffe entlang), Pilsatė (pilies apylinkė) ir kiti. Taip pat tenka konstatuoti, kad ir kuršiškai skambąs ordino vyskupo aktuose šešis kartus vartotas Ceklio vardas nepaliko pėdsakų kasdieninėje mažlietuvių kalboje. Bent vieną kartą įėję į ordino lokalizacinę terminiją, įrašyti aktuose ir braižytuose žemėlapiuose, jie išliko iki šiandien ir tebevaidina tam tikrų kalbininkų ir praeities tyrinėtojų aptarimuose nelemtą vaidmenį, nes jų vertė XIII amžiaus genčių tautybių nustatymui tėra labai ribota.

3. Trečioji kuršiškų vietovardžių grupė susidarė ordino laikais ir viduramžiais, ypač XVII amžiuje, kai naujų kuršiškų imigrantų grupės apsigyveno šiaurinėje nerijoje (tarp Nidos ir Klaipėdos) ir Baltijos pajūryje (nuo Klaipėdos iki Palangos). Tuomet marių įlankos, nerijos iškyšuliai ir jūros seklumos, kopos, ganyklos, lankos, pajūrio įvairios vietovės, upeliai ir įvairiausios vietos buvo pavadintos kuršiškais vardais.

Neturime išleisti iš akių, kad tarp kuršiškų vietovardžių yra daugybė vietovių lietuviškais vardais, kurie yra tokie seni, kad jų kilmės reikia ieškoti tolimoje pagonybės praeityje.

b. Istorinė žemaičių gadynė. Nors baltų gentys buvo sėslios, tačiau, kol jų neskyrė valstybinės sienos, jų gyvenamų plotų pakraščiuose vyko nuolatiniai persigrupavimai. Taip kuršiai spaudė lybius toliau į šiaurę, o žemaičiai, slinkdami prie Baltijos jūros, spaudė kuršius. Tokie persigrupavimai nebuvo staigaus pobūdžio, bet vyko taikiai, lėtai, pamažu, įsifiltravimo būdu ir truko kelis šimtmečius. Kelios žemaičių šeimos įsispraudė į kuršių tarpą; per metus atvyko daugiau žemaičių, kol senieji šeimininkai kuršiai, dabar jau mažuma, nutarė persikelti į šiaurę pas savo gimines ir paliko sodybas naujiems ateiviams.

Žemaičių spaudžiami ir instinkto vedami, kuršiai pasitraukė iš Klaipėdos srities į šiaurę. Tokia pažiūra sutampa su latvių profesoriumi E. Strumsu, kuris byloja apie tokią kuršių tendenciją45. Sutikti vis dėlto negalima su E. Strumso spėjamu laiku. Kuomet pastarasis nukelia išsikėlimo laiką į naujojo–geležies amžiaus galą, o istorijos raida verčia ieškoti kuršių emigracijos pabaigos vėliausiai to amžiaus viduryje, tai yra apie 1000 m. po Kr. Kai 1252 metais Livonijos vokiečiai pradėjo statyti Klaipėdos pilį, anų laikų istoriniai šaltiniai niekur nemini, kad vietos kuršiai būtų stoję savo žemę ginti. Tik kuršių nebuvimas išaiškina ir pateisina tokį jų pasyvumą. Užtat srities šeimininkai XIII amžiuje ėmėsi kardo ir ilgus dešimtmečius stengėsi iš ordino paveržti Klaipėdos pilį; bet tai buvo ne kuršiai, o žemaičiai!

Stengiantis tam tikro krašto proistorinių gyventojų tautybę įrodyti archeologiniais duomenimis, tokios pastangos pasiliks daugiau ar mažiau paprastais spėjimais. XIII amžiaus Klaipėdos srities gyventojų tautybei nustatyti mums nereikia archeologinių spėjimų; užtenka naudotis anuomet gyvenusių gyvų liudininkų kronikomis ir užrašais. Kai anuomet gyvenę liudininkai, vaizdavę Klaipėdos srities istorinius įvykius, buvo patys žemaičių priešai Livonijos kalavijuočiai, jų užrašai mus tik dar labiau įtikina. Pradėkime nagrinėjimą žvilgsniu į praeitį.

c. Kretingos pilies istorija. A. Bielensteinas rašo, kad Kretingos pilis 1253 metais buvo užrašyta ištikimiems kuršiams leno teise46. Iš “ištikimų” kuršių Livonijos ordinas reikalavo bent dviejų pagrindinių dalykų:

1. Pagonys kuršiai turėjo būti apkrikštyti. Pagonys nebuvo laikomi nei ištikimais, nei galėjo būti kokiam darbui parinkti.

2. Ištikimi kuršiai tebuvo tie, kurie bent per kelerius metus turėjo progos pakartotinai įrodyti prisirišimą ir ištikimybę ordinui. Iš lenininkų buvo reikalaujama ypatingo atsidavimo bei paklusnumo ir lenus teišdavė žmonėms, ilgesnį laiką ėjusiems tarnybas ordinų pilyse ir kitose žinybose. Jei ordinas ir būtų Klaipėdos apylinkėje kuršius radęs, tai nebūtų juos vos po kelių mėnesių nei ištikimais palaikęs, nei būtų jiems pilių ar žemių patikėjęs. Kretingos ir Pois lenininkai (jei tokių iš viso buvo) tegalėjo būti seni ordino bendradarbiai, jam ilgus metus pažįstami, iš centrinio Kuršo (Latvijoje) atkelti talkininkai, turėję ordinui padėti naujai užgrobtose srityse įsigyventi.

Bet štai kronininkas teigia, kad kretingiškiai “pagonys” sumušė Klaipėdos vokiečius, bet riteriai atsipeikėję pasekė “pagonis”, staiga įsiveržė į Kretingos pilį, užmušė įgulą ir sudegino pastatus. Kronikos komentatorius nukėlė įvykį į 1263 metus47.

Faktas, kad prieš dešimt metų Kretinga tapo lenu, perša išvadą, kad ji ir 1263 metais tebebuvo kuršiška, ir įvykių laikas–treji metai po Durbės mūšio–skatina aiškinimą, kad Kretingos kuršiai atsimetė nuo ordino, sugrįžo į pagonybę ir pradėjo su leno ponais kovoti. Deja, tokia interpretacija yra klaidinga.

Prieš pat Durbės mūšį nuo Livonijos ordino atsimetė žiemgaliai, o po Durbės ir kuršiai sukilo prieš savo pavergėjus. Žiemgalių malšinimas truko trisdešimt metų, o Prūsuose per Didįjį sukilimą (1260-1274) kryžiuočių ordinas pergyveno labai kritišką laikotarpį. Livonijos ordinui pasisekė labai veikiai maištaujančius kuršius numalšinti. Greitai ordinas Kurše po sukilimo atstatė tvirtą savo valdžią. Kuršių sukilimo (1260-1267) nesėkminga eiga negalėjo kretingiškiams kuršiams būti akstinu sukilti arba iš naujo sukilti prieš savo ponus. Todėl kretingiškiai sukilėliai vargu ar buvo kuršiai.

Įdomu, kad kronikininkas nemini šitame straipsnyje nei kuršių, nei žemaičių, bet vis ir vėl tekalba apie “pagonis”. Tačiau krikščionys kuršiai, kurie, tarkime, 1253 metais apsigyveno Kretingos pilyje, nebegalėjo į pagonybę sugrįžti. Apkrikštytasis galėjo vėliau nuo krikšto atsimesti, galėjo krikštą išduoti (už ką jam grėsė sunkios bausmės), bet jis nebegalėjo pagonimi tapti. Krikšto sakramentas nėra pakeičiamas. Jei sukilusios pilies įgula būtų buvę krikščionys kuršiai, Eiliuotosios Livonijos kronikos kronikininkai kunigas būtų juos atsimetėliais ar išdavikais išvadinęs, o ne pagonimis.

Pagonių pavadinimas, kuriame riteriai sukaupė visą pyktį ir įtūžimą, 1263 metais tebuvo viniems žemaičiams (ir kitiems lietuviams) taikomas ir todėl Kretingos “pagonys” nebuvo nuo krikšto atsimetę kuršiai, bet tikri pagonys žemaičiai.

Kaip galėjo kuršių pilyje per vieną dešimtmetį žemaičių atsirasti?

1. Žemaičiai laikė Livonijos ordino kuršius talkininkus tokiais pat priešais, kaip ir pačius riterius ir gal buvo juos kada nors iš pilies iškrapštę.

2. Tokia pat reali yra galimybė, kad Kretingos pilies užrašymas 1253 metais keturiems kuršiams tebuvo popierinis aktas, riterių pageidavimas, iš tikrųjų niekuomet neįgyvendintas, nes Kretingos pilyje jau nuo senų laikų gyvenę žemaičiai nebūtų leidę aniems “keturiems ištikimiems kuršiams” ir kojos į pilį įkelti.

d. Mūšis ties Klaipėda. Eiliuotoji Livonijos kronika byloja, kad 1257 metais mūšyje prie Klaipėdos Livonijos ordino pusėje dalyvavo 500 parinktų kuršių48. Kaip “ištikimieji”, taip ir “parinktieji” kuršiai nebūtų buvę iš vietinių Klaipėdos srities kuršių (jei tokių ir būtų buvę), bet iš seniau ordinui talkinusių centrinių Kuršo kraštų gyventojų parinkti. Be to, pats kronikos tekstas įtaigauja, kad į Klaipėdą kaip tik atvykusį Livonijos ordino magistrą lydėjo gausus palydovų būrys, kurį galėjo sudaryti, jei ne visą, tai bent didelę dalį, anų minėtų kuršių dalinys.

e. Nuolatiniai žemaičių puolimai. Iš anksčiau aprašytų istorinių įvykių būtų galima spėti, kad žemaičiai Klaipėdos srityje tebuvo vieninteliai. Bet taip nėra–jie tebuvo svarbesni, kronikininko ypatingai pabrėžti. Pirmaisiais XIII amžiaus dešimtmečiais toje srityje beveik be perstojimo vyko visokiausi karo veiksmai. Buvo laikas, kai nenuilstanti pagonių žemaičių banga stengėsi atsikratyti ir Klaipėdos pilį nuo savo krantų nuplauti. Tai patvirtina pats metraštis: “Prieš Klaipėdą buvo ilgą laiką kariaujama, bet ji su Dievo pagalba vis dėlto išsilaikė, kad ir vargingai”49*.

Keli tvirtinimai aiškiai liudija, kad pilis buvo ištisus laikus apgulta: “Klaipėda buvo per toli (nuo Livonijos) ir turėjo dažnai vien Dievu pasitikėti…, be to, šita pilis buvo priešų apsupta, kurie dažnai nuostolių padarydavo…”50**.

Kitoje vietoje vėl sakoma: “Jie dažnai turėjo laidyti ietis, negalėjo atsipūsti nuo dažnų kovų, tuo buvo labai užimti, nes jų buveinė buvo priešais pagonis”51***.

Be nuolatinių apgulties ir kovų periodų, metraštis mini atskirų žemaičių būrių puolimus: “Už gerų trejeto mylių nuo čia buvo pilis, Kretinga vadinama, iš kurios pagonys labai dažnai prie Klaipėdos pilies vartų atbėgdavo ir svaidydavo ietis”52****.

Apie žemaičių įgulą, pasitraukusią iš Įpilties, metraštis sako: “Nuo tada buvo galima juos dažnai prie Klaipėdos matyti, kaip jie čia naikino ir broliai turėjo dažnai nuo jų visų pusių smarkiai gintis”53*****.

f. Istorinės spekuliacijos. Livonijos kraštas turėjo du šeimininkus: Livonijos ordiną ir bažnyčią, kuriai atstovavo vyskupai. Visų Kuršo užkariautų žemių trešdalį ordinas turėjo atiduoti Kuršo vyskupui. Nuosavybės santykiams tarp ordino ir vyskupo buvo surašoma daugybė aktų, iš kurių dar ir šiandien tebegalima nustatyti, kokių užmojų tuodu grobiku turėjo mūsų gimtinėje. Kadangi Kretingos pilies užrašymas kuršiams tepasiliko tik popieriuje, todėl ir kiti su Klaipėdos sritimi susiję dokumentai kelia jų realizavimo klausimą. Nejaugi ordino vadai, kieti realpolitikai, planavę ateitį ilgesniems laikotarpiams, būtų fiktyvių aktų surašę? Fiktyvių aktų jie tikrai nerašė, bet istorijos eiga parodė, kad riteriai klydo, neįvertindami žemaičių karingumo dvasios ir jų karinio pajėgumo. Ir štai daug Klaipėdos aktų pasiliko neįgyvendinti, į žemaičių kietumą atsikandusiomis tuščiomis istorinėmis spekuliacijomis.

1. 1256 m. balandžio 25 d. aktu Kuršo vyskupas sutiko, kad ordinas pastatytų jo žemėje prie Mutinės (prie mūsų laikų Tauralaukių) vandens malūną. Nei faktas,

(* “Gegen Memel ssind lange Zeit Heerzuge gemacht worden und es hat sich doch erhalten itm Gottes Hilfe in mancher Not”.

** “Memel war zu ferne gelegen (von Livland) und mu?te sich o ft nur auf Gottes Hilfe verlassen… dabei war diese Burg von Feinden umringt, die oft Schaaden anrichteten…”

*** “Mit Speerwechsel und kampf hatten sie da viel zu tun und kamen selten davon los, denn sie haben ihren Sitz da vor der Heidenschaft”.

**** “Uber gute drei Meilen von da lag eine Burg, die Kretenen hie?, von wo die Heiden sehr oft gen Memel vor das Burgtor gerannt kamen, um Speerwechsel zu halten”.

***** ”Seitdem mochte man sie oft erschaaaauen vor Memel, wie sie Verheerungen anrichteten, und die Bruder mu?ten sich oft stark gegen wehren nach allen Seiten hin”).

kad šitas malūnas vėliau nebeminimas jokiame ordino rašte, nei faaktas, kad 1403 metais minima arti miesto kito malūno statyba, nėra pakankami įrodymai, kad pirmasis malūnas buvo pastatytas.

Net pakartotiniai ordino tvirtinimai, kad Klaipėdos pilis ištisus dešimtmečius maistu buvo aprūpinama jūros keliu, kelia klausimą, kam anuomet toks malūnas būtų buvęs reikalingas. Vietiniai gyventojai buvo iš pilies ir iš artimų apylinkių pasitraukę ir žemdirbystė visoje srityje buvo sustojusi. Žemaičiai vis tiek nebūtų į ordino malūną kojų kėlę. 1365 metais Kryžiuočių ordino magistro von Kniprodės Klaipėdai išduotame statute “Staedtische Handfeste” nieko nebesakoma apie seniau miestui užrašytus plačius žemių plotus. E. Zurkalowskis mano, kad žemės buvusios nubrauktos todėl, kad Klaipėda jomis dėl žemaičių kovingumo vis tiek negalėjo naudotis ir daro išvadą: “Jeigu pačioje pilies apylinkėje nebuvo galima apie žemdirbystę galvoti, tuo labiau ji nebuvo įmanoma tolimesniuose rajonuose”54. Tokiomis sąlygomis Tauralaukiuose negalėjo būti vandens malūno (jau neminint, kad Tauralaukių ir apylinkės žemės reljefas neatitinka sąlygų, reikalingų vandens malūno tvenkiniui).

Kitas ordino dokumentas parodo, kad po dviejų šimtų metų, 1434 metais, Klaipėdos komtūrijoje tebuvo keturios vietovės, mokėjusios žemės mokesčius ir, kas dar įdomiau, kad jos buvusios naujai įsteigtos55.

2. Kuršo vyskupijos centras buvo Ventspilis. Senieji aktai rodo, kad vyskupas ryžosi visą Žemaitiją (tai yra jam numatytą trečdalį) prie savo vyskupijos prijungti ir padidintos diecezijos centrą nukelti į Klaipėdą. Dokumente ordinas ir Kuršo vyskupas numatė Klaipėdai keturias bažnyčias ir tuojau paskirstė visų būsimųjų keturių bažnyčių patronato teises, nors kol keturios bažnyčios Klaipėdoje buvo pastatytos, praėjo daugiau kaip penki šimtai metų56. 1258 metų liepos 27 dienos Kuršo vyskupo ir Livonijos magistro akte kalbama apie dvi bažnyčias Klaipėdoje, kurių viena, Šv. Mikalojaus, buvo paskelbta vyskupijos bažnyčia.

Štai dar vienas popierinis aktas:

Akmenų stoka Klaipėdos apylinkėje vertė ordiną net pirmąją pilį iš rąstų statyti; tad ir pirmosios bažnyčios tegalėjo būti medinės. Pats ordino metraštis teigia, kad žemaičiai (vieną kartą ir sembai) laikė Klaipėdos pilį apgulę, kad jie retkaarčiais atbėgdavo iki pilies vartų ietimis pasimėtinėti, kad riteriai turėjo nuo jų smarkiai gintis ir kad jie pilies apylinkėje daug naikino ir nuostolių pridarė. Nėra abejonės, kad jie ta pačia proga būtų su dideliu džiaugsmu ir prakeiktųjų priešų bažnyčias deginę, jei tokių būtų buvę. Dar po trijų šimtų metų, XVI amžiuje, “nevokiečių” (undeutsche) pamaldininkai neturėjo bažnyčios pastato, bet rinkosi daržinėje, tuo tarpu miesto vokiečiai, atrodo, jau turėjo kokią koplytėlę57.

a) Nors anksčiau minėtas 1258 metų aktas skelbė Klaipėdą Kuršo vyskupijos centru, tačiau ten nebuvo jokios vyskupijos, nes nebuvo kapitulos. Vyskupijos kapitulos sudarymas užsitęsė 32 metus ir tebuvo įvykdytas 1290 metais. Bet jau po aštuonerių metų, 1298 m., ji buvo iškelta į Ventspilį. E. Zurkalowskis mano, kad lietuviški puldinėjimai (litauische Beunruhigungen) ir nesaugi padėtis (Unsicherheit der Lage)58 buvo vyskupo iš Klaipėdos išsidanginimo priežastis59. Tuo ir baigėsi plačiais užsimojimais pradėtas, daugelio popierinių aktų “įsteigtas” ir nė krislo konkretaus ateičiai nepalikęs vyskupo laikotarpis Klaipėdoje. Žemaičių kariniai veiksmai prieš Klaipėdą parodo, kad ten nėra kovojusi visa žemaičių kariauna, bet kad kova dėl Klaipėdos buvo vedama vienų srities gyventojų, surinkusių kelis šimtus karių; ir tai buvo ne kuršiai, bet žemaičiai.

g. Kuršiai grįžta į Klaipėdos sritį. Livonijos riteriai žinojo iš patyrimo, kad naujos pilies kūrimo sėkmė didele dalimi priklauso nuo aplinkinių gyventojų laikysenos. Kadangi jie Klaipėdos piliai paskirtoje srityje negalėjo laukti talkos iš vietos žemaičių, jie buvo priversti atsikelti bendradarbių iš kaimyninio Kuršo. Pirmaisiais amžiaus dešimtmečiais, kol žemaičiai nesiliovė Klaipėdą puolę ir riteriai už pilies vartų tegalėjo pasirodyti ginkluotais būriais, kuršiai atliko darbus pilies viduje, sudarė pilies įgulos dalį ir, kilus reikalui, riterių vadovaujami kovojo su žemaičiais. Vėliau, kai žemaičiai pradėjo įsitikinti, kad jie pilies neįveikia, pamažu aprimo ir vienas po kito apsigyveno jos apylinkėje. Dabar riteriai išleido ir savo ištikimuosius kuršius iš pilies, apgyvendino juos Klaipėdos pajūryje, atkėlė jų iš Kuršo dar daugiau ir toleravo jų savanorišką kėlimąsi. Ši pirmoji kuršių emigracija į Klaipėdos sritį Livonijos ordino laikais buvo tokia gausi, kad centrinio Kuršo kalavijuočių ordino pareigūnai pradėjo nerimauti, kad savo prižiūrimuose kraštuose neteks gyventojų60. Kai XVII amžiuje Kuršo hercogystę skaudžiai palietė lenkų-švedų karai, žmonės pavieniui ir būriais bėgo iš Kuršo į ramesnę Klaipėdos sritį. Latvijos vokietis, Mintaujos gimnazijos mokytojas Augustas Seraphimas, įsigilinęs į Kuršo hercogo archyvą Mintaujoje ir Prūsijos karaliaus slaptąjį valstybinį archyvą Karaliaučiuje, rašo, kad apie 1630 metus atvykę 150 kuršių į Klaipėdos apylinkę (ins Memelsche) ir po 1655 metų atvyko antroji grupė–180 šeimų, kurių kelios nusikėlė į Tilžę ir turbūt įvedė į mažlietuvių tarpą kuršių ir kuršaičių šeimas61. Nors Kuršo hercogo ir Brandenburgo kurfiursto vyriausybės ilgus metus susirašinėjo dėl minėtų kuršių grąžinimo, jie nebuvo grąžinti, bet pasiliko Klaipėdos srityje ir čia pagausino jau ordino laikais atvykusią kuršių grupę.

Per trečiąjį Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimą 1795 metais Kuršo hercogystė buvo panaikinta ir atiteko Rusijai. Kai rusai vis daugiau įsitvirtino Baltijos pajūryje, jie pradėjo jaunuosius kuršininkus šaukti į kariuomenę, ypač į karinį laivyną. Bet daugelis šaukiamųjų nepakluso ir bėgo į Prūsus (Prūsiją), kur jie Klaipėdos srities pajūryje buvo saviškių maloniai priglausti. Taigi visas XIX amžius yra trečiasis kuršių emigrantų bangos į Klaipėdą laikotarpis. Tuomet Mažosios Lietuvos pajūryje buvo galima rasti ne vieną šeimą, kurios galva kalbėjo kuršiškai, o motina su vaikais atsakė lietuviškai. Ir be A. Bezzenbergerio, kuris savo raštuose pakartotinai mini tokias šeimas, kiekvienas Klaipėdos pajūrio kilmės maažlietuvis žino apie tokius atbėgėlius kuršininkus ir jų dvikalbes šeimas.

Kuršiai, kurių XIX amžiaus antrojoje pusėje Klaipėdos srityje buvo apie 4000, pasidarė mažlietuvių mieli kaimynai, brangios giminės ir įsiliejo į mažlietuvių patriotinį kalbinį bei kultūrinį judėjimą.

h. Kalbinis įrodymas. Kam XIII amžiaus istoriniai įvykiai ir jų veikėjai Klaipėdos srityje nebūtų pakankamas įrodymas, kad tos srities autochtonai nėra kuršiai, bet žemaičiai mažlietuviai, teįsidėmi tokį kalbinį faktą. Archajinė (aiškumo sumetimais vadinsime ją taip) kuršių kalba susiformavo 400-600 metais po Kristaus. Kuršių šiaurės ir rytų kaimynai latvių kalba veikė kuršius ir juos sulatvino. XVI amžiuje išnyko Latvijoje archajinė kuršių kalba ir nuo to laiko visi Latvijos kuršiai bekalba latviškai. Jeigu sakysime, kad ir po 1000 metų Klaipėdos srityje tebebūtų kuršiai gyvenę, juos iš rytų žemaičių kalba būtų veikusi. Faktas, kad XIX amžiaus antrojoje pusėje Klaipėdos pajūryje tebegyveno apie 4000 kuršių, būtų buvęs įrodymas, kad žemaičiai mažlietuviai nebuvo pajėgę visų kuršių sulietuvinti.

Šių Klaipėdos kuršių kalba negalėjo būti latvių kalba, kuria po XVI amžiaus kalbėjo jų broliai Kurše–Latvijoje. Ten kuršiai sulatvėjo ne skaitydami, nes vos kelios latviškos knygos neturėjo jokios įtakos skaityti vis tiek nemokančiai visuomenei. Sulatvėjimas vyko žodiniu keliu, kuris reikalauja nuolatinio asmeniško bendravimo. Kadangi 1422 m. Melno taika išvestosios politinės sienos būtų platesnio masto žodinį ir asmeninį bendravimą sustabdžiusios, latvių kalbos įtaka nebūtų galėjusi pasiekti Klaipėdos srities ir Klaipėdos kuršių kalbos vystymasis būtų turėjęs nueiti kita kryptimi negu jų brolių Latvijoje, Klaipėdos kuršių kalba tebūtų galėjusi arba pasilikti archajinė kuršių kalba, arba tegalėjo tapti archajinės kuršių ir žemaičių kalbos mišiniu. Bet nieko tokio neįvyko! Klaipėdos kuršiai kalbėjo tokia pat gryna latvių kalba, kokia kalbėjo ir Latvijos kuršiai. Bezzenbergeris nustatė du pagrindinius Klaipėdos kuršių kalbos dialektus, atneštus iš Bartuvos ir iš Ventos žemupių sričių. Jie buvo atnešti į Klaipėdos sritį, kai kuršiai jau buvo šiek tiek aplatvėję (ordino laikais, XIII amžiuje) ir vėliau, kai jie jau buvo latvių kalboje įsitvirtinę (nuo XVII iki XIX amžiaus).

35-54 psl.

Martynas GELŽINIS

Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva

Mažosios Lietuvos fondas

Mokslo ir enciklopedijų leidykla

Vilnius 1996 m.

IŠNAŠOS

1 Lietuviškoji enciklopedija (toliau-LE), Kaunas, 1934, t.2, p.362.

2 The Encyclopedia Americana, t.2, p.640; Der Grosse Brockhaus, t.2, p.145; Encyclopedia Britannica, t.2, p.783; Larousse du XXe Siecle, t.IM, p.452.

3 Z. Ivinskis, Lietuvos sienų klausimu (rankraštis), Tubingen, 1946, p.20.

4 Chambon Henri de, La Lithaunia pendant la Conference de la Paix 1919 (toliau LC), Lille, Paris, 1931, p.55.

5 Z. Ivinskis, Lietuvos sienų klausimu, p.21.

6 Ten pat, p.22.

7 Lithuanian Ministry of Foreign Affairs-Lithania: The Question of Memel. Diplomatic and other documents 1919-1923) (toliau LITM), London, 1924.

8 M. Toppen, Historisch-comparative Geographie von Preussen: Mit einem Atlas in funf Blattern (toliau-THG), Gotha, 1958, p.33-35.

9 Ten pat, p.38.

10 R. Virchow, “Die altpreussische Bevolkerung, namentlich Letten und Litauer, ssowie deren Hauser”, Zeitschrift fur Ethnologie, Berlin, 1891, t.23, p.771.

11 Ten pat, p.772.

12 A. Bielenstein, Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Segenwart und im XIII. Jahrhundert, St. Peterburg, 1892.

13 Ten pat, p.376.

14 Ten pat, p.377.

15 Ten pat, p.384.

16 F. Tetzner, Die Slawen in Deutschland, Braunschweig, 1902, p.28.

17 Ten pat, p.116.

18 Ten pat.

19 E. Zurkalowski, Studien zur Geschichte der Stadt Memel und der Politik des Deutsschen Ordens, Konigsberg, 1906, p.7.

20 Ten pat, p.9.

21 J. Sembritzki, Geschichte der Koniglich-preussischen See und Handelsstadt Memel, Memel, 1-as leid., 1900; J. Sembritzki, Geschichte des Kreises Heydekrung, memel, 1920.

22 S. Sembritzki, Geschichte des Kreises Memel, Memel, 1918, p.4,5.

23 A. Bezzenberger, “Die litauische-preussische Grenze”, Altpreussische Monatsschrift, 1882, t.19, p.651-655.

24 A. Bezzenberger, Ueber die Sprache der Preusisschen Letten, Konigsberg, 1888, p.110-142.

25 P. Pakarklis, Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje, Kaunas, 1935; Z. Ivinskis, Lietuvos sienų klausimus, p.14-57.

26 M. Szameitat, Bibliographie des Memellandes (toliau-BML), Wurzburg, 1957.

27 C. Engel, Beitrage zur Gliederung des jungesten heidnischen Zeitalters in Ostpreussen, Riga, 1930, p.313-336.

28 C. Engel, Die Kultur des Memellandes in Vorgeschichtlicher Zeit, Memel, 1931.

29 C. Engel ir La Baume, Kulturen und Volker der Fruhzeit im Preussenlande, Konigsberg, 1937.

30 C. Engel, “Die Bedeutung der Memellandfrage in vor u. Pruhgeschichtlicher Zeit”, Germanen Erbe. Amtliches Organ des Reichsbundes fur Deutsche Vorgeschichte und des Amtes fur Vorgeschichte des Beauftragen des Fuhrers fur die gesamte geistige und weltanschauliche Schulung u. Erziehung der NSDAP, t.4, 1-9 Januar-September, 1939, p.135.

31 Ten pat.

32 Ten pat, p.138.

33 A. Salys, Die žemaitischen Mundarten, I. Geschichte des žemaitischen Sprachgebietes, Kaunas, 1930.

34 V.Pryšmantas, “Ne kuršiai, bet žemaičiai”, Vairas, 1933, nr.1 ir 2.

35 P. Pakarklis, “Klaipėdos srities gyventojų tautybė prieš vokiečių ordino atėjimą”, Mūsų žinynas, 1933.

36 V. Gimbutas, Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit, Tubingen, 1946.

37 M. Gimbutienė, “Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros apžvalga”, Mažoji Lietuva, Bostonas, 1958, p.13.

38 Ten pat, p.89.

39 Ten pat, p.90.

40 Ten pat, p.100.

41 Ten pat, p.106.

42 Ten pat, p.111.

43 Ten pat, p.113.

44 Ten pat, p.11.

45 E. Strums, “Kursas aizvestures problemas” Sitzungsber. d. Ges. f. Geschichts. u. Altertumskunde zu Riga, 1934, p.9-13.

46 A. Bielenstein, Die Grenzen des lettischen Volksstammes…, p.429.

47 Ditleb von Alnpecke, Livlandische Reimchronik (Eiliuotoji Livonijos kronika, toliau-L. Reim), skyrius 66-Die Ordensritter von Memel, zuerst geschlagen Kretenen, eil.6963-7058 (nurodoma eilutėmis). Metraštis parašytas XIII amžiuje Livonijos kunigo Ditleb von Alnpecke. Jis apima laikotarpį nuo vokiečių atsikėlimo į Dauguvos šaktarpį iki 1290 metų. Šiame veikale plačiai aprašoma daugelis Žemaičiuose (ir Klaipėdos srityje) vykusių istorinių įvykių.

48 LReim, Ordenssmeister Burchards Kampf mit den Samayten bei der Memelburg, eil. 4461-4526.

49 LReim, Sie streiten gegen Ampillen und Schalowen, eil. 7059-7090.

50 Ten pat, eil. 6963-7058.

51 Ten pat, eil. 7059-7090.

52 Ten pat, eil. 6963-7058.

53 Ten pat, eil. 7059-7090.

54 E. Zurkalowski, Studien zur Geschichte der Stadt Memel…, p.19.

55 Ten pat, Ordens Foliant (toliau-OF), 130, Grosses Bestallungsbuch.1.98.

56 J. Voigt, Geschichte Preussens, von den alltesten Zeiten bis zur Untergang der Herrschaft des Deutschen Ordens, Konigsberg (1827-1839, t.1-9), t.3, p.529-532.

57 E. Zurkalowski, Studien zur Geschichte der Stadt Memel…, p.12.

58 Ten pat, p.13,16.

59 Dietrichs, Die Kurische Nehrung und die Kuren in Preussen, išleido Lettische literarische Gesellschaft, Mitau, 1883, p.1-96.

60 Ten pat.

61 A. Seraphim, “Ueber Wanderungen lettischer Bauern aus Kurland nach Ostpreussen im 17. Jahrhundert”, Altpreussische Monatsschrift, XXIX, 1892, p.317-335.

Martynas Gelžinis, „Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva“, 1995 m. lapkričio 30 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 1
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 1, 2014 @ 5:25 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →