Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Lietuvininkų literatūrinis palikimas

Pagal   /  2014 birželio 4  /  Komentarų nėra

Beveik septynis amžius dvi lietuvių tautos dalis, gyvenančias Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje, skyrė administracinė siena.

Beveik septynis amžius dvi lietuvių tautos dalis, gyvenančias Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje, skyrė administracinė siena. Atskirti šios sienos, lietuviai ėmė tolti ir dvasiškai. Galima kalbėti apie jų susvetimėjimą, nors patys šviesiausi žmonės visada jautė tautinį bendrumą ir glaudžiai bendradarbiavo, kad išliktų tauta, kad ji atsilaikytų prieš abiejų dalių pavergėjų pastangas jas asimiliuoti.

1923 m. sausio mėn. Didžiąją ir Mažąją Lietuvą skyrusi užtvara dingo, prasidėjo abiejų lietuvių tautos dalių suartėjimas. Klaipėdos krašte formavosi nauja lietuviškos inteligentijos karta–Ievos Simonaitytės karta. Tačiau ką mes apie šios kartos darbus, išskyrus rašytojos kūrybą, daugiau žinome? Per visą bolševikmetį–ištisus penkiasdešimt metų–klaipėdiškių nuopelnai lietuvių mokslui bei kultūrai buvo stropiai gramzdinami į nebūtį. Tik dabar, atgavus nepriklausomybę, iš tos nebūties iškilo Martyno Gelžinio (1907-1990) ir Viliaus Pėteraičio (g. 1914 m.) vardai. Išleidus šių Klaipėdos krašto sūnų veikalus, visuomenei atsirado sąlygos tuos vardus įrašyti prideramoje vietoje į lietuvių mokslo ir kultūros istoriją.

Šiomis dienomis mūsų suvokimas apie Mažosios Lietuvos indėlį į lietuvių tautos dvasinį gyvenimą praturtėjo nauju vardu–išėjo Jono Užpurvio knyga “ Mano literatūrinis palikimas”*.Jos autorius taip pat I. Simonaitytės kartos Klaipėdos krašto lietuvis. Tai tragiška karta, ir J. Užpurvis vienas iš tų, kurie ypač skaudžiai išgyveno tą tragediją.

Jonas Užpurvis gimė 1891 m. Virkytų kaimelyje, kurie yra į rytus nuo Saugų (Šilutės r.). Vokietijos ir Lietuvos valdymo laikais visoje Šilutės apskrityje daugumą gyventojų sudarė lietuviai. Antai 1905 m. Saugų valsčiuje jų būta 60-70 proc. Ir J. Užpurvio šeimoje kalbėta lietuviškai. I. Simonaitytės gimtinė, Vanagai, buvo dar lietuviškesni: čia 80-90 proc. gyventojų sudarė lietuviai.

Mažosios Lietuvos valstiečiai ne ypač skatino savo vaikus siekti didelių mokslų. Vis dėlto Jonas 1911 m. baigė Klaipėdos mokytojų seminariją. Karo metais buvo pašauktas į kaizerio kariuomenę. Paskui 1923–1930 m. dirbo Rokų pradinės mokyklos (8 km nuo Priekulės) mokytoju. Turėdamas 38 m. amžiaus, jis stoja į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune studijuoti klasikinių kalbų. Nuo 1934 m. prasideda jo pedagoginis darbas Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje (dėsto lotynų ir anglų kalbas). Klaipėdos kraštą atplėšus nuo Lietuvos, 1939 m. jis kartu su gimnazija persikelia į Palangą, o 1941-1943 m. dėsto vokiečių kalbą Vilniaus universitete. 1945-1949 m. jis vėl Klaipėdoje: gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje moko mūsų jaunimą vokiečių ir anglų kalbų.

Kaip rodo knygoje spausdinami jo mokinių ir pažįstamų atsiminimai, J. Užpurvio būta labai talentingo žmogaus: puikiai dirbo pedagogo darbą, mokėjo bene 32 kalbas, skambino fortepijonu, pats kūrė dainas. Prieš Lietuvą ir jį ištikusias nelaimes jis pradėjo reikštis moksliniame darbe: 1938-1939 m. Klaipėdoje išleido dvi dalis “Lietuvių tautos istorijos šaltinių”, kur pateikė senų dokumentų, atspindinčių lietuvių kovas su kryžiuočiais, vertimų į lietuvių kalbą. Buvo sudaręs panašų “Vytauto raštų” rinkinį, bet jis dingo neišspausdintas.

Tačiau visa nutraukė 1939 m. Hitlerio invazija į Klaipėdos kraštą ir ypač bolševikinės okupacijos. 1949 m. jis tapo betarpiška tos okupacijos auka–su šeima buvo ištremtas į Krasnojarsko sritį, kur išbuvo iki 1962 m. Palyginti laimingai grįžęs į Lietuvą, J. Užpurvis negalėjo gauti darbo. Teko gyventi pas sūnų Šilutėje, kol 1967 m. išvyko į Vokietiją. Čia, kad ir būdamas jau pagyvenusio amžiaus, po kurio laiko vėl grįžo prie kūrybinio darbo. 1990 m., prieš mirtį 1992 m., Čikagoje Mažosios Lietuvos fondo pastangomis buvo išleista knyga “Trys kalbinės studijos”, kurioje aprašė savo gimtąją Saugų tarmę, išaiškino Klaipėdos pavadinimo Memel kilmę ir nagrinėjo Kristijono Donelaičio kūrybą.

Pristatomoje J. Užpurvio knygoje “Mano literatūrinis palikimas” išvystame šį Klaipėdos krašto lietuvį dar vienu aspektu: jis tęsia K. Donelaičio ir I. Simonaitytės tradiciją. Tiesa, daugiausia vokiškai rašytais kūriniais, bet lietuviškos dvasios. Tačiau nuostabiausia, kad žmogus, nepaisant metų naštos ir klaikios tremties negandų, neprarado kūrybinių galių ir įstengė sukurti poezijos ir prozos dalykų, kuriems neprikiši mėgėjiškumo.

Knygos pačioje pradžioje eina hegzametru rašytos epines poemos du variantai-vokiškas “Auf dem Markt der weisen Sklaven” ir lietuviškas “Turgus baltųjų vergų”. Tai ištremto į atšiaurų Sibirą lietuvininko apmąstymai apie bolševikų pažadėtą laisvą ir laimingą gyvenimą, kuris iš tikrųjų yra beprasmybės ir sužvėrėjimo pragaras. Tai pragaras ne tik Vakarų kultūros išugdytiems klaipėdiškiams, bet ir kitų tautų žmonėms: baltarusiams, ukrainiečiams. Pagrindinis poemos veikėjas (jis išreiškia paties autoriaus mintis) su ilgesiu prisimena Lietuvos valdžios pastangas suartinti Klaipėdos krašto žmones su lietuvių kultūra. Poemos skyrelyje “Eksportas” įdomiai pavaizduotos Kipro Petrausko gastrolės Klaipėdoje, padariusios stulbinantį įspūdį ne tik vietos lietuviams, bet ir vokiečiams. Susižavėjus kalbama apie Vydūną, pagarbiai minimas Adomas Brakas. Tačiau čia per maža vietos poemos turiniui atpasakoti. Praeities reminiscencijomis pagrįsta taip pat novelė “Kažkur”.

Skyriuje “Was meine Seele sah” (lietuviškai “Ką mano siela regėjo”) sudėta J. Užpurvio lyrika–eilėraščiai, tarp jų po vieną Vlado Mozūriūno (knygoje palikta klaidingai parašyta poeto pavardė Mozuriūnas), Jurgio Baltrušaičio ir Alfonso Maldonio eilėraščių vertimą. Tačiau palikime platesnį J. Užpurvio grožinės kūrybos vertinimą specialistams. Galima tik nurodyti, kad poeto Juozo Macevičiaus versti dalykai daro gerą įspūdį: nejaučiamas vertimo sunkumas.

Kelis žodžius reikėtų pasakyti apie knygos leidėjų darbą. Man rodos, kad skaitytojo patogumui būtų vertėję kiek kitaip pateikti originalus ir vertimus. Jie labai atskirti, o juk buvo galima dėti šalia originalų (lyginiuose puslapiuose). Dabar, norint sugretinti juos, darosi keblu visą laiką vartyti knygą.

Skaitytojas tikriausiai pasiges ir tam tikrų paaiškinimų: kada kurie kūriniai parašyti, kas turi jų originalus ir pan. Nepakenktų iššifruoti asmenų vardus ir nelietuviškus posakius, ypač poemos lietuviškame variante. Reikia apgailestauti, kad lietuviški tekstai, visų pirma vertimai ir amžininkų atsiminimai, nerūpestingai suredaguoti: palikta nemaža kalbos klaidų. Antai įkyriai kartojama rašybos klaida–rašoma nosinė kiekinių skaitvardžių 11-19 galininko linksnyje: per tryliką (trylika) metų (397), į dvyliką (dvylika) vietų (467). Prie žodžio metai dažniausiai vartojami ne dauginiai, bet paprastieji kiekiniai skaitvardžiai: po trijų (trejų) metų (374, 378). Esama paliktų leksikos klaidų: pergyventi ir pergyvenimai (379, 388, 99 ir kt.) turėtų būti pakeisti kitais žodžiais- išgyventi, jaudintis, išgyvenimai. Niekuo nepateisinama rusiška konstrukcija “vietoj to, kad” (398, 407). Seniai gerame leidinyje yra tekę pastebėti pasakymus: dvasiniai ramus (378), ugdyti meniniai (407), ne kurie pataisymai (503), kaip nekeista (483), pakol (394). Knygos tekstuose nepaisoma dalies kilmininko vartosenos: Pasitaikydavo laiko tarpai (391), Ketvertai irgi pasitaikydavo retai (481): čia visur vietoj vardininkų turėtų būti kilmininkai. Leidinyje yra daug korektūros klaidų. Tačiau ne mūsų tikslas jas visas išvardyti: pateiktosios kalbos klaidos turi tik parodyti, kad reikia atidžiau redaguoti tekstų kalbą.

Visokių nukrypimų nuo dabartinės lietuvių kalbos normų esama ir paties J. Užpurvio poemos lietuviškame variante. Knygos leidėjai vadovavosi principu: Quod scripsi, scripsi (Ką parašiau, parašiau). Savavaliauti su mirusio rašytojo tekstu, žinoma, nedera: redaguoti reikia kuo atsargiausiai. Tačiau palikti jo visas klaidas, tiesiog rankos paklydimus- ar tuo išreiškiama jam pagarba? Antai p. 343 yra greta dvi eilutės: vienoje rašoma pėdos, o antroje–karštų piedų. Kitoje vietoje, p. 340, parašyta “skaisčiausia Lielija”,, keliomis eilutėmis žemiau “Švenčiausia Lelija”. Nebūtų rašytojo valios įžeidimas, jei parašytume ne nusidrėkė, bet nusidriekė (340), ne slapąjam, bet slapajam ar net slaptajam (284), ne taippat, bet taip pat (271) ir t.t. Kiekvieną gerą principą galima paversti jo karikatūra. Taip ir principas išsaugoti autoriaus autentišką kalbą, jos ypatybes yra geras principas, bet šiuo atveju jis virto savo priešybe ir… nepagarba autoriui. Šia proga norėtųsi paklausti tuos, kurie taip atkakliai saugo autoriaus lietuvių kalbos klaidas, ar jie taip pat paliktų apsirikimus vokiškame tekste?

Gaila, kad J. Užpurvis, kaip rodo šiame leidinyje publikuojami jo kūriniai, dėl nelemtų istorinių aplinkybių, dėl Lietuvą ir kartu jį ištikusių nelaimių negalėjo savo tautai duoti to, kas buvo įmanoma jo talentui. Jo potencinės galimybės nebuvo realizuotos. O tai ir sudaro tiek mūsų tautos, tiek jo tragediją.

*Užpurvis J. Mano literatūrinis palikimas. V: Pradai ir BĮ UAB “Litimo”, 1999.-516 p.

Voruta. – 2000, nr. 17-18 (443-444)

Prof. Arnoldas Piročkinas, Vilnius, „Voruta“, Nr. 17-18 (443-444), 2000 m. balandžio 28 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 4
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 4, 2014 @ 11:14 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →