Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

LRT laidos evangelikams „Kelias“ 25-mečiui. Pokalbis su laidos kūrėja Ina Drąsutiene

Pagal   /  2017 liepos 11  /  Komentarų nėra

LELB IX Sinodo metu (Tauragė, 2005 07 19) TV laida „Kelias“ kalbina kun. Reinholdą Morą. Kęstučio Puloko nuotr. „Lietuvos evangelikų kelias“

1992 liepos 11 d. pradėjo veikti LTV laida evangelikams „Kelias“. Iki 2015 m. laidą kūrė red. Ina Drąsutienė (1940 02 18–2015 04 30), po to laikinai jos kolegė Irena Morkevičienė, nuo 2016 m. rudens sezono – Tomas Pavilanskas-Kalvanas (I laida – 2016 10 22). Minėdami televizijos laidos „Kelias“ 25-metį, kviečiame prisiminti pokalbį su laidos kūrėja ir ilgamete redaktore Ina Drąsutiene, daugiau nei prieš dešimtį metų spausdintą Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios mėnraštyje „Lietuvos evangelikų kelias“.

Nemoku nerodyti žmogaus gerumo…

Daugumai Lietuvos liuteronų, matyt, sekmadienis reiškia pamaldas, o šeštadienis – „Kelią“, šią trumputę, kas antrą savaitę LTV transliuojamą laidelę evangelikams… Sąsajas galima pratęsti: o „Kelias“ visiems reiškia INĄ DRĄSUTIENĘ… Tad laidos pradininkę, ištvermingą jos rengėją ir pakvietėme pokalbiui.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis, kokioje politinėje-socialinėje atmosferoje pasirodė pirmoji laida „Kelias“?

Pirmoji laida pasirodė 1992 metų liepos, berods, 8-ą, taigi ją rengiu jau penkioliktą sezoną.. Ji užgimė įdomiomis ir gražiomis aplinkybėmis. Kai Lietuva pakilo, prasidėjo Sąjūdis, pirmąkart po ilgų metų susirinko, Edmundo Meškausko pašaukti, ir Vilniaus evangelikai. Tai buvo 1988-89 metai. Dirbdama televizijoje, pažinojau Erviną Peteraitį – tad prie jo pribėgusi teiravausi naujienų, ir jis patvirtino: taip, buvome susirinkę. Tuo metu „Panoramos“ žurnalistams atsivėrė didesnės galimybės, man, rengusiai kultūros reportažus, tarsi savaime prisidėjo neįgaliųjų klausimai bei religija.

Atsimenu, nuėjau į liuteronų pamaldas, kurios tuo metu vyko katalikų arkivyskupijos kurijoje Šv.Mikalojaus gatvėje, jas laikė kunigas (tuomet) Jonas Kalvanas, jaunesnysis. Su juo padariau pirmąjį interviu. Tada nežinojau nė kaip į jį kreiptis, bet jis man viską paaiškino – taip 1989 metais ir pasirodė pirmasis siužetas „Panoramoj“. Po to liuteronų bendruomenė atgavo „bokštelį“, aš ir ten nuskubėjau. Čia vaikučiams jau buvo organizuota sekmadieninė mokyklėlė, atvažiuodavo pamaldų laikyt senasis vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas. Viskas mane tiesiog svaigino, to man labai reikėjo….

Tad, kaip suprantu, iš pradžių į Vilniaus ev. liuteronų bendruomenę atėjote tarsi „iš šalies“ – kaip žurnalistė. Ar viduje jautėtės esanti tos bendruomenės dalis?

Tikrai jaučiausi. Nors esu gimusi Kaune, bet save laikau klaipėdiške. Mano tėvai šį kraštą labai mylėjo. Tėvelio (kuris gimė Rygoje) giminė buvo nuo seno liuteroniška. Tačiau šioje šeimoje po santuokų ėmė dominuoti katalikybė. O mano močiutė buvo tokia arši katalikė, kad apskritai visus keturis vaikus – mano tėvelį, jo seserį ir du brolius – atgrasė nuo religijos, jie tapo lyg ir laisvamaniai. Bet tėvelis visą gyvenimą išsaugojo protestantizmo dvasią, man tai buvo artima – dažnai apie tai pasikalbėdavom. Mano mama buvo reformatė.

Gal priminkite – kas buvo Jūsų tėvas? Regis, jis gana svarbi mūsų kultūros asmenybė…

Ina Drąsutienė (1940–2015).„Lietuvos evangelikų kelias“

Tai chorvedys, kompozitorius, Muzikos ir teatro akademijos profesorius Klemensas Griauzdė. Tarpukariu Kaune jis vadovavo „Jaunosios Lietuvos“ centriniam chorui, sovietmečiu tai buvo laikoma didžiausia nuodėme. Vokiečių okupacijos metais tėvelis vadovavo Kauno universiteto akademiniam chorui, jie padainavo „Lietuva brangi“- chorą uždarė, mano tėvelį išvarė iš darbo… Pokariu kilo reali tremties grėsmė. Iki šiol mes dėkingi a.a. Juozui Banaičiui (vėliau tapusiam kultūros ministru), kuris pasiuntė jį į Klaipėdą įkurti Muzikinės komedijos teatrą (vėliau virtęs dramos teatru, šis šiemet šventė savo 60-metį). Tėvelis buvo jo meno vadovas, dirigavo spektakliams…. Jis buvo ir Stasio Šimkaus muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotojas, kurį laiką – direktorius. Jis subūrė ir miesto chorą, kuris išaugo į garsiąją Klaipėdos liaudies operą, o ši – į dabartinį muzikinį teatrą.

Klaipėda mums vaikystėje tiesiog „įaugo į kraują“. Ir šiandien – nors seniai gyvenu Vilniuje – atvažiavusi į Klaipėdą, atsistojusi Montės gatvėje veidu į Dangę (tai man įprasti vardai), galvoju: „Kodėl aš taip toli nuo namų?..“

Grįžkime prie „Kelio“ atsiradimo istorijos – kaip įvyko tas posūkis nuo siužeto „Panoramoje“ prie atskiros laidos?

Posūkis įvyko išties stebuklingu būdu. Kai pradėjau daryti siužetus apie evangelikus – liuteronus ir reformatus – Vilniuje, atvyko pažįstami vokiečiai, kurie man sako: duosim tau kamerą – pasiūlyk viršininkams rengti evangelišką laidą… Tuomet generalinis direktorius buvo Skirmantas Valiulis, TV direktorius – Algirdas Kaušpėdas; nuėjau pas juos su tuo pasiūlymu, o S.Valiulis pusiau juokais sureagavo: „Protestantizmas skverbiasi į Lietuvą!”. Bet po kurio laiko susitinku tuometinį LRT Tarybos pirmininką Laimoną Tapiną, jis man sako: „Vis dėlto mes nutarėm – jei jau turim laidas stačiatikiams, žydams, laidas tautinėms mažumoms, tai darysime laidą ir protestantams“, ir pasiūlė man ją rengti. Sutikau su malonumu.

Pirmąją laidą (dar vis dirbdama „Panoramoje“) nuvažiavau filmuoti į Tauragę, žinoma, paėmiau interviu iš senojo vyskupo Jono Kalvano; filmavome ir Kapinių šventę. Po to dar, susėdę tuometiniame „Kronikos“ kino teatre – kartu su vyskupu J.Kalvanu, jaunuoju kunigu J.Kalvanu, reformatų kunigais – tarėmės: kokia tai turėtų būti laida, kaip vadintis. Vyskupas tuomet mane palydėjo žodžiais, kuriuos prisimenu ligi šiol: „Laiminu tave tam darbui, vaikeli“. Tada buvo nutarta: laida turi vadintis (ir būti) „Kelias“ – neturime nukrypti į „takelius“; ji turi parodyti – mes gyvi; tai neturi būti konfliktų sprendimo, pigių sensacijų, tuščio smalsumo tenkinimo laida, bet – šviesi, supažindinanti su protestantizmo esme, liuteronų ir reformatų tradicijomis, taigi – kultūrinė laida. Tos linijos laikausi iki šiol – esu didelė viešo „skalbinių skalbimo“ bei konfliktavimo priešininkė. Todėl labai gerbiu mūsų dabartinio vyskupo Mindaugo Sabučio poziciją, kurią jis išsakė prieš aštuonerius metus, vos išrinktas Vilniaus bažnyčios kunigu: esu tam, kad būčiau tarp jūsų, bet ne kieno nors pusėje. Tuo jis tarsi įvardijo ir mano profesinę misiją.

O kaip pavyksta laidoje suderinti tuos du uždavinius – užsibrėžtąjį kultūrinį-pažintinį bei informacinį (parapijų gyvenimo aktualijų nušvietimo)?

Stengiuosi suderinti. Iš prigimties, matyt, esu įvykio nušvietėja – tuo labiau, kad ilgus metus dirbau „Panoramoje“, informacinėje laidoje. Sugalvoti abstrakčių temų diskusijoms nemoku. Be to, 15 minučių laidoje problemą galima tik iškelti – nei išspręsti, nei kaip reikiant aptarti. Aš vis dėlto remiuosi įvykiu ir iš jo „ištraukiu“ pažintinį aspektą; tarkim: įvyko Sinodas – svarbus mums renginys; o kas tai yra, kokia Sinodo reikšmė evangelikų bažnyčiai? Tad kuris nors iš dalyvaujančių kunigų ir paaiškina, kas tai per institucija.

Ar jaučiatės savo laida vykdanti platesnę švietėjišką misiją, padedanti ir ne protestantiškai auditorijai suvokti, jog liuteronų bažnyčia nėra sinonimiška „vokiečių bažnyčiai“? Tarkim, man pačiai yra tekę išgirsti netikėtų atsiliepimų apie laidą iš žmonių, kurių visai nebuvo galima „įtarti“ esant „Kelio“ žiūrovais…

Beje, mūsų laidos reitingai tokie pat kaip katalikiškų laidų – vadinasi, tikrai žiūri ne vien evangelikai. Per tuos beveik penkiolika metų spėjome „sudėlioti“ beveik visą liuteronybės istoriją (pavyzdžiui, dr. Ingės Lukšaitės pasakojimai). Tik būna: žmogus staiga pažiūri kurią nors laidą ir priekaištauja: o kodėl nepapasakojot plačiau…Taigi vis naujų žiūrovų atsiranda, ir šią šviečiamąją misiją jaučiu. Stengiamės per religinę prizmę aprėpti ir platesnį klausimų ratą – pavyzdžiui, kalbantis su klaipėdiške liuterone Rūta Mačiūniene apie seną jos giminę (Kėkštų, Zaunių, Brožaičių šeimas), kartu panagrinėtas ir Klaipėdos krašto dvilypumas, istorijos sudėtingumas.

O ar gebate aprėpti visą Lietuvos evangeliškąjį „lauką“, ar Vilnius – dabar jau ir LELB centru tapęs – neužgožia mažųjų parapijų su jų smulkiais rūpesčiais?

Puslapiai: 1 2 3

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Juknaičių kultūros namuose – Šilutės rajono liaudiškų šokių šventė

Plačiau →