Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Kultūra  >  Aktualus straipsnis

Lietuvininko Enzio Jagomasto šeimos žūtis 1941 m. rugpjūtyje ir 75-mečio paminėjimas Panerių memoriale

Pagal   /  2016 rugsėjo 9  /  Komentarų nėra

Vytautas Albertas GOCENTAS, Vilnius

 

Saulėta 2016-ųjų rugpjūčio 23-ioji, vidurdienis. Šių metų Juodojo kaspino diena yra skirta stalininių bei nacių aukų atminimui Europoje, o Vilniaus Panerių memoriale paminėtos ir žymaus Mažosios Lietuvos spaustuvininko ir leidėjo, visuomenės ir kultūros veikėjo, žurnalisto ir bibliofilo Enzio Jagomasto ir jo šeimos žūties 75-osios metinės.

Gausiai susirinkusius Vilniaus pilietinės visuomenės atstovus pasveikino Monika Kareniauskaitė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro atstovė bei Vilniaus universiteto doktorantė. Žinia, E. Jagomastas ir visa jo šeima – nuolatinės ir atkaklios kovos dėl lietuviško žodžio išsaugojimo Mažojoje Lietuvoje išskirtinis pavyzdys, o pats E. Jagomastas – aktyvus Mažosios Lietuvos lietuvininkų bendruomenės narys, visą savo prasmingą gyvenimą aktyviai dalyvavęs Tilžės lietuvių kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime, priklausęs daugeliui vietos lietuvių draugijų.

Į susirinkusius taip pat kreipėsi ir sveikino Panerių memorialinio muziejaus muziejininkė Neringa Latvytė bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, primindamos lietuvių bei kitų tautų – žydų, lenkų, o taip pat įvairių konfesijų dvasininkų žūtis. Jų visų atminimą susirinkusieji buvo pakviesti pagerbti tylos minute. Kartkartėmis renginio kalbėtojams antrino pravažiuojantys traukiniai, mėlynu dangumi praskrendantys malūnsparniai – dėkui Dievui, kad šiandienos atokaitoje vasariška ramybė. Lietuvos ūkininkai pjauna rugius, o dzūkai ir kiti tautiečiai renka grybus ir uogas.

Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė Irena Krivienė priminė Jagomastų šeimos nuopelnus istorijai ir kultūrai. Žinia, 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje Mažosios (Prūsų) Lietuvos tautinės tarybos vardu buvo paskelbtas Tilžės Aktas dėl Mažosios Lietuvos prisiglaudimo prie Motinos Lietuvos. Akivaizdu, kad jis turėjo svarbios reikšmės ir vėliau, kuomet buvo sprendžiamas Klaipėdos krašto likimas po Pirmojo pasaulinio karo. E. Jagomasto įmonė „Lituanika“ Tilžėje buvo ne tik spaustuvė, leidykla, knygynas, knygrišykla, biblioteka, bet ir lietuvių kultūros židinys. Čia, o taip pat Jagomastų bute, susiburdavo tautiškai sąmoningi lietuvininkai į susirinkimus, kultūrinius renginius, po jų tardavosi ir krašto politinio gyvenimo klausimais. Yra pagrindo manyti, kad E. Jagomastas bei kiti ryžtingi krašto patriotai ir Tilžės Aktą pasirašė Jagomastų bute.

Čia augo Enzio ir Martos (gim. Jurgelaitytė) Jagomastų vaikai, vėliau aktyviai įsijungę į lietuvybės veiklą. Vyriausia buvo Anita Jagomastaitė-Vilmantienė (1900–1941), Mažosios Lietuvos visuomenės veikėja, spaudos darbuotoja, kraštotyrininkė. Ji mokėsi Tilžės gimnazijoje, o 1919–1920 m. jau dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne. Grįžusi į Tilžę, dirbo Jagomasto spaustuvėje ir leidykloje, talkino tėvui – redagavo laikraštį „Naujasis Tilžės keleivis“, paskelbė jame nemažai ir savo straipsnių. Nacių valia pasitraukusi iš Tilžės talkino rengiant „Didįjį lietuvių kalbos žodyną“ – čia, amžinojoje lietuvių sostapilėje Jagomastų Anita pasirašė lietuviškuoju Onos vardu.

Dovas Jagomastas (1904–1941) mokėsi Tilžės gimnazijoje, mokslus tęsė ir brandos atestatą įgijo Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Vėliau studijavo teisę Karaliaučiaus universitete, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Po studijų taipgi talkininkavo tėvui, rašė straipsnius „Naujajam Tilžės keleiviui“, dalyvavo lietuvininkų visuomeninėje veikloje. Nuo 1937 m. vadovavo spaustuvei, buvo oficialus jos direktorius. Kaip ir sesuo, dėl lietuvių tautinių teisių gynimo Vokietijos valdžios buvo persekiojamas ir priverstas persikelti į sovietų okupuotą Vilnių, kuriame dirbo spaustuvėje.

Vienintelis gyvas išliko Emilis Jagomastas (g. 1910) – palikęs tėvų namus, išvyko iš gimtosios Tilžės ir apsigyveno Vokietijos Dresdene-Lovšice. Tikrų žinių apie Emilio likimą nėra, bet tikėtina, kad jo žmona buvo Elli Jagomast, o sūnus – Volfgang Jagomast. Apie tai rašoma kiek žemiau.

Jurgis Jagomastas (1917–1941) baigė Tilžės gimnaziją, studijavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune (nuo 1940 m. Vilniaus universitete) Humanitarinių mokslų fakultete. 1940–1941 m. dirbo ir Vilniaus universiteto vokiečių kalbos kabinete-bibliotekoje.

Tai Mažosios Lietuvos patriotų šeimos, gyvenusios Tilžėje ir vokiškoje aplinkoje siekusios lietuviško žodžio, spaudos ir pilietinės laisvės likimas – įkūrė spaustuvę „Lituania“, leido ir spausdino knygas Mažajai ir Didžiajai Lietuvai, rėmė carinės Rusijos draudžiamą lietuvišką spaudą, nuo 1896 iki 1940 m. redagavo laikraščius „Naujasis Tilžės Keleivis“, „Aušra“, „Lietuviškas laiškas“. Išleido apie 370 lietuviškų knygų, periodinių leidinių, kurie šiuo metu yra saugomi Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo ir kitose bibliotekose.

Jagomastams, kaip jau minėta, teko bėgti iš Tilžės. E. Jagomastas vyko apsižvalgyti į Sudetus, ar galėtų ten šeima gyventi, bet sustojo Prahoje – pamatęs sušaudytus vietos studentus, grįžo atgal ir šeimą perkėlė į sovietų okupuotą Vilnių. Ilgai dirbti spaustuvėje jam neteko, 1941 m. lemtingą vasarą – rugpjūčio 23 d. – Enzys Jagomastas su visa savo šeima bei dukters Anitos vyru Emiliu Vilmantu-Mecklenburgu okupacinės vokiečių valdžios įsakymu buvo suimtas ir be teismo sušaudytas Paneriuose, taip atlyginant už lietuvybės gynimą Tilžėje ir krašte.

Puslapiai: 1 2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (II)

Plačiau →