Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Martynas Purvinas. Vilkyškių praeitis ir Mažosios Lietuvos paveldo naikinimas (I)

Pagal   /  2017 rugpjūčio 1  /  Komentarų nėra

XVI a. antrosios pusės Vilkyškių plano schema pagal istorinių šaltinių duomenis

Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas, www.mazoji-lietuva.lt

Sovietinės okupacijos laikais Mažoji Lietuva turėjo būti pamiršta ir sunaikinta. Ramesniais metais tebūdavo paminima Žemaitija ir Aukštaitija, Dzūkija ir Suvalkija, neprasitariant apie suniokotą lietuvininkų kraštą.

1969 m. leidus sudaryti Lietuvos urbanistikos paminklų (vertingų senų miestelių) sąrašą, į jį buvo įtraukta 60 gyvenviečių iš Didžiosios Lietuvos ir vos dvi iš Mažosios: Nida ir Vilkyškiai. Tuomet nenorėta ar nedrįsta prisiminti pačių vertingiausių šio krašto gyvenviečių: Rusnės ir Priekulės, Katyčių ir Viešvilės, Šilutės ir Smalininkų bei kitų, nors Didžiojoje Lietuvoje skambūs urbanistikos paminklų vardai suteikinėti ir visai kuklioms gyvenvietėms. Tais laikais apie Mažąją Lietuvą nenorėta net girdėti, nepasirūpinta pasidomėti to krašto vertybėmis. Antai, kaip Vilkyškių urbanistikos paminklo saugomas elementas nurodytas „aikštės planas ir erdvinė kompozicija“, nors toje gyvenvietėje aikštės iš viso nebuvo.

Deja, toks buvo (dažnai ir tebėra) lietuviškosios paminklosaugos (dabar vadinamos paveldosauga) išmanymo lygis. Anuomet klostėsi ir dabar tebeveikianti korupcinė sistema, kai už atitinkamą atlygį tam tikriems veikėjams būdavo leidžiama sunaikinti esą saugomas kultūros ir istorijos vertybes. Tokius įžūlius veiksmus uoliai gindavo kai kurie vadinamieji paveldo žinovai ir globėjai, faktiškai prekiavę saugomomis vertybėmis.

Saviesiems žmonėms dosniai atlygindavo ir valstybinės institucijos – kaip ir dabar būdavo finansuojami vien atrinktų patikimųjų veikėjų darbai. Mažai kam terūpėjo (ir dabar nerūpi), kad tie „savieji“ nelabai vargindavosi kokiais rimtais istoriniais tyrimais. Ne kartą darbų rezultatai „nurašinėti iš lubų“, nesidarbuojant archyvuose, nesidomint istoriniais dokumentais ir reikšmingomis publikacijomis. Taip atsirasdavo Vilkyškių „aikštė“ ir kitokie prasimanymai, iki šiol tebekartojami patiklių žmonių. Visi tokie dalykai ilgai lėmė ir šios gyvenvietės Mažojoje Lietuvoje likimą, jos patirtus nuostolius.

Šiandieniniai Vilkyškiai (dabar esantys Pagėgių savivaldybės žemėse) įsikūrė senovinės Skalvos centriniame plote, 4 km į vakarus nuo Jūros upės, savo žemupyje garsėjančios dideliais potvyniais. Statesniuose upės slėnio šlaituose skalviai daugelį amžių įrenginėdavo piliakalnius, kažkur tebeglūdi ir jų gausių gyvenviečių liekanos.

XIII a. pabaigoje Kryžiuočių (Vokiečių) ordinui įsitvirtinant Ragainėje prie Nemuno, ramus gyvenimas Jūros upės pakrantėse baigėsi. Paupiu į Žemaitiją žygiuodavo kryžiaus žygių dalyviai, tenykštėse vešliose pievose ganyti atėjūnų žirgai. Nuo XIII a. pabaigos iki XV a. pradžios tęsiantis kovoms su kryžiuočiais, apylinkėse veikiausiai nebeliko senųjų skalvių gyvenviečių, išlikę žmonės glausdavosi kokiose nuošaliose vietose.

Nuo 1422 m. (sudarius garsiąją Melno taikos sutartį) prasidėjus ilgiems taikingo gyvenimo metams, tuometiniai Ordino vadai neprieštaraudavo, kad ištuštėjusiose žemėse įsikurtų naujakuriai, mokėdavę duokles. Į tuos nuošalius plotus prie Jūros upės neskubėjo keltis kokie kolonistai iš tolimų Vakarų, tačiau ten mielai apsigyvendavo žmonės iš gretimos Žemaitijos, į savo protėvių gimtinę sugrįždavę karų pabėgėliai. Atvykėlius iš lietuviškųjų žemių ypač uoliai kvietė 1525 m. įkurtos pasaulietinės Prūsijos hercogystės ( kunigaikštystės) valdovai, panaikinę nuo 1230 m. kurtą Ordino valstybę. Taip atsirado Mažoji Lietuva – sparčiai sulietuvėjęs plotas senųjų baltų žemėse, kur atsirado daugybė lietuviškų vietovardžių, kur apsigyveno tūkstančiai atvykėlių iš lietuviškų plotų (tarp jų būta daug aukštaičių ir kitų).

Kokios buvo šiandieninių Vilkyškių ištakos?

Vieninteliu Lietuvos senųjų miestelių žinovu dar sovietmečiu apsiskelbęs Algimantas Miškinis savoje 2007 m. išleistoje knygoje „Vakarų Lietuvos miesteliai“ skelbė, kad Vilkyškiai rašytiniuose šaltiniuose pradėti minėti tik 1551 m. Deja, ir tuomet – gyvenant nepriklausomoje Lietuvoje ir atsivėrus šalies sienoms, nepasidomėta net Vokietijos archyvuose tebesaugomais gausiais istoriniais dokumentais, ten paskelbtais reikšmingais istoriniais veikalais apie tą regioną ir jo vietoves.

Man su žmona ir talkininke Marija Purviniene apie porą dešimtmečių renkant lituanistinę medžiagą Vokietijos archyvuose ir kituose rinkiniuose, ten pavyko atrasti daugybę iki šiol Lietuvoje nežinomų vertingų istorinių šaltinių.

Kas juose sakoma apie Vilkyškius?

Antai, jau 1539-1540 m. ten buvęs tiems laikams didelis kaimas su 38 ūkiais, juose galėjo gyventi per 200 žmonių. Įdomu, kad tuometiniuose gyventojų sąrašuose aptinkamos beveik vien lietuviškos (ar skalviškos) pavardės – ten kaip ir daugelyje Mažosios Lietuvos kaimų kokių atėjūnų iš tolimų kraštų beveik nebūta.

Tuomet Vilkyškių kaime gyveno šie žmonės (čia pateikiamos sušiuolaikintos tenykščių žmonių pavardės, bandant pataisyti galimas senovės raštininkų klaidas, šiandien akiai neįprastą rašybą ir pan., slepiančią kai kurių asmenvardžių lietuviškumą ar baltiškumą): Stanis (ar Stonys), Mažrimas, Jonas, Dapkus, Betkus, Nargelis (ar Norgėla), Narvilas (ar Norvila), Grigas, Petrašius (ar Petrošius), Grigas Vaitiekus, Angailis, Jutkus Betkūnas, Grigas Balcerūnas, Jonelis Maistvilaitis,  Meykus Maistvilaitis (tokią pačią pavardę dar turėjo Matėjus (Matas), Mickus, Polencas, Pauelas (Povilas), Urbonas), Jonas Melvidaitis, Martinas, Urbonas, Melvidas (Malvydas), Paičius, Valtinas Rubaitis, Urbonas Rubaitis, Šimkus Rubaitis, Hansas Rubaitis, Bernaitis, Lutikus (gal Liudas ar Liutkus) Bernataitis, Hansas Bernataitis, Jučius Vaišvilaitis, Jateika (?) Bernataitis, Martinas Mėšlaitis, Nikelis Mėšlaitis, Henskė Brevisaitis, Jagminas Dalvisaitis, Jurgis Dalvišaitis, Stefanas (Steponas) Dautkūnas. Hansas Dalvišaitis, Nareika (Noreika), Jonas Makdaitis, Viltutas (gal Viltautas), Gregas, Bartkus, Balčius, Peteris (Petras) Barvenaitis, Gregolas (gal Grigulis) ir kiti.

Galima būtų ilgai diskutuoti dėl daugelio šių asmenvardžių, spėlioti, kaip juos perteikti tiksliau, tačiau čia norėjosi pateikti bent apytikrį Martyno Mažvydo amžininkų sąrašą, aiškiai liudijantį, kad XVI a. vidurio Vilkyškiuose gyveno beveik vien lietuviai ar senųjų baltų palikuonys, o ne kokie svetimšaliai atėjūnai.

Minėtasis A. Miškinis savo rašinyje pateikė dar vieną klaidinantį teiginį – esą Vilkyškiai XVI a. įsikūrę prie vieškelių Ragainė – Batakiai ir Klaipėda – Kaunas sankryžos. Kaip buvo iš tikrųjų?

 2007 m. A. Miškinio paskelbta klaidinanti schema – esą taip atrodę Vilkyškiai XVI a. antrojoje pusėje

Kelias Klaipėda – Vilkyškiai – Kaunas iš tikrųjų buvo nutiestas anaiptol ne XVI a., o keliais šimtmečiais vėliau. Anuomet kairiajame Jūros upės krante dar stūksojo beveik neįžengiama giria ir pelkynai, o į atokesnes vietas keliauta senoviniais takais ir traktais.

 Dauguma senųjų duomenų rodo, kad XVI a. Vilkyškiai buvo anų laikų baltams būdingas kaimas, kurio gausios sodybos buvo susispietusios į kelias grupes, trobesių statybai ir daržams tinkamesnėse vietose.

A.Miškinis platino ir dar vieną prasimanymą – esą apie 1560 m. Vilkyškiuose buvo pastatyta bažnyčia, prie kurios įsteigtas vienuolynas.

Reformacijos minėjimo metais derėtų prisiminti, kad 1525 m. valstybine konfesija Prūsijos hercogystėje buvo paskelbta liuteronybė – viena iš protestantizmo atmainų. Tuomet siekta grįžti prie tikrųjų krikščionybės ištakų, atsisakyti per daugelį šimtmečių susikaupusios ir tikrajam tikėjimui trukdžiusios naštos – tame tarpe ir besaikiai išplėtotų vienuolynų. XVI a. viduryje Vilkyškiuose kurta liuteronų bažnyčia su sava parapija, o jokio vienuolyno ten atsirasti negalėjo. Apie tai nerandame jokių žinių ano meto istoriniuose šaltiniuose, apie tai nerašyta rimtose publikacijose.

Iš kur atsirado prasimanymas apie esą buvusį Vilkyškių vienuolyną? A. Miškinis remėsi prieškario kraštotyrininku F. Tumosu, užrašiusiu tokį pasakojimą. Kaip anuomet galėjo būti? Veikiausiai kraštotyrininkas klausėsi kokio iš katalikiškos Žemaitijos vėlesniais laikais atvykusio persikėlėlio ar jo įpėdinio, įpratusio prie sakmių apie vienuolynų paslaptis. Gal kokios senovinės žinių nuotrupos apie Vilkyškių praeitį vėliau susipynė su kai kam įprasta vienuolynų tematika. Gal koks vietos pasakorius kada sukūrė smagų pasakojimą apie kažkokius ypatingus dalykus (kaip pasakota apie užburtus kalnus, prasmegusius miestus ir t.t.). Tokių liaudies kūrybos „perliukų“ nederėtų painioti su tikrais istoriniais faktais ; sąžiningi istorijos tyrėjai vietos žmonių pasakojimus visada lygina su patikimų dokumentų duomenimis, legendas ir mitus palikdami tautosakos tyrėjams ir kitiems.

Kokie buvo tikrieji Vilkyškiai XVI a. ?

Kryžiuočių ordinui kuriant savo valstybę užkariautose baltų žemėse, rūpintasi per kovas ištuštėjusių plotų apgyvendinimu. Iš Vakarų kviesti kolonistai ir žemės matininkai. Šie matuodavo kaimams paskirtus plotus, užsiimdavo ir naujų gyvenviečių planavimu. Tačiau tai pirmiausiai vyko Pavyslyje – kryžiuočių sostinės Marienburgo ir Dancigo (dabartinio Gdansko) apylinkėse, kur formuotos Vakarų Europai ir vokiškosioms žemėms būdingo pobūdžio gyvenvietės. Į besiklostančią Mažosios Lietuvos teritoriją, kur iki pat XV a. pradžios ir Žalgirio mūšio (1410 m.) tęsėsi aršios kovos, kur vienos ar kitos pusės kariai uoliai niokodavo priešininko valdas, kur pasieniuose darbuodavosi ir mažesnės „plėšeikų“ – grobikų gaujos, tokia vakarietiška tvarka beveik neprasismelkė.

Kaip rodo įvairūs istoriniai šaltiniai, vis gausėjantys ateivių iš lietuviškų žemių būriai tegaudavo kokio Ordino pareigūno leidimą kurtis kokioje nors vietoje, o neretai patys apsistodavo jiems patikusioje ir kitų dar neužimtoje vietoje. Nėra ženklų, kad Ordinas būtų ėmesis sudarinėti visų naujų lietuviškų kaimų planus, nurodinėti naujakuriams kur ir kaip statyti sodybas ir pastatus. Veikiausiai į tai numota ranka – tegul tie gausūs naujakuriai tvarkosi kaip patys išmano, tegul tik sumoka duokles ir atlieka prievoles. Taip kovų nualintuose plotuose vėl kurti baltams būdingi senoviniai kaimai, sodyboms spiečiantis į grupes (kupetas), bet nepaisant kokio taisyklingumo – pastatus ir sodybas kiekvienas statė taip, kaip jam buvo patogiau.

XV a. Kryžiuočių (Vokiečių) ordino valstybė ir XVI a. Prūsijos hercogystė dažniau pasirūpindavo santykiais tarp atskirų kaimų – spręsti naujakurių konfliktai dėl užimtų plotų, geresnių ganyklų, gyvulių girdyklų ir pan. Tuomet masiškai sudarinėti kaimams priskirtų žemių planai, nurodant, kokio dydžio plotą gali valdyti vienas ar kitas kaimas. Šių dienų akims anų laikų dokumentai atrodo savotiškai. Paprastai matininkai kaimų plotų ribas nužymėdavo pagal jiems suprantamus orientyrus, dar nesvajodami apie kokius GPS aparatėlius ir kitokią ateities techniką. Anuomet rašyta maždaug taip: „to ir to kaimo žemių riba su kitu kaimu eina nuo dvikamienio ąžuolo iki didesnio akmens, o nuo ten iki šaltinio“. Deja, to laiko žmonėms aiškių orientyrų šiandien beveik nerasime: ąžuolą seniai nukirto, akmenį nurideno trobesių pamatams, o šaltinį išdžiovino laukų melioracija. Tad šiandien jau nebežinoma, kur iš tiesų buvo Vilkyškių ir gretimų kaimų žemių ribos prieš pusę tūkstančio metų, kur augo tie ąžuolai ir kt.

Tad XVI a. Vilkyškiuose veikiausiai buvo kelios žemdirbių sodybų grupės, išsimėčiusios patogesnėse vietose. Per gyvenvietės plotus vingiavo keliukas iš Ragainės į Žemaitiją, pakelės aukštumėlėje to amžiaus viduryje buvo pastatyta liuteronų bažnytėlė, šalia kurios pradėta laidoti mirusius parapijiečius.

LITERATŪRA

Purvinas M., Purvinienė M. Vilkyškių istorijos mįslės. Voruta, 1998.05.09 d.,  Nr. 19, p. 13.

Purvinas M., Purvinienė M. Vilkyškiai. Mažosios Lietuvos paveldas. 6. Statyba ir architektūra, 1998, Nr. 3, p. 46-47.

Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. Tarnybiniam naudojimui. Vilnius, 1973.

Miškinis A. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai.  knyga. Vilnius, 2007.

Kopp J. Geschichte des Landkreises Tilsit. Tilsit, 1918.

Purvinas M. Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida. knyga. Lietuvos kaimų istorinė raida. Mokslo monografija. Kaunas: Technologija, 2013.

2017 m. liepos 19 d.

Dr. Martynas Purvinas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Beveik nerandamas tas Vabalų kaimas ir jo gyventojai

Plačiau →