Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Kultūra  >  Aktualus straipsnis

Lietuvių antinacinė spauda ir jos leidėjai 1941-1944 m.

Pagal   /  2018 sausio 10  /  Komentarų nėra

Dr. Arūnas BUBNYS, www.mazoji-lietuva.lt

Nacistų okupacinis režimas Lietuvoje, kaip ir kituose okupuotuose kraštuose, įvedė griežtą spaudos kontrolę. Vokiečių cenzūra neleisdavo spausdinti objektyvių straipsnių apie tarptautinę padėtį, karo veiksmus frontuose, okupuotos Lietuvos ekonominę ir kultūrinę būklę. Lietuvių spauda buvo verčiama garbinti A. Hitlerį, “nenugalimą” Vokietijos kariuomenę, liaupsinti vokiečių kultūrą. Be to, naciai lietuvių laikraščiams prievarta bruko antisemitinius straipsnius, įvairiausius vokiškus potvarkius ir skelbimus.

Tokioje situacijoje objektyvios ir lietuvių tautinius interesus atspindinčios spaudos poreikis buvo milžiniškas. Suprantama, jog tokia spauda galėjo egzistuoti tik pogrindyje. Kaip spaudos draudimo laikais suklestėjo knygnešių judėjimas ir lietuviškų knygų ir spaudos gabenimas į Lietuvą, taip ir nacių okupacijos metu atsirado nauja spaudos rūšis – rezistencijos spauda. K. Pelėkis (B. Kviklys) savo knygoje “Genocide, Lithuanica’s Threefold Tragedy” nurodo 21 rezistencinį leidinį: “Nepriklausoma Lietuva”, “Į Laisvę”, “Laisvės kovotojas”, “Lietuva”, “Lietuvos Laisvės Trimitas”, “Vieninga kova”, “Vardan Tiesos”, “Baltija”, “Atžalynas”, “Jaunime, Budėk!”, “Pogrindžio Kuntaplis”, “Lietuvos Judas”, “Tautos žodis”, “Frontas”,  “Apžvalga”, “Lietuvos Šaulių Sąjungos Biuletenis”, “Užsienio politikos apžvalga”, “Naujas Žygis”, “Politinės Naujo Žygio Apžvalgos”, “Mūsų Žemė”, “Vytis”[i]. B. Kviklys nepaminėjo “Moterų talkos”, “Lietuvių Fronto Biuletenio”, “Laisvės žodžio”, satyrinio leidinio “Naujoji Europa” bei LLA laikraščio “Karinės ir politinės žinios”. Galima spėti, jog provincijoje buvo leidžiama ir daugiau laikraštėlių, bet dėl savo mažo tiražo ir dėl okupacinių valdžių persekiojimo jie galėjo sunykti be pėdsako. Rezistencinio pogrindžio spauda buvo nukreipta ne tik prieš nacistinę Vokietiją, bet ir prieš bolševikinę Sovietų Sąjungą bei jos vadovaujamą komunistinį pogrindį Lietuvoje. 1943 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvių Fronto laikraštis “Į Laisvę” rašė: “ […] lietuviai neina nei už bolševizmą, nei už nacionalsocializmą, bet pasirenka tą trečiąjį – Lietuvos kelią; daro tai, kas būtų naudinga Lietuvai[ii]. Lietuvių rezistentų nuomone, Sovietų Sąjungai nugalėjus Vokietiją, Lietuvai vėl iškils sovietų okupacijos grėsmė su baisiomis pasekmėmis lietuvių tautai. Tokios grėsmės pavojus po Stalingrado mūšio darėsi vis labiau realesnis. “Lietuvių Fronto biuletenis”, analizuodamas Maskvos konferencijos (vyko 1943 m. spalio 19–30 d.) nutarimus ir jų reikšmę Lietuvai, padarė tokias išvadas: “1. Vokietija vis tiek sugrius, todėl Maskva yra ir pasilieka pirmasis lietuvių tautos priešas, 2. Pabaltijo klausimas Maskvoj nebuvo išspręstas. Jis lieka atviras ir toliau. Kad mes nesame suminėti, kaip kraštas, kuriame vokiečiai yra pridarę karo nusikaltimų, dar neduoda pagrindo padaryti išvadą, kad mes esame Maskvai priskirti. Maskva, be abejo, nebūtų sutikusi pasirašyti dokumentą, kuriame būtų įvardintas Pabaltijys. Tačiau mūsų nepažymėjimas ir toliau patvirtina seną Maskvos tezę, kad Pabaltijo klausimu negali būti jokių diskusijų. Tuo tarpu Londonas su Vašingtonu Pabaltijį laiko diskutuotinu dalyku. 3. Mūsų ateities klausimas labai daug priklausys nuo mūsų ryžtingos laikysenos Maskvos atžvilgiu. Visi turime gerai įsidėti į galvą ir širdį: “mes visomis jėgomis priešinsimės, jeigu sovietai bandys žengti per Lietuvos sieną”. Tai yra vienintelis kelias atsikratyti Maskvos globos[iii]. Tautinio pogrindžio spauda orientavo tautą į neginkluotą pasipriešinimą nacių okupaciniam režimui. Kodėl buvo pasirinktas toks pasipriešinimo būdas, gerai paaiškino žymus antinacinės rezistencijos veikėjas Algirdas Vokietaitis knygoje „Laisvės besiekiant“: „Lietuvių tauta pasirinko pasyviojo pasipriešinimo metodą savo priešui Nr. 2 (vokiečiams), nes laikė, kad būtų savižudiška ginkluotu pasipriešinimu, aktyviai kovojant prieš vokiečių kariuomenę fronto užnugaryje, palengvinti savo priešo Nr. 1 (bolševikų) grįžimą Lietuvon. Be to, aktyvusis pasipriešinimas būtų logiškai vedęs lietuvišką pogrindį į bendradarbiavimą su pavojingiausiu mūsų priešu – Sovietų Sąjunga ir jos diriguojamais bolševikiniais partizanų daliniais, – tas būtų tolygu mūsų tautos išdavimui. Tad vienintelė išeitis iš šios dilemos ne vien Lietuvai, bet ir kitiems Pabaltijo kraštams liko pasyviosios rezistencijos alternatyva siekiant tuo būdu kiek galint išlaikyti gyvąsias tautos jėgas krašte ir vengiant ginkluotu pasipriešinimu išprovokuoti vokiečių represijas ir mažą mūsų tautą visiškai išnaikinti[iv]. Svarbiausia antinacinės spaudos nuostata buvo tautos jėgų išsaugojimas nepriklausomai Lietuvai. Rezistencinė spauda formulavo antinacinio pasipriešinimo tikslus ir taktiką. Ypač detaliai patriotinės elgsenos taisykles ir nepaklusnumo okupantams būdus aprašė Lietuvių Fronto (toliau LF) laikraštis „Į Laisvę“. Pirmame šio laikraščio numeryje (1943 m. sausio 15 d.) buvo išspausdintas straipsnis „Kaip elgtis okupacijos metu“. Jame rašoma:“1. Nepriklausomybės reikalui išsaugoti kuo daugiau žmonių, ypač jaunimo. Tauta yra per maža, kad būtų galima rizikuoti be būtino reikalo nors vienu lietuviu.

  1. Stiprinti lietuvių solidarumą ir tautinį susipratimą šūkiu: lietuvis už lietuvį.
  2. Išsaugoti nesugriautą kultūrinių įstaigų tinklą, saugoti kiek negalint ūkines įmones ir ūkius, pasiruošti dideliam krašto atstatymo darbui po karo[v].

Rezistencinės spaudos margumyne išsiskyrė trys laikraščiai: „Į Laisvę“, „Laisvės Kovotojas“ ir „Nepriklausoma Lietuva“. Jų politinė įtaka, tiražai ir populiarumas buvo žymiai didesni už kitus pogrindžio spaudos leidinius. Žemiau detaliau apžvelgsime svarbiausius rezistencinius laikraščius ir jų leidėjų veiklą.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Kvietimas į XX Lietuvininkų Bendrijos „Mažoji Lietuva“ susiėjimą

Plačiau →