Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Mačkų šeima – tipiškas Mažosios Lietuvos gyventojų likimas

Pagal   /  2014 balandžio 29  /  Komentarų nėra

Mažosios Lietuvos paveldo savitumas yra viena reikšmingiausių Dovilų etninės kultūros centro tyrinėjimų sričių. Švenčiant Vasario 16-ąją susipažinta su gilią vagą puoselėjant lietuviškumą šiame krašte išvariusiais lietuvininkais Mačkais.

Mažosios Lietuvos paveldo savitumas yra viena reikšmingiausių Dovilų etninės kultūros centro tyrinėjimų sričių. Švenčiant Vasario 16-ąją susipažinta su gilią vagą puoselėjant lietuviškumą šiame krašte išvariusiais lietuvininkais Mačkais.

Pėdsakai neturi išnykti

Šis kraštas nuo seno garsėjo ne tik medžiagine kultūra – puikiais ūkiais, gražiais miesteliais, sodybomis ir bažnyčiomis, bet taip pat tautine, patriotine ir švietėjiška veikla. Uoliais lietuviškumo nešėjais Dovilų apylinkėse buvo čia gimę ar gyvenę Martynas ir Jurgis Reisgiai iš Jurgių kaimo, mokytojas Jurgis Purvinas, Martynas Bladauskas, Ansas Bendikas iš Stučių, kelios Lotužių kartos iš Kisinių. Paminėjau tik kelias pavardes. Sąrašą galima tęsti ir tęsti…

To meto bendruomenės brandą liudija praėjusio šimtmečio pradžioje susikūrusios ir aktyviai veikusios lietuviškos jaunimo draugijos („Liepa“, „Santara“), šaulių būrys, karių, ūkininkų, sporto sąjungos, chorai, orkestrai. Netgi bandyta įkurti liaudies universitetą. Minint „Liepos“ jaunimo draugijos 20-metį Doviluose, greta bažnyčios, ir Reisgių sodyboje Jurgiuose pasodintos liepaitės. Sovietmečiu jų neliko.

Istorija ne kartą patvirtina, jog tauta, netekusi savo tradicijų, papročių, gimtosios kalbos, pasmerkta pražūčiai. Taip buvo naikinamas ir Mažosios Lietuvos palikimas. Dovilų etnokultūros specialistai siekia išsaugoti išlikusį ilgus šimtmečius kauptą ir materialinį, ir dvasinį paveldą, įvairiais būdais primena įdomią šio krašto istoriją.

Lietuvininkų žemės sūnūs

Ištuštėjusiame Stučių kaime nebėra kadaise buvusios didelės ir gražios Mačkų sodybos.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Mikas Mačkus, žinomas apylinkėje siuvėjas, čia buvo paveldėjęs 2,5 ha žemės. Karo dienomis sodybai sudegus jis atsikėlė į Dovilus, priešais bažnyčią pasistatė namelį, užaugino gausią šeimą, išmokslino vaikus. Būdamas autoritetingas žmogus ėjo Dovilų seniūno pareigas, buvo Dievo žodžio sakytojas. Karo pradžioje miręs buvo palaidotas Gargžduose, vėliau perkeltas į šeimos kapavietę Kisinių kapinaitėse. Jo vaikams, kaip ir daugeliui lietuvininkų okupacijos metais, teko patirti politinius persekiojimus, tremtį ir išeivių dalią.

Vyresnysis iš šešių sūnų Jurgis, verslininkas, ir trečiasis Hansas, tarpukariu buvęs Klaipėdos krašto policininkas, gresiant sovietų okupacijai, suspėjo pasitraukti į Vokietiją. Ten ir pasiliko. Sūnus Jokūbas ir dukros Marijos šeima iškentė sovietmečio represijas Vorkutos lageriuose ir tremtį Sibiro speiguose.

Lietuvos kariuomenės savanoris Jokūbas, atitarnavęs Alytaus ulonų pulke, dirbo pasienio policininku Rambyno ruože. Hitleriui okupavus Klaipėdos kraštą ėjo Palangos pasienio užkardos vado pareigas. Tuo metu jo žmona su vaikais gyveno Gargžduose, čia gimė sūnus Giunteris. Frontui grįžtant traukėsi į Vakarus, tačiau buvo suimtas ir nuteistas dvidešimt metų kalėti.

Iš Vorkutos grįžo reabilituotas, kurį laiką glaudėsi brolio Valterio šeimoje, Vilniaus gamyklose dirbo paprastu darbininku. 1995 metais šventinant atkurtą Dovilų bažnyčią jį ištiko insultas, mirė Gargždų ligoninėje.

Nuo savanorio iki karo lakūno

Erikas Mačkus (1903-1931) – pirmasis karo aviacijos lakūnas iš lietuvininkų krašto, savanoris, žvalgas, vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų, kurį laiką ėjęs respublikos pasiuntinybės karo atašė pareigas Berlyne. Apdovanotas Lietuvos valstybės atkūrimo 10-mečio ir Lietuvos kariuomenės kūrėjo – savanorio medaliais (1928 m.).

Iš tiesų tai buvo atkaklus ir didelės drąsos žmogus. Baigęs Klaipėdos gimnaziją iš karto stojo į karo mokyklą, tarnavo Klaipėdoje, 7-ajame kunigaikščio Butigeidžio pėstininkų pulke. Per incidentą prie Lietuvos-Lenkijos pasienio buvo sužeistas, pasveikęs priimtas į karo aviaciją. Nuo 1927 m. – karo lakūnas. Patyręs avariją gydėsi Prancūzijoje, vėl skraidė.

Doviluose susitikę Mačkų giminės palikuonys pasakojo, kaip Erikas, skrisdamas virš Dovilų miestelio, ne kartą yra atlikęs įvairius viražus, taip sveikindamas savo gimtinę, o motinai numesdavo gėlių. Artimieji yra girdėję pasakojant, kaip jis praskridęs ir po Aleksoto tiltu Kaune…

Atšauktas iš pasiuntinybės Vokietijoje kurį laiką generaliniame štabe buvo pulkininko Kazio Škirpos sekretoriumi. Žuvo po remonto išbandydamas lėktuvą. Su visa karine pagarba iškilmingai palaidotas evangelikų liuteronų kapinėse Kaune.

Dovilų etnokultūros centro direktorė Lilija Kerpienė apgailestauja, kad apie šį drąsų tėvynei atsidavusį vyrą iki šiol mažai girdėta.

– Manau, mūsų centras imsis tyrinėti jo veiklą, o surinktą medžiagą galbūt pavyks išleisti atskiru leidiniu, – puoselėja tokius sumanymus Lilija.

Pedagogai Valteris ir Martynas Mačkai

Klaipėdoje baigęs spartesniąją gimnaziją (joje lietuvininkams buvo leista įsigyti mokytojų diplomus ir dirbti Klaipėdos krašto mokyklose),Valteris iki naciams užimant kraštą mokytojavo Žardininkų pradžios mokykloje, kurį laiką dėstė vokiečių kalbą būsimiems pedagogams, dalyvavo lietuvių kultūrinių draugijų veikloje, rinko tautosaką ir skelbė ją periodinėje spaudoje. Yra užrašęs padavimų apie Dovilų piliakalnius. Naciams persekiojant pasitraukė į Žemaitiją.

Po karo studijavusieji Vilniaus universitete dar prisimena dėstytoją Valterį Mačkų, vėliau ėjusį Pedagoginio instituto Vokiečių kalbos katedros docento pareigas. Tai buvo kūrybingas pedagogas: vadovavo mokytojų seminarams, skaitė paskaitas kvalifikacinių kursų klausytojams, ėmėsi rašyti vokiečių kalbos fonetikos vadovėlį, vertė tekstus. Pokario metais vokiečių kalbos specialistų ypač trūko. Net dviejų leidimų susilaukė jo parengti „Lietuviški-vokiški pasikalbėjimai“ (1958 m.). Jo vaikai taip pat yra pasirinkę mokslinį pedagoginį darbą: sūnus Putinas – fizikos mokslų daktaras, duktė Eidvilė – filologė, dėsto lietuvių kalbą Vienos universitete.

Brolių pėdomis pasuko ir jauniausiasis iš Mačkų – Martynas. Mokydamasis dalyvavo skautų, „Aušros“ jaunimo draugijos renginiuose, domėjosi kraštotyra. Baigęs Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją buvo įstojęs į karo mokyklą, vėliau Vilniuje ir Kaune studijavo matematikos ir gamtos mokslus. Patyrė nacių ir sovietų okupacijos persekiojimus, po karo kelis mėnesius buvo kalinamas KGB rūsiuose Vilniuje. Iki mirties dėstė Vilniaus akademiniam jaunimui.

Prasidėjus Atgimimui kartu su broliu Jokūbu visas jėgas skyrė Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos atkūrimui. Tik nauju gyvenimu ilgai džiaugtis nebuvo lemta. Abu su žmona Adele, taip pat filologe, palaidoti Kisinių kapinaitėse.

Kad nenugrimztų užmarštin…

Senelių ir tėvo gimtinės, visos taurios šeimos atminimo rūpesčiais dabar gyvena gydytoja Erika Mačkutė-Jablonskienė, Martyno Mačkaus duktė, pavadinta lakūno Eriko garbei. Su vyru biologu Sigitu ji rūpinasi išlikusia sodyba Doviluose, kaupia giminės relikvijas, uoliai dalyvauja lietuvininkų draugijos „Mažoji Lietuva“ veikloje, yra Mažosios Lietuvos enciklopedijos leidimo talkininkė. Vilniaus universitete baigusi medicinos mokslus keletą metų dirbo Klaipėdoje vaikų poliklinikoje. Šiuo metu ji gyvena Vilniuje.

Aldona Vareikienė, „http://www.gargzdai.lt/?lt=1204116314“, 2009 m. sausio 19 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 balandžio 29
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: balandžio 29, 2014 @ 2:34 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →