Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Lietuviškoji Rūta Karaliaučiaus žemėje

Pagal   /  2014 liepos 30  /  Komentarų nėra

Rūta Daujotaitė - Leonova (pirma iš kairės) susitikime su Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos direktore Danute Čepuliene Karaliaučiaus L.Rėzos kultūros draugijos būstinėje (nuotr. iš str. autoriaus archyvo)

Rūta Daujotaitė – Leonova (pirma iš kairės) susitikime su Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos direktore Danute Čepuliene Karaliaučiaus L.Rėzos kultūros draugijos būstinėje (nuotr. iš str. autoriaus archyvo)

Pirmajame išeivių iš Lietuvos kūrybos almanache „Balsai iš toli“, išleistame 2000-aisiais (buv. Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės lėšomis), spausdinama 23 autorių, gyvenančių Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Ukrainoje, kūryba.

60-ajame jo puslapyje Rūta Daujotaitė-Leonova, pristatydama savo eilėraščius, rašo: „Gimiau 1940 metais Pagėgių r., Piktupėnų kaime, valstiečių šeimoje. Augau Tauragės rajone, Batakiuose. Tėvai buvo darbštūs, religingi žmonės, savo vaikams įskiepiję gražias lietuviškas tradicijas bei dorovės principus. Baigusi Vilniaus universitetą, dirbau Žemaitijos mokyklose, vėliau, ištekėjusi už karininko, gyvenau įvairiose Rusijos vietose, ypač ilgai – Kazachijos dykumose. Dabar mokau lietuvių kalbos Karaliaučiaus vaikus“.

Taip Rūta kalbėjo prieš beveik 15 metų… O dabar? Dabar – 2014-aisiais… sėdime jos Karaliaučiaus bute, bėgiojant anūkui ir į darbą beskubančiai dukrai. Kalbamės apie praeitį: apie 21-erius metus, dirbtus mokant Švenčiausios kalbos – lietuvių kalbos – Rytų Prūsijos lietuviškos kilmės vaikus Karaliaučiaus sekmadieninėje kartu su Nijole Meškyte, Juozu Miliūnu, Emilija Lukašiūnaite, Šviesa, kartu ir per kelias dešimtis kilometrų nutolusioje Pribrežnojės (Palmburgo) gyvenvietėje. Šešios savaitinės valandos pagal tarifą (o beveik po tris kasdien!) be savo kabineto. Už kokį atlyginimą? Mano pašnekovė nutyla, nes gėda sakyti, kad gaudavo grašius, tik grašius… O mokinius reikėjo pačiai susirasti: perversti mokyklos mokinių žurnalai, ieškota panašiai lietuviškai skambančių pavardžių ar vardų… Ir surasta… Na, o vėliau, vėliau ją patys norintys susirasdavo ir dabar susiranda, nes ji per kalbą atveria vartus į Lietuvos istoriją, kultūrą, papročius. Jos vaikai (ką vaikai: dabar suaugę jau!) Lietuvai remiant apsilanko Vilniuje, Kaune, Trakuose, Anykščiuose, o keliones ir pamokas paįvairina Rūtos eilėraščiai, apie kuriuos ji sako: ,,Eilėraščiai man suteikia gyvenimo užuovėją, leidžia išsaugoti akiračio pozicijas, puoselėja meilę Lietuvai – Tėvynei, kurią saugau gyvendama Karaliaučiuje. Savo krašto labai ilgiuosi. Eilėraščiai padeda įveikti nostalgijos antplūdžius, suteikia jėgų tęsti pedagoginį darbą“. Tęsti pedagoginį darbą, nors ir pusvelčiui, reikia, gal ir todėl, kad užmegzta tiek pažinčių: su Jurbarko Vytauto Didžiojo, keliomis Kauno vidurinėmis mokyklomis, Kauno šokių ansambliu,dalyvauta įvairiuose mokytojų seminaruose, konferencijose, kituose dvasiškai ir metodiškai naudinguose renginiuose. Tai ypač pasakytina apie tuos laikus, kai buvo gyvas Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, į kurį skubėta kaip į savo antruosius namus (dabar to nėra: atvažiavęs turi varstyti įvairių savo gimtinės institucijų duris, kol būsi išgirstas).

Pašnekovė mielai prisimena lietuvių kalbos pamokėles dialogo forma „Kaimynystėje kaimyniškai“ per Kaliningrado radiją „Radio Bass“, rengtas kartu su Aleksandru Bosu. Tų valandėlių vietiniai laukdavo: juk kalba, suartindama žmones, leidžia geriau vienas kitą pažinti. Deja, dėl lėšų stygiaus jos nutrūko, tačiau klausytojų skambučiai primena, kad tokios laidos reikalingos ir dar kaip reikalingos… Be abejo, galėtų padėti ir Lietuva, kaip anuomet padėjo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Galėtų…

Rūta prasitarė ir apie vertimus, ypač senųjų lietuvių autorių, į rusų kalbą. Ji nori, kad srities rusakalbiai (ir visos Rusijos Federacijos!) pažintų juos: be jų nebūtų ir lietuvių kalbos.

Ir nesvarbu, kad Davidas Brodskis į rusų kalbą išvertė Kristijono Donelaičio „Metus“ dar 1946 metais. Juos dabar, hegzametru parašytus, išvys ir Rūtos Daujotaitės-Leonovos „Vremena goda“. Vertėja, lietuvių kalbos mokytoja sako, kad D. Brodskio vertime kai kurios šio genialiojo kūrinio eilutės nesurado vietos … O kaip gi Donelaitį, būrų poetą, mūsų grožinės literatūros pradininką, suprasi neįsiskaitęs į jo poemos kiekvieną žodį. Kaip perteiksi jį mokiniams?

Versta ilgokai, papildomai susipažįstant su XVIII amžiaus Prūsijos gyvenimu, papročiais, kultūra. Tik penktas vertimo variantas tenkino Rūtą.

Jos „Metus“ iliustruos dailininkė iš Tauragės krašto: norėta, kad Donelaitis, pasak Rūtos, būtų kiek linksmesnis. Tik vertėjai taip ir neaišku, kodėl greta jos pavardės atsirado niekada jai nematytas Glebas Surotkinas, ties kuriuo įrašas: „Pri učastii Gleba Surotkina“.

Dabar rusiškai skaitantis gali susipažinti su Rūtos per 9 mėnesius išversta Napalio Kitkausko ir Laimutės Kitkauskienės knyga „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“. (ir vėl greta jos pavardės puikuojasi „Pri učastii Gleba Surotkina“.

Na, o N. Kitkauskas, išvydęs išverstą leidinį, ištarė: „Labai gerai, kad rusakalbiai sužinos tikrąsias K. Donelaičio gyvenimo peripetijas ir jo atliktus darbus“.

Išversta buvusio Lietuvos generalinio konsulato Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kultūros atašė filosofo Arvydo Juozaičio knyga „Karalių miestas be karalių“, atgaivinanti Kaliningrado, Kionigsbergo, Karaliaučiaus miesto dabartį ir praeitį, laukia leidėjų.

Puslapiai: 1 2

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →