Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Lena Grigoleit ne tik Ullos Lachauer akimis

Pagal   /  2014 birželio 7  /  Komentarų nėra

Paskutinį mėnesio antradienį Vilniaus apskrities A.Mickevičiaus viešosios bibliotekos renginių organizatorė Rūta Skorupskaitė vis suburia Skaitytojų klubo narius (ir atsitiktinius vakaro svečius) aptarti kurią nors knygą – nebūtinai „bestselerį“, nebūtinai „pačią naujausią“; jai talkina nuolatinė šių renginių vedėja žurnalistė Aušra Kalinauskienė.

Paskutinį mėnesio antradienį Vilniaus apskrities A.Mickevičiaus viešosios bibliotekos renginių organizatorė Rūta Skorupskaitė vis suburia Skaitytojų klubo narius (ir atsitiktinius vakaro svečius) aptarti kurią nors knygą – nebūtinai „bestselerį“, nebūtinai „pačią naujausią“; jai talkina nuolatinė šių renginių vedėja žurnalistė Aušra Kalinauskienė.

Balandžio 29-os vakaro tematika, manytume, nebuvo šiam Klubui itin tradicinė – aptarimui pasiūlytos Ullos Lachauer knygos „Rojaus kelias“ bei „Rytprūsiški likimai“. Matyt, tenka apgailestauti, kad daugelį potencialių renginio dalyvių „nuviliojo“ tuo pat metu vykęs Vydūno 140-mečio minėjimas. Bet pokalbis, vykęs glaudžiame nuolatinių Klubo narių ir neatsitiktinių priklydėlių ratelyje, buvo gyvas, įvairiaspalvis – gvildentas pats Mažosios Lietuvos fenomenas, prisiminta autorės kūrybinė biografija, dalintasi asmeniniais prisiminimais apie Leną (Lėnę, Eleną) Grigolaitytę-Kondratavičienę (1910 -1995)… Na taip, gal šios asmenybės (ūkininkė pajuodusiais pirštais, bet – cituojanti Goethę!) magija tokia stipri, kad po bendresnės įžangos visa kalba pasisuko būtent apie Lėnę bei ją supusį „kontekstą“ – Bitėnus, kaidaise ir dabar, jų kapinaites, ant Rambyno vykusias ir vykstančias Jonines, Martyną Jankų, Kondratavičių dukras, anūkus ir pan.

Aušra Kalinauskienė akcentavo, kad aptarimui pasiūlytos Ullos Lachauer, žurnalistės ir kino režisierės, knygos pačioje Vokietijoje sutiktos nevienareikšmiškai (čia norisi replikuoti, jog pas mus jos, ko gero, buvo sutiktos pernelyg „tyliai“, neįtraukiant į bendresnį ne tik literatūrinių, bet ir – istorinių-politinių diskusijų lauką). Vakaro vedėja priminė ir „Rojaus kelio“ herojės biografiją; prie atskirų Lėnės Kondratavičienės gyvenimo epizodų bei asmenybės bruožų stabtelėjo ir kiti pasisakiusieji. Tad trumpą šios, regis, ypatinga gyvybine jėga tryškusios bitėniškės „cv“ pateiksime iš trumpojo „Rojaus kelio“ – taip pavadinto knygos „Rytprūsiški likimai“ skyriaus.

„Lena Grigoleit gimė1910 metų birželio 19 dieną Prūsijos Lietuvoje, Vokietijos kaizerinės imperijos Šiaurės Rytų pakraštyje, Bitėnuose ant Nemuno kranto, vidutinio ūkininko šeimoje. Ji anksti patyrė, kad XX amžius pasienio gyventojams ypač žiaurus. Pirmo pasaulinio karo metais caro kareiviai į Rusiją išvežė jos motiną. Versalio taikos sutartimi nuo Vokietijos atskyrus Klaipėdos kraštą ir 1923 metasi jaunai Lietuvos tautinei valstybei jėga jį užėmus, žlugo Lenos ketinimas lankyti gimnaziją Tilžėje. <…> Ji ištekėjo ne už švelniojo Fritzo, tautiškai nusiteikusių vokiečių ūkininkų sūnaus, su kuriuo ilgai draugavo, o už pašaliečio, Lietuvos muitinės tarnautojo Konstantino Kondratavičiaus. 1934 metais su savo vyru Lena Grigoleit persikėlė į Smalininkus, miestelį už 50 km Nemuno aukštupyje. Ten atidarė galanterijos prekių parduotuvę, susilaukė dviejų dukrų. 1935 metais pasaulį išvydo Birutė. Kai 1940 metais gimė Irena, jaunajai šeimai jau grėsė pavojus. Hitleriui grąžinus Klaipėdos kraštą Vokietijos imperijos sudėtin, nacistinio režimo priešininkus Leną ir jos vyrą ėmė nuolatos stebėti gestapas. <…> Šeima1944 metų vasaros pabaigoje pasitraukė į Vakarus <…>, o kovo mėnesį išsiruošė atgal į gimtinę. 1945 metų balandžio 30 dieną jie vėl išvydo savo nuniokotus namus Bitėnuose. Viltis, kad gyvenimas pagaliau susitvarkys, neišsipildė. 1947 metais jiems buvo išduoti sovietiniai pasai, o kiek vėliau jie priversti stoti į kolūkį. <…> 1951 metais šeimą išvežė į Sibirą. Penkerius metus Lena ir Konstantinas su savo paauglėmis dukromis bei senaisiais Grigoleičiais išgyveno „zemliankoje“, t.y. ankštutėlėje žeminėje. Kartu su kitais tremtiniais iš Pabaltijo jie dirbo sovietiniame ūkyje netoli Jenisejaus. Paskui grįžo į gimtąjį kaimą ir vienas doras lietuvis net grąžino jiems namus. Nuo to laiko – jie vieninteliai senbuviai atvykėlių apgyvendintame krašte, savo ištuštėjusioje tėviškėje“. [1] Ir taip toliau.

Žinia, vakaro dalyvių retorika buvo kiek kitokia nei vokietės autorės – herojės vyras nevadintas „pašaliečiu“, 1939-ųjų įvykiai – Klaipėdos krašto „gražinimu“ Vokietijai ir pan. Natūralu, kad prisminimai apie Lėnę Kondratavičienę skambėjo lietuviškojo patriotizmo kontekste. Vis dėlto, jei susirinkta aptarti knygų, o ne tiesiog pagerbti žymiąją bitėniškę, tai kažin ar šis „atsiribojimas“ nuo autorės pagrįstas – nebūtina su jos pozicija sutikti, galima diskutuoti, prieštarauti, bet bent „išgirsti“ derėtų.

Na, bet visi pasisakymai buvo prasmingi, vienų prisiminimai tarsi mozaikos akmenėliai papildė kitus.

Vytautas Gocentas, pradėjęs istoriniu ekskursu – kaip Mažoji Lietuva susiformavusi XIII-XVI a., – taip pat tęsė prisiminimais ir apmąstymais apie Lėnę Kondratavičienę. P.Vytauto nuomone,, ši bitėniškė, krikštyta ir įžegnota Ragainėj, niekur nebūtų norėjusi iš savo kaimo išvažiuoti, net į Vokietiją Atgimimo laiku nuvyko „iš reikalo“ – pasimatyti su vaikystės draugais ir giminaičiais. Anot jo, p.Lėnė vis klausdavusi: ar dar bus kada Joninės ant Rambyno – ne tos sovietinės, po kurių visi pašaliai buteliais ir šiukšlėmis likdavo nukloti, bet tokios kaip kadaise, kai Vydūnas su savo Giedotojais iš Tilžės atvykdavo, kai Jankus ir jo dukros tradicijas puoselėjo…

Regis, ir pačios renginio organizatorės sulaukė malonaus siurprizo – Skaitytojų klubo senbuvė p.Nijolė, pasirodo, su Lėne Kondratavičiene bei jos šeima (be kitų, ir „oma“ bei „opa“) susipažino dar 1953-iais, taigi Sibire; po to keletą metų ji dirbusi Pagėgiuose, tad su tremties drauge turėjo progos dažnai susitikti, kartu vaikščiota Bitėnų takais. P.Nijolė emocionaliai prisiminė bendravimą su Lėne ir tolimojoje Rusijoje („Kokius pyragus kepė!”), ir gimtinėje – čia ją nustebinę tai, kad vanduo kaime „jau tada“ ne iš šulinio semtas: buvusi įrengta „pompa“… (Vedėja Aušra prasmingai įsiterpė primindama, jog tame krašte vaikai iki keturiolikos metų privalėję lankyti mokyklą; čia buvusi aukštesnė žemdirbystės, buities kultūra…)

Savo meilę Bitėnams bei pagarbą jų „vaidilutei“ Lėnei liudijo ir Vydūno draugijos narys p. Juozas, vardan šio renginio atsisakęs Vydūnui skirto paminėjimo. Jis priminė, jog vydūniečiai kas vasarą stovyklauja Bitėnuose, tvarko kapines, kuriose dabar jau ilsisi ir Vydūnas, ir M.Jankus; apie pastarąjį mielai jiems pasakodavusi Lėnė.

Klubo narei p.Birutei paskaičius ištrauką iš „Rytprūsiškų likimų“ (būtent apie Leną Grigoleit), vakaro vedėja Aušra dar stabtelėjo prie kitos šios knygos istorijos – apie „sesikę“ Alexandrą, nuo 1928-ųjų dvylika metų Kuršių nerijoje, Rasytėje, dirbusią medicinos seserimi. Renginį p. Aušra užbaigė ir liūdna, ir viltinga gaida: šis kraštas dar mūsų neatskleistas; bet – Lėnės Kondratavičienės tėviškėje dabar puikiai ūkininkauja anūkas, taigi istorija nėra nutrūkusi.

P.S. Žiupsnelis asmeninių prisiminimų. Su Ulla Lachauer turėjau progą susitikti prieš porą metų Nidoje – Thomo Manno festivalio metu kaip tik buvo pristatyta jos knyga „Rytprūsiški likimai“. Tuomet leidau sau ir „priekabiauti“: autorės teiravausi, kodėl ji „ryprūsišku“ laiko likimą žmogaus, gimusio 1921-aisiais Plungėje, t.y. „Didžiojoje“ Lietuvoje, ir 1924-aisiais kartu su tėvais persikėlusio į Klaipėdą, jau nebesančią nei Vokietijos. nei Rytprūsių dalimi („Michelis Rabinowitzius iš Klaipėdos“)… Man regis, autorei mano klausimas liko neaiškus. Ir toliau laikydamasi šių „priekabių“, vis dėlto į pirmą planą kelčiau pozityviąją Lachauer darbo prasmę – Rytprūsių fenomeno prikėlimą ir aktualinimą. Manau, pristabdžius savo (politinį) azartą, bent prisiliesti prie jo, jį apmąstyti praverstų visiems, ypač Žemaičių regioninę partiją Klaipėdoje (sic!) steigiantiems.

[1] Lachauer Ulla. Rytprūsiški likimai. – Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Savickaitė.- Baltos lankos, 2004.

Astrida Petraitytė, Vilnius, 2008 m. gegužės 5 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 7
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 7, 2014 @ 2:09 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →