Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Lietuvininkės portretas: ori, pamaldi ir savarankiška

Pagal   /  2014 balandžio 29  /  Komentarų nėra

Lietuvininkės moterys dar nežinojo, kas ta Tarptautinė moters diena, tačiau ne veltui pavasarį bažnyčiose vykdavo maldos už moterį diena. Tačiau Klaipėdos krašto tyrinėtojai sako, kad iš lietuvininkės moters galime pasisemti stiprybės – ištikimybės gimtinei, jos kalbai, šeimai, pareigai. Kantrybės, ištvermės, gyvenimo ir darbo prasmės suvokimo. Ne tik didžioji darbų našta gulė ant jų pečių, ir rankose dažniausiai buvo pinigai – lietuvininkių pasaulėjauta, garbės supratimas darė didelę įtaką vyrams ir svarbiausiems jų sprendimams. Ir dar: lietuvininkės labai puoselėjo savo grožį.

Lietuvininkės moterys dar nežinojo, kas ta Tarptautinė moters diena, tačiau ne veltui pavasarį bažnyčiose vykdavo maldos už moterį diena. Tačiau Klaipėdos krašto tyrinėtojai sako, kad iš lietuvininkės moters galime pasisemti stiprybės – ištikimybės gimtinei, jos kalbai, šeimai, pareigai. Kantrybės, ištvermės, gyvenimo ir darbo prasmės suvokimo. Ne tik didžioji darbų našta gulė ant jų pečių, ir rankose dažniausiai buvo pinigai – lietuvininkių pasaulėjauta, garbės supratimas darė didelę įtaką vyrams ir svarbiausiems jų sprendimams. Ir dar: lietuvininkės labai puoselėjo savo grožį.

Drabužis – tapatybės ženklas

„Drabužis – taikus ginklas, būręs, stiprinęs Klaipėdos krašto lietuvius, padėjęs jiems atsispirti vokietinimo įtakai. XIX a. II pusėje – XX a. pr. Mažosios Lietuvos gyventojų tradicinė kultūra patyrė įvairius raidos pokyčius lėmusių sukrėtimų. Sustiprėjusi krašto germanizacija, tautinis lietuvininkų nevienalytiškumas, liaudies tradicijas pamynusių sakytojų veikla, pačių lietuvininkų noras lygiuotis į miestiečius vokiečius, pramonės augimas keitė gyvenimo būdą ir požiūrį į tautinę tapatybę. XIX a. lietuvininkės pačios audė, siuvosi drabužius, juos siuvinėjo, tuo stebindamos ir žavėdamos svetimtaučius“, – sakė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja dr. Aušra Kavaliauskienė.

Muziejininkė sakė, jog rankų darbo drabužiai buvo patvaresni už pirktinius, todėl buvo branginami ir tarnavo visą gyvenimą. Lietuvininkių apranga buvo vertinama aukščiausiuose Prūsijos valdžios sluoksniuose. Kai ragainiškės sveikino Frydrichą Vilhelmą IV, atvykusį į Lietuvą, kronprinco žmonai padovanojo skarą ir prijuostę su juostoje įaustu tekstu: „Ištikimos lietuvininkės iš meilės ir pagarbos tau dovanoja.“

Drabužių puošnumas, jų atributai skirtingais laikotarpiais atskleidė moterų socialinį statusą. XVIII- XIX a. I pusėje lietuvininkės pasirišdavo iki šešeto lengvų prijuostėlių ant keleto sijonų. Pagal laikmečio madą jos išsiuvinėdavo marškinių raštus. Moterys elegantiškai vaikščiojo su balta skepetėle rankoje, kad galėtų pamojuoti išvykstantiems svečiams. Yra hipotezių, kad Klaipėdos krašto moterys anksčiau už kitas lietuves ėmė jodinėti žirgais. Etnografė sakė, kad raitos jos pasitikdavo svečius. Pelkėtomis vietovėmis ar smėliu vežimaičiais važinėti buvo nepatogu.

XIX a. antroje pusėje, prasidėjus germanizavimui, kaimo bendruomenė būrėsi ūkininkų šeimose, kur susirinkimų vadovai skleidė evangelikų liuteronų religines tiesas, mokė moteris giedoti, melstis, dorovingai gyventi. Surinkimininkai griežtai pasmerkė senovinius papročius, pasakas, dainas, tautinius šokius, vakarėlius. Oficialiai, per spaudą, uždraudė nešioti ryškius drabužius, ir moterys ėmė dėvėti juodą kostiumą. Raudoną spalvą galėtume rasti nebent pamušale, tačiau jos bent siūdinosi drabužius, pabrėžiančius taliją.

   Konfirmacija arba Pirmoji komunija buvo tarsi įžengimas į moterystę, kai jau buvo galima dėvėti aksomo, šilko, brokato drabužius, tačiau tik ūkininkaitės galėjo tai sau leisti. O samdinės, „liuosininkės“ ir kampininkės rengėsi kur kas kukliau.

   Etnografė sakė, kad kraičio skrynia į valstiečio sodybą atkeliavo maždaug nuo XVIII a., buvo ąžuolinės, labai sunkios, su apkaustais, ornamentuotos, vėliau jas buvo imta puošti gyvybės medžio simboliais. Skryniose lietuvininkės laikė ne tik audinius savo, vyro ir būsimų vaikų aprangai, drabužius, bet ir relikvijas – žiedus, vainikėlius, amuletus, šeimos ženklus. Kaip ir drabužiai, baldai buvo tamsaus kolorito. Vėliau jie buvo ryškesni, mėlyni, raudoni. Atsivežtinės iš užjūrio lovos – su baldakimais, virtuvės spintelės – atviros, kad būtų matyti prabangūs indai.

   Mėgdžiojimai ir autentika

   Pasak A. Kavaliauskienės, į bažnyčią ūkininkaitės eidavo ryšėdamos šilkinėmis skepetomis su kutais, o vilnonėmis galvas dengė pamaldžiausios moterėlės, vadintos išimtininkėmis. Tarp jų buvo galima išvysti moterų su primočiais, arba su apvaliai aprištomis galvomis. XIX a. populiarus galvos apdangalas buvo muturas, marčią muturiuodavo nuėmus nuotakos vainiką.

   Ieva Simonaitytė rašė, jog XX a. I pusėje lietuvininkės, nusižiūrėjusios į vokietes, pamėgo skrybėlaites. Tokia Ėvė Grunvaldienė, buvusi neturtinga, grįžusi iš Vokietijos, puikavosi skrybėle su „visa lysve gėlių“.

   „Tik mūsų kraštietės nešiojo delmonus – kišenę, prisegamą dešiniajame juostos šone, po prijuoste. Senesniais laikais delmonus siūdavo siuvėjai, šilko siūlais išsiuvinėdami dvigalius žalčius ar dar ką. XVIII a. aukštuomenės moterys pamėgo delmonuose siuvinėti gėlių motyvus, puošti stiklo karoliukais. Moterys mūvėjo ir tik šiam kraštui būdingas riešines, kad apsaugotų rankas nuo drėgnų vėjų žvarbos.

   Baltos palaidinės buvo saugomos moterų įkapėms, marškiniai buvo dovanojami vestuvių proga. Didelis dėmesys skirtas įžegnojimo apeigoms, tačiau matėsi tik marškinių apykaklė po juodu, trumpu švarkeliu, vadintu jaku. Po įžegnotuvių merginos palaidų kasų nebenešiojo, kasas pynė ir suko aplink galvą vainiku“, – sakė etnografė.

   Mažosios Lietuvos kaime XIX a. pab. – XX a. pr. per vestuves nelabai paisiusios griežtų surinkimininkų priesakų nuotakos mūvėjo plonas juodas kojines, juodas lakuotas kurpes, juosėsi smulkiomis klostelėmis, naujoviškais raštais, šikvilnėmis austais sijonais, o prijuostė būdavo šilkinė, rožėta.

   Motinos vaikams skiepijo gimtąją kalbą

   Priekulėje gyvenanti rašytoja Edita Barauskienė, išleidusi knygą apie Ievą Simonaitytę „Vyžeikių karalienė“, paklausta, kodėl rašė apie lietuvininkes, sakė rašiusi apie tai, ką geriausiai pažįsta.

   E. Barauskienė sakė, kad Klaipėdos kraštą lietuvišką išlaikė motinos kalba, ji leido nenutautėti. Lietuvybę išlaikyti padėjo kiekviename kaime – Vanaguose, Priekulėje, Plikiuose, Lankupiuose – įsikūrusios kultūros, švietimo draugijos. Jų nariai palaikė ryšį su Didžiosios Lietuvos šviesuoliais, kvietėsi iš ten istorikus, aktorius.

   „Čia buvo žinoma, kas yra Bachas, Gėtė, Prūsijos karaliai, bet niekas nežinojo apie Lietuvos kunigaikščius. Draugija „Aukuras“ steigė lietuviškas bibliotekėles ir net aktorių mokyklą. Kitos leido vadovėlius mokykloms apie Klaipėdos krašto geografiją, istoriją, steigė privačias lietuviškas mokyklas“, – sakė E. Barauskienė.

   Ji sakė, kad lietuvininkai vaidino spektaklius pagal Vydūno kūrinius, šoko tautinius šokius. Giesmynuose buvo ir pasaulietinių dainų, poezijos, ne tik apie Dievą, šventųjų gyvenimą. Donelaitis apie 1740 metus bažnyčioje statė vargonus, prieškariu lietuvininkai grojo smuikais ir kanklėmis, o bažnyčiose buvo triūbų orkestrai.

   Tiesi nugara

   „Mano tėvas buvo lietuvininkas. Žemaitė mamytė buvo jo trečioji žmona, ir pirmosios žmonos vaikai buvo jos amžiaus. Bet jis du kartus buvo tapęs našliu, reikėjo moters vaikams ir ūkiui prižiūrėti“, – sakė E. Barauskienė, prisiminusi, kad kiti jos broliai, seserys buvo pakrikštyti Švėkšnos katalikų bažnyčioje, nes tėvas, būdamas tolerantiškas, davė žmonai valią. Likusią našlaite Editą kūma pakrikštijo Saugų liuteronų bažnyčioje.

   „Pažinojau Ėvę Simonaitytę. Mes, vaikai, matydami, kad prastai auga jos rožynas, eidavome jo ravėti. Pažinojau jos gimines, kai kurie nutautėjo, iš Maižio Meižys pasidarė, sakė, kad Ieva – Simoneit, ir yra vokietė. Iš esmės mes esame vieni ir tie patys, tik tėvų kultūrinis pasirinkimas kitoks“, – sakė E. Barauskienė.

   Anot pokalbininkės, I. Simonaitytės kūryboje atsispindi moters orumas, nors ji ir būtų pati „biedniausia“, iš vargingiausio Klaipėdos krašte Vanagų kaimo. Ėvė konfirmacijai drabužius skolinosi. Ji buvo mergos vaikas. Gimus kūdikiui, vieniša motina gaudavo valdžios išlaikymą.

   „Bet ką reiškia jos, raišo žmogaus, nebaigusio mokyklos, prigimtis, temperamentas, vidinis ryžtas. Ieva buvo stragi, tiesi. Krašto tyrinėtojas Domas Kaunas sakė: „Bjauri boba.“ Kaip pažiūrėsi: talentui nesvarbu, ką apie jį kalba“, – sakė E. Barauskienė.

   Priminė sceną iš romano „Vilius Karalius“. Vilius, grįžęs iš karo, pirmiausia nuėjo pas samdinę. Išdidžiai jo mamai buvo nesmagu marčiai liepti daryti tvarką, bet jaunoji Karalienė nesižemino, nepriekaištavo, nekėlė scenų. Tokia nesilankstanti lietuvininkės siela.

   Marių moterys

   „Dailės kūrinių, kurie vaizduoja senąjį Klaipėdos kraštą, gamtą, gyventojus, yra tikrai nemažai. Lietuvininkės paveiksluose dažniausiai nutapytos dirbančios įvairiausius darbus, bet ryškiausias akcentas – tai žvejų žmonos, taisančios tinklus, dorojančios bei rūkančios žuvį. Ir -išlydinčios į žvejybą vyrus arba sustingusios kopose, žvelgiančios į jūros platumas, laukiančios sugrįžtančiųjų, persmelktos nerimo. Tai paprastos moterys, apsirengusios kasdieniais drabužiais“, – sakė menotyrininkė Kristina Jokubavičienė.

   Pasak jos, be kasdienio, sunkaus ir pavojingo gyvenimo scenų drobėse matome ir šiek tiek šventinių vaizdų, kaip antai Karaliaučiuje gimusio tapytojo Makso Rentelio paveiksle „Žvejų šokis užeigoje“. Yra drobių su pasipuošusiomis pamaldoms poromis.

   „Man įdomus tapytojo Hanso Kalmėjerio paveikslas „Marių mergaitė“, kur ant aukštos kopos sėdi jauna mergina su geltonu vainiku, kraštui būdinga šukuosena, drabužiais. Paveikslo istorija susijusi su realiu personažu, žvejo ir pribuvėjos dukra Marta, kuri keletą vasarų patarnavo svečiams Tomo Mano vasarnamyje Nidoje“, – sakė pokalbininkė.

   Lietuvininkės portretą pagražina pati gamta: pamarys, kopos, miškai, ypatinga šviesa. Dailininko Rudolfo Pėteraičio kompozicijoje, taip pat pavadintoje „Marių mergaitė“ – mažytė figūrėlė plevėsuojančiais drabužiais, peizažas su banguojančia jūra, vėjo šiaušiamais medžių lapais. Tai galėtų būti šio krašto merginos simbolis.

   „Paveikslai dažniausiai buvo vėlyvojo impresionizmo, XIX a. pab. – XX a. I pusės realistinės drobės. Reikėtų paminėti įžymius Nidos dailininkų kolonijos svečius. Garsiausias jų buvo ekspresionistas Maksas Pechsteinas, nuo 1909 m. net šešias vasaras lankęsis Nidoje. Jis pateikė naują, šio krašto menininkams nebūdingą moters vaizdavimo būdą: nutapė nuogas merginas kopose, spalvingus, laisvos stilistikos paveikslus. Iš natūros tapyti buvo neįmanoma, tai menininkas pasitelkė vaizduotę. Į Nidą atvykusio ekspresionisto Karlo Šmito Rotlufo darbai sukėlė tam tikrą sambrūzdį dailininkų kolonijoje. Iš tikrųjų įdomu, kad galime pamatyti tą patį laikotarpį, atvaizduotą skirtingai ir netradiciškai“, – sakė menotyrininkė.

   Nuotraukose visi paveikslai iš asmeninės Aleksandro Popovo kolekcijos.

Ivona Žiemytė, „www.ve.lt“, 2014 m. kovo 7 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 balandžio 29
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: balandžio 29, 2014 @ 3:47 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →