Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Lietuvių kalbos Golgota Karaliaučiaus krašte

Pagal   /  2014 gegužės 18  /  Komentarų nėra

Net iki Europos Parlamento nuaidėjo demagogiški lenkų radikalų klyksmai, kad Lietuvos valstybėje, kaip niekur kitur pasaulyje, skriaudžiamos lenkiškos mokyklos. Jose, kur viskas dėstoma lenkų kalba, Lietuvos istoriją ir geografija, lietuvių kalbą ir literatūrą, be to dar ir pilietiškumo pamokas užsimota vesti (Dieve, apsaugok!) lietuvių kalba!

Net iki Europos Parlamento nuaidėjo demagogiški lenkų radikalų klyksmai, kad Lietuvos valstybėje, kaip niekur kitur pasaulyje, skriaudžiamos lenkiškos mokyklos. Jose, kur viskas dėstoma lenkų kalba, Lietuvos istoriją ir geografija, lietuvių kalbą ir literatūrą, be to dar ir pilietiškumo pamokas užsimota vesti (Dieve, apsaugok!) lietuvių kalba!

Nelabai patenkinti tokiu ketinimu buvo ir kai kurių rusiškų mokyklų vadovai, tačiau jie didesnio nepasitenkinimo nepareiškė. Na, o kaip su lietuviškom mokyklom užsienyje atsidūrusiose lietuvių etninėse teritorijose? Apie lietuviškų mokyklų tikrovę Seinų krašte nemaža rašyta. Kiek mažiau apie kelias lietuviškas mokyklas Baltarusijoje. Tačiau skandalingiausia padėtis kaimyniniame, Rusijos Federacijos valdomame Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje).

Lietuvos „šeimininkui“, komunistui Antanui Sniečkui panorėjus, daugeliui iš tremties vietų paleistų lietuvių nebuvo leista grįžti į savo tėviškes. Nemaža jų apsigyveno Karaliaučiaus krašte (rus. Kaliningrado srityje). Ir taip, čia gyvenančių lietuvių skaičius išaugo iki beveik 45 tūkstančių. Kai 1957 m. sudarytai Lietuvos TSR liaudies ūkio tarybai 1963 m. buvo pavesta vadovauti Karaliaučiaus pramonei ir transportui, Karaliaučiaus lietuviai ėmė kelti lietuviškų mokyklų krašte klausimą. Deja, ne tik Maskva, bet ir sovietinis Vilnius (LTSR švietimo ministras – Mečislovas Gedvilas) buvo kurti jų prašymams. Buvęs partizanas, Naujosios (rus. Timiriazevo) miestelio gyventojas Steponas Bubulas nuo 1970 m. kėlė klausimą dėl lietuvių kalbos Karaliaučiaus krašte. Vėl nepaisymas! Buvo tikimasi, kad situacija radikaliai pasikeis atėjus Michailo Gorbačiovo „perestroikai“. Tuomet jau 72 metus sulaukęs partizanas 1989 m. surašė apie 800 savo Gastų (rus. Slavsko) rajono vaikų norinčių mokytis būsimoje lietuviškoje mokykloje. Deja, lietuviška mokykla neatsirado. S. Bubulas apibendrino taip: „Jei švietimo ministras Rimkus (Antanas) būtų buvęs tikras lietuvis, tai jau 1973 metais būtume turėję lietuviškas mokyklas“.

Tai ko iki šiol nepavyko niekam (ir Lietuvos Valstybės pareigūnams) padarė paprasta Kybartų mokytoja Aldona Skauronienė. Susitarusi su Stalupėnų (rus. Nesterovo) švietimo skyriumi, ji gretimos Eitkūnų (rus. Černiševskojė) gyvenvietės rusiškoje Pobedinsko aštuonmetėje mokykloje jau 1961 m. įsteigė lietuvišką pradinę mokyklą, kurioje mokė net 30 metų. Užsiėmimuose nuo pat pradžių buvo kalbama tik lietuviškai. Mokytoja tėvus ragino toliau leisti savo vaikus į Lietuvos mokyklas. Beveik 600 jos mokinių tęsė mokslus Kybartų miestelio K. Donelaičio vidurinėje mokykloje ir taip buvo išgelbėti nuo surusėjimo.

Naujosios miestelio lietuviai, netekę kantrybės, vadovaujami Slavsko rajono Lietuvių kultūros bendrijos pirmininko Sigito Šabano, už paaukotus pinigus įsigijo namą pirmajai Karaliaučiaus krašte lietuviškai mokyklai ir 1994 m. rudenį norėjo ją atidaryti. Deja, tautietis Eugenijaus Čajauskas, tuo metu srities Tautinių mažumų komiteto vadovas, pasirūpino kaip neleisti tokiai mokyklai atsirasti.

Lietuvos švietimo ministerijos darbuotojų Alfonso Kairio ir Romo Gaidelionio rūpesčiu 1990 m. rusiškose Karaliaučiaus krašto mokyklose pavyko įsteigti 10 lietuvių kalbos ratelių. Ratelių skaičius 1994/95 mokslo metais išaugo iki 21, daugelis jų dabar yra gavę lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvo statusą. Deja, vis dar nėra nė vienos mokyklos, kurioje nors keli dalykai būtų dėstomi lietuvių kalba ir kurią galima būtų vadinti lietuviška mokykla.

Kas veda lietuvių kalbos pamokas (pamokėles) Karaliaučiaus krašte? Tai keli pedagogo išsilavinimą įgiję vietos lietuviai. Visi kiti, tai vienai – dviem dienom, pagal su LR Užsienio ministerija sudarytomis išvykimo sutartis, atvažiuojantys Lietuvos Respublikos mokytojai. Viena iš jų buvo, net 20 metų Karaliaučiaus krašte lietuvybę puoselėjusi, mokytoja Vanda Vasiliauskienė.

Dabar jau 85-erius metus einanti pedagogė V. Vasiliauskienė iš Rokiškio į Karaliaučiaus kraštą važinėjo nuo Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo metų. Ji buvo viena iš Krašto lietuvių kalbos mokytojų asociacijos steigėjų bei vietos lietuvių kultūros draugijos „Birutė“ atkūrėjų, yra draugijos laikraščio „Naujoji aušra“ redaktorė ir leidėja. Už dėtas pastangas Karaliaučiaus krašto provincijoje kurti lietuvišką mokyklą ji yra patyrusi nuoskaudų iš vietinės valdžios ir net kelių šio krašto lietuvių pusės. Lietuvos valstybė deramai įvertino jos pasiaukojantį darbą. Ji – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiaus kavalierė. Apie savo misionieriškos pedagoginės veiklos Karaliaučiaus krašte patirtį, apie tai kas trukdė šiai veiklai, apie krašto lietuvių šviesuolius V. Vasiliauskienė išleido prisiminimų knygą „Godų duženos tikrovėje“. Tai knyga apie realią lietuvių tautinės bendruomenės švietimo padėtį Karaliaučiaus krašte.

Visuomeninė asociacija – Mažosios Lietuvos reikalų taryba, bendradarbiaudama su Klaipėdos miesto savivaldybės viešąja biblioteka, šių metų balandžio pabaigoje jos Menų skyriuje surengė knygos pristatymą Klaipėdos visuomenei. O šių metų gegužės pradžioje, Tarybai bendradarbiaujant su Vydūno draugija, šios neeilinės knygos sutiktuvės buvo surengtos Vilniuje. Susirinko tie, kam iš tiesų rūpi Karaliaučiaus krašto praeitis ir dabartis, jos šviesuolių veikla, vietos lietuvių problemos ir džiaugsmai.

Prisimindama savo misionieriškos veiklos dienas daugelio mūsų užmirštame Karaliaučiaus krašte V. Vasiliauskienė rašė taip:

„Jaučiau – nebus lengva, bet ryžausi … Pirmoji diena mokykloje neapvylė. O džiaugsme! Aktų salė pilna mokinių! … Paprašiau direktoriaus pavaduotojos sudaryti pilną lietuvių vaikų sąrašą. O ji man liepė pasiimti visus lietuvius ir vežtis juos į Lietuvą … Kai į direktoriaus kabinetą susirinko lietuvių vaikų tėvai, direktoriui akys iššoko ant kaktos. Paleido žodžių tiradą: „Jūs, avantiūriste, nesąmones krečiate. Jūs, tėvai, negausite darbo, jūsų vaikų nepriimsiu į mokyklą! … Netrukus švietimo skyriaus vedėja atsiuntė direktoriui raštą, kuriame pranešė: gautas skundas apie mano nusikalstamą veiklą, man gresia baudžiamoji byla.“

Mokytoja nepalūžo. Ją rėmė, jai pritarė tokie šviesūs Tautiečiai, kaip Kaukėnų lietuviai Elzė Stulgaitienė ir Rūta Šiaulienė, Gastų lietuviai Vaclovas Botyrius ir Sigitas Šabanas, Vincentas Norušas ir Danutė Norušaitė iš Tilžės, kolegės mokytojos Stasė Rumbaitiene, Janina Matusevičienė, Irena Triūba, Aldona Strojeva, mokytojai Juozas Miliūnas, Jonas Glinskis. Užversdama paskutinį Prisiminimų lapą, mokytoja Vasiliauskienė prisipažino: „Buvęs vargas – ne vargas! … Padėjau tašką. Dar kartą išgyvenau nuoskaudas ir džiaugsmus, praradimus ir sėkmes … Kelias baigtas.“

Labai reikalingos, informatyvios, tik 300 egz. tiražu išleistos knygos „Godų duženos tikrovėje“ sutiktuves, 2011 m. gegužės 5 dieną, papuošė Vilniaus evangelikų reformatų parapijos „GIESMĖS“ choras (vad. Janina Pamarnackienė). Dainininkai pagiedojo M. Mažvydo, Vydūno ir V. Jakubėno giesmių. Programą išmoningai vedė žinoma kultūrininkė Birutė Kurgonienė.

Pristatytoji knyga – tai gyvas priekaištas buvusiems ir esamiems Lietuvos politikams tik deklaratyviai pritarusiems lietuviškos mokyklos atsiradimui, bet nieko nepadariusiems, kad ji atsirastų. Tokią mokyklą žadėjo šviesaus atminimo buvęs LR prezidentas Algirdas Brazauskas. Nuo jo neatsiliko ir jau baigęs kadenciją prezidentas Valdas Adamkus. Cituojame iškalbingą LR Švietimo ir mokslo ministerijos 2005 metų atsakymą Mažosios Lietuvos reikalų tarybai: „Gavę iš Respublikos Prezidento kanceliarijos pranešimą, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus pritaria lietuviškos mokyklos Sovetske (buv. Tilžėje) idėjai, džiaugiamės šiuo pritarimu ir manome, jog teigiama Jo Ekscelencijos Prezidento Valdo Adamkaus pozicija pagreitins lietuviškos mokyklos Karaliaučiaus krašto vaikams atsiradimą“. Lietuvos politikai yra susirūpinę kuo geriausiais santykiais su kaimyniniais kraštais. Gražu! Tačiau gal vertėtų pasimokyti iš tų pačių kaimynų kaip reikia kovoti už savo nacionalinius interesus?

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas, Vilnius, 2011 m. gegužės 11 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 18
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 2, 2016 @ 9:26 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →