Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Lietuvių giedotojų draugija Tilžėje

Pagal   /  2014 birželio 4  /  Komentarų nėra

Tilžės lietuvių giedotojų draugija – pirmoji Mažosios Lietuvos lietuviška kultūrinė chorinė, teatrinė draugija, įsteigta Tilžėje 1895 m. kunigo H. A. V. Reidžio ir birutininko K. Voskos iniciatyva. 40 m. nuo pat įsisteigimo iki uždarymo (1935 m.) draugijai vadovavo Vilhelmas Storosta (Vydūnas).

Tilžės lietuvių giedotojų draugija – pirmoji Mažosios Lietuvos lietuviška kultūrinė chorinė, teatrinė draugija, įsteigta Tilžėje 1895 m. kunigo H. A. V. Reidžio ir birutininko K. Voskos iniciatyva. 40 m. nuo pat įsisteigimo iki uždarymo (1935 m.) draugijai vadovavo Vilhelmas Storosta (Vydūnas).

Jis buvo nuolatinis, nepakeičiamas ir vienintelis draugijos choro dirigentas, organizatorius ir įkvėpėjas, dramos veikalų autorius ir režisierius, choro repertuaro dainų tekstų ir muzikos autorius. Iki 1898 m. draugija veikė kaip bažnytinis choras ir giedojo tik bažnyčioje. Nuo 1898 m. pradėjo rengti pasaulietinį repertuarą. 1898–1899 m. Tilžės giedotojai dalyvaudavo “Birutės” šventėse. Chore skirtingais periodais dainuodavo nuo 40 iki 60 dainininkų, o 1906–1907 m. – net 80. Giedotojų draugijos chore dainavo ne tik Tilžės, bet ir aplinkinių vietovių – Ragainės, Rūkų, Katyčių, Vainočių ir kt. gyventojai. Tarp jų žinomi kultūrininkai – E. Jagomastas, Ema, Berta ir Morta Zauniūtės, J. Kiošis, E. Borchertas, M. Gudaitis, J. Aušra, J. Stikliorius, V. Gailius, A. Baltris, E. Simonaitis, M. Raišukytė ir kt. 1899 m. priimti ir 1907 m. pataisyti draugijos įstatai nustatė jos veikimo pobūdį, lietuvišką kryptį; numatė nuolat rengti lietuviškas šventes ar vakarus su dainomis, giesmėmis, vaidinimais Tilžėje bei kitose Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vietovėse.

Vydūnas sukūrė savitą švenčių struktūrą ir scenarijų. Šventes dažniausiai sudarydavo trys tarpusavyje persipinančios dalys – muzikos (chorinė, orkestrinė), vaidinimas ir pasilinksminimas. Per vieną koncertą giedotojai atlikdavo po 12–16 dainų ir giesmių. Orkestrinę, dažniausiai pučiamųjų instrumentų muziką grodavo Tilžės arba kitų vietovių kariniai orkestrai. Dažnai šventėse grodavo instrumentiniai ansambliai, dainuodavo solistai, pritariant pianinu ar smuiku. Tilžės lietuvių giedotojų šventės dažniausiai vykdavo Tilžės Jokūbynės sode arba 700 vietų salėje, Tilžės Šaulių namuose (apie 300 vietų), Tilžės Piliečių namų salėje (400 vietų). Tilžės giedotojų repertuarą sudarė Vydūno bei jo bendradarbių – K. Janzo, A. Storostos, W. Wolffo, V. Voskos ir kt. kūriniai – subalsuotos lietuvių liaudies bei originalios dainos, evangeliškos giesmės.

Tilžės lietuvių giedotojų šventėse visada buvo rodomi draugijos vaidintojų ratelio pastatyti spektakliai, dažniausiai Vydūno scenos veikalai: „Numanė“, „Prabočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Pasiilgimas veldėtojo“, „Santaika“ ir kt.

Pirmoji Tilžės lietuvių giedotojų draugijos didelė savarankiška šventė (galutinai atsiskyrus nuo „Birutės“) įvyko 1899 m. gegužės 14 d. Vydūno diriguojamas choras padainavo 12 lietuviškų dainų.

Vydūnas ir jo draugija davė pradžią aktyvesniam lietuvininkų choriniam judėjimui, sukūrė ir visoje Mažojoje Lietuvoje įtvirtino keletą naudingų muzikinio gyvenimo tradicijų, kurias vėliau perėmė dauguma naujai susikūrusių Klaipėdos krašto kultūrinių chorinių draugijų: reguliarus švenčių su choro ir orkestro koncertais rengimas, koncertinės išvykos į kitas vietoves, bendrų švenčių rengimas įvairiose krašto vietovėse, dažniausiai ant Rambyno kalno (būsimų didžiųjų krašto dainų švenčių užuomazga).Tilžės lietuvių giedotojų draugija buvo Mažosios Lietuvos muzikinio chorinio ir teatrinio gyvenimo centras, iš kurio XX a. pradžioje įsižiebė daug naujų kultūrinių židinėlių visame lietuvininkų krašte.

1919 m. Versalio sutartimi Tilžei ir didesnei Rytų Prūsijos daliai likus Vokietijos sudėtyje, Tilžes lietuvių giedotojų draugijos veikla sumenko. Iki 1933 m. ji dar koncertavo (1926 m. surengė 7 koncertus, 1927 m. – 6, 1928 m. – 11, 1929 m. – 5, 1930 m. – 4 ir t.t.), tačiau vokiečių nacistų valdžiai uždraudus lietuviškų organizacijų veiklą draugijos egzistencija tapo nebeįmanoma. 1935 m. vasario 4 d. šis ištvermingas, taurus kolektyvas veiklą pabaigė.

Ilgametė Tilžės lietuvių giedotojų draugijos veikla yra unikalus, nepaprastai svarbus reiškinys, ne tik budinęs lietuvininkų savimonę, bet ir inspiravęs tuo metu naujas muzikinės kultūros kryptis.

Nuo 1898 m. Tilžės lietuvių giedotojai pradėjo atlikti pasaulietinį repertuarą, daugiausia V. Kudirkos harmonizuotas ir paties Vydūno bei jo muzikinių bendradarbių P. W. Wolffo, K. Janzo, A. Storostos ir kt. parinktas ir chorui pritaikytas lietuvių liaudies (taip pat – originalias) dainas.

Vydūnas anksčiau negu Didžiosios Lietuvos profesionaliosios muzikos žymieji atstovai pradėjo rengti pasaulietinės muzikos koncertus ir Mažojoje Lietuvoje, ir atvykdamas į Didžiąją Lietuvą.

Draugija sukūrė pradines muzikinės veiklos tradicijas, kurias netrukus perėmė visos besikuriančios Mažosios Lietuvos giedotojų draugijos.

Viena iš Tilžės lietuvių giedotojų draugijos sukurtų tradicijų – tai didelių vasaros ir žiemos (vasarinių ir žieminių) švenčių rengimas. Jos turėjo savitą, Vydūno sukurtą struktūrą bei scenarijų. Važinėdami su koncertais po kraštą, Tilžės lietuvių giedotojai būrė lietuviškas draugijas viena prie kitos, išugdydami dar vieną – draugijų bendrų švenčių, koncertų rengimo tradiciją – Klaipėdos krašto (Mažosios Lietuvos) būsimų dainų švenčių užuomazgą.

Ištisus 40 metų gyvavusi Tilžės lietuvių giedotojų draugija buvo svarbiausia ašis, apie kurią sukosi (ypač iki Pirmojo pasaulinio karo) visas Mažosios Lietuvos tautinis, kultūrinis, muzikinis gyvenimas.

Prof. Daiva Kšanienė, Klaipėda, 2003 m. spalio 7 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 4
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 4, 2014 @ 5:45 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →