Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Kultūra  >  Aktualus straipsnis

Lietuvybė, antroji Lenkija ir Vyslos upė

Pagal   /  2018 rugsėjo 3  /  Komentarų nėra

Oponentai gali atsikirsti, kad jau daugelį amžių esą patys apsukriausi ir moderniausi lietuviai sulenkėdavo, suvokietėdavo ir t. t. (kaip kad šiandien suanglėjama), svetur pelnydami sau gyvenimo dovanas, toje užkampio Lietuvoje (nesugebėjusioje tapti „antrąja Lenkija“) palikdami esą kvailus „kaimiečius pagonis“. Laimei, net ir istorijos audrų per šimtmečius niokotame krašte gamta ar pati Apvaizda leidžia gimti vis naujiems talentams, rastis gabiems verslininkams, menininkams ir visiems kitiems, palaikantiems mūsų etnoso gyvastingumą.

Chaotiškos A. Bumblausko šnekos lyg atskleidžia ir jo neapykantos Mažajai Lietuvai šaknis. Gal jaučiama, kad tas kraštas (kaip koks nepatogus akmenėlis bate) pristabdė beveik sėkmingą Didžiosios Lietuvos virtimą „antrąją Lenkija“. A. Bumblausko ir jo pasekėjų apmaudui 1525 m. įkurta Prūsijos kunigaikštystė (hercogystė) esą nei iš šio, nei iš to sumanė žengti Reformacijos keliu, Dievo Žodį ėmusi skelbti krašto gyventojų lietuviška kalba, tos nuostatos besilaikydama dar kelis šimtmečius. Kai ne vienas Didžiosios Lietuvos dvasiškis ar kitoks veikėjas paniekinančiai kartodavo „Dievas nesupranta mužikų lietuvių kalbos“ (esą visi privalantys kalbėti teisingai – lenkiškai), Mažosios Lietuvos bažnyčiose ir mokyklose ilgai skambėjo lietuvių kalba, taip vis palaikydama lietuvybės dvasią, tą „užkratą“ vis grąžindama ir savo kaimynams lietuviškose žemėse.

Padrikos A. Bumblausko šnekos kiek atskleidžia ir liūdnai pagarsėjusios nacionalinės ekspedicijos upėmis užkulisius. Pasirodo, kad oponentui ramybės neduoda „Vyslos idėja“. Matyt, po ilgamečio bruzdėjimo galop bus iškilmingai paskelbtas didysis A. Bumblausko „atradimas“: „Vysla esanti svarbiausia Lietuvos upė“ – esą per Lomžą ir kitas vietoves lietuvių javai visados plukdyti Vyslos upe į Gdanską, o iš ten į Vakarus.

Sąžiningi istorikai savo spėjimus pasitikrina archyvuose studijuodami senuosius dokumentus, peržiūrėdami gausias naujesnių laikų publikacijas ir kitus šaltinius. Ten nesunku būtų surasti duomenų, kad tais ir tais metais tokiu keliu buvo nugabenta tiek ir tiek javų iš Lietuvos. Tokias žinias galima būtų palyginti su informacija apie tai, kad Nemuno žemupiu kasmet būdavo plukdoma per milijoną tonų krovinių. Būtų įdomu iš kokio tikro istoriko išgirsti, kiek centnerių ar kilogramų lietuviškų krovinių ir kada būdavo nuplukdoma Vyslos upe. Skaitytojams nepakenktų žvilgtelėti į Lietuvos žemėlapį ir pamėginti įsivaizduoti, ar tikrai kur nors prie Raseinių ar Anykščių kada gyvenęs koks kvanktelėjęs dvarininkas, kuris būtų liepęs parduodamus grūdus plukdyti Nemunu aukštyn prieš srovę beveik iki Gardino, ten perkrauti, gabenti tolimą kelią iki Vyslos ir dar ja plukdyti iki atokaus Dancigo / Gdansko. Bet koks sveiko proto žmogus suvoktų, kad A. Bumblausko propaguojamas kelias Vysla yra bent kelis kartus ilgesnis nei praeityje įprastas plaukimas Nemunu pasroviui. Belieka pasišaipyti – ko tik negali tuščiai prišnekėti žmogus, tingintis atsiversti kokį rimtesnį veikalą ar dulkėtus archyvinius dokumentus.

Trakuose A. Bumblauskas prasitarė, kad naująją „nacionalinę ekspediciją“ jis organizuosiąs Augustavo kanalu, taip vėl nuplaukdamas iki esą lietuviškosios Vyslos. Daugeliui žinoma, kad tam žmogui sunkiai įkandamas geografijos pradžiamokslis, dabar jis klaidžioja ir istorinių epochų miglose. Didžiules lėšas iš Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenių iškovodamas vadinamosioms nacionalinėms ekspedicijoms – puotoms ir smagiems pasiplaukiojimams po lenkiškas žemes (2015 m. lietuviškas Nemuno žemupys liko paniekintas – ten esą niekas nevertas dėmesio), A. Bumblauskas gal jaučiasi žengiantis (teisingiau patogiai plukdomas) Vytauto Didžiojo keliais. Deja, skaitytojams tenka priminti, kad Augustavo kanalas buvo atidarytas tik 1839 m. (carinės Rusijos valdymo metais), kad jis buvo skirtas ne lietuviškos produkcijos gabenimui į Vyslą, o lenkiškų prekių plukdymui į Nemuną, kad tas kanalas neturi nieko bendro su LDK ar ATR. Tik istorinės tiesos nemėgstantis A. Bumblauskas bando viską „apversti aukštyn kojom“, bandydamas supainioti savo klausytojus ir žiūrovus, pratindamas juos prie „lenkiškos Lietuvos“.

Oponentas mėgsta postringauti apie toleranciją ir kitus gražius dalykus, kurių pats nesirengia paisyti. Jau seniai neteko girdėti tokio įnirtingo ir nedoro savųjų priešininkų juodinimo ir panašių išsišokimų. Anot A. Bumblausko, besirūpinusieji lietuvybe tebuvę Rusijos samdiniai ir panašūs (nors negražių dalykų praeityje buvo padarę įvairiausių pažiūrų žmonės, o ne vien lietuvybės gynėjai).

Besityčiodamas iš tautiškumo ir lietuvybės, oponentas propaguoja pilietiškumą, kuriuo esą turėtume viską remti. Deja, tautiškumą ir tautinę valstybę išrado ne Lietuva ir lietuviai – visa tai pasaulyje klostėsi jau prieš šimtmečius ir tūkstantmečius. Ir šiandien Sirijos ir gretimų šalių kurdai kažkodėl nenori likti vien paklusniais tų valstybių piliečiais, o buriasi į „savųjų“ grupuotes, neklausydami internacionalistų ir kosmopolitų raginimų. Nerimsta Škotija – dar prieš kelis šimtmečius įjungta į Didžiąją Britaniją, seniai netekusi savosios kalbos, bet vis tiek neatsisakanti škotiškos tapatybės. Galėtume minėti Kataloniją ir įvairiausius atvejus atokesnėse šalyse, liudijančius, kad kai kieno nemėgstamas „tautiškumas“ nėra vien koks tuščias prasimanymas, o esminė žmonijos savybė. Į tai neatsižvelgdavusios valstybės galop sulaukdavo liūdno galo – subyrėdavo imperijos, žlugdavo vidinių prieštarų draskomos daugiatautės šalys.

Puslapiai: 1 2 3

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (II)

Plačiau →