Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Lapynai

Pagal   /  2014 birželio 3  /  Komentarų nėra

Susisiekimui Mažojoje Lietuvoje daug kur buvo naudoti vandens keliai. Upėmis ir kanalais buvo patogu plukdyti krovinius, patiems keliauti.

Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai

Susisiekimui Mažojoje Lietuvoje daug kur buvo naudoti vandens keliai. Upėmis ir kanalais buvo patogu plukdyti krovinius, patiems keliauti. Tačiau ne visur būta reikiamos krypties upių, daug gyvenviečių kūrėsi atokiau nuo reikšmingesnių upių ar vandens telkinių. Tekdavo keliauti sausuma, pasirenkant lengvesnę trasą – vingiuojant tarp pelkių ir neįžengiamų girių, kalvų bei slėnių. Senovinius takus palaipsniui keitė tvarkingesni vieškeliai, dažniau atkartoję senuosius vingius.

Tik XIX amžiaus pradžioje prasidėjo anuomet moderniškų plentų tiesimo vajus – galop suskaičiuota, kad labai brangus, bet gerai įrengtas ir sunkių krovininių vežimų lengvai pravažiuojamas plentas esąs naudingesnis krašto gyventojams nei per šimtmečius išmalti ir duobėti vieškeliai. Tuomet pradėta planuoti labai tiesias plentų trasas, siekiant įrengti kuo trumpesnį kelią, sutaupant brangios kelių dangos ir kitko.

Tokie esminiai technologiniai pokyčiai pakeisdavo ir kai kurių krašto gyvenviečių likimą. Atsidūrusios prie naujų plentų gyvenvietės plėsdavosi, likusios nuošalyje imdavo nykti.

1422 metų Melno taika nustačius ilgaamžę valstybinę sieną tarp Kryžiuočių ordino valstybės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, dešiniajame Nemuno žemupio krante ir pamaryje pradėjo klostytis stabilesnis gyvenimas. Įvairiais reikalais iš Klaipėdos ir į ją keliauta į Rusnę bei tolimą Ragainę (anuomet svarbiausius centrus).

Taip susiklostė senasis traktas, kuriuo jodavo raiteliai ar krovinių vežėjai sunkiai tempė savo naštas. Tas traktas vingiavo aukštesnėmis ir sausesnėmis vietomis, vengdamas stačių šlaitų ar pelkynų, taikydamas į patogias brastas per upelius ir upes. Reikšmingesnėse vietose įsikurdavo pakelės karčemos, paupiuose ir keltininkų sodybos.

Šiauriau dabartinės Šilutės senasis traktas, vėliau palaipsniui virtęs geresniu vieškeliu, ėjo Tenenio upės kairiuoju krantu, taikydamasis prie senųjų perkėlų. Ten, aukštesnėje ir sausesnėje vietoje nuo seno kūrėsi Lapynai (kitų vadinti Lapyne) – savotiško likimo gyvenvietė.

Pirmieji naujakuriai čia kirto Tenenio pakrantėse plytėjusią girią, jos pakraštį stumdami tolyn į pietus. Pamiškėje, šalia senojo vieškelio įsikūrė ilgai garsėjusi Lapynų karčema, kurioje kasmet lankydavosi daug keliautojų.

Ties karčema buvo susispietusi dalis kaimo sodybų, dar viena sodybų grupė stovėjo šiauriau, ties Tenenio upės vingiu. Kito ir gyventojų, ir sodybų skaičius.

1785 metais Lapynai buvo apibūdinti kaip karališkasis kaimas su trimis ugniakurais (sodybomis). Tuomet kaimas priklausė Šilutės (Šilokarčemos) valsčiui ir Verdainės parapijai. Giria piečiau kaimo, už karčemos net ir vadinta Lapynų miško vardu (šis vietovardis išliko ir šiandien).

1807 metais Prūsijoje panaikinus baudžiavą, prasidėjo didieji pokyčiai, palietę nemaža kaimų. Tada dalis senųjų gyvenviečių gerokai pakito, keitėsi žemėvalda, sklypams pereinant iš vienų rankų į kitas.

1817 metais Lapynuose tebuvo likusios vos dvi sodybos (ugniakurai) bei penkiolika gyventojų. Tačiau išlikusios sodybos jau buvo kulmiškės (gavusios Kulmo teises ir privilegijas), savo statusu pakilusios aukščiau už eilinių valstiečių ūkius. Tuomet Lapynuose stovėjo vėjo malūnas, tebeveikė žymioji karčema.

Gyvenvietės transformacijos tęsėsi. Vienas ūkis (matyt, įsigijęs kaimo valdas) gavo dvaro statusą. Prasidėjo naujas Lapynų raidos etapas.

Savotiškų varžybų tarp senosios karčemos ir naujojo dvaro (jo sodyba įsikūrė šiauriau, ties Tenenio upės vingiu) baigtį, matyt, nulėmė didesnio masto įvykiai. Iki 1853 metų iš Šilutės (Šilokarčemos) link Saugų, Priekulės ir Klaipėdos buvo nutiestas naujasis plentas. Jis tiesia kaip styga trasa praėjo atokiau nuo Lapynų, per du kilometrus į vakarus nuo senojo vieškelio ir karčemos. Gan staiga karčema neteko daugumos savo lankytojų, liko nuošalėje. Atėjo dvaro suklestėjimo laikai.

Sėkmingai gyvavęs Lapynų dvaras ėmė plėsti savo valdas, įsigijo ar susikūrė savo palivarkus.

Šiandien jis mums įdomus kaip Mažosios Lietuvos kaimo savotiškos raidos pavyzdys. Ten „dvaras“ buvo ne vien tik senų laikų feodalų didelės žemės valda. Ir naujesniais amžiais (o ypač po baudžiavos panaikinimo) ten susikurdavo „dvarai“ kaip stambios sodybos, įsigydavusios didesnes žemės valdas, gaudamos ir dvarų statusą bei privilegijas. Tad krašto dvarai daugiau buvo stambūs ūkiai, o ne kokių bajoriškųjų giminių priebėga.

1871 metais Lapynus sudarė trys dalys, kuriose iš viso stovėjo septyni gyvenamieji namai su 22 butais bei 127 gyventojais. Tuomet pačiame Lapynų dvare buvo trys gyvenamieji namai su 63 gyventojais, Jurginės palivarke – trys namai su 38 gyventojais, o Šviedrių sodyboje – vienas namas su 24 gyventojais. Dauguma tų namų buvo dvaro samdinių apgyventi daugiabučiai kumetynai.

Matyt, sėkmingo ūkininkavimo dėka Lapynai iš nykstančio kaimo tapo nemažu dvaru, sutraukusiu daug gyventojų. Tam padėjo ir palanki XIX amžiaus ekonominė konjunktūra, matyt, veiksmingos ūkinės bei visuomeninės reformos Prūsijoje.

1905 metais Lapynai buvo apibūdinti kaip dvaro teritorija su Jurginės palivarku. Pastarajame buvo du gyvenamieji namai, kuriuose gyveno 26 žmonės. Pačiuose Lapynuose buvo penki gyvenamieji namai su 12 butų (savarankiškų namų ūkių), kuriuose gyveno 73 žmonės. Tuomet Lapynų dvaras valdė 531 hektarą žemės ir buvo vienas iš vidutinių krašto dvarų.

Reikia pabrėžti, kad Mažosios Lietuvos dvarai XIX amžiuje rėmėsi ne valstiečių baudžiauninkų darbu (kaip kad Didžiojoje Lietuvoje, kur baudžiava buvo panaikinta tik 1861 metais), o laisvai samdomais darbininkais. Vieni iš jų tebuvo tik sezoniniai darbininkai, kiti įsidarbindavo ilgesniam laikui (už tai gaudami tam tikras lengvatas ir pan.). Tad šalia dvaro sodybos pagrindinių pastatų Mažojoje Lietuvoje būdavo statoma nemaža kumetynų – dažniau keliabučių gyvenamųjų namų samdiniams. Tuo šia dvarai skyrėsi nuo baudžiavinių dvarų, į kuriuos valstiečiai eidavo dirbti iš savų sodybų bei kaimų.

Per Mažąją Lietuvą persiritus Pirmojo pasaulinio karo aidams bei pokariniam sunkmečiui, Lapynai kiek sumenko.

1925 metais Šilutės apskrities Saugų parapijos dvare Lapynėje buvo 59 gyventojai. Tuomet dvaras valdė 382 hektarus žemės. Ten veikė ir Lapynės valsčiaus centras.

Tuomet Lapynų valdos apėmė nemažą plotą tarp plento Šilutė-Priekulė-Klaipėda ir Tenenio upės. Valdytas ir Lapynų miškas (valstybinės Norkaičių girios dalis), girioje iškirsta didelė laukymė, kur buvo įsikūręs Jurginės palivarkas. Lapynų miško šiauriniame pakraštyje, prie sumenkusio senojo vieškelio tebestovėjo karčemos sodyba. Lapynams priklausė ir į pietvakarius nuo dvaro sodybos buvusi stambių ūkininkų sodybų grupė (dar vadinta Mažaisiais Barvais).

Rytinis vieškelis nuo dvaro sodybos vedė link tilto per Tenenį (senesniais laikais ten buvusi perkėla) ir į tolimesnes gyvenvietes upės dešiniajame krante. Vakarinis vieškelis vedė į plentą.

Antrojo pasaulinio karo peripetijos, berods, žymiau nepalietė Lapynų senųjų pastatų bei sodybų. Tačiau netekta senųjų gyventojų, išstumtų iš savo gimtinės.

Ir sovietinės okupacijos dešimtmečiais Lapynams pavyko išlikti nuošalėje. Tuomet buvo sunaikintas tik Jurginės palivarkas. Tiesa, dauguma sodybų buvo gerokai nugyventa, dalis senųjų pastatų visiškai nugriauta, įterpta ir naujų prastų pastatėlių. Kaip ir daugelyje kitų vietovių sovietinė melioracija likvidavo tradicinės žemėvaldos pėdsakus. Įdomus, kad tada nesiimta pertvarkyti pagrindinių kelių tinklo – jis buvęs pakankamai logiškas, senieji keliai buvę gerai įrengti. Taip kai kur išliko ir senųjų kelių būdingas apželdinimas medžių eilėmis.

Dvaro ūkiniai pastatai naudoti vietos ūkio reikalams, greta senosios sodybos dar pastatyta standartinių sovietmečio namelių ūkio reikalams. Laimei, pati dvaro sodyba nebuvo žymiau sudarkyta.

Autoriui 1996 metais fiksuojant Lapynų apylinkių kultūros paveldą, dar pavyko įamžinti vaizdingus senus trobesius, įdomias kapinaites pavieškelėje su išlikusiais raudonplyčiais vartų stulpais ir po ilgalaikio niokojimo tebestovinčiais pavieniais paminklais.

2008 metais pakartotinai tiriant Lapynus, konstatuota, kad čia dar vis tebėra nemaža vertybių.

Lankytojams būtų įdomūs senieji dvaro sodybos pastatai. Ten išsiskiria didysis dviaukštis svirnas – sandėlis, pastatytas iš plūkto molio. Tai vienas iš nedaugelio krašte belikusių tokių statinių, kokių būta daug (pigesnė molinė statyba praeityje viliodavo ne vien ūkininkus, bet ir dvarininkus). Tebestovi ilgieji moliniai bei mūriniai tvartai, tebeauga dalis senųjų medžių.

Kukliau šiandien atrodo kažkada garsėjusi, o vėliau sumenkusi Lapynų karčema. Pamiškėje tebestovi gal XX amžiaus pradžioje perstatytas raudonplytis pastatas, žymintis senąją sodybvietę.

Ryškesnių įspūdžių mėgėjai galėtų užsukti į pamiškėje prisiglaudusias Mažųjų Barvų sodybas. Senovės mylėtojai ten pastebėtų ilgą molinį gyvenamąjį namą, statytą veikiausiai XIX amžiuje. Vėliau jį efektingai nustelbė gretimos (pietinės) sodybos namas – XX amžiaus pradžioje sumūrytas iš raudonų plytų ir itin išradingai papuoštas. Matyt, anuomet prasigyvenęs ūkininkas panoro pranokti visus kaimynus, pasipuikuoti ir prieš Lapynų dvaro ponų namą (beje, labai kuklų). Čia buvo pasitelkti profesionalūs projektuotojai, sukūrę dvarelio vertą įspūdingą pastatą. Juos dar pranoko vietos mūrininkai, namo fasadus padengę „mezginių dekoru“ – nelyg tautiškų audinių raštais iš raudonų bei baltų plytų derinio, neretai naudoto šiame krašte.

2008 metais pasiūlymuose Kultūros paveldo departamentui parašiau, kad Lapynai galėtų būti laikomi nacionalinio lygmens kultūros paveldo objektu, kaip nuo XVI-XVII amžių susiklostęs ir vėliau būdingai kitęs kompleksas (senesnio kaimo vietoje susikūrusi dvaro sodyba, garsios karčemos sodyba, stambių ūkininkų sodybos, didelės kapinės), atspindintis Mažosios Lietuvos kultūros bruožus. Kaip vertingiausi išskirti dvaro sodybos pastatai bei du gyvenamieji namai buvusiuose Mažuosiuose Barvuose.

Voruta. – 2009, geg. 23, nr. 10 (676), 11.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2009 m. kovo 25 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 3, 2014 @ 1:35 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →