Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Lietuviški motyvai Hermann’o Sudermanno „Lietuviškose apysakose“

Pagal   /  2014 birželio 6  /  Komentarų nėra

Kalbant apie XIX a. istorinius atspindžius grožinėje literatūroje, galima rasti ne vieną tekstą, nukeliantį mus į Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto aplinką, buitį.

Kalbant apie XIX a. istorinius atspindžius grožinėje literatūroje, galima rasti ne vieną tekstą, nukeliantį mus į Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto aplinką, buitį.

Šiuokart iliustratoriumi pasirinksime klaipėdiškį, vokiečių tautybės rašytoją Hermann Sudermann, kurio kūrybą ir perteiktus vaizdinius palyginsime su Klaipėdos krašto metraštininkės Ievos Simonaitytės kūryba.

H. Sudermann platesnei lietuvių visuomenei ilgą laiką buvo nepažįstamas, ir tik pastaruoju metu jis vėl sugrįžta į Lietuvos ir ypač Klaipėdos krašto kultūrinę erdvę. Tokį H.Sudermann užmiršimą nesunku paaiškinti. Stengtasi išeliminuoti vokiškos kultūros apraiškas, jas traktuojant kaip svetimas ir nepriimtinas lietuviams, nors šių dviejų etnosų koegzistavimas krašte tęsėsi ilgus šimtmečius, glaudžiai persipynė visuomeniniais ir giminystės ryšiais ir tapo natūraliu multikultūriniu paribio teritorijos reiškiniu.

H.Sudermann kūriniai lietuviška tematika, palyginus su I.Simonaitytės kapitaliniais veikalais, yra kur kas mažesnės apimties, nes 1996 m. lietuvių kalba Kauno Jutta Noak leidykloje išleistos “Lietuviškos apysakos”, kuriomis remiamasi šiame darbe, sudaro viso labo 330 puslapių. “Lietuviškos apysakos” (“Kelionė į Tilžę”, “Mikas Bumbulis”, “Jonas ir Erdmė”, “Merga”) parašytos 1917 m. yra autentiškesnės ir bešališkesnės XIX a. Klaipėdos krašto pamario lietuvių gyvenimo, buities liudininkės, nei I.Simonaitytės kūriniai, kurie sovietmečiu buvo įvilkti į pakankamai storą ideologinį apvalkalą. Tai jokiu būdu nereiškia I.Simonaitytės kūrinių nuvertinimo, tačiau H.Sudermann kūrybinis palikimas tiek istoriniu, tiek literatūriniu požiūriu yra nagrinėtas kur kas mažiau, tad esti pravartu sustoti ties šiuo autoriumi.

Pradžioje galima pateikti trumpą biografinę ir kūrybinę šių dviejų autorių lyginamąją charakteristiką.

I.Simonaitytė – tipiškas XX a. žmogus, savo kūrybinį kelią nedideliais poezijos kūrinėliais pradėjusi 2 dešimtmečio pabaigoje, o kaip prozaikė išryškėjusi tik 3 dešimtmečio viduryje. Tad nekelia abejonės, kad “Aukštujų Šimonių likimas”, “Vilius Karalius” gimė netiesioginio autorės sąlyčio su aprašomais įvykiais interpretacijos dėka, todėl įvykiai iki Pirmojo pasaulinio karo aprašomi prisiminimais perteiktu emociniu pagrindu.

H.Sudermann, gimusio XIX a. viduryje (1857 m.), aprašytas lietuvių gyvenimas turėtų būti betarpiško aplinkos ir situacijos stebėtojo XIX a. antroje pusėje atspindys. Paaugliu jis dirbo Šilutės vaistinėje mokiniu, po to mokėsi Tilžės gimnazijoje, o 1875 m. pradėjo Karaliaučiaus universitete istorijos ir filologijos studijas. Reiškia, H.Sudermann gyvenimas vietovėse, kur buvo ypač ryški lietuvių ir vokiečių kultūrinės sąveikos egzistencija ir konfrontacija, inicijavo autentišką vokiečio požiūrį į lietuvius, patekusius į vis didesnį pagreitį įgavusios akultūrizacijos procesą.

Skiriasi ir abiejų autorių dėstymo stilius. I.Simonaitytė preciziškai laikosi chronologiškumo ir lokališkumo, aiškiai įvardijami istoriniai krašto įvykiai, kurie stumia į priekį kiekvieno kūrinio siužetą. H.Sudermann “Lietuviškose apysakose” neapibrėžia aprašomo laikotarpio chronologiškai, jo herojai gyvena tarsi depolitizuotame pasaulyje. Jo kūrinių siužetas pagrįstas žmonių, gyvenančių pamaryje buities, tarpusavio santykių perteikimu, vokiškos ir lietuviškos kultūros ir tradicijų persipynimu.

Mažosios Lietuvos istorinė praeitis, jos specifinė geopolitika, demografija ir net psichologija lietuvininkui išugdė savitą galvoseną ir gyvenseną, ir visa tai, kaip ir jų nutautėjimą, kurį negalima kvestionuoti vien tik kaip Vokietijos imperijos ar ankstesnio valstybės darinio prievartinės germanizacinės politikos padarinį, paaiškinti yra pakankamai problematiška. Dviejų kultūrų persipynimo išdavoje iškyla lietuvininko saviindifikacijos problema: ar jis dar lietuvis ar jau vokietis.

“Lietuviškos apysakos” vaizduoja Klaipėdos krašto pamario, anot Vokietijos imperijos sostinės Berlyno laikraščių “tik užkampio” (p.200), kur, regis, karaliauja tik atšiaurūs pamario vėjai ir kurio nepasiekia jokios civilizacijos apraiškos, gyventojų būtį, tačiau ir į šį užkampį pamažu skverbiasi vokiškos kultūros elementai.

Tautos ar tautinės bendruomenės vienas iš svarbiausių identifikacijos bruožų yra kalba. Tad nėra abejonių, kad kalbinis nutautėjimas pirmiausia iškelia tautinio išlikimo problemą. XVI a. išplitusią reformaciją galima laikyti svarbiausia jungtimi lietuvininkams nutautėjant, jiems perimant vokišką kultūrą, vokišką politinę tradiciją, nes galimybė melstis, skaityti Bibliją gimtąja kalba įdiegė lietuvininkams paklusnumą ir nuolankumą aukščiausiam Vokietijos valstybės valdovui ir didžiavimąsi vokiška tvarka, kai ant sienų lietuvininkų trobose “kabo (paveiksluose) tik kaizeris su žmona ir po jais Bismarkas” (p.135).

H.Sudermann lietuvių ir vokiečių kalbinių tradicijų susidūrimą atskleidžia gana subtiliai, iškeldamas vokiečių kalbos mokėjimą kaip aukštesnės kultūros pagrindinį atributą: “Jos jau seniai dvi didelės mergaitės, vaikšto į mokyklą ir mokosi grynos vokiečių kalbos. Erdmė irgi stengiasi šnekėti su jomis tik vokiškai – juk jos išeis į platų pasaulį, tenai, kur žmonės ir žinoti nežino, kad esama lietuvių” (p.178). I. Simonaitytė gana ryškiai akcentuoja lietuvininko norą grįžus iš kariuomenės ar iš mokslų Karaliaučiuje kalbėtis tik vokiškai arba nors įpinti į kalbą nesuprantamų vokiškų žodžių (Vilius Karalius. p. 137).

H.Sudermann yra svarbūs ir kiti lietuvininko akultūrizaciją skatinantys elementai, tampantys neatsiejamais kasdienybės palydovais, kurie yra susiję su išliekančiu tarp vokiečių ir lietuvininkų socialinės padėties barjeru, o jo peržengimas ir pakilimas socialinio statuso laipteliais siejamas su vokiškumu.

Erdmei gimdant pirmąjį vaiką į namus yra iškviečiamas daktaras “kažkoks vokietis, panašus į raudonbarzdį milžiną” (p.146), Marikė Tamošiūtė “vienerius metus tarnavo namų darbininke, o paskui dvejus metus tvarkė pieninės reikalus” pono Vestfalio dvare (p.249), lietuviškai nesuprantančių valdininkų kategorijai priklauso girininkas (p.84), teisėjas, kurio kaltinimus turi išdėstyti vertėjas (p.53). Beje, aukštesnėje socialinėje padėtyje, prekybininkų, pirklių, esti ir žydai, pavyzdžiui, vienam iš jų priklauso sielininkų plukdomi rąstai (p.41).

Tėvų noras siekti geresnės vaikų materialinės padėties yra įsivaizduojamas su dukterų ištekinimu už vokiečių, nes būti, lietuvininkų atveju – tapti, vokiečiu yra savaime suprantama kaip užimti visuomenėje išskirtinę padėtį ir būti turtingesniu, nei lietuvininkai. Erdmė svajojo, kad “per prastas bus žandaro sūnus. Jaunikis turės būti stambus ūkininkas, toks kaip turtingieji žemumos ponai, kurie laiko po šimtą karvių ir turi garines sūrines “(p. 144). Katrikė nesutinka tekėti už jaunikių, kuriuos piršo Tuleveitis, nes jie “buvo vieni prastuoliai. Tarp jų nebuvo nė vieno tikro vokiečio ūkininko” (p.205). Ir tai natūraliai didino vokiškumo reitingą tarp lietuvininkų.

Lietuvininko ir vokiečio skirtinga socialinė padėtis inicijuoja diferenciaciją į kaimišką ir miestišką kultūras. Įžymesnis pasaulis “prasideda tik nuo Berlyno ir to pasaulio ilgisi visi, kam lemta skursti šiame užkampyje” (p.220), išvykus į Karaliaučių ir dirbus ten kelnere, tampa per prasta turėti lietuvišką pavardę: Baltrušaitytė virsta Baltė, ar Baldamus, ar net kaip katalikų šventasis – Baltazaras, lietuviškas vardas Urtė pakeičiamas į Ortrūda (p.204).

Su vokiškumu siejamas ir aukštesnis išsimokslinimo lygis, galimybė siekti daugiau žinių, nes vokiškose knygose rašoma apie karalaites, princeses ir kitus kilmingus žmones (p.183); daugybę knygų, išdėliotų didžiulėje salėje gali turėti tik vokietis (p.130); ilgai gyvenus svetur ir turėjus daug vokiečių mokytojų mokytasi dailyraščio ir prancūzų kalbos, net lankytos baleto pamokos (p.214).

Lietuvininko, gamtos žmogaus, suvoktame jį supusiame aplinkiniame pasaulyje miestas – dviprasmiško atspalvio kategorija. I.Simonaitytės “Viliuje Karaliuje” miesto gyvenimas piešiamas juodomis spalvomis, jis parodomas kaip “pragaro prieangis lietuviškam žmogui (“Vilius Karalius” p.111), iš kurio plūsta ne tik visos žemiškos blogybės, bet ir vokiška dvasia. H.Sudermann herojų akimis Tilžės gyvenamieji dar aukštesni negu svirnai Klaipėdoje (p.25). Jokūbo poilsio parke medžiai tokie aukšti ir ūksmingi, netgi ne kaip Šilutėje ir Klaipėdoje, o pamary auga tik žemi žilvičiai ir ploni alksniai (p.30). Vokiečių gatvė plati kaip upė, o iš abiejų jos pusių stovintys namai, didžiuliai, kaip kokie rūmai, kuriuose galima nusipirkti, ko tik širdis geidžia (p.27). Pats svarbiausias miesto, lietuvininko supratimu ne tik visų blogybių lizdo, bet ir paprastam kaimo žmogui nesuvokiamos ir nepasiekiamos civilizacijos lauko, atributas geležinkeliu atvažiuojąs traukinys yra identifikuojamas su pabaisa, ir net dar baisesnis daiktas už Pūkį su ugnies uodega ar kitą piktąjį, Aitvarą, tačiau iš kitos pusės traukinys gali nuvežti pirmiausia į Įsrutį, paskui į Karaliaučių, tada ir į Berlyną, pas patį Kaizerį (p.34-35).

Nors kaip jau buvo minėta, kalbiniam nutautėjimui greičiau pasiduodavo jaunimas, jų tėvams, seneliams lietuvių kalbos išsaugojimas akcentavo pastarųjų lietuvišką kilmę, buvo tarsi jų būriškumo pagrindiniu atributu, bet iš kitos pusės, vokiškumo elementai pamažu tampa privaloma daugumos lietuvininkų buities kasdienybe. Ypač tai ryšku apsirengime. Indrė iš “Kelionės į Tilžę” simbolizuoja dar lietuviškąją tradiciją, ji, plaukdama į Tilžę yra apsivilkusi “raudoną, pačios austą žaliai lamstuotą marginę, kuria buvo pasidabinusi prieš devynerius metus, kai važiavo (…) į bažnyčią sužadėtuvių, ir ryši ryškią skarelę” (p.18). Kitos apysakos herojė Madlynė atėjusi į teismą “buvo šventadieniškai apsirengusi, ant marginio sijono pasirišusi žalią šilkinę prijuostę ir apsivilkusi baltutėlaičiais marškiniais, kurie kyšojo iš margai išsiuvinėtos liemenės. Tipiška kaimietė, kaip iš operetės.”(p.55) Tačiau lietuvininkių rankomis austus ir siūtus rūbus išstumia šilkai ir aksomai, įvairūs blizgučiai. Madlynė puikuojasi baltomis plonomis kojinėmis (p.72). Erdmė tikra panelė, nes lietuviškų drabužių ji jau nebedėvi, o ryši baltą skaisgijinę skarelę ir vilki pusšilkinę palaidinukę, susegamą ant nugaros (p.103). Jonas avi blizgančiais bažnytiniais batais, puikuojasi juodos gelumbės striuke ir turkišku kaklaraiščiu (p.103). Erdmė džiaugiasi gavusi dangiškos spalvos aksominę suknelę su didele iškirpte, apsagstytą žvilgančiais karoliukais (p.201). Mažoji Ulelė grįždama iš miesto apsivelka suknelę kaip tikra pana ir užsideda šiaudinę skrybėlaitę su gėlėmis (p.152), ištekančios moterys prisisega spindinčią auksinę (p.75) ar agato sagę (p.150).

Ant lietuvininkų stalų vyravo maisto produktai, gaunami savame ūkyje ar žvejyboje. Indrė kelionei į Tilžę įsidėjo devynakių ir rūkytos dešros, virtų kiaušinių ir pačios rūkytą lašišą (p.26). Neatsiejama maisto, o galbūt ir įsivaizduojamo poniškumo, dalimi tampa kava ir saldumynai. Pyragais, tortais ir šiaip įvairiausiais saldumynais apkrautas stalas stovi Tilžės cukrainėje (p.27), o Šmito traktieriuje galima nusipirkti visus priedus saldžiam pyragui (p.124). Prasidėjus potvyniui baubia išalkę galvijai, verkia sužvarbę vaikai, o aplink zuja moterys su pilnais karštos kavos kibirais (p.196), pelkės seniūnas sėdi kambaryje ant dryžuotos sofos ir laiko apgniaužęs puoduką su karšta kava (p.197). Vestuvių stalas išsiskirdavo ne vien kaimiškų valgių gausa: “buvo jautienos su ryžiais ir slyvų su kukuliais, buvo ir kiaulienos kepsnių ir devynakių, sūdytų ir rūkytų. Ir dar daug visokių kitokių patiekalų, nekalbant jau apie pyragus. Gerti buvo tamsaus ir paprasto alaus, vyšninės ir ruginės – visko per akis”(p.291). Turtingesnieji iš Klaipėdos specialiai parsisiųsdindavo “netgi ilgakaklius brangaus portveino butelius” (p.291).

Gyvenamieji namai statomi su kamara, klėtimi, kokline krosnimi ir grindimis (p.181), su daugybe dažytų durų (p.206), šalia jų stovėdavo tvartas ir pašiūrė, užveisiami sodai, o tvoros nudažytos aliejiniais dažais (p.108). Gyvenamosios viduje šalia suolo prie galinės sienos, kuris stovi kiekvieno lietuvio troboje, pastatoma spinta su išpaišytomis ant dailaus žalio grunto raudonomis gėlėmis ir lova, tokia pat žalia,(…) ir netgi (…) veidrodis (p.139).

Merginoms patinka sėdėti “prie veidroduko ir su frizavimo žirklėmis (…) raityti sau plaukus” (p.205). Nors šukuotis, norint prilygti ponų vaikams, tarsi ir nuodėmė, bet pagaliau ir senasis Kibelka pasiskolino [tankias] šukas išsišukuoti (p.66). Bet ne visi civilizacijos pasiekimai prasiskverbia ir į lietuvininkų buitį. “Ponas įjungė elektros šviesą, kurios ji dar nebuvo mačiusi, nes anais laikais buvo žibalinės lempos” (p.315).

Į lietuvininko konservatyvų, religinėmis tradicijomis susaistytą pasaulį įsipina ir vokiškos pasaulietinės šventės ar jų elementai. Vestuvių metu durų staktos apkabinėjamos vainikais, abipus tako nutiesiamos girliandos ligi pat kiemo vartų (p.291), virš nukrauto valgiais vestuvių stalo palubėje kabo gražiai nupinta karūna, ant kurios suposi sidabru žvilgantys paukščiukai (p.74). Yra švenčiamos ir sidabrinių vestuvių metinės (p.209). Tačiau ne visus lietuviškus papročius išstumdavo vokiškieji. Jie tiegiog savaime išnykdavo iš lietuviškų papročių pasaulio. “Bažnyčioje Marikė pamatė Jozupą pirmą kartą tą dieną, nes tais laikais kai kuriose vietovėse dar buvo paprotys, kad jaunikis ir jaunoji – kiekvienas su savo palyda – atskirai atvažiuodavo į bažnyčią ir susitikdavo tik tada, kai nuskambėdavo giesmė ir kunigas žengdavo prie altoriaus suteikti jauniesiems palaiminimo”(p.289). “Senas tenykštis paprotys reikalauja, kad jaunoji ir jaunikis, aplaistę smuklėje jungtuves, važiuotų namo kiekvienas atskirai ir tik antrą iškilmių dieną susitiktų kaip vyras ir žmona; tačiau to papročio jau nelabai kas laikosi (…)” (p.290).

Tiesiog neatsiejama kasdienybės dalimi tampa dovanų parvežimas iš miesto, dovanų, kurios kaimiškoje aplinkoje suteikia nepasiekiamos miestiškos kultūros įvaizdį. “Jonas gauna poliruoto medžio tabokinę su sidabrinėmis įdėtėmis. Gauna ir kai kurių skanumynų, dar geresnių negu sardinės alyvoje (…). Erdmei Urtė ištraukia juodą šilkinę suknią su nertine krūtinėle, raukčiais pakaklėj ir ant rankovių. Katrikė irgi gauna suknelę (…), o be to dar gauna tiulio palaidinukę ir šviesiai geltoną šiaudinę skrybėlaitę”, o pats gražiausias daiktas, tai sidabrinis vainikas (p.211).

Tačiau spartus akultūrizacijos procesas nepalaužia svarbiausio, ypač senesnės kartos lietuvininkų sąmonę ir pasaulėžiūrą formavusio veiksnio – dievobaimingumo. Tokį “antipasaulietinį konservatyvumą” įtakojo giliai šaknis Mažojoje Lietuvoje įleidęs surinkimininkų judėjimas. Erdmė ir Jonas prieš pradėdami statytis savo namą įsiprašo pas kaimynus, prieš tai pamelavę, kad esą susituokę, nes šeimininkė, “pagyvenusi, skausmingo veido moteriškė” pasakiusi: “Mes esame surinkimininkai. Kas gyvena ne taip, kaip Dievas prisakė, to mes nepriimame”. Dievobaimingumas ir dorybė – neatsiejamos sąvokos, nes Juris “žvakių šviesoje, padėjęs ranką ant giesmyno, prisiekė nedaryti to, ko tėvas reikalavo” (būtent, kad iki vestuvių nepalies Marikės, jų ūkyje buvusios “apsipažinimui”). “Ir jeigu sulaužys šią priesaiką, tegu Dievas nubaudžia jį neganda ir mirtimi, – tą jis taip pat prisiekė, kartodamas tėvo žodžius”(p.265). Tiek I.Simonaitytė, tiek H.Sudermann ne kartą aprašo surinkimininkų apeigas, kurioms pastarasis autorius suteikia mistiškumo, antgamtiškumo, net galima sakyti pagoniškumo atspalvį. “Kiekvieną sekmadienio vakarą pas jį būna surinkimai. Į juos sueina žmonės iš visos apylinkės ir kartais tiek prisikemša į trobą ir prieangį, kad reikia palikti atdaras duris, o tada įsiveržęs ledinis vėjas čaižo žmonių galvas it botago kirčiai. (…) Giedamos giesmės, gailimasi už nuodėmes, o dažniausiai vieną kitą pagauna šventosios dvasios įkvėpimas, ir jis atsistojęs ima taip gražiai kalbėti, kad kiti klausosi ir verkia. Tai yra tikra sekmadienio pramoga” (p.144). Ir, deja, vienintelė lietuvininko-surinkimininko aplinkoje.

Apibendrinant lietuviškus motyvus vokiečio rašytojo H.Sudermann “Lietuviškose apysakose” norėtųsi akcentuoti jo, kaip ir I.Simonaitytės kūrinių svarbą, ne tik vaizduojant tą aplinką, kurioje lietuvininkas gyvena, bet ir su toje aplinkoje vykstančių kultūrinių pokyčių poveikiu lietuvininko gyvensenai, ir svarbiausia -saviindifikacijos raiškos problemiškumui.

Dr. Silva Pocytė, Klaipėda, 2006 m. kovo 1 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 6
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 6, 2014 @ 4:45 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →