Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Lietuvaičiai turi perimti vėtrungių puoselėjimą ir saugojimo tradiciją

Pagal   /  2017 sausio 17  /  Komentarų nėra

Saulius SODONIS www.silaineskrastas.lt

Sekmadienį, pagerbus prieš 94 metus vykusio Klaipėdos krašto sukilimo dalyvius, Šilutės Hugo Šojaus muziejuje buvo surengta senai lauktos  Hanso Vode (Hans Woede) knygos „Kuršių marių žvejų burvalčių vėtrungės“ sutiktuvės. O po jos buvo padėkota šilutiškiams, ir ne tik jiems, už muziejui perduotus eksponatus.

Ilgai laukta knyga

Šios knygos pasirodymo reikėjo laukti bene trejetą metų. Ji – tai Vokietijoje prieš šešiasdešimt metų leista knyga „Kuršių marių žvejų burvalčių vėtrungės“ apie unikalų Rytprūsių paveldą senųjų Kuršių marių laivų vėtrunges. Ji gimė, kaip sudėtinė „Vėtrungių kelio“ projekto dalis.

Šį projektą bei knygos atsiradimo aplinkybes pristatė „Vėtrungių kelio“ projekto vadovė, Šilutės kultūros ir pramogų centro direktorė, Jūratė Pancerova. Ji pasidžiaugė, kad , nežiūrint pradžioje buvusių skeptiškų nuomonių šiandien galima pasidžiaugti ja laikydami rankose. J.Pancerova  taip pat pasidžiaugė, kad ji be galo miela ir šilta. Vėliau kažkuris prie šio knygos leidimo prisidėjęs pastebėjo, kad pavyko perteikti senosios knygos dvasią. Jaukumo, greičiausiai, leidiniui suteikė ir aprašomi dalykai – senosios burvalčių vėtrungės. Šie ženklai nuo XIX pirmos pusės vidurio buvo neatsiejama Kuršių marių kraštovaizdžio dalis. Jie ir darė šią vietą labai savitą, išsiskiriančią iš kitų panašių vietų. Tai galėjo ir lemti šios knygos dvasią, kurią ir pavyko dabartiniams leidėjams perduoti.

Šią knygą iš vokiečių kalbos vertęs Klaipėdos jūrų muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Romualdas Adomavičius pasidalino savo įžvalgomis, patirtomis pažįstant vėtrunges. O taip pat verčiant šį leidinį. Jis sakė, kad labai nuodugniai susipažino su vėtrungėmis, kai Jūrų muziejus pastatė pirmąjį kurėną 1990 metais. Tuomet jam reikėjo ir vėtrungės. Istorikas pasidžiaugė, kad nuo to laiko ji tampa visų suprantamu ženklu, kuris net lietuviškame pase dabar yra. Vertėjas sakė, kad nors nuo šios knygos pasirodymo ir praėjo daugiau, kaip pusšimtis metų, ir atsirado ir daugiau leidinių, pasakojančių apie vėtrunges, H.Vodės knyga vis vien išlieka nuodugniausiu jas aprašančiu leidiniu. O versti buvo ir nelengva, ir įdomu. Nes reikėjo ne tik ieškoti įvairių lietuviškų atitikmenų, bet ir aiškiai ir trumpai išsakyti mintį. Nes autorius dažnai vienu, pusės puslapiu siekiančiu sakiniu, kalbėdavo apie kurį aprašomą dalyką, ar detalę.

Keletą žodžių tarti buvo pakviestas ir knygos įžangos autorius Egidijus Bacevičius. Jis prisipažino, kad pradžioje jis buvo iš tų skeptikų, kurie manė, kad nebeverta po šešiasdešimties metų iš naujo leisti šią knygą. Vėliau jis sutiko, kad būtinas prie šios knygos komentaras, kuris lietuvių skaitytoją supažindintų su knygos parašymo aplinkybėmis prieš tą pusšimtį metų. O taip pat ir su autoriumi H.Vode, kuris būdamas toli nuo gimtųjų namų parašė ją. Tuomet tai buvusi nostalgijos pilna knyga, kurioje supažindinami Vokietijos gyventojai su Kuršių marių gyventojų sukurtu unikaliu  dalyku. Vėliau, jau kalbantis su juo po renginio, E.Bacevičius prisiminė, kad nepasakė pačios svarbiausios minties – lietuvaičiai, gavę šią Vėtrungių knygą, perima vėtrungių puoselėjimą ir jų saugojimo tradiciją. Nuo šiol – tai jau naujųjų laikų, t.y lietuviškoji vėtrungė. O projekto vadovė Jūratė sakė, kad mes kaip tie vokiečiai knygos išleidimo metu, gavome gerą leidinį pažinti šioms buvusio krašto vertybėms.

Taip pat kalbėjo ir Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė. Ji pasidalino įspūdžiais, ką ir kaip darė, kad dabartinė knyga kiek galima panašėtų į jos autoriaus H.Vodės anuomet leistąją. Leidėjai stengėsi ne tik pritaikyti naudotą šriftą, popieriaus struktūrą, bet ir iliustracijas įdėjo į tas pačias vietas, kaip kad būta knygos originale. Ir, atrodo, kad tai pavyko.

Kalbų ir dėkojimų būta ir daugiau. Vieną knygos egzempliorių J.Pencerova specialiai užrašė ir per Kultūros skyriaus vedėją Vilmą Griškevičienę perdavė Šilutės rajono merui Vytautui Laurinaičiui. Jis visokeriopai rėmė jos leidimą. O savivaldybė prisidėjo ir finansiškai, nes prie pagrindinės Lietuvos kultūros tarybos skirtos finansinės dalies, buvo būtinas ir projekto teikėjo prisėdėjimas savo lėšomis.

Ši knyga nebus platinama, todėl su ja norintys galės susipažinti bibliotekose ar „Vėtrungių kelio“ projekto partnerių bibliotekose visame Mažosios Lietuvos etnografiniame regione.

Padėka muziejaus rėmėjams ir paroda „Eksponatai – laikmečio liudininkai“

Antrojoje dalyje Šilutės H.Šojaus muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė pasidžiaugė, kad šilutiškiai, ir ne tik jie, dalinasi savo turimais istoriniais dalykais. Patekę į muziejų jie tampa praeitį liudijančiais eksponatais. Per praėjusius metus muziejus pasipildė 695 eksponatais. Pagal muziejininkų vertinimą 352 iš jų pateko į pagrindinį fondą, o 343 į pagalbinį fondą. Tai bus nemaža paspirtis aprašius juos rengti naujas parodas.

Direktorė I.Skablauskaitė ir vyriausioji muziejaus fondų saugotoja Natalija Kučinskaja padėkojo muziejaus fondus papildžiusiems žmonėms. Daugelis atvyko į šią šventę. Jiems buvo padėkotą ir įteikti padėkos raštai.

Puslapiai: 1 2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →