Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Kultūra  >  Aktualus straipsnis

Lietuvybė, antroji Lenkija ir Vyslos upė

Pagal   /  2018 rugsėjo 3  /  Komentarų nėra

2017 m. sausio 27 d. Trakuose vietos žmonėms kalbėjęs madingasis Alfredas Bumblauskas ne vieną stulbino itin įžūliomis šnekomis ir neįprastais pašmaikštavimais*. Demokratėjančiame pasaulyje visokie šnekoriai galėtų reikšti beveik bet kokia nuomonę; prasčiau, kai klausytojai klaidinami, demagogams įtaigiai peršant neteisingą informaciją.

Vienas iš A. Bumblausko pamėgtų „arkliukų“: prakeiksmai lietuvių kaimiečiams, esą nepasižymėjusiems nei verslumu, nei inovatyvumu, neturėjusiems nieko bendro nei su modernybe, nei su miestu (esą senojoje Lietuvoje modernybę kūrę vien žydai). Pripažįstant šios tautos žmonių ilgaamžius nuopelnus Lietuvai, tenka priminti A. Bumblausko nutylėtus dalykus. Pvz., Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, dar XIV a. bandydamas modernizuoti Lietuvą, savo laiškais kvietėsi amatininkus ir kitokius specialistus iš vokiškųjų ir kitų žemių. Ir vėliau ne vienas valstybės veikėjas suvokdavo, kad kraštą turtina ne vien prekybininkai ir užeigų laikytojai, bet pirmiausiai gamintojai – įvairių amatų meistrai, dar prieš tūkstantį metų lėmę Flandrijos, Lombardijos ir kitų tuometinės civilizacijos centrų klestėjimą.

  1. Bumblauskas baisisi „lietuviais kaimiečiais baudžiauninkais“, iš kurių esą niekad Lietuvai naudos nebus. Beliktų pamanyti, kad prieš šimtmečius tie netikėliai lietuviai patys susigalvojo baudžiavos jungą ir ilgai juo džiaugėsi. Bent kiek išmanantys tikrąją Lietuvos istoriją žino, kad šioje Europos pusėje kaimiečiams visai ne savo noru teko kitokia dalia, nei toliau pažengusioje Vakarų Europoje. Beliktų priminti, kad tie „niekam tikę baudžiauninkai“ per kelis šimtmečius retai apgyventas baltų žemes pavertė pusėtinai išvystytu agrariniu kraštu su menkais įrankiais, išdirbdami tūkstančius hektarų dirvonų, užaugindami nemažai javų ir gyvulių, išlaikydami visą LDK (o vėliau ir ATR – Abiejų Tautų Respublikos) valstybę – nuo jos kariuomenės iki raštininkų, nuo rūmų statytojų iki pačių ponų. Dar primintume, kad iki XIX a. beveik visur viskas laikėsi ant tų „netikėlių kaimiečių“, kuriais rėmėsi prabanga tviskėjusi Liudvikų Prancūzija ir kitos šalys.

Savo išvedžiojimuose susipainiojęs A. Bumblauskas galop prisiminė „fermerius“ – esą tie buvę geri, o „kaimiečiai baudžiauninkai“ tai jau ne. Taip tuščiai postringaujant, gal manoma, kad kokiame XVII a. kažkoks kaimietis galėdavęs apsispręsti – esą nebetarnausiu nei dvarininkui, nei karaliui, o būsiu pats sau „laisvas fermeris“. Bent kiek pasidomėjusieji Lietuvos kaimo istorija žino, kad Žemaitijoje ir kitur praeityje būta laimingesnių išimčių – ten atsirasdavo ir laisviau gyvenusių prakutusių ūkininkų. Dar galėtume priminti anksčiau išlaisvintą Užnemunę, įvairias kaimiečių galimybes Mažojoje Lietuvoje, dar XIX a. gausėjusius „buožes“ – stambesnius ūkininkus. Sąžiningi praeities vertintojai pripažintų, kad Lietuvos kaime visad būta verslių ir išmanių žmonių, kuriuos dažnai sugniuždydavo nepalankios sąlygos. Gal taip norima nugramzdinti į užmarštį 1940 m. pradėtą ir pokariu sėkmingai tęstą geriausių Lietuvos ūkininkų naikinimą, tradicinio kaimo žlugdymą, pakirtusį ankstesnio gyvenimo pamatus.

Pramoginių renginių vedėjo vaidmenį pamėgęs A. Bumblauskas gali šiurpinti klausytojus skambiais pareiškimais: „Nemyliu kaimiečių Lietuvos“, „Kiekvienam reikia naikinti kaimietiškumą savo dūšioje“ ir t. t. O kaip su ta istorine tikrove? Ar kiekvienas imsime vaidinti, kad visi esame kilę tiesiai iš karalių ar bent iš grafų, kad apie kaimą ir kaimiečius nei mes, nei mūsų protėviai esą nėra net girdėję. Deja, tūkstančius metų buvome tik agrarinis kraštas, kurio gyventojai nevengdavo ir plėšikavimo kaimynų šalyse. Beveik kiekvienas Lietuvos gyventojas tarp savo protėvių aptiktų dešimtis kaimiečių kartų, sužinotų, kad jie daugelį šimtmečių vargo dirbdami žemę ir pan. Tas kaimietiškasis paveldas yra realybė, kurios jokiomis deklaracijomis niekas nepakeis ir nesuniekins. Gal besityčiojantieji iš lietuviškojo kaimietiškumo patys kažkada suvoks, kad tie „prasti kaimiečiai“ per šimtmečius sukūrė ir išlaikė kuklias savas vertybes, išsaugojo lietuvybę ir leido sukurti šiuolaikinę Lietuvos valstybę.

Dar viena A. Bumblausko mėgstama tema – esą istorinė Lietuvos nesėkmė, jai nepavykus tapti „antrąja Lenkija“. XVII–XVIII a. klostantis lenkakalbei LDK, mūsų kraštas esą sėkmingai judėjęs Airijos ar Škotijos keliu, netekdamas savo lietuviškos kalbos, bet neva gaudamas kitokių galimybių. Šiandien taip manantys gali padejuoti – o juk būtų taip naudinga mokyklinius vadovėlius mūsų esą gimtąja lenkų kalba spausdinti Varšuvoje, be jokių problemų lenkiškai derėtis Suvalkų prekyvietėse.

Dėl tos esą „istorinės nesėkmės“ A. Bumblauskas kaltina Joną Jablonskį – tasai ėmęs ir įtvirtinęs lietuvių kalbą, vėliau tam talkinęs ir pats J. Stalinas. Save istoriku vadinantis asmuo turėtų nutuokti, kad vienas asmuo retai kada gali pakeisti esminius etnoso bruožus (antai, net ir charizmatiškasis Adolfas Hitleris nebandė vokiečių paversti kažkuo kitu, kaip tik nuolat pabrėždamas jų vokiškumą). Lietuvybę sukūrė ne koks pavienis kalbininkas J. Jablonskis ir net ne galingasis J. Stalinas. Pvz., XVI a. dokumentai rodo, kad tuomet daugybė paprastų žmonių (Martyno Mažvydo amžininkų) kalbėjo lietuviškai, tą kalbą ir papročius paveldėję iš savo protėvių. Nuo tada praėjus pusei tūkstantmečio, lietuvių kalba vis dar skamba – ir ne dėl kokio vieno vado nurodymo. Dabar jau žinoma apie tūkstančius praeities pasaulio tautelių ir etninių grupių, kurios tai susiklostydavo, tai vėl ištirpdavo tarp galingesnių kaimynų – gal ir pristigusios stipresnės savasties (moksliškai – savojo identiteto). Mūsų atspariai tautai kol kas pasisekė išlikti, jau kelis šimtmečius veikiant galingoms polonizacijos, germanizacijos, rusifikacijos bangoms, plovusioms tautinės tapatybės pamatus. Tai rodo, kad milijonams baltų palikuonių (anot A. Bumblausko, pagonių kaimiečių) jų savasties dalykai būdavo svarbesni nei skubotas tapimas svetimu, iš to tikintis kažkokios greitos naudos.

Puslapiai: 1 2 3

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešojoje bibliotekoje pristatyta fotomenininkės Lilijos Valatkienės paroda „Žaidimų galerija. Išrinktieji“

Plačiau →