Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Martynas Liuteris: vienuolis reformatorius

Pagal   /  2016 lapkričio 15  /  Komentarų nėra

martynas-liuteris-vienuolis-reformatorius

REFORMUOTOS bažnyčios pradininkas Martynas Liuteris. Dailininko Luko Kranacho Vyresniojo (Lucas Cranach der Altere) nutapytas portretas, 1526 m. © „Fotolia“

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ, www.ve.lt

Klaipėdos krašte, kuris ilgą laiką buvo Prūsijos karalystėje, vyravo protestantų tikėjimas. 1925 m. surašymo duomenimis, 94,1 proc. gyventojų save laikė evangelikais, vyravo liuteronai.

Šiandien nedaugelis pasakys, kuo liuteronų tikėjimas iš esmės skiriasi nuo katalikų.

1483 m. lapkričio 10 d. gimė Martynas Liuteris.

Pažadas šv. Onai

Martynas Liuteris gimė 1483-iųjų lapkričio 10 d. Eislėbene (Vokietija), religingoje devynių vaikų šeimoje (buvo aštuntas). Jo vaikystė ir jaunystė prabėgo Mansfelde.

Tėvas Hansas Luderis (Hans Luder) dirbo vario kasykloje ir buvo gana pasiturintis biurgeris. Rūpindamasis sūnaus išsilavinimu, šešiolikmetį išsiuntė mokytis į Magdeburgą, katalikišką mokyklą. Sulaukęs aštuoniolikos, Martynas pradėjo studijuoti Erfurto universitete. Tėvas tikėjosi, kad jis taps teisininku.

Kartą, grįžtant namo, Martyną užklupo audra su žaibais. Išsigandęs jaunuolis prisiekė kalnakasių globėjai šventajai Onai, kad jei išgyvens – taps vienuoliu. Žodį tesėjo – įstojo į augustinų vienuolyną. Taip pavyzdingai laikėsi ordino regulos, kad pamaldumu kartais save išsekindavo iki sąmonės netekimo.

Greitai buvo įšventintas į kunigus. Tapęs vienuoliu, susipažinęs su šventojo Augustino mokymu, tobulai išstudijavęs Bibliją, vis dvasinio troškulio genamas, ieškojo savo kelio į tikėjimo praktiką. Jam nedavė ramybės klausimas, koks yra teisingas nuodėmingojo santykis su Dievu.

95

Vitenbergo universitete M. Liuteris tapo biblinės teologijos profesoriumi, skaitė paskaitas ir dirbo sielovadinį darbą bažnyčioje. Pasipiktinęs indulgencijų pardavinėjimu ir praktikuojamu nuodėmingųjų išteisinimu, 1517-ųjų rudenį parašė savo garsiąsias 95 tezes.

TĖVAI Hansas ir Margarita. 1527 m.

Tuo metu Europą valdė Šventoji Romos imperija ir Katalikų bažnyčia: imperatorius ir popiežius. M. Liuterio tezės, sukritikavusios popiežiaus ir kitų dvasininkų sudievinimą, papiktino galinguosius. Vitenbergo kunigas išdrįso teigti, kad joks žmogus, įskaitant popiežių, neturi galios kitą išteisinti, nubraukti kaltes ir sutaikyti su Dievu. Bažnyčiai kliuvo ir dėl finansinės galios: „Turtai, iš kurių popiežius duoda indulgencijas, nėra išsamiai išvardyti ir žinomi Kristaus žmonėms. Aišku, kad jie nėra laikini, nes daugelis pamokslininkų ne taip jau mielai juos dalija, bet tik kaupia.“

Tačiau dar didesnį pavojų kėlė esminė M. Liuterio mintis: kad išteisinimas, arba išsigelbėjimas, pasiekiamas tik per patį tikėjimą (ne per darbus ar atgailą). Juo labiau ne nusipirkus popiežiaus patvirtintas indulgencijas ir jomis „apsidraudus“ nuo bausmės už nuodėmes (kaip tuomet buvo populiaru.)

ŽMONA Katerina fon Bora (Katharina von Bora). Perskaičiusi Liuterio raštus, ji pabėgo iš vienuolyno kartu su dar 11 vienuolių.

Savo kritiką M. Liuteris pasiuntė vyskupams ir, anot legendos arba metaforos, prikalė prie Vitenbergo katedros durų (biografų nepatvirtintas faktas). Toji diena laikoma Reformacijos pradžia. (Kitą rudenį bus minimas jos 500 metų jubiliejus.)

Kai kurie vokiečių tyrinėtojai teigia, jog Tezės buvo pridėtos prie privačių laiškų Brandenburgo ir Mainco vyskupams (vienas išliko), tonas lojalus, ir jokių revoliucinių ketinimų Liuteris neturėjęs. Pats Liuteris savo raštuose mini tezių parašymą bei išleidimą, tačiau apie jų prikalimą nieko neužsimena.

Tačiau akmuo buvo išjudintas.

VARBURGO pilis, kurioje 10 mėnesių slapstėsi eretiku paskelbtas M. Liuteris. Jį priglaudė Saksonijos kunigaikštis Frydrichas Išmintingasis.

Varburgo pilyje

Vienaip ar kitaip, Tezės pasklido ir sulaukė visuomenės palaikymo, tačiau supriešino autorių su Bažnyčia.

Popiežius Leonas X pareikalavo, kad M. Liuteris savo minčių išsižadėtų, antraip grasino atskirsiąs jį nuo Bažnyčios, tačiau šis protestuodamas viešai sudegino grasinimo raštą. Maža to, M. Liuteris pareiškė, kad Bažnyčia gali būti pertvarkyta ir be popiežiaus sutikimo. Leonas X už tai jį ekskomunikavo.

M. Liuteris pasiskundė imperatoriui Karoliui V ir šis jį pakvietė į Vormse vyksiantį posėdį, garantuodamas jam saugumą. Buvo priimtas vadinamasis Vormso ediktas (1521 m.), kuriuo Liuterio raštai buvo pasmerkti ugniai, o jis pats paskelbtas eretiku ir žmogumi už įstatymo ribos.

M. Liuteris buvo priverstas slėptis Saksonijos kunigaikščio Frydricho Išmintingojo pilyje Varburge.

LIUTERIO stuba-muziejus Varburgo pilyje. Čia jis pradėjo versti į vokiečių kalbą Bibliją. Šis Liuterio darbas jo biografijoje laikomas reikšmingiausiu.

Puslapiai: 1 2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *