Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Liudijimai iš „bežadžio laiko“

Pagal   /  2014 birželio 7  /  Komentarų nėra

I-oji dalis. „Mociškiais paženklintas“ rašytojas

I-oji dalis. „Mociškiais paženklintas“ rašytojas

Gal Tilžė – gimimo vieta – Bobrowski‘o biografijoje ir atsitiktinė (juk Gustavą Bobrowskį, Mozūrijos vokietį geležinkelininką, galėjo paskirti ir kitur), bet Mociškiai ir Vilkyškiai į ją įsirašė lemtingai. 1929-aisiais dvylikametis berniukas panūdo (juk nesunku trūkstamas istorijos detales prisikurti?) praleisti vasarą savo močiutės (ir jos antrojo vyro) sodyboje, neužmiršdamas pasisvečiuoti gretimame kaime pas tetą, ir tai tapo nebeatšaukiama – visos vasaros buvo skirtos Mociškiams ir Vilkyškiams (ar: vasarų Mociškiai ir Vilkyškiai buvo skirti Bobrowski‘ų Johannes‘ui). Ak taip, tik iki 1944-ųjų, šie metai atšaukė daug ką. Net 39-ieji neužbrėžė (Johannes‘o gyvenime) tokios ryškios skiriamosios ribos: taip, jam teko užsivilkti kareivio uniformą, teko nueiti visą „šlovingosios“ Reicho armijos kelią, tačiau šis, mūsų vertinimu, tamsos srautas ne tik epizodiškai buvo perkertamas tokių „šviesos dėmių“ kaip 1941/42 studijų semestras Berlyne, bet ir persipynė su „spalvingu fejerverku“ – gi Johannes‘as 1943-aisiais vedė! Johanną Buddrus iš Mociškių! Tiesa, belaisvio dalia (karas užbaigtas „Kuršo katile“, atgailos bausmė iki 1949-ųjų atlikta Donbase) žinant, jog namie, Berlyne, laukia ne tik tėvai, bet ir jaunoji žmona, turėjo būti dar sunkesnė.

Minutei dar stabtelkim ties panele Johanna Buddrus. Pora prieštaringai literatūroje pateikiamų jos bendrystės su Bobrowski‘u detalių gal ir nėra esminės, bet darkart paliudija: ne viskas, tikrai ne viskas apie rašytojo sąsajas su kraštu, mūsu vadinamu Mažąja Lietuva, išsakyta ir išsiaiškinta. Štai teigiama, jog Johannes‘as su būsima žmona buvo pažįstami nuo vaikystės (kaip natūralu ir kaip kasdieniškai romantiška!), kita vertus, sutinkama ir konkreti, žymiai vėlesnė pažinties data -1937- ieji (romantika jau dvelkteli kitaip – Johannai šešiolika… ). Be to, vokiškojoje literatūroje teiginys: vedė Johanną Buddrus „aus Motzischken“, regis, lengva ranka perrašytas į: „in Motzischken“, tuo būdu „sufleruojant“ mūsų vaizduotei iškilmingai graudžių apeigų Mociškių bažnyčioje (jos šiame kaimelyje nėra) vaizdinius. Johannos ir Johannes‘o Bobrowski‘ų jungtuves iki šių dienų liudija Vilkyškų bažnyčia. Bet esmingesnis, mano manymu, yra „ideologinis riktas“, mūsų pastangos kiekvienam, kurio pavardė lietuviškos kilmės, „pripaišyti“ ir lietuvišką tapatybę. Štai mūsiškėj ML enciklopedijoj – išties žinių apie kraštą lobyne – nurodoma, jog rašytojas „vedė lietuvę Johanną Buddrus (Janę Budriūtę) iš Mociškių“. Labai jau man knietėtų pamatyti dokumentą, kuriame kalbama apie Janytę Budriūtę ir apie visos šeimos lietuvybę. Mano žiniomis (taip liudijo J.Bobrowski‘o biblioteką katalogavusi, tuo pagrindu disertaciją rašiusi, su ponia Bobrowski asmeniškai bendravusi VU germanistė Dalia Bukauskaitė), Johanna Buddrus laiko save vokiete. O mūsų romantiškąją-tautinę savimeilę turėtų paglostyti žinia, jog 85-metį perkopusi „mociškietė“ dar atmena ir lietuviškų dainų, ir žodžių.

Mociškiai ir Vilkyškiai J.Bobrowski‘o gyvenime buvo „paralelūs“ Kenigsbergui (ten šeima įsikūrė 1928-aisiais, ten Johannes‘as lankė ir 1937-aisiais baigė Senamiesčio gimnaziją Kneiphofe), kurį laiką ir Berlynui, (į kurį Bobrowski‘ai persikėlė 1938-aisiais), bet šis miestas, matyt, labiau įkūnija „post“ – po Mociškių ir Vilkyškių, po vaikystės ir jaunystės, po spalvingos vokiškosios-lietuviškosios (ar mozūriškosios)– žydiškosios koegzistencijos…

1949-ųjų pabaigoj buvęs Donbaso kalnakasys (regis, trumpai), antifašistinės mokyklos klausytojas Johannes‘as Bobrowski‘s grįžo pas tėvus ir jaunąją žmoną – į Berlyną, į „pažangiąją“ Vokietiją. Kas tuomet, o tuo labiau dabar galėtų griebtis „bihevioristinės“ traktuotės ir viešą rašytojo gyvenimą tapatint su vidiniu? Iš kur imtis drąsos „suprast“, kas dėjosi fašistinio kareivio, sovietinio belaisvio ir „demokratinio“ piliečio bei rašytojo sieloj? Ne, nesibrausim ir mes į jos labirintus, liksim paviršėliuose: grįžęs Bobrowski‘s ima dirbti leidykloje; 1955-aisiais – pirmosios eilėraščių publikacijos; 1961-aisiais – pirmas eilėraščių rinkinys „Sarmatische Zeit“ („Sarmatijos metas“), po metų antrasis – „Schattenland Stroeme“ („Šešėlių krašto upės“); 1964-aisiais publikuojamas pirmasis romanas – iškart „abiejų“ Vokietijų leidyklose – „Levins Muehle“ („Levino malūnas“), kuris autoriui pelno šlovę – kitų metų kovą suteikta Heinricho Manno premija (ir tai ne paskutinis apdovanojimas); 1965- aisiais į stalčių atgula užbaigtas romanas „Litausche Claviere“ („Lietuviški fortepijonai“) – deja, rugsėjo antrą rašytojas miršta; tais pačiais metais dar išeina apsakymų rinkinys „Boelendorf und Maeusefest“ („Belendorfas ir pelių puota“), o 1966-aisiais – ir skambantis „kaip himnas K. Donelaičiui“ (R. Sinkevičienė) lietuviškasis romanas.

Maloniu p. Dalios Bukauskaitės liudijimu, senajame Bobrowski‘ų bute Berlyno priemiestyje Friedrichshagene rašytojo palikimą pagarbiai saugo Johanna Bobrowski kartu su sūnumis Justu ir Adamu (tai „jaunosios“ Bobrowski‘o atžalos, vyresnės dukros Juliane ir Ulrike įsikūrė atskirai); darbo kambaryje bei bibliotekoje, matyt, dar galima suklusti: ak, kas čia ataidi lyg iš tolių, lyg iš gelmių – gal lietuviški fortepijonai?..

Autorės nuotr.

Astrida Petraitytė, Vilnius, 2007 m. liepos 1 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 7
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 7, 2014 @ 2:00 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →