Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Martyno Brako autobiografija

Pagal   /  2014 birželio 6  /  Komentarų nėra

“Lietuvių dienos”, 1987 m. spalisGimiau 1907 m. spalio 30 d. Jankaičių kaime Mažosios Lietuvos pačioj šiaurėj, visai arti paslaptingos carinės Rusijos sienos.

“Lietuvių dienos”, 1987 m. spalisGimiau 1907 m. spalio 30 d. Jankaičių kaime Mažosios Lietuvos pačioj šiaurėj, visai arti paslaptingos carinės Rusijos sienos. Užaugau ne kaimo idilijoj, bet Klaipėdos mieste, į kurį tėvai išsikėlė, pardavę ūkį 1911 m.

Mano galvoseną formavo ir gyvenimo eigą labiausiai veikė šie trys faktoriai:

1. Šeimoj įgytas stiprus lietuviškumo įsisąmoninimas. Į visapusišką vokiškumo įtaką anksti įpratau reaguoti savo tautinio identiteto vidiniu apgynimu, nors kiti mano “praktiški” tautiečiai geriau linko atsisakyti lietuviškumo, negu jungtis į kovą už jį. Visada jaučiaus esąs narys anos garbingos mažumos, kuriai buvo lemta plaukti prieš nuolat didėjančios vokiškos daugumos srovę. Visa tai manyje ypač reiškėsi ir dėl to, kad buvau šeimos “nykštukas”: brolio Adomo gimimo metai – 1886, sesers Marinkės – 1889 ir brolio Jono – 1892 m.

2. Klaipėdos uostamiesčio geografinė padėtis sukrėtė iš ramaus kaimo vos atsikėlusio galvoseną visokiais ir baimę, ir smalsą sukeliančiais įvykiais. Nuo pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios 1914 m. karas iš karto suardė šeimos prieglobstį, abu brolius pašaukęs į frontus. Užėjo visokios karo meto bėdos, iš kurių šiurpulingiausia buvo rusų kazokų staigus įsibrovimas į miestą, pirmą kartą parodęs tik meilę patyrusiam berniukui, jog žmogus gali būti ir žvėris.

3. Karo pasekmės buvo jaučiamos Klaipėdoje ir karui pasibaigus. 1920 m. iš tolimosios Prancūzijos atsikėlė įgula. Uoste ėmė lankytis ne tik prancūzų, bet ir anglų karo laivai, mūsų jaunuolių dėmesį atkreipę į savo keistus, naikinimui skirtus prietaisus. 1923 m. matėm, kaip anie prancūzai, atrodę tokie galingi, buvo išvaryti lietuvių sukilėlių, peržengusių atsikūrusios Lietuvos valstybės sieną be didelių grėsmingų pabūklų ir be masinių susišaudymų su svetimaisiais.

Visi šie išgyvenimai ir įspūdžiai jaunuoliui anksti leido suprasti, jog tėviškė nėra ramybe ir taikingumu apdovanota užkampio sala, bet anaiptol, – kraštas, kurio gyvenimo sąlygos stebuklingu būdu priklauso nuo vyksmų tolimuose užsieniuose.

Kaip ir kitiems mano amžininkams, taip ir man, mokykla buvo veiksminga institucija akiračiui plėsti. Lankydamas vokišką Luizės gimnaziją per devynerius metus, visiems buvau žinomas kaip lietuvis, tačiau jokios diskriminacijos ar paniekos nei iš mokinių, nei iš mokytojų nepatyriau. Mano tėviškės istorija buvo dėstoma be jokių vokiškumo liaupsinimų – anaiptol: nebuvo mums nuslėpta, kada ir kaip mūsų tėviškė buvo suvokietinta ir sukrikščioninta. (Kurį laiką istoriją dėstė Vydūno brolis.) Nepaisant mieste šiaip dažnai prasiskverbiančio aštraus tautinio antagonizmo, gimnazijoje reiškėsi tautinė tolerancija, kurios ryškiausiu reprezentantu buvo kaip tik vokiečių kalbos ir literatūros profesorius Regehr, pats pramokęs lietuvių kalbos ir mane laiks nuo laiko pasikviesdavęs į namus, kad jam padėčiau susidoroti su lietuvių kalbos tarsenos sunkumais. Tokia mokymo atmosfera veikė ir mano lietuvišką patriotizmą: jis niekad neišsiliejo į beribį šovinizmą.

Gimnazijoje dėstomų dalykų programa buvo humanitarinė, didelė reikšmė buvo teikiama svetimoms kalboms ir tuomi savaime kitų tautų ir jų būsenos pažinimui. Mano vaizduotę kartu stipriai veikė ir geografija: mano herojai buvo visokie garsūs kitų žemių tyrinėtojai ir jūrų pavojų nugalėtojai. Net ir šiandien negaliu išaiškinti, kokia ilgesio jėga mane vertė ieškoti būdų kaip iš Klaipėdos užkampio išsprukti į viliojančias kitų kraštų platumas.

1923 m. nutariau pirma proga “užsimusteriuoti” (stoti naujoku) jūrlaivyje: lagaminą jau susidėjęs laukiau ko gražiausio ir didžiausio. Bet brolio Adomo mintis, jog gimnazijos nebaigęs, liksiu paprastu jūreiviu, o gavęs brandos atestatą, galėsiu tapti net kapitonu, mane ne tiek įtikino, kad savo planą tuojau mesčiau, bet suviliojo reikalą pergalvoti.

Taip man bedelsiant, anas ilgesys, lyg kokios likimo išdaigos varomas, netrukus išsipildė visai kitokiu būdu.

Kitą pavasarį iš Kauno Klaipėdon valtimi atplaukė būrys jūrų skautų. Susipažinę greit supratom, kad mus jungė tas pats jūreiviškas veržlumas. Sužavėjo mane ir skautybės idealai, ypač jos pasaulinio masto organizacija. Svečių prašomas, mielai sutikau Klaipėdoj steigti jūrų skautų padalinį. Į skautų eiles greit įsijungė tų pačių idėjų pagauti keli artimi mano draugai klaipėdiškiai. Ir netrukus prasidėjo mūsų kelionės į užsienius.

Jau tų pačių metų vasarą dalyvavau pasauliniame skautų sąskrydyje (jamboree, tark džaemberi) Danijoje. Po metų Rygoje aplankėm Latvijos lietuvius skautus, ir vėliau, jau įsigiję tikrą jūrlaivį “Budį”, nuplaukėm į Liepoją ir Gotlandą, o 1927 m., jau baigęs gimnaziją, atstovavau Lietuvos jūrų skautijai jūrų skautų sąskrydyje. Ir vėl Danijoje…

Ši kelionė iš pagrindų pakeitė visus mano gyvenimo planus. Kopenhagoje susipažinau su Danijos skaute, pagavusia iš pirmo žvilgsnio jaunuolio gilią simpatiją ir sužadinusią jo širdies liepsnojimą. Abipusiai ryšiai, taip netikėtai užmegzti, stiprėjo ir gilėjo, jie tapo pastovūs ir liko nepertraukiami iki šiai dienai!

*********

1927 m. rudenį pradėjau ruoštis akademiškai profesijai. Londono universitete (School of Economics and Political Science) studijavęs ekonomiją du trimestru, grįžau ir dirbau bankuose. 1929 m., gavęs valstybinę stipendiją, vykau Vokietijon studijuoti teisę Berlyno, Kiolno ir Kielio universitetuose, kad įgyčiau kvalifikacijas dirbti Klaipėdos krašto autonominėj jurisdikcijoj. 1934 m. pavasarį, Kielio Vyriausiojo krašto teismo (Oberlandesgerichto) komisijoje išlaikiau pirmuosius valstybinius juristo (referendaro) egzaminus. Po trejų metų praktikos Klaipėdos krašto teismuose, 1938 m. pavasarį išlaikęs ir reikalingus antruosius valstybinius asesoriaus laipsnio egzaminus, Klaipėdos krašto direktorijos buvau paskirtas Klaipėdos apygardos teismo pagalbiniu teisėju.

Vos grįžęs iš Vokietijos, buvau pakviestas dėstyti prekybos teisę kaip tik tuo laiku Klaipėdoje įsteigtame Prekybos institute.

Tokiu būdu įsigijęs šiokį tokį pragyvenimo pagrindą, 1935 m. pavasarį nuvykau Kopenhagon, kad parsivežčiau savo sužadėtinę kaip žmoną ir gyvenimo bendrakeleivę. Gunhildė, patekusi į patriotiškai nusiteikusią šeimos aplinką, pradžioj sukėlė nemažą sensaciją. Bet ji visus nustebino savo lietuvių kalbos pagrindų geru mokėjimu. (Ją buvo mokęs garsusis Kopenhagos universiteto profesorius, lingvistas L. Hjelmslevas, tobulai kalbėjęs ir lietuviškai.) Studijavusi ir gyvenusi kelis metus Prancūzijoj ir mokėdama lengvai susikalbėti ir vokiškai, ji greit tapo mūsų lietuvininkų ratelio mėgstama nare – juo labiau kad prigimtu savo būdo skaidrumu ji sugebėjo užmegzti draugiškus ryšius su visais, kurie su ja arčiau susipažino. Gunhildė buvo mano neįkainojamas moralinis ramstis, kai vietoje ramaus ir laimingo teisėjo ir mokytojo gyvenimo susilaukėm jo pagrindus radikaliai sukrėtusios permainos.

Teisėju man teko būti tik iki 1938 m. galo, kol Lietuva, Vokietijos politinių įvykių verčiama, turėjo pakeisti Klaipėdos krašto gubernatūros, Lietuvos suverenumą saugojančio organo, personalą. Naujai paskirto gubernatoriaus V. Gailiaus buvau pakviestas užimti gubernatūros teisinio patarėjo postą. Savo pareigas pradėjau eiti 1939 m. sausio 1 d. Ši data ženklino ne tik teisinės profesijos, bet ir apskritai viso mano gyvenimo pagrindinį posūkį.

Iki tos datos atsidėjęs savo tėviškės ir visos Lietuvos šviesios ateities perspektyvoms ir pašventęs visą dešimtmetį profesionaliam pasiruošimui, kad galėčiau tarnauti jos gerovei dabar atsidūriau Lietuvos suverenumo griuvimo liudytojo ir aukos padėtyje.Šių dienų akimis , tai buvo ne kas kita kaip pradžia nesulaikomo lietuvių tautos laisvės griovimo proceso, sąmoningai vykdomo svetimų plėšikiškų jėgų.

*******

Gubernatūros patarėju neišbuvau nei trijų mėnesių. Po smurtu įvykdyto Austrijos ir Čekoslovakijos įjungimo į Hitlerio palaipsniui didinamą Reichą niekam negalėjo būti paslaptis, jog to paties likimo susilauks ir Klaipėdos kraštas. Tai buvo tik laiko klausimas. Lietuva nebeįstengė ten sudrausti vokiškų nacių kovos vienetų įsigalėjimo gatvėse ir autonominių organų patekimo į jų iš Berlyno diriguojamą, prieš Lietuvą nukreiptą “faustrecht” (kumščio teisę).

Gubernatoriui ir jo padėjėjams nieko kito neliko kaip tik stebėti Lietuvos valstybinės galios suirimą. Mūsų bejėgiškumą lydėjo – mums tada nesuprantamas – Lietuvos vyriausybės visiškas pasyvumas; jokių instrukcijų, net nei švelnių “diplomatiškų” užuominų, kaip elgtis ir imtis atsargumo priemonių, kol dar buvo laiko iki neišvengiamos, visų numatomos katastrofos. Tegalėjom tenkintis tik visokiais sklindančiais gandais.

Kai galiausiai kovo 22 dienos rytą radiofonai pranešė, kad Lietuvos ir Vokietijos vyriausybės susitarusios dėl Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai ir jo perėmimo tą pačią dieną, žinojom, jog gubernatūros įstaiga jau likviduota.

Gubernatoriui ir kitiems jo padėjėjams tuojau išvykus į Lietuvą, likau Klaipėdoje juridinės savo egzistencijos netekusios įstaigos paskutiniu reprezentantu-statistu. Šis tik laikinas laikotarpis pasibaigė, kai Klaipėdoj įsikūrė Lietuvos Generalinis konsulatas, oficialiai ženklinąs mano tėviškės skaudų nuslydimą į Lietuvos, taigi dabar tartum svetimos valstybės, nieko gero nežadančią tolimesnių įvykių raidą.

Prasidėjo ilgos derybos tarp Lietuvos ir Vokietijos dėl suformulavimo visokių naujai padėčiai pritaikomų tarpvalstybinių sutarčių.

Anoj kovo 22 d. sutartyje buvo Lietuvai numatyta laisva zona Klaipėdos uoste. Derybose dėl jos įkūrimo teko dalyvauti ir man. Buvau Lietuvos delegacijos vienas iš narių ir pagaliau, kai laisvoji zona galėjo pradėti veikti, jos direktorium.

Atitinkama laisvojo uosto sutartis buvo pasirašyta jau gegužės 20 d., tačiau ratifikacijos dokumentais pasikeista tik lapkričio 2 d., o pats uostas, išnuomotas specialiai įsteigtai Klaipėdos uosto bendrovei 99-iems metams, formaliai buvo atidarytas tik kitų metų pradžioje. Derybos tęsėsi taip ilgai dėl to, kad derybininkams nebuvo lengva surasti tokiam naujoviškam kūriniui tinkamiausią veiklos formą.

Laisvoji zona apskritai gimė ne po laiminga žvaigžde. Deryboms tebeinant Europos politinis dangus ėmė taip grėsmingai niauktis, kad ilgas derybininkų darbas galėjo likti bergždžias. Jie tai ir patys aiškiai matė.

1939 m. rugpjūčio viduryje grįžau iš Berlyne vykusių derybų į Kauną per Varšuvą kartu su kitu delegacijos nariu inž. J. Augustaičiu, kuris miestą pažinojo iš ankstesnių apsilankymų. Mudu viliojo galimybė pasižvalgyti sostinėje krašto, kuriam grėsė liūdnas likimas. Iš spaudos žinojom, kad Hitleris kėsinosi užgrobti Lenkiją, o pakeliui iš Berlyno net ir savo akimis matėm, kaip judėjo vokiečių kariuomenės daliniai link naujos jo agresijos aukos.

Varšuvoje mudu dar spėjova skaniai pavalgyti ištaigingam restorane- kiek atsimenu “Simon i Stecki” vadinamame – kuriame buvo ir geriausių likerių krautuvė. Nusipirkau butelį pačio brangiausio – “Starka litewska”, pasižadėdamas sau ir savo žmonai, kad jai skirtas lauktuves neatkimšim tol,

1. kol Lenkija po gresiančio jai karo, kurio laimėti ji neįstengs,

2.kol Lietuva, į kurios laisvę jau tada tykojo, visiems nesunkiai numatant, Hitlerio žygio toks pat gobšus partneris – Stalinas, ir

3.kol abu kraštai, po juos ištiksiančių katastrofų nebus iš karo griuvėsių laimingai vėl iškilę į laisvę ir atstatę savo valstybių suverenumą.

(Tegul bus man leista, bent skliausteliuose įterpti, jog anas butelis, sveikas ir neatkimštas, po lengvai galėjusio jį sutriuškinti bastymosi per Antrojo pasaulinio karo suardytą Rytų Europą ir emigravimo tolimon Amerikon ir šiandien tebėra dar mano buveinėje Pietų Dakotoj.) Šią keistą ir trapią kelionę lydėjo nepalaužiama mano viltis, kurią kai kas galėtų apjuokti kaip apmaudingo pakaruoklio paskutinį pasišaipymą – vokišką “Galgenhumor” (humorą kartuvių akivaizdoje). Tačiau reikia atsiminti, jog visokių tironų kitoms tautoms numatytos kartuvės visada būna tik laikinos ir anksčiau ar vėliau pragaišta: Hitlerio jau dingo, dingo ir Stalino…)

Varšuvoj numatyta katastrofa Lenkiją ištiko 1939 m. rugsėjo 1 d., o Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. Ji sukrėtė visą Europą nauju karu, o tai suardė Lietuvos eksporto bei importo prekybą ir atėmė Klaipėdos laisvo uosto zonai galimybę išvystyti jai numatytą veiklą. Zona, galima sakyti, liko tik tarsi po išprievartavimo negyvai gimusiu kūdikiu.

O antroji katastrofa, sugriovusi Lietuvos nepriklausomybę, baigėsi ir zonos formaliu išardymu. Sovietų Sąjunga, laikydama save Lietuvos valstybės įpėdiniu visais atžvilgiais, reikalavo iš Vokietijos, kad ši jai perleistų Lietuvos valdytą Klaipėdos uosto dalį, bet Berlynas, tą pretenziją kategoriškai atmesdamas, 1940 m. rugpjūčio 27 d. vienašališkai likvidavo Klaipėdos uosto bendrovę. Pasibaigė ir mano tos bendrovės direktoriaus pareigos. Atsidūriau gatvėje be darbo ir uždarbio.

Po Klaipėdos krašto gubernatūros sugriuvimo dabar teko pergyventi dar ir Klaipėdoje likusios Lietuvos ekonominės liekanos suardymą – dvi fazes Lietuvos istorijos tragiško tarpsnio, iš kurio lietuviams stiprybės semtis kažin ar kada bus įmanoma…

Prasidėjo mano gyvenimo nauja eiga, nusitęsusi iki 1944 m. Tapau vienas iš daugelio tūkstančių iš savo tėviškės išvietintų klajoklių – tik kitos rūšies: niekad neprivalėjau ieškoti prieglaudos dypukų stovyklose Vakaruose.

Klaipėdos uosto bendrovės vokiečio dalininko užklaustas, ar aš pasiryžęs keltis į rusų okupuotą Lietuvą, atsakiau – jokiu būdu. Visai netikėtai po kelių dienų iš Vokietijos susisiekimo ministerijos susilaukiau telegrafišką kvietimą prisistatyti kitokiai tarnybai užimti (zwecks anderer Verwendung).

Jau 1940 m. rugsėjo mėnesį pradėjau tarnauti Potsdamo Vandens kelių administracijos direkcijoje kaip pagalbinis skyriaus specialistas (decernentas) komisaro, prižiūrinčio susisiekimą vandens keliais tarp Oderio ir Elbės upių.

Tačiau toji į paaukštinimą panaši tarnyba galėjo būti tik laikina.Mano viršininkai gerai žinojo mano praeitį, ypač tą faktą, kad buvau pagal anos Lietuvos – Vokietijos 1939 m. kovo 22 d. sutarties numatytas taisykles optavęs už Lietuvos pilietybę. Buvo aišku, jog karo paslaptimis dvelkiančioj tarnyboj svetimšalis anksčiau ar vėliau bus pastatytas prieš kritišką klausimą, kaip apsispręsti dėl pilietybės. Iškilo rimtas pavojus būti mobilizuojamam “Naujajai Europai” kurti. Britams intensyvinant Potsdamo miesto bombardavimą, aktualus ir nuolat nervinantis buvo ir pavojus pačiai gyvybei. Apie šeimos atkėlimą į Potsdamą negalėjo būti nė kalbos.

Bet 1941 m. birželio 22 d. į Rytus prieš Sovietų Sąjungą staiga išsiplėtęs karas pravėrė galimybę grįžti – dabar vokiečių okupuoton – Lietuvon. Gavau iš savo laiku iš Klaipėdos į Šiaulius persikėlusio Prekybos instituto kvietimą tęsti jame prekybinės teisės dėstymą, pertrauktą po Klaipėdos uosto bendrovės likvidavimo. Jau lapkričio mėnesį su šeima išsikėlėm į Šiaulius patenkinti, kad tokiu laimingu būdu galėjom išsinarplioti iš keblios padėties karingos Vokietijos centre.

Tačiau tolesni karo įvykiai, deja, parodė, jog savo išsikėlimu į Lietuvą tik

Bėgom nuo vokiško vilko, kad užbėgtumėm ant rusiškos meškos.

1944 m. vasarą Raudonoji armija nesulaikomai artinosi prie Lietuvos sienų. Norėdami išvengti jos “globos” ir Sibiro kančių (kurias brolis Adomas su sūnumi Tautvydu jau kentė nuo 1941 m.), turėjom ieškoti būdų, kaip laiku apleisti Lietuvą ir rasti saugumo Vakaruose.

Mano žmonos daniška kilmė padėjo mums surasti gerą išeitį: ji gavo iš Danijos pasiuntinybės Berlyne leidimą grįžti su visa šeima savo tėviškėn. Tuo leidimu mums pavyko rugpjūčio 8 d. Ties Nemerzate (Nemirseta), arti mano gimtinės, peržengti sieną į tada jau evakuotą Klaipėdos kraštą ir Klaipėdos uoste įlipti į paskutinį laivą, besiruošiantį plaukti per Kuršių marias į Kranto kurortą pietiniame Neringos gale. Karaliaučiuje sėdome į greitąjį traukinį, kuris mus per naktį nuvežė tiesiai į Berlyną per Pomeranijos platumas, kurias rusai jau ėmė grėsmingai supti. Ten mano sesuo Marinkė su savo vyru Mikelkiu Buntinu, bebėgdami nuo jų, buvo pagauti ir priversti grįžti į Klaipėdą, kur juodu ir mirė, kelis metus išgyvenę dideliam skurde 1967 ir 1977 m.

Berlyne veltui bandėme gauti vokišką išvažiavimo vizą. Pasiryžom be jos važiuoti į Warnemundės uostą, pasitikėdami danų ir vokiečių pasienio policininkų pasigailėjimu. Neapsirikome: aiškiai pastebėję, jog mano žmona nėščia, jai su dukterim ir sūnum leido įlipti į Danijon vyksiantį keltą, o man patarė palaukti, kol keltas jau pradėjo judėti. Policininkams “nematant”, laimingai į jį įšokęs, taip pat ir aš patekau Danijon.

Danijoj išgyvenom iki 1952 m. galo. Per pirmuosius metus žmonai teko būti vienintelei visos šeimos maitintojai. (Buvom jau penki, antram sūnui išvydus pasaulį XI.14.). Danai man leido gyventi jų krašte, bet ne uždarbiauti. Tuo tarpu Daniją užplūdo tūkstančiai pabėgėlių iš rusų okupuotų kraštų, tarp jų buvo daug ir lietuvių. Galėjau visą savo laiką pašvęsti jų pastangoms laikinai įsikurti svetimame krašte, kol atsiras galimybių išsikelti į kitus, pastovesnes gyvenimo sąlygas žadančius kraštus. Žmona, kiek jai laikas ir jėgos leido, visada buvo nuoširdi talkininkė, lyg lietuviai, praradę savo tėviškę, būtų jos pačios tautiečiai.

Šitą pabėgėlišką laikotarpį galėjau pertraukti du kartus: vieną kartą, kai Vokietijoj suradau 1946-47 m. tarnybą JAV okupacinės armijos civilinėj cenzūroj kaip cenzorius, ir antrą kartą, kai 1951-52 m. Vyriausio Lietuvos išlaisvinimo komiteto buvau kviečiamas jo Vykdomojoje Taryboje, įsikūrusioje Vokietijoje, atstovauti Mažajai Lietuvai ir rūpintis jos lietuvių politiniais ir organizaciniais reikalais.

1948 m. pradžioje Čekoslovakijoj įsigalėjo komunistai. Vykis skrėtė visą Vakarų Europą, ypač Daniją. Buvo prisibijota, kad komunistams diriguojančių sovietų veržimasis link Vakarų gali baigtis karu ir sugriauti vos atgautą saugumą. Po metų prasidėjo visų tautybių dypukų (pabėgėlių) masinis kėlimasis iš Vakarų Europos į kitus kraštus, kuris neišvengiamai palietė ir Komitetą sudarančių grupių narių padėtį Vokietijoje. Ir mano šeimai neliko kitos išeities, kaip įsijungti į ilgas emigrantų eiles. 1952 m. prieš pat Kalėdas išlipom iš laivo Niujorko uoste.

Gyvenimo sąlygos Amerikoje taip susiklostė, kad ir emigracijoje mano tėviškės reikalai liko nuolatinis mano rūpestis ir, lyg kokios predestinacijos (lemties) įtaigojamas, lėmė mano darbuotės pobūdį per sekantį trisdešimtmetį. Įsijungiau į idėjinę kovą už nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą ir Mažosios Lietuvos sujungimą su ja.

Ilgiau negu dešimtmetį buvau Lietuvos laisvės komiteto narys ir kartu vienas iš Lietuvos atstovų Pavergtų Europos tautų seime. 1954 m. į Torontą suvažiavus Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio nariams, buvau išrinktas jo pirmininku, kuriuo likau iki savo atsistatydinimo 1983 m. VLIKui persikėlus iš Vokietijos į JAV ir Sąjūdžiui tapus viena iš jų sudarančių grupių, teko Komitete rūpintis Mažąją Lietuvą liečiančiais politiniais reikalais.

Iš Laisvės komiteto pasitraukiau 1964 m., gavęs iš Augustanos koledžo (Augustana College) Pietų Dakotoj kvietimą būti vokiečių kalbos profesorium. Taip grįžau į akademinę darbuotę, pertrauktą prieš dvidešimt metų Šiauliuose. Akademiškas profesijas susikūrė ir kiti mano šeimos nariai: žmona kolegijoje įsigijo bakalauro laipsnį ir prancūzų bei vokiečių kalbų mokytojos cenzą ir sėkmingai joje mokytojavo. Visi trys vaikai (Gunda-Marija, Martynas ir Jurgis), lankę ir baigę aukštuosius mokslus (Cornell, Columbia, Princeton), jau seniai surado kiekvienas savo srityje atitinkamą užsiėmimą.

Aš pats nuo 1973 m. esu pensininkas. Turiu laiko ir ramybės dažnai pažvelgti atgal ir apsidairyti dabartinėje savo gyvenimo padėtyje.

Labai man gaila, kad vaikai negali savo išsiauklėjimą ir sugebėjimus pašvęsti tėvo nelaimingos tėviškės labui pačioje jos žemėje. Sušvelninti šį sielos skausmą gali bent kiek tik paguoda, jog jis lydi ne vieną ilgą amžių pasiekusį tautietį, žiaurių svetimų jėgų išvarytą iš savo krašto.

Augustanos Kolegija, dabartinė mano intelektualinės būsenos atrama, yra sena 1835 m. skandinavų įsteigta mokslo institucija, kurioje vis dar puoselėjamos senos norvegų tradicijos, pvz., 1814 m. gegužės 17 d. sukakties metinės apeigos – mūsų 1918 m. vasario 16 d. ekvivalentas. Pačioje Dakotoje mūsų artimi kaimynai yra senų indėnų gentys, kurių likimas daugeliu atžvilgių yra panašus į tą, kurį per šimtmečius turėjo kęsti Mažosios Lietuvos lietuviai.

Matyt, pasaulis nėra nei toks didelis, nei toks margas, kad žmogaus prisirišimas prie įgimtos tautybės (iš vienos puės) ir bandymas ją jėga ir priespauda sunaikinti (iš kitos) nebūtų užtinkamas kiekviename šios žemės rutulio kontinente. Vienų laisvės laimė, kitų vergovės vargas yra, atrodo, žmogaus buities amžini, neatskiriami dvynučiai…

P.S. Leidėjams tenka pridurti, kad prof. Martynas Brakas parašė daug straipsnių Mažosios Lietuvos temoms lietuvių išeivių spaudoje (“Aiduose”, “Tėviškės Žiburiuose”, “Lietuvos Pajūryje” ir kt.) bei anglų kalba tarptautinės teisės ir Lietuvos statuso klausimais žurnaluose (“Lituanus” ir “Baltic Rewiew”), pvz.: “The Baltic Question in International Law”/Baltijos valstybių klausimas tarptautinėje teisėje/, – Lituanus, 1960, No.2,p. 90-95 ir “Lithuania’ s International Status; Some Legal Aspects”/Lietuvos tarptautinė padėtis; keletas teisiškų požiūrių/. – Baltic Review, 1970, No.37, p.43-59.

Taip pat parengė ir suredagavo 304 psl. studijų rinkinį anglų, vokiečių ir lietuvių k. apie Mažosios Lietuvos istoriją ir etnografiją, pavadintą “Lithuania Minor“/A Collection of Studies on Her History and Ethnography/, New York, N. Y., 1976.

1985 m. Mažosios Lietuvos fondo suvažiavime buvo išrinktas pirmojo fondo leidinio, Jono Užpurvio “Trys kalbinės studijos”, redakcinės komisijos pirmininku.

Martynas Brakas, „Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija: Mažosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidykla“, 1994 m. lapkričio 30 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 6
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 6, 2014 @ 10:29 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →